Civilinė byla Nr. e2A-2358-340/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28871-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.1.20.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Ievos Navickaitės-Sakalauskienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal ieškovės A. E. ir atsakovo L. E. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. E. patikslintą ieškinį atsakovui L. (L.) E. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių teisinių pasekmių, tretieji asmenys – uždarosios akcinės bendrovės „Luminor lizingas“, „Vilniaus vandenys“, „Ignitis“, akcinė bendrovė „Telia Lietuva“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, antstolė Daiva Milevičienė, I. B., D. Y., L. B., P. G..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, 

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.        ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (toliau – ir teismas) su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) nutraukti šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; 2) po santuokos nutraukimo ieškovei palikti santuokinę pavardę „E.“; 3) priteisti iš atsakovo 5000 Eur neturtinei žalai, padarytai dėl santuokos nutraukimo, atlyginti; 4) butą/patalpą-butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), negyvenamąją patalpą-sandėliuką Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą R-32, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir butą/patalpą-butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) (toliau – ginčo turtas), pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe ir priteisti ieškovei; 5) padalinti šalių bendrą turtą: 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų ir inžinerinius tinklus-žemos įtampos (0,4kV) elektros kabelinę liniją (50 m) Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) priteisti atsakovui; 6) atsakovo solidarią su kitais asmenimis (L. A., V. K.) 120 351,20 Eur skolą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-199-369/2014 ir iš dalies nuosprendį pakeitusį Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-77-318/2015, kreditorei UAB „Nordea Finance Lithuania“ pripažinti asmenine atsakovo skola ir nutraukiant santuoką nedalinti; 7) pripažinti asmeninėmis atsakovo skolomis, vykdomomis iš jo asmeninio turto ir nutraukiant santuoką nedalinti, atitinkamai: 7.1. I. B. naudai pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 17 d. teismo įsakymą dėl 17 307 Lt skolos, 5689,80 Lt delspinigių, metinių palūkanų už priteistą sumą 5 proc. nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. spalio 17 d. ) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų 172,48 Lt priteisimo; 7.2. skolą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimą D. Y. naudai; 7.3. 1000,81 Lt skolą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą UAB „Vilniaus vandenys“ naudai, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 76,90 Lt bylinėjimosi išlaidų; 7.4. 362 200 Eur skolą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį L. B. naudai; 7.5. 79 110 Lt skolą kartu su procesinėmis palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidomis pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. teismo įsakymą kreditoriui P. G.; 7.6. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį antstolės Daivos Milevičienės naudai 299,88 Lt vykdymo išlaidų; 7.7. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimą 144 Eur kreditorei Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI); 7.8. 571,48 Eur skolą, 5 proc. metinių palūkanų, 6,48 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. teismo įsakymą kreditorei AB „Lesto“; 7.9. 783,22 Lt skolą, 5 proc. metinių palūkanų, 320 Lt bylinėjimosi išlaidų kreditorei AB TEO LT ir 12,96 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą už akių. 8) 6380,95 Lt skolą, 340,01 Lt palūkanų, 618,33 Lt delspinigių, 9 proc. palūkanų pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą už akių priteistus solidariai iš L. E. ir A. E. kreditoriaus AB DNB banko naudai, palikti solidaria šalių prievole.

2.        Ieškovė nurodė, kad šalys susituokė 1989 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 1806). Bendrų nepilnamečių vaikų neturi, santuokos nutraukimo dienai vaikai pilnamečiai. Ilgą laiką šalys nebegyvena santuokinio gyvenimo, jokių bendrų interesų neturi. Atsakovas nuteistas už tyčinį nusikaltimą, 2015 m. gegužės 29 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-77-318/2015 atsakovas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 222 ir 300 straipsnius, ir nuteistas 2 m. laisvės atėmimo bausme, vykdymą atidedant 3 m. Taip pat, ieškinio pateikimo teismui metu, Kauno apygardos teisme vyksta baudžiamoji byla Nr. 1-25-238/2017, kurioje atsakovas kaltinamas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį. Atsakovas nuo ieškovės slėpė informaciją apie vykstančius procesus, neinformavo apie 2015 m. gegužės 29 d. baudžiamosios bylos baigtį ir nuosprendžio turinį, net „perimdavo“ ieškovei skirtus teismo šaukimus ir už ją juos pasirašydavo, į teismo posėdžius vykdavo vienas. Pridarė daugybę skolų, už kurias turi mokėti ieškovė. Atsakovas neišlaikė šeimos, nemokėjo už komunalines paslaugas (elektrą ir kt.), nuostolingai tvarkė savo ir kitų asmeninį turtą, kitaip tariant veikė priešingai šeimos interesams, ko pasėkoje ieškovės asmeniniam turtui ir jos sąskaitoms buvo uždėtas areštas.

3.        Pasisakydama dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ieškovė nurodė, kad santuokos metu buvo įgytas nekilnojamasis turtas: 75,75 kv. m ploto butas/patalpa-butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 111 504,00 Eur; 3,40 kv. m ploto negyvenamoji patalpa-sandėliukas, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plane pažymėta R-32, vidutinė rinkos vertė 846 Eur; 40,79 kv. m ploto butas/patalpa-butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 66 613 Eur; inžineriniai tinklai-žemos įtampos (0,4kV) elektros kabelinė linija (50 m) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 500 Eur; 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, nominali vertė 3000 Eur. Ieškovė, vadovaudamasi CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ginčo turtą prašo pripažinti asmenine jos nuosavybe. Grįsdama šį reikalavimą ieškovė nurodo, kad 2013 m. ėmė sparčiai blogėti jos mamos L. N. M. (gim. (duomenys neskelbtini) sveikata. Kadangi ieškovės mama gyveno viena, buvo našlė, todėl buvo nuspręsta, kad ji turi persikelti gyventi iš Maskvos pas savo dukrą (ieškovę). Tuo tikslu 2013 m. gegužės 14 d. ieškovės mama pardavė savo butą adresu (duomenys neskelbtini), Maskva, už 19 500 000 rublių ir gautas lėšas pervedė į ieškovės sąskaitą, nes savo sąskaitos Lietuvoje neturėjo, o ir į savo asmeninę sąskaitą pagal Rusijos įstatymus negalėjo padaryti tarptautinio pavedimo ir 2013 m. liepos 1 d. persikraustė gyventi pas ieškovę. Už iš mamos gautus pinigus ieškovė turėjo nupirkti jai butus. Mama išsirinko du butus ir 2014 m. rugsėjo 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. AD-7296, pagrindu už 350 000 Lt nupirktas butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sandėliukas ((duomenys neskelbtini)). Taip pat 2014 m. rugsėjo 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. AD-7298, pagrindu už 300 000 Lt nupirktas antras butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Iš pradžių mama norėjo, kad šiuos butus turėtų ieškovė, nes mama jau sena ir ligota, jai viskuo sunku rūpintis, bet paskui buvo nuspręsta, kad butai turi būti registruoti mamos vardu, nes pirkti už jos lėšas. Ieškovė, esanti Rusijos pilietė, nemoka lietuvių kalbos, staiga jai paaiškėjo, kad negali ginčo turto perregistruoti savo mamos vardu, nes antstoliai jau tų pačių metų lapkričio mėnesį ginčo turtą areštavo pagal sutuoktinio (atsakovo) skolas, apie kurias ieškovė nieko nežinojo. Pasirodo, ginčo turtas buvo areštuotas dar mamai nespėjus įsikraustyti į už jos pinigus nupirktus butus ir deklaruoti gyvenamosios vietos. Gyvenamąją vietą deklaravo 2014 m. lapkričio 27 d., o pirmas areštas uždėtas 2014 m. lapkričio 14 d. Ieškovė 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų, kurių nominali vertė 5792 Eur, bei inžinerinius tinklus-žemos įtampos (0,4kV) elektros kabelinę liniją (50 m) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė 500 Eur, palieka atsakovui, nereikalaudama jokios kompensacijos už savo dalį. Šalys turi solidarią skolą – pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą už akių priteista solidariai iš L. E. ir A. E. kreditoriaus AB DNB banko (dabar Luminor bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos filialą) naudai 6380,95 Lt, skolos, 340,01 Lt palūkanų, 618,33 Lt delspinigių, 9 proc. palūkanų. Ieškinio pateikimo dienai skolos likutis yra 2693,98 Eur, iš jų 1287,29 Eur negrąžinto kredito, 98,47 Eur nesumokėtų palūkanų, 179,08 Eur nesumokėtų delspinigių, 414,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, 55,60 Eur būtinųjų vykdymo išlaidų, 659,38 Eur procesinių palūkanų. Likusios skolos kreditorei UAB „Nordea Finance Lithuania“ (dabar – UAB „Luminor Lizingas“), I. B., D. Y., UAB „Vilniaus vandenys“, L. B., P. G., antstolei Daivai Milevičienei, VMI, AB LESTO (dabar UAB „Ignitis“) ir AB TEO LT yra atsakovo asmeninės skolos, todėl po santuokos nutraukimo nedalintinos ir lieka jo asmeninėmis skolomis, vykdytinomis iš asmeninio atsakovo turto.

4.        Atsiliepimu į patikslintą ieškinį atsakovas nurodė, kad pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis nuteistas už tyčinį nusikaltimą, arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu, arba paliko šeimą. Ieškovė, prašydama teismo pripažinti santuoką iširusia dėl kito sutuoktinio kaltės ir priteisti 5000 Eur neturtinę žalą, remiasi tuo, kad atsakovas buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą. Tačiau tai nebuvo smurtinis nusikaltimas, atsakovui nepavyko apsiginti teisme, kad viskas įvyko tik dėl nepasisekusio verslo, buvo ekonominės krizės laikai. Nors įstatymas nustato prezumpciją, tačiau kasacinis teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad kaltę turi įrodyti tas sutuoktinis, kuris prašo pripažinti santuoką iširusia dėl kito sutuoktinio kaltės, turi būti įrodytas esminis, tęstinio pobūdžio sutuoktinio pareigų nevykdymas. Ieškovė nurodo, kad ji nežinojo apie baudžiamosios bylos nagrinėjimą, tai kaip tik įrodo, kad atsakovas nenorėjo jos psichologiškai traumuoti. Ieškovė nedirbo, buvo išlaikoma iš atsakovo verslo, nejuto nepritekliaus ir buvo atsakovo pastangomis viskuo aprūpinta. Atsakovas visuomet sutuoktinę gerbė, niekada jos nežemino. Ginčo turtas buvo įsigytas kaip sutuoktinių jungtinė nuosavybė, toks buvo ieškovės sprendimas. Ieškovė žinojo apie verslo reikalais su L. B. ir pasirašytą vekselį. Iš verslo buvo uždirbama nemažai, šių pinigų dėka gyveno visa šeima, lizingu buvo nupirktas gana didelis namas Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Ieškovė sutiko pasirašyti lizingo sutartį, vadinasi, pasitikėjo atsakovu. Atsakovas toliau dirbo vienas, stengėsi laiku išmokėti lizingą, bet atsitiko taip, kad jo verslo partneriai pasikeitė, reikėjo lėšų atsiskaityti už gautas prekes, namas iš šalių buvo paimtas ir vėliau parduotas. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jos susirgimo priežastis yra būtent patirtas stresas. Atsakovas moka už butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nors šiame bute negyvena. Pasisakydamas dėl kreditorių reikalavimų, atsakovas nurodo, kad teismas turi atsižvelgti į kreditorių interesus, vertinti juos savo nuožiūra. Atsakovas pasiskolintų pinigų ne iššvaistė, viską investuodavo į šeimos verslą. Atsakovo teigimu, santuoka turi būti pripažinta iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o reikalavimas priteisti neturtinę žalą atmestas.

5.        Atsiliepimu į patikslintą ieškinį VMI neprieštarauja ieškovės ieškiniui dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nurodė, kad A. E. 2020 m. vasario 7 d. VMI duomenimis valstybės biudžetui neskolinga. L. E. 2020 m. vasario 7 d. VMI duomenimis valstybės biudžetui skolingas pagal vykdomąsias bylas, bendra išieškoma suma 560,97 Eur (ATPK baudos). VMI mano, kad atsakovo išvardintos skolos yra asmeninio pobūdžio ir laikytinos asmeninėmis prievolėmis, kurios gali būti tenkinamos iš atsakovui priklausančio turto ar kitų pajamų.

6.        Atsiliepimu į patikslintą ieškinį L. B. prašė patikslinto ieškinio reikalavimus dėl ginčo turto pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe ir dėl teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-39529-872/2015 patvirtintos L. B. ir L. E. taikos sutarties dėl 362 200 Eur skolos pagal vekselį grąžinimo, pripažinimo asmenine L. E. prievole, atmesti, o kitus patikslinto ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Trečiojo asmens teigimu, 2015 m. rugsėjo 28 d. teismo nutartimi buvo patvirtinta L. B. ir L. E. taikos sutartis dėl prievolės pagal 1997 m. sausio 1 d. paprastąjį vekselį. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad skola pagal 1997 m. sausio 1 d. paprastąjį vekselį, yra asmeninė L. E. prievolė. Pažymėjo, kad pasiskolintus pinigus L. E. panaudojo skolų grąžinimui, UAB (duomenys neskelbtini) veiklai ir šeimos poreikiams tenkinti. Kadangi L. E. pasiskolino lėšas šeimos interesams tenkinti, todėl prievolė L. B. yra solidari. Ieškovė, prašydama prievolę L. B. pripažinti asmenine L. E. prievole, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad gauti pinigai buvo panaudoti išimtinai L. E. asmeniniams poreikiams tenkinti. Priešingai nei teigia ieškovė, 362 200 Eur buvo paskolinti L. E. būnant santuokoje su A. E. ir buvo panaudota jų šeimos poreikiams tenkinti: namui Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įsigyti, kreditui grąžinti ir šeimos verslui vystyti. Trečiasis asmuo nesutinka su reikalavimu ginčo turtą pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe, nes CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta norma reikalauja, kad įgyjant turtą būtų aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad turtą sutuoktinis perka asmeninėn nuosavybėn).

7.        Atsiliepimu į patikslintą ieškinį trečiasis asmuo UAB „Luminor Lizingas“ išdėstė poziciją dėl pareikšto patikslinto ieškinio, tiek kiek ji susijusi su jo, kaip atsakovo L. E. kreditoriaus, interesais. Trečiasis asmuo prašė netenkinti ieškovės reikalavimo ginčo turtą pripažinti jos asmenine nuosavybe ir nutraukiant santuoką, ginčo turtą padalinti sutuoktiniams atsižvelgiant į sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpciją bei prioritetiniu laikomą turto padalijimo natūra principą, taip pat priteisti trečiojo asmens naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Akcentavo, kad vykstant teismo procesui dėl skolininko turto dalies nustatymo, ieškovė kreipėsi į teismą dėl santuokos su atsakovu nutraukimo, prašydama iš esmės vienintelį likvidų sutuoktinių turtą (ginčo turtą) pripažinti jos asmenine nuosavybe, tuo iš esmės pažeisdama kreditoriaus UAB „Luminor Lizingas“ interesus ir siekdama apsunkinti galimybę jam atgauti žalos atlyginimą iš atsakovo. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, trečiasis asmuo laikosi pagrįstos nuomonės, kad ieškinio dėl santuokos nutraukimo pareiškimas bei reikalavimas, kuriuo yra prašoma sutuoktiniams bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe, pažeidžia trečiojo asmens, kaip kreditoriaus teises ir teisėtus interesus bei vertintinas kaip sutuoktinių siekis nesąžiningu būdu pakeisti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto teisinį režimą, nustatant, jog jis asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir tokiu būdu sudaryti sąlygas atsakovui išsaugoti jam priklausančią turto dalį ir išvengti realaus prievolių įvykdymo trečiajam asmeniui. Ieškovė pateiktu ieškiniu neįrodė, kad ginčo turtas buvo dovanotas jai asmeniškai, nei, jog ji ginčo turtą paveldėjo asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Juo labiau, ieškovė nepateikė įrodymų ir neįrodė, kad įsigyjant ginčo turtą buvo aiškiai išreikšta jos valia ginčo turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn ir, jog toks turtas buvo įsigytas už jos asmenines lėšas ir, kad tokiam turto įgijimui, ji turėjo savo sutuoktinio, šioje byloje atsakovo, sutikimą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Priešingai, visi bylos įrodymai byloja tai, kad turtas buvo įsigytas santuokos metu ir bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 1 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė:

8.1.        A. E. ir L. (L.) E. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 1806, nutraukti dėl L. E. kaltės; po santuokos nutraukimo palikti ieškovei santuokos metu įgytą pavardę „E.“, L. E. – įgimtą pavardę „E.“; priteisti iš atsakovo L. E. ieškovei A. E. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti;

8.2. padalino santuokoje įgytą turtą:

8.1.1.                       75,75 kv. m ploto butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), po santuokos nutraukimo priteisti ieškovei A. E. ir atsakovui L. E. po 1/2 dalį buto kiekvienam;

8.1.2.                      3,40 kv. m ploto negyvenamąją patalpą – sandėliuką Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą R-32, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) po santuokos nutraukimo priteisti ieškovei A. E. ir atsakovui L. E.  po 1/2 dalį negyvenamosios patalpos – sandėliuko kiekvienam;

8.1.3.                      40,79 kv. m ploto butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) po santuokos nutraukimo priteisti ieškovei A. E.  ir atsakovui L. E. po 1/2 dalį buto kiekvienam;

8.1.4.                      inžinerinius tinklus – žemos įtampos (0,4kV) elektros kabelinę liniją (50 m) Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priteisti atsakovui L. E. nepriteisinat ieškovei A. E. kompensacijos.

8.2.                      prievolę trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Luminor Lizingas“ pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-199-369/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-77-318/2015, kuriuo iš dalies pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis pakeistas, pripažino atsakovo L. E.  asmenine prievole;

8.3.                       prievolę trečiajam asmeniui I. B. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 17 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-15071-101/2007, pripažinti atsakovo L. E. asmenine prievole;

8.4.                      prievolę trečiajam asmeniui D. Y. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 16 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-15928-803/2009, pripažinti atsakovo L. E. asmenine prievole;

8.5.                       prievolę trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pripažinti atsakovo L. E. asmenine prievole;

8.6.                       prievolę trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vandenys“ pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-14356-809/2012, pripažinti atsakovo L. E. asmenine prievole;

8.7.                       prievolę trečiajam asmeniui P. G. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 19 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-13350-235/2005, pripažinti atsakovo L. E. asmenine prievole;

8.8.                       prievolę trečiajam asmeniui AB „Lesto“ pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-53128-872/2015, pripažinti atsakovo L. E. asmenine prievole;

8.9.                      prievolę trečiajam asmeniui antstolei Daivai Milevičienei pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-20522-734/2010, pripažinti atsakovo L. E. asmenine prievole;

8.10.                      prievolę trečiajam asmeniui AB TEO LT pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-15450-854/2013, pripažinti atsakovo L. E. asmenine prievole;

8.11.                      prievolę kreditorei L. B. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-39529-872/2015, pripažinti solidaria A. E. ir L. E. prievole;

8.12.                      prievolę kreditoriui Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos filialą (buvęs pavadinimas akcinė bendrovė DNB bankas (j. a. k. 112029270) pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-10928-808/2013, pripažinti solidaria A. E. ir L. E.  prievole;

8.13.                      paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir kitą ieškinio dalį atmetė.

2.                      Teismas, pasisakydamas dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nurodė, kad atsakovas santuokos metu teistas už tyčinius nusikaltimus, todėl jo kaltė, dėl santuokos iširimo preziumuojama. Teismas sprendė, kad atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė, siekdamas įrodyti, jog ir ieškovė kalta dėl santuokos nutraukimo, taip pat siekdamas paneigti savo kaltę, turėjo įrodinėti ne tik ieškovės kaltę, o pateikti ir argumentus, kodėl jis negali būti laikomas kaltu, tačiau atsakovas nurodytos procesinės pareigos neįvykdė (CPK 178 straipsnis).

3.                      Teismas nurodė, kad šalių santykiai šeimoje buvo konfliktiški, atsakovas siekė nuslėpti nuo ieškovės teisminius procesus, už ją pasirašydamas teismo šaukimus, pasak jo, tuo norėdamas apsaugoti ieškovę nuo streso ir bereikalingų šeimyninių kivirčų, o vėliau nesiekė atkurti šeimyninių santykių, teismas konstatuoja, kad viena vertus, ieškovė galėjo patirti psichologinį sukrėtimą, emocinį skausmą, nervinę įtampą dėl atsakovo santuokinių pareigų pažeidimo fakto. Kita vertus, nurodyti ieškovės argumentai nėra patvirtinti bylos įrodymų medžiaga – nepateikti medicinos dokumentų išrašai, psichologo ir (ar) neurologo konsultacijomis, panaudotų vaistų receptų kopijomis (CPK 178 straipsnis). Teismas, įvertinęs ieškovės tikėtinai patirtus dvasinius išgyvenimus, stresą, neigiamas emocijas dėl santuokos iširimo dėl atsakovo kaltės, atsakovo teistumų, daro išvadą, kad ieškovė patyrė 600 Eur neturtinės žalos, kurios atlyginimas priteistinas iš atsakovo.

4.                      Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, kad 2013 m. gegužės 14 d. pareiškėjos motina L. M. pardavė savo butą Maskvoje, turėtą adresu (duomenys neskelbtini), Maskva, už 19 500 000 rublių ir gautas lėšas pervedė į ieškovės sąskaitą, nes savo sąskaitos Lietuvoje neturėjo, o ir į ją pagal Rusijos Federacijos įstatymus tarptautinis pavedimas yra negalimas, ir 2013 m. liepos 1 d. persikraustė gyventi pas ieškovę. Byloje taip pat nėra ginčo, tai liudytojos pervestos į ieškovės sąskaitą lėšos nebuvo dovanotos. 2014 m. rugsėjo 3 d. buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad butą A. E. perka kartu su sutuoktiniu L. E.; pirkėjai yra paaiškinta, jog remiantis CK 3.82 ir 3.87 straipsniais turtas, įgytas po santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jei sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties (sutarties 7.15 punktas). Aptariamos buto pirkimo-pardavimo sutarties X skyriuje „Žymos, daiktinės teisės ir juridiniai faktai, registruojami NTR“ nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojama daiktinė teisė/juridinis faktas, t. y. butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruojamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pirkimo-pardavimo sutarties 9.1 punkte šalys pareiškė, kad Sutartis yra sudaryta laisva valia, nenaudojant spaudimo, dėl kurio šalys būtų priverstos sudaryti šią Sutartį, taip pat pareiškė, jog Sutartis sudaryta vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, taip pat apie visas šios Sutarties sudarymo aplinkybes šalys žino. Analogiškai tokios sąlygos nurodytos 2014 m. rugsėjo 3 d. buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir negyvenamosios patalpos – sandėliuko Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties 2.1, 7.16, 9.1 punktuose ir X skyriuje. Abi pirkimo-pardavimo sutartys patvirtintos notariškai, jos nėra nuginčytos. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas sandorius tvirtinęs notaras A. D. paaiškino, kad sutarčių esmė pirkėjai buvo išaiškinta, visada pirkėjui perskaito bent pirmą ir paskutinį sutarties puslapį, kas buvo padaryta ir aptariamų sandorių tvirtinimo metu. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesutikti su notaro teiginiu, kad pirkėja (ieškovė) gyvenanti Lietuvoje nuo 1989 m., sandorių sudarymo metu (2014 m.) tikrai galėjo perskaityti sutarčių 2.1 punktuose išryškintu šriftu didžiosiomis raidėmis įrašytą sutuoktinio vardą ir pavardę (L. E.). Pasak notaro, pirkėjai toks klausimas nekilo, šios aplinkybės ji nesiaiškino. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pirkėja (ieškovė), sandorio sudarymo metu buvusi kartu su sutuoktiniu L. E., būtų reiškusi pretenzijas ar reikalavimus pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinusiam notarui.

5.                      Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į ginčo turtą priklauso abiem sutuoktiniams 2014 m. rugsėjo 3 d. pirkimo-pardavimo sutarčių Nr. AD-7296 ir Nr. AD-7298 pagrindu. Sutuoktinių laisva valia jų abiejų jungtinės nuosavybės teisė į ginčo turtą buvo įregistruota viešajame registre, šių duomenų šalys neginčijo. Spręsdamas dėl įsigyto turto nuosavybės formos, atkreipė dėmesį į tai, kad VĮ Registrų centro duomenyse nėra nurodyta aplinkybė, jog ginčo turtas ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad  Nekilnojamojo turto registro duomenys taip pat nepagrindžia, kad ginčo turtas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Be to, nekilnojamojo turto registro išrašų duomenimis, šalių nekilnojamajam turtui yra pritaikytas areštas, apribojant disponavimo teisę – visa eilė antstolių, taip pat ir antstolis Vytautas Mitkus, areštavo atsakovui L. E. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Šių antstolių veiksmų sutuoktiniai taip pat neginčijo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas trečiųjų asmenų L. B. ir UAB „Luminor Lizingas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. E. ir L. E. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, 2018 m. spalio 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-2278-653/2018), taip pat konstatavo, kad teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią pareiškėjų A. E. ir L. E., tiesiogiai suinteresuotų bylos baigtimi, paaiškinimams bei liudytojos L. M. parodymams, o ne minėtiems rašytiniams įrodymams, kuriuose aiškiai išreikšta sutuoktinių valia įgyti turtą bendra jungtinės nuosavybės teise ir tokį turto teisinį statusą išviešinti nekilnojamojo turto registre; nes rašytiniuose įrodymuose yra aiškiai vienareikšmiai užfiksuotos aplinkybės apie sutuoktinių laisvą valią įgyti bendrą turtą, todėl, nesant prieštaravimų tarp rašytinių įrodymų, pareiškėjams nesiėmus jokių veiksmų pakeisti turto teisinį statusą iki kreditoriaus UAB „Luminor Lizingas“ išieškojimo nukreipimo į turtą, nėra pagrindo vadovautis sutuoktinių paaiškinimais, jog sandorio sudarymo metu jų valia buvo kitokia, t. y. įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

6.                      Teismas sutiko su trečiojo asmens UAB „Luminor Lizingas“ atstovo argumentu, kad sutuoktiniai siekia pakeisti santuokos metu įgyto, šiuo metu kreditoriaus UAB „Luminor Lizingas“ naudai antstolio Vytauto Mitkaus žinioje esančioje vykdomojoje byloje areštuoto turto, teisinį režimą. Teismas iš bylos duomenų taip pat nustatė, kad ginčo turtas buvo įsigytas santuokos metu šeimos poreikiams tenkinti – šeima ten gyveno, šalys siekdamos nutraukti santuoką bendru sutuoktiniu sutarimu, teismo netgi prašė patvirtinti sąlygą, kad L. E. vienerius metus po santuokos nutraukimo turi teisę gyventi bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), mokėdamas už jį 100 Eur per mėnesį ir apmokėdamas1/2 dalį komunalinių mokesčių, t. y. už elektrą, šaltą ir karštą vandenį, šilumą, dujas, telekomunikacines paslaugas, šiukšlių išvežimą, namo eksploatavimo – administravimo išlaidas namo administratoriui ir kitas susijusias išlaidas, kurios yra paskaičiuojamos už kiekvieną einamąjį mėnesį (civilinė byla Nr. 2A-2278-653/2018).

7.                      Teismas tenkino ieškovės reikalavimą pripažinti, kad prievolė trečiajam asmeniui UAB „Luminor Lizingas“ pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 16 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-199-369/2014, kuris Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu pakeistas, yra atsakovo asmeninė prievolė.

8.                      Teismas nustatė, kad VMI duomenimis A. E. 2020 m. vasario 7 d. valstybės biudžetui neskolinga. L. E. 2020 m. vasario 7 d. VMI duomenimis valstybės biudžetui skolingas pagal vykdomąsias bylas, bendra išieškoma suma 560,97 Eur (ATPK baudos). VMI mano, kad atsakovo išvardintos skolos yra asmeninio pobūdžio ir laikytinos jo asmeninėmis prievolėmis, kurios gali būti tenkinamos iš atsakovui priklausančio turto ar kitų pajamų.

9.                      Teismas nurodė, kad nesant kitų prieštaravimų ir atsakovui nepateikus tikslių duomenų apie atsiskaitymą su kreditoriais, tenkintinas ieškovės prašymas ir prievolės tretiesiems asmenims I. B., D. Y., P. G., UAB „Vilniaus vandenys“, antstolei Daivai Milevičienei, AB „Lesto“, AB TEO LT ir 560,97 Eur skola, išieškoma valstybės naudai (VMI), taip pat pripažintinos asmeninėmis atsakovo prievolėmis. Šalių L. E. ir A. E. solidari prievolė pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą už akių kreditorei AB DNB bankui (dabar Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) nėra modifikuojama ir ieškovės prašymu paliktina solidaria šalių prievole.

10.                      Teismas, pasisakydamas dėl 362 200 Eur skolos pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį L. B. naudai, nurodė, kad kreditorė L. B. nesutinka su ieškovės reikalavimu ir prašo prievolę pagal taikos sutartį, patvirtintą teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį, pripažinti solidaria. Kreditorė nurodė, kad ieškovę pažįsta iki šalių vestuvių, kai A. atvykdavo į Lietuvą, o atsakovą – nuo 1983-1984 m., juos siejo verslas ir draugystė. Abu su atsakovu užsiėmė turizmo verslu, lizinguojamais rusų lėktuvais vykdė reisus į Kiniją, Turkiją, JAE, kroviniams vežti. Taip pat vykdė spaudos veiklą, dalyvavo naujuose projektuose. L. B. pervedė pavedimu į atsakovo įmonės „Stampa“ sąskaitą 99 900 JAV dolerių, 27 700 JAV dolerių, 26 900 JAV dolerių, 47 000 JAV dolerių. Akcentavo, kad jei ir skolino verslui, tai iš to verslo šeima gyveno, negalinti tiksliai pasakyti kokia konkreti suma buvo skiriama šeimos poreikiams, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė niekada nedirbo, buvo išlaikoma atsakovo, turėjo tarnus ir aukles. Skolą pagal vekselį turi grąžinti abu sutuoktiniai. Vekselį pasirašė tik su atsakovu, ieškovės nekvietė, nes jai nesvarbu iš kur pinigai, svarbiausia, kad jie būtų. L. B. sutuoktinis apie šią paskolą žinojo ir tam neprieštaravo. Pati ieškovė telefonu jos prašė paskolinti pinigų, neva reikėjo išsipirkti gyvenamąjį namą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o skolą L. B. grąžins, kai ieškovės motina parduos savo butą Maskvoje, tuo metu kreditorė atsisakė skolinti pinigus, pasakė, kad jų neturi. Taikos sutartį, kuri patvirtinta teismo nutartimi, rengė teisininkas, L. B. nepagalvojo, kad į taikos sutarties pasirašymo procesą reikia įtraukti ir ieškovę, tačiau ši aplinkybė nepaneigia, kad pinigai buvo skolinti šeimos verslui, iš kurio visa šeima gyveno.

11.                      Teismas nurodė, kad spręsdamas klausimą dėl prievolės L. B. pobūdžio teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad ji apskritai L. B. nepažįsta, su ja neturinti nieko bendro, o ir apie skolintas lėšas nieko nežinanti. Pirmiau aptarta, kad ieškovė, gyvendama santuokoje su atsakovu, niekada nedirbo, buvo pilnai išlaikoma iš atsakovo verslo, gyveno pasiturinčiai. Teisminio nagrinėjimo metu pati ieškovė patvirtino, kad niekada nedirbo, nes pasak jos, būtent vyras turi išlaikyti šeimą ir jei su atsakovu būtų priešingai, tai ji net nebūtų važiavusi iš Rusijos Federacijos gyventi į Lietuvą, ieškovė augino vaikus ir platino kosmetiką ir iš gautų lėšų mokėdavo namų tvarkytojai. Ieškovė taip pat kategoriškai tvirtino, kad L. B. nepažįsta, tačiau uždavus klausimą, pripažino, kad jos motina L. M. buvo deklaravusi gyvenamąją vietą pas L. B., nes ieškovės sutuoktinis negalėjo šeimos aprūpinti gyvenamuoju plotu. Teismas sprendė, kad po santuokos nutraukimo šalys lieka solidariai atsakingos kreditorei L. B. pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-39529-872/2015, kuria patvirtinta L. B. ir L. E. taikos sutartis dėl 362 200 Eur skolos L. B. grąžinimo.

12.                      Teismas nurodė, kad ginčo turto asmenine ieškovės nuosavybe, nenustatyta ir aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo lygių dalių principo. Ta aplinkybė, kad byloje yra daugybė atsakovo kreditorių, nėra pakankama nukrypti nuo lygių dalių principo. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo būdo, turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, tačiau sutuoktinių nuomonė teismo nesaisto. Kai dėl turto padalijimo būdo sutuoktiniai bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys nesutaria, teismas, įvertinęs visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir konstatuotas konkrečioje bylos reikšmingas aplinkybes, parenka sutuoktinių turto padalijimo būdą.

13.                      Teismas sprendė, kad neegzistuoja pagrįstų ir tam tikrų teisinių gėrių gynybai svarbių aplinkybių, dėl kurių būtų pateisinamas nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, todėl visas šalims priklausantis ginčo turtas dalijamas lygiomis dalimis po 1/2 dalį. Teismo vertinimu, visą šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą galima padalinti natūra ir toks padalijimo būdas atitiks teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus, bei kreditorių interesus, kurie remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, yra laikomi viešuoju interesu ir teismo turi būti ginami ex officio (pagal pareigas) ir dalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių turto dalys, jog nepažeistų sutuoktinių kreditorių teisių (CK 1.5, 1.137 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

14.                      Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimai patenkinti iš dalies, t. y., 69 proc. (reikalavimas dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės tenkintas 100 proc. + reikalavimas dėl pavardės tenkintas 100 proc. + reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas 12 proc. + reikalavimas dėl ginčo turto pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe tenkintas 0 proc. + reikalavimas dėl turto padalijimo tenkintas 50 proc. + reikalavimas dėl asmeninės atsakovo prievolės UAB „Luminor Lizingas“ tenkintas 100 proc. + reikalavimas dėl prievolių nustatymo tenkintas 90 proc. + reikalavimas dėl solidarios prievolės tenkintas 100 proc. Teismas, atsižvelgdamas, kad ieškovės reikalavimai buvo patenkinti 69 procentais, atmesti 31 procentu, sprendė, kad iš atsakovo valstybės naudai priteistina 953,35 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas, teikiant antrinę teisinę pagalbą ieškovei (1381,67 Eur x 69 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovas nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų (ne)priteisimo nesprendžiamas. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos trečiasis L. B. pateikė įrodymus, kad patyrė 250 Eur išlaidas už atsiliepimo į ieškinį pateikimą. Trečiojo asmens išlaidos neviršija Rekomendacijų nustatyto priteistino už advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į ieškinį maksimalaus dydžio. Trečiojo asmens L. B. reikalavimas tenkintas 100 proc. Kadangi ieškovė nėra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su išlaidomis advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), iš ieškovės priteistina 77,50 Eur (250 Eur x 31 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas L. B. naudai, o iš atsakovo – 172,50 Eur (250 Eur x 69 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas L. B. naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos trečiasis asmuo UAB „Luminor Lizingas“ pateikė įrodymus, kad patyrė viso 4425,64 Eur už advokato suteiktą teisinę pagalbą (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Trečiojo asmens išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijų nustatytų maksimalių dydžių. UAB „Luminor Lizingas“ reikalavimas tenkintas 100 proc. Ieškovė nėra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su išlaidomis advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), todėl iš ieškovės priteistinas 1371,95 Eur (4425,64 Eur x 31 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas UAB „Luminor Lizingas“ naudai, o iš atsakovo – 3053,69 Eur (4425,64 Eur x 69 proc.) UAB „Luminor Lizingas“ naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

15.                      Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-07-01 sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą nurodytose dalyse – ieškovės reikalavimus tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

22.1.                      Nesutinka su sprendimo dalimi, kuria padalintas santuokoje įgytas gyvenamosios paskirties turtas, esantis (duomenys neskelbtini)  gatvėje Vilniuje; kurioje nuspręsta, kad skola trečiajam asmeniui kreditorei L. B. yra solidari A. E. ir L. E. skola bei nesutinka su 1 371,95 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės A. E. UAB Luminor lizingas naudai priteisimo.

22.2.                      Pagrindinis šalių ir liudytojos L. M. argumentas, kad ginčo turtas įsigytas už liudytojos lėšas, gautas pardavus butą Maskvoje. Byloje nebuvo ginčo, kad liudytojos pervestos į ieškovės sąskaitą lėšos nebuvo dovanotos. Ieškovės motina L. M. darė pavedimą dukrai tam, kad būtų nupirkti jai butai. Tai buvo lėšos skirtos ieškovės mamos pavedimui įvykdyti. CK 3.89 str. 5 p. nustato, kad lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtos verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai yra asmeninis to sutuoktinio turtas. To paties straipsnio 6 punktas nustato, kad lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip <...> tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teises, kurių negalima perleisti kitiems asmenims yra asmeninė nuosavybė. To paties straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

22.3.                      Teismas teigia, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja, sudarydama butų pirkimo-pardavimo sutartis, neturėjo galimybės pasinaudoti vertėjo pagalba. Su šia teismo pozicija nesutinka, nes teismas remdamasis minėtų pirkimo pardavimo sutarčių nuostatomis nesilaiko imperatyvių Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, įtvirtinančių, kad sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybine ir kita abiem pusėms priimtina kalba. Ieškovė yra Rusijos Federacijos pilietė, todėl minėtos sutartys turėjo būti sudaromos valstybine kalba ir kita abiem pusėms priimtina kalba. Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d. nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, 1.78 straipsnio 1 d. nustato, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti.

22.4.                      Liudytoja L. M. patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes ir išreiškė savo valią. Ji niekada nenorėjo ir nesutiko, kad turtas atitektų žentui. Jis praturtėjo be pagrindo. Ieškovė paneigė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų parodymais, tiek šalių paaiškinimais, todėl teismo sprendimas šioje dalyje nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

22.5.                      Teismas savo sprendime sutiko su trečiojo asmens UAB „Luminor Lizingas“ atstovo argumentais, kad sutuoktiniai siekia pakeisti santuokos metu įgyto, inter alia (be kita ko) šiuo metu kreditoriaus UAB „Luminor Lizingas“ naudai antstolio Vytauto Mitkaus žinioje esančioje vykdomojoje byloje areštuoto turto, teisinį režimą. Su šia teismo pozicija ieškovė nesutinka, nes trečiasis asmuo UAB „Luminor lizingas“ nebuvo byloje pareiškęs savarankiško reikalavimo. Jo pozicija byloje prieštaravo, tiek ieškovės pozicijai, tiek atsakovo pozicijai, kuria atsakovas L. E. išreiškė sutikimą su ieškovės reikalavimu. Tretysis asmuo UAB „Luminor lizingas“ prieštaraudamas abiejų bylos šalių pozicijai pažeidė CPK 47 str. 4 d., kuri nustato, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus. Jei trečiasis asmuo turėjo savarankišką reikalavimą nesusijusį su proceso šalies pozicija, jis turėjo reikšti savarankišką reikalavimą. Nesant savarankiško reikalavimo, nėra pagrindo, nei nagrinėti, nei svarstyti, nei atsižvelgti į tokio trečiojo asmens poziciją.

22.6.                      Nors atsakovas ir nuteistas baudžiamojoje byloje už sukčiavimą, tačiau susipažinus su nuosprendžiu, matyti, kad ir Luminor lizingas turi prisiimti dalį kaltės, nes netikrinęs aplinkybių suteikė lizingą, ilgą laiką elgėsi nerūpestingai ir nedėmesingai, yra ir buvo verslo subjektas, todėl turi prisiimti ir verslo rizikas nesėkmės atveju atsakomybę už savo verslo sandorius.

22.7.                      Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kuria skola trečiajam asmeniui L. B. pripažinta solidaria abiejų sutuoktinių skola. Yra suėjęs 10 metų ieškinio senaties terminas, kurį ieškovė reikalavo taikyti. Paskolą L. B. suteikė 1997-05-01 dieną, skolos grąžinimo terminas buvo 2009-05-01. Ieškinį (reikalavimą) ieškovė pareiškė 2019 m. rugsėjo mėnesį. Vėliau skolos grąžinimo terminas buvo vis pratęsiamas padarant įrašus vekselyje, tačiau jame niekur nėra ieškovės parašo. Yra suėjęs ir penkerių metų ieškinio senaties terminas taikytinas palūkanoms (L. B. nurodė, kad skolos suma 289 000 Eur, o likusi suma yra palūkanos). Teismas nepagrįstai atmetė šį reikalavimą, nurodydamas, kad ieškovės atstovė tai turėjo išdėstyti procesiniuose dokumentuose. Be to, šio sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga, todėl atsakovas neturėjo teisės be ieškovės sutikimo sudaryti tokio sandorio, ieškovė pinigų grąžinti paskolai neturėjo, o ir apie sandorį nežinojo. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Atsakovas L. E. pripažino šią skolą savo asmenine skola, pripažino, kad apie taikos sutartį ir ieškovės neinformavo. Namą (duomenys neskelbtini)  gatvėje pardavė be ieškovės sutikimo, nors turtas buvo bendra jungtinė nuosavybė ir sandorius dėl tokio turto disponavimo turėjo sudaryti abu sutuoktiniai, o darant prielaidą, kad turtas buvo asmeninis L. E. turtas, vis tiek buvo reikalingas ieškovės sutikimas, nes tai buvo šeimos gyvenamoji patalpa.

22.8.                      Nesutinka su teismo argumentais, kad ieškovė sutiko su lizingo sutartimi ir ją pasirašė. Byloje tokių įrodymų nėra.

22.9.                      Tai kad ieškovės motina L. M. buvo deklaravusi gyvenamąją vietą pas L. B., nereiškia, kad ji sutiko su šiuo asmeniu sudarytu sandoriu. Gyvenamosios vietos deklaravimą buvo suorganizavęs atsakovas, o ne ieškovė. Deklaravimas buvo reikalingas, kad ieškovės mama gautų leidimą gyventi Lietuvoje. Pažymi, kad ieškovė šeimomis su L. B. nedraugavo. Ji niekada nebuvo jos draugė. L. B. buvo L. E. draugė.

22.10.                      Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kuria iš ieškovės UAB „Luminor Lizingas“ naudai priteista 1 371,95 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šis kreditorius byloje dalyvavo išimtinai dėl atsakovo L. E. kaltės, nes tai asmeninis jo kreditorius atsiradęs iš jo nusikalstamos veikos. Dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas, todėl visos bylinėjimosi išlaidos dėl turtinės žalos atlyginimo turi būti priteistos iš atsakovo.

16.                      Atsakovas L. E. apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priimtą 2022 m. liepos 1 d., dalyje dė1 priteistų iš atsakovo L. E. 3 053,69 Eur (60 proc.) bylinėjimosi išlaidą trečiajam asmeniui UAB „Luminor lizingas“ atlyginimo ir šį klausimą išspręsti iš esmės – sumažinti iš atsakovo L. E. trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“ naudai priteisiamas bylinėjimosi išlaidas iki iš ieškovės trečiojo asmens naudai priteista bylinėjimosi išlaidų dydžio. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

23.1.                      Reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidą priteisimo buvo įvertintas formaliai. Trečiasis asmuo UAB „Luminor lizingas“ į civilinę bylą buvo įtrauktas kaip kreditorius, jį atstovavęs advokatas neturėjo didelių darbo sąnaudą teikdamas byloje papildomus dokumentus, atsikirtimus į ieškovės ieškinį. Ginčas byloje teisine prasme nebuvo sudėtingas, kasacinio teismo praktika šio ginčo atžvilgiu yra aiški ir suformuluota gana seniai. Trečiojo asmens byloje teikti procesiniai dokumentai turinio prasme yra analogiški, tiesiog perrašyti ir teikiami iš naujo, todėl trečiojo asmens atstovo nurodytos darbo sąnaudos neatitinka tikrovės.

23.2.                      Už dalyvavimą teismo posėdžiuose trečiojo asmens atstovas taipogi priskaičiavo per didelį atlyginimą už darbą, pasinaudodamas tuo, kad užtrukdavo ieškovės duodamų posėdžiuose paaiškinimų vertimas.

23.3.                      Teismas, priteisdamas už advokato pagalbą patirtą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi įvertinti realias darbo sąnaudas, būtent, kiek procesinių dokumentų buvo pateikta byloje, ar reikėjo rengti atsiliepimą į ieškinį ar kitus panašaus pobūdžio procesinius dokumentus, kokios darbo sąnaudos buvo patirtos juos rengiant, o ne apsiriboti dokumentų suskaičiavimu, nurodant neprotingą laiką, kuris neva buvo sugaištas rengiant šiuos procesinius dokumentus.

17.                      Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo A. E. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-07-01 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-206-1094/2022 palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

24.1.                      L. E.  VMI prie FM skolingas 19 875,65 Eur mokestinės nepriemokos. Apeliaciniu skundu skolinių įsipareigojimų praktiškai neturinti apeliantė reikalauja asmenine nuosavybe didesnės vertės turto: 75,75 kv. m ploto buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3,40 kv. m ploto negyvenamosios patalpos – sandėliuko Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plane pažymėto R-32, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 40,79 kv. m ploto buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Toks kreditorinių įsiskolinimų padalijimo būdas pažeidžia VMI prie FM interesus, todėl VMI prie FM nesutinka su apeliaciniu skundu. VMI prie FM nuomone, tenkinus apeliacinį skundą, bus pažeistas viešasis interesas, L. E. bus palikta santuokoje įgyto turto dalis, iš kurio nebus galimas perspektyvus išieškojimas, L. E. neįvykdžius prievolių valstybei.

24.2.                      Teismui nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad šis turtas, įgytas santuokos metu, turėtų priklausyti apeliantei asmenine nuosavybe. Faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmenine vieno sutuoktinio nuosavybės teise, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais.

24.3.                      Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir kompleksiškai įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus, pagrįstai santuokoje įgytą turtą padalino po 1/2 dalį buto kiekvienam. Apeliantė į bylą nepateikė pakankamų įrodymų, tam, kad būtų galima daryti priešingą išvadą, todėl nėra pagrindo sprendimo panaikinti apeliaciniame skunde nurodomais pagrindais.

18.                      Trečiasis asmuo Luminor Lizingas UAB atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo ieškovės A. E. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-07-01 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-206-1094/2022, palikti nepakeistą; atsakovo L. E. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-07-01 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:

25.1.                      Ieškovė nei patikslintame ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, įskaitant ir baigiamųjų kalbų procesinę stadiją, įrodinėdama ieškinio pagrįstumą, dalyje dėl ginčo turto (butai (duomenys neskelbtini)) pripažinimo jos asmenine nuosavybe ir priteisimo jai, nesirėmė CK 1.78 str. ir (arba) 1.80 str. 1 d. nuostatomis, jokia apimtimi neginčijo ginčo turto pirkimo-pardavimo sutarčių, neteikė skundų dėl notaro, patvirtinusio šias sutartis, veiksmų ir pan. Esant nurodytoms procesinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nevertino pirmiau nurodytų ieškovės apeliacinio skundo aplinkybių, kadangi, ieškovė, jomis, kaip savo reikalavimų pagrindu, nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir jas pirmą kartą išdėstė tik apeliaciniame skunde. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 str. 2 d. apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 1.78 str. bei 1.80 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje, nevertinti ir paliktini nenagrinėtais dėl jų nepasisakant iš esmės.

25.2.                      Byloje apklausus ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinusį notarą A. D., buvo nustatyta, jog ieškovei buvo paaiškinta sutarčių esmė, perskaityti sutarčių pirmas ir paskutinis puslapiai, kuriuose yra aiškiai, išryškintu šriftu ir didžiosiomis raidėmis nurodyta, kad ieškovė ginčo turtą įgyja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kartu su sutuoktiniu L. E. ir kad toks sandoris atitinka tikrąją ieškovės valią bei jos ketinimus. Dar daugiau, duodamas paaiškinimus atsakovas L. E. nurodė, kad jis dalyvavo sandorių sudaryme, perskaitė ir išvertė sutartis (jų esmę) ieškovei. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė sandorių sudarymo metu, neišreiškė jokių pretenzijų juos patvirtinusiam notarui, neišreiškė reikalavimo dėl sutarčių sudarymo kokia nors kita nei kad lietuvių kalba.

25.3.                      Šiuo metu, Vilniaus apygardos teisme, pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovams A. E. bei L.E. dėl turto nuosavybės teise priteisimo, yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-448-603/2022. Šioje byloje, ieškovė L. M., siekia savo nuosavybėn prisiteisti ginčo turtą, be kita ko, ieškinį grindžiant nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindo. Ši byla kol kas nėra išnagrinėta, todėl kaip teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl kokio nors L. E. nepagrįsto praturtėjimo sudarant ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartis.

25.4.                      Nors byloje nėra ginčo, kad piniginės lėšas, už kurias buvo įsigytas ginčo turtas, ieškovei į jos banko sąskaitą pervedė jos mama L. M., pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad vien šios aplinkybės bei bylos baigtimi suinteresuotų asmenų (ieškovė, atsakovas, liudytoja L. M.) paaiškinimų nepakanka pripažinti, jog ginčo turtą ieškovė įsigijo asmeninėn nuosavybėn, kadangi net jeigu ir būtų pripažinta, kad ieškovės asmeninės lėšos, ji ginčo turto pirkimo-pardavimo sutartys, suprasdama sutarčių esmę, aiškiai neišreiškė valios šį turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į ginčo turtą priklauso abiem sutuoktiniams 2014-09-03 pirkimo-pardavimo sutarčių Nr. AD-7296 ir Nr. AD-7298 pagrindu. Sutuoktinių laisva valia jų abiejų jungtinės nuosavybės teisė į ginčo turtą buvo įregistruota viešajame registre, šių duomenų šalys neginčijo. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad ginčo turtas buvo įsigytas santuokos metu šeimos poreikiams tenkinti – šeima ten gyveno.

25.5.                      Atsakant į apeliacinio skundo teiginius dėl neva CPK 47 str. 4 d. pažeidimo, nurodytina, kad šioje byloje Luminor Lizingas UAB, kaip atsakovo L. E. kreditorius, dalyvauja įstatyminiu pagrindu (CK 3.126 str. d.) ir realizuodamas įstatymo suteiktas teises bei laikydamasis nustatytų pareigų, gina savo, kaip kreditoriaus interesus. Todėl atmestini apeliacinio skundo teiginiai dėl CPK 47 str. 4 d. pažeidimo, juo labiau, kad ieškovė apeliaciniame skunde teigdama buvus aptariamą procesinės teisės pažeidimą, nenurodė kokią įtaką tai turėjo ar galėjo turėti teisingam bylos išnagrinėjimui.

25.6.                      Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai buvo pareikšti L. E., nenustatė jokios trečiojo asmens kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų. Todėl visi ir bet kokie ieškovės teiginiai, neva trečiasis asmuo yra pats iš dalies kaltas dėl L. E. padarytų nusikaltimų ar kad yra socialiai neatsakingas, neatitinka tikrovės, vertintini kaip pažeidžiantys trečiojo asmens Luminor Lizingas UAB teises ir teisėtus interesus bei menkinantys jo dalykinę reputaciją, dėl ko trečiasis asmuo pasilieka teisę, savo pažeistas teises ginti įstatymų nustatyta tvarka (CPK 5 str.).

25.7.                      Ieškovė nurodo, kad trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti priteistos iš atsakovo, pateikdama deklaratyvius samprotavimus šiuo klausimu, nenurodo jokio teisinio pagrindo tokių subjektyvių samprotavimų pagrindimui, lygiai taip pat, kaip kad nenurodė kokias procesinės teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas.

25.8.                      Ieškovė, teikdama ieškinį ir reikšdama reikalavimą dėl ginčo turto pripažinimo jos asmenine aplinkybe, privalėjo įvertinti aukščiau nurodytas aplinkybes bei galimas neigiamas procesines pasekmes aptariamo ieškinio reikalavimo atmetimo atveju. Visgi, net ir žinodama nurodytas aplinkybes dėl trečiojo asmens pozicijos aptariamu klausimu, ieškovė, pasirinko reikšti reikalavimą dėl ginčo turto pripažinimo jos asmenine nuosavybe, todėl teismui atmetus nurodytą reikalavimą, ieškovė turi pareigą atlyginti dalį trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų.

25.9.                      Pasisakydamas dėl atsakovo apeliacinio skundo trečiasis asmuo nurodo, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais. Visų pirma nurodyta, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, truko beveik 3 metus, t. y. 2 metus ir 9 mėnesius. Byloje buvo surengta 10 (dešimt) teismo posėdžių. Užsitęsusį bylos nagrinėjimą bei didelį teismo posėdžių skaičių lėmė ir tai, kad atsakovas į bylos nagrinėjimą atvykdavo nepasiruošęs (pvz. 2021-04-19, 2021-05-26 teismo posėdžiai), atitinkamai tai lėmė didesnes laiko sąnaudos bei didesnes bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo sąžiningai naudojosi atstovo teisine pagalba. Svarbu paminėti ir tai, kad byloje teikiant prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, bylos šalys neišsakė prieštaravimų dėl pateiktų ir prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų. Galiausiai, pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad trečiojo asmens į bylą pateiktas ir prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio. Šios teismo išvados atsakovas neginčija, tik abstrakčiai ir deklaratyviai cituodamas teismų praktiką aktualiu klausimu, samprotauja, kad iš jo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis yra per didelis.

19.                      Trečiasis asmuo L. B. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 1 d. sprendimą dalyje dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo ir dėl prievolės kreditorei L. B. pripažinimo solidaria ieškovės ir atsakovo prievole palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

26.1.                      Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl turto pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe, teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad 2014-09-03 pirkimo-pardavimo sutartyse, kuriomis buvo įgytas nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje aiškiai nurodyta, kad minėtą turtą ieškovė perka kartu su sutuoktiniu. Sutartyse nurodyta, kad turtas po santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartyse nėra nurodyta, kad ginčo turtas įgyjamas asmeninėn ieškovės nuosavybėn. Pirkimo-pardavimo sutartys yra patvirtintos notariškai, nenuginčytos ir yra galiojančios.

26.2.                      Trečiasis asmuo, pasisakydamas dėl ieškovės ginčijamos sprendimo dalies, kuria skola L. B. pripažinta solidaria sutuoktinių prievole, nurodo, kad pinigai buvo paskolinti atsakovui, kuris tenkindamas ieškovės, kuri nedirbo poreikius. Pinigai buvo investuoti į šeimos verslą. Ieškovės argumentai, kad ji nieko nežinojo apie L. B. paskolintą pinigų sumą vertintini kaip siekis išvengti pareigos vykdyti prievolę. Ieškovė, vengdama šios prievolės, nurodė, kad nepažįsta L. B..

26.3.                      Ieškovė, reikšdama ieškinį ir prašydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-39529-872/2015 patvirtintą L. B. ir atsakovo taikos sutartį dėl 362 200 Eur skolos pagal vekselį grąžinimo, pripažinti asmenine atsakovo prievole kreditorei L. B., nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kad gauti pinigai buvo panaudoti išimtinai atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Priešingai nei teigia ieškovė, 362 200 Eur buvo paskolinta atsakovui dar esant santuokoje su ieškove ir buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti:namui įsigyti, kreditui grąžinti ir šeimos verslui vystyti.

26.4.                      Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad neturi pagrindo vertinti ieškinio senaties termino (ne)praleidimą, nes toks reikalavimas turi būti formuojamas šalies teikiamuose procesiniuose dokumentuose tam, kad šalis galėtų dėl to pasisakyti. Ieškovės atstovė tokį reikalavimą pareiškė baigiamųjų kalbų metų, kai bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas.

26.5.                      Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, nustatė prievolės atsiradimo pagrindą ir pagrįstai nustatė, kad prievolė L. B. yra solidari ieškovės ir atsakovo prievole, bes pinigai buvo paskolinti šeimos interesams užtikrinti.

20.                      Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su L. E. apeliaciniu skundu sutinka. Papildomai pažymi, kad nei ieškovės, nei atsakovo L. E. finansinė padėtis neleidžia apmokėti tokių didelių trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų. Be to, trečiasis asmuo byloje nereiškė savarankiškų reikalavimų, todėl jo darbo sąnaudos byloje savo esme negalėjo būti didelės. Neprieštarauja, kad L. E, apeliacinis skundas būtų tenkintas.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

22.                      Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 2–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

23.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. liepos 1 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, A. E. ir L. (L.) E. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 1806, nutraukti dėl L. E. kaltės; po santuokos nutraukimo palikti ieškovei santuokos metu įgytą pavardę „E.“, L. E. – įgimtą pavardę „E.“; priteisti iš atsakovo L. E. ieškovei A. E. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti; padalino santuokoje įgytą turtą, pasisakė dėl atsakovo L. E. prievolių kreditoriams.

Dėl ieškovės A. E. apeliacinio skundo

24.                      Apeliantė nesutiko su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 1 d. sprendimu dalyje, kuria padalintas santuokoje įgytas gyvenamosios paskirties turtas, esantis (duomenys neskelbtini)  gatvėje, Vilniuje, taip pat nesutiko su teismo sprendimo dalimi pripažinti skola trečiajam asmeniui kreditorei L. B. solidaria prievole, nesutiko su 1 371,95 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš ieškovės trečiojo asmens kreditoriaus UAB „Luminor lizingas“ naudai.

Dėl turto (duomenys neskelbtini),Vilniuje teisinio režimo

25.                      Apeliantė nurodė, kad ieškiniu prašė butą/patalpą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negyvenamąją patalpą -sandėliuką (duomenys neskelbtini) ir butą (patalpą) (duomenys neskelbtini) Vilniuje pripažinti jos asmenine nuosavybe ir priteisti ieškovei. Atsakovas su ieškovės pozicija sutiko, nes nekilnojamas turtas buvo skirtas ieškovės motinai L. M.. Pagrindinis šalių ir liudytojos L. M. argumentas, kad ginčo turtas įsigytas už liudytojos lėšas, gautas pardavus butą Maskvoje. Byloje nebuvo ginčo, kad liudytojos pervestos į ieškovės sąskaitą, lėšos nebuvo dovanotos. Ieškovės motina L. M. darė pavedimą dukrai tam, kad būtų nupirkti jai butai. Tai buvo lėšos skirtos ieškovės mamos pavedimui įvykdyti. CK 3.89 str. 5 p. nustato, kad lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtos verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai yra asmeninis to sutuoktinio turtas. To paties straipsnio 6 punktas nustato, kad lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip <...> tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teises, kurių negalima perleisti kitiems asmenims yra asmeninė nuosavybė. To paties straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

26.                      Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2014 m. rugsėjo 3 d. pirkimo-pardavimo sutarčių Nr. AD-7296 ir Nr.AD7298 2.1 punktu, nurodančiu, kad butus A. E. perka kartu su sutuoktiniu L. E., kad pirkėjai yra paaiškinta, jog remiantis CK 3.82 ir 3.87 straipsniais turtas, įgytas po santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jei susuoktinai nėra sudarė vedybų sutarties (sutarties 7.5 punktas). Apeliantė teigia, kad, kadangi ji yra Rusijos Federacijos pilietė, o nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudarytos tik valstybine kalba, sutartys prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms, kad sandoriai su užsienio valstybių fiziniais ir juridiniais asmenimis sudaromi valstybinė ir kita abiem pusėms priimtina kalba. Tokiu būdu nekilnojamojo turto pirkimo-pradavimo sutartys prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, yra niekiniai ir negalioja; šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.78 straipsnio 1 dalis). Kartu apeliantė teigia, kad sandoriai buvo sudaryti apgaulės būdu – atsakovas suvokė, kad pagal sutartis jis tampa nekilnojamojo turto bendraturčiu, nors žinojo, kad L. M., ieškovės mama, pati siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą, t.y. atsakovas apgavo ieškovę. Apgaulė taip pat yra vienas iš sandorio negaliojimo pagrindų (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).

27.                      Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentais dėl nekilnojamojo turto 2021 m. rugsėjo 3 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių negaliojimo.

28.                      Negaliojantys sandoriai yra niekiniai ir nuginčijami. Niekiniai yra tokie sandoriai, kurie prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (pvz. CK 1.80 – 1.81 straipsniai). Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (pagal pareigas). Nuginčijamą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu tik pagal suinteresuoto asmens reikalavimą. Jeigu tokio reikalavimo nėra, teismas negali pripažinti nuginčijama sandorį negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) nurodė, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai galimai buvo sudaryti apgaulės būdu, kad atsakovas sandorių sudarymo metu apgavo ieškovę, suvokdamas, jog tampa perkamo turto bendraturčiu, t. y. nurodė, kad sandoriai galimai priskiriami prie sandorių, turinčių vienos iš šalių valios trūkumų (pvz. CK 1.91 straipsnis). Tokie sandoriai priskiriami prie nuginčijamų sandorių. Apgaulės būdu sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančių pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK1.91 straipsnio 1 dalis). Ieškovei nepareiškus atitinkamo reikalavimo dėl sandorių nuginčijimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo svarstyti tokių sandorių (ne)galiojimo problemos.

29.                      Bylos aplinkybės taip pat nesudarė pagrindo svarstyti sandorių pripažinimo negaliojančiais (niekiančiais) ex officio (iš pareigos). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015).

30.                      Pirmosios instancijos teisme apeliantė nereiškė ieškinio reikalavimo dėl nekilninamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo niekiniais (negaliojančiais), neprašė teismo pripažinti šiuos sandorius niekiniais (negaliojančiais) ex officio ( iš pareigos), nenurodė ir neprašė nagrinėti aplinkybių, galimai įrodančių sudarytų sandorių niekinį pobūdį, neprašė įtraukti į bylos nagrinėjimą nekilnojamojo turto pardavėją, kuriam dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais neišvengiamai atsirastų įstatymo numatytos pasekmės (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

31.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šalių nurodytos ir teismo išnagrinėtos aplinkybės pagrįstai nesudarė teismui pagrindo ex officio spręsti dėl nekilnojamojo turto įgijimo sutarčių pripažinimo niekiniais (negaliojančiais). Apgaulės būdu sudaryti sandoriai priskiriami prie nuginčijamų sandorių, t.y. be pareikšto reikalavimo dėl pripažinimo tokį sandorį negaliojančiu dėl apgaulės teismas neturi pareigos nagrinėti šį ginčo aspektą; apeliantė tokio reikalavimo byloje taip pat nepareiškė, t.y. teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl sandorių galimo negaliojimo ir šiuo aspektu.

32.                      Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

33.                      Sprendžiama, kad ginčas dėl 2014 m., rugsėjo 3 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo niekiniais dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms arba pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės nebuvo iškeltas ir nagrinėjamas pirmosios instancijos tesime, todėl negali būti apeliacijos dalyku ir plačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

34.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė į ginčo turtą priklauso abiem sutuoktiniams 2014 m. rugsėjo 3 d. pirkimo-pardavimo sutarčių Nr. AD -7296 ir Nr. AD-7298 pagrindu; sprendė, kad ginčo turto įgijimo metu nebuvo išreikšta ieškovės valia įgyti šį turtą asmeninėn nuosavybėn bei sprendė, kad ieškovė nepaneigė CK 3.89 straipsnio 2 dalyje įtvirktinos santuokoje įgyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos (CPK 178,185 straipsniai). Ieškovės ir atsakovo paaiškinimai, liudytojos L. M. parodymai apie tai, kad ji nenorėjo ir nesutiko, kad turtas atitektų žentui, nenuginčijus turto įgijimo sandorių, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos nepaneigia.

Dėl trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“ atsikirtimų į ieškinį

35.                      Apeliantė nurodė, kad teismas be pagrindo sutiko su trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“ nagrinėjamoje byloje, su jo argumentu, kad sutuoktiniai siekia pakeisti santuokos metu įgyto turto teisinį režimą, tuo metu kai šis turtas antstolio Vytauto Mitkaus areštuotas kreditoriaus UAB „Luminor lizingas“ naudai.

36.                      Apeliantė pažymi, kad šis trečiasis asmuo byloje nebuvo pareiškęs savarankiško reikalavimo. Pagal CPK 47 straipsnio 4 dalį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus, todėl, apeliantės vertinimu, trečiasis asmuo UAB „Luminor lizingas“ neteisėtai prieštaravo abiejų šalių pozicijai dėl santuokoje įgyto turto teisinio rėžimo, atsakovas nagrinėjamoje byloje sutiko su ieškovės reikalavimu pripažinti santuokoje įgytus butus jos asmenine nuosavybe. Nesant trečiojo asmens savarankiško reikalavimo teismas neturėjo pagrindo nei nagrinėti, nei svarstyti tokios trečiojo asmens pozicijos; teismas be pagrindo sutiko su trečiojo asmens reikalavimu pripažinti asmeninę ieškovės nuosavybę (butus) bendruoju sutuoktiniu turtu. Trečiasis asmuo siekia bet kokia kaina susigrąžinti skolą, kuri yra išimtinai atsakovo L. E. skola nekaltų asmenų – ieškovės ir ieškovės mamos sąskaita. Nors atsakovas nuteistas už sukčiavimą, dalį atsakomybės turi prisiimti ir UAB „Luminor lizingas“, nes netikrinęs aplinkybių suteikė lizingą, ilgą laiką elgėsi nerūpestingai ir nedėmesingai.

37.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliantės argumentas pagrįstas netinkamu CPK 47 straipsnio nuostatų aiškinimu. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, procese dalyvauja tam, jog galėtų išdėstyti savo poziciją (reikšti atsikirtimus) byloje, nuo kurios baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

38.                      CPK 47 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas veikti prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus susijęs su tuo, kad paprastai procese trečiojo asmens ir šalies, kuriuos pusėje jis dalyvauja interesai yra tapatūs, pavyzdžiui trečiojo asmens interesas išvengti regresinio ieškinio ar kito savo procesinės padėties pablogėjimo.

39.                      Tačiau nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo UAB „Luminor lizingas“ yra atsakovo kreditorius, jo reikalavimo teisė atsakovui neginčijama, jo kreditorinis reikalavimas yra vykdymo stadijoje, santuokos metu įgytas turtas yra areštuotas trečiojo asmens naudai, kreditorius siekia nukreipti išieškojimą į atsakovo turto dalį sutuoktinių bendrajame turte. Trečiojo asmens teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą tiesiogiai priklauso nuo bylos baigties, nors jis neturi teisės pretenduoti į ginčo turto nuosavybės dalį, atitinkamai neturi teisės reikšti savarankišką reikalavimą šalių ginče dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo.

40.                      Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį (CPK 47 straipsnio 2 dalis), t.y. trečiasis asmuo turėjo teisę nesutikti su atsakovo ieškinio pripažinimu ir išreikšti savarankišką poziciją nagrinėjamoje byloje, kuri objektyviai nesutapo su atsakovo pozicija (ieškinio pripažinimu).

41.                      Pažymėtina, kad trečiojo asmens pozicija, jo argumentai neturėjo lemiamos reikšmės teismo išvadai dėl ginčo turto priskyrimo sutuoktinių bendrajai jungtinei nuošalybei; teismas padarė išvadą, kad ieškovė nepaneigė CK 3.89 straipsnyje įtvirktinos santuokoje įgyto turto prezumpcijos, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą – turto įgijimo sandorių turinį, turto įgijimo tikslus, sandorių sudarymo faktines aplinkybes, viešojo Registro duomenis.

42.                      Negalima sutikti su apeliante, kad trečiasis asmuo nesąžiningai siekia atgauti L. E. asmeninę skolą ieškovės ir jos mamos asmeninio turto sąskaita. Trečiojo asmens siekimas gauti savo reikalavimo patenkinimą iš atsakovo L.E. dalies sutuoktinių bendrajame turte neprieštarauja įstatymui; apeliantės samprotavimai apie trečiojo asmens nerūpestingumą, neatsargumą suteikiant lizingą atsakovui nesusiję su teismo išvadomis šalių ginče dėl santuokoje įgyto turto teisino režimo.

43.                      Apeliantės argumentai dėl trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“ atsikirtimų ieškiniui prieštaravimo CPK 47 straipsnio 4 dalies nuostatoms atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl skolos trečiajam asmeniui L. B.

44.                      Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kuria skola trečiajam asmeniui L. B. pripažinta solidaria abiejų sutuoktinių skola.

45.                      Prijungtos prie nagrinėjamos bylos civilinės bylos Nr. 2-39529-872/2015 duomenimis nustatyta, kad 1997 m. gegužės 1 d. paprastuoju vekseliu L. E. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti L. B. 1000 000 Lt iki 2009 m. gegužės 1 d. Vekselio terminas buvo pratęstas du kartus, atitinkamai iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir iki 2015 m. rugsėjo 20 d. Vekselyje nustatytu ir pratęstu terminu L. E. pilnai skolos L. B. negrąžino. 2015 m. rugsėjo 11 d. L. B. ir L. E. pasirašė taikos sutartį dėl pagrindinės skolos padengimo dalimis, kuri patvirtinta įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi.

46.                      Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė nurodė, kad kreditorė L. B. praleidusi 10 metų ieškinio senaties terminą ir 5 metų ieškinio senaties terminą dėl palūkanų priteisimo. Kreditorės atstovė pareiškė, kad kreditorė nėra praleidusi ieškinio senaties termino, nes taikos sutartis buvo pavirintina 2015 m. rugsėjo 28 d. teismo nutartimi.

47.                      Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį dėl to, kad reikalavimas taikyti senatį buvo pareikštas atstovės baigiamojoje kalboje.

48.                      Ieškinio senaties institutas numato per kokį terminą ieškovas gali pareikšti reikalavimą teisme ir tikėtis jo patenkinimo. Nors įstatymas numato ieškinio senaties terminus, jie taikomi tik kitai šaliai paprašius civilinėje byloje, o praleisti dėl svarbios priežasties, gali būti teismo atnaujinti tik ieškovo motyvuotu prašymu. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Taigi, jeigu ginčo šalis (atsakovas) reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė, ieškinio senatis negali būti taikoma teismo iniciatyva.   Šalies teisė pareikšti apie reikalavimą taikyti ieškinio senatį pasibaigia pirmosios instancijos teisme posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų (CPK 253 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada darytina įvertinus CPK 253 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020, 26 punktas).

49.                      Reikalavimą taikyti ieškinio senatį ieškovės atstovė pareiškė baigiamosios kalbos metu, po bylos išnagrinėjimo iš esmės, taigi pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė vertinti ieškinio senaties termino (ne)praleidimo klausimą. Apeliantės argumentas, kad ji nebuvo įpareigota teikti atsiliepimą į trečiojo asmens kreditorės L.B. savarankišką reikalavimą atmestinas. Proceso metu ieškovė buvo atstovaujama advokatės, todėl preziumuojama, kad prašymo taikyti ieškinio senatį baigiamosios kalbos metu teisinės pasekmės ieškovei buvo žinomos.

50.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisės nagrinėti ieškovės reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo, nes ieškinio senaties taikymas nebuvo nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).

51.                      Apeliantė nurodė, kad ji nedavė sutikimo sandoriui su L.B. ir jo nepatvirtino; sandorio kaina yra per didelė ir neprotinga, todėl atsakovas neturėjo teisės be ieškovės sutikimo sudaryti sandorį; sandoris nebuvo būtinas bendriems šalių šeimos poreikiams tenkinti, po sandorio sudarymo šeima gyveno kukliai, turėjo skolų už vandenį ir elektrą, žydų bendruomenė ją rėmė, todėl solidarioji sutuoktinių pareiga grąžinti skolą kreditorei neatsiranda. Apeliantės vertinimu, kreditorė nepateikė rašytinių įrodymų apie suteiktą paskolą; kreditorė iki šiol nesikreipė dėl vykdomojo rašto išdavimo, atsakovo ir trečiojo asmens taikos sutartis nebuvo perduota vykdyti. Apeliantė nesutinka, kad ji sutiko su lizingo sutartimi ir ją pasirašė.

52.                      Apeliantė teigia, kad ji net nežinojo apie atsakovo skolą, atsakovas pripažino šią skolą savo asmenine, apie ją ieškovė nebuvo informuota, į taikos sutartį ji nebuvo įtraukta. Apeliantė nieko nežinojo apie atsakovo sudarytą 2005-08-17 lizingo sutartį Nr. 2005/08-N38, pagal kurią UAB Nord/LB lizingas ir UAB (duomenys neskelbtini)  sudarė lizingo sutartį dėl lizingo objekto – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilnius, (pardavėjas atsakovas L. E.), pagal kurią lizingo bendrovė įsigijo namą ir lizingo sutarties pagrindu perdavė valdyti ir naudotis UAB (duomenys neskelbtini). Apeliantės vertinimu tai, kad ieškovės mama L. M. buvo deklaravusi gyvenamąją vietą pas L. B., nereiškia, kad ieškovė sutiko su sandoriu. Kreditorė L. B. paskolino pinigus atsakovui be jos sutikimo.

53.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė apeliaciniame skunde tiesiog atkartoja savo paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, spręsdamas klausimą dėl prievolės L. B. pobūdžio, nesutiko su ieškovės teiginiais, kad ji apskritai L. B. nepažįsta, su ja neturinti nieko bendro, o ir apie skolintas lėšas nieko nežinanti. Teismas pabrėžė, kad ieškovė, gyvendama santuokoje su atsakovu, niekada nedirbo, buvo pilnai išlaikoma iš atsakovo verslo, gyveno pasiturinčiai. Teisminio nagrinėjimo metu pati ieškovė patvirtino, kad niekada nedirbo, nes pasak jos, būtent vyras turi išlaikyti šeimą ir jei su atsakovu būtų priešingai, tai ji net nebūtų važiavusi iš Rusijos Federacijos gyventi į Lietuvą, ieškovė augino vaikus ir platino kosmetiką ir iš gautų lėšų mokėdavo namų tvarkytojai. Ieškovė taip pat pripažino, kad jos motina L. M. buvo deklaravusi gyvenamąją vietą pas L. B., nes ieškovės sutuoktinis negalėjo šeimos aprūpinti gyvenamuoju plotu. Bylos duomenimis, ieškovės motina L. M. nuo 2012 m. vasario 9 d. iki 2013 m. spalio 9 d. buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą pas L. B., adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini); teismo vertinimu, ši aplinkybė paneigia ieškovės argumentus, kad ji L. B. apskritai nepažįsta, su ja nieko bendro nėra turėjusi.

54.                      Bylos nagrinėjimo metu tiek atsakovas, tiek ir kreditorė paaiškino, kad L. B. pasiskolintus pinigus atsakovas panaudojo savo skolų grąžinimui, UAB (duomenys neskelbtini) veiklai, t. y. ir šeimos poreikiams, nes būtent iš šeimos verslo atsakovas ir išlaikė šeimą. Šią aplinkybę patvirtino ir ieškovė, nurodydama, kad niekada nedirbo, taigi ir neprisidėjo prie šeimos išlaikymo. Teismui nustačius, kad šalys santuokos metu gyveno iš atsakovo verslo, teismas pagrįstai laikė, jog prievolė L. B. prisiimta šeimos interesų tenkinimui ir yra solidari. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ankščiau kreditorė nekėlė klausimo dėl skolos priteisimo iš ieškovės, neturi lemiamos teisinės reikšmės, nes kreditorius turi teisę pasirinkti iš kurio skolininko reikalauti skolos sumokėjimo (CK 6.5 straipsnio 5 dalis).

55.                      Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

56.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliantės argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, konstatuoja, jog nenustatė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų vertinant įrodymus. Pažymėtina, jog buvo vertinti tiek šalių pateikti rašytiniai įrodymai, tiek duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu, taip pat liudytojų parodymai. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl kiekvieno įrodymo, taip pat dėl jų viseto, kiekviena pirmosios instancijos teismo išvada padaryta pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliantė nenurodo, kokius įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino netinkamai, o teisėjų kolegija nenustatė netinkamo įrodymų vertinimo. Be to, pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo įrodymų įvertinimas bei jų pagrindu padarytos išvados neatitinka apeliantės laukto rezultato, nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamą įrodymų vertinimą ir juos apeliacinės instancijos teisme įvertinti kitaip. Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų vertinimą, t. y. vadovaudamasis CPK įtvirtintomis bei kasacinio teismo suformuluotomis taisyklėmis, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir galbūt pažeidė CPK bei teismų praktikoje suformuluotas vertinimo ir įrodinėjimo taisykles.

Dėl UAB „Luminor lizingas“ bylinėjimosi išlaidų

57.                      Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos priteista 1371,95 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui UAB „Luminor lizingas“; šis kreditorius dalyvavo byloje išimtinai dėl atsakovo kaltės, nes tai jo asmeninis kreditorius, kuriuo reikalavimas atsirado dėl atsakovo nusikalstamos veiklos. Dėl santuokos nutraukimo kaltas atsakovas, todėl visos bylinėjimosi išlaidos, kaip turtinės žalos atlyginimas, turi būti pritiesiamos iš atsakovo. CK 3.70 straipsnio 2 dalis nustato, kad kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu.

58.                      Apeliantė be pagrindo tapatina bylinėjimosi išlaidų priteisimą ir sutuoktinio teisę reikalauti žalos atlyginimo iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio. Kreditorius UAB „Luminor lizingas“ buvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų, bylos nagrinėjimo jis aktyviai prieštaravo ieškovės ir atsakovo vieningai pozicijai dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe. Trečiasis asmuo turėjo atstovą, dėl to patyrė atitinkamas išlaidas.

59.                      Trečiasis asmuo UAB „Liminor lizingas“ 2022-06-10 prašyme prašė priteisti iš ieškovės ir atsakovo lygiomis dalimis viso 4 425,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, CPK 47 str. 2 d. nurodo, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas. Lietuvos apeliacinio teismo ir kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė gauti bylinėjimosi išlaidas. Nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ne tik bylos šalims ir tretiesiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus, bet ir tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2009-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-751/2011). 

60.                      Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straispnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

61.                      Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalavimai nagrinėjamoje byloje buvo patenkinti 69 proc., atmesti 31 proc., trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“ patirtas išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą (4425,64 Eur) paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dalims: 31 proc. ieškovei, 69 proc. atsakovui ir priteisė iš atsakovo (apelianto) trečiajam asmeniui 3 053,69 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, kad teismas kritiškai įvertino ieškovės ir atsakovo poziciją santuokoje įgyto turto atžvilgiu ir ieškinį dalyje dėl dviejų santuokoje įgytų butų pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe atmetė, t.y. ši sprendimo dalis patenkino trečiojo asmens lūkesčius. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos tesimas tinkamai paskirstė dalį trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų ieškovei.

Dėl atsakovo L. E. apeliacinio skundo

62.                      Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, priimtą 2022 m. liepos 1 d., dalyje dėl priteistų iš atsakovo L. E. 3 053,69 Eur (69 proc.) bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui UAB „Luminor lizingas“ atlyginimo ir šį klausimą išspręsti iš esmės – sumažinti iš atsakovo trečiojo asmens naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidas iki iš ieškovės A.E. trečiojo asmens naudai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio (iki 1371,95 Eur).

63.                      Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

64.                      Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Maksimalūs dydžiai už advokato teikiamas teisines paslaugas apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindas yra Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga.

65.                      Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su bylinėjimosi išlaidų, priteistų trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų naudai, suma. Pažymėtina, kad trečiojo asmens teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įtvirtinta CPK 47 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas. Lietuvos apeliacinio teismo ir kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė gauti bylinėjimosi išlaidas. Nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ne tik bylos šalims ir tretiesiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus, bet ir tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2009-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-751/2011). 

66.                      Trečiasis asmuo UAB „Liminor lizingas“ 2022-06-10 prašyme prašė priteisti iš ieškovės ir atsakovo lygiomis dalimis viso 4 425,64 Eur bylinėjimosi išlaidų,

67.                      Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalavimai nagrinėjamoje byloje buvo patenkinti 69 proc., atmesti 31 proc., trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“ patirtas išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą (4425,64 Eur) paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dalims: 31 proc. ieškovei, 69 proc. atsakovui ir priteisė iš atsakovo (apelianto) trečiajam asmeniui 3 053,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.

68.                      Apeliacinio skundo reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų, priteistų trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“ naudai, sumažinimo grindžiamas tuo, kad reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų buvo įvertintas formaliai. Trečiojo asmens advokato M.Z. darbo sąnaudos yra akivaizdžiai užaukštintos, kadangi advokatui nereikėjo rinkti papildomų rašytinių įrodymų, susijusių su trečiojo asmens reikalavimu, rengti atsikirtimus į ieškovės ieškinį, nes ginčo iš atsakovo pusės dėl šio reikalavimo nebuvo. Už dalyvavimą teismo posėdžiuose trečiojo asmens atstovas taipogi priskaičiavo per didelį atlyginimą, pasinaudodamas tuo, kad užtrukdavo ieškovės paaiškinimų vertimas. Teismas turėjo įvertinti realias darbo sąnaudas, būtent, kiek procesinių dokumentų buvo pateiktą byloje ar reikėjo rengti atsiliepimą į ieškinį ar kitus panašaus pobūdžio procesinius dokumentus, kokios darbo sąnaudos buvo patirtos juos rengiant, o ne apsiriboti dokumentų skaičiavimu, nurodant neprotingą laiką, kuris neva buvo sugaištas juos rengiant. Ginčas nėra sudėtingas, kasacinio teismo praktika yra aiški ir seniai suformuota. Trečiojo asmens procesiniai dokumentai yra analogiški, todėl trečiojo asmens atstovo darbo laiko sąnaudos neatitinka tikrovės. Atstovas taip pat priskaičiavo per didelį atlyginimą už darbą.

69.                      Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, procese dalyvauja tam, jog galėtų išdėstyti savo poziciją (reikšti atsikirtimus) byloje, nuo kurios baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015). Trečiojo asmens UAB „Luminor lizingas“ pozicija nesutapo su ieškovės ir atsakovo pozicija dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo ieškovės asmeniniu turtu, trečiasis asmuo kaip atsakovo kreditorius turėjo teisę pareikšti atsiliepimą ir prieštarauti atsakovo pozicijai procese. Atsakovo sutikimas su ieškiniu trečiojo asmens pozicijos nesaistė ir nesuvaržė jo procesinės teisės pareikšti ir ginti savo poziciją byloje, teikiant teismui atsikirtimą ieškiniui ir kitus procesinius dokumentus. Apelianto argumentas, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo būtina teikti trečiajam asmeniui atsiliepimą, nes atsakovas su ieškiniu sutiko, atmestinas, kaip nepagrįstas.

70.                      Teisėjų kolegija taip pat nemato pagrindo mažinti bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl trečiojo asmens atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose, atsižvelgiant į tai, kad dėl vertinimo būtinumo teismo posėdžiai tesėsi ilgiau. Apeliantas neginčija, kad trečiojo asmens atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose, teismo posėdžiai tęsėsi ilgiau, nei įprastai, ne dėl trečiojo asmens atstovo veiksmų, bet dėl objektyvios būtinybės užtikrinti ieškovės paaiškinimų vertimą proceso metu. Trečiasis asmuo realiai payrė išlaidas dėl atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose ir įgijo teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

71.                      Kiti apelianto argumentai dėl akivaizdžiai padidintų trečiojo asmens atstovo išlaidų, susijusių su jo darbo sąnaudomis atmestini, kaip deklaratyvūs ir subjektyvūs.

72.                      Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą priteisti iš atsakovo (apelianto) 69 proc. trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų, tinkamai aiškino ir taikė bylinėjimosi išalinu paskirstymą reglamentuojančias civilinio proceso normas. Teisėjų kolegija nenustatė sąlygų sumažinti iš atsakovo trečiojo asmens naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą teismo sprendimo dalį (CPK 329, 330 straipsniai), todėl ji paliekama nepakeista.

Dėl procesinės bylos baigties

73.                      Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti šalių apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

74.                      Kartu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį šalių apeliacinių skundų motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

ieškovės A. E. ir atsakovo L. E. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 1 d. sprendimą  palikti nepakeistą.

Teisėjai                                              Ieva Navickaitė-Sakalauskienė

             Virginijus Kairevičius

              Tatjana Žukauskienė