Administracinė byla Nr. I-3474-809/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01658-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugpjūčio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Nurodė, kad į Vilniaus PN bausmės atlikimui buvo atvežtas 2015 m. gruodžio 3 d. Kitą dieną Vilniaus PN medikams pateikė medicinos dokumentus apie patirtą galvos traumą, nuo kurios išsivystė epilepsija. Vilniaus PN medikai paskyrė medikamentinį gydymą, dėl to pareiškėjas pretenzijų nereiškia. Paaiškino, jog iš karantino gyvenamosios patalpos paskyrus į 1 gyvenamąjį būrį miegamoji vieta buvo 2-ame lovos aukšte. Prieš paskiriant į būrį, informavo medikus apie stuburo išvaržą, nors medikai apie ją žinojo ankstesniu bausmės atlikimo laikotarpiu, tačiau vis tiek paskyrė į miegamąją vietą, kuri buvo 2-ame lovos aukšte. Pažymėjo, jog kiekvieną kartą lipdamas į lovą turėjo kentėti skausmus, negalėdavo užmigti, nes nežinojo, kada gali prasidėti epilepsijos priepuoliai bei kada gali nukristi ant žemės. Be to, dėl dažno perkelinėjimo jautėsi kankinamas. Tai tęsėsi iki 2018 m. gruodžio mėn., kol parašė prašymą, o sveikatos priežiūros specialistai patvirtino tai, kad pareiškėjas serga epilepsija. Po to buvo perkeltas į 6 būrį 410 sekciją 1 vietą, kur iki šiol miega 1-ame lovos aukšte. Iš minėto 1-ojo būrio buvo perkeltas į 6 būrį 411 gyvenamąją sekciją, bet vėl į 2-ą lovos aukštą. Po to iš 411 sekcijos buvo perkeltas į 1 besargybos būrį 2 lovos aukštą, bet po prašymo buvo perkeltas į kitą sekciją 1 lovos aukštą. Paaiškino, kad 2019 m. spalio mėn. buvo perkeltas į 4 būrį 301 sekciją 2 lovos aukštą. Nurodė, kad ant lovų nebuvo jokių apsaugų, todėl nukristi ir susižaloti gali bet kuris asmuo, kuris guli 2-ame lovos aukšte. Pažymėjo, jog kiti laikomi asmenys šaipydavosi. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė nerimą, baimę, garbės ir orumo pažeminimą.
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5–8).
Nurodė, kad pareiškėjas skunde ginčija laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gegužės 2 d., todėl prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 2 d. su skundu kreipėsi į teismą, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. gegužės 2 d., todėl laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. yra praleistas. Pažymėjo, jog pagrindo atnaujinti senaties termino nėra.
Kiekvienoje Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje yra nuteistiesiems skirti informaciniai stendai, kuriuose yra iškabinti gyvenamųjų patalpų planai. Planuose nurodytas kiekvienos patalpos miegamų vietų skaičius bei konkrečių miegamų vietų numeracija. Pabrėžė, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose yra įrengtos dviaukštės lovos. Miegamos vietos Vilniaus PN numeruojamos – apatinės lovų miegamosios vietos žymimos nelyginiais numeriais, viršutinės lyginiais numeriais. Ant kiekvienos miegamosios vietos yra priklijuotas miegamosios vietos numeris. Akcentavo, kad pareiškėjui buvo puikiai žinoma jam paskirta konkreti miegamoji vieta. Tokiu atveju, jei pareiškėjo netenkino jam paskirta miegamoji vieta dėl objektyvių priežasčių t. y. dėl sveikatos būklės, jis galėjo ir turėjo savo gerove pasirūpinti pats t. y. kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus su prašymu išrašyti pažymą, kuri patvirtintu, jog dėl tam tikros sveikatos būklės pareiškėjui tinkamesnė miegamoji vieta yra pirmame lovos aukšte, vėliau su minėta gauta pažyma pareiškėjas galėjo kreiptis į savo būrio viršininką, kuris būtų ėmęsis veiksmų pakeičiant miegamąją vietą, tačiau pareiškėjas to nepadarė ir dėl tokios pažymos į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus nesikreipė ir pretenzijų neturėjo. Dėl nurodytų aplinkybių darė išvadą, jog pareiškėjas nurodo tariamą, neegzistavusią problemą, kurios, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, nebuvo ankščiau iškėlęs. Tai taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą, t. y. valstybės valdžios institucijų neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Be to, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl šis reikalavimas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Taip pat pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Teismas
konstatuoja :
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2019 m. gegužės 2 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galimai netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., tačiau laikytina, kad reikalavimui dėl kalinimo galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. gegužės 2 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kiekvieną kartą perkeliant iš vienos gyvenamosios patalpos į kitą buvo paskiriamas į gyvenamąją patalpą, kurioje jam tekdavo vieta antrame lovos aukšte, nors dėl turimų sveikatos problemų turėjo būti skiriamas į pirmą lovos aukštą.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad kiekvienoje bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje yra nuteistiesiems skirti informaciniai stendai, kuriuose yra iškabinti gyvenamųjų patalpų planai. Planuose nurodytas kiekvienos patalpos miegamų vietų skaičius bei konkrečių miegamų vietų numeracija. Pabrėžė, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose yra įrengtos dviaukštės lovos. Miegamos vietos Vilniaus PN numeruojamos – apatinės lovų miegamosios vietos žymimos nelyginiais numeriais, viršutinės lyginiais numeriais. Ant kiekvienos miegamosios vietos yra priklijuotas miegamosios vietos numeris. Akcentavo, kad pareiškėjui buvo puikiai žinoma jam paskirta konkreti miegamoji vieta (b. l. 5–8).
Byloje pateikti Vilniaus PN direktoriaus įsakymai ,,Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius”, kurie patvirtina, jog pareiškėjas ne visuomet buvo paskiriamas į gyvenamąją patalpą, kurioje miegamoji vieta būtų pirmame lovos aukšte (b. l . 9, 10, 11, 12). Iš Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 7-62 ,,Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius” matyti, jog pareiškėjas iš gyvenamosios patalpos Nr. 6-411-10 buvo perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 6-411-08 (b. l. 9). Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 7-292 ,,Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius” pareiškėjas iš gyvenamosios patalpos Nr. 6-411-07 buvo perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 1-05-04 (b. l. 10). Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 7-301 ,,Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius” pareiškėjas iš gyvenamosios patalpos Nr. 1-05-04 į gyvenamąją patalpą Nr. 1-02-03 (b. l. 11). Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 7-358 ,,Dėl nuteistųjų suskirstymo į būrius” pareiškėjas iš gyvenamosios patalpos Nr. 4-301-04 į gyvenamąją patalpą Nr. 6-410-01 (b. l. 12).
Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija iš kurios matyti, kad pareiškėjas serga epilepsija, turėjo galvos smegenų trauma, kreipėsi į medikus dėl vidinės įtampos, padidėjusio dirglumo, prasto miego. Pateikta sveikatos istorija patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra dažnai kreipęsis į psichiatrą ir tik kelis kartus į gydytoją (b. l. 13–37).
Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, tačiau byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl sveikatos problemų pareiškėjas turėjo būti apgyvendinamas gyvenamojoje patalpoje į pirmąjį lovos aukštą. Akcentuotina, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl skunde nurodomų pažeidimų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros specialistus dėl to, jog būtų nustatyta pagal sveikatos būklę tinkamesnė miegamoji vieta. Pažymėtina, jog ir Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl pažymos, kuri patvirtintų, jog dėl tam tikros sveikatos būklės pareiškėjui tinkamesnė miegamoji vieta yra pirmame lovos aukšte. Be to, pareiškėjas pretenzijų neturėjo (b. l. 5–8). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad perkeliant pareiškėją iš vienos gyvenamosios patalpos į kitą, pareiškėjas ne visuomet buvo skiriamas į pirmąjį lovos aukštą, tačiau dėl to pareiškėjas nesikreipė nei į Sveikatos priežiūros specialistus, nei į Vilniaus PN administraciją. Nors pareiškėjas turėjo sveikatos problemų, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog jis turėjo būti paskiriamas į pirmąjį lovos aukštą, todėl esant nurodytoms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nenustatyti neteisėti veiksmai pagal CK 6.246 straipsnį, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad ant dviaukščių lovų nebuvo įrengtos apsaugos, todėl galėjo iškristi.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 (galiojančiose nuo 2017 m. birželio 8 d.), nurodyta, jog bendrabučio gyvenamojoje patalpoje, drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose turi būti viena metalinė lova vienam asmeniui. Pažymėtina, jog šiame teisės akte neįtvirtintas draudimas įrengti dviaukštes lovas, nėra nurodyti lovų parametrai ir / ar reikalavimas įrengti kopetėles. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018 ir kt.). Kaip minėta, byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas turi tam tikrų sveikatos sutrikimų, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad jam būtų paskirta konkreti miegojimo vieta. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, jog dėl neįrengtų apsaugų galėjo iškristi iš antro lovos aukšto, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų susižalojęs ar patyręs grėsmę susižaloti. Taip pat pareiškėjas ginčo laikotarpiu į įstaigos administraciją ar Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl skunde minimų nepatogumų nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai įrengtų dviaukščių lovų atmestini kaip nepagrįsti.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas netinkamomis sąlygomis. Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t. y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė