Pranešėjas Alvydas Žerlauskas Civilinė byla Nr. 2S-1833-265/2011
Teisėja Giedrė Seselskytė (Proceso Nr. 2-06-3-10788-2011-9)
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
110.1; 122.4
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. gruodžio 1 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės UAB „Prestige Idea“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-12508-613/2011, kuria atsakovės UAB „Prestige Idea“ turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės,
n u s t a t ė :
ieškovas M. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 14 437,24 Lt turtinės žalos, 5 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės UAB „Prestige Idea“. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises. Nurodė, kad atsakovė nuo 2009 m. rugsėjo mėn. vengia atlyginti ieškovo patirtą žalą. Pagal viešus Nekilnojamojo turto registro duomenis 2011-08-11 dienai atsakovė neturi jokio nekilnojamojo turto. Apie kilnojamąjį atsakovės turtą ieškovas duomenų neturi, tačiau atsižvelgiant į atsakovės teikiamų paslaugų specifiką (renginių organizavimas) mano, kad ji vertingo kilnojamojo turto neturi.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-08-12 nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius, nekilnojamuosius daiktus ir turtines teises, o jų nesant ar nepakankant, atsakovei priklausančias pinigines lėšas, neviršijant 19 437,24 Lt sumos, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės suvaržymą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš sąskaitose esančių piniginių lėšų atsakovei leidžiant atsiskaityti su ieškovu ir atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio bei privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimų suma laikytina pakankamai didele, iš pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovė ilgą laiką nepatenkina ieškovo pretenzijos dėl netinkamai suteiktų paslaugų, atsakovės turtinė padėtis ieškovui nėra žinoma, todėl darytina išvada, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Atsakovė pateikė atskirąjį skundą. Juo prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-19 nutartį panaikinti, ieškovo prašymą atmesti. Nurodo, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie realią grėsmę būsimo teismo spendimo įvykdymui. Be to, teismas privalėjo įvertinti ir tai, kad nuo įvykio, kuris sudaro ieškinio faktinį pagrindą, yra praėjęs pakankamai didelis laiko tarpas, per kurį neatsirado jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima teigti, kad jei ieškinys būtų patenkintas, jis negalėtų būtų įvykdytas. Priešingai, atsakovė yra sėkmingai veikianti įmonė, neturinti jokių įsipareigojimų valstybei ar kitiems asmenims. Nurodo, kad ieškinio reikalavimas nėra pagrįstas jokiais tinkamais įrodymais ir iš esmės grindžiamas tik prielaidomis. Ieškinio suma nelaikytina pakankama didele ir tai nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau teismas, priimdamas nutartį, nevertino atsakovės turtinės padėties ir neatsižvelgė į tai, kad reikalavimo suma yra nedidelė. Teigia, kad areštavus įmonės sąskaitas bus sutrikdyta įmonės veikla, nebus galimybės tinkamai, kokybiškai ir laiku įvykdyti įsipareigojimų klientams, todėl įmonė patirs didelius nuostolius dėl neįvykdytų sutarčių.
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-19 nutartį palikti nepakeistą.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Pagal CPK 144 str. 1 d. (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) nuostatą, teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis šia proceso teisės norma suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.
Atskirąjį skundą, kuriuo ginčija laikinųjų apsaugos priemonių paskyrimo pagrįstumą, atsakovė grindžia teiginiais, kad, pasak jos, pirmosios instancijos teismas neįvertino jos turtinės padėties, neatsižvelgė į tai, kad reikalavimo suma yra nedidelė bei kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie realią grėsmę būsimo teismo spendimo įvykdymui.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad taikydamas CPK 45 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad objektyvaus pobūdžio prielaida, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kilo dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006). Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimai palankaus ieškovo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, nustatyti, ar ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-663/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-28/2010).
Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašo teismo iš atsakovės priteisti 19 437,24 Lt. Apeliantė teigia, jog ji yra sėkmingai veikianti įmonė, neturinti jokių įsipareigojimų valstybei ar kitiems asmenims. Pažymėtina, kad šiems teiginiams pagrįsti apeliantė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, t. y. duomenų, jog ji turi pakankamai turto, kad galėtų įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškinio reikalavimas bendrai 19 437,24 Lt sumai laikytinas atsakovei didele suma. Dėl šios priežasties atmestini apeliantės argumentai, kad teismas, pritaikydamas jos atžvilgiu ginčijamas laikinąsias apsaugos priemones, nenustatė realios grėsmės, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, o tik nustato, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, susijusius su ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumu.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutarė pirmiausia areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, ir tik jų nesant ar nepakankant, pinigines lėšas ieškinio reikalavimo sumoje. Be to, teismas, taikęs laikinąsias apsaugos priemones, numatė, kad atsakovė iš areštuotos pinigų sumos turi teisė vykdyti piniginius mokėjimus darbuotojams, atlikti įmokas į valstybės ir savivaldybių biudžetą. Tokia seka taikomas turto areštas atitinka laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, ekonomiškumo ir taip pat proporcingumo principus, nevaržo atsakovės teisių daugiau, negu to iš tiesų reikia galimai teisėtam tikslui pasiekti.
Taip pat išaiškintina, kad įstatymas suteikia teisę atsakovei motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 148 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 148 str. 2 d.), taip pat pareikalauti ieškovės užtikrinti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą (CPK 146 str. 1 d.).
Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Alvydas Žerlauskas