Civilinė byla Nr. e2A-172-910/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00961-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.2; 1.3.2.9.13; 1.3.7.2.4; 3.3.1.20; 3.4.1.7

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. vasario 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

        teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo ieškovo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. R. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Europos Humanitariniam Universitetui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo santykių pripažinimo neterminuotais, darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. DKGS-7680; 2) pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinant ieškovo į darbą, priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti kompensaciją už 6 mėnesių laikotarpį; 3) pripažinti ieškovo darbo santykius neterminuotais arba įpareigoti atsakovę paskelbti viešą konkursą pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio reikalavimus; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės 384 Eur nesumokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų numatytus delspinigius; 5) priteisti ieškovui iš atsakovės 5 000 Eur dydžio patirtą neturtinę žalą.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2014 m. birželio 19 d. su atsakove VšĮ Europos Humanitariniu Universitetu (toliau – atsakovė, Europos Humanitarinis Universitetas) sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo paskirtas penkerių metų konkursinei kadencijai docento pareigoms, darbą pradedant nuo 2014 m. spalio 1 d. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2019 m. rugsėjo 30 d. Atsakovė nurodė, kad darbo sutartį su ieškovu nutraukė dėl darbo organizavimo pakeitimų, negalėdama prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų. Pasak ieškovo, atsakovės teiginiai dėl strateginio planavimo, finansavimo nebuvimo, sunkumų prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus neatitinka tikrovės. Iš teismui pateiktos atsakovės finansinės ataskaitos matyti, kad paskutiniais metais atsakovės finansinė padėtis pagerėjo. Ieškovas nesutinka su darbo sutarties nutraukimu, nes atsakovė, pažeisdama ieškovo teisėtą lūkestį, nesurengė konkurso, likus mažiau kaip 3 mėnesiams iki mokslo ir studijų institucijų dėstytojo ir mokslo darbuotojo kadencijos pabaigos, taip pat nesudarė neterminuotos darbo sutarties su ieškovu, nors žinojo, kad ieškovas laimėjo antrą konkursą mokslo ir studijų institucijų dėstytojo ir mokslo darbuotojo pareigoms eiti. Ieškovo pareigybė nebuvo panaikinta, Europos Humanitariniame Universitete Tarptautinėje ir Europos Sąjungos teisės programoje toliau dėstomi dalykai, kuriuos dėstė ieškovas. Po ieškovo atleidimo jo pareigos paskirstytos naujai priimtiems kviestiniams dėstytojams. Ieškovo teigimu, atsakovė, pertvarkydama konkursines vietas į kviestinių dėstytojų pareigybes, organizuodama ne viešus konkursus, o vidines kviestinių dėstytojų atrankas, pažeidė įstatymo reikalavimus. Kviesdama dėstyti, atsakovė, ieškovo nuomone, vadovavosi keistais kriterijais – ateities darbų planais. Be to, atsakovė nesilaikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimų, nes nepasiūlė ieškovui kitos darbo vietos, darbo santykių pertvarka nebuvo derinama su veikiančia darbo taryba. Ieškovas pažymėjo, kad dirbo pas atsakovę septynerius metus, kartu dirbo kviestiniu dėstytoju Mykolo Romerio universitete pagal terminuotas sutartis dvylika metų, todėl darbo santykiai tapo neterminuotais. Atsakovei nutarus neskelbti konkurso pagal Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnį, ieškovo darbo santykiai pagal galiojančio DK nuostatas tapo neterminuotais ir dėl to atsakovė negalėjo jų nutraukti kaip terminuotų. Ieškovo tvirtinimu, atsakovė vietoje darbo sutarčių sudaro paslaugų (rangos, konsultavimo) susitarimus, taip pažeisdama 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Direktyva 1999/70/EB) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) formuojamą praktiką, kurioje darbdaviui draudžiama sudarinėti terminuotas darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbo santykiams. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovė, nutraukusi su ieškovu darbo sutartį, faktiškai tęsė darbo santykius su ieškovu pagal Jean Monnet projektą. Pagal nurodytą projektą atsakovė gavo 50 000 Eur dydžio finansinę paramą, kurios dalis skirta darbo užmokesčiui mokėti. Ieškovo teigimu, atlyginimo už darbą jis negavo, nors dirbo jam pavestus darbus, vykdė mokslinius tyrimus. Atsakovė taip pat nesumokėjo ieškovui už darbą savaitgaliais ir švenčių (poilsio) dienomis ir liko skolinga 384 Eur. Ieškovo teigimu, atsakovės neteisėti veiksmai įžeidė ieškovą ir sukėlė jam emocinį stresą, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistinas 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

3.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad 2014 m. ieškovas laimėjo atsakovės rengtą konkursą docento pareigoms ir šalys 2014 m. birželio 19 d. pasirašė terminuotą darbo sutartį Nr. 14-260 penkeriems metams. Atsakovė 2019 m. liepos 18 d. įspėjo ieškovą apie artėjančią darbo sutarties termino pabaigą ir 2019 m. rugsėjo 30 d. įformino darbo santykių su ieškovu pabaigą, su juo atsiskaitė. Atsakovė pažymėjo, kad dėstytojams, su kuriais sudaroma darbo sutartis, nustatyta 36 valandų trukmės 6 darbo dienų savaitė su viena poilsio diena sekmadienį. Dėstytojams, dirbantiems pagal studijų programą pertraukiamu darbo režimu sutrumpintą arba ne visą darbo laiką, kasdienis darbo laikas nustatomas pagal patvirtintus darbo grafikus, su kuriais dėstytojai supažindinami iki užsiėmimų pradžios. Ieškovo pateiktame darbo valandų poilsio dienomis (savaitgaliais) apskaičiavime nurodytos datos yra šeštadieniai ir ketvirtadieniai, tai atitinka darbą pagal grafiką ir negali būti laikoma darbu savaitgaliais. Duomenų, kad ieškovas dalyvavo vykdant projektą po darbo sutarties nutraukimo, nėra. Atsakovė taip pat nurodė, jog aplinkybė, kad iki konkurso Europos Humanitariniame Universitete laimėjimo 2014 m. ieškovas penkerius metus ėjo konkursines pareigas Mykolo Romerio universitete, neturi reikšmės ieškovo teisei į neterminuotos darbo sutarties su atsakove sudarymą atsirasti. Ieškovas būtų įgijęs teisę 2014 m. sudaryti su atsakove neterminuotą darbo sutartį, jei konkursas, kurį jis tais metais laimėjo Europos Humanitariniame Universitete, būtų buvęs antras (laimėtas) iš eilės po penkerių metų kadencijos toje pačioje aukštojoje mokykloje. Ieškovo reikalavimas pripažinti darbo santykius neterminuotais yra nepagrįstas, be to, pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui, kurį atsakovė teismo prašo taikyti. Atsakovės teigimu, ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl darbo sutarties pripažinimo neterminuota pareikšti pasibaigė 2017 m. birželio 19 d. Ieškovo lūkesčiai į darbo santykių tęsimą nebuvo pažeisti, nes nebuvo prielaidų ieškovui tikėtis sudaryti neterminuotą darbo sutartį – net jei konkursas ir būtų organizuotas, neaišku, ar ieškovas jį būtų laimėjęs. Ieškovo kandidatūra pačios atsakovės iniciatyva buvo svarstoma atliekant kviestinių dėstytojų atranką, tačiau komisijos buvo vienbalsiai atmesta. Ieškovo netenkina, kad atrankos metu dėmesys buvo telkiamas į perspektyvą – planuojamus kandidatų darbus, tačiau neaišku, kaip toks atrankos kriterijus pažeidė ieškovo teises. Ieškovo 2016 m. – 2019 m. darbo rezultatus atsakovė buvo įvertinusi nepatenkinamai. Atsakovės teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės nepagarbų, įžeidžiantį elgesį jo atžvilgiu, klaidinimą, kitokio pobūdžio neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius įstatymų nuostatas, nukreiptus į ieškovą, galėjusius sukelti jam tokių išgyvenimų, nepatogumų, kurie būtų pagrindas konstatuoti ieškovui, kaip darbuotojui, padarytos neturtinės žalos faktą ir spręsti dėl piniginės satisfakcijos. Ieškovas yra teisės mokslų daktaras, praktikuojantis advokatas, todėl sunkiai tikėtina situacija, kad atsakovė galėtų suklaidinti ieškovą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo  30 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovei 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; nurodė, kad, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. DGKS-7680 darbo byloje Nr. APS-131-20789 netenka galios.

5.       Teismas nustatė, kad ieškovas dirbo pas atsakovę viešo konkurso keliu laimėjęs atranką docento pareigoms penkerių metų kadencijai, todėl buvo sudaryta terminuota darbo sutartis penkerių metų terminui. Darbo sutartis įsigaliojo 2014 m. spalio 1 d., jos terminas baigėsi 2019 m. rugsėjo 30 d. Rektoriaus 2019 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 10-23 ieškovas atleistas iš darbo Europos Humanitariniame Universitete nuo 2019 m. rugsėjo 30 d., pasibaigus darbo sutarties terminui (DK 69 straipsnio 1 dalis).

6.       Teismas pažymėjo, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 1 dalį į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų, išskyrus kviestinius dėstytojus ir mokslo darbuotojus (šio įstatymo 68 straipsnio 1 dalis) ir asmenis, antrą kartą iš eilės laimėjusius konkursą toms pačioms dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigoms eiti, pareigas asmenys priimami viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai. Taigi ieškovo darbo santykiai galėjo tęstis tik tuo atveju, jeigu atsakovė būtų skelbusi konkursą docento pareigoms ir jeigu ieškovas būtų jame dalyvavęs bei tokį konkursą laimėjęs, arba, jeigu jis būtų priimtas dirbti pagal terminuotą darbo sutartį kaip kviestinis dėstytojas dvejiems metams (Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnis). Nagrinėjamu atveju konkurso ieškovo eitoms pareigoms atsakovė neskelbė, taip pat ieškovas nebuvo atrinktas kviestiniu dėstytoju. Ieškovui dalyvavus atrankoje į kviestinius dėstytojus ir šios atrankos nepraėjus, atsakovė neturi prievolės priimti ieškovą dirbti Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio pagrindu. Jokių sąlygų ieškovo lūkesčiams dėl darbo santykių tęstinumo negalėjo kilti.

7.       Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog dar 2014 metais su juo turėjo būti sudaryta neterminuota darbo sutartis, nes jis prieš tai penkerius metus ėjo konkursines pareigas Mykolo Romerio universitete. Kiekviena švietimo įstaiga turi savo autonomiją, pati sprendžia dėl atitinkamų dėstytojų ir mokslo darbuotojų poreikio bei konkursų skelbimo. Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 1 dalies norma dėl dėstytojų ir mokslo darbuotojų priėmimo į pareigas viešo konkurso būdu negali būti aiškinama plečiamai ir taikoma ne konkrečiai švietimo, mokslo įstaigai, šiuo atveju – atsakovei, o pretenduojančiam į pareigas asmeniui. Be to, ieškovo reikalavimas dėl darbo santykių pripažinimo neterminuotais reiškiamas akivaizdžiai praleidus darbo teisiniams santykiams įtvirtintą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą (DK 15 straipsnis) ir atmestinas vien šiuo pagrindu.

8.       Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovė, likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki mokslo ir studijų institucijų dėstytojo ir mokslo darbuotojo kadencijos pabaigos, privalėjo surengti konkursą. Nurodė, kad Mokslo ir studijų įstatymas nenumato, jog, pasibaigus dėstytojo kadencijai, mokslo įstaiga visais atvejais privalo skelbti konkursą. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teisė skelbti konkursą tokioms pareigoms yra įstatyminė aukštosios mokyklos teisė ir pareiga, kurios vykdymas nepriklauso nuo darbuotojų valios. Įstatymas nenumato, kad mokslo įstaiga turi pranešti dėstytojui apie kadencijos pabaigą, informuoti jį asmeniškai, skelbs konkursą į atitinkamas pareigas ar ne. Teismo nuomone, dėl to nėra pagrindo pripažinti teisėtais ieškovo lūkesčių, kad su juo sudaryta darbo sutartis turi būti pratęsta arba jis bus pakviestas dirbti kviestiniu dėstytoju. Teismas konstatavo, kad atsakovė, nutraukdamas su ieškovu darbo santykius, nepažeidė teisės norminių aktų reikalavimų.

9.       Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis teismų praktika, Direktyvos 1999/70/EB 5 punkto 1 dalies a papunktis neriboja teisės sudaryti terminuotos darbo sutarties tuo atveju, jeigu yra objektyvi priežastis. ESTT yra išaiškinęs, kad paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimas viešajame sektoriuje būtų nelaikomas pateisinamu vien dėl to, kad šios sutartys pagrįstos teisės aktuose numatytomis nuostatomis, pagal kurias leidžiama atnaujinti darbo sutartis, tačiau jis gali būti pateisinamas tuo atveju, kai siekiama tenkinti tam tikras laikinas reikmes ir realiai šios reikmės nėra nuolatinės ir ilgalaikės (Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis Lagoudakis ir kt. prieš Kéntro Anoiktis Prostasias Hlikiomenon Dimou Rethymnis ir kt.). Sutarčių ir darbo santykių, kuriems taikomas Bendrasis susitarimas, apibrėžtis kyla ne iš jo paties ar Sąjungos teisės, bet iš nacionalinės teisės ar jos praktikos. Be to, Bendrojo susitarimo 2 punkto 2 dalimi valstybėms narėms suteikiama diskrecija taikyti Bendrąjį susitarimą tam tikroms darbo sutarčių ar darbo santykių kategorijoms. Direktyvos 1999/70/EB 2 punkto 2 dalis numato jos taikymo išimtis valstybės finansuojamam mokymui, o 2 straipsnis numato, kad dėl direktyvos įgyvendinimo tvarkos sprendžia kiekviena valstybė narė atskirai. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir įgyvendinti direktyvą, yra nustatyta, jog tuo atveju, jeigu yra būtinybė antrą kartą skelbti konkursą toms pačioms dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigoms, tuomet darbas yra tenkinantis nuolatines ir ilgalaikes darbdavio reikmes ir su tokiu asmeniu privalo būti sudaryta neterminuota darbo sutartis. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Direktyvos 1999/70/EB 5 punkto (piktnaudžiavimo prevencijos priemonės) reikalavimus valstybės narės neprivalo nustatyti visų joje numatytų priemonių. Dėl tokių priemonių pakankamumo sprendžia socialiniai partneriai. Bet kuriuo atveju, direktyva nesuteikia teismui teisės pripažinti sudarytas terminuotas sutartis neterminuotomis, jeigu nebuvo laikomasi jos reikalavimų.

10.       Teismas sprendė, kad visos byloje įrodinėtos ir nustatytos aplinkybės, susijusios su ieškovo lūkesčiais dirbti pas atsakovę docento pareigose 2019–2020 mokslo metais, gali būti vertinamos tik kaip ieškovo siekis bet kokiomis priemonėmis tęsti darbo santykius pas atsakovę, tačiau tokiam siekiui įgyvendinti nebuvo jokių įstatyminių sąlygų. Nebuvo siūlymų ieškovui sudaryti terminuotą darbo sutartį. Atsakovės kviestinių dėstytojų atrankos komisijos posėdyje 2019 m. liepos 9 d. rektoriui buvo nerekomenduota sudaryti darbo sutarčių su ieškovu, todėl jokie tolesni ieškovo darbo santykiai Europos Humanitariniame Universitete nebuvo įforminti.

11.       Teismas detaliau netyrė ir nevertino ieškovo argumentų dėl darbo santykių tęstinumo Europos Humanitariniame Universitete vykdomame projekte, pažymėdamas, kad byloje nepateikta jokių įrodymų apie konkrečias ieškovo funkcijas įvardytame projekte, jo atliktas užduotis, gautus apmokėjimus darbo sutarties ar kitokiais pagrindais.

12.       Ieškovo reikalavimą dėl darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis teismas atmetė, nurodydamas, kad ieškovas, dirbdamas Europos Humanitariniame Universitete, neviršijo maksimaliojo darbo laiko režimo, aptarto DK 113–115 straipsniuose, dirbo laikydamasis darbdavio sudarytų darbo grafikų, visus penkerius metus laikėsi jam taikomo darbo grafiko, todėl jo darbas šeštadieniais negali būti pripažintas kaip darbas poilsio dieną, už kurį turėtų būti mokama dvigubu tarifu. Pažymėjo, kad šis reikalavimas negali būti tenkinamas ir dėl to, kad ieškovas yra praleidęs DK 15 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą, nes apie galimą savo teisių pažeidimą žinojo pradėjęs dirbti pas atsakovę, ir, jeigu manė, jog darbdavys nemoka darbo užmokesčio už darbą šeštadieniais, dėl savo teisių gynimo nesikreipė per trejus metus.

13.       Teismas nenustatė jokių atsakovės, kaip darbdavės, neteisėtų kaltų veiksmų, susijusių su ieškovo atleidimu iš darbo ar atsiskaitymu su juo, todėl konstatavo, kad nėra DK 151, 217 straipsniuose numatyto ir jokio kito pagrindo neturtinės žalos atlyginimui priteisti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti visus ieškinio reikalavimus ir neskirstyti bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė Direktyvos 1999/70/EB nuostatas terminuotoms darbo sutartims.

14.2.                      Teismas, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ieškinyje nurodė, jog pagal terminuotus susitarimus Europos Humanitariniame Universitete dirbo apie 7 metus, todėl nepagrįstai nustatė, kad ieškovas šiame Universitete turėjo tik vieną terminuotą darbo sutartį. Teismas turėjo prieigą prie Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazės, tačiau nesiėmė būtinų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 414 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismui yra pateikta ieškovo ir atsakovės 2013 m. rugsėjo 12 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 14-210.

14.3.                      Ieškovo ir atsakovės terminuotų susitarimų bendras laikotarpis viršija DK 68 straipsnyje įtvirtintą maksimalų terminą. Dėl to teismas privalėjo konstatuoti, kad atsakovė paeiliui sudaro terminuotas darbo sutartis ir jomis piktnaudžiauja. Atitinkamai pažeidžiamas Direktyvos 1999/70/EB 1 straipsnis, Bendrojo susitarimo 5 punktas.

14.4.                      Teismas nepagristai nustatė, kad ieškovo atveju atsakovė nepiktnaudžiavo terminuotais susitarimais, o jeigu ir būtų priešingai, tai Direktyva 1999/70/EB nenumato atsakomybės už tai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tokias priemones turi numatyti nacionalinė teisė, o ne Direktyva 1999/70/EB. Tai išaiškinta ESTT byloje Nr. C-4984/17.

14.5.                      Teismas sprendime padarė klaidingą išvadą, kad pagal Direktyvos 1999/70/EB 5 punkto (piktnaudžiavimo prevencijos priemonės) reikalavimus valstybės narės neprivalo nustatyti visų joje numatytų priemonių ir kad dėl tokių priemonių pakankamumo sprendžia socialiniai partneriai, o ne teismai ginčo atveju. Tokiu būdu paneigiama ieškovo teisė į teisminę gynybą. DK numatyta priemonė – DK 68 straipsnio 3, 4 dalyse, 69 straipsnio 2 dalyje, t. y. terminuotų darbo santykių pripažinimas neterminuotais. Atitinkamai ieškovo atleidimas iš darbo, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, yra neteisėtas.

14.6.                      Atsakovės veiksmai dėl piktnaudžiavimo terminuotais susitarimais yra tęstinio pobūdžio, t. y. pažeidimas yra tęstinis. Tai – aplinkybės, kurios nepriklauso nuo ieškovo valios. Ieškovo darbo santykiai nutrūko 2019 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas nepraleido termino dėl neteisėto atleidimo iš darbo apskundimo. Atitinkamai bendrasis ieškinio senaties ir procedūriniai terminai kreipimuisi į darbo ginčų komisiją ir teismą nėra praleisti.

14.7.                      Teismas netinkamai taikė kviestinių ir konkursinių dėstytojų kategorijas, nesugebėdamas jų atriboti, faktiškai pripažindamas dvi savarankiškas alternatyvas – viešą konkursą penkerių metų kadencijai ir nekonkursinę kviestinių dėstytojų atranką, sudarant terminuotą sutartį. Teismas pripažino teisėtu atsakovės sprendimą sukeisti visas konkursines pareigybes kviestiniais dėstytojais. Tačiau Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio aiškinimas neleidžia daryti tokio pobūdžio išvados, nes kviestinių ir konkursinių dėstytojų kategorijos yra skirtingos ir negali viena kitos pakeisti. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio 1 dalį mokslo ir studijų institucijos gali ne ilgesniam kaip 2 metų laikotarpiui kviesti dėstytojus ir mokslo darbuotojus dirbti pagal terminuotą darbo sutartį. Pagal šio įstatymo 72 straipsnio 1 dalį į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų, išskyrus mokslininkus stažuotojus ir asmenis, nurodytus šio įstatymo 68 straipsnyje, pareigas asmenys priimami viešo konkurso būdu 5 metų kadencijai.

14.8.                      DK 67 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad terminuotų darbo sutarčių nuolatinio pobūdžio darbams negali būti daugiau kaip dvidešimt procentų visų darbdavio sudarytų darbo sutarčių skaičiaus. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad visi dėstytojai, dirbantys pas atsakovę Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės studijų programoje, yra dirbantys pagal terminuotus susitarimus. Tačiau nurodytos aplinkybės teismas nevertino.

14.9.                      Atsakovė nepanaikino konkursinių dėstytojų pareigybių. Atsakovė nėra priėmusi dėl to jokių įsakymų arba kitų teisės aktų. Pareigybės panaikinimas nėra formalus klausimas. Pareigybės panaikinimas turi atitikti realias ir būtinas sąlygas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo funkcijas vykdo kiti naujai priimti kviestiniai dėstytojai. Į ieškovo darbo vietą priimami nauji asmenys. Byloje yra pakankamai duomenų, kad ieškovo pareigybė de jure ir de facto egzistuoja toliau. Esant nepanaikintai pareigybei, į ieškovo vietą negali būti priimtas kviestinis dėstytojas. Šių aplinkybių teismas tinkamai neanalizavo.

14.10.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas dirbo pas atsakovę daugiau nei 6 metus. Šių faktinių aplinkybių konstatavimas įpareigoja teismą pripažinti ieškovo darbo santykius su atsakove neterminuotais, remiantis DK. 

14.11.                      Atsakovei nutarus neskelbti konkurso pagal Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnį ir nepanaikinus pareigybės, ieškovo darbo santykiai pagal galiojančio darbo kodekso nuostatas tampa neterminuotais. Atitinkamai atsakovė negali jų nutraukti kaip terminuotų. Darbo santykių nutraukimas su ieškovu pažeidė DK 67 straipsnio 4 dalies, 68 straipsnio 4 dalies bei Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio reikalavimus.

14.12.                      Ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, kad atsakovė, formaliai nutraukusi darbo sutartį,  faktiškai tęsė darbo santykius su ieškovu pagal Jean Monnet projektą. Tačiau teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus. Neatsižvelgė į tai, kad ieškovas pateikė duomenis, jog vykdė atsakovės naudai mokslinius tyrimus, rengė publikuoti ES konstitucinės teisės vadovėlį, teikė mokslines konsultacijas po darbo sutarties formalaus pasibaigimo. Tai buvo atliekama pagal Jean Monnet projektą. Atsakovė, teikdama ataskaitas ES komisijai, patvirtino, kad vykdė šį projektą kaip darbdavė. Ieškovas nurodytas vienu iš šio projekto vykdytojų. Taigi ieškovas dirbo jam pavestą darbą, vykdė mokslinio tiriamojo darbo krūvius docento pareigybei, gaudavo nurodymus dėl mokslinių tyrimų vykdymo. Akivaizdu, kad darbas buvo tęsiamas ir po darbo sutarties nutraukimo.

14.13.                      Atsakovės elgesys yra aiškiai neteisėti veiksmai darbuotojo atžvilgiu: neteisėtas atleidimas, išnaudojimas, savanaudiškas taupymas darbuotojo sąskaita, klaidinimas dėl jo teisių, kurie smarkiai įžeidė ieškovą, sukėlė jam emocinį stresą. Patirtą neturtinę žalą ieškovas vertina 5 000 Eur.

14.14.                      Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės ir, atsižvelgiant į darbo bylos specifiką, negali būti priteisiamos iš darbuotojo tokiais dydžiais. Ieškovo nuomone, atsižvelgiant į darbo bylos specifiką ir atsakovės atstovų pateiktas išlaidų sąskaitas, teismas turi teisę pagal CPK 93 straipsnio  4 dalį jų visiškai nepaskirstyti, nes atsakovė nepagrįstai atsisakė taikyti mediaciją bei vesti bet kokias derybas dėl taikos sutarties; atsakovės atstovai sąmoningai pateikė teismui tikrovės neatitinkančius duomenis tik dėl vienos terminuotos darbo sutarties su ieškovu; ieškovo ir atsakovės finansiniai pajėgumai skiriasi iš esmės.

15.       Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Nagrinėjamos civilinės bylos dalykas yra darbo sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas. Tai reiškia, kad civilinėje byloje teismas turi vertinti, ar darbo sutarties nutraukimas atitinka DK 69 straipsnio reikalavimus. Teismas savo teise išeiti už ieškinio ribų turi naudotis tik konkrečiais įstatyme numatytais atvejais (CPK 5 straipsnis), t. y. gindamas viešąjį interesą. Nagrinėjama civilinė byla nesusijusi su viešuoju interesu. Atitinkamai tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, negali išeiti iš už ieškinio ribų.

15.2.                      Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta teisėtai, laikantis DK 69 straipsnyje numatytos tvarkos ir reikalavimų, t. y. suėjus darbo sutartyje nurodytam 5 metų terminui; ieškovas apie darbo sutarties pabaigą buvo tinkamai ir laiku įspėtas; ieškovui buvo išmokėta tinkamo dydžio išeitinė kompensacija.

15.3.                      Ieškinio reikalavimas dėl darbo sutarties pripažinimo neterminuota pareikštas be jokio teisinio pagrindo ir suėjus ieškinio pateikimo senaties terminui (DK 15 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties terminas dėl darbo sutarties pripažinimo neterminuota yra praleistas daugiau kaip 3 metus (ieškinio senaties terminas reikalavimui darbo sutartį pripažinti neterminuota baigėsi 2017 m. birželio 19 d.). Ieškovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neprašo praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti. Atsakovė teismo prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir nenagrinėti ieškovo reikalavimų dėl darbo sutarties pripažinimo neterminuota.

15.4.                      Ieškovas niekaip negalėjo tikėtis, kad ir po darbo sutarties pasibaigimo jis tęs darbo santykius su atsakove. Atsakovė, turėdama autonomiją organizuoti savo vidaus darbą, į ieškovo pareigas, pasibaigus pastarojo darbo sutarčiai, vykdė atranką. Ieškovas tokioje atrankoje dalyvavo lygiais pagrindais su kitais kandidatais, tačiau atrankos nepraėjo. Ieškovo atrankos nepraėjimas niekaip negali būti laikomas įpareigojimu atsakovei su ieškovu sudaryti naują darbo sutartį.

15.5.                      Civilinėje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, neva ieškovas atliko darbo funkcijas jau po darbo sutarties pasibaigimo. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo ieškovas, projektas buvo užbaigtas 2019 m. spalio 31 d. Nesant tokių įrodymų, ieškovo deklaratyvūs teiginiai apie jo tariamą darbo funkcijų atlikimą jau po darbo sutarties pasibaigimo neturėtų būti nagrinėjami ir vertinami.

15.6.                      Ieškovo reikalavimas atlyginti neva jo patirtą neturtinę žalą neturi jokio teisinio pagrindo. Ieškovas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė nė vienos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Atsakovė, suėjus su ieškovu sudarytos darbo sutarties terminui, įformindama darbo santykių pasibaigimą, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo lemti neturtinės žalos ieškovui atsiradimą; ieškovas neįrodė neturtinės žalos fakto. Tai, kad dėl terminuotos darbo sutarties pasibaigimo ieškovui galbūt kilo neigiamų jausmų, išgyvenimų, negali būti pagrindas atsakovės civilinei atsakomybei kilti.

15.7.                      Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys). Teismo sprendimu ieškovo ieškinys yra atmestas. Tai reiškia, kad atsakovės civiliniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos privalo būti atlygintos visa apimtimi (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Civilinę bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta jokių atsakovės piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis atvejų. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos visiškai atitinka civilinės bylos sudėtingumą ir apimtį. Be to, atsakovės prašomos iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teismo jau buvo sumažintos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

16.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovo paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18.       Apeliantas (ieškovas) prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus: 1) 2013 m. rugsėjo 12 d. ieškovo ir atsakovės sudarytą terminuotą darbo sutartį Nr. 14-210; 2) Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos mokėjimo pavedimų kopijas; 3) vaiko gimimo liudijimą.

19.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje kilusio ginčo pobūdį (dėl terminuotos darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, ieškovui įrodinėjant, kad jo darbo santykiai Europos Humanitariniame Universitete turėtų būti neterminuoti), įvertinusi šiam ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nenustačiusi, jog apeliantas (ieškovas), teikdamas naują įrodymą (2013 m. rugsėjo 12 d. terminuotą darbo sutartį Nr. 14-210) po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, 2021 m. sausio 12 d. nutartimi priėmė nurodytą rašytinį įrodymą tam, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išsiaiškintos šalių ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės (CPK 314 straipsnis). Kitus apelianto (ieškovo) su apeliaciniu pateiktus naujus įrodymus (Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos mokėjimo pavedimų kopijos; vaiko gimimo liudijimas) buvo atsisakyta priimti, nes apeliantas (ieškovas) nepagrindė, o teisėjų kolegija nenustatė jų ryšio su byloje sprendžiamu darbo ginču (CPK 180, 302 straipsniai).

20.       Papildžiusi bylą nauju rašytiniu įrodymu apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija 2021 m. sausio 12 d. nutartimi nustatė atsakovei 14 kalendorinių dienų terminą, skaičiuotiną nuo šios nutarties gavimo dienos, rašytiniams paaiškinimams pateikti, išdėstant savo poziciją dėl naujo įrodymo vertinimo bei reikšmės darbo ginčui išspręsti (CPK 1622 straipsnio 1, 2 dalys, 302 straipsnis). Nepraleisdama nustatyto termino, atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus dėl apelianto pateikto naujo įrodymo vertinimo.

21.       Nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija analizuoja ir vertina byloje esančių duomenų, taip pat ir priimtų apeliacinės instancijos teisme, visumą (CPK 185 straipsnis, 302 straipsnis).

Byloje nustatytos aplinkybės

22.       Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad apeliantas (ieškovas) ir atsakovė 2013 m. rugsėjo 12 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 14-210, kurios pagrindu apeliantas buvo priimtas docento pareigoms (nepagrindinėje darbovietėje) nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. (0,7 etato).

23.       Apeliantui (ieškovui) laimėjus atsakovės organizuotą viešą konkursą docento pareigoms užimti, šalys 2014 m. birželio 19 d. sudarė darbo sutartį Nr. 14-260, pagal kurią apeliantas nuo 2014 m. spalio 1 d. buvo priimtas docento pareigoms. Darbo sutarties 2 punkte numatyta, kad darbo sutartis yra terminuota, darbo sutarties terminas – 5 metai. 

24.       Atsakovė 2019 m. liepos 18 d. raštu įspėjo apeliantą, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. sueina darbo sutarties terminas, ir kad, vadovaujantis DK 69 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. rugsėjo 30 d. jis bus atleistas iš darbo, išmokant 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, jam priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei kitas su darbo santykiais susijusias sumas.

25.       Europos Humanitarinio Universiteto rektorius 2019 m. rugsėjo 9 d. priėmė įsakymą Nr. 10-23 ,,Dėl darbo sutarties nutraukimo su dėstytojais, pasibaigus darbo sutarties terminui“, kuriuo apeliantas buvo atleistas iš darbo 2019 m. rugsėjo 30 d. (suėjus terminuotos darbo sutarties terminui).

26.       Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su atleidimu iš darbo, 2019 m. spalio 30 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo. Darbo ginčų komisija 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu apelianto prašymą atmetė.

27.       Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su nurodytu darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: 1) panaikinti darbo ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. DKGS-7680; 2) pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinant ieškovo į darbą, priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti kompensaciją už 6 mėnesių laikotarpį; 3) pripažinti ieškovo darbo santykius neterminuotais arba įpareigoti atsakovę paskelbti viešą konkursą pagal Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio reikalavimus; 4) priteisti ieškovui iš atsakovės 384 Eur nesumokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų numatytus delspinigius; 5) priteisti ieškovui iš atsakovės 5 000 Eur dydžio patirtą neturtinę žalą.

28.       Išnagrinėjęs byloje kilusį individualų darbo ginčą dėl apelianto (ieškovo) atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Įvertinęs tai, kad darbo sutartis su apeliantu nutraukta suėjus jos terminui, prieš tai įspėjus apeliantą apie darbo sutarties nutraukimą ir priėmus dėl to įsakymą, teismas konstatavo, kad atsakovė, nutraukdama su apeliantu darbo santykius, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teismas taip pat kaip nepagrįstus atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovė piktnaudžiauja terminuotais darbo susitarimais, bei konstatavo nenustatęs pagrindo darbo sutartį pripažinti neterminuota.

29.       Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Apelianto nuomone, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas netinkamai aiškino Direktyvos 1999/70/EB nuostatas, draudžiančias darbdaviui piktnaudžiauti terminuotais darbo susitarimais, nepagrįstai nepripažino ieškovo darbo santykių neterminuotais, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta teisėtai.

Dėl reikalavimo panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą

30.       Nagrinėjamu atveju byloje paduotu ieškiniu apeliantas (ieškovas), be kita ko, prašė teismo panaikinti darbo ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą, kuriuo atmestas apelianto prašymas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, išieškojimo.

31.       DK 231 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo ginčo nagrinėjimą teisme, nustatyta, kad, darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis (1 dalis); pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus; ginčo šalis, pareiškusi ieškinį teisme, vadinama ieškovu, o kita šalis – atsakovu (3 dalis); darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (4 dalis).

32.       DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).

33.       Kadangi teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, teisme negali būti reiškiamas ir atitinkamai negali būti nagrinėjamas reikalavimas panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą. Tokiais atvejais teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 punktas), jeigu ji jau iškelta.

34.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neidentifikavo reikalavimo panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą kaip nenagrinėtino teisme ir, išnagrinėjęs bylą iš esmės, jį kartu su kitais ieškinio reikalavimais atmetė kaip nepagrįstą. Išdėstytų motyvų pagrindu skundžiamo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškinio reikalavimas dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, keistina, bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukiant (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Dėl terminuotų darbo teisinių santykių pripažinimo neterminuotais

35.       Apeliantas (ieškovas) byloje pareikštu ieškiniu prašo jo darbo santykius Europos Humanitariniame Universitete pripažinti neterminuotais. Nurodytas reikalavimas grindžiamas tuo, kad apeliantas pas atsakovę dirbo daugiau nei 5 metus, todėl, jo nuomone, vadovaujantis DK 68 straipsnio 4 dalimi, darbo santykiai tapo neterminuoti.

36.       Spręsdamas dėl darbo santykių tęstinumo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad apelianto (ieškovo) darbo santykiai pas atsakovę galėjo toliau tęstis tik tuo atveju, jeigu atsakovė būtų skelbusi konkursą docento pareigoms užimti, ir apeliantas būtų jį laimėjęs, arba jeigu jis būtų priimtas dirbti pagal terminuotą darbo sutartį kaip kviestinis dėstytojas dvejiems metams. Bylą išnagrinėjęs teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti darbo santykius neterminuotais, nenustatęs tam teisinio ir faktinio pagrindo, taip pat konstatavęs, kad apeliantas šį reikalavimą pareiškė praleidęs darbo teisiniams santykiams nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą (DK 15 straipsnis).

37.       Apeliantas (ieškovas) nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju buvo praleistas įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl darbo sutarties pripažinimo neterminuota pareikšti. Anot apelianto, jis pas atsakovę dirbo nuo 2013 m. spalio 1 d., todėl DK 68 straipsnio 4 dalyje nustatytas maksimalus 5 metų darbo sutarties terminas suėjo 2018 m. spalio 1 d. Apelianto nuomone, būtent nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris turėtų baigtis tik 2021 m. spalio 1 d.

38.       Ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą (DK 15 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 15 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir CPK nuostatos, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 15 straipsnio 2 dalis). Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 2002 m. DK redakcijoje.

39.       Nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino pradžią, nustatytos CK 1.127 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią nustatomas ieškinio senaties termino pradžios momentas, o 2–5 dalyse – specialiosios ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

40.       Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apelianto teisinius argumentus, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškinio senaties termino eigos pradžią sieti su 2014 m. birželio 19 d. darbo sutarties sudarymo momentu ir ieškinio senatį skaičiuoti būtent nuo nurodytos datos (kaip savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovė). Iš apeliacinio skundo ir kitų procesinių dokumentų turinio matyti, kad apeliantas savo kaip darbuotojo teisių pažeidimą sieja ne su 2014 m. birželio 19 d. darbo sutarties sudarymu, bet su atsisakymu ją pripažinti neterminuota. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas pas atsakovę docento pareigose dirbti pradėjo nuo 2013 m. spalio 1 d. Anot apelianto, tik 2018 m. spalio 1 d., t. y. jam išdirbus pas atsakovę penkerius metus ir suėjus DK 68 straipsnio 4 dalyje nustatytam maksimaliam penkerių metų darbo sutarties terminui, jis įgijo teisę į neterminuotus darbo teisinius santykius. Sutiktina su apeliantu, kad apie galimą nurodytos savo teisės pažeidimą jis galėjo sužinoti ir sužinojo ne anksčiau kaip 2018 m. spalio 1 d. Apeliantas su prašymu dėl kilusio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo į darbo ginčų komisiją kreipėsi 2019 m. spalio 30 d. Darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl darbo sutarties pripažinimo neterminuota pareikšti nebuvo praleistas.

41.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantas (ieškovas) pas atsakovę pagal terminuotas darbo sutartis dirbo apie šešerius metus, t. y. jog nurodytas terminas viršijo DK 68 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą penkerių metų ribojimą, taikomą dėstytojams ir mokslo darbuotojams. Apelianto nuomone, situacija, kai su juo paeiliui buvo sudarytos dvi terminuotos darbo sutartys, pagal kurias apeliantas pas atsakovę dirbo daugiau nei penkerius metus, sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovė piktnaudžiavo terminuotais susitarimais, bei pripažinti, jog apelianto ir atsakovės darbo santykiai tapo neterminuoti.

42.       DK 67 straipsnio 1 dalis terminuotą darbo sutartį apibrėžia kaip darbo sutartį, sudaromą tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui. Terminuotos darbo sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos, tam tikram dienomis, savaitėmis, mėnesiais ar metais skaičiuojamam terminui, iki tam tikros užduoties įvykdymo ar tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (DK 67 straipsnio 2 dalis).

43.       DK 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad maksimalus terminuotos darbo sutarties terminas, taip pat paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, kurios yra sudarytos su tuo pačiu darbuotoju tai pačiai darbo funkcijai atlikti, bendra maksimali trukmė yra dveji metai, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas priimamas laikinai dirbti į laikinai nesančio darbuotojo darbo vietą; paeiliui einančiomis terminuotomis darbo sutartimis laikomos darbo sutartys, kurias skiria ne ilgesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis. Jeigu nustatytas ar pratęstas terminuotos darbo sutarties terminas yra ilgesnis kaip dveji metai, taip pat paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, kaip jos apibrėžtos šio straipsnio 1 dalyje, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas priimamas laikinai dirbti į laikinai nesančio darbuotojo darbo vietą, bendra trukmė ilgesnė kaip dveji metai, tokia sutartis laikoma neterminuota (DK 68 straipsnio 2 dalis). Su tuo pačiu darbuotoju paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, sudarytų skirtingoms darbo funkcijoms atlikti, bendra trukmė negali viršyti penkerių metų; pažeidus šį reikalavimą, tokia darbo sutartis tampa neterminuota, o laikotarpiai tarp terminuotų darbo sutarčių įskaitomi į darbuotojo darbo santykių su darbdaviu trukmę, tačiau neturi būti apmokami (DK 68 straipsnio 3 dalis). 

44.       Iš DK 68 straipsnio turinio matyti, kad jame, kitaip nei buvo nustatyta iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje, nebeliko draudimo sudaryti terminuotas darbo sutartis, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, tačiau atsirado ribojimai sudaryti ilgiau nei dvejus metus trunkančias terminuotas darbo sutartis.

45.       Apeliantas taip pat pagrįstai pažymi, kad draudimą piktnaudžiauti terminuotų darbo sutarčių sudarymu numato ir Direktyvos 1999/70/EB priedo – Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – ir Bendrasis susitarimas) 5 punktas „Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“. Pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį tam, kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių: a) objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą; b) maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę; c) tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių. Siekiant išvengti piktnaudžiavimų terminuotų darbo sutarčių sudarymu, Lietuvoje pasirinkta nustatyti maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių trukmę (DK 68 straipsnio 1 dalis).

46.       Bendrojo susitarimo 5 punkto 2 dalis nustato, kad valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai tam tikrais atvejais nustato, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai: a) laikomi „sudaromais ar nustatomais paeiliui“; b) laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais. Šios Bendrojo susitarimo nuostatos įstatymo leidėjo įgyvendintos DK 68 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje paeiliui einančias terminuotas darbo sutartis, bei DK 68 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatose, nustatančiose atvejus, kada terminuotos darbo sutartys gali būti laikomos (tapti) neterminuotomis.

47.       DK 68 straipsnio, reglamentuojančio maksimalų terminuotos darbo sutarties terminą ir jo išimtis, analizė teikia pagrindą išvadai, kad terminuotos darbo sutartys gali būti laikomos (tapti) neterminuotomis tik dviem atvejais: 1) kai nustatytas ar pratęstas terminuotos darbo sutarties terminas yra ilgesnis kaip 2 metai, taip pat paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių bendra trukmė ilgesnė kaip 2 metai (DK 68 straipsnio 2 dalis); 2) kai su tuo pačiu darbuotoju paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių, sudarytų skirtingoms darbo funkcijoms atlikti, bendra trukmė viršija 5 metus (DK 68 straipsnio 3 dalis).

48.       Pažymėtina, kad apeliantas (ieškovas) šioje byloje pareikštą reikalavimą dėl darbo santykių pripažinimo neterminuotais grindžia ne aptartomis DK 68 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, bet DK 68 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad terminuotų darbo sutarčių, kurių maksimalus terminas negali būti ilgesnis kaip penkeri metai, sudarymo galimybę su renkamais ar skiriamais darbuotojais, kūrybinių profesijų ir mokslo darbuotojais, kolegialių renkamųjų organų skiriamais darbuotojais ar kitais darbuotojais viešojo intereso gynimo tikslais nustato kiti įstatymai; tokios sutartys gali būti sudaromos arba pratęstos įstatymo nustatytu pagrindu ir kitos šio straipsnio nuostatos joms netaikomos.

49.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad DK 68 straipsnio 4 dalis yra blanketinė norma, t. y. ji nereglamentuoja nei maksimalaus terminuotos darbo sutarties termino, nei atvejų, kada terminuota sutartis gali būti pripažinta neterminuota, bet nukreipia į kitus teisės aktus (įskaitant Mokslo ir studijų įstatymą), kurie nustato terminuotų sutarčių sudarymo galimybę su renkamais ar skiriamais, mokslo ir kitų kategorijų darbuotojais, kurių maksimali kadencijos trukmė negali būti ilgesnė kaip penkeri metai. Dėl šios priežasties atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nurodyta teisės norma sudaro pagrindą ilgiau kaip penkerius metus besitęsiančius dėstytojų (mokslo darbuotojų) darbo santykius pripažinti neterminuotais.

50.       Nagrinėjamos bylos specifika pasireiškia tuo, kad šiuo atveju darbo teisiniai santykiai tarp apelianto, kaip dėstytojo, ir atsakovės, kaip aukštosios mokyklos (universiteto), yra susiklostę aukštojo mokslo sistemos srityje. Šioje srityje susiklosčiusius darbo santykius, be kita ko, reglamentuoja ir Mokslo ir studijų įstatymas.

51.       Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 1 dalis nustato, kad į mokslo ir studijų institucijų dėstytojų ir mokslo darbuotojų, išskyrus mokslininkus stažuotojus ir asmenis, nurodytus šio įstatymo 68 straipsnyje ir šio straipsnio 4 dalyje, pareigas asmenys priimami viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai. Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnis reglamentuoja kviestinių dėstytojų ir mokslo darbuotojų priėmimo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį mokslo ir studijų institucijos gali ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui kviesti dėstytojus ir mokslo darbuotojus dirbti pagal terminuotą darbo sutartį. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad kviestiniams dėstytojams ir mokslo darbuotojams skyrimo į pareigas tvarka, nustatyta šiame įstatyme, netaikoma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kitokių galimybių tapti dėstytoju nei viešo konkurso būdas kadencijos laikotarpiui arba terminuotos darbo sutarties sudarymas su kviestiniu dėstytoju ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui Mokslo ir studijų įstatymo normos nenumato. Analogiška dėstytojų ir mokslo darbuotojų priėmimo į darbą tvarka nustatyta ir Europos Humanitarinio Universiteto statuto 11.3, 11.5 punktuose.

52.       Analizuojamu atveju su apeliantu buvo sudarytos dvi paeiliui einančios terminuotos darbo sutartys, pagal kurias apeliantas Europos Humanitariniame Universitete ėjo docento pareigas: 1) 2013 m. rugsėjo 12 d. darbo sutartimi apeliantas buvo priimtas į darbą kaip kviestinis dėstytojas nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d.; 2) 2014 m. birželio 19 d. su apeliantu buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią jis buvo priimtas į darbą penkerių metų laikotarpiui nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. Taigi iš viso apeliantas docento pareigas Europos Humanitariniame Universitete ėjo šešerius metus.

53.       Sprendžiant dėl apelianto darbo teisinių santykių (ne)tapimo neterminuotais, esminės teisinės reikšmės turinčia aplinkybe laikytina tai, kad antroji darbo sutartis su apeliantu buvo sudaryta vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi, t. y. apeliantui laimėjus atsakovės rengtą viešą konkursą docento pareigoms užimti. Jau nurodyta, kad tais atvejais, kai asmuo į dėstytojo (mokslo darbuotojo) pareigas priimamas viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai, taikoma DK 68 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, ir bendrosios DK 68 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintos taisyklės, nustatančios maksimalų dvejų metų paeiliui einančių terminuotų darbo sutarčių terminą bei darbo sutarties tapimą neterminuota, kai viršijamas nurodytas terminas, netaikomos.

54.       Pritartina atsakovės argumentams, kad apeliantas turėtų teisę reikalauti pripažinti darbo santykius neterminuotais tik tuo atveju, jeigu, pasibaigus ne konkurso būdu 2013 m. rugsėjo 12 d. sudarytai darbo sutarčiai, su apeliantu būtų dar kartą sudaryta terminuota darbo sutartis ne viešo konkurso būdu, o tokių terminuotų darbo sutarčių bendra trukmė būtų ilgesnė kaip dveji metai (DK 68 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju tokia situacija nesusiklostė, nes 2014 m. birželio 19 d. darbo sutartis su apeliantu buvo sudaryta ne kaip su kviestiniu dėstytoju (Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio 1 dalis), bet kaip su viešo konkurso laimėtoju (Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 1 dalis).

55.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas viešame konkurse docento pareigoms užimti dalyvavo laisva valia, žinodamas, jog konkurso laimėjimo atveju, vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi, su juo bus sudaryta terminuota darbo sutartis penkerių metų kadencijai. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė, sudarydama su apeliantu antrą paeiliui einančią terminuotą darbo sutartį, piktnaudžiavo terminuotais susitarimais.

56.       Apeliantas (ieškovas), vadovaudamasis Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 3 dalimi, teigia, kad atsakovė, nesant panaikintai apelianto pareigybei, privalėjo paskelbti viešą konkursą šioms pareigoms užimti. Apelianto nuomone, nurodyta teisės norma yra imperatyvi, todėl atsakovė neturėjo teisės vietoje viešo konkurso organizuoti kviestinių dėstytojų atrankos šioms pareigoms užimti. Apeliantas taip pat nurodo, kad atsakovė turi būti įpareigota paskelbti viešą konkursą docento pareigoms užimti, o iki tol, kol bus nustatytas viešą konkursą laimėjęs asmuo, apeliantas laikytinas toliau einančiu šias pareigas.

57.       Atsakovė, nesutikdama su nurodytais apelianto argumentais, laikosi pozicijos, kad teisės aktai Europos Humanitarinio Universiteto rektoriui suteikia diskrecijos teisę spręsti dėl šios aukštosios mokyklos darbuotojų skaičiaus ir struktūros, konkursų konkrečioms pareigoms užimti skelbimo. Atsakovės nuomone, vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra rektoriaus teisė, kuri naudojama siekiant efektyviai įgyvendinti aukštajai mokyklai priskirtas funkcijas.

58.       Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 3 dalis nustato, kad, likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki mokslo ir studijų institucijų dėstytojo ir mokslo darbuotojo kadencijos pabaigos, skelbiamas viešas konkursas šioms pareigoms eiti, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 4 dalyje, arba kai mokslo ir studijų institucija panaikina pareigybę. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad su asmeniu, antrą kartą iš eilės laimėjusiu konkursą toms pačioms dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigoms eiti, sudaroma neterminuota darbo sutartis šioms pareigoms eiti.

59.       Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl aplinkybių, kad, likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki apelianto kadencijos pabaigos, jo eitoms docento pareigoms užimti nebuvo skelbiamas viešas konkursas, bet buvo organizuojama kvietinių dėstytojų atranka, kurioje dalyvavo ir apeliantas, tačiau šios atrankos nelaimėjo. Taigi aptariamu atveju, vietoje viešo konkurso docento pareigoms penkerių metų kadencijai užimti (kaip tai numato Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 1 dalis), atsakovė nusprendė organizuoti kvietinių dėstytojų atranką ir su laimėjusiu asmeniu sudaryti terminuotą darbo sutartį ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui (Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio 1 dalis).

60.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, kuri Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją; tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).

61.       Mokslo ir studijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad aukštoji mokykla turi autonomiją, apimančią akademinę, administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą, grindžiamą savivaldos principu ir akademine laisve. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 8 punktą aukštoji mokykla turi teisę nustatyti savo struktūrą, vidaus darbo tvarką, darbuotojų skaičių, jų teises, pareigas ir darbo apmokėjimo sąlygas, pareigybių reikalavimus, konkursų pareigoms eiti organizavimo ir darbuotojų atestavimo tvarką, laikydamasi įstatymų ir kitų teisės aktų. Atitinkamos nuostatos įtvirtintos ir Europos Humanitarinio Universiteto statuto 7.4.8 punkte, nustatančiame, kad universiteto rektorius priima ir atleidžia universiteto darbuotojus, nustato darbuotojų priėmimo sąlygas, konkursų pareigoms eiti organizavimo tvarką ir skelbia konkursus dėstytojų pareigoms užimti, nustato dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus.

62.       Pažymėtina, kad nei Mokslo ir studijų įstatymas, nei kiti teisės aktai tiesiogiai nedraudžia ir neriboja aukštosios mokyklos teisės pačiai spręsti, ar dėstytoją (mokslo darbuotoją) į tam tikras konkrečias pareigas priimti viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai (Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 1 dalis), ar kaip kviestinį dėstytoją (mokslo darbuotoją) ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui (Mokslo ir studijų įstatymo 68 straipsnio 1 dalis). Nėra jokio pagrindo pritarti apelianto pozicijai, kad Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama kaip besąlygiškai įpareigojanti aukštąją mokyklą visais atvejais, kai pareigybė nėra panaikinama, skelbti viešą konkursą šioms pareigoms užimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas būtų nesuderinamas su konstituciniu aukštosios mokyklos autonomijos principu ir jo turinį sudarančia aukštosios mokyklos teise pačiai nustatyti savo organizacinę struktūrą, spręsti dėl darbuotojų skaičiaus ir jų priėmimo būdo.

63.       Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Mokslo ir studijų įstatymas numato tik terminuotų sutarčių sudarymo galimybę, išskyrus vieną atvejį, kai tas pats asmuo antrą kartą iš eilės laimi konkursą toms pačioms dėstytojo ar mokslo darbuotojo pareigoms eiti. Tokiu atveju su juo sudaroma neterminuota darbo sutartis (Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio 4 dalis). Šia teisės norma, be kita ko, yra įgyvendinami Direktyvos 1999/70/EB tikslai, tarp kurių – siekis užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis.

64.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neturėjo prievolės skelbti viešo konkurso apelianto eitoms docento pareigoms užimti ir jo neskelbė, o kitų galimybių terminuotą viešo konkurso būdu sudarytą darbo sutartį pripažinti neterminuota Mokslo ir studijų įstatymas nenumato, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė alternatyvius ieškinio reikalavimus pripažinti darbo santykius neterminuotais arba įpareigoti atsakovę paskelbti viešą konkursą pagal Mokslo ir studijų įstatymo 72 straipsnio reikalavimus.

65.       Byloje konstatavus, kad apeliantą (ieškovą) ir atsakovę sieję darbo teisiniai santykiai netapo neterminuotais, taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovė, nutraukdama su apeliantu darbo sutartį suėjus jos terminui, nepažeidė darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

66.       Pagal DK 69 straipsnio 1 dalį terminuota darbo sutartis pasibaigia suėjus terminui, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, jeigu darbo santykiai faktiškai tęsiasi daugiau kaip vieną darbdavio administracijos darbo dieną suėjus terminui, išskyrus šio kodekso 67 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį (DK 69 straipsnio 2 dalis). Jeigu darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį tęsiasi ilgiau kaip vienus metus, apie darbo sutarties pasibaigimą suėjus terminui darbdavys privalo raštu įspėti darbuotoją ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, o jeigu darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį tęsiasi ilgiau kaip trejus metus, – ne vėliau kaip prieš dešimt darbo dienų (DK 69 straipsnio 3 dalis).

67.       Jau nurodyta, kad nagrinėjamos bylos atveju atsakovė 2019 m. liepos 18 d. raštu įspėjo ieškovą, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. sueina darbo sutarties terminas ir, vadovaujantis DK 69 straipsnio 1 dalimi, 2019 m. rugsėjo 30 d. jis bus atleistas iš darbo. Taigi, dar iki sueinant darbo sutarties terminui, apeliantas atsakovės iš anksto buvo tinkamai informuotas apie besibaigiantį darbo sutarties terminą ir darbo sutarties nutraukimą šiam terminui suėjus. Atsakovės rektorius 2019 m. rugsėjo 9 d. priėmė įsakymą, kuriuo atleido apeliantą iš darbo 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. suėjus darbo sutarties terminui.

68.       Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jo ir atsakovės darbo santykiai faktiškai tęsėsi ir po darbo sutarties nutraukimo. Anot apelianto, jis ir toliau dirbo pagal Jean Monnet projektą – atsakovės naudai vykdė mokslinius tyrimus, teikė mokslines konsultacijas, parengė Europos Sąjungos konstitucinės teisės vadovėlio dalį apie Europos Sąjungos integracijos istoriją, plėtimosi politiką, išstojimą iš Europos Sąjungos, taip pat atliko vadovėlio mokslinį redagavimą.

69.       Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog apeliantas dirbo pagal Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą Jean Monnet projektą, prisidėjo prie jo vykdymo. Kita vertus, išanalizavus ir įvertinus visą bylos medžiagą, konstatuotina, kad byloje nėra pakankamai ir objektyvių duomenų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog apeliantas nurodytą projektą vykdė po darbo sutarties nutraukimo. Nurodytų aplinkybių nepatvirtina nei apelianto byloje pateiktos ištraukos iš Europos Sąjungos konstitucinės teisės vadovėlio, nei elektroninis susirašinėjimas su atsakovės mokslo (meno) veikos koordinatoriumi (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

70.       Apelianto (ieškovo) teigimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 414 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis teismo vaidmenį darbo bylose, pats turėjo išreikalauti iš atsakovės duomenis apie Jean Monnet projekto vykdymą.

71.       Viena vertus, apeliantas pagrįstai nurodo, kad teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, tenka aktyvus vaidmuo (tiksliau – aktyvesnis už tą vaidmenį, kuris tenka nagrinėjant bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles). Toks vaidmuo pasireiškia, be kitų, tuo aspektu, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, tokio vaidmens teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, priskyrimas nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir kad jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Vis dėlto darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).

72.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas (ieškovas) yra teisės mokslų daktaras, praktikuojantis advokatas, todėl jam neabejotinai buvo (turėjo būti) žinomos įrodinėjimo pareigos, be to, apeliantas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis pats negalėjo surinkti ir pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių ieškinio teiginius apie apelianto atliktus darbus, vykdant Jean Monnet projektą po darbo sutarties nutraukimo.

73.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, jog apeliantas tam tikrus su Jean Monnet projekto vykdymu susijusius darbus atliko pasibaigus darbo teisiniams santykiams su atsakove, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste tai savaime nesudarytų pagrindo 2014 m. birželio 19 d. sudarytą darbo sutartį pripažinti tapus neterminuota DK 69 straipsnio 2 dalies prasme. Tokia išvada pirmiausia darytina atsižvelgiant į tai, kad atsakovė, priimdama įsakymą dėl apelianto atleidimo iš docento pareigų, aiškiai išreiškė valią nutraukti su juo darbo teisinius santykius. Be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantas su Jean Monnet projektu susijusius darbus po darbo sutarties nutraukimo atliko ne savanoriškai ir savo iniciatyva (pavyzdžiui, turėdamas asmeninį suinteresuotumą, kad leidybai būtų parengtas vadovėlis, kurio bendraautoriumi buvo ir pats apeliantas), bet vykdydamas privalomus atsakovės (darbdavės) nurodymus.

74.       Byloje nenustačiusi, kad po darbo sutarties nutraukimo ginčo šalis ir toliau saistė tiesioginio pavaldumo santykiai, apeliantui buvo taikoma pas atsakovę nustatyta darbo tvarka, darbo laikas, buvo susitarta dėl tam tikrų pareigų ėjimo ir pan., teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad ir po darbo sutarties termino suėjimo bei darbo sutarties nutraukimo apeliantą (ieškovą) ir atsakovę siejo neįforminti darbo santykiai (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

75.       Apeliantas (ieškovas) taip pat prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, keldamas klausimą, ar praktika, kai likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki mokslo ir studijų institucijų dėstytojo ir mokslo darbuotojo kadencijos pabaigos nėra skelbiamas viešas konkursas šioms pareigoms eiti, o atitinkamoms pareigoms užimti organizuojama kviestinių dėstytojų atranka, neprieštarauja Direktyvos 1999/70/EB priedo – Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis – 5 punktui „Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“.

76.       Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti ESTT priimti dėl jo prejudicinį sprendimą (SESV 267 straipsnio 2 dalis). Taigi teismai turi prerogatyvą patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikia atsakyti į ES teisės klausimą siekiant išspręsti bylą.

77.       Nagrinėjamu atveju apelianto (ieškovo) keliamas klausimas susijęs ne su konkrečių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimu ar galiojimu, bet su galimu tam tikros faktinės situacijos vertinimu. Pagal suformuotą jurisprudenciją ESTT neatsako į hipotetinio arba patariamojo pobūdžio klausimus (ESTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Pohotovost, C 470/12, EU:C:2014:101, 27 ir 29 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). 

78.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju jai nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, todėl tenkinti prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

79.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime neatima darbuotojui teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).

80.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis pripažįstama darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 59 punktas).

81.       Nagrinėjamu atveju, išskyrus deklaratyvius apelianto (ieškovo) teiginius apie jo patirtus neigiamus išgyvenimus, byloje nėra duomenų apie atsakovės nepagarbų elgesį, kitokio pobūdžio neteisėtus veiksmus, nukreiptus į apeliantą, galėjusius sukelti jam tokių išgyvenimų, nepatogumų, kurie būtų pagrindas konstatuoti padarytos neturtinės žalos faktą ir spręsti dėl piniginės satisfakcijos priteisimo.

82.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aptariamu atveju nenustatyta būtinų atsakomybės sąlygų priteisti apeliantui (ieškovui) neturtinės žalos atlyginimą.

83.       Nors apeliantas (ieškovas) prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, dėl kurių nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl nesumokėto darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Tokiu atveju teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo motyvų ir išvadų, kurių pagrindu atmesti nurodyti ieškinio reikalavimai.

84.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

85.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias terminuotos darbo sutarties pasibaigimą suėjus jos terminui, kitas ginčui išspręsti aktualias nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą, šią bylos dalį nutraukiant.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

86.       Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria iš jo atsakovei priteistos bylinėjimosi išlaidos. Apelianto teigimu, nors pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, sumažino atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas nuo 5 736,30 Eur iki 5 000 Eur, tačiau ir ši teismo priteista suma yra nepagristai didelė. Anot apelianto, teismas netinkamai vertino išlaidas pagal įkainius, nustatytus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija), be to, nepagrįstai priteisė atsakovės darbo ginčų komisijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovės procesinis elgesys buvo netinkamas (atsakovė nepagristai atsisakė taikyti mediaciją ir vesti derybas dėl taikos sutarties), todėl šiuo atveju šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neskirstytinos.

87.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybė biudžetą.

88.       Nagrinėjamu atveju, ieškinį atmetus, apeliantas (ieškovas) turi pareigą atlyginti atsakovei jos patirtas ir teismo pagrįstomis pripažintas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, tokių aplinkybių nenustatyta ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad atsakovė byloje neturėjo prievolės pasinaudoti teisminės mediacijos institutu, todėl jos atsisakymas ginčą spręsti mediacijos būdu ar vesti derybas dėl taikos sutarties sudarymo nelaikytinas nesąžiningu ar netinkamu procesiniu elgesiu.

89.       Spręsdamas dėl atsakovei atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, parengtų procesinių dokumentų, atliktų procesinių veiksmų pobūdį, turinį, atstovo galimas darbo ir laiko sąnaudas.

90.       Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (aptariamu atveju – 1 381 Eur).

91.       Iš atsakovės pateiktos teisinių paslaugų suvestinės (už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 7 d.) matyti, kad atsakovė iš viso patyrė 5 736,30 Eur išlaidų advokatės teisinei pagalbai apmokėti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė, be 2 774,01 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme (teisinių paslaugų suvestinės 1–21 pozicijos), taip pat prašė priteisti 2 962,29 Eur dydžio išlaidas, susijusias su ginčo nagrinėjimu darbo ginčų komisijoje (teisinių paslaugų suvestinės 22–44 pozicijos).

92.       DK 217 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančių organų kompetenciją, 3 dalyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos.

93.       Kasacinio teismo konstatuota, kad DK 217 straipsnio 3 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog tiek darbo ginčų komisija, tiek ir teismas, veikdami pagal jiems DK 217 straipsniu nustatytą kompetenciją, neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti šios darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nepaisant to, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo yra pareiškiamas, nes tokia teise šie darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai įstatymų leidėjo valia nedisponuoja; ši teisės norma vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas darbo ginčų komisijoje, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą. Besikreipusi į darbo ginčų komisiją ir šiai nagrinėjant darbo ginčą dėl teisės šalis gali naudotis advokato paslaugomis, tačiau, vadovaujantis DK 217 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, negali tikėtis turėtų išlaidų šioms paslaugoms atlyginimo priteisimo iš antrosios šalies ir turi prisiimti pasekmes dėl ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje savo turėtų bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2018, 31, 32 punktai).

94.       Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 217 straipsnio 3 dalį, todėl nepagrįstai priteisė atsakovei darbo ginčų komisijoje patirtas išlaidas advokatės teisinei pagalbai apmokėti.

95.       Sprendžiant dėl atsakovės išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pritartina skundžiamo sprendimo išvadai, kad dalis šių išlaidų viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius.

96.       Už pasirengimą 2020 m. kovo 12 d. parengiamajam posėdžiui ir atstovavimą jame atsakovė prašė priteisti iš viso 1 184,30 Eur (teisinių paslaugų suvestinės 5–15 pozicijos), nurodydama, kad nurodytų paslaugų trukmė sudarė 7,24 val. Pastebėtina, kad 2020 m. kovo 12 d. parengiamasis teismo posėdis truko ne 2 val., kaip yra nurodoma teisinių paslaugų suvestinėje, bet 50 min. Pagal Rekomendacijų 9 punktą teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis; minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Pagal Rekomendacijų 8.19 punktą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą taikytinas 0,1 dydžio koeficientas, todėl už pasirengimą 2020 m. kovo 12 d. parengiamajam teismo posėdžiui ir atstovavimą jame priteistinas užmokestis negalėtų viršyti 828,60 Eur (1 381 Eur x 0,1 x 6 val.).

97.       Teisėjų kolegijos vertinimu, kliento informavimas telefonu apie paskirtą parengiamąjį posėdį nereikalauja specialių teisinių žinių, todėl atsakovės prašymas už tokio pobūdžio paslaugų suteikimą priteisti 8,17 Eur laikytinas nepagrįstu.

98.       Už kitas atsakovės advokatės suteiktas teisines paslaugas prašomas priteisti užmokestis neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.

99.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtomis būtinomis ir pagrįstomis pripažintinos 2 410,18 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti: 1 115,42 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą (teisinių paslaugų suvestinės 17–21 pozicijos); 828,60 Eur už pasirengimą 2020 m. kovo 12 d. parengiamajam posėdžiui ir atstovavimą jame (teisinių paslaugų suvestinės 5–15 pozicijos); 438,93 Eur už nuomonės dėl prašomų išreikalauti įrodymų parengimą (teisinių paslaugų suvestinės 2–4 pozicijos); 27,23 Eur už pasirengimą 2020 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdžiui (teisinių paslaugų suvestinės 1 pozicija).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

100.       Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto (ieškovo) atsakovės naudai priteistinos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir rašytinių paaiškinimų parengimą (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

101.       Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 490,05 Eur išlaidų už susipažinimą su apelianto (ieškovo) apeliaciniu skundu ir jo priedais ir 1 309,53 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, iš viso – 1 799,58 Eur. Nors atsakovė atskirai įvardija patirtas išlaidas dėl susipažinimo su apeliaciniu skundu bei atsiliepimo apeliacinį skundą parengimo, tačiau šios paslaugos, atsižvelgiant į jų pobūdį, traktuotinos kaip viena bendra paslauga – atsiliepimo apeliacinį skundą parengimas. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-466-403/2018).

102.       Nagrinėjamu atveju atsakovės patirtų išlaidų suma neviršija pagal Rekomendacijų 7, 8.11 punktų nuostatas apskaičiuoto maksimalaus atlygintinų išlaidų dydžio. Kartu pažymėtina tai, kad vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas priteisti šių išlaidų atlyginimą visa apimtimi – išlaidų dydžio pagrįstumas vertintinas pagal CPK 98 straipsnio 2 dalies, Rekomendacijų 2 punkto nuostatas.

103.       Spręsdamas dėl priteistinų išlaidų už atsiliepimo apeliacinį skundą parengimą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nurodytas procesinis dokumentas parengtas advokatės, atstovavusios atsakovei tiek darbo ginčų komisijoje, tiek pirmosios instancijos teisme, taigi darbo ir laiko sąnaudos procesiniam dokumentui parengti buvo mažesnės. Dėl nurodytų aplinkybių, pagrįsta ir atlygintina išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma šiuo atveju laikytina 1 300 Eur.

104.       Atsakovė taip pat pateikė įrodymus, kad turėjo 1 719,71 Eur išlaidų už rašytinių paaiškinimų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, parengimą.

105.       Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai taikytinas 0,4 dydžio koeficientas, todėl už dviejų rašytinių paaiškinimų parengimą priteistinas užmokestis negalėtų viršyti 1 163,84 Eur (1 454,80 Eur x 0,4 x 2 vnt.). Kita vertus, atsižvelgiant į šios nutarties 103 punkte nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo orientuotis į pagal Rekomendacijas apskaičiuotus maksimalius tam tikrų išlaidų dydžius, todėl pagrįsta ir atlygintina išlaidų už rašytinių paaiškinimų parengimą suma šiuo atveju laikytina 700 Eur.

106.       Apibendrinant nurodytus motyvus, atsakovei iš apelianto (ieškovo) priteistina 2 000 Eur išlaidoms už advokatės teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme atlyginti (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys, Rekomendacijų 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atmesti ieškovo apeliacinį skundą.

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį ir išdėstant ją taip:

„Nutraukti civilinės bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. DKGS-7680.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti atsakovei viešajai įstaigai „Europos Humanitarinis Universitetas“ (juridinio asmens kodas 300548028) iš ieškovo P. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 410,18 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dešimt eurų 18 ct) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. DKGS-7680 laikyti netekusiu galios.“

Priteisti atsakovei viešajai įstaigai „Europos Humanitarinis Universitetas“ (juridinio asmens kodas 300548028) iš ieškovo P. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjos                                                                                                  Ramunė Mikonienė

                                                        Asta Pikelienė

                                                                                                                Laima Ribokaitė