Civilinė byla Nr. eB2-2009-910/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01068-2020-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2021 m. liepos 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (kreditoriaus) A. M. (A. M.) pareiškimą dėl finansinio reikalavimo padidinimo bankrutavusios ir likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „L&A Solutions“ bankroto byloje.
Teismas
n u s t a t ė :
1. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartimi UAB „L&A Solutions“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta MB „Ad legem“ (toliau – administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2020 m. spalio 29 d.
2. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtintas BUAB „L&A Solutions“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, A. M. įtrauktas į pirmos eilės kreditorių sąrašą su 4 952,92 Eur finansinio reikalavimo suma bei į antros eilės kreditorių sąrašą su 9 267,84 Eur finansinio reikalavimo suma. BUAB „L&A Solutions administratorės prašymas dėl ginčijamo finansinio reikalavimo dalies – 58 443,05 Eur – išskirtas nagrinėti į atskirą civilinę bylą. Kreditorius A. M. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 18 d. nutarties dalį, kuria nepatvirtintas 3 897,51 Eur finansinis reikalavimas (neišmokėtas darbo užmokestis) bei nepatvirtintas finansinis reikalavimas dėl 5 495,55 Eur (palūkanos pagal paskolos sutartį), panaikinti ir padidinti finansinį reikalavimą nurodytu dydžiu.
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi sutiko su atskirojo skundo dalimi dėl nepatvirtinto 3 897,51 Eur finansinio reikalavimo (nesumokėto darbo užmokesčio), bei 5 495,55 Eur (nesumokėtų palūkanų už paskolą) ir nutarė šį klausimą nagrinėti kartu su administratorės ginčijama 58 443,05 Eur finansinio reikalavimo dalimi.
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 11 d. nutartimi patvirtino BUAB „L&A Solutions“ bankroto byloje kreditoriaus A. M. pirmos eilės 3 867,04 Eur dydžio finansinį reikalavimą bei antros eilės 5 495,55 Eur dydžio finansinį reikalavimą. Kitą kreditoriaus prašymo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad kreditorius, prašydamas patvirtinti 58 443,05 Eur finansinį reikalavimą, nepateikė tokio dydžio įmonės skolą pagrindžiančių dokumentų, todėl nurodyto dydžio finansinis reikalavimas negali būti tvirtinamas.
5. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nutarties dalį dėl kreditoriaus prašymo patvirtinti 58 443,05 Eur dydžio finansinį reikalavimą panaikino ir klausimą dėl nurodyto dydžio ginčijamo reikalavimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
6. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino kreditoriaus argumentų, ar jis asmeninėmis lėšomis finansavo įmonę, atsiskaitydamas už paslaugas bei prekes, nesiaiškino, ar sąskaitos 2435 ir 4489 gali būti vertinamos kaip avansinės apyskaitos, kadangi iš jų turinio matyti, kad jose nenurodyta, kokiu pirminiu dokumentu remiantis buvo padaryti įrašai apie nurodytų prekių ar paslaugų apmokėjimą, skolos dydį, nesiaiškino, ar sąskaitose nurodyti daiktai buvo panaudoti įmonės reikmėms (pvz. AEG kaitlentė, garų surinkėjas, vonios rankšluosčiai, granito skalda ir pan.), nevertino įrodymų tarpusavio ryšio, jų sąsajumo. Teismas nepareikalavo duomenų, siekdamas išsiaiškinti aplinkybę, ar kreditoriui buvo išmokamas avansas įmonės ūkinei veiklai apmokėti, kokia tvarka jis teikdavo pirminius prekių ar paslaugų apmokėjimą pagrindžiančius duomenis, siekiant patvirtinti ar paneigti skolos buvimo faktą arba panaikinti galimus prieštaringumus tarp apelianto ir administratorės argumentų.
7. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš pateiktų į bylą rašytinių duomenų (buhalterinės sąskaitos 4489 „Gautinos iš atskaitingų asmenų sumos“, sąskaitos 2435 „Gautinos iš atskaitingų asmenų sumos“, sąskaitos 4489 „Mokėtinos atskaitingam asmeniui sumos“) matyti, jog kreditorius, kaip atskaitingas asmuo, bendrovės vardu pirko prekes ir paslaugas, už kurias atsiskaitė grynaisiais pinigais. Tačiau nurodytų duomenų nepakanka įvertinti aplinkybei, ar kreditorius savo asmeninėmis lėšomis finansavo prekių ar paslaugų apmokėjimą įmonės reikmėms (jei taip, tai kokiu dydžiu), nepakanka ir ją paneigti. Kreditorius į bylą pateikė kelis asmeninių sąskaitų SEB banke išrašus, iš kurių matyti, kad jam buvo pervedamas avansas ūkinėms reikmėms, sąskaitos išrašai patvirtina ir avanso grąžinimo faktą. Tačiau šie išrašai nėra pakankami padaryti išvadas. Tokias aplinkybes galėtų patvirtinti pirminiai apskaitos duomenys, prekių, paslaugų apmokėjimo duomenys, tinkamai apskaityti buhalterinėje apskaitoje (apyskaitose, kasos knygoje (kasos dokumentuose)), kuriuose būtų nurodyta, už kokias prekes ar paslaugas kreditorius atsiskaitė, bei jų apmokėjimo pagrindas. Nustačius, kad kreditorius atsiskaitė už prekes bei paslaugas asmeninėmis lėšomis, turi būti išsiaiškinta, kokia apimtimi bankrutuojanti įmonė yra atsiskaičiusi su kreditoriumi, ar bendrovė yra skolinga apeliantui, jei taip, kokiu dydžiu, nes administratorės pateikti duomenys leidžia teigti, jog apeliantui yra išmokėta didelė pinigų suma – iš buhalterinių sąskaitų 4489 matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2020 m. įmonė apeliantui išmokėjo 119 262,13 Eur.
8. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti išreikalauti pirminiai mokėjimo dokumentai, buhalteriniai duomenys, kuriuose šie duomenys būtų įtraukti, kasos knyga, avansinės apyskaitos, išsiaiškinta, kiek kreditoriui išmokėta pinigų nuo 2016 m. iki 2020 m., ar išmokėta pinigų suma neviršija prašomos patvirtinti finansinio reikalavimo sumos (58 443,05 Eur). Taip pat būtina aiškintis, kodėl kai kurie mokėjimai už įmonės prekes ar paslaugas yra apmokėti laikotarpiu, kai kreditorius pagal administratorės pateiktus duomenis buvo išvykęs į komandiruotes.
9. Nagrinėjant bylą iš naujo, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 14 d. ir 2021 m. gegužės 19 d. nutartimis įpareigojo pareiškėją (kreditorių) ir administratorę pateikti teismui paaiškinimus ir naujus įrodymus, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartyje nurodytas aplinkybes, kurias turi nustatyti teismas, spręsdamas kreditoriaus pareikšto 58 443,05 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą.
10. Pareiškėjas (kreditorius) A. M. papildomai paaiškino, kad 2435 ir 4489 sąskaitų ataskaitose yra nurodyta, kokiais pirminiais dokumentais remiantis buvo padaryti įrašai apie nurodytų prekių ar paslaugų apmokėjimą. Ataskaitose yra nurodyti pirminio dokumento – čekio – numeris ir data, pirminio dokumento – sąskaitos-faktūros – numeris ir data. Taip pat kiekviename pirminiame dokumente buvo unikalus numeris, pagal kurį pirminį dokumentą galima identifikuoti įmonės apskaitoje ir jį patikrinti. Šios aplinkybės paneigia teismo teiginį, kad ataskaitose nenurodyta, kokiu pirminiu dokumentu remiantis buvo padaryti įrašai.
11. Pasak pareiškėjo (kreditoriaus), teismo teiginys, kad nuo 2016 m. iki 2020 m. įmonė sumokėjo kreditoriui 119 262,13 Eur, yra pakartotas iš administratorės 2021 m. kovo 3 d. atsiliepimo į atskirąjį skundą. Tačiau administratorė nepateikė dokumentų ir skaičiavimų, kurie paaiškintų, kaip administratorė nustatė tokią sumą. Kreditorius buvo pateikęs teismui duomenis ir paaiškinimus, kad UAB „L&A Solutions“ jam pervesdavo avansus ūkinėms reikmėms, tačiau avanso sumos buvo mažesnės už vadovo išlaidas įmonės naudai. Pareiškėjo metinė pajamų deklaracija patvirtina, kad 2017 m. jis gavo iš viso 49 431,37 Eur pajamų. Taigi turėjo pakankamai lėšų sumokėti ir įmonės išlaidas. Tuo tarpu administratorė remiasi tik pareiškėjo darbo užmokesčiu, gautu dirbant UAB „L&A Solutions“, bet ne kitose pareiškėjo darbovietėse ar jo gautomis pajamomis iš turto pardavimo, nuomos bei individualios veiklos, dividendų.
12. Pareiškėjo (kreditoriaus) teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas pripažino tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus svarbiais, reikšmingais dokumentais ir skolą patvirtinančiais dokumentais. Šių dokumentų pakanka įmonės skolai įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad būtina išsiaiškinti, ar sąskaitos 2435 ir 4489 gali būti vertinamos, kaip avansinės apyskaitos, nes neaišku, kaip iš jų turinio pamatyti, kokiu pirminiu dokumentu remiantis buvo padaryti įrašai apie nurodytų prekių ar paslaugų apmokėjimą. Papildomai pareiškėjo pateiktoje Avanso apyskaitoje už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d. galima atsekti pirminius dokumentus, pagal kuriuos atsirado skola. Tokiu būdu įrodoma, kad pagal pareiškėjo pateiktas avansines apyskaitas galima nustatyti visus pirminius dokumentus, pagal kuriuos susidarė įmonės skola.
13. Pareiškėjo (kreditoriaus) pateiktų ataskaitų pabaigoje yra nurodytos ataskaitų kredito ir debeto apyvartos už dokumente nurodytą periodą. Į kredito apyvartą patenka pirminių skolos dokumentų įrašų sumos, pinigų pervedimai ir pareiškėjo grąžinimai įmonei, skolos likučių reklasifikavimas. Į debeto apyvartą patenka pinigų pervedimai iš įmonės pareiškėjui, skolos dokumentų anuliavimai, skolų reklasifikavimai. Sudedant ir atimant kredito ir debeto apyvartų sumas negaunamos administratorės raštuose nurodytos sumos. Kokios prekės ir paslaugos pirktos iš avansų ūkinėms reikmėms, o kokios – iš pareiškėjo asmeninių lėšų, nėra galimybės nustatyti, kadangi avansas ūkinėms reikmėms nebuvo skiriamas konkrečiai prekei ar paslaugai pirkti, o buvo skiriamas mėnesio ar kito periodo ūkinėms išlaidoms racionalumo tikslais. Kiekvieną kartą mokėti avansą konkrečiam pirkiniui, kai pirkinių yra daug, nėra efektyvu. Be to, nėra teisės aktuose nustatyto reikalavimo, kad avanso sumos turi sutapti su konkrečiu dokumentu.
14. Pareiškėjas, būdamas įmonės vadovas, nuspręsdavo, kokia konkreti prekė ar paslauga buvo reikalinga įmonės veiklai vykdyti. BUAB „L&A Solutions“ pagal savo įstatus gali užsiimti bet kokia veikla, neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos teisės aktams. Administratorė pateikia informaciją apie pareiškėjo komandiruotes, taigi pripažįsta, kad šios išlaidos buvo patirtos įmonės naudai. BUAB „L&A Solutions“ yra skolinga pareiškėjui už dienpinigius, nakvynės ir kitas kelionių išlaidas, kurios patiriamos komandiruočių metu. Šios išlaidos sudaro didelę dalį prašomos patvirtinti 58 443,05 Eur skolos. Dienpinigių sumas patvirtinantys dokumentai yra pateikti administratorei.
15. Pareiškėjas (kreditorius) nurodė, kad automobilio reikmenys ir remontai yra susiję su įmonės veikla, nes joje buvo naudojami automobiliai, kurie įmonei priklausė nuosavybės teise. Įmonė nuosavybės teise turėjo 3 automobilius, 3 automobiliai buvo nuomojami, 2 ir daugiau automobilių buvo naudojami pagal panaudą. Automobiliai buvo naudojami biuro daiktams pervežti ir kitai darbinei veiklai vykdyti. BUAB „L&A Solutions“ turėjo biurus, kuriuose buvo įrengtos virtuvės. Todėl daiktai, pirkti biuro einamajam remontui, yra susiję su įmonės veikla. Vonios rankšluosčiai buvo nupirkti darbuotojų reikmėms tenkinti, baldai ir kita įranga taip pat buvo pirkti biurui. Maistas buvo perkamas reprezentacinėms reikmėms klientams pavaišinti. Dalis daiktų buvo pirkti klientams, kurie dėl tam tikrų priežasčių negalėjo jų nusipirkti patys. AEG kaitlentė, garų surinkėjas, naktinis staliukas, miegamojo lova, granito skalda, benzininis trimeris buvo perparduoti. Šie daiktai buvo nupirkti tam, kad įmonė gautų komercinę naudą. Prekių perpardavimas susijęs su įmonės veikla.
16. Pareiškėjas (kreditorius) pažymėjo, kad BUAB „L&A Solutions“ buvo įkurta 2007 m. spalio 31 d., jis įmonės vadovu ir atskaitingu asmeniu tapo nuo 2009 m. Visą laiką pareiškėjas pirkdavo prekes ir paslaugas įmonės reikmėms. Dėl to įmonės skola pareiškėjui buvo visą laiką nuo 2009 m. ir nuolat keitėsi. Kadangi šis laikotarpis yra gana ilgas, pareiškėjui sunku detaliai nurodyti, kokios prekės ir paslaugos buvo perkamos, kaip vyko procesas, nes visi pirkimai tęsėsi daugiau kaip 10 metų ir dokumentų, įtrauktų į atskaitą, yra daugiau nei 2 000. Pareiškėjas gaudavo avansą ūkinėms reikmėms per banką ir išleisdavo pinigus įmonės naudai. Visus pirminius dokumentus kreditorius pristatydavo periodiškai, kad jie būtų įtraukti į įmonės apskaitą. Dažniausiais pareiškėjas išleisdavo daugiau pinigų, negu gaudavo avansu, kartais neimdavo avansų arba pervesdavo pinigus atgal įmonei, jeigu būdavo toks poreikis.
17. Pareiškėjo (kreditoriaus) teigimu, administratorė nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo vykdomu įmonės kreditavimo buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo. Administratorė yra šališka, nes visiškai kitaip vertina BUAB „L&A Solutions“ akcininkės L. G. veiksmus, kai ši savavališkai iš įmonės sąskaitos pervedė sau virš 50 000 Eur. Administratorė, atlikusi 2020 m. įmonės turto inventorizaciją, nustatė L. G. 51 952,12 Eur skolą įmonei. Administratorė ginčija pareiškėjo finansinį reikalavimą, tačiau nekreipia dėmesio į L. G. pasisavintą didelę įmonės pinigų sumą, nors faktiškai būtent L. G. veiksmai privedė bendrovę prie bankroto. Tačiau administratorė atsisakė visų įmonės L. G. pareikštų reikalavimų civilinėje byloje Nr. e2-1264-1125/2021, taip pat atsisakė skirti finansinę ekspertizę dėl galimo dokumentų klastojimo. Nors buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BUAB „L&A Solutions“ akcininkės ir finansininkės L. G. galimų neteisėtų veiksmų, susijusių su įmonės piniginių lėšų pasisavinimu ir iššvaistymu.
18. Pasak pareiškėjo (kreditoriaus), ginčijama suma yra 24 627,98 Eur. Kita skolos dalis yra bankroto administratorės faktiškai pripažįstama ir neginčijama, nes atsirado iki bankroto administratorės tikrinamo laikotarpio, t. y. iki 2015 m. sausio 1 d., ir patvirtinta abiejų akcininkų.
19. Rašytiniuose paaiškinimuose nemokumo administratorė nurodė, kad BUAB „L&A Solutions“ buvęs vadovas 2020 m. gruodžio 9 d. dokumentų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 202012-1 perdavė įmonės dokumentus, kurie buvo nesurišti, lapai – nesunumeruoti, segtuvai – be pavadinimų, segtuvų apyrašai – nesudaryti, dokumentai perduoti netvarkingai, nesilaikant administratorės įsakyme nurodytų reikalavimų, didelė dalis degalų pirkimo čekių yra išblukę. Dėl to administratorė dokumentų perdavimo dieną netikrino šių dokumentų turinio. Atlikus dokumentų patikrinimą, buvo nustatyta, kad perduoti ne visi dokumentai, nėra avanso apyskaitų, neperduota visa kasos knyga ir pan. Kreditoriui už dokumentų neperdavimą buvo paskirta bauda. Pagal teismų praktiką būtent kreditorius privalo pateikti visus jo reikalavimą pagrindžiančius argumentus ir dokumentus. Kreditoriaus nurodomas argumentas, kad tam tikrų dokumentų kopijų jis neteikiantis teismui, nes nenorįs teismo perkrauti pertekline informacija, reiškia, kad pats kreditorius atsisako pagrįsti jo prašomą patvirtinti reikalavimą.
20. Kreditoriaus pateiktos buhalterinės sąskaitos 2435 ir 4489 negali būti laikomos avansinėmis apyskaitomis, kadangi jos yra „ištrauktos“ iš įmonės buhalterinės programos, jose neaprašyta, kokiems tikslams buvo panaudoti pinigai, nepagrįstas jų panaudojimas įmonės veiklos vykdymui, nes tik pagal tokį dokumentą pinigai gali būti grąžinami atskaitingam asmeniui. Pats kreditorius civilinėje byloje Nr. e2-1264-1125/2021 dėl žalos iš įmonės akcininkės priteisimo teigė, kad buhalterinės apskaitos dokumentai nepatvirtina fakto, jog piniginės lėšos buvo naudojamos įmonės reikmėms, jos veiklai vykdyti. Kai kurie mokėjimai buvo atlikti tuo metu, kai kreditorius buvo išvykęs į komandiruotes. Tuo metu jis negalėjo įsigyti prekių ar paslaugų Lietuvoje, įnešti pinigų į kasą bei šių operacijų įtraukti į buhalterines sąskaitas 4489. Tuo metu, kai kreditorius buvo komandiruotėse užsienyje, jo asmeninėmis lėšomis įmonės naudai buvo atlikta pirkimų už 45 328,71 Eur. Tarp šių pirkimų nėra pinigų už komandiruotes.
21. Administratorės teigimu, pareiškėjui (kreditoriui) buvo mokami avansai ūkinėms prekėms pirkti, tačiau jie buvo naudojami ne įmonės reikmėms, bet jų suma buvo mažinama įmonės skola kreditoriui, t. y. po avanso sumokėjimo įmonės skola kreditoriui sumažėdavo. Tai reiškia, kad avansas nebuvo naudojamas pagal tikslinę paskirtį, nes jo suma buvo mažinama įmonės skola kreditoriui, o pastarasis toliau iš savo asmeninių lėšų pirko įmonei prekes arba paslaugas. BUAB „L&A Solutions“ buhalterinė apskaita buvo taip vedama siekiant išvengti mokesčių mokėjimo, t. y. „prisidengiant“ įmonės kreditavimu iš asmeninių lėšų, o vėliau be mokesčių sau išmokant dideles pinigų sumas. Pareiškėjas (kreditorius) pagal teisės aktų reikalavimus turėjo deklaruoti VMI apie savo suteiktą paskolą įmonei, tačiau šios pareigos neatliko.
22. Administratorė pažymėjo, kad, nesant avanso apyskaitų, kitų išlaidas pagrindžiančių dokumentų, kurie patvirtintų, kad pirktos prekės ir paslaugos, kurios įtrauktos į buhalterinę sąskaitą 4489, buvo panaudotos įmonės reikmėms, kreditoriaus 58 443,05 Eur reikalavimas yra nepagrįstas. Nuo 2016 m. iki 2020 m. kreditoriui sumokėta įmonės pinigų suma sudaro 119 262,13 Eur, kuri gerokai viršija prašomą patvirtinti reikalavimą. Kreditoriaus pajamos pagal VSDFV duomenis nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo 18 860 Eur, tuo tarpu pagal buhalterinę sąskaitą 4489 kreditorius per šį laikotarpį įmonei suteikė iš viso 106 727,62 Eur. Dėl to pareiškėjo pateikta pajamų deklaracija už 2017 m. neįrodo, kad jis galėjo teikti įmonei tokio dydžio paskolą iš savo gaunamų pajamų.
Prašymas dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo netenkintinas
23. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 2 dalį nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo. Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas (JANĮ 42 straipsnio 1 dalis).
24. Kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jeigu skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).
25. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais; neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Be to, bankroto proceso tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai ar iš dalies tenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas. Pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir (arba) teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą, arba jį ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tik tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais pripažįstami teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017).
26. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad BUAB „L&A Solutions“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota nuo 2007 m. spalio 31 d. Pareiškėjas A. M. nuo įmonės įregistravimo buvo jos akcininkas, valdęs 50 proc. bendrovės akcijų, o nuo 2009 m. pradžios iki 2020 m. lapkričio 27 d. – šios įmonės vadovas, be to, nuo 2009 m. vasario 4 d. jis buvo paskirtas atskaitingu asmeniu.
27. Pareiškėjas, reikalaudamas patvirtinti 58 443,05 Eur dydžio finansinį reikalavimą, teigia, kad per visą vadovavimo laikotarpį iš savo asmeninių lėšų mokėjo už įmonės veiklai reikalingas prekes ir paslaugas; jam, kaip įmonės atskaitingam asmeniui, iš įmonės turimų lėšų buvo mokamas avansas ūkinėms reikmėms, kurio nepakakdavo visoms įmonei reikalingoms išlaidoms padengti, todėl pareiškėjas dalį šių avansų grąžindavęs įmonei, kad ši turėtų apyvartinių lėšų, ir už dalį paslaugų ir prekių sumokėdavęs savo asmeninėmis lėšomis.
Dėl 28 373,97 Eur finansinio reikalavimo, susidariusio iki 2015 m. sausio 1 d., pagrįstumo
28. Pareiškėjas dar atskirajame skunde nurodė, kad prašomas patvirtinti 58 443,05 Eur finansinis reikalavimas susideda iš 28 373,97 Eur skolos, kuri susidarė iki 2015 m. sausio 1 d., ją patvirtinantys dokumentai yra Avansinės apyskaitos likučiai 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2015 m. sausio 1 d. sąskaitose 2435 ir 4489; kita skolos dalis – 30 069,08 Eur – atsirado nuo 2015 m. sausio 1 d. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas (kreditorius) vėl tvirtina, kad ginčijama suma yra 24 627,98 Eur, nes kita skolos dalis yra bankroto administratorės faktiškai pripažįstama ir neginčijama, nes atsirado iki bankroto administratorės tikrinamo laikotarpio (iki 2015 m. sausio 1 d.) ir yra patvirtinta abiejų akcininkų. Teismas nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais.
29. Pažymėtina tai, kad nemokumo administratorė nuo pat pradžių ginčijo pareiškėjo nurodomą 28 373,97 Eur dydžio skolą, susidariusią iki 2015 m. sausio 1 d. Pareiškėjas taip pat neteisingai supranta ir cituoja Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartį. Šios nutarties 14.3 punkte buvo pateikta paties pareiškėjo (kreditoriaus) atskirojo skundo argumentų santrauka, kurioje nurodyta, kad kreditoriaus pateikti tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktai atitinka paskolos sutartį ir turi būti vertinami skolą patvirtinančiais dokumentais. Taigi šis teiginys nėra apeliacinės instancijos teismo išvada. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nutarties 18 punkte yra išvardinti pareiškėjo pateikti įrodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas nustatė jau buvus byloje pateiktus ir priimtus anksčiau. Taigi šis teiginys nereiškia, kad Lietuvos apeliacinis teismas pripažino pareiškėjo pateiktus 2019 m. ir 2020 m. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktus svarbiais, reikšmingais dokumentais ir skolą patvirtinančiais dokumentais.
30. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 30 d. nutarties 37 punkte aiškiai konstatavo, kad pareiškėjo teikiami tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai vertintini kaip vidiniai įmonės duomenys, todėl būtina išreikalauti pirminius buhalterinius dokumentus, siekiant patvirtinti ar paneigti aktuose nurodytą informaciją apie skolos faktą ir dydį atskaitingam asmeniui. Taigi pareiškėjas ir 28 373,97 Eur reikalavimo, susidariusio iki 2015 m. sausio 1 d., dydį turėjo pagrįsti detalesniais duomenimis, leidžiančiais teismui nustatyti šio reikalavimo kilmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas (kreditorius) 2009 m. vasario 2 d. buvo sudaręs su įmone paskolos sutartį, pagal kurią suteikė įmonei 32 000 Lt (9 267,84 Eur) paskolą iki pareikalavimo. Dėl to neaišku, kodėl pareiškėjas, matydamas, kad įmonėje esančių lėšų vis tiek neužtenka jos veiklai vykdyti, papildomai teikė jai savo asmenines lėšas, nesudarydamas teisės aktuose numatytų sutarčių, nedeklaruodamas apie tai Valstybinei mokesčių inspekcijai.
31. Pabrėžtina tai, kad, apeliacinės instancijos teismui ginčijamo finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą grąžinus nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas du kartus (2021 m. balandžio 14 d. ir 2021 m. gegužės 19 d. nutartimis) nurodė pareiškėjui, kad jo pateiktų įrodymų nepakanka ginčijamam finansiniam reikalavimui patvirtinti, ir siūlė pateikti papildomų rašytinių įrodymų (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas du kartus akcentavo pareiškėjui, kad būtent jam kaip kreditoriui, reikalaujančiam patvirtinti tam tikro dydžio finansinį reikalavimą, tenka pareiga pateikti konkrečius įrodymus, be to, pateikti jų pakankamai, kad būtų pagrįstas prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo tiek atsiradimo pagrindas, tiek dydis (CPK 12, 178 straipsniai). Pareiškėjui išaiškinta, kad jo pozicija, jog nemokumo administratorė tarp jai perduotų dokumentų turi surasti ir pateikti į bylą pirminius dokumentus, įrodančius prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrįstumą, yra neteisinga. Pagal civiliame procese galiojančią įrodinėjimo taisyklę įrodyti turi tas, kuris teigia, o ne tas, kuris neigia (lot. ei incumbit probatio qui dicit, non qui negat). Pareiškėjui 2021 m. balandžio 14 d. ir 2021 m. gegužės 19 d. nutartyse buvo išaiškinta, kad jis turi teisę kreiptis į nemokumo administratorę, nuvykti ir išsianalizuoti jai perduotus įmonės dokumentus, pasidaryti kopijas tų dokumentų, kurie susiję su jo reikalaujamu patvirtinti finansiniu reikalavimu, ir pateikti juos į bylą (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
32. Teismas, nepaisant jam skirto aktyvaus vaidmens bankroto bylose, negali už pareiškėją (kreditorių) surinkti įrodymų, negali už jį vykdyti įrodinėjimo pareigos. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, teismas sprendžia, kad 2014 m. sąskaitos 2435 ir 2015 m. sąskaitos 4489 nepakanka tam, jog būtų pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas iš savo asmeninių lėšų iki 2015 m. sausio 1 d. sumokėjo už UAB „L&A Solutions“ perkamas prekes ir paslaugas 28 373,97 Eur. Dėl to ši pareiškėjo reikalavimo dalis netvirtintina.
Dėl 30 069,08 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo
33. Pareiškėjas papildomai pateikė teismui sąskaitos 4489 (mokėtinos atskaitingam asmeniui sumos) nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir sąskaitos 4489 (mokėtinos atskaitingam asmeniui sumos) nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d. išrašus, kurių duomenys patvirtina, kad UAB „L&A Solutions“ 2015 m. išmokėjo A. M. 24 000 Eur avanso ūkinėms reikmėms, o pareiškėjas į įmonės kasą grąžino 1 900 Eur, 2016 m. A. M. buvo išmokėta 34 430 Eur avanso ūkinėms reikmėms, o pareiškėjas grąžino 2 950 Eur, 2017 m. pareiškėjui išmokėta 15 825 Eur avanso ūkinėms reikmėms, pareiškėjas grąžino 15 230 Eur, 2018 m. išmokėta 18 210 Eur avanso ūkinėms reikmėms, grąžinta 1 750 Eur. Papildomai pareiškėjui per šiuo metus buvo sumokėta 900 Eur už akcizo dokumentų tvarkymą, 2019 m. pareiškėjui buvo sumokėta 37 300,52 Eur avanso ūkinėms reikmėms, jis grąžino 7 631,24 Eur, 2020 m. sumokėta 8 134,59 Eur avanso ūkinėms reikmėms, jis grąžino 2 500 Eur. Per aptariamą laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d. pareiškėjui buvo išmokėta iš viso 137 900,11 Eur avanso ūkinėms išlaidoms, iš kurių pareiškėjas grąžino įmonei 31 961,24 Eur, taigi pareiškėjas turėjo gavęs iš viso 105 938,87 Eur avanso ūkinėms reikmėms.
34. Be 105 938,87 Eur iš įmonės sąskaitos gauto avanso ūkinėms reikmėms, pareiškėjas įmonės veiklai išlaikyti ir vystyti papildomai turėjo skirti 30 069,08 Eur savo asmeninių lėšų. Taigi pareiškėjas turėjo pagrįsti, kad 136 007,95 Eur išlaidos buvo patirtos mokant už UAB „L&A Solutions“ perkamas prekes ir paslaugas. Pareiškėjas tinkamai neįvykdė apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartyje bei nagrinėjant bylą iš naujo teismo 2021 m. balandžio 14 d. ir 2021 m. gegužės 19 d. nutartyse nustatytų įpareigojimų pateikti pirminius apskaitos duomenis, prekių ir paslaugų mokėjimo duomenis, tinkamai apskaitytus buhalterinėje apskaitoje, kuriuose būtų nurodyta, už kokias prekes ar paslaugas kreditorius atsiskaitė bei jų apmokėjimo pagrindas.
35. Pareiškėjas teismui pateikė tik paaiškinimus, kad 2435 ir 4489 sąskaitų ataskaitose yra nurodyta, kokiais pirminiais dokumentais remiantis buvo padaryti įrašai apie nurodytų prekių ar paslaugų apmokėjimą, t. y. kad sąskaitose yra nurodyti pirminio dokumento – čekio – numeris ir data, pirminio dokumento – sąskaitos-faktūros – numeris ir data, su prisegtu apmokėjimo čekiu. Taip pat pareiškėjas pateikė teismui 2015 m. sausio 1 d. ir 2 d. pirktų prekių mokėjimo dokumentus, kurių duomenys sutapo su 4489 sąskaitoje esančiais duomenimis, ir savo banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį, kad už šias prekes jis sumokėjo iš savo asmeninių lėšų. Daugiau duomenų pareiškėjas nepateikė, teigdamas, kad įmonės skola jos vadovui egzistavo visą laiką nuo 2009 m. ir nuolat keitėsi, todėl sunku detaliai atsakyti, kokios prekės ir paslaugos buvo perkamos, nes visi pirkimai tęsėsi daugiau nei 10 metų ir dokumentų, įtrauktų į apskaitą yra daugiau nei 2 000.
36. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad avansus ūkinėms reikmėms gaudavo dažniausiai ne per kasą, o per banką. Su atskiruoju skundu pareiškėjas buvo pateikęs savo banko sąskaitos išrašus, kurie patvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 23 d. jis gavo 100 Eur avansą ūkinėms reikmėms, tuo tarpu 2017 m. balandžio 27 d. gavo 50 Eur avansą, tačiau 2017 m. birželio 16 d. grąžino 3 160 Eur, o 2017 m. birželio 8 d. – 6 050 Eur. 2018 m. vasario 12 d. grąžino įmonei 1 000 Eur avanso, o 2018 m. spalio 31 d. gavo 50 Eur avansą, vėliau 2018 m. lapkričio 14 d. grąžino 900 Eur avanso. Teismo vertinimu, šiais dokumentais negalima remtis, kaip patvirtinančiais pareiškėjo asmeninių lėšų į įmonę įnešimo dydį, nes išrašai pateikti fragmentiški, tik tam tikros vienos dienos, o ne viso 2009-2020 m. periodo, todėl teismas iš šių pareiškėjo sąskaitos išrašų negali nustatyti jo gautos avanso ūkinėms reikmės dalies, jo grąžintos avanso dalies ir asmeninių lėšų, už kurias buvo pirktos įmonės prekės ir paslaugos, dydžių bei jų santykio. Analogišką išvadą padarė ir apeliacinės instancijos teismas.
37. Kadangi byloje pateikti sąskaitos 4489 (mokėtinos atskaitingam asmeniui sumos) nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir sąskaitos 4489 (mokėtinos atskaitingam asmeniui sumos) nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d. išrašai yra detaliausi ir atspindi visą nepertraukiamą įmonėje pareiškėjo vykdytų finansinių operacijų eigą, teismas šiose sąskaitose esančius duomenis vertina, atsižvelgdamas į kitus byloje pateiktus pirminius mokėjimo dokumentus bei kitus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia minėtose sąskaitose nurodytų pirktų paslaugų ir prekių panaudojimą įmonės reikmėms (CPK 185 straipsnis). Aptariamose sąskaitose yra užfiksuotos tokios pagrindinės įmonės išlaidos: kurui, automobilių priežiūrai, ofiso reikmėms, remonto darbams. Taip pat nedidelė dalis prekių yra nurodytos skirtos perpardavimui, tam tikros išlaidos patirtos teisinėms paslaugoms. Tačiau yra nurodyta ir tokių prekių kaip kirtiklio, betoninės mozaikos, granitinės skaldos pirkimas.
38. Byloje yra pateiktos: 2015 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaita faktūra, pagal kurią UAB „L&A Solutions“ iš UAB „Felit“- Ikea Lithunia pirko 366 Eur vertės lovą, 2016 m. birželio 27 d. PVM sąskaita-faktūra, pagal kurią iš UAB „Įrankių sala“ pirktas 363 Eur vertės benzininis trimeris, 2017 m. vasario 16 d. PVM sąskaita-faktūra, pagal kurią pirkta 53,00 Eur vertės naktinis stalelis, batų dėžė ir vonios rankšluosčiai. Šių sąskaitų, atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus, kaip kiekvieno pirminio buhalterinio dokumento duomenys yra atspindimi pateiktose sąskaitose 2435 ir 44489, duomenų iš viso nėra 4489 sąskaitoje nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu 2017 m. spalio 11 d. ir 13 d. PVM sąskaitos-faktūros, pagal kurias pirkta 273,99 Eur vertės AEG kaitlentė ir 193,55 Eur garų surinktuvas, yra įtrauktos į 4489 sąskaitą, tačiau čia prekės yra įvardytos kaip ofiso reikmenys.
39. Aptariamos sąskaitos analizė taip pat patvirtina bankroto administratorės nurodytas aplinkybes, kad 45 328,71 Eur vertės prekės ir paslaugos buvo įgytos ir apmokėtos tuo metu, kada pareiškėjas būdavo išvykęs iš Lietuvos į komandiruotes Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Lenkijoje. Pareiškėjas paaiškinimuose teismui nurodė, kad administratorė pateiktuose skaičiavimuose neatsižvelgė į įmonės skolą, kuri susidarė už dienpinigius, nakvynes ir kitas kelionės išlaidas, patiriamas komandiruočių metu. Pareiškėjas taip pat pateikė 2016 m. spalio 15 d. įmonės vadovo įsakymą dėl A. M. siuntimo į komandiruotę, kuriame numatyta išmokėti 3 499 Eur dienpinigių. Teismas pažymi, kad nurodyti dienpinigiai ir kitos komandiruočių metu patiriamos būtinosios išlaidos yra susijusios su pareiškėjo ir jo vadovaujamos įmonės darbo santykiais. Pareiškėjas bankroto byloje jau yra pareiškęs įmonei su darbo užmokesčiu susijusį reikalavimą, kuris byloje patvirtintas.
40. Pareiškėjas, ginčydamas bankroto administratorės apskaičiuotą sumą, išleistą jam būnant komandiruotėse, teigia, kad administratorė nepateikė šių pirminių dokumentų kopijų, todėl nėra aišku, ar dokumentas buvo išrašytas komandiruotės metu, ar iki komandiruotės, tačiau pateiktas ir įtrauktas į apskaitą vėliau. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį, kad dokumentai gali būti įtraukti į apskaitą 5 metus nuo jų išrašymo. Taigi pats pareiškėjas faktiškai pripažino, jog sąskaitoje 4489 ne visos išlaidos būdavo apskaitomos tinkamai.
41. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinio asmens vadovas (direktorius) yra atsakingas už bendrovės turto apskaitymą ir išsaugojimą. Atsistatydindamas iš pareigų, įmonės vadovas privalo užtikrinti skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-145-516/2016).
42. Pareiškėjas, aiškindamas teismui, kad tam tikrus įgytus daiktus vėliau perpardavė, pateikė 2016-2017 m. PVM sąskaitas-faktūras, pagal kurias UAB „L&A Solutions“ pardavė UAB „Brocantela“ iš viso 1 619,91 Eur vertės statybines medžiagas, baldus ir įrenginius. Tačiau šios gautos pajamos nėra atspindėtos pateiktoje sąskaitoje 4489.
43. Teismas taip pat atsižvelgia į aplinkybę, kad UAB „L&A Solutions“ vykdyta veikla yra apskaitos, buhalterijos ir audito veikla, konsultacijos mokesčių klausimais. Dėl to kyla klausimas dėl itin didelių įmonės išlaidų transporto priemonių kurui, remontui, biuro remontui pagrįstumo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įmonės buveinės adresas ir veiklos vieta buvo (duoemnys neskelbtini), įmonėje dirbo 9-10 darbuotojų. Pareiškėjas nenurodė, kiek iš viso įmonė turėjo patalpų, kur jos buvo, nepateikė duomenų apie visas įmonėje darbuotojų naudojamas transporto priemones.
44. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė tikslių įmonės buhalterinės apskaitos duomenų, kurie galėtų pagrįsti, jog nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. spalio 29 d. jis UAB „L&A Solutions“ reikmėms išleido iš viso 105 938,87 Eur gauto iš įmonės avanso ūkinėms reikmėms ir 30 069,08 Eur asmeninių lėšų (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl to pareiškėjo finansinis reikalavimas 58 443,05 Eur sumai netvirtintinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas
n u t a r i a :
atsisakyti tvirtinti pareiškėjo A. M. 58 443,05 Eur dydžio finansinį reikalavimą BUAB „L&A Solutions“ bankroto byloje.
Įpareigoti nemokumo administratorę per 3 (tris) dienas nuo nutarties kopijos gavimo informuoti kreditorius apie priimtą nutartį, pateikiant teismui tai patvirtinančius rašytinius įrodymus.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.
Teisėja Laima Ribokaitė