Administracinė byla Nr. eP-85-520/2022
Teisminio proceso 3-61-3-01988-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2022 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2083-629/2022 pagal pareiškėjo V. K. ir atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktoriaus 2018 m. birželio 12 d. įsakymą Nr. P-274 „Dėl V. K. atleidimo iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įsakymas dėl atleidimo), pakeistą Departamento direktoriaus 2018 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-278 ir 2018 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. P-319; 2) panaikinti Departamento direktoriaus 2018 m. gegužės 7 d. įsakymą Nr. P-224 „Dėl V. K. perkėlimo iš (duomenys neskelbtini) pareigų į (duomenys neskelbtini) pareigas“ (toliau – ir Įsakymas dėl perkėlimo); 3) grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) pareigas; 4) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas. 2018 m. balandžio 4 d. buvo surašyta Tarnybinės veiklos vertinimo išvada Nr. LRC-87/2, kurioje pareiškėjo tarnybinė veikla buvo įvertinta „nepatenkinamai“ ir kuria buvo pasiūlyta perkelti pareiškėją į žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas Departamente. Vertinimo komisija surašė 2018 m. balandžio 30 d. išvadą Nr. 1-1, kurioje pritarė tiesioginio vadovo vertinimui ir pateikė siūlymą pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 18 dalies 3 punktą perkelti pareiškėją į žemesnes (duomenys neskelbtini) pareigas bei tobulinti kvalifikaciją. Departamento direktorė priėmė Įsakymą dėl perkėlimo, kuriuo perkėlė pareiškėją į (duomenys neskelbtini) pareigas. Pareiškėjas nesutiko būti perkeltas į kitas pareigas, todėl Departamento direktorė priėmė nemotyvuotą Įsakymą dėl atleidimo, kuriuo atleido pareiškėją iš (duomenys neskelbtini) pareigų nuo 2018 m. birželio 15 d.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.
4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-41-789/2022 pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimą panaikino; pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Įsakymą dėl perkėlimo, Įsakymą dėl atleidimo, pakeistą Departamento direktoriaus 2018 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-278 ir 2018 m. liepos 23 d. įsakymu
Nr. P-319; pareiškėjo skundo reikalavimus dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, klausimą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Departamento vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po jo atleidimo dienos (2018 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 90,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už vienus metus 22 833,47 Eur (bruto); priteisė pareiškėjui iš Departamento 5 731,11 Eur (bruto) kompensaciją; priteisė pareiškėjui iš Departamento 1 700 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų; kitą skundo dalį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, priėmus Įsakymą dėl atleidimo, pareiškėjas 2018 m. liepos 23 d. (pirmąją dieną po laikinojo nedarbingumo pabaigos) buvo atleistas iš pareigų.
7. Teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis, teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-773/2011; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016; 2017 m. vasario 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3964-520/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013; 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016), nustatė, kad Departamentas prašo negrąžinti pareiškėjo į pareigas dėl to, jog gali būti sudarytos nepalankios sąlygos jam dirbti. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl darbdavio (Departamento) prašymo ir objektyvių priežasčių. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėją ir Departamentą sieja konfliktiniai santykiai, nes tarp pareiškėjo ir Departamento vyko daug teisminių procesų, teismo posėdyje buvo išsakyti aštrūs pasisakymai. Tai teismui patvirtino, kad grąžinus pareiškėją į pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.
8. Įvertinęs bylos faktinę situaciją, siekdamas teismo sprendimu užtikrinti pareiškėjo teisių apsaugą ir įvykdyti socialinį teisingumą, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės gintinos ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje darbdavio ir darbuotojo konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016). Teismas padarė išvadą, kad kiti Departamento argumentai dėl negrąžinimo (dėl būsimos reorganizacijos, užimtų pareigų) ir pareiškėjo argumentai dėl grąžinimo (dėl kompetencijos) neturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisakė.
9. Teismas, nustatęs, kad tarnybos santykiai su pareiškėju nutraukti nuo 2018 m. liepos 23 d., pareiškėjui priskaičiuotas vidutinis darbo dienos užmokestis yra 90,97 Eur, padarė išvadą, kad ginčo dėl vidutinio darbo dienos užmokesčio dydžio byloje nėra. Remdamasis tuo, teismas pripažino, jog pareiškėjui nuo 2018 m. liepos 24 d. (kita po atleidimo diena) iki 2019 m. liepos 23 d. priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį už 251 darbo dieną, t. y. 22 833,47 Eur (90,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 251 darbo dienos), iš šios sumos išskaičiuojant mokesčius. Taip pat pareiškėjui priteistina kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus 2 darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip 6 darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Kadangi pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, kompensacija pareiškėjui priteistina už 3 mėnesius ir sudaro 5 731,11 Eur (90,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 63 darbo dienos), iš šios sumos išskaičiuojant mokesčius. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose (žr. 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019), teismas kitą pareiškėjo reikalavimų dalį (dėl ilgesnio laikotarpio, už kurį turi būti priteistas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, dėl grąžinimo į darbą, dėl skubaus vykdymo) atmetė.
10. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, ir nustatęs, kad teismo sprendimu buvo patenkinti 85 procentai pareiškėjo reikalavimų (netenkintas reikalavimas grąžinti į darbą, taikomas alternatyvus teisių gynimo būdas ir priteisiama už trumpesnį laikotarpį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis nei pareiškėjas prašė), priteisė pareiškėjui 1 700 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų.
IV.
11. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimo dalį dėl jo (pareiškėjo) grąžinimo į (duomenys neskelbtini) pareigas ir priimti naują sprendimą – grąžinti jį (pareiškėją) į (duomenys neskelbtini) pareigas, priteisti bylos nagrinėjimo išlaidas (800 Eur advokato pagalbai apmokėti, 2 500 Eur už nepriklausomo eksperto išvadą).
12. Pareiškėjas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad pagrindinė priežastis, dėl ko pareiškėjas negali būti grąžinamas į buvusias pareigas, yra darbdavio prašymas ir objektyvios priežastys bei tai, kad pareiškėją ir Departamentą sieja konfliktiniai santykiai, todėl pareiškėją grąžinus į pareigas jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.
13. Pareiškėjas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien dėl to, kad pareiškėjas savo pažeistas teises gynė teisme, skųsdamas Departamento veiksmus (nepagrįstai paskirtas nuobaudas ir pradėtus ikiteisminius tyrimus), nėra galimas jo grąžinimas į ankstesnes pareigas. Toks grąžinimo į ankstesnes pareigas instituto aiškinimas eliminuoja galimybę savo pažeistas teises ginančiam asmeniui pasinaudoti savo pažeistų teisių gynimo vienu iš būdų.
14. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, nukrypo nuo šalių lygiateisiškumo principo, vadovavosi tik Departamento prašymu negrąžinti pareiškėjo į ankstesnes pareigas, ignoruodamas visas aplinkybes, įrodančias, kad konfliktinė situacija buvo keliama tuometinės Departamento vadovybės, kuri siekė susidoroti su pareiškėju, taip pažeisdamas pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Visi dėl pareiškėjo pradėti teisminiai procesai buvo susiję su buvusios Departamento vadovybės įsakymais paskirtomis nuobaudomis, kurias teismai panaikino. Taip pat buvusios Departamento vadovybės pradėti ikiteisminiai tyrimai nepatvirtino Departamento keliamų prielaidų dėl piktnaudžiavimo pareigomis. Tai reiškia, kad konfliktas kilo tarp pareiškėjo ir konkrečių asmenų, buvusios Departamento vadovybės, bet ne su buvusiais pareiškėjo pavaldiniais ar visu Departamentu.
15. Pareiškėjas nurodė, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, priėmė formalų sprendimą, nesigilindamas ir nevertindamas ginčo nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių (buvo paneigti visi Departamento prieš pareiškėją iškelti kaltinimai dėl netinkamo pareigų atlikimo; visos pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos buvo panaikintos), situacijos konfliktiškumą nustatydamas tik iš teismo posėdyje proceso dalyvių išsakytos kritikos, neturėdamas jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjo grąžinimas į ankstesnes pareigas a priori (iš anksto) sudarys nepalankias sąlygas. Teismas apskritai nevertino aplinkybės, kad pripažinus pareiškėjo atleidimą neteisėtu, neliko aplinkybių, kurios galėtų kliudyti pareiškėjui grįžti į ankstesnes pareigas. Be to, pareiškėjas atitinka visus valstybės tarnautojui keliamus reikalavimus. Nuo neteisėto atleidimo dienos pareiškėjas nuolat tobulina savo kvalifikaciją. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai konstatavo, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas negali būti grąžinamas į ankstesnes pareigas. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo pažeistos teisės bus apgintos tik tuo atveju, jeigu jis bus grąžintas į buvusias pareigas.
16. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismų formuojama praktika dėl DK 218 straipsnio 4 dalies taikymo labiau gina darbdavio, bet ne darbuotojo interesus, ja suformuotas ydingas darbdavio teisių gynimo mechanizmas, kai darbuotojas, įrodęs teisme darbdavio atliktų veiksmų neteisėtumą, bet kuriuo atveju nėra grąžinamas į ankstesnes pareigas dėl darbdavio valios – išreikšto darbdavio nesutikimo. Darbuotojo, kaip darbo teisinių santykių silpnesnės šalies, teisės akivaizdžiai yra pažeidžiamos ir darbuotojo ginčas su darbdaviu praranda savo prasmę, kadangi galutinis sprendimas dėl darbuotojo grąžinimo į darbą yra priimamas, atsižvelgus tik į darbdavio išreikštą valią, kuri pralaimėjus ginčą, iš anksto gali būti nuspėta.
17. Pareiškėjas, laikydamasis pozicijos, jog teismų praktika yra formuojama pažeidžiant pamatinius darbo santykių reguliavimo principus (teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, visokeriopos darbo teisių gynybos, darbo teisės subjektų lygybės), ir nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi argumentu, kad Departamentui prieštaraujant pareiškėjas negali būti grąžintas į darbą, kartu su apeliaciniu skundu pateikė profesoriaus dr. T. D., LL.M Nepriklausomo teisės eksperto, 2022 m. balandžio 7 d. išvadą (toliau – ir Išvada) dėl DK 218 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo.
18. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
19. Departamentas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aiškinamas DK 218 straipsnio 4 dalies normos taikymas (žr. 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3873-552/2020; 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022).
20. Departamentas nesutiko, kad visos pareiškėjui paskirtos nuobaudos buvo panaikintos. Teismas yra panaikinęs tik vieną tarnybinę nuobaudą (dėl netinkamų tarnybinių pareigų vykdymo Antakalnio karių kapų teritorijos atžvilgiu). Tačiau net ir panaikinęs vieną tarnybinę nuobaudą (dėl Abejučių pilkapyno) dėl praleisto termino skirti tarnybinę nuobaudą, teismas pripažino, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą vis dėlto padarė ir 2017 metais netinkamai atliko tarnybines pareigas. Departamento direktoriaus 2018 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. P-351 pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos (papeikimo) už pareiškėjo 2017 m. lapkričio 20 d. įvykdytą pritarimą statybų (duomenys neskelbtini), projektiniams pasiūlymams pareiškėjas teismui apskritai neskundė, t. y. blogus santykius su buvusia Departamento vadovybe nulėmė objektyvios priežastys (pareiškėjo padaryti teisės aktų pažeidimai).
21. Departamentas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo negrąžinimo į (duomenys neskelbtini) pareigas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos.
22. Departamentas pažymėjo, kad skiriasi pareiškėjo ir dabartinės Departamento vadovybės požiūris į nekilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į Kultūros vertybių registrą ir paskelbtų valstybės saugomomis, apsaugą. Pareiškėjas, eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, priėmė sprendimus, lėmusius valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių perkėlimą į kitą vietą ir autentiškų jų vietų užstatymą naujais daugiabučiais. Todėl tarp pareiškėjo ir ne tik buvusios, bet ir dabartinės Departamento vadovybės yra susiklostę konfliktiniai santykiai, susiję su pareiškėjo priimtais neteisėtais sprendimais ir padarytais pažeidimais, jam einant (duomenys neskelbtini) pareigas.
23. Departamentas nurodė, kad iš įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytų pareiškėjo netinkamo vadovavimo Departamento Vilniaus skyriui faktų matyti, jog vadovaujančios pareigos Departamento Vilniaus skyriuje neatitinka pareiškėjo galimybių. Pareiškėjas neturi pasitikėjimo dabartinėje Departamento vadovybėje, o darbo santykiai savo esme yra fiduciariniai santykiai. Todėl pareiškėją grąžinus dirbti į (duomenys neskelbtini) (po reorganizacijos – (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pareigas gali atsirasti sąlygos, kurios pareiškėjo gali būti įvertintos, kaip nepalankios (vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022 pateiktu išaiškinimu). (duomenys neskelbtini) (prieš reorganizaciją – (duomenys neskelbtini)) pareigos yra užimtos. Grąžinus pareiškėją į ankstesnes pareigas, bus sutrikdyta Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus darbas (vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022 pateiktu išaiškinimu). Po atleidimo iš pareigų pareiškėjas beveik 4 metus nebedirba valstybės tarnyboje, dalyvauja Lietuvos pramonininkų konfederacijos veikloje, jo vadovaujama viešoji įstaiga „Istorinis miestas“ yra šios konfederacijos narys.
24. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjui priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ne ilgiau kaip už vienus metus dydžio ir kompensacijos priteisimo dydžio ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ne ilgiau kaip už vienus metus ir kompensacijos priteisimo dydžius skaičiuoti pagal Departamento 2018 m. lapkričio 8 d. pažymoje pateiktus duomenis apie pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį.
25. Atsakovas Departamentas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinas sumas, nepagrįstai pareiškėjo vienos dienos vidutinį darbo užmokestį nurodė 90,97 Eur, kadangi pareiškėjo vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio dydis yra 80,97 Eur. Todėl pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį už 251 darbo dieną turėtų būti 20 323,47 Eur (80,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 251 darbo dienos) (bruto), o kompensacija už 3 mėnesius turėtų būti 5 101,11 Eur (80,97 Eur vidutinis darbo dienos užmokestis x 63 darbo dienos) (bruto).
V.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eA-2083-629/2022) pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmetė, atsakovo Departamento apeliacinį skundą tenkino, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimą pakeitė – priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po jo atleidimo dienos (2018 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 80,97 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš viso 20 323,47 Eur (bruto) ir 5 101,11 Eur (bruto) dydžio kompensaciją, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.
27. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, nekartojo pirmosios instancijos teismo motyvų ir pasisakė tik apeliaciniuose skunduose aptartais aspektais.
28. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo grąžinimo į valstybės tarnybą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2013 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3147/2012; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017), pagal kurią, nustačius, jog valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos yra neteisėtas, kiekvienu atveju privaloma išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse [iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalys; iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalys] numatytų valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Taip pat apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2013 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-329/2013; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016), kurioje išaiškinta, kad teismai, parinkdami vieną iš šių alternatyvių valstybės tarnautojo teisių gynimo būdų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti ir siekti, kad priimtu sprendimu būtų užtikrinta darbuotojų (tarnautojų) teisių apsauga ir įvykdytas socialinis teisingumas, šie teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų (tarnautojų) interesams ginti. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog, nustačius bent vieną iš DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų alternatyvių sąlygų, t. y. kad 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; kad 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba kad 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, teismas negali taikyti pagrindinio darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje išaiškinta, jog pasitikėjimo pareiškėju trūkumas grąžinus į buvusias pareigas gali nulemti nepalankių sąlygų dirbti susidarymą, kas atitinka DK 218 straipsnio 4 dalies numatytas sąlygas.
29. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių; nustatęs DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas, išsamiai pagrindė, kodėl pareiškėjas negali būti grąžintas į anksčiau užimtas pareigas, ir, siekdamas užtikrinti socialinį teisingumą, taikė alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, priteisdamas įstatymo nurodytas išmokas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas, apskundęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepaneigė nustatytų aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) (anksčiau – (duomenys neskelbtini)) pareigos šiuo metu yra užimtos, atsinaujino kolektyvas ir darbo atmosfera, tarp pareiškėjo ir Departamento susiklostę konfliktiniai santykiai, susiję su pareiškėjo priimtais neteisėtais sprendimais ir padarytais pažeidimais, jam einant (duomenys neskelbtini) pareigas, iš įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytų pareiškėjo netinkamo vadovavimo faktų matyti, jog (duomenys neskelbtini) pareigos Departamento Vilniaus skyriuje neatitinka jo galimybių, pareiškėją sugrąžinus į buvusias pareigas, bus sutrikdyta Departamento veikla, atsinaujins senos pareiškėjo (duomenys neskelbtini) problemos ir konfliktai, formuosis naujos konfliktinės situacijos, pareiškėjas neturi pasitikėjimo dabartinėje Departamento vadovybėje, o darbo santykiai savo esme yra fiduciariniai santykiai.
30. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis (52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių ta apimtimi, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo papildomai pateikta Išvada nagrinėjamu atveju nepakeitė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjo negrąžinimo į valstybės tarnybą.
31. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais apie pareiškėjo vidutinį vienos dienos darbo užmokestį ir konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo kitos dienos po jo atleidimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir kompensacijos dydį, atitinkamai pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, pareiškėjui priteistinas sumas perskaičiavęs ir sumažinęs.
VI.
32. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo V. K. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2083-629/2022, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) įtvirtintais pagrindais.
33. Pareiškėjas, grįsdamas proceso atnaujinimą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, argumentus formuluodamas pagal Išvadoje pateiktus išaiškinimus, nurodo, kad:
33.1. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas padarė akivaizdų ir esminį materialiosios teisės normos – DK 218 straipsnio 4 dalies – taikymo pažeidimą, dėl ko buvo priimti neteisėti sprendimai, kuriais pareiškėjo teisės buvo apgintos ne pareiškėjo prašomu būdu, bet kitu (alternatyviu) būdu.
33.2. DK 218 straipsnio 2 dalyje numatytas darbuotojo grąžinimas į buvusį darbą yra pagrindinis neteisėtai atleisto darbuotojo pažeistų teisių atkūrimo būdas, kuris laikomas labiausiai atitinkančiu atleisto darbuotojo interesus. Pagal teisės doktriną darbuotojo grąžinimas į buvusį darbą atspindi vieną iš DK 2 straipsnio įtvirtintų darbo santykių reguliavimo principų – darbo santykių stabilumo principą, o darbuotojo grąžinimas į darbą neteisėto atleidimo atveju yra bendroji neteisėto atleidimo iš darbo pasekmė ir ji gali veikti ne tik kaip šalių grąžinimo į buvusią padėtį, bet ir kaip darbdavį baudžianti ir atgrasanti jį nuo tokių pažeidimų priemonė, o tai reiškia, kad kitoks nei grąžinimas į darbą darbuotojo teisių gynimas būtų laikytinas išimtimi iš bendros taisyklės, jos taikymui keliant griežtesnius reikalavimus. Vadinasi, DK 218 straipsnio 4 dalis yra išimtis iš bendros taisyklės, įtvirtintos DK 218 straipsnio 2 dalyje.
33.3. Nagrinėjamu atveju teismai, taikydami vieną DK 218 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygą – esant darbdavio prašymui – padarė esminę ir akivaizdžią teisės taikymo klaidą, nulėmusią neteisėtų sprendimų priėmimą. Darbdavio prašymas negrąžinti darbuotojo į darbą negali būti laikoma vienintele, pakankama ir teismui privaloma sąlyga taikyti DK 218 straipsnio 4 dalį, kaip išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019. Sprendimas taikyti aptariamą alternatyvų teisių gynimo būdą negali būti nulemtas išskirtinai vien tik darbdavio valios (prašymu). Ši pozicija atitinka DK komentare pateiktą DK 218 straipsnio 4–6 dalių aiškinimą (Davulis. T., Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Registrų centras, 2018, p. 63–64), pagal kurį darbdavio prašymas negrąžinti į darbą, išskyrus DK 218 straipsnio 5 dalyje numatytą atvejį, savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą ar juo labiau privalomas teismui; toks teisių gynimo būdas gali būti taikomas tik tada, kai, įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, kad grąžinimas į darbą objektyviai yra negalimas. Vadinasi, nagrinėjamu atveju teismai negalėjo remtis darbdavio prašymu kaip vienintele, pakankama ir privaloma sąlyga DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui.
33.4. Nagrinėjamu atveju teismai, taikydami vieną DK 218 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygą – darbuotojui (pareiškėjui) gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – padarė esminę ir akivaizdžią teisės taikymo klaidą, nulėmusią neteisėtų sprendimų priėmimą. Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami dėl aptariamo alternatyvaus pareiškėjo teisių gynimo būdo, apskritai nevertino darbo sąlygų palankumo ar nepalankumo darbuotojui (pareiškėjui), o vertino tokių sąlygų palankumą ar nepalankumą darbdaviui (Departamentui). Teismai darbo sąlygų darbuotojui (pareiškėjui) nepalankumą grindė tuo, kad pareiškėjo eitos pareigos užimtos, kad atsinaujino kolektyvas ir pasikeitė darbo atmosfera, kad pareiškėjo ir Departamento santykiai yra konfliktiniai, kad pareiškėjo eitos pareigos nebeatitinka pareiškėjo galimybių, tuo, kad grąžinus pareiškėją į darbą atsinaujins vadovavimo problemos ir konfliktai, pareiškėjas neturi pasitikėjimo dabartinėje Departamento vadovybėje. Tačiau šios teismų įvertintos aplinkybės nerodo to, kad bus ar gali būti sudarytos darbuotojui nepalankios darbo sąlygos. Konfliktinės atleisto pareiškėjo ir Departamento situacijos negali būti vertinamos formaliai ir automatiškai patvirtinančios sąlygų dirbti nepalankumą darbuotojui. Nagrinėjamu atveju, Departamento išdėstyti konfliktai atsirado dėl buvusios Departamento vadovybės kryptingo siekio susidoroti su pareiškėju, kuris galiausiai buvo pasiektas jį atleidus iš darbo. Šiuo atveju teismai, kurie turėjo pareigą ištaisyti konstatuotą neteisėtumą, šios pareigos neįvykdė ir tokį neteisėtą Departamento elgesį iš dalies legalizavo, atsisakydami ginti darbuotojo teises labiausiai jo interesus atitinkančiu būdu – grąžinimu į darbą. Departamento išdėstytos aplinkybės dėl būsimų nepalankių darbo sąlygų darbuotojui, kurias iš esmės ir sudarys pats Departamentas, nepageidaujantis, kad pareiškėjas būtų grąžintas į darbą, niekaip negali pagrįsti pareiškėjo negrąžinimo į darbą.
33.5. Valstybės tarnautojų korpuso formavimui keliami specialūs reikalavimai, susiję su viešuoju interesu. Todėl ir vertinant neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos teisinius padarinius turi būti atsižvelgta į tai, kad darbdavio ir darbuotojo fiduciarinis santykis susiklosto ne tarp valstybės tarnautojo ir jo vadovo, o tarp valstybės tarnautojo ir valstybės ar savivaldybės, kuri yra darbdavys. Todėl ir (ne)pasitikėjimo tarp darbdavio ir darbuotojo vertinimas turi būti atliekamas institucijos, o ne konkretaus vadovo ir jo interesų, simpatijų ir (ar) antipatijų požiūriu, lemiamą reikšmę suteikiant valstybės tarnautojo kompetencijai. Net ir pasitikėjimo praradimas, kuris kai kuriais atvejais yra pagrindas atleisti valstybės tarnautoją iš tarnybos (Valstybės tarnybos įstatymo 51 str.), negali būti laikomas pagrindu negrąžinti į darbą neteisėto atleidimo atveju remiantis tuo, kad bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos darbuotojui. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvų susidaro įspūdis, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas darbuotojui darbo sąlygų nepalankumą, iš naujo vertino pareiškėjo atleidimo teisėtumo klausimą, kuris išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. nutartimi. Vietoje to, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų pirmosios instancijos teismo parinkto pareiškėjo teisių gynimo būdo teisėtumą, teismas, nurašęs Departamento argumentus ir remdamasis Departamento išdėstytais faktais, kurie net nebuvo nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (priešingai nei nurodė Departamentas, Departamento vadovybė pareiškėjui skyrė daug tarnybinių nuobaudų, kurių didžioji dalis buvo panaikintos teismo sprendimais, o Departamento vadovybės iniciatyva pradėti ikiteisminiai tyrimai nepatvirtino Departamento vadovybės keliamų prielaidų, jog jis piktnaudžiavo savo pareigomis), jais pasirėmė kaip pagrindu pripažinti darbo sąlygų nepalankumą darbuotojui. Nurodytos tikrovės neatitinkančios aplinkybės neturi nieko bendro su darbo sąlygų nepalankumu darbuotojui ir negali būti pripažintos aplinkybėmis, dėl kurių, atkuriant neteisėtu atleidimu iš darbo pažeistas teises, negalėtų būti taikomas pagrindinis teisių gynimo būdas – grąžinimas į darbą.
33.6. Apeliacinės instancijos teismas nesuprantamai ir neaiškiai išsprendė Išvados priėmimo ir vertinimo klausimą. Iš apeliacinės instancijos teismo motyvų neaišku, ar teismas priėmė Išvadą, ar ją vertino, jei vertino – kokias bylai reikšmingas išvadas padarė. Kadangi Išvada, kuria remiantis suformuoti prašymo atnaujinti proceso argumentai, kuriais grindžiami proceso atnaujinimo pagrindai, nebuvo tinkamai įvertinta kaip į bylą pateiktas įrodymas, dėl to buvo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, dėl kurių priimtas neteisėtas sprendimas.
34. Pareiškėjas, grįsdamas proceso atnaujinimą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, argumentus formuluodamas pagal Išvadoje pateiktus išaiškinimus, nurodo, kad:
34.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019 suformuota praktika, pagal kurią grąžinimas į ankstesnes pareigas negali būti taikomas, jei nustatoma bent viena iš DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytų alternatyvių sąlygų, tarp jų esant darbdavio prašymui negrąžinti į darbą ar nustačius, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kuria, be kita ko, vadovavosi pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas, bei kuria vadovautasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose (2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4693-629/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3873-552/2020; 2021 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3033-261/2021; 2022 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. eA-96-552/2022), yra ydinga ir klaidinga.
34.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas DK 218 straipsnio 4 dalies aiškinimas leidžia apeiti DK 59 straipsnyje nustatytą draudimą darbdavio valia atleisti valstybės tarnautoją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytu būdu aiškinant ir taikant DK 218 straipsnio 4 dalį, darbdavio prašymu negrąžinti neteisėtai atleisto darbuotojo į darbą pasiekiamas toks pat rezultatas, kurį sukuria darbuotojo atleidimas darbdavio valia, kuris valstybės tarnyboje apskritai yra draudžiamas. Todėl, priešingai nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, darbdavio prašymas negrąžinti į darbą, jei darbdavys turi daugiau nei dešimt darbuotojų, negali būti laikoma pakankama ir privaloma sąlyga taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą.
34.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas ydingas DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos taikymo standartas. Pagal suformuotą praktiką, nepalankios darbuotojui darbo sąlygos nustatomos, nevertinant darbo sąlygų nepalankumo iš darbuotojo perspektyvos, nesiaiškinant galimai nepalankių darbo sąlygų atsiradimo kilmės, ar nepalankių darbo sąlygų nesudaro pats darbdavys. Nepalankios darbuotojui dirbti sąlygos konstatuojamos situacijose, kurios niekaip nesusijusios su darbo sąlygomis darbuotojui (pvz., esant konfliktiškiems buvusio tarnautojo ir darbuotojo darbo santykiams (net nesiaiškinant tokio konflikto priežasčių), praradus politinį pasitikėjimą, sumažinus darbuotojų skaičių, pasikeitus darbo funkcijoms).
34.4. Liberalus ir platus sąlygų negrąžinti neteisėtai atleisto valstybės tarnautojo taikymo standartas, suformuotas nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, iš esmės pažeidžia patį teisių gynimo būdą – grąžinimą į darbą. Suformuotoje praktikoje nenustatytos jokios šio teisių gynimo būdo išimčiai pritaikyti būtinosios sąlygos ir (ar) reikalavimai, nėra įtvirtinta pareiga teismams aiškintis, ar tokios sąlygos egzistuoja, koks tokių sąlygų intensyvumas ir reikšmingumas nulemia aptariamo teisių gynimo būdo netaikymą ar griežtesnį įrodinėjimo standartą darbdaviui (pvz., argumentai dėl padidėjusių ar neproporcingų kaštų, nepatogumų ir papildomų pareigų nereikšmingi).
35. Atsakovas Departamentas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.
36. Departamento vertinimu, pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą, siekia bylos nagrinėjimo iš naujo ir pareiškėjui palankaus teismo sprendimo, kas prieštarauja proceso atnaujinimo institutui, jį aiškinančiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, pagal kurią įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai.
37. Departamentas teigia, kad pareiškėjas nepagrindė proceso atnaujinimo pagrindų. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą, cituodamas teismo sprendimų motyvus, išreiškia nesutikimą su jais, o ne motyvuoja proceso atnaujinimo pagrindą.
38. Departamentas atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog pareiškėjas kelia klausimą dėl neva netinkamai išspręsto Išvados priėmimo ir Išvados vertinimo, patvirtina, kad pareiškėjas siekia dar vienos užslėptos apeliacijos. Išvada, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Todėl ja pagrįsta pareiškėjo pozicija dėl ydingos ir klaidingos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos dėl DK 218 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo teismo nesaisto, nors ir buvo apeliacinės instancijos teismo įvertinta.
39. Departamentas nurodo, kad administracinių teismų praktika dėl DK 218 straipsnio 4 dalies taikymo, kuria jis rėmėsi atsiliepime į apeliacinį skundą, yra nuosekli ir vienoda. Taip pat viso bylos nagrinėjimo metu Departamento pozicija dėl pareiškėjo negrąžinimo į pirmesnį darbą buvo nuosekli ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VII.
40. Pareiškėjas V. K. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2083-629/2022 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytus pagrindus.
41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99).
42. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Solomun prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 679/11). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04).
43. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr., pvz., 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 50208/06), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Trapeznikov ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 5623/09). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. EŽTT 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Bochan prieš Ukrainą (Nr. 2), pareiškimo Nr. 22251/08).
44. Akcentuotina, kad bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas (-i) proceso atnaujinimo pagrindas (-ai) leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo.
45. Proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
46. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
47. Vadovaudamasis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, teismas patikrina, ar prašymas atnaujinti procesą pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
48. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).
49. Kadangi aptariamo proceso atnaujinimo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; kt.).
50. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022; kt.).
51. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, grindžia aplinkybėmis, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino Išvadoje išdėstytos ekspertinės pozicijos dėl DK 218 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, kuria pareiškėjas grindė apeliacinį skundą ir kurios argumentais grindžia prašymą atnaujinti procesą, dėl ko apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normos (DK 218 str. 4 d.) pažeidimą ją taikydamas. Pažymėtina, kad prašyme atnaujinti procesą iš esmės kartojami tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti pareiškėjo apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo ir kurie buvo išnagrinėti (į juos detaliai atsakyta) apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
52. Dėl pareiškėjo nurodomos Išvados, kurioje pateikta ekspertinė nuomonė dėl byloje taikytinos teisės (DK 218 str. 4 d.) aiškinimo ir taikymo, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šią Išvadą ir joje nurodytas aplinkybes įvertino ir dėl šios Išvados, kaip įrodymo, pasisakė nutartyje, t. y. šią Išvadą įvertino tiek, kiek ji reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsniu, nustatančiu įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad Išvada nagrinėjamu atveju nekeičia šiuo aspektu padarytos išvados dėl ginčo išsprendimo.
53. Kadangi apeliacinės instancijos teismas įvertino Išvadą, kaip įrodymą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis Išvada, negrąžino pareiškėjo į eitas pareigas iki atleidimo iš valstybės tarnybos, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Išvadoje išdėstyta ekspertinė nuomonė, susijusi su DK 218 straipsnio 4 dalies aiškinimu, patvirtina padarytą esminį šios materialiosios teisės normos pažeidimą ją taikant. Be to, pažymėtina, kad teisės aiškinimas ir taikymas yra priskirtas teismo kompetencijai. Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas; į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 str. 1 ir 2 d.). Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas; į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 31 str. 2 ir 3 d.).
54. Vertinant pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, susijusius su netinkamu įrodymo – Išvados įvertinimu, pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių tyrimas ir / ar vertinimas, netinkamai įvertinti įrodymai. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).
55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; kt.).
56. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinį, konstatuotina, kad iš esmės pareiškėjas siekia, jog dar kartą būtų nagrinėjami jo apeliacinio skundo argumentai, susiję su bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kad būtų jam palankia linkme ištirtos ir įvertintos bylos faktinės aplinkybės, dėl kurių buvo konstatuota, kad pareiškėją grąžinus į pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ir todėl jis negali būti grąžintas į eitas pareigas iki atleidimo iš valstybės tarnybos ir turi būti taikomas alternatyvus jo teisių gynimo būdas, nustatytas DK 218 straipsnio 4 dalyje.
57. Pareiškėjo cituojamos tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ir Departamento konfliktiniais santykiais, tuo, kad pareiškėjo eitos pareigos užimtos, atsinaujino kolektyvas, pasikeitė darbo atmosfera, pareiškėją ir Departamentą sieja konfliktiniai santykiai, pareiškėjas neatitinka reikalavimų, reikalingų eiti buvusias pareigas, pareiškėją grąžinus atsinaujins vadovavimo problemos ir konfliktai, pareiškėjas nebeturi pasitikėjimo Departamente, atsižvelgiant į byloje įvertintus įrodymus ir jų visumą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog turėtų būti atnaujintas šios bylos procesas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu tam, kad dar kartą būtų išnagrinėti ir įvertinti bylos šalių teikti įrodymai minėtu aspektu.
58. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų turinio, šie teismai DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sąlygą – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos – aiškino visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, o ne, kaip akcentuoja pareiškėjas, remdamiesi tik aplinkybe dėl konfliktinių santykių. Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas esminį materialųjį teisės normos pažeidimą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą vieną iš sąlygų (darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos), tačiau iš pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytų tai pagrindžiančių argumentų matyti, kad pareiškėjas jais siekia, jog atnaujinus bylos procesą būtų iš naujo analizuojamos bylos faktinės aplinkybės ir revizuotas bylą nagrinėjusių pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo atliktas aptartų faktinių aplinkybių, sudariusių teismams pagrindą išvadai, jog pareiškėjui bus sudarytos nepalankios sąlygos, vertinimas. Kaip jau buvo minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos bylos aplinkybės.
59. Pareiškėjas, teigdamas, jog buvo padarytas akivaizdus esminis materialiosios teisės normos pažeidimas, nurodo, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš sąlygų, kada darbuotojas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą, negali būti aiškinama, kaip vienintelė, pakankama ir privaloma sąlyga priimti sprendimą negrąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą. Taigi, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas sprendimus negrąžinti pareiškėjo į (duomenys neskelbtini) pareigas nepagrįstai grindė tik ta aplinkybe, kad Departamentas pateikė prašymą pareiškėjo negrąžinti nei į buvusias, nei į lygiavertes ar žemesnės kategorijos ar į kitas pareigas Departamente, ir nevertino kitų reikšmingų aplinkybių.
60. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. nutartimi pripažinus, jog pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas Vertinimo komisijoje atliktas netinkamai ir panaikinus Įsakymą dėl perkėlimo, buvo panaikintas ir Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo, kuris pakeistas Departamento direktoriaus 2018 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-278 ir 2018 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. P-319.
61. Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų analogišku pagrindu, kuris nurodytas šioje byloje, pripažįstamas neteisėtu, todėl sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes.
62. Neteisėtai atleisto darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdai nustatyti DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse: jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą (2 d.); jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (4 d.).
63. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias teisės normas, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019 konstatavo, kad darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus; kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Nustačius, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą, o tokių sąlygų egzistavimo nenustačius, jos apginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą gynimo būdą; nagrinėdamas darbuotojo reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas <...> alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje; pagal DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisės pareikšti prašymą, nurodytą kaip šios teisės normos taikymo sąlygą, t. y. kad darbuotojas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą, subjektas yra antroji darbo sutarties šalis – darbdavys. Toks darbdavio prašymas, ginčą nagrinėjant teisme, turi būti pareiškiamas pirmosios instancijos teisme; darbdavio prašymas negrąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą yra reikšmingas DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui. Ši praktika apibendrinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pasibaigimą ir individualių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, apžvalgoje Nr. AC-55-1 (Teismų praktika. 2021, 55, p. 588–644).
64. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3, 4 dalis bei iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 3, 4 dalis, kuriose taip pat buvo įtvirtinti alternatyvūs darbuotojo teisių jį neteisėtai atleidus iš darbo gynimo būdai, ir dėl to ši kasacinio teismo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 418 str.). Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalyje, ją lyginant su ankstesnėse DK redakcijose buvusiu įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, yra nustatytas dar vienas, naujas teisinis pagrindas, kai taikytinas šioje teisės normoje reglamentuojamas alternatyvus darbuotojo teisių jį neteisėtai atleidus iš darbo gynimo būdas, t. y. kai darbuotojo negrąžinti į pirmesnį darbą prašo darbdavys. Ši teisinio reglamentavimo naujovė vertintina kaip neteikianti pagrindo kitaip, nei tai buvo suformuotoje kasacinio teismo praktikoje, aiškinti DK nuostatas dėl alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikymo.
65. Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą aptariamu aspektu nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019 išaiškinta, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos trys alternatyvios sąlygos, kurias nustatęs darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas (nagrinėjamu atveju – teismas) priima sprendimą negrąžinti darbuotojo į darbą, t. y. kai nustato, kad: 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; arba 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys; teismas pagrindinio pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas – negali taikyti nustatęs bent vieną iš šių alternatyvių sąlygų. Šioje nutartyje nėra pateikti išaiškinimai, kad vien tik esant darbdavio prašymui darbuotojas (valstybės tarnautojas) negali būti grąžinamas į ankstesnes pareigas, kad ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas (nagrinėjamu atveju – teismas) neturi motyvuoti sprendimo negrąžinti valstybės tarnautojo darbuotojo į eitas pareigas.
66. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Departamentas iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės pabaigos pateikė teismui 2021 m. gegužės 26 d. raštą „Dėl prašymų administracinėje byloje Nr. eI3-134-596/2021 pateikimo“, kuriuo, bet kita ko, prašė pareiškėjo negrąžinti nei į buvusias, nei į lygiavertes ar žemesnės kategorijos ar į kitas pareigas Departamente. Prašyme buvo nurodytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negali būti grąžintas nei į buvusias, nei į lygiavertes ar žemesnės kategorijos ar į kitas pareigas Departamente.
67. Šį prašymą Departamentas grindė tuo, jog pareiškėjo grąžinimas negalimas dėl organizacinių priežasčių (pareiškėjo eitos pareigos yra užimtos; įgyvendinant Veiksmų planą, šiuo metu peržiūrimos Departamento skyrių atliekamos funkcijos, sprendžiama dėl struktūrinių pertvarkymų ir centrinių skyrių sujungimo, atsisakant perteklinių pareigybių), dėl to, kad to prašo Departamentas ir dėl to, kad pareiškėjui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, nes tarp pareiškėjo ir Departamento buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, susiję su pareiškėjo priimtais sprendimais, jam dirbant Departamente. Vėliau Departamentas nurodė ir kitas jo prašymą pagrindžiančias aplinkybes, t. y. kad pareiškėjo eitas pareigas užėmusios G. O. (duomenys neskelbtini) metu atsinaujino kolektyvas, darbo atmosfera, buvo pašalinti pareiškėjo vadovavimo metu atsiradę darbo organizavimo ir koordinavimo trūkumai; pareiškėjas po atleidimo daugiau kaip 3 metus nebedirba valstybės tarnyboje ir nebetobulina savo kvalifikacijos; pareiškėjo grąžinimas gali sutrikdyti Departamento Vilniaus teritorinio skyriaus (po reorganizacijos) veiklą, atnaujinti senas problemas, kelti naujas konfliktines situacijas.
68. Pareiškėjas 2022 m. vasario 28 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė skundo reikalavimą – grąžinti jį į buvusias pareigas – pagrindžiančius argumentus, t. y. pareiškėjas nurodė, kad jokių konfliktinių situacijų tarp Departamento ir pareiškėjo negali kilti dėl pasikeitusios Departamento vadovybės; pareigos, į kurias pretenduoja pareiškėjas, nėra panaikintos; visą ginčo laikotarpį pareiškėjas tobulino savo profesines žinias; pareiškėjas neatliko jokių pažeidimų, kurie gali būti pagrindas naujam konfliktui kilti.
69. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Departamentas yra pateikęs prašymą pareiškėjo negrąžinti nei į buvusias, nei į lygiavertes ar žemesnės kategorijos ar į kitas pareigas Departamente, įvertinęs bylos faktinę situaciją (byloje nustatytas aplinkybes, teismo posėdyje išsakytus paaiškinimus), siekdamas teismo sprendimu užtikrinti pareiškėjo teisių apsaugą ir įvykdyti socialinį teisingumą, konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės gintinos ne jį grąžinant į valstybės tarnybą, bet taikant DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą alternatyvų neteisėtai iš valstybės tarnybos atleisto pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl pareiškėjas negali būti grąžintas į (duomenys neskelbtini) pareigas, be to, pripažino, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nepaneigė Departamento nurodytų aplinkybių, kodėl, Departamento teigimu, pareiškėjo grąžinimas į (duomenys neskelbtini) pareigas negalimas.
70. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas nustatyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendimas negrąžinti pareiškėjo į (duomenys neskelbtini) pareigas, kurį patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas, buvo priimtas įvertinus reikšmingas bylos aplinkybes, o ne išimtinai remiantis tik viena iš DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sąlygų (kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys). Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas, taikydami DK 218 straipsnio 4 dalį, neaiškino ir netaikė DK 218 straipsnio 4 dalies taip, jog vien aplinkybė, kad byloje pateiktas darbdavio prašymas negrąžinti darbuotojo, nulemia tai, kad darbuotojas nebus grąžinamas į pirmesnį darbą, ir taip jos nepritaikė, spręsdami pareiškėjo situaciją. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog byloje pateiktas Departamento prašymas negrąžinti pareiškėjo į (duomenys neskelbtini) ėjpareigas ir kitas pareigas Departamente, motyvavo ir argumentuotai pagrindė, kodėl pareiškėjo grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas.
71. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptarti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia tai, jog teismai padarė esminį materialiosios teisės normos (DK 218 str. 4 d.) pažeidimą ją taikydami, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, atmetami. Dėl to konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
72. Administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.).
73. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad, vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą aptariamu pagrindu, asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015; 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-1062/2018; kt.).
74. Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinio aišku, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą, neteigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl DK 218 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo yra nevienoda ar kad šioje administracinėje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019 klaidinga linkme suformuota DK 218 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo praktika, kuria, kaip nurodo pareiškėjas, vadovavosi pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas, ir kuria vadovautasi kitose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4693-629/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3873-552/2020; 2021 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3033-261/2021; 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022).
75. Prašydamas atnaujinti procesą dėl to, jog teismų praktika formuojama klaidinga linkme, pareiškėjas turi tai pagrįsti. Prašymas formuoti praktiką asmens, pateikusio prašymą atnaujinti procesą, nurodoma kryptimi, nepagrįstas įtikinamais teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010; kt.).
76. Įvertinus pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą argumentus darytina išvada, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nepagrindė, jog šiuo konkrečiu atveju dėl to, jog pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas procesiniuose sprendimuose pacitavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-3946-968/2019, kuri cituojama ir kitose pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytose administracinėse bylose, byla, kurioje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, buvo neteisingai išspręsta.
77. Būtina pažymėti ir tai, kad asmuo, siekdamas atnaujinti procesą dėl to, kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme, turi įrodyti, kad būtent administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo klaidinga linkme suformuota praktika (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. P-58-438/2015). Nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad ne administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, o kitoje administracinėje byloje praktika suformuota klaidinga linkme.
78. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019 pateiktas DK 218 straipsnio 4 dalies išaiškinimas yra ydingas tuo aspektu, jog juo leidžiama priimti sprendimą negrąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą kiekvienu atveju to prašant darbdaviui. Nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisingai parinko alternatyvų pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą, atsižvelgė į byloje nustatytas šiam klausimui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes (aplinkybę, kad paduotas darbdavio prašymas negrąžinti pareiškėjo; aplinkybes, kurios pagrindė pareiškėjo negrąžinimą į pirmesnį darbą, nes jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti), o ne išimtinai rėmėsi tik ta aplinkybe, kad paduotas darbdavio prašymas negrąžinti pareiškėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3033-261/2021 nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui DK 218 straipsnio 4 dalį tuo pagrindu, jog atsakovą ir pareiškėją sieja konfliktiniai santykiai, be to, Lietuvos transporto saugos administracijos Prevencijos skyriuje buvo 1 etatu sumažintas darbuotojų skaičius, perduodant tam tikras funkcijas vykdyti robotui, ir darbdavys prašo negražinti pareiškėjo į ankstesnes pareigas.
79. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą taikyti alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą, nustatęs, kad pareiškėją grąžinus į Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, jis neįgys Šilalės rajono savivaldybės mero, kuris teikė Tarybos narių pareiškimą dėl nepasitikėjimo pareiškėju, bei savivaldybės tarybos daugumos politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir akivaizdu, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kas atitinka DK 218 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą sąlygą; kad tas faktas, jog Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigose šiuo metu dirba kitas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas asmuo, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pareigas ir dėl DK 218 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytų priežasčių (2022 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-96-552/2022).
80. Kitoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikydamas DK 218 straipsnio 4 dalį, sprendimą negrąžinti pareiškėjo į pirmesnį darbą priėmė įvertinęs visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, kurios ne tik patvirtino, jog darbdavys pateikė aptariamą prašymą, bet ir tai, kad pareiškėjui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti dėl susiklosčiusių konfliktinių santykių (2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3873-552/2020).
81. Aptarta praktika patvirtina, jog sprendžiant dėl valstybės tarnautojo pažeistų teisių gynimo būdo, kiekvienas atvejis vertinamas individualiai ir priimamas atitinkamas motyvuotas sprendimas, atsižvelgus į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip pat įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jų visumą nustatoma aplinkybė, ar valstybės tarnautojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.
82. Pažymėtina, kad formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nepaneigia pareiškėjo pozicijos, kad labiausiai darbuotojo teises atitinkantis teisių gynimo būdas yra grąžinimas į darbą, nes šioje byloje taikytas alternatyvus būdas gali būti taikomas tik esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytoms sąlygoms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3336-1062/2021).
83. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.
84. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą, kaip buvo nustatyta, akivaizdu, jog pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir dėl to, pareiškėjo nuomone, priimtais neteisingais procesiniais sprendimais, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės, t. y. kad dar kartą byla būtų išnagrinėta apeliacine tvarka.
85. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesas administracinėje byloje Nr. eA-2083-629/2022 neatnaujinamas (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-2083-629/2022 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2083-629/2022 pagal pareiškėjo V. K. ir atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė