Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-142-468/2015   

       Teisminio proceso Nr. 4-68-3-13028-2014-2

                         Procesinio sprendimo kategorijos: 42.5.; 79.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Kazlauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-12 nutarimo, kuriuo netenkintas R. K. skundas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) 2014-10-02 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-232 palikti nepakeistas,

n u s t a t ė :

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2014-10-02 nutarimu R. K. nubaustas pagal ATPK 5114 str. 1 d. 1000 Lt bauda už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas) 54 str. 2 d. reikalavimus. Šiame nutarime nurodyta, jog 2014-09-08 patikrinimo akte Nr. VR-14.7-497 nustatyta, kad BAB „X“ neįvykdė 2014-03-12 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-24 reikalavimų, tuo pažeidė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 str. 2 d. reikalavimus, taip pat 2014-09-08 patikrinimo akte Nr. VR-14.7-498 nustatyta, kad BUAB PN „Y“ neįvykdė 2014-02-17 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 reikalavimų, tuo įmonė pažeidė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 str. 2 d. reikalavimus.

R. K., nesutikdamas su minėtu Agentūros nutarimu, jį apskundė apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-12 nutartimi skundas netenkintas ir Agentūros 2014-10-02 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-232 paliktas nepakeistas, konstatavus, kad Agentūros vyresnysis specialistas tinkamai išnagrinėjo bylą, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai patraukė R. K. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 5114 str. 1 d., skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ištyrus administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes.

Apeliaciniame skunde R. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-12 nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad jis yra nubaustas 2014-09-08 patikrinimo akto Nr. VR-14.7-497 pagrindu dėl 2014-03-12 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-24 neįvykdymo bei 2014-09-08 patikrinimo akto Nr. VR-14.7-498 pagrindu dėl 2014-02-17 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 neįvykdymo, tačiau šie privalomieji nurodymai yra apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, procesas dėl jų teisėtumo nėra pasibaigęs (teismo sprendimas dėl šių privalomųjų nurodymų iki šiol nėra priimtas). Anot apelianto, Agentūra, iki kol nebus išspręstas privalomųjų nurodymų teisėtumo klausimas teisme, neturėjo teisės jį nubausti už šių privalomųjų nurodymų neįvykdymą. Apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad privalomųjų nurodymų apskundimas nesustabdo jų vykdymo, kadangi tokiu atveju būtų sudaromos sąlygos priverstiniam galimai neteisėtų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų nurodymų vykdymui. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad privalomieji nurodymai yra apskųsti, jų teisėtumo klausimas nėra išnagrinėtas, turėjo vien dėl šios priežasties skundžiamą nutarimą panaikinti. Be to, skundo dėl privalomųjų nurodymų padavimas pagrindžia, kad apelianto veiksmuose nebuvo būtinos administracinei atsakomybei kilti sąlygos - kaltės.

Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl apelianto skundo argumentų, kuriais jis grindė kaltės nebuvimą dėl 2014-03-12 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-24 neįvykdymo. Būtent, bankroto byla AB „X“ iškelta 2004-09-02. Šios įmonės veikloje susidariusių cheminių atliekų tvarkymas buvo įvykdytas valstybės lėšomis 2008 m. Ūkio ministerijos organizuoto projekto metu. Tada buvo sutvarkytos visos šios bendrovės veikloje susidariusios atliekos. Bankrutavusi AB „X“ neturi jokių piniginių lėšų ir (ar) turto, todėl nėra galimybės sutvarkyti likusias bendrovės veikloje susidariusias chemines atliekas. Atsižvelgdamas  į tai, kad šios bankrutavusios įmonės atliekų tvarkymas buvo atliktas valstybės lėšomis, bankroto administratorius kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydamas nurodyti, kokios sąlygos sutvarkyti likusias nesutvarkytas bendrovės veikloje susidariusias atliekas. Gautas atsakymas, kad Aplinkos ministerija iki 2020 m. nenumato skirti finansinės paramos bankrutavusiose įmonėse likusių atliekų sutvarkymui. Pagal teisinį reglamentavimą nėra nustatyta, kokiu būdu turi būti tvarkomos (ar kitaip realizuojamos) bankrutavusių įmonių veikloje susidariusios atliekos tais atvejais, kai bankrutavusi įmonė pati neturi lėšų tokių atliekų tvarkymui. Apeliantas ir/arba bankroto administratorius negali būti laikomas asmeniškai atsakingu už bendrovės veiksmus vykdant veiklą ir už tokios veiklos metu paliktas atliekas. Be to, jis negali būti įpareigojamas savo lėšomis pašalinti bankrutavusios įmonės veiklos metu paliktas atliekas, kadangi neturėjo jokios įtakos tam, kad šios atliekos atsirastų. Apelianto veiksmuose nesant administracinio teisės pažeidimo subjektyviosios pusės (kaltės), nėra pagrindo ir jo administracinei atsakomybei kilti. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakė, jų nevertino, neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes, apsunkinančias privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimą.

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas dėl 2014-02-17 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 įvykdymo nepagrįstai netaikė įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės normų, neatsižvelgė į jų įtaką šio privalomojo nurodymo vykdymo eigai, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas už minėto privalomojo nurodymo neįvykdymą nubaustas pagrįstai. Byloje nustatyta, kad bankrutavusiai UAB PN „Y“ balanse, sudarytame nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai, mišrios statybinės medžiagos, kurias Agentūra įpareigojo šiai bendrovei sutvarkyti, buvo apskaitytos kaip trumpalaikis šios įmonės turtas, įvertintas 1 696 768,10 Lt suma. Bylos medžiaga patvirtina, kad bankrutavusios UAB PN „Y“ kreditorių susirinkimas, bendrovės bankroto procese laikėsi nuoseklios pozicijos, kad turi būti išnaudotos visos galimybės šį  įmonės balanse apskaitytą turtą parduoti bei tokiu būdu gauti pajamų, iš kurių būtų tenkinami teismo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, taip pat teismų praktika patvirtina, kad būtent kreditorių susirinkimas, ne Agentūra turi kompetenciją spręsti, kokiu būdu naudoti/realizuoti bankrutavusios UAB PN „Y“ turtą, tuo pačiu ir šiai bendrovei priklausančias mišrias statybines medžiagas. 2014-02-17 privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-17 visiškai nesiderino su bankrutavusios UAB PN „Y“ kreditorių valia, dėl ko apeliantas, turėdamas pareigą ginti kreditorių interesus, neturėjo prievolės vykdyti minėto akivaizdžiai neteisėto Agentūros privalomojo nurodymo. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis šiai bendrovei priklausančias mišrias statybines medžiagas atliekų tvarkytojui UAB „E“ galėjo perduoti laiku, t. y. per privalomajame nurodyme nurodytą terminą. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad UAB PN „Y“ yra bankrutavusi, todėl bet kokių sprendimų dėl šios bendrovės turto realizavimo (taip pat ir perdavimo atliekų tvarkytojams) priėmimas nėra išimtinėje apelianto valioje. Apeliantas pateikė teismui įrodymus, kad nustatyta tvarka bankrutavusiai UAB PN „Y“ priklausančios mišrios statybinės medžiagos buvo parduotos. Taigi apeliantas, spręsdamas klausimą dėl šiai bendrovei priklausančių mišrių statybinių medžiagų realizavimo, pirmiausia teisėtai vadovavosi Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis bei šios bendrovės kreditorių priimtais sprendimais, kurie nulėmė, kad minėtos mišrios statybinės medžiagos buvo parduotos. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis, neatsižvelgdamas į Įmonių bankroto įstatyme numatytą teisinį reglamentavimą ir bankrutavusios UAB PN „Y“ kreditorių valią, turėjo vienašališkai vykdyti Agentūros duotą privalomąjį nurodymą, yra padaryta netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Tokiu atveju pirmosios instancijos nepagrįstai sprendė ir tai, kad R. K. Agentūros  2014-10-02 nutarimu nubaustas pagrįstai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros vedėjas (toliau – Institucija) prašo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-12 nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas neteisingai teigia, kad Agentūra priėmė nepagrįstą 2014-10-02 nutarimą, kadangi dėl 2014-02-17 ir 2014-03-12 privalomųjų nurodymų vyksta teisminis ginčas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-11-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. N-444-2676/2009 yra nurodęs, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 21 str. 1 d. ir 23 str. atitinkamai įtvirtinti privalomojo nurodymo įvykdymo ir privalomojo nurodymo apskundimo terminai nėra tarpusavyje susiję, t. y. privalomąjį nurodymą apskundus jo įvykdymo termino eiga nestabdoma, ir kitoks aiškinimas prieštarautų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo paskirčiai, jame įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Pagal teisinį reglamentavimą BUAB PN „Y“ priimtos statybinės medžiagos yra laikomos atliekomis, kurių turėtojas privalo atsikratyti, t. y. perduoti jas atliekų tvarkytojams. Aplinkos apsauga yra prioritetinis valstybės interesas, kuris turi viršenybę prieš privačių asmenų, šiuo atveju bendrovės kreditorių, siekiančių ekonominės naudos sau, interesus. Pagal teismų praktiką Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka teismo paskirtas bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuojantis, be kitų savo pareigų, privalo patikrinti ir bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, spręsti klausimus apie sudarytų sandorių vykdymą, o likviduojant bankrutavusią įmonę, įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti bankrutavusios įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, o teismui, sprendžiančiam bankrutavusios įmonės likvidavimo klausimą, - pateikti Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-07-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A- 669/2011).

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. 1 d. numato, jog administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį teisės pažeidimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio teisės pažeidimo, turinčio visus įstatymo numatytus administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas poveikio priemones.

Pažymėtina, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

ATPK 5114 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymą laiku. Pagal teismų praktiką šiam pažeidimui konstatuoti būtina ir pakankama sąlyga nustatyti, kad nustatytu terminu neįvykdytas duotas privalomasis nurodymas, kuris nėra panaikintas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau - Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas) 23 str. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta ginčo tvarka.

Bylos medžiaga patvirtina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas R. K. nuo pat pažeidimo užfiksavimo momento savo kaltę kategoriškai neigia, tvirtindamas, kad jo veiksmuose nėra administracinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos – kaltės, ir kad jis kaip bankrutavusios AB „X“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo negali būti įpareigojamas savo lėšomis pašalinti šios bendrovės veiklos metu paliktas atliekas ir tokiu būdu įvykdyti 2014-03-12 privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-24. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos apelianto teiginius, atkreipia dėmesį į tai, kad, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2004-09-02 nutartimi AB „X“ yra iškelta bankroto byla, šioje bankroto byloje Nr. B2-326-258/2015 nėra priimtas teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos, kadangi sprendžiamas bendrovei priklausančių pavojingų cheminių atliekų tvarkymo klausimas. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad po bankroto bylos iškėlimo AB „X“ šios bendrovės veikloje susidariusių cheminių atliekų tvarkymas buvo įvykdytas valstybės lėšomis 2008 m. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos organizuoto projekto „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: Pavojingų atliekų surinkimas ir sutvarkymas iš bankrutavusių įmonių“ metu. Tačiau šio projekto metu buvo sutvarkytos nevisos AB „X“ veikloje susidariusios cheminės atliekos. Likusias sutvarkyti minėtas atliekas šios bendrovės lėšomis nebuvo ir nėra galimybės, kadangi ji nuo 2005 m. neturi jokių piniginių lėšų ir (ar) turto. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – Ūkio ministerija) 2008-12-23 raštas „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (16.8-32)-3-8448 (b.l. 14) patvirtina, kad 2008-11-12 R. K. su prašymu kreipėsi į šią valstybinę instituciją dėl informacijos pateikimo apie atliekų tvarkymo pabaigą. Šiame rašte nurodyta, kad visos BAB „X“ priklausančios pavojingos atliekos, nurodytos projekto „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: Pavojingų atliekų surinkimas ir sutvarkymas iš bankrutavusių įmonių“ techninėje specifikacijoje, yra sutvarkytos. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2014-03-06 rašto Nr. (15.1)-D8-1759 (b.l. 15) pagal UAB „B“ 2014-01-22 rašte Nr. 614/81 pateiktą informaciją dėl bankrutavusioje AB „X“ likusių cheminių atliekų sutvarkymo matyti, kad ši institucija planuojamose 2014-2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų veiksmų programos priemonėse nenumato skirti Europos Sąjungos finansinės paramos likusių bankrutavusiose įmonėse pavojingų cheminių medžiagų sutvarkymui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, o taip pat tai, kad Agentūra atsiliepimuose į administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. skundus nenurodė ir nenurodo jokių argumentų ar duomenų, patvirtinančių, kad bankrutavusios AB „X“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo R. K. turėjo realią galimybę per nustatytą trijų mėnesių terminą atlikti konkrečius veiksmus ar imtis tam tikrų priemonių įvykdyti Agentūros 2014-03-12 privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2.-24 nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal bankrutavusios AB „X“ patikslintą ieškinį atsakovams E. A., R. G. (buvusi P.), E. M., J. W. J. V. O., S. P. J. ir tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui bei UAB „K“ dėl įpareigojimo savo lėšomis sutvarkyti atliekas (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, civ. b. Nr. 2-1525868/2015), daro išvadą, jog R. K. Agentūros 2014-03-12 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-24 per nustatytą terminą neįvykdė dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad R. K. veiksmuose nėra būtinos administracinei atsakomybei kilti sąlygos – kaltės. Pažymėtina, kad minėto Agentūros 2014-03-12 privalomojo nurodymo įvykdymas negali būti besąlyginis. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, R. K. kaip bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo ir/arba bankroto administratorius negali būti laikomas asmeniškai atsakingu už bankrutavusios bendrovės veiksmus vykdant veiklą ir už tokios veiklos metu paliktas atliekas. Be to, jis negali būti įpareigojamas savo lėšomis pašalinti bankrutavusios įmonės veiklos metu paliktas atliekas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nutraukti R. K. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl to, kad 2014-03-12 privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-24 yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, procesas dėl jo teisėtumo nėra pasibaigęs, pagrindo nėra. Atsižvelgus į tai, kad apeliaciniame skunde analogiškais argumentais yra ginčijama ir R. K. kaltė dėl 2014-02-17 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 neįvykdymo, motyvuotai į minėtus apeliacinio skundo argumentus bus atsakyta kitoje šio nutarimo dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas pagrįstais administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. K. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su AB „X“ vykdoma bankroto procedūra, ir kad jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo subjektyviosios pusės (kaltės), daro išvadą, kad R. K. pagal ATPK 5114 str. 1 d. už Agentūros 2014-03-12 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-24 neįvykdymą Agentūros 2014-10-02 nutarimu nubaustas nepagrįstai.

Kaip minėta, apeliantas savo skundą grindžia tuo, kad administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu turi būti nutraukta dėl to, kad tiek 2014-03-12 privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-24, tiek  2014-02-17 privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-17 yra apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tai yra procesas dėl jų teisėtumo nėra pasibaigęs. Tačiau, priešingai nei tvirtina apeliantas, tokia aplinkybė (privalomojo nurodymo ginčijimas), nesudarė kliūčių įgaliotiems pareigūnams iškelti R. K. administracinio teisės pažeidimo bylą ir jam pagal ATPK 5114 str. 1 d. skirti nuobaudą. Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 21 str. 1 d. ir 23 str. atitinkamai įtvirtinti privalomojo nurodymo įvykdymo ir privalomojo nurodymo apskundimo terminai nėra tarpusavyje susiję, t. y. privalomąjį nurodymą apskundus jo įvykdymo termino eiga nestabdoma, ir kitoks aiškinimas prieštarautų šio įstatymo paskirčiai, jame įtvirtintam teisiniam reguliavimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-11-27 nutartis administracinėje byloje Nr. N-444-2676/2009). Sprendžiant klausimą, ar 2014-02-17 privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-17 nurodytam veiksmui (mišrias statybines ir griovimo atliekas, priklausančias BUAB PN „Y“ ir esančias (duomenys neskelbtini), perduoti atliekų tvarkytojams) atlikti nustatytas trijų mėnesių terminas buvo pakankamas, įvertintina tai, kad Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 22 str. numato galimybę privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti, bet tam būtinas asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytinis prašymas, o šiuo atveju tokios iniciatyvos R. K. neparodė. Be to, išrašas iš bankrutavusios UAB PN „Y“ 2014-01-06 kreditorių komiteto posėdžio protokolo Nr. 4 (b.l. 19) patvirtina, kad šio kreditorių komiteto susirinkimo metu vienbalsiai buvo nutarta parduoti bendrovės balanse apskaitytas mišrias statybines atliekas ir 30 dienų rinkti suinteresuotų asmenų pasiūlymus. Apie šių atliekų pardavimą buvo paskelbta spaudoje (b.l. 21), jos buvo parduodamos iš varžytynių (b.l. 20). Kaip matyti iš byloje esančio 2014-02-07 komercinio pasiūlymo UAB „E“ pateikė bankrutavusiai UAB PN „Y“ savo pasiūlymą pirkti parduodamas statybines atliekas (b.l. 22). Taigi, dar iki 2014-02-17 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 R. K. davimo buvo atliekami konkretūs aktyvūs veiksmai, susiję su minėtų statybinių atliekų pardavimu, tačiau ne jų tvarkymu. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad 2014-02-17 privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-17 visiškai nesiderino su bankrutavusios UAB PN „Y“ kreditorių valia, dėl ko apeliantas, turėdamas pareigą ginti kreditorių interesus, neturėjo prievolės vykdyti minėto akivaizdžiai neteisėto Agentūros privalomojo nurodymo, kadangi aplinkos apsauga yra prioritetinis valstybės interesas, kuris turi viršenybę prieš privačių siekiančių ekonominės naudos sau asmenų, šiuo atveju bendrovės kreditorių, interesus. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir išrašą iš 2014-10-21 Mišrių statybinių ir griovimo atliekų pardavimo sutarties, sudarytos tarp BUAB PN „Y“ ir UAB „E“, bei pagrįstai sprendė, kad šis dokumentas patvirtina, jog minėtos statybinės ir griovimo medžiagos yra atliekos, kurias BUAB PN „Y“ buvo įpareigota perduoti atliekų tvarkytojams, bei tai, kad šios atliekos tokiu būdu (parduodant) buvo sutvarkytos, tačiau tai padaryta praėjus gana dideliam laiko tarpui (daugiau nei 5 mėnesiams) po privalomajame nurodyme nustatyto optimalaus termino. Skunde apeliantas tvirtina, kad jis buvo nubaustas už tai, kad aktyviai siekė išspręsti ir išsprendė itin sudėtingą užduotį – pardavė bankrutavusiai bendrovei priklausančias mišrias statybines atliekas, tokiu būdu tiek gaunant naudos bendrovės kreditoriams, tiek sudarant sąlygas šias atliekas sutvarkyti ir užtikrinti aplinkos apsaugą. Tačiau, kaip nurodyta aukščiau, kreditorių komiteto susirinkimas dar prieš 2014-02-17 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 davimą priėmė sprendimą dėl minėtų statybinių atliekų sutvarkymo (pardavimo), tai yra R. K. aktyviai veikė ne dėl jam duoto 2014-02-17 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 įvykdymo. Tokia išvada darytina, įvertinus ir tai, kad po šio privalomojo nurodymo davimo R. K. nesiėmė konkrečių veiksmų įvykdyti šį privalomąjį nurodymą, akcentuodamas vieną ir tą pačią aplinkybę, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja administracinę bylą Nr. I-7753-789/2014, kurioje BUAB PN „Y“ prašo 2014-02-17 privalomąją nurodymą Nr. VR-14.2-17 ir Vilniaus RAAD 2014-03-10 sprendimą panaikinti. Raštu dėl Agentūros neplaninio šios bendrovės patikrinimo R. K. informavo, kad į šį patikrinimą dėl 2014-02-17 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 reikalavimų įvykdymo atvykti neketina, kol teisme nebus baigta nagrinėti minėta administracinė byla (b.l. 10). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. K., būdamas BUAB PN „Y“ bankroto administratoriaus UAB „B“ įgaliotas asmuo ir ĮBĮ 31 str. 5 p. pagrindu privalėdamas likviduojant bankrutavusią įmonę įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti bankrutavusios įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, per nustatytą optimalų terminą neįvykdė 2014-02-17 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17 reikalavimų, todėl už šio privalomojo nurodymo neįvykdymą administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 5114 str. 1 d. patrauktas pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog R. K. už 2014-03-12 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-24 neįvykdymą pagal ATPK 5114 str. 1 d. nubaustas nepagrįstai, sumažėjo šiam asmeniui inkriminuotų veiksmų apimtis. Tačiau tai nesudaro pagrindo sumažinti administracinėn atsakomybėn patrauktam R. K. paskirtos administracinės nuobaudos - baudos dydį, kadangi šiam asmeniui yra paskirta minimali sankcijoje numatyta pareigūnams skirtina nuobauda. Šiuo atveju taikyti ATPK 301 str. nuostatas taip pat nėra įstatyminio pagrindo.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-12 nutartis pakeičiama: R. K. skundą tenkinamas iš dalies ir panaikinama Agentūros 2014-10-02 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-232 dalis, kurioje konstatuota, kad R. K. padarė ATPK 5114 str. 1 d. pažeidimą dėl 2014-03-12 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-24 reikalavimų neįvykdymo, tuo pažeisdamas Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 54 str. 2 d. reikalavimus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 6 p.,

n u t a r i a:

R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-12 nutartį pakeisti: R. K. skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2014-10-02 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-232 dalį, kurioje konstatuota, kad R. K. padarė ATPK 5114 str. 1 d. pažeidimą dėl 2014-03-12 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-24 reikalavimų neįvykdymo, tuo pažeisdamas Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 54 str. 2 d. reikalavimus. Kitą šio nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                                                             Daiva Kazlauskienė