Administracinė byla Nr. A-977-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01194-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (toliau – ir atsakovas, LAVL) atlyginimą.

Nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. liepos 31 d. buvo laikomas LAVL, kurioje laikymo sąlygos yra žeminančios, antisanitarinės. LAVL palatos buvo perpildytos, nebuvo stalo, todėl valgyti reikėjo rankose laikant lėkštę arba pasidėjus ant spintelės, dėl vietos stokos negalėdavo pavaikščioti, todėl nuolat teko gulėti, dėl ko ėmė skaudėti raumenis, nebuvo ventiliacijos, būdavo šalta ir drėgna, sanitarinio mazgo įrengimas kėlė jam diskomfortą, buvo prastas apšvietimas, nuo lubų ir sienų krito dažai ir kalkės, dėl ko jis patyrė stresą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pradėjo kankinti nemiga, psichiatras jam paskyrė gydymo kursą.

LAVL su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. liepos 31 d. buvo gydomas LAVL. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ arba suimtųjų, nevedama. LAVL yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę ir tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Taip pat LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Langai vėdinimui pritaikyti, kiekvienoje kameroje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Palatų įrengimas bei sanitarinės sąlygos atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus, tai patvirtina išduotas Leidimas-higienos pasas, apšvietimas įrengtas pagal HN 76:2010 nuostatas, nuolat atliekami šiluminės aplinkos, dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, akustinio triukšmo lygio matavimai, nustačius palatų įrengimo trūkumus, jie nedelsiant šalinami. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) visiškai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos (palatos) yra nuolat remontuojamos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui A. O. priteisė 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 111.4 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (tai yra laikotarpį nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. liepos 31 d.), iš pareiškėjo 210 parų praleistų LAVL, visas paras vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos.

Teismas taip pat pabrėžė, kad LAVL pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, atlieka patalpų remontą (b. l. 24–25, 29, 48–49). Teismo vertinimu, aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d., 2011 m. rugsėjo 14 d., 2010 m. rugsėjo 30 d. išduoti Leidimai-Higienos pasai (b. l. 16, 17, 18), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360 (b. l. 26). LAVL yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus (b. l. 30–42, 44–47). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių palatų sąlygų, atmetami kaip nepagrįsti. Be to, LAVL yra tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro (b. l. 54–57), taigi, teismo vertinimu, stengiamasi gerinti LAVL laikomų asmenų laikymo sąlygas.

Dėl pareiškėjo teiginio apie ventiliacijos kamerose nebuvimą teismas pažymėjo, kad LAVL yra nurodžiusi, jog kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, abejoti jų paaiškinimais teismas nenustatė pagrindo, tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.

Teismas akcentavo, kad kitų skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, todėl jas vertino kaip nepakankamas pažeidimui konstatuoti.

Įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog laikymo sąlygos LAVL pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgdamas į laikymo LAVL trukmę, į tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, išskyrus tai, kad palatos (bendroje sumoje 210 parų) buvo perpildytos, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, teismas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 1 200 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui turėjusį tekti plotą. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir priteisė pernelyg mažą atlyginimą, lyginant su vidutiniu atlyginimo vidurkiu Europoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo A. O. skundas tenkintas iš dalies ir jam priteistas 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, kuri, pareiškėjo teigimu, kilo dėl netinkamų sąlygų LAVL nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. liepos 31 d.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis siejo su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis LAVL, atlyginimą, todėl teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pakankamai išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus dėl sąlygų LAVL bei teisinio reguliavimo kontekstą, teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su teismo sprendimo motyvais dėl šių pareiškėjo laikymo LAVL sąlygų vertinimo, tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmeniui tekusį plotą, pagrįstai atsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent LAVL esantiems subjektams, t. y. vadovavosi ginčui aktualių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktu, numatančiu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad gydant pareiškėją LAVL nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. liepos 31 d. visą laikotarpį (210 parų) vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų. LAVL atsiliepime šio fakto iš esmės neginčijo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nekvestionuoja atsakovo pateiktų duomenų, kuriais remiantis vertinama, ar buvo laikomasi Taisyklių nustatytų reikalavimų, pagrįstumo, laikotarpio, kai pareiškėjas buvo gydomas LAVL, teismo nustatytų neteisėtų veiksmų buvimo ir (ar) jų trukmės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad pareiškėjo teisė į minimalų 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir šiuo aspektu turi būti konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – gydymas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė jo skunde nurodomus neigiamus išgyvenimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjo teisės į minimalų plotą pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti minėtus neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias ir sudaro pagrindą konstatuoti sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 10 000 Eur, atsižvelgus į jo gydymo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Tačiau, įvertinus nurodytas aplinkybes bei ilgą laiko trukmę, pareiškėjo praleistą LAVL, taip pat į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrindas padidinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 1 800 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, be to, svarbus faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. O. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas