Administracinė byla Nr. A-143-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01480-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. R. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja D. R. T. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 6-11), prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus 2015 m. balandžio 17 d. atsakymą Nr. 8SD-2104-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“;

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 1T-30-(7.5) „Dėl D. R. T. skundo išnagrinėjimo“;

3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko J. J. 1,30 ha valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjai.

Nurodė, taip pat pareiškėjos atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į savo motinos M. J. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Kauno miesto valdybai pareiškėja pateikė 1991 m. gruodžio 18 d. Prašyme nurodė, kad nuosavybės teises pageidauja atkurti ekvivalentine natūra. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2015 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2)-28 sudaryta komisija posėdyje (protokolo Nr. 8PRT-6-( 14.8.6)) nutarė pripažinti, kad Nuosavybės teisių atkūrimo byloje pakanka dokumentų, patvirtinančių, jog po M. J. mirties (1940 m. gegužės 29 d.) jos iki mirties valdytus 1,30 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė jos sutuoktinis J. J.. Dėl to komisija pripažino pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į motinos M. J. žemę, kaip paduotą į tėvo J. J. nuosavybės teise iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) valdytą, žemę. Šiuo metu yra likęs negrąžintas 1,0842 ha žemės plotas. Iki 2003 m. kovo 1 d. nuosavybės teises atkurianti institucija neinformavo pareiškėjos apie tai, kad minėtu būdu nuosavybės teisių atkurti galimybių nėra. Nei iki 2003 m. balandžio 1 d., nei vėliau valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pareiškėja nepakeitė ir visą laiką siekė nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra. Atitinkamai nuosavybės teises atkuriančios institucijos sukūrė jai teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės bus atkurtos minėtu būdu. 2015 m. kovo 19 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, prašydama už likusią žemę, į kurią nuosavybės teisės jai dar nėra atkurtos, parengti išvadą dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo Karmėlavos kadastro vietovėje, Kauno rajone. NŽT Kauno miesto skyrius 2015 m. balandžio 17 d. sprendime Nr. 8SD-2104-(14.8.94.) nepagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra nėra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui perduodant lygiavertį žemės sklypą kaimo ar miesto teritorijoje, todėl dabar institucija nuosavybės teises pareiškėjai gali atkurti tik kompensuodama pinigais. Pareiškėja ir jos atstovė pažymėjo, kad iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) nurodytos datos (2003 m. balandžio 1 d.), iki kurios pareiškėja galėjo pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pareiškėjos prašyme buvo aiškiai išreikšta ir jokiais paskesniais prašymais nebuvo keičiama valia atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. NŽT Kauno miesto skyrius iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė pareiškėjai, kad į likusį žemės plotą nuosavybės teisės negali būti atkurtos prašyme nurodytu būdu bei nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nors tokia pareiga atsakovui buvo imperatyviai įtvirtinta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), 3 punkte.

Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, kurios faktinės aplinkybės yra analogiškos šiai nagrinėjamai bylai, pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdas – perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai (pagal Vyriausybės patvirtintus dydžius ir išimtis dėl tokių sklypų suteikimo išvardytuose miestuose) bei Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas – perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose (Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus įstatyme išvardytus miestus) ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą (1995 m. gegužės 30 d. įstatymas Nr. 1-906) atkūrimo būdą (lygiaverte natūra) ir šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą kompensavimo būdą (sklypo individualiai statybai suteikimą Vyriausybės nustatyta tvarka). Nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra yra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje. Šiuo atveju teisinės formuluotės, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi, ir tai negali turėti įtakos pareiškėjos tinkamai ir laiku pareikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, remiantis vien tuo, kad pasikeitė teisinės formuluotės. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra yra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui perduodant lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės jai bus atkuriamos 1991 m. gruodžio 18 d. prašyme nurodytu būdu – ekvivalentine natūra. Ginčijami sprendimai naikintini, nes pažeidžia pareiškėjos teisėtą lūkestį, prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 34-39) taip pat atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, taip pat atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėja 1991 m. gruodžio 18 d. Kauno miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. J. iki 1940 m. nacionalizacijos Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) valdytą žemę. Pareiškėja prašyme nurodė pageidavimą, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos ekvivalentine natūra. Šiame prašyme išreikšta valia iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo. Pareiškėjai liko neatkurtos nuosavybės teisės į 1,0842 ha žemės plotą. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. kovo 20 d. raštu Nr. S1-2724(1.10) informavo pareiškėją, kad dėl laisvos grąžintinos žemės trūkumo ji iki 2007 m. kovo 31 d. gali apsispręsti dėl atlyginimo būdo, kuriuo jai būtų atkuriamos nuosavybės teisės į žemę: atlyginant vertybiniais popieriais, suteikiant lygiavertį žemės sklypą Kauno apskrities rajone, išskyrus Kauno rajoną. Pareiškėja Kauno miesto žemėtvarkos skyriui 2007 m. kovo 30 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) buvusios savininkės M. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, o nesant galimybių atkurti nuosavybės teises natūra, likusią dalį žemės grąžinti Kauno rajone. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius nuosavybės teisių atkūrimo klausimo pagal pareiškėjos minėtame prašyme išreikštą valią – t. y. perduoti lygiavertį žemės sklypą Kauno rajone, nesprendė, nes toks pareiškėjos pasirinktas atlyginimo būdas nėra galimas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2007 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 40-2-960 informavo Kauno miesto žemėtvarkos skyrių, kad buvusios savininkės M. J. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės vietoje natūra grąžintinos žemės nėra. NŽT Kauno miesto skyrius 2014 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-8598 informavo pareiškėją apie Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnio pakeitimus – t. y. apie Atkūrimo įstatyme įtvirtintą papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja iki 2015 m. kovo 1 d. nepateikė prašymo pakeisti valios dėl atlyginimo būdo ir atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja 2015 m. kovo 30 d. NŽT Kauno miesto skyriui pateikė prašymą, kuriame konkrečiai nurodė: „prašau už likusią neatkurtą žemę paruošti išvadą į (duomenys neskelbtini) vietovę“. Atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentinės natūros. Toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo numatytas iki 1997 m. galiojusiame įstatyme Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai Atkūrimo įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad jeigu piliečiai nepareiškė valios dėl atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrino būdo Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine natūra“ ir suteikiant „lygiavertį žemė sklypą“ nėra tapatūs (2009 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009, 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A263-1435/2014). Ginčijami NŽT administraciniai aktai neprieštarauja jokiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams, sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, turintis teisę priimti sprendimus, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 49-54) pareiškėjos skundą tenkino. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015 m. balandžio 17 d. atsakymą Nr. 8SD-2104-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 1T-30-(7.5) „Dėl D. R. T. skundo išnagrinėjimo“ ir įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko J. J. 1,30 ha iki nacionalizacijos valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), atkūrimo pareiškėjai.

Teismas pažymėjo, jog ginčas administracinėje byloje kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – t. y. dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. J. valdytą žemę Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini), ekvivalentine natūra (lygiaverčiu žemės sklypu) pagal pretendentės pareiškėjo D. R. T. 1991 m. gruodžio 18 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreikštą valią – t. y. atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ekvivalentine natūra, pareiškėjai siekiant atlyginimo lygiaverčiu žemės plotu kaimo vietovėje. Administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. J. valdytą iki nacionalizacijos ir likusią neatkurtą 1,0842 ha ploto žemės dalį.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos 1991 m. gruodžio 18 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdai, vienas iš jų, kurį pasirinko pretendentė, buvo tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Atstatymo įstatymą pakeitusio 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) nurodytas iš esmės analogiškas būdas, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu. Anksčiau galiojęs Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalima grąžinti buvusioje vietoje. Paminėtas Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu. Dėl to teismas nesutiko su atsakovo ir jo atstovo argumentais, jog pretendentės (pareiškėjos) prašyme nurodytas atlyginimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme. Anksčiau galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas vienas iš atlyginimo būdų – tai tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) ir dabar galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytas atlyginimo lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu būdas, iš esmės reiškia tą patį atlyginimo būdą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Lietuvių kalbos žodynas žodį „ekvivalentas“ apibūdina kaip žodį, atitinkantį žodžių reikšmes – lygiavertis, lygiareikšmis, tolygus daiktas. Nagrinėjamo ginčo atveju, tai reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo aiškiai išreiškė valią grąžinti žemę ekvivalentine natūra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą bei vertindamas kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014).

Teismas atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 punkte (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) buvo numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003 m. balandžio 1 d.) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigojo institucijas, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nuo prašymo pateikimo momento iki 2007 m. nekėlė abejonių pretendentės išreikšta valia dėl žemės grąžinimo kitoje vietoje. Atsakovas tik 2007 m. kovo 20 d. raštu Nr. S1-2724(1.10) informavo pareiškėją, kad ji gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo (prijungtos Nuosavybės teisių atkūrimo bylos b. l. 46). Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad atsakovas iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėjai siūlė pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Nurodyti atsakovo veiksmai vertinti kaip neatitinkantys gero administravimo principo nuostatų ir laikyti netinkamais, pažeidžiančiais pareiškėjos teises bei Atkūrimo įstatymo nuostatas (18 str. 3 d.).

Vertindamas atsakovo veiksmus, teismas konstatavo, kad institucija, įgaliota atkurti piliečiams nuosavybės teises, priimdama sprendimą, kuriuo atkūrė nuosavybės teises lygiaverčiu nauju žemės sklypu, leido pareiškėjai pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės bus atkurtos pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – suteikiant lygiavertį žemės sklypą (ekvivalentine natūra) ir, tuo pačiu, suformavo pareiškėjai teisėtą lūkestį, jog ši teisė nebus paneigta. Teismo vertinimu, asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-590/2014, 2014 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-587/2014). Administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimas į likusią neatkurtą dalį – 1,0842 ha žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės plotą pagal prašymo pateikimo metu galiojančius ir vėliau įsigaliojusius teisės aktus, nebuvo galimas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 8S-45-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. R. T.“ patvirtina, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo dalį. Esant šioms aplinkybėms ir argumentams, teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo pagrindo atsisakyti atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu. Nagrinėjamo ginčo atveju taip pat nebuvo nustatyta, kad pretendentė nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo ir, kad jos prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo negalimas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Pretendentės prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra atlyginimo už natūra negražintą žemę būdas iš esmės reiškia atlyginimą lygiaverčiu žemės sklypu ne natūrinėje (buvusioje) žemės vietoje, tačiau kitoje galimoje vietoje ir atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą. Pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises, atlyginant jai už valstybės išperkamą turtą (žemę) lygiaverčiu žemės sklypu.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57-61), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir netinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, nepagrįstai ginčą kvalifikavo kaip kilusį dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra, šį būdą iškart prilygindamas būdui lygiaverčiu žemės sklypu.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino du nuosavybės teisių atkūrimo būdus, tapatindamas sąvokas „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“. Pažymėtina, kad kaip nustatė teismas, pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) 0,1084 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (2006 m. vasario 23 d. įsakymas Nr. 02-01-2115 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“) bei suteikiant naujo 0,4274 ha žemės sklypo dalį – 0,1074 ha, esančią (duomenys neskelbtini), Kaune (2015 m. kovo 18 d. sprendimas Nr. 8S-45-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. R. T.“). Pažymėtina, kad naujas žemės sklypas suteikiamas „per plotą“, o ne „per vertę“, t. y. kompensuojamas turėto žemės sklypo plotas, o ne suteikiamas turėto žemės sklypo vertės naujas žemės sklypas. Nacionalinės žemės tarnybos požiūriu, lygiavertis žemės sklypas turi būti suprantamas kaip žemės sklypas, suteikiamas „per vertę“, kaip kad yra piliečiams duodant išvadas gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kai yra apskaičiuojama turėtos žemės vertė ir pilietis pagal išvadą turi teisę gauti tos vertės žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad įstatymo leidėjas pagrįstai šias sąvokas atskyrė, siekdamas pakeisti kompensavimo už neteisėtai nusavintą žemę būdus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pasisakęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentinė natūra“ ir „lygiavertis žemės sklypas“ nėra tapatūs (2009 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009, 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A263-1435/2014).
3. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, laikydamasis analogiškos pozicijos nutartyse, ne kartą yra pažymėjęs, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-765/2010; 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-18/2010; 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-184/2007). Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu (iki 1997 m. – Atstatymo įstatymu), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ bei kitais teisės aktais. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą; iki 2005 m. gruodžio 31 d. galėjo pakeisti išreikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taip pat nurodyta, kad jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taigi, pagal iki 2003 m. balandžio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., o jiems to nepadarius nustatytu terminu, teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinei žemės tarnybai. Atkūrimo įstatymo 3 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) nurodytu atveju, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, nuo 2012 m. vasario 1 d. Nacionalinė žemės tarnyba nebegali savo nuožiūra parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų byloje Nr. 2820 esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo.
4. Prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo forma buvo patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331, 1 priede, kur patvirtintoje prašymo formoje buvo nurodyti galimi pasirinkti turto grąžinimo būdai: natūra, ekvivalentine natūra, išpirkimas (tokios tai rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai ekvivalentine natūra), valstybės vienkartinių išmokų suteikimas arba akcijų išdavimas, įskaitymas panaikinant pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Šie turto grąžinimo būdai numatyti ir iki 1997 m. liepos 8 d. galiojusiame Atstatymo įstatyme, tačiau 1997 m. liepos 1 d. priėmus (įsigaliojo 1997 m. liepos 9 d.) Atkūrimą įstatymą, jis nebenumatė turto grąžinimo ekvivalentine natūra, išpirkimo (tokios tai rūšies ar vertės turto perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ekvivalentine natūra), valstybės vienkartinių išmokų suteikimo, todėl piliečiai, kurie buvo pareiškę valią, kad jiems nuosavybės teisės būtų atkurtos šiais būdais, Atkūrimo įstatyme numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo, o tie, kurie nebuvo pareiškę valios dėl atkūrimo būdo, ją pareikšti. Jeigu numatytais terminais minėti piliečiai nepatikslino savo pareikštos (nepareiškė) valios, pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį institucija, priimdama sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įgijo teisę šiems piliečiams atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009 taip pat konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra buvo numatytas iki 1997 m. galiojusiame Atstatymo įstatyme, o 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai Atkūrimo įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad Nacionalinės žemės tarnybos veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo principo nuostatų ir laikytini netinkamais, pažeidžiantys pareiškėjos teises bei Atkūrimo įstatymo nuostatas. Akcentuoja, kad teismų praktikoje egzistuoja teisių ir pareigų įvairovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti laiku ir tinkamai. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį (šiuo atveju pareiškėją) veikti racionaliai, objektyviai. Pabrėžtina, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka ir patiems pretendentams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-89-261/2015). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad patys piliečiai turi nuolat domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, dėti visas pastangas, kad įgyvendintų savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, laiku pateikti reikiamus dokumentus. Teisės aktai nenumatė ir nenumato institucijai, kuriai įstatymu pavesta vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, pareigos nuolat informuoti piliečius apie nuosavybės teisių atkūrimą, juolab raštu, atsižvelgiant į tai, kad prašymų per visą reformos laikotarpį buvo paduota virš dešimt tūkstančių ir tiek laiko ir finansiniu požiūriu būtų buvę neprotinga užkrauti institucijai tokią pareigą. Pažymėtina, kad terminas šiai pareigai įvykdyti, atsižvelgiant į iki tol piliečiams atkurtų nuosavybės teisių apimtį, į nuosavybės teisių atkūrimo bylų skaičių ir dar didesnį pretendentų bei jų paveldėtojų skaičių, buvo labai trumpas (Lietuvos Respublikos nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. vasario 6 d). Taigi laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 6 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. objektyviai nebuvo įmanoma visiems piliečiams pateikti tokius informacinius pranešimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2240/2014). Nacionalinės žemės tarnybos požiūriu, nuosavybės teises reglamentuojančių teisės aktų nežinojimas netraktuotina kaip objektyvi, nuo pareiškėjo valios nepriklausanti aplinkybė, nes, kaip minėta, teisės aktai reikalauja, kad asmenys elgtųsi rūpestingai, apdairiai, o teisės aktų nežinojimu negalima pateisinti savo pasyvaus elgesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011).
6. Pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., turėjo teisę patikslinti pirminį prašymą, tačiau nepareiškė valios gauti lygiavertį žemės plotą kaimo vietovėje. Atsižvelgiant į tai, tik 1991 m. gruodžio 18 d. pareiškėjos prašyme išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo galėjo sukurti teisinę pareigą institucijai, vykdžiusiai nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo darbus. Vėlesni prašymai (pateikti po 2003 m. balandžio 1 d. negalėjo ir negali būti tenkintini, kadangi yra pateikti po teisės aktų nustatyto termino). Kaip jau buvo minėta, iki 2012 m. vasario 1 d. teisę parinkti būdą, kuriuo atkurti nuosavybės teises, turėjo nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, tačiau tai, kad ji parinko atkurti nuosavybės teises į tam tikrą žemės kiekį vienu ar kitu būdu, nepakeitė piliečio valios ir nesuteikė piliečiui teisės reikalauti, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos į likusį žemės plotą būdu, kurį tam tikram žemės plotui buvo teisės aktų nustatytais terminais parinkusi institucija.
7. Nei pareiškėja nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios teisės aktų nuostatos buvo pažeistos, priimant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 1T-30-(7.5.) „Dėl D. R. T. skundo išnagrinėjimo“ bei priimant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2015 m. balandžio 17 d. atsakymą Nr. 8SD-2104-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“, kaip ir nenurodė jokių Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų administracinių aktų panaikinimui.
8. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad skundžiamais administraciniais aktais yra be pagrindo suvaržytos jos teisės į valstybės saugomus interesus ir kad šie aktai pažeidžia teisėtus jos lūkesčius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. liepos 4 d. sprendime konstatavo, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismai suformavo teisminę praktiką asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo įgyvendinimo srityje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009).

Pareiškėja D. R. T. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 66-77) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nuosavybės teisės yra atkurtinos lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje, t. y. ekvivalentine natūra, yra teisėta ir pagrįsta.
2. Nuosavybės teisių atkūrimas lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje atitinka nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą ekvivalentinę natūrą. Kadangi atsakymu ir NŽT sprendimu atsakovas atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje, laikydamas, kad šis atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas nėra tapatus ekvivalentinei natūrai, o pareiškėja, su tokia atsakovo pozicija nesutikdama, pateikė skundą teismui, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs būtent dėl pareiškėjos teisės nuosavybės teises atsikurti ekvivalentinės natūros būdu (lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje). Todėl atsakovo argumentas, kad ginčas yra kilęs ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentinės natūros, nepagrįstas.
3. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog iki nustatytos datos (2003 m. balandžio 1 d.) pareiškėjos 1991 m. gruodžio 18 d. prašyme buvo aiškiai išreikšta ir jokiais paskesniais prašymais nebuvo keičiama valia atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. NŽT Kauno miesto skyrius iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė pareiškėjai, kad į likusį žemės plotą nuosavybės teisės neva negali būti atkurtos prašyme nurodytu būdu bei nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nors tokia pareiga atsakovui buvo imperatyviai įtvirtinta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos 3 punkte.
4. Atsakovo argumentai, kad nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra ir nuosavybės teisių atkūrimas lygiaverčiu žemės sklypu neva yra dvi skirtingos sąvokos, t. y. nauji žemės sklypai yra suteikiami tam tikro ploto (kompensuojamas turėto žemės sklypo plotas), o suteikiant lygiavertį žemės sklypą yra kompensuojama turėtos žemės vertė, kai piliečiams duodamos išvados gauti žemės sklypą kitoje vietoje, yra visiškai nepagrįsti. Lietuvių kalbos žodyne žodis „ekvivalentas“ apibrėžtas kaip „lygiavertis, lygiareikšmis, tolygus dalykas“. Tarptautinių žodžių žodyne žodžiui „ekvivalentas“ priskirta reikšmė „lygiavertis, lygiareikšmis daiktas; tolygi vertė, tolygus dydis; lygmuo, atitikmuo“. Atitinkamai lingvistiškai „ekvivalentinė natūra“ yra lygiaverčio žemės sklypo suteikimas kitoje vietoje. Atstatymo įstatymo (įsigaliojusio 1991 m. rugpjūčio 1 d.) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atstatoma, be kita ko, grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra. O Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo numatytas vienas iš išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdų – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Taigi ekvivalentinė natūra Atstatymo įstatyme buvo suvokiama ir kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdas, ir kaip atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas. Be to, buvo numatyta galimybė ekvivalentinės natūros būdu perduoti arba tos pačios rūšies, arba tos pačios vertės turto. Todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad ekvivalentinė natūra neatitinka lygiaverčio žemės sklypo suteikimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 yra išaiškinęs, kad ekvivalentinė natūra yra tiek nuosavybės teisių atkūrimo, tiek atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas (tai patvirtina šiame atsiliepime atliekama teisės norminių aktų ir teismų praktikos analizė). Taip pat, pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A858-2240/2014 faktinės aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai – ekvivalentinė natūra pareiškėjai iš pradžių buvo įgyvendinama neatlygintinai perduodant dalį naujo žemės sklypo Kauno mieste, o 2015 m. kovo 19 d. prašymu (toliau įgyvendinant ekvivalentinės natūros būdą) pareiškėja pareiškė pageidavimą dėl išvados į Kauno raj., Karmėlavos kadastrinę vietovę, parengimo. Taigi administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 teismo suformuotas precedentas, kad ekvivalentinė natūra toliau gali būti vykdoma ir neatlygintinai perduodant pareiškėjui lygiaverti žemės sklypą kaimo vietovėje, taikytinas ir nagrinėjamai bylai.
5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismo praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra nėra tiesiogiai įvardintas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015 ekvivalentinę natūrą išaiškino kaip nuosavybės teisių atkūrimą neatlygintinai perduodant žemės, o ne kitokio turto; Atstatymo įstatyme numatytas nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą būdas ekvivalentine natūra iš esmės atitinka nuosavybės teisių atkūrimo būdą perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą.
6. Pats atsakovas dar 2007 m. kovo 20 d. raštu Nr. S1-2724 (1.10) siūlė pareiškėjai pasirinkti vieną iš šių atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdų: nuosavybės teises atkurti atlyginant vertybiniais popieriais arba suteikiant lygiaverti žemės sklypą Kauno apskrities rajonuose. Pareiškėjai 2007 m. kovo 30 d. pateiktu prašymu išreiškus pageidavimą dalį žemės atgauti natūra, o likusią dalį lygiaverčiu žemės sklypu Kauno rajone – šio  prašymo atsakovas net nenagrinėjo ir išvados dėl atlyginimo lygiaverčiu žemės sklypu pareiškėjai neparengė.
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-590/2014 pabrėžė, kad piliečiui neturi kilti neigiamų pasekmių dėl to, kad valstybės įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucija neatliko veiksmų (t. y. nevykdė pareigos iki įstatymo nustatyto termino pabaigos raštu pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus), kuriuos turėjo atlikti pagal imperatyvią teisės normą. Taip pat pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdas – perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai (pagal Vyriausybės patvirtintus dydžius ir išimtis dėl tokių sklypų suteikimo išvardytuose miestuose) bei Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas – perdavimas neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtajam naujo žemės sklypo individualiai statybai miestuose (Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus įstatyme išvardytus miestus) ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės atitinka Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą (1995 m. gegužės 30 d. įstatymas Nr. 1-906) atkūrimo būdą (lygiaverte natūra) ir šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą kompensavimo būdą (sklypo individualiai statybai suteikimą Vyriausybės nustatyta tvarka). Vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), ar už jį atlygintina, pasikeitimas, nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi. Kadangi administracinės bylos Nr. A146-590/2014 faktinės bylos aplinkybės yra analogiškos nagrinėjamai bylai, minėtoje byloje suformuotas precedentas aktualus ir nagrinėjamai bylai. Taigi, pagrįstai teigtina, kad ekvivalentinės natūros būdu nuosavybės teisės gali būti atkuriamos ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje. Be to, Kauno apygardos administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad Atstatymo įstatyme numatytas nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra atitinka Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimą lygiaverčiu sklypu (2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-4117-554/2015; 2015 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3976-428/2015; 2015 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1755-406/2015; 2015 m. vasario 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1707-505/2015; 2008 m. spalio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-634-413/2008; 2008 m. liepos 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-601-554/2008), o Kauno apygardos administracinis teismas yra saistomas savo paties sukurtų teismo precedentų.
8. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, t. y. kad pareiškėja savo valios nepakeitė iki įstatyme nustatyto termino, ir atsakovas nevykdė įstatyme jam nustatytos pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Nustatęs šias aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju neatitiko gero administravimo principų ir sprendė, kad tokie institucijos veiksmai negali sukelti neigiamų padarinių pareiškėjai. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ne tik pagrįstas ir teisėtas, bet ir atitinkantis formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu aspektu.
9. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog nuosavybės teises atkuriančiai institucijai nevykdant pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. raštu informuoti pareiškėją, kad pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu (ekvivalentine natūra) nuosavybės teisių atkurti galimybių neva nėra, ir pasiūlyti pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, pareiškėja turėjo pati kreiptis į nuosavybės teises atkuriančią instituciją ir pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Tačiau teisė parinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą nuosavybės teises atkuriančiai institucijai būtų atsiradusi tik tuo atveju, jei pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nebūtų pareiškusi jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą nebūtų nurodžiusi tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tačiau pareiškėja 1991 m. gruodžio 18 d. prašymu buvo aiškiai išreiškusi valią nuosavybės teises atkurti ekvivalentinės natūros būdu, o nuosavybės teises atkurianti institucija iki 2003 m. kovo 1 d. raštu neinformavo pareiškėjos, kad yra poreikis patikslinti tokią pareiškėjos valią ar kad šiuo būdu atkurti galimybių nėra. Priešingai, iš Atkūrimo bylos duomenų matyti, kad nuosavybės teises atkurianti institucija ilgą laiką pripažino, kad pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas (ekvivalentinė natūra), ir pasikeitus teisiniam reglamentavimui, buvo aiškus. Tai matyti iš to, kad atkūrimo procesas buvo vykdomas pagal pareiškėjos pasirinktą valią (ekvivalentinę natūrą), suteikiant žemės sklypą kitoje vietoje. Taip pat pažymėtina, kad priešingai, nei nurodo atsakovas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 išaiškino, kad nuosavybės teises atkuriančios institucijos argumentas, jog dėl laiko stokos pranešimų visiems piliečiams iki 2003 m. kovo 31 d. objektyviai nebuvo įmanoma pateikti, yra atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas.
10. Atsakovo minima teismų praktika nepatvirtina jo teiginio, kad ekvivalentinė natūra nėra tapati lygiaverčio žemės sklypo suteikimui. Skunde minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A263-1435/2014 apskritai neegzistuoja, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo reikšmingų faktų nagrinėjamoje byloje. Be to, atsakovas neteisingai supranta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009 suformuotus precedentus. Pastarojoje nutartyje nebuvo nustatytas nuosavybės teises atkuriančios institucijos pareigos iki 2003 m. kovo 1 d. raštu pasiūlyti pareiškėjai kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus pažeidimas. Nagrinėjamoje byloje nuosavybės teises atkurianti institucija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. nepasiūlė pareiškėjai pakeisti nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir neinformavo, kad šiuo būdu atkurti galimybių nėra. Pareiškėja 1991 m. prašyme pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo nei iki 2003 m. balandžio 1 d., nei vėliau nepakeitė, todėl nagrinėjamoje byloje taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-590/2014 ir 2015 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 suformuotas teismo precedentas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009 suformuoti precedentai yra senesni nei teismo precedentai suformuluoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-590/2014 ir 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014. Todėl pagrįstai teigtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atžvilgiu pasikeitė.
11. Nors, atsakovas ir teigia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-765/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-976/2009 ir 2007 m. gegužės 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P6-184/2007 pateikiamais išaiškinimais, priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais, tačiau ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nepatvirtina, kad, įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra neva nebegali būti vykdomas. Tai patvirtina pareiškėjos išsamiai aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Be to, atsakovo minimas išaiškinimas, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais, tėra bendroji taisyklė, nepaneigianti būtinybės atsižvelgti į tokių teisės aktų raidą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009). Be to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje numatyti apribojimai bei terminai, per kuriuos asmenys galėjo pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, yra skirti operatyvesniam nuosavybės teisių atkūrimui ir taikytini tais atvejais, kai nuosavybės teisės nebuvo atkurtos iš esmės dėl pretendentų nenoro ar nesugebėjimo pasirinkti tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, dėl pavėluoto kreipimosi į nuosavybės teises atkuriančias institucijas ir dėl panašių priežasčių, susijusių su pretendentų valios išraiška ir jų teisių realizavimu, o ne tais atvejais, kai jie yra praleisti dėl nuosavybės teises atkuriančios institucijos kaltės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2015).
12. Kadangi pareiškėja turi teisę į tai, kad nuosavybės teisės jai būtų atkuriamos 1991 m. prašyme pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – ekvivalentine natūra, nuosavybės teises atkurianti institucija, paneigusi šią pareiškėjos teisę, beje, po to, kai iš pradžių ilgą laiko tarpą pati ją pripažino, pažeidė pareiškėjos teisėtus lūkesčius nuosavybės teises atsikurti įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pasirinktu ir ligi šiol nepakeistu įmanomu įgyvendinti būdu – ekvivalentine natūra. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1-ojo protokolo 1 straipsnį yra ginama ne tik jau egzistuojanti nuosavybė, tačiau ir teisėti lūkesčiai ją gauti. Teisėto lūkesčio svarba panašiose bylose pabrėžiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2015 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1447/2014). Kaip nustatyta, nuosavybės teises atkuriančios institucijos visą laiką laikė, kad 1991 m. prašyme išreikštos valios atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra pareiškėja nebuvo pakeitusi nei iki 2003 m. balandžio 1 d., nei vėliau. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra yra tapatus nuosavybės teisių atkūrimo būdui perduodant lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės jai būtų atkuriamos 1991 m. prašyme nurodytu būdu – ekvivalentine natūra. O NŽT sprendimas ir atsakymas šį teisėtą lūkestį pažeidė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra ne tik pagrįstas ir teisėtas, bet ir atitinkantis formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu aspektu, todėl jo naikinti skunde nurodytais motyvas nėra jokio teisinio pagrindo.
13. Nesutinka su atsakovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo savo sprendimą, nes neva nenurodė teisės normų, kurias pažeidė atsakymas ir NŽT sprendimas, ir nepaminėjo, kokiu pagrindu panaikino šiuos sprendimus. Pirmosios instancijos teismas atliko Atstatymo įstatymo 16 straipsnio ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto teisinę analizę ir padarė pagrįstą išvadą, kad priešingai, nei teigia atsakovas, Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas ekvivalentinė natūra iš esmės atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu žemės sklypu. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakymu ir NŽT sprendimu buvo pažeistas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas. Taip pat pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija), nustatė, kad atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. nepasiūlė pareiškėjai pasirinkti kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teisių ekvivalentine natūra, ir padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, pareiškėjos teises, jos teisėtus lūkesčius ir Atkūrimo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodyta teismų praktika, kurioje yra aiškinamos nagrinėjamai bylai taikytinos teisės normos ir kuri papildomai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodytos teisės normos, kurias pažeidė atsakovas, priimdamas atsakymą ir NŽT sprendimą. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atsakymą ir NŽT sprendimą laikė neteisėtais iš esmės, t. y. savo turiniu (dėl atsisakymo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu kaimo vietovėje) prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės norminiams aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.) ir todėl atsakymą bei NŽT sprendimą panaikino.
14. Kiti apeliacinio skundo argumentai taip pat nėra pagrįsti – pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, iš esmės teisingai nustatė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
15. Apeliaciniame skunde keliama nauja versija, kurios nebuvo išdėstyta nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu, t. y. kad suteikiant naujo žemės sklypo dalį pareiškėjai neva pati institucija buvo „parinkusi“ tokį atkūrimo būdą, tačiau toliau tęsti tokio atkūrimo būdo ji nėra įpareigota ir dabar gali atlyginti tik pinigais. Apeliacijos metu negali būti keliami nauji argumentai, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Be to, pateikta argumentacija absoliučiai neatitinka nei įstatyminio reglamentavimo, nei teismų praktikos, nei teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimo. Įstatymas suteikia teisę būtent piliečiui pasirinkti atkūrimo būdą, o institucija, vykdydama atkūrimo procedūras, turi pareigą vadovautis tinkamai ir laiku išreikšta piliečio valia. Todėl institucijos veiksmai nagrinėjamos bylos atveju, kuriais ji iš esmės pripažino ir įgyvendino būtent ekvivalentinės natūros būdą (t. y. suteikė naujo žemės sklypo dalį kitoje vietoje), rodo tai, kad institucija tokį būdą laikė teisėtu ir galimu įgyvendinti bei atitinkamais veiksmais sukūrė teisėtą lūkestį pareiškėjai, kad atkūrimas ir toliau bus vykdomas jos pasirinktu būdu. Šie veiksmai, skirtingai nei teigia atsakovas, jokiu būdu netraktuotini kaip pačios institucijos savarankiškai parinktas atkūrimo būdas, ir juo labiau teigiant, kad toliau tokiu „parinktu“ būdu vadovautis institucija neturi pareigos. Tokie teiginiai reikštų, kad institucija atkūrimo procese gali daryti ką nori: neinformuoti apie būtinybę patikslinti valią (tuo atveju, kai nėra galimybių atkurti pasirinktu būdu), parinkti atkūrimo būdą savo nuožiūra (neatsižvelgdama į tai, kad pareiškėja pati yra tinkamai ir laiku išreiškusi valią), dalį nuosavybės teisių atkurti tariamai institucijos „parinktu“ būdu, o po to teigti, kad tokio būdo, kurį buvo tariamai pati „parinkusi“ toliau tęsti neprivalo. Tokia situacija įtvirtintų absoliučią institucijos savivalę, kuri niekaip nedera nei su pagrindiniais viešojo administravimo principais, nei su teisiniu atkūrimo santykių reglamentavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos ginčas yra dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises perduodant už valstybės išperkamą žemės sklypą mieste neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartodamas tik papildo teismo sprendimą, atsakydamas į atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą perduodant lygiavertį žemės sklypą.

Atsakovas nesutikimą dėl tokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo grindžia tuo, kad pareiškėjos 1991 m. gruodžio 18 d. prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas atkūrimo būdas „atkurti nuosavybės teises į žemę ekvivalentine natūra“ nėra numatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, pareiškėja valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nustatyta tvarka nepakeitė.

Vertinant pareiškėjos 1991 m. gruodžio 18 d. prašymo turinį, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad nuosavybės teisių įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. Pagal Atstatymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo atlyginama tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), o pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą atlyginama lygiaverčiu žemės sklypu. Atstatymo 17 straipsnio 1 dalimi buvo nustatyta, kad valstybei išperkant išlikusį nekilnojamąjį turtą, perduodamas natūra turtas savo realia verte išpirkimo momentu turi būti lygiavertis išperkamam turtui. Ši teisės normų palyginimo analizė sudaro pagrindą daryti išvadą, kad iki 1997 m. liepos 1 d. galiojęs teisės reguliavimas, nustatantis nuosavybės teisių atkūrimo būdą ekvivalentine natūra, buvo taikomas skirtingiems atkūrimo būdamas. Ekvivalentine natūra, kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdu, buvo perduodamas ekvivalentine natūra atitinkantis sklypas (dydis pagal plotą) kas ir buvo atlikta pareiškėjos atveju 2015 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 8S-45-(14.8.3) perduodant 0,1074 ha dydžio žemės sklypą Kauno m., ir valstybei išperkant žemės sklypą ir atlyginant turtu ekvivalentine natūra (vertę nustatant pinigine verte), ką nurodė pareiškėja savo 2015 m. kovo 19 d. prašyme.

Vienu ir kitu atveju turi būti paisoma nacionalizuoto ir perduodamo turto vertės ekvivalentiškumo, be to, šiuos atkūrimo būdus vienija esminis nuosavybės teisių atkūrimo būdo požymis, kad tokio atlyginimo atveju pagal minėtas teisės normas žemės sklypas suteikiamas kitoje pretendento pasirinktoje vietoje, o ne tas pats nacionalizuotas žemės sklypas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-868-261/2015). Taip pat bet kuriuo atveju turi būti nustatyta grąžinamo sklypo piniginė vertė, kuri turi būti lygiavertė išperkamam turtui.

Kita vertus, sutiktina su atsakovo argumentais, kad skirtingai nei Atstatymo įstatymas, 1997 m. liepos 1 d. priimtas Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai teisės aktų nustatyta tvarka turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1435/2009).

Tačiau, esant neaiškiam teisiniam reguliavimui, nes, kaip minėta anksčiau, atkūrimo ekvivalentine natūra būdas buvo taikomas nuosavybės teisių atkūrimo skirtingiems būdams, atsakovas, kaip institucija, įgaliota spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalėjo piliečiams paaiškinti nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kad jie galėtų išreikšti savo valią tinkamai. Ypač tokioje situacijoje, kuri sąlygojo šios bylos ginčą, kai pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo sąžiningai klysti.

Todėl atsakovas, nevykdydamas pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (Vyriausybės 2003 m. sausio 31 d. nutarimo Nr.142 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. vasario 5 d.) 3 punkte, siūlyti nuosavybės atkūrimo būdą, jei pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių prašyme nurodytu būdu, pažeidė nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir tuo pareiškėjos teisę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, atitinkantį jos valią.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dėl teisėto lūkesčio yra pažymėjęs, kad nuo tinkamo valios išreiškimo pretendentas gali pagrįstai tikėtis, kad jam nuosavybės teisės bus atkurtos šio įstatymo numatytais būdais, laikantis įstatymo nustatytos tvarkos, ir kad atkuriant nuosavybės teises, nebus pažeistos jame numatytos procedūros (įgaliotos institucijos nevilkins atlikti jų kompetencijai priklausančių veiksmų) (2008 m. liepos 4 d. nutarimas).

Įrodžius pareiškėjos pažeistą teisę, ji turi būti ginama atstatant pažeistą teisę tokiu būdu, kuris galiojo iki jos pažeidimo. Todėl pareiškėjai lieka teisė pareikšti prašymą dėl pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nepriklausomai nuo to, kad pasibaigė prašymo teikimo terminai, o atsakovui – pareiga įvertinti pateiktą prašymą ir priimti atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2003 m. balandžio 1 d.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas