Administracinės bylos Nr. I-1426-14/2007
Procesinio dokumento kategorija: 16.2, 16.7, 61

S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
(S)
Vilnius
2007 m. spalio 25 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Petras Viščinis, sekretoriaujant
Rasai Rackevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjų D. A., R. I., L. K., D. K.,
O. K., I. K., R. M.,
V. S., V. Š. ir M.
V. atstovei Leokadijai Daujotaitei viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs
administracinę bylą pagal pareiškėjų D. A., R.
I., L. K., D. K., O.
K., I. M., R. M., V.
S., V. Š. ir M. V. skundą atsakovams
– Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir
Vilniaus teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Muitinės
departamentui prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos – dėl neišmokėtos
darbo užmokesčio dalies priteisimo ir žalos atlyginimo,
n u s t a t ė :
pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo jų darbo užmokesčio nepriemoką, t.y. D. A. – 12032,44 Lt, R. I. – 9826,33 Lt, L. K. – 10199,64 Lt, D. K. – 18422,32 Lt, O. K. – 12957,93 Lt, I. K. – 9344,93 Lt, R. M. – 13863,17 Lt, V. S. – 14108,31 Lt, V. Š. – 13183,83 Lt ir M. V. – 10656,07 Lt., ir neturtinę žalą – kiekvienam pareiškėjui po 5000 Lt. Patenkinus skundą prašo priteisti turėtas teismo išlaidas.
Pareiškėjai nurodė, kad LR Vyriausybės 2003-07-18 nutarimu Nr. 937 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, buvo nustatyta 450 Lt minimali mėnesinė alga, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams - 430 Lt minimali mėnesinė alga. Vėlesniuose Vyriausybės nutarimuose minimalios mėnesinės algos dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimalios mėnesinės algos dydis nekito ir buvo paliktas 430 Lt. Pareiškėjų manymu, tokiu nevienodu asmenų, kuriems tvirtinama skirtingo dydžio minimali mėnesinė alga, traktavimu yra pažeidžiamos Konstitucijos 29 str. ir 48 str. nuostatos, be to, tai vertintina kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Pareiškėjai nurodo, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra išaiškinęs, jog apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms bei nekartą konstatavęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas įtvirtina visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai. Todėl šiuo atveju darbdavio netinkamas darbo užmokesčio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu.
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pateiktuose atsiliepimuose su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad darbo užmokestis pareiškėjams buvo skaičiuojamas ir mokamas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų, t.y. teisės aktų reikalavimai buvo taikyti teisingai.
Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė prašė pareiškėjų skundą patenkinti skunde nurodytais motyvais.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjai
jų skunde nurodytais laikotarpiais dirbo Vilniaus
teritorinėje muitinėje valstybės tarnautojų pareigose.
Pareiškėjai
prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir dėl to patirtą neturtinę
žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės departamento. Vilniaus
apygardos administracinio teismo teisėjas 2006-10-19 nutartimi remiantis
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 str. pakeitė
šalių procesinę padėtį. Kadangi teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovė neišreiškė
sutikimo pakeisti šalių procesinės padėties ir prašė skundą nagrinėti
pareiškėjų skunde nurodytais motyvais, teismas nagrinėja administracinę bylą
taip, kaip nurodyta pareiškėjų skunde. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2006-09-19 nutarimu Nr. 280 įgaliojo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių ir apmokėjimo skyriaus vedėją
Algirdą Bartkevičių atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (valstybei)
administraciniuose teismuose nagrinėjant su skirtingo minimalios mėnesinės
algos dydžio nustatymu ir taikymu susijusias bylas dėl neišmokėto darbo
užmokesčio. Iš to darytina išvada, kad šioje byloje Lietuvos valstybę turi
atstovauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Įstatymai numato teisę
pareiškėjui pasirinkti atsakovą, tačiau nenumato teisės pasirinkti atsakovo
atstovo. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovu šioje byloje laikytina
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pareiškėjai prašo priteisti
neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir atlyginti neturtinę žalą. Teismas
pripažįsta, kad Lietuvos valstybė pagal LR Civilinio kodekso 6.271 str. gali
būti tinkamu atsakovu tik skundo dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ginčas
dalyje dėl reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką kilęs iš
tarnybinių teisinių santykių dėl darbo užmokesčio mokėjimo, todėl atsakovu
šioje byloje turi būti institucija, mokėjusi pareiškėjams darbo užmokestį, t.y.
Vilniaus teritorinė muitinė. Lietuvos valstybė yra netinkamas atsakovas skundo
dalyje dėl reikalavimo priteisti pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio.
Pareiškėjams buvo pasiūlyta pakeisti šalių procesinę padėtį ir atsakovu
nurodyti Lietuvos valstybę ir Vilniaus teritorinę muitinę, tačiau teismo
posėdžio metu pareiškėjų atstovo prieštaravo dėl šalių procesinės padėties
pakeitimo ir prašė skundą nagrinėti taip kaip nurodyta pareiškėjų skunde.
Kadangi reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui, pareiškėjai neturi
teisės reikalauti priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dydį iš Lietuvos
valstybės, kadangi ne ji mokėjo pareiškėjui darbo užmokestį, pareiškėjų skundas
šioje dalyje atmestinas.
Pareiškėjai
kelia ginčą dėl to, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2003-07-18 nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo
užmokesčio didinimo“ (Žin., 2003, Nr. 73-3371), Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2004-03-24 nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio
didinimo“ (Žin., 2004, Nr. 46-1511), Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2005-04-04 nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin.,
2005, Nr.45-1444) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-03-27 nutarimu Nr.
298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2006, Nr.35-1251),
apskaičiuojant jam darbo užmokestį, buvo taikomas tas pats minimalios mėnesinės
algos dydis - 430 litų, neatsižvelgiant į tai, kad minimali mėnesinė alga buvo
nuolat didinama, bet tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose,
organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems
teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, ko pasėkoje jie
patyrė neturtinę žalą.
Valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-855, priimto
2002-04-23, 23 straipsnis, kuris nustatė, kad valstybės tarnautojo darbo
užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24
straipsnis, kuris numatė, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma
pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos
pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos
koeficientą, pagal šio įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės
patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Pareiginės algos dydis
apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios
mėnesinės algos.
Pagal Lietuvos
Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalį Vyriausybė Trišalės tarybos
teikimu nustato minimalų valandinį atlygį ir minimalią mėnesinę algą. Atskiroms
ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos
teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir
minimaliosios mėnesinės algos dydžius.
Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2007-03-20 nutarimu Dėl Lietuvos R. D. Kodekso
187 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl
minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo
užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktų (2005 m. balandžio 4 d., 2006 m. kovo 27 d. redakcijos), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punkto (2006 m. kovo 27 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino, kad Lietuvos
Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio
šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <....> gali nustatyti
skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos
dydžius“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr. 937 1.2
punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimo Nr. 316 1.2
punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimo Nr. 361 1.2
punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės
pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtintas mažesnis
minimalusis valandinis atlygis ir mažesnis minimalus mėnesinis atlygis (toliau
– MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose,
nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta
tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Teismas konstatavo, jog valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu
iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių
pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių. Galimybė pasirinkti
įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių
ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę valstybės tarnautojų
darbo apmokėjimo santykius reguliuoti kitaip negu kitų darbuotojų, inter
alia nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams
(taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems
asmenims. Valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia galimybės tam
tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai, valstybės
tarnybos santykių diferencijuotas teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės
(savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų
vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje,
joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis
savybėmis, kitais svarbiais veiksniais. Nurodė, kad negalima teigti, jog
valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės
tarnautojams pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimą Nr. 937,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimą Nr. 316, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimą Nr. 361 būtų galima mokėti tokį
mėnesinį tarnybinį atlyginimą, kuris būtų mažesnis už MMA, nustatytą kitiems
dirbantiems asmenims. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra paneigtas valstybės
politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis,
kad jų mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už kitiems dirbantiems
asmenims nustatytą MMA.
Atsižvelgiant
į išdėstytą, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui
pripažinus, jog nurodytos Darbo kodekso bei minėtų
Vyriausybės nutarimų normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai,
šie teisės aktai turėjo ir turi būti taikomi apskaičiuojant ir išmokant
valstybės tarnautojams darbo užmokestį. Vilniaus teritorinė muitinė yra
valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės
aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo
užmokesčio skaičiavimą. Vilniaus teritorinė muitinė mokėjo pareiškėjams darbo
užmokestį pagal teisės aktus, reglamentuojančius apmokėjimą už darbą.
Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad jiems buvo mokamas ne toks atlyginimas, kokį
jie privalėtų gauti pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei Vyriausybės
nutarimus. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2007-03-20 nutarime suformuluotu
aiškinimu, konstatuotina, kad valstybės nustatytu ir pareiškėjų skundžiamu
teisiniu reguliavimu nebuvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai, jog jų
mėnesinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už kitiems dirbantiems asmenims
nustatytą MMA. Taigi, Vilniaus teritorinės muitinės atliekamas darbo užmokesčio
apskaičiavimas bei išmokėjimas pareiškėjams buvo pagrįstas ir teisėtas. Nustačius,
kad pareiškėjams buvo teisingai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis,
darytina išvada, kad dėl to jie nepatyrė žalos, todėl pareiškėjų reikalavimas
priteisti pagal LR Civilinio kodekso 6.271 straipsnį iš Lietuvos valstybės neturtinę
žalą atmestinas. (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1p.).
Atmetus pareiškėjų
skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo vadovaujantis LR ABTĮ 44 str. 1 d.
tenkinti pareiškėjų prašymo dėl išlaidų atlyginimo.
Teismas, remdamasi
tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo
85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ė:
D. A., R. I., L. K., D. K., O. K.,
I. K., R. M., V. S.,
V. Š. ir M. V. skundą atmesti kaip
nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo
gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam
teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per
Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas
Petras Viščinis