Administracinė byla Nr. eA-834-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01472-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 17.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ bei pratęsti 2018 m. sausio 2 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180102-00001 įvykdymo terminą 3 mėnesiams.

2.       Pareiškėja nurodė, jog Departamento 2018 m. sausio 2 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180102-00001 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) pareiškėja buvo įpareigota iki 2018 m. liepos 2 d. nugriauti savavališkai pastatytą II-ai nesudėtingų statinių grupei priskirtą atraminę sienutę adresu (duomenys neskelbtini), kurios ilgis apie 8 m, aukštis nuo 0,5 m iki 1,5 m, ir sutvarkyti statybvietę. Nesutikdama su Privalomuoju nurodymu, pareiškėja kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus, prašydama jį panaikinti. Atsižvelgiant į Privalomojo nurodymo terminą ir į tai, jog Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose administracinė byla Nr. I-2464-386/2018 dar neišnagrinėta, pareiškėja kreipėsi į Departamentą su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau Departamento 2018 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. SDPN-30-180702-00027 pareiškėjos prašymas nebuvo tenkintas. Pareiškėja pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 4 dalis nenustato baigtinio sąrašo priežasčių, kurios būtų pripažįstamos svarbiomis terminui savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsti. Nurodė, jog egzistuoja objektyviai svarbi priežastis, kurios trukmei pareiškėja negali daryti įtakos – vyksta teisminis ginčas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo. Pažymėjo, jog nepratęsus Privalomojo nurodymo termino, būtų paneigta pareiškėjos teisė į savavališkos statybos įteisinimą, nes atsakovas, atsižvelgdamas į pasibaigusį Privalomojo nurodymo terminą, po Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2464-386/2018 įsiteisėjimo, kreiptųsi į antstolį dėl priverstinio sprendimo vykdymo.

3.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.

4.       Atsakovas manė, jog Privalomojo nurodymo apskundimas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams negali būti vertinamas kaip procedūra, vykdoma siekiant įteisinti savavališką statybą. Pažymėjo, jog Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytas priežasčių sąrašas, kurios gali būti traktuotinos kaip svarbios, siekiant pašalinti savavališkos statybos padarinius, nėra baigtinis, tačiau visos svarbios priežastys turi būti susijusios su atliekamais veiksmais, siekiant pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. rengiant dokumentaciją, tikslinant, pildant dokumentus.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Spręsdamas dėl Departamento 2018 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ teisėtumo ir pagrįstumo teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 46 dalies, 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų, 24 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 27 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 32 straipsnio, Priežiūros įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog iš esmės įstatymų leidėjas svarbias priežastis sieja su procedūromis, kurios gali kilti siekiant įteisinti savavališką statybą ir kurių trukmė nepriklauso nuo asmens (statytojo) valios, t. y. šios procedūros trukmei jis negali daryti jokios įtakos.

7.       Teismas nustatė, jog 2018 m. sausio 2 d. Privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180102-00001 pareiškėja buvo įpareigota ne vėliau kaip iki 2018 m. liepos 2 d. pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2017 m. gruodžio 21 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-171221-00100, padarinius– nugriauti savavališkai pastatytą II-ai nesudėtingųjų statinių grupei priskirtiną atraminę sienutę (duomenys neskelbtini), kurios ilgis apie 8 m aukštis nuo 0,5 m iki 1,5 m ir sutvarkyti statybvietę. 2018 m. birželio 20 d. pareiškėja kreipėsi į Departamentą su prašymu pratęsti 2018 m. sausio 2 d. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180102-00001 įvykdymo terminą. Departamento 2018 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti atsisakyta, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi.

8.       Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja yra pradėjusi procedūras, atitinkančias Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatas. Priešingai – ginčydama Privalomojo nurodymo teisėtumą, kreipėsi į teismą.

9.       Kadangi teismas vertino, jog pareiškėjos nurodyta priežastis, dėl kurios ji per Departamento 2018 m. liepos 2 d. sprendime Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ nurodytą terminą negalėtų įvykdyti Privalomojo nurodymo reikalavimų, nepatenka į Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, teismas padarė išvadą, jog Departamento sprendimas netenkinti pareiškėjos prašymo laikytinas pagrįstu.

10.       Teismas nurodė, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėjai nustatytas terminas pašalinti savavališkos statybos padarinius iki 2018 m. liepos 2 d. Departamento 2018 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

11.       Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad galima pratęsti dar nepasibaigusius nustatytus savavališkos statybos padarinių pašalinimo terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus šiame reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės.

12.       Įvertinus aplinkybę, jog Privalomojo nurodymo galiojimas nebuvo sustabdytas, o skundas, kuriuo prašoma pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams teismui pateiktas 2018 m. rugpjūčio 2 d., t. y. pasibaigus Privalomojo nurodymo galiojimo terminui, reikalavimas pratęsti Privalomojo nurodymo terminą trims mėnesiams netenkintas.

III.

13.       Pareiškėja R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

14.       Pareiškėja pažymi, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nurodytas nebaigtinis (pavyzdinis) tokio termino pratęsimo priežasčių sąrašas. Pareiškėjos teigimu, ginčydama Privalomąjį nurodymą, pareiškėja siekia įrodyti, kad apskritai nebuvo jokio savavališkos statybos fakto. Kitoje byloje vykstančio teismo proceso trukmei pareiškėja iš esmės negali daryti jokios įtakos. Pareiškėjos įsitikinimu, jos nurodoma termino pratęsimo priežastis patenka į Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies reguliavimo ribas.

15.       Pareiškėja mano, kad kitoje administracinėje byloje nepavykus įrodyti, kad nėra jokio savavališkos statybos fakto, pareiškėjai turi būti suteikta reali galimybė įteisinti savavališką statybą, dėl ko būtina pratęsti Privalomajame nurodyme nurodytą savavališkos statybos padarinių pašalinimo terminą. Nepratęsiant termino susiklosto teisei ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams priešinga situacija, kuri iš esmės reiškia, kad: 1) pareiškėja turi neginčyti Privalomojo nurodymo (net jei pagrįstai mano, kad jis neteisėtas) ir nedelsdama siekti įteisinti savavališką statybą, arba 2) pareiškėja gali ginčyti Privalomąjį nurodymą ir savavališkos statybos faktą teisme, tačiau dėl teismo proceso trukmės pasibaigia savavališkos statybos įteisinimo terminas ir pareiškėja praranda teisę įteisinti savavališką statybą tuo atveju, jei teisme jai nepavyksta įrodyti savo reikalavimų. Pirmuoju atveju apribojama pareiškėjos teisė į teisminę gynybą, o antruoju – teisė įteisinti savavališką statybą.

16.       Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad skundą šioje byloje pareiškėja pateikė 2018 m. rugpjūčio 2 d., todėl laikytina, kad pasibaigė Privalomojo nurodymo galiojimo terminas ir termino pratęsti nebegalima. Pareiškėja prašymą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo Inspekcijai pateikė 2018 m. birželio 20 d., t. y. dar nepasibaigus minėtam terminui. Tik gavus Inspekcijos sprendimą, kuriuo atsisakyta pratęsti terminą, pareiškėjai objektyviai atsirado galimybė 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ apskųsti teismui. Pareiškėjos manymu, tuo atveju, jei teismas vertino, kad neturi kompetencijos pats pratęsti Privalomojo nurodymo terminą, teismas galėjo įpareigoti Inspekciją iš naujo išspręsti klausimą dėl Privalomojo nurodymo termino pratęsimo.

17.       Pareiškėjos teigimu, jos nurodoma priežastis – teisme nagrinėjama kita byla dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo – patenka į Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies reguliavimo sritį, todėl terminas šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjai turėjo būti pratęstas, o to nepadarius Inspekcijos 2018 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) 3 straipsnio 2 punkto, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota praktika, nepagrįstai apribota pareiškėjos nuosavybės teisė.

18.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

19.       Atsakovo teigimu, Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis įstatymų leidėjo buvo suformuota išimtinai siekiant suteikti pažeidėjui galimybę pašalinti savavališkos statybos padarinius – parengus projektinę dokumentaciją ir gavus statybą leidžiantį dokumentą, todėl svarbios priežastys laikytinos tik objektyvios priežastys, tiesiogiai susijusios su projektinės dokumentacijos rengimu / keitimu / tikslinimu / papildymu. Negalima taikyti minėtos Priežiūros įstatymo nuostatos nurodant visai kito pobūdžio priežastis. Todėl pareiškėjos veiksmai – Privalomojo nurodymo apskundimas teismui, negali būti vertinami kaip atliekama procedūra, siekiant įteisinti savavališką statybą.

20.       Atsakovo teigimu, priešingai nei nurodo pareiškėja, Inspekcija įvertino turimus objektyvius duomenis, atsakingai bei motyvuotai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą remiantis turimais duomenimis bei pačios pareiškėjos prašyme nurodytu pagrindu, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi turėjo teisę priimti sprendimą, kuriame konstatavo, kad teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą nėra.

21.       Atsakovas pažymi, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pratęsti Privalomojo nurodymo terminą tik 2018 m. rugpjūčio 8 d., t. y. po to, kai Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas suėjo – 2018 m. liepos 2 d., tokio prašymo pateikimas nebetenka prasmės, kadangi teisinio pagrindo pratęsti minėtą terminą nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl reikalavimo panaikinti Inspekcijos Departamento 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ bei reikalavimo pratęsti 2018 m. sausio 2 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180102-00001 įvykdymo terminą 3 mėnesiams.

23.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, t. y. netenkino pareiškėjos reikalavimų panaikinti Departamento 2018 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ ir pratęsti 2018 m. sausio 2 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-180102-00001 įvykdymo terminą 3 mėnesiams.

24.       Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tokiomis argumentų grupėmis: 1) aplinkybė, kad ji ginčija Privalomojo nurodymo teisėtumą ir pagrįstumą teisme, patenka į Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies reguliavimo ribas, kuomet yra pagrindas pratęsti terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą savavališkos statybos padariniams pašalinti. Tokiu pagrindu nepratęsiant termino susiklosto teisei ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams priešinga situacija, kuri iš esmės reiškia, kad arba apribojama teisė į teisminę gynybą ginčijant Privalomąjį nurodymą, arba, kreipiantis į teismą ginčijant Privalomąjį nurodymą, apribojama teisė įteisinti savavališką statybą; 2) tuo atveju, jei teismas vertino, kad neturi kompetencijos pats pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, galėjo įpareigoti Inspekciją iš naujo išspręsti klausimą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

25.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjos apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos.

26.       Nustatyta, kad 2018 m. sausio 2 d. priimtu Privalomuoju nurodymu (b. l. 9–10) pareiškėja ne vėliau kaip iki 2018 m. liepos 2 d. buvo įpareigota pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios buvo surašytas 2017 m. gruodžio 21 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-171221-00100, padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą II-ai nesudėtingųjų statinių grupei priskirtiną atraminę sienutę (duomenys neskelbtini), kurios ilgis – apie 8 m, aukštis nuo – 0,5 m iki 1,5 m ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėja 2018 m. birželio 20 d. prašymu kreipėsi į Inspekcijos Departamentą, prašydama pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcijos Departamento Sprendimu (b. l. 5–6, 7–8) Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti atsisakyta, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi.

27.       Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-415/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1638-556/2020).

28.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja yra pradėjusi procedūras, atitinkančias Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. siekia įteisinti savavališką statybą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad pareiškėja teisme kitoje administracinėje byloje ginčija (ginčijo) Privalomojo nurodymo teisėtumą ir pagrįstumą, nepatenka į Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, t. y. šia aplinkybe remiantis nėra pagrindo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Tokia išvada darytina dėl to, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad pratęsti privalomo nurodymo savavališkos statybos padariniams pašalinti įvykdymo terminą galima tik esant svarbioms priežastims, kurios susijusios su procedūromis įteisinti savavališkai statybai, o Privalomo nurodymo, kuriuo pareiškėja įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius, teisėtumo ir pagrįstumo ginčijimas teisme niekaip nesusijęs su tokiomis procedūromis.

29.       Dėl pareiškėjos nurodytų argumentų taip pat pažymėtina, kad sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pats savaime niekaip neapriboja asmens teisės ginčyti tokį privalomąjį nurodymą, kaip administracinį sprendimą, teisme. Be to, asmuo, ginčydamas privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius teisme, turi teisę pasinaudoti reikalavimo užtikrinimo priemonių institutu, įtvirtintu ABTĮ 70 straipsnyje, – pavyzdžiui, prašyti teismo sustabdyti privalomojo nurodymo galiojimą (ABTĮ 70 str. 3 d. 3 p.). Būtent reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto, jei tam yra nustatyti pagrindai, taikymas apsaugo pareiškėjos teisę į teisminę gynybą ginčijant administracinį sprendimą, t. y., kad, net teismui tenkinus pareiškėjo reikalavimus, jam nebūtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala (ABTĮ 70 str. 1 d.). Šiuo aspektu pastabėtina, kad, patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenis, nenustatyta, kad pareiškėja administracinėje byloje, kurioje, be kita ko, ginčijo Privalomojo nurodymo teisėtumą ir pagrįstumą, būtų prašiusi teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą). Tad pareiškėja net nesiekė pasinaudoti reikalavimo užtikrinimo priemonių institutu ginčydama Privalomąjį nurodymą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos teiginiai, jog Privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimas, nepaisant to, kad Privalomo nurodymo teisėtumas ir pagrįstumas ginčijimas teisme, iš esmės reiškia, kad apribojama teisė į teisminę gynybą ginčijant Privalomąjį nurodymą, yra niekuo nepagrįsti.

30.       Nėra jokio pagrindo ir išvadai, kad šiuo atveju buvo apribota pareiškėjos teisė įteisinti savavališką statybą – pareiškėja pati nusprendė ginčyti Privalomąjį nurodymą teisme, bet ši aplinkybė neapribojo pareiškėjos teisės imtis veiksmų, numatytų Priežiūros įstatymo 4 ir 5 dalyse, įteisinti savavališkai statybai. Taigi pareiškėjos argumentai, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimas, nepaisant to, kad Privalomo nurodymo teisėtumas ir pagrįstumas ginčijimas teisme, iš esmės reiškia, kad, kreipiantis į teismą ginčijant Privalomąjį nurodymą, apribojama teisė įteisinti savavališką statybą, taip pat yra niekuo nepagrįsti.

31.       Be kita ko, pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutiniu ir neskundžiamu 2020 m. liepos 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-755-525/2020 panaikino Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2464-386/2018 ir atmetė pareiškėjos skundą, t. y., be kita ko, ir iš šio skundo reikalavimą panaikinti Privalomąjį nurodymą, pripažindamas šį aktą teisėtu. Nėra duomenų, kad ir po minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo pareiškėja būtų siekusi įteisinti savavališką statybą, kitaip tariant, būtų atlikusi kokius nors veiksmus, numatytus Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse.

32.       Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 28–31 punkte išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamas Inspekcijos Departamento 2018 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. SDPN-30-180702-00027 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, šio sprendimo nėra pagrindo naikinti, nes šiuo atveju nėra jokio pagrindo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pareiškėjos argumentai dėl šiuo atveju pažeistų teisės aktų ar nukrypimo nuo teismo praktikos yra niekuo nepagrįsti. 

33.       Pripažinus, kad nebuvo pagrindo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos skundo reikalavimas pratęsti minėtą terminą, t. y. teismas neturi pagrindo nei įpareigoti Inspekciją pareiškėjos 2018 m. birželio 20 d. prašymą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo išnagrinėti iš naujo, nei juo labiau įpareigoti Inspekciją pratęsti šį terminą.

34.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti. 

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Sutkevičius

        Virginija Volskienė