Civilinė byla Nr. e2S-187-324/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07188-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos:
3.6.3.6; 3.3.1.18.5
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 24 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-14459-1041/2018 pagal ieškovės R. G. – M. ieškinį atsakovui T. K. dėl tėvystės nustatymo, išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo, dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė nustatyti, kad atsakovas T. K. yra ieškovės dukters G. M., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvas, o pastaroji – atsakovo dukra, paliekant jai pavardę (duomenys neskelbtini); paskirti genominę ekspertizę siekiant nustatyti, ar atsakovas yra (duomenys neskelbtini) tėvas; nustatyti dukters gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo dukrai 10 800 Eur išlaikymo įsiskolinimą už paskutinius 3 metus iki ieškinio pareiškimo teismui dienos ir 300 Eur išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jai sueis 18 metų; nustatyti, kad dukrai priteistą išlaikymą uzufrukto teisėmis tvarko jos ieškovė, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovei (Jungtinės Karalystės pilietei) ir atsakovui 2010 m. rugsėjo 21 d. gimė dukra (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir atsakovas nebuvo sudarę santuokos, dukros gimimo metu kartu negyveno. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas neginčijo, jog yra mergaitės tėvas bei į tai, jog tarptautiniai ir Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato tėvų teises ir pareigas bei vaiko teisę žinoti abu vaiko tėvus ir būti jų išlaikomam, prašė nustatyti, kad jis yra (duomenys neskelbtini) tėvas. Ieškovė su dukra nuo jos gimimo gyvena Jungtinėje Karalystėje, vaikui reikalinga augti aplinkoje, prie kurios ji pripratusi, atsakovas su dukra visiškai nebendrauja, todėl gyvenamosios vietos nustatymas su motina užtikrintų geriausius dukros interesus. Dukros išlaikymui kas mėnesį reikia ne mažesnės nei 600 Eur sumos, kurią turėtų teikti abu tėvai po 300 Eur kiekvienas. Atsakovas nuo vaiko gimimo dienos neteikė dukrai finansinės paramos, todėl prašo priteisti išlaikymo įsiskolinimą už 3 metų laikotarpį, skaičiuojant po 200 Eur kas mėnesį.
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 26 d. nutartimi išaiškino, kad civilinė byla pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl tėvystės nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo teisminga Lietuvos Respublikos teismui, išskyrus reikalavimą dėl gyvenamosios vietos nustatymo, todėl nutarė ieškovės ieškinį atsakovui dėl tėvystės nustatymo, išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo ir gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėti šiame teisme; dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jurisdikcijos spręsti, dar kartą išklausius atsakovo poziciją.
4. Teismas konstatavo, kad ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, jos šios valstybės pilietės. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybe (Jungtine Karalyste), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles: dėl tėvystės nustatymo spręstina pagal LR civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas, dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, nustatytomis taisyklėmis (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“); dėl reikalavimo priteisti išlaikymą bei išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo) nustatytomis taisyklėmis. Lietuvos Respublikos teismui neteismingas tik ieškovės ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos (bendravimo tvarkos), jis nagrinėtinas Jungtinės Karalystės teisme, tačiau įvertinęs, kad visi kiti reikalavimai teismingi Lietuvos Respublikos teismui ir kad teismas turėtų jurisdikciją jį išnagrinėti atsakovo sutikimu, ieškinio dėl gyvenamosios vietos nustatymo nepaliko nenagrinėto. Nurodė, kad, tokio sutikimo negavus, šio ieškinio palikimo nenagrinėtu klausimą išspręs galutiniu teismo procesiniu dokumentu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. nutartį ir ieškinį palikti nenagrinėtą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. CPK nėra tiesiogiai įtvirtinta galimybė paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties teismingumo klausimu, tačiau teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad turi būti sudaryta galimybė apeliacine tvarka skųsti tarpinius teismo procesinius sprendimus, galinčius turėti įtakos paties teismo proceso ir jo rezultato teisėtumui.
5.2. Reikalavimui dėl vaiko išlaikymo taikytino Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, jog jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nesant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente naudojamą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente „Briuselis II bis“ naudojama nuolatinės gyvenamosios vietos samprata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016). Nustačius, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimų dėl šalių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, teismas pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio nuostatas neturi jurisdikcijos nagrinėti ir byloje pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo, nes priteisdamas vaikui išlaikymą (kas laikytina vaiko turtu), teismas turi paskirti priteisto išlaikymo tvarkymo teisę, o tai susiję su tėvų teisėmis ir pareigomis.
5.3. Iš Kauno savivaldybės administracijos CMS 2018 m. spalio 26 d. rašto Nr. 05-2-428 matyti, kad G. M. gimimas į apskaitą Lietuvos Respublikoje neįtrauktas, todėl teismo sprendimu pripažinus atsakovo tėvystę, civilinės būklės akto veiksmas ją įregistruoti yra neįgyvendinamas. Ir ieškovė, ir vaikas neturi jokių sąsajų su Lietuvos Respublika, todėl byla dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų yra teisminga Jungtinės Karalystės teismui.
5.4. Ieškovė sąmoningai pareiškė ieškinį Lietuvos Respublikos teisme, nes, nesant duomenų apie dukrai teikiamą išlaikymą Lietuvos Respublikoje, ji yra remiama Jungtinės Karalystės. Ieškovė ir toliau tuo galės nepagrįstai naudotis.
6. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovė yra susisiekusi su atitinkamomis Lietuvos Respublikos bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės institucijomis dėl ieškovės, kaip Lietuvos Respublikos pilietės, įrašų panaikinimo ir tolimesnių veiksmų atlikimo, tačiau tai nekeičia fakto, kad atsakovas yra ne tik Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir faktiškai Lietuvos Respublikoje reziduojantis, dirbantis ir gyvenantis asmuo. Kai esminiai civilinės bylos reikalavimai yra kylantys iš atsakovo nevykdomų prievolių, visomis priemonėmis privalo būti stengiamasi užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus. Jei pagal teisės aktų normas leidžiama kreiptis su ieškiniu į teismą pagal atsakovo gyvenamąją vietą, jei yra tenkinami sąsajumo su teismingumo šalies valstybe reikalavimai, civilinė byla privalo būti nagrinėjama Lietuvos Respublikos teisme.
6.2. Teismas teisingai nurodė, kad reikalavimui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo spręsti taikomos „Briuselis II bis“ reglamentas ir nuostatos, jog valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla pateko jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Išlaikymo reglamento 5 straipsnyje įtvirtinta, kad jurisdikciją turi valstybės narės teismas, kurio procese dalyvauja atsakovas, todėl reikalavimams dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo jurisdikcija gali būti pasirenkama. Analogišku atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016 konstatavo, kad nagrinėjat reikalavimą dėl tėvystės nustatymo (pagal reglamentą – susijusį su asmens statusu), reikalavimai dėl išlaikymo taip pat nagrinėtini Lietuvos Respublikos teismuose. Papildomai nurodė LR CPK 785 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas. Taigi išlaikymo klausimas grindžiamas ne tik Išlaikymo reglamentu, bet ir CPK normomis.
6.3. Ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos jurisdikcijos nustatymo svarbus aspektas yra tai, kad, atsižvelgiant į ginčo šalių ir vaiko pilietybę, turėtų būti taikoma „Briuselis“ II bis 3 dalyje įtvirtina jurisdikcijos prorogacijos taisyklė, pagrindžiant reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams. Pagal reglamento „Briuselis II bis" 12 straipsnio 3 dalį, valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju esminis vaiko ryšys yra su atsakovu, Lietuvos Respublikos piliečiu, nuolat gyvenančiu Lietuvoje Respublikoje. Civilinėje byloje svarbiausia užtikrinti vaiko interesus.
6.4. Pagrindinis ginčas byloje yra dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Lietuvos teisme ji turi būti nagrinėjama ne vien dėl to, kad tai padaryti leidžia ES ir nacionaliniai teisės aktai, bet ir dėl to, kad tik tokiu būdu bus užtikrintas vaiko išlaikymas bei nustatyta jo gyvenamoji vieta. Civilinė byla iškelta 2018 m. gegužės mėnesį, o atsakovas nėra pateikęs procesinių dokumentų, nėra įvykdęs teismo įpareigojimų. Pagrįstai tikėtina, kad civilinę bylą nagrinėjant kitoje jurisdikcijoje, teismai negalės įpareigoti atsakovo atvykti į posėdžius ar pateikti civilinei bylai reikalingus dokumentus tam, kad būtų įvertintos jo galimybės įvykdyti pareigą išlaikyti vaiką. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas būtų vilkinamas, taip pažeidžiant nepilnamečio vaiko interesus.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje vertinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškinį dėl nepilnamečio vaiko tėvystės nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo, Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kuris, esant atsakovo sutikimui, būtų teismingas ir Lietuvos Respublikos teismui.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria išspręstas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, pripažįstant bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams
9. Atskirojo skundo institutas civiliniame procese skirtas apskųsti neįsiteisėjusias pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis byla neišsprendžiama iš esmės. CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsta atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio Kodekso numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Taigi galimybė apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartis priklauso nuo to, ar toks apskundimas konkrečiai įtvirtintas CPK, arba konstatavus, kad teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.
10. Nagrinėjamoje byloje kilęs klausimas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikcijos taisykles byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvų pareigų ir išlaikymo, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-553-823/2018, išaiškino, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, kuriuo išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos tarp Lietuvos Respublikos teismų ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismų klausimas, pripažįstant Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, gali būti skundžiamas atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo. Pripažinus tam tikros valstybės teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą tai kartu reiškia, kad ginčo nagrinėjimui bus taikomi teismo vietos valstybės civilinio proceso įstatymai. Taigi tarptautinės jurisdikcijos klausimo išsprendimas, be kita ko, lemia šalių procesinių teisių apimtį. Dėl šios priežasties tarptautinės jurisdikcijos taisyklių pažeidimas negali būti laikomas neesminiu procesiniu pažeidimu. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo, nustato, kad tarptautinės jurisdikcijos klausimas pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas neteisingai, ginčijamas sprendimas vien šiuo pagrindu (dėl neteismingumo Lietuvos Respublikos teismams) yra panaikinamas ir pareiškimas paliekamas nenagrinėtu.
11. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, priėmęs atsakovo atskirąjį skundą dėl nutarties teismingumo klausimu, pagrįstai davė eigą jam nagrinėti atskirai nuo teismo sprendimo.
Dėl ginčo teismingumo
12. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos teismams teismingas šalių ginčas dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo, o Jungtinės karalystės teismams – ginčas dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
13. Byloje nustatyta, kad ieškovė pareiškė reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko tėvystės nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo. Ieškovės ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje (jos yra šios šalies pilietės), atsakovas yra nuolat Lietuvoje gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste), kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumas nustatytinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles: sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo taikytinas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (reglamentas „Briuselis II bis“), dėl ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo taikytinas 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (Išlaikymo reglamentas). Jei sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės taikymo sritį, teismas turi aiškintis, ar su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui, kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija) dalyvė; jei ne – ar ta valstybė yra sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir šeimos bylose. Jei sprendžiamam teismingumo klausimui negali būti taikoma nei ES teisė, nei daugiašalė tarptautinė sutartis ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties, reguliuojančios atitinkamus klausimus, tokiu atveju taikomos nacionalinėje teisėje nustatytos teismingumo taisyklės.
14. Esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turi nuspręsti atskirai. Bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte tokia galimybė tiesiogiai nurodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426-969/2016).
15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad reikalavimų dėl tėvystės nustatymo teismingumo nereglamentuoja nei ES teisė (reglamento „Briuselis II bis“ 1 straipsnio 3 dalies a punktas), nei 1996 m. Hagos konvencija (4 straipsnis), o tarp Lietuvos Respublikos ir Jungtinės karalystės nėra atitinkamus klausimus reglamentuojančios dvišalės sutarties, dėl šio reikalavimo teismingumo nagrinėjamoje byloje spręstina remiantis CPK įtvirtintomis nacionalinės teisės aktuose nurodytomis tarptautinio civilinio proceso normomis (teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą). Remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 21 straipsnio 1 punktu, valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims įtvirtina LR CPK 18 straipsnis, todėl atmestinas atskirojo skundo argumentas dėl tėvystės įregistravimo negalimumo, tokį ginčą išsprendus Lietuvos Respublikos teisme.
16. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.
17. Priešingai, nei teigia apeliantas, reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 yra išaiškinęs, kad terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai, pirmiausia atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodytus principus: būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes (ESTT 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37 punktas); sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU, 51 punktas); kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai).
18. Nėra ginčo dėl to, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta pagal šiuos kriterijus yra Lietuvos Respublikoje, todėl pirmosios instancijos teismas dėl reikalavimo priteisti išlaikymą teismingumo pagrįstai nusprendė pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą. Ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams nebuvimas nesudaro pagrindo spręsti, kad jiems nėra teismingas ir ginčas dėl išlaikymo. Reglamento „Briuselis II bis“ 2 straipsnio 7 punkte sąvoka „tėvų pareigos“ apibrėžiama kaip visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. Nors pagal Lietuvos teisę teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų nereiškia, kad tam tėvui (motinai) priskiriama vienasmenė tėvų valdžia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014), pagal LR civilinio kodekso 3.190 straipsnio 1 dalį ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju vaiko turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo reglamento „Briuselis II bis“ prasme laikytinos bylomis, susijusiomis su tėvų pareigomis vaikui, tačiau tarp reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra hierarchijos ar subordinacijos santykio. Kaip nurodyta šios nutarties 14 punkte, vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja teismo negalėjimo nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip. Šiuo požiūriu Išlaikymo reglamento nuostatų analizė nepatvirtina, kad reikalavimo dėl išlaikymo ir (ar) išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas būtų neatsiejamas nuo reikalavimo dėl tėvų pareigų (vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) teismingumo.
19. Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų (šiuo atveju – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos), pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remiantis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija (tris mėnesius) tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis), jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą (13 straipsnis).
20. Dėl to teismas, nustatęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, todėl ieškinys dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikos teismams yra neteismingas pagal „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turi patikrinti, ar iš ieškinio turinio ir (ar) kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais, ir tik padaręs neigiamą išvadą šiuo klausimu – spręsti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, teisingai pasisakęs dėl vaiko (Jungtinėje karalystėje gyvenančio jos piliečio) gyvenamosios vietos nustatymo jurisdikcijos Lietuvos Respublikos teismams nebuvimo, nepagrįstai nutarė dėl šio reikalavimo teismingumo spręsti, dar kartą išklausius atsakovo poziciją.
22. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 yra išaiškinęs, kad „jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus.“
24. Apeliacine tvarka vertinamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui priėmus ieškovės ieškinį, atsakovas prieštaravo Lietuvos teismų jurisdikcijai nagrinėti visą byloje kilusį ginčą. 2018 m. spalio 23 d. savo rašytiniuose paaiškinimuose dėl teismingumo jis nurodė, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos teismams, tuos pačius teiginius patvirtino atskirajame skunde, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Nustačius, kad vaikas yra Jungtinėje Karalystėje gyvenantis jos pilietis ir atsakovui aiškiai išreiškus nesutikimą su bylos nagrinėjimu Lietuvos Respublikos teismuose, yra netenkinamos „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies įtvirtintos privalomos sąlygos, būtinos jurisdikcijos prorogacijos taikymui. Tai sudaro pagrindą ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo palikti nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis).
25. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio reikalavimų teismingumą, tačiau nepagrįstai nutarė jurisdikciją dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo dar kartą įvertinti priimant galutinį teismo procesinį sprendimą. Dėl to nutartis pakeistina (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 26 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria dėl ieškovės R. G. – M. ieškinio reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo nutarta spręsti dar kartą išklausius atsakovo T. K. poziciją. Šį ieškinio reikalavimą palikti nenagrinėtą.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Virginija Gudynienė