Administracinė byla Nr. P-12-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00282-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS 

NUTARTIS

2017 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima sensus“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Studija 33“ dėl rašto ir įsakymo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Prima Sensus“ (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašė: 1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. sausio 17 d. raštą Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ (toliau – ir skundžiamas 2013 m. sausio 17 d. raštas); 2) pripažinti negaliojančiu Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. AD 1-2329 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymas) 1 dalį dalyje dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) dalies (sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano patvirtinimo ir pripažinti negaliojančiais 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu patvirtinto Teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) sprendinius: I dalies Nr. 2, II dalies Nr. 3, sprendinių dalyje „Formuojami sklypai ir siūlomas užstatymas“ sprendinį dėl sklypo Nr. 12 bei pripažinti negaliojančiais Detaliojo plano sprendinius  pagrindiniame Detaliojo plano brėžinyje dėl teritorijos (duomenys neskelbtini) ir sklypo Nr. (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti Administraciją įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 35 punktą – per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti atsakovui 2011 m. spalio 27 d. pateiktą UAB „Prima Sensus“ žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui; 4) priteisti iš Savivaldybės 4 000 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad nuosavybės teise valdo pastatus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini), kurie yra išsidėstę 51 932 kv. m bendro ploto žemės sklype, kuris yra aptvertas tvora, tačiau pats žemės sklypas nėra suformuotas. Teigė, kad pradėjo šios teritorijos planavimo, prilyginamo detaliajam planavimui, procesą, tačiau Administracija šio proceso užbaigimą nepagrįstai vilkina. Paaiškino, kad skundžiamu 2013 m. sausio 17 d. raštu Administracija vilkina pareiškėjo užsakymu UAB „Studija 33“ parengto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimą, kadangi Administracija šiuo raštu nei suderino planą, nei pateikė motyvuotą atsisakymą derinti – nenurodė, kokius teisės aktų reikalavimus plano rengėjas pažeidė, ką reikėtų taisyti, taip pat nėra nurodyti teisiniai argumentai, kodėl parengtas planas negali būti suderintas. Be to, Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD 1-2329 patvirtintas Detalusis planas, kuriuo iš esmės dubliuojant pareiškėjo veiksmus ir neatsižvelgiant į pareiškėjo pretenzijas, pažeidžiant jo teises ir interesus suplanuota ir ginčo teritorijos dalis (sklypas Nr. 12) po pareiškėjo nuosavybės teise valdomais statiniais. Manė, jog Administracijos direktorius neteisėtu planavimu pažeidė ne tik statinių savininko, bet ir trečiųjų asmenų, kurie nuomojasi tuos statinius, teises. Teigė, kad neinicijavus nuosavybės teise valdomų statinių paėmimo visuomenės poreikiams proceso, negalėjo būti suplanuota ir po jais esanti teritorija. Nurodė, kad Žemės sklype esančių statinių naudotojų yra ne vienas, todėl jiems visiems turėjo būti pranešta apie žemės naudojimo režimo keitimą, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kad tai buvo padaryta. Pareiškėjas pateikė pretenzijas ir gavo 2013 m. sausio 18 d. atsakymą Nr. 4.39)-R2-227, kad yra nuspręsta eliminuoti iš Detaliojo plano sprendinius teritorijoje (duomenys neskelbtini), todėl tikėjosi, kad pareiškėjo valdoma ir planuojama teritorija, dubliuojant šį procesą, nebus planuojama. Pareiškėjas teigė, kad Administracijos neteisėti veiksmai jau yra konstatuoti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012, tačiau vilkinimas yra tęsiamas, t. y. vykdomas tęstinis pažeidimas. Patirtą neturtinę žalą vertino 10 000 Lt suma, atsižvelgdamas į piktybinį neveikimą ir ilgai trunkantį teisių pažeidimą, į tai, kad dar kartą yra priverstas prašyti teismo pagalbos, bei į tai, kad yra griaunami jo teisėti lūkesčiai, žeminamas prestižas ir geras vardas, trukdoma vystyti veiklą, įgyvendinti statybą reglamentuojančių teisės aktų suteikiamas teises. Nurodė, kad dėl vilkinimu pažeistų teisių gynimo patyrė 4 000 Lt turtinę žalą – reikėjo kreiptis teisinės pagalbos (2012 m. vasario 17 d. sąskaita S7/2012 ir 2012 m. vasario 21 d. bei 2012 m. vasario 23 d. sąskaitos išrašai, 2012 m. spalio 3 d. sąskaita S85/2012 ir 2012 m. spalio 23 d. sąskaitos išrašas, 2012 m. gruodžio 7 d. sąskaita SI03/2012 ir 2013 m. sausio 8 d. sąskaitos išrašas).

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ patikslintą skundą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašto Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ panaikinimo ir dėl įpareigojimo suderinti Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Atmetė pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ patikslinto skundo dalį dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. AD1-2329 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ dalies panaikinimo, dėl 4 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ apeliacinį skundą tenkino – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

III.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. (4.39.)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ išdėstyto sprendimo atsisakyti derinti pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtintos teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detaliojo plano dalies, apimančios sklypą Nr. 12, teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjo reikalavimų įpareigoti Administraciją per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti 2011 m. spalio 27 d. UAB „Prima Sensus“ pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, taip pat atlyginti 4 000 Lt turtinę bei 10 000 Lt neturtinę žalą pagrįstumo.

Dėl skundžiamo 2013 m. sausio 17 d. rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus teismas pažymėjo, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (administracinė byla Nr. I-503-609/2012, b. l. 19-30). Pareiškėjas siekia, kad prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų (statinių) būtų suformuotas valstybinės žemės sklypas, t. y. patvirtintas jo parengtas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tam, kad jis galėtų šį Žemės sklypą išsinuomoti ar išsipirkti. Tokio plano parengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Įstatymas). Planų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintas Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašas (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.).

Iš faktinių bylos duomenų matyti, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD1-487 pareiškėjui leista pradėti rengti Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tačiau 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (4.39)-R2-3783 Klaipėdos miesto savivaldybės administracija parengto sklypo plano nederino. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 panaikino šį Administracijos sprendimą ir įpareigojo ją per 10 darbo dienų suderinti 2011 m. spalio 27 d. pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba per tokį patį laiką plano rengėjui raštu pateikti motyvuotą atsakymą, jeigu planas nederinamas. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr.(4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ nurodyti motyvai, kodėl planas nederinamas – neformuojamas žemės sklypas pastatų, kurių indeksai Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje yra 40F1p, 41F1p ir 421Hp, eksploatacijai, nes šių pastatų natūroje nėra bei kad Žemės sklypo planas parengtas ne pagal Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. AD1-487 priede nurodytą preliminarią žemės sklypo ribų schemą. Nurodė, kad prašomo derinti plano sprendiniai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Bendrajam planui, Specialiajam planui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260, 3 punktui, neatitinka Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD1-487 patvirtintos preliminarios sklypo ribų schemos. Administracija tuo raštu taip pat pasiūlė pareiškėjui Žemės sklypo planą rengti pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T2-206 patvirtintą teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepciją. Rašte nurodyta jo apskundimo tvarka. Administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. (4.39)-R2-207 tiesiogiai nurodyta, jog jis priimtas vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą, bei tai, kad Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, atsisakoma derinti, ir nurodytos atsisakymo derinti faktinės ir teisinės priežastys, todėl jis teismo vertintas kaip administracinis aktas, kuriame išdėstyta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pozicija nagrinėjamu klausimu.

Pagal Aprašo 16 punktą preliminari planuojamo sklypo ribų schema rengiama naudojant savivaldybės turimą topografinį planą (16.1 p.), atsižvelgiant į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, statinių ar įrenginių  išdėstymą ir faktinį naudojimą, kelio juostų ribas ir kitus objektus (16.2 p.), siūlomi formuoti sklypai turi būti racionalaus dydžio ir tinkami naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį (16.3 p.). Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD 1-487 (administracinė byla Nr. I-503-609/2012, b. l. 57-59) buvo nustatyti Žemės sklypo plano rengimo reikalavimai ir patvirtinta preliminari planuojamo sklypo ribų schema. Pareiškėjas neginčijo Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. AD 1-487. Todėl teismas sprendė, kad, vadovaujantis Aprašo 20.1 ir 20.2 papunkčiais, plano rengėjas turi laikytis išduotų plano rengimo reikalavimų, tikslinti preliminarios schemos sklypo ribas pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 6 d. iki 2012 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Taisyklės) nustatytus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo reikalavimus.

Plano rengimo reikalavimų, nustatytų Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. AD1-487 1 priedo 2 punkte, nurodyta planuojamo sklypo paskirtis – kita, būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija, pobūdis – pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos. Reikalavimų 8 punkte nurodyta vadovautis išvardytais teritorijų planavimo dokumentais, kurie Danės upės pakrantės juostoje numatė bendrojo naudojimo teritoriją, dviračių bei pėsčiųjų takus, todėl pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos sklypo planavimas šioje pakrantės juostoje neatitiktų galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, pažeistų Aprašo 16.2 punktą, Įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, 26 straipsnio 3 dalį. Teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo tikslinti 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD 1-487 patvirtintos preliminarios schemos ribas tik pagal Aprašo 20.2 punkto reikalavimus ir nepažeisdamas Administracijos direktoriaus įsakymu išduotų bei nenuginčytų Reikalavimų. Pareiškėjas negalėjo iš esmės nesilaikyti nei preliminarios schemos, nei Reikalavimuose nurodytų galiojančių teritorijų planavimo dokumentų, prieš tai jų nenuginčijęs.

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2012 ir pažymėjo, kad pagal antstolio G. K., dalyvaujant Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Žemėtvarkos skyriaus vedėjai R. G., atlikto faktinių aplinkybių konstatavimo dėl statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. sausio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0154/13/F-02 statinių, kurių indeksai inventorinėje knygoje yra 40F1p ir 41F1p, nėra. Šalia jų buvimo vietos (nurodytos inventoriniame plane) yra išlikusios gelžbetonio plokščių (nuotrauka Nr. 1) ir medinių lentų aikštelės (nuotraukos Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4). Aplink šias aikšteles padarytas gelžbetonio apvadas (nuotraukos Nr. 1 ir Nr. 4). Šie statiniai yra pastatyti neaptvertoje teritorijoje pagal Danės upės krantą (nuotrauka Nr. 4). Statinio, kurio indeksas inventorinėje knygoje yra 421Hp, jokių esamų požymių nematyti. Statinio, esančio tarp pastatų 14P1ž ir 12P1p, pagal Danės upės krantą, nematyti (nuotraukos Nr. 5 ir Nr. 6). Papildomai pastatų nebuvimo faktą patvirtina ir topografinė nuotrauka, parengta UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ Klaipėdos filialo 2011 m. Topografinėje nuotraukoje jokių pastatų nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtas aplinkybes ar patvirtinančių, kokiu būdu neegzistuojantis pastatas gali būti eksploatuojamas ir kam reikalingas žemės sklypas. Teismas sprendė, kad pastatų, kurių indeksai 40Flp, 41Flp ir 421Hp, natūroje nėra, todėl jiems negali būti formuojamas žemės sklypas pagal jų faktinį naudojimą (Aprašo 16.2 punktas).

Teismas pažymėjo, kad, pagal Bendrojo plano grafinį sprendinį (Tarybos sprendimo 2 priedas, 2 lapas), prie Danės upės krantinė yra pažymėta B žalia spalva (teritorija yra skirta bendram viešam naudojimui). Pagal tekstinius sprendinius (Tarybos sprendimo 1 priedas) nurodyta  prioritetine veikla jūros, marių ir upių pakrantėse nustatyti rekreacinę, poilsinės laivybos ir dviračių takų tinklo sukūrimą; detaliaisiais planais ir tūriniais erdviniais sprendiniais nustačius optimaliausius bendro naudojimo sklypus, viešąsias erdves, įregistruoti juos savivaldybės vardu, kaip reikalingus bendruomenei plotus; savivaldybės Miesto ūkio departamentui išaiškinti ir panaikinti visus Danės upės ir jos slėnio teršimo šaltinius ir užbaigti Danės upės valymo darbus, paruošti Danės upės krantinių su dviračių takais, poilsio aikštelių, prieigų bei privažiavimų, atvirų visuomenės poreikiams, įrengimo projektus etapiškai jiems įgyvendinti; siekiant spręsti miesto centrinės dalies ekologinę situaciją būtina pertvarkyti esamų gamybos įmonių prie Danės upės veiklą, ją perplanuojant į gyvenamąją, komercinę paskirtį, dalį teritorijų skirti žaliesiems plotams, rekreacijai, socialiniams objektams.

Specialiojo plano sprendiniuose taip pat nurodyta, jog Danės upės pakrantėse detaliaisiais planais leistina numatyti ne mažesnę kaip 50 m bendro naudojimo juostą, kurioje įrengiami dviračių, pėsčiųjų takai, želdinių juostos, viešosios erdvės ir promenadinės alėjos su rekreacine, pramogų ir meno objektų gausa, o pastatų statyba šioje zonoje draudžiama (2.2.1 punktas).

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas derinti Žemės sklypo planas prieštaravo Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 daliai, 26 straipsnio 3 daliai, Bendrajam planui bei Specialiajam planui. Pareiškėjo pateiktas derinti Žemės sklypo planas neatitiko ir Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD1-487 patvirtintos preliminarios sklypo ribų schemos, pareiškėjas jos neginčijo. Turint omenyje tai, kad pareiškėjo nuosavybės teise nėra registruota Danės upės krantinių dalis, prie kurios pareiškėjas siekia suformuoti sklypą, tai, kad Danės upės pakrantė nėra reikalinga pareiškėjo nuosavybės teise valdomiems pastatams eksploatuoti, pareiškėjo Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, apimantis Danės upės pakrantę iki pat vandens, pagrįstai nebuvo suderintas.

Dėl įpareigojimo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo 35 punktą teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 pareiškėjas reiškė analogišką reikalavimą. Pareiškėjo skundas išnagrinėtas, 2012 m. gruodžio 18 d. priimtas teismo sprendimas, kuris įsiteisėjo 2013 m. sausio 3 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6302-323/2013, įsiteisėjusia 2013 m. liepos 13 d., taip pat konstatuota, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 yra įvykdytas, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 17 d. raštu Nr. (4.39)-R2-207 atsisakyta derinti 2011 m. spalio 27 d. pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Šios aplinkybės patvirtina išvadą, jog reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis iš pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2013 m. sausio 17 d. raštą Nr. (4.39)-R2-207. Konstatavus, kad minėtas raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administraciją atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo ir juo patvirtinto Detaliojo plano teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė panaikinti Detaliojo plano dalį, kuria suplanuota pareiškėjo valdoma ir naudojama Žemės sklypo dalis (sklypas Nr. 12). Teismas akcentavo, kad pareiškėjo ginčijama Detaliuoju planu suplanuota teritorija yra Danės upės krantinės dalis ties (duomenys neskelbtini), nuo Biržos tilto iki geležinkelio tilto, kurioje numatyta įrengti dviračių ir pėsčiųjų takus. Bendrajame plane teritorija palei Danės upę, dėl kurios kilo ginčas, pažymėta žalia spalva, reiškiančia bendro naudojimo teritoriją. Bendrojo plano Išorinės aplinkos dalies sprendiniuose jūros, marių ir upių pakrantėse numatyta rekreacinė veikla kaip prioritetinė bei poilsinės laivybos ir dviračių takų tinklo sukūrimas (1.1.6 punktas); Urbanistinės dalies sprendiniuose numatyta paruošti perspektyvinių autotransporto, dviračių ir pėsčiųjų eismo takų, infrastruktūros teritorijos ribų planus ir žemėtvarkos projektus, išskiriant paimamus plotus visuomenės reikmėms (2.1.3 punktas), paruošti Danės upės krantinių su dviračių takais, poilsio aikštelių, prieigų bei privažiavimų, atvirų visuomenės poreikiams, įrengimo projektus (2.5.6 punktas), išsaugoti esamus laisvus priėjimus gyventojams prie marių ir vandens erdvių ir atlaisvinti naujus, siekiant įrengti pramoginių laivų sustojimo vietas, apžvalgos aikšteles (2.15 punktas). Įgyvendinant šiuos sprendinius, Bendrajame plane vienas iš pirmųjų darbų išskirtas (duomenys neskelbtini) tęsinio iki (duomenys neskelbtini) ir Danės upės pakrančių detaliųjų planų parengimas (2.12.6 punktas). Gamtinės aplinkos dalies sprendiniuose nurodyta, jog būtina pertvarkyti esamų gamybos įmonių prie Danės upės veiklą, ją perplanuojant į gyvenamąją, komercinę paskirtį, dalį teritorijų skirti žaliesiems plotams, rekreacijai, socialiniams objektams (6.4.15 punktas). Kultūros paveldo dalies sprendiniuose įtvirtinta, jog Danės upės akvatorija, krantinės ir kranto juosta yra esminis ir nedalomas urbanistinės senamiesčio infrastruktūros elementas, neprivatizuojama bendrojo naudojimo viešųjų erdvių teritorija, kurioje vystoma atraktyvi, turistinė, pramogų, aptarnavimo, kultūrinė, visuomeninė veikla (7.9 punktas).

Specialiojo plano sprendiniuose taip pat nurodyta, jog Danės upės pakrantėse detaliaisiais planais leistina numatyti ne mažesnę kaip 50 m bendro naudojimo juostą, kurioje įrengiami dviračių, pėsčiųjų takai, želdinių juostos, viešosios erdvės ir promenadinės alėjos su rekreacine, pramogų ir meno objektų gausa, o pastatų statyba šioje zonoje draudžiama (2.2.1 punktas).

Bendrasis ir Specialusis planai yra vieši teisės aktai, o jų sprendiniai, jog Danės upės pakrantėse planuojami dviračių takai ir bendro naudojimo rekreacinės teritorijos, pareiškėjui turėjo būti žinomi, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo. Teismas konstatavo, kad Detaliojo plano dalis, apimanti Žemės sklypo dalį palei Danės upę (sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)), yra teisėta ir pagrįsta tuo aspektu, jog joje numatyta įrengti žaliąją juostą dviračių ir pėsčiųjų takams bei rekreacijai. Ginčijama Detaliojo plano dalis neprieštarauja Bendrojo ir Specialiojo planų sprendiniams ir nepažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies, 26 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Tai, jog dalis valstybinės žemės sklypo, į kurią pretenduoja pareiškėjas, planuojama, buvo nurodyta ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 18 d. rašte Nr. (4.39)-R2-227 „Dėl pasiūlymo“, kuriame aiškiai išdėstyta, jog sklypo ribos prie esamų statinių atitraukiamos nuo Danės upės, įvertinus Bendrojo ir Specialiojo planų sprendinius.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, jog pradėtas rengti ir patvirtintas Detalusis planas vykstant ginčui teisme dėl planuojamos teritorijos bei neatsižvelgus į jo pasiūlymus. Teismas rėmėsi Įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostata bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kur išaiškinta, kad minėtoje normoje aptariami pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, planavimo organizatorius atsižvelgė į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 7 d. pateiktą pretenziją. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 18 d. rašte Nr. (4.39)-R2-227 nurodyta, jog Detaliojo plano sprendiniuose teritorija prie pastatų ir statinių (duomenys neskelbtini) neplanuojama, o sklypo ribos prie esamų statinių atitraukiamos nuo Danės upės, įvertinus Bendrojo ir Specialiojo planų sprendinius. Rašte taip pat nurodyta, jog už pastatus, kurie patenka į bendro naudojimo teritorijos ribas, bus atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Analogiškos nuostatos pakartotos ir patvirtinto Detaliojo plano aiškinamajame rašte.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažinti nepagrįstais ir pareiškėjo argumentai, jog teritorija suplanuota vienašališkai, su juo nederinant ir klaidinant bei pažeidžiant nuosavybę. Priešingai, ginčijamo įsakymo 3 punkte nurodyta, jog statiniai ir jų liekanos, kuriems eksploatuoti tvirtinamu Detaliuoju planu neformuojami žemės sklypai, išperkami visuomenės poreikiams. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog Detaliojo plano sprendiniais siekiama patenkinti visuomenės poreikius įrengiant dviračių taką, todėl realizuojant Detaliojo plano sprendinius neišvengiamai turės būti sprendžiama ir dėl nuosavybės paėmimo šio poreikio užtikrinimui. Būtent tai nurodoma ginčijamame įsakyme, Detaliojo plano tekstiniuose sprendiniuose. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina absoliučios nuosavybės teisės ir tai ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, o Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos principai negali būti interpretuojami kaip pagrindas priešpriešinti savininko teises ir interesus viešajam interesui. Atsižvelgdamas į Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, prieš pradėdama rengti Detalųjį planą, turėjo inicijuoti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktu Aprašo 4, 7, 16 punktais ir sprendė, jog Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtintas Detalusis planas neužkerta kelio pareiškėjui rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui.

Dėl pareiškėjo argumento, kad apie rengiamą Detalųjį planą nebuvo informuoti kiti statinių naudotojai, nors duomenys apie juos yra viešame registre, teismas rėmėsi Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų 2004 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-239, 27.1.1 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas neturi sklypo, o jį tik formuoja. Kadangi sklypo nėra, nėra ir sklypo naudotojų. Pastatų savininkas apie numatomus Detaliojo plano sprendinius buvo informuotas. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjo patikslintame skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti, pareiškėjas nepateikė duomenų, kurių pagrindu ginčijama Detaliojo plano dalis galėtų būti pripažinta neteisėta. Teismas konstatavo, jog ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl panaikinti jį nėra teisinio pagrindo, skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti 4 000 Lt turtinės žalos teismas pažymėjo, kad 3 000 Lt pareiškėjas 2012 m. vasario 21 d. ir 2012 m. vasario 23 d. sumokėjo advokatui už ginčo dėl Žemės sklypo plano derinimo sprendimą ikiteismine tvarka ir skundo teismui parengimą, 500 Lt sumokėjo 2012 m. spalio 23 d. už atskirojo skundo dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 parengimą. Išlaidų detalizavimas sąskaitose patvirtina, jog pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala yra išlaidos, susijusios su administracinės bylos Nr. I-503-609/2012 nagrinėjimu. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats pareiškėjas, tačiau argumentuoja, jog išlaidos jam nebuvo atlygintos, todėl tapo jo nuostoliu ir įgavo ne procesinę, o materialinę reikšmę. Pareiškėjo argumentus teismas pripažino nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs turėtų išlaidų atlyginimo  administracinėje byloje Nr. Nr. I-503-609/2012, taip pat nėra duomenų, kad tokia galimybe pasinaudoti jam buvo neįmanoma ar pernelyg sudėtinga. To nenurodo ir pats pareiškėjas. Taigi remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika teismas šių pareiškėjo išlaidų nevertintino kaip žalos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.

Iš pareiškėjo pridedamų sąskaitų už teisines paslaugas ir banko sąskaitos išrašų matyti, jog pareiškėjas 500 Lt sumokėjo 2013 m. sausio 8 d. už pretenzijos dėl Detaliojo plano parengimą. Teismas vertino, kad išlaidos, susijusios su pretenzijos parengimu, šiuo atveju negali būti priskirtos bylinėjimosi išlaidoms, todėl vertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma nelaikytina jo patirtais nuostoliais (turtine žala).

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai ši žala pasireiškė ir nediferencijavo prašomo priteisti neturinės žalos dydžio pagal patirtos žalos pobūdį, o dėstė tik bendro pobūdžio teiginius. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą ir teigdamas, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos veiksmai sukėlė jam tam tikrus nepatogumus, turi patvirtinti šias aplinkybes konkrečiais įrodymais bei pateikti neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė prašomos priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos padarymo fakto, todėl nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė.

IV.

Pareiškėjas UAB „Prima Sensus“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ apeliacinį skundą atmetė. Teismas pažymėjo, jog pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjui UAB „Prima Sensus“ nuosavybės teise priklauso statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas siekia, kad prie šių statinių būtų suformuotas žemės sklypas, t. y. patvirtintas žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tam, kad jis galėtų šį žemės sklypą išsinuomoti ar išsipirkti.

Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. AD1-487 pareiškėjui leista pradėti rengti žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tačiau 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (4.39)-R2-3783 Administracija parengto Žemės sklypo plano nederino. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-503-609/2012 panaikino šį Administracijos sprendimą ir įpareigojo ją per 10 darbo dienų suderinti 2011 m. spalio 27 d. UAB „Studija 33“ pateiktą Žemės sklypo planą arba per tokį patį laiką plano rengėjui raštu pateikti motyvuotą atsakymą, jeigu planas nederinamas. Administracija nagrinėjamoje byloje skundžiamame 2013 m. sausio 17 d. rašte Nr. (4.39)-R2-207 pasiūlė pareiškėjui pateikti prašymą suderinti Žemės sklypo planą, atitinkantį Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. AD1-487 priede nurodytą preliminarią žemės sklypo ribų schemą; nurodė, kad pastatų, kurių indeksai Nekilnojamojo turto kadastro duomenų byloje yra 40F1p, 41F1p ir 421Hp, natūroje nėra, todėl jų eksploatavimui žemės sklypas neformuojamas, o formuojama žemės sklypo riba pagal Danės upę nustatoma atsižvelgiant į planuojamoje teritorijoje galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, nurodytus Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 16 d. įsakyme Nr. AD1-487; pažymėjo, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T2-206 yra patvirtinta teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detaliojo plano koncepcija, parengti detaliojo plano sprendiniai dėl žemės sklypo suformavimo prie statinių, statinių, jų liekanų išpirkimo, kuriuos Žemės sklypo plano rengėjui siūloma suderinti su rengiamo detaliojo plano sprendiniais.

Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD1-2329 patvirtintas teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detalusis planas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmiausia tikslinga įvertinti pareiškėjo skundžiamo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašto Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ teisėtumą, išanalizuojant, ar buvo pagrindas atsakovui atsisakyti derinti pareiškėjo pateiktą Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Atsakovas skundžiamame sprendime rėmėsi tuo, kad pareiškėjo pateiktas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, neatitinka Bendrojo ir Specialiojo plano sprendinių. Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje yra išvardinti miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai, prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, be kita ko, esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį suformuotų žemės sklypų planai (Teritorijų planavimo įstatymo 21 str. 3 d. 1 p.). Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Byloje nustatyta, kad, pagal Bendrojo plano grafinį sprendinį, Danės upės krantinė yra pažymėta B žalia spalva (teritorija, skirta bendram viešam naudojimui). Specialiojo plano sprendiniuose taip pat nurodyta, jog Danės upės pakrantėse detaliaisiais planais leistina numatyti ne mažesnę kaip 50 m bendro naudojimo juostą, kurioje įrengiami dviračių, pėsčiųjų takai, želdinių juostos, viešosios erdvės ir promenadinės alėjos su rekreacine, pramogų ir meno objektų gausa, o pastatų statyba šioje zonoje draudžiama (2.2.1 punktas). Taigi tiek Bendrajame, tiek Specialiajame plane įtvirtinta, jog prie Danės upės numatoma teritorija viešam bendram naudojimui. Kadangi pareiškėjo pateiktas derinti Žemės sklypo planas apėmė ir minėtą Danės upės pakrantę, atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę ir konstatavo, jog teikiamas Žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, turi atitikti aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentus. Nagrinėjamu atveju, nustačius, jog pareiškėjas siekė suformuoti Žemės sklypą teritorijoje, kurios dalis pagal Bendrąjį ir Specialųjį planą numatyta viešam bendram naudojimui, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad tai yra kliūtis suderinti pateiktą Žemės sklypo planą.

Nors pareiškėjas ginčijamoje Žemės sklypo teritorijos dalyje, kuri ribojasi su Danės upe, turi statinius, priklausančius jam nuosavybės teise, byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog minėti statiniai yra sunykę ir netinkami naudoti pagal paskirtį. Prie skundžiamo Administracijos 2013 m. sausio 17 d. rašto pateiktas 2013 m. sausio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0154/13F-02, iš kurio matyti, kad statinių, kurių indeksai inventorinėje knygoje yra 40F1p ir 41F1p, nėra. Šalia jų buvimo vietos yra išlikusios gelžbetonio plokščių ir medinių lentų aikštelės. Aplink šias aikšteles padarytas gelžbetonio apvadas. Šie statiniai yra pastatyti neaptvertoje teritorijoje pagal Danės upės krantą. Statinio, kurio indeksas inventorinėje knygoje yra 421Hp, jokių esamų požymių nematyti. Statinio, esančio tarp pastatų 14P1ž ir 12P1p, pagal Danės upės krantą, nematyti. Į bylą taip pat pateikta topografinė nuotrauka, parengta UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ Klaipėdos filialo 2011 m., patvirtinanti statinių nebuvimo faktą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tuo tarpu bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo ir jų reikšmės ginčui išspręsti teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad pastatų Nr. 40F1p, 41F1p, 421Hp natūroje nėra, todėl vien tai, kad jie yra nurodyti Nekilnojamojo turto registre, negali būti pagrindu suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą esamiems statiniams eksploatuoti. Akivaizdu, kad statiniai, kurie yra iš esmės neišlikę, negali būti naudojami pagal paskirtį, todėl jų naudojimui pagal paskirtį žemės sklypas nėra reikalingas. Todėl atsakovas, nustatęs, jog dalis pareiškėjo Žemės sklype esančių statinių (Nr. 40F1p, 41F1p, 421Hp) negali būti naudojami pagal paskirtį, skundžiamame 2013 m. sausio 17 d. rašte padarė pagrįstą išvadą, jog šiems statiniams eksploatuoti žemės sklypas neformuotinas. Minėtos išvados nekeičia ir aplinkybė, ar ginčo teritorija buvo aptverta tvora, nes tvoros egzistavimas savaime nelemia nei poreikio formuoti žemės sklypą, nei konkrečių tokio formuojamo žemės sklypo ribų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad aptartos aplinkybės buvo pakankamas pagrindas atsakovui atsisakyti derinti pareiškėjo pateiktą Žemės sklypo planą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog planavimo tikslas buvo tik Žemės sklypo ribų pagal inventorinę bylą nustatymas, šis teiginys neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo. Pagal Aprašo 24 punktą žemės sklypo plano lentelėje nurodomi: 1) projektuojamos teritorijos žemės sklypų savininkai ar valstybinės ir savivaldybių žemės naudotojai, žemės sklypų plotai ir pagal žemės sklypo planą suformuotų naujų žemės sklypų savininkai ar valstybinės ir savivaldybių žemės naudotojai ir šių sklypų plotai; 2) suformuotų naujų ar pertvarkytų žemės sklypų pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis. Todėl akivaizdu, jog žemės sklypo planu, prilyginamu detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nustatomos ne tik žemės sklypo ribos, ir toks dokumentas turi atitikti aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentus. Atitinkamai pareiškėjo argumentai, kad planuojant žemės sklypą buvo siekiama tik nustatyti sklypo ribas, todėl toks Žemės sklypo planas negali prieštarauti Bendrojo ir Specialiojo plano sprendiniams, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teismui pateiktu skundu taip pat siekė nuginčyti tam tikrus Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. AD 1-2329 patvirtinto teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendinius. Pareiškėjas iš esmės nesutiko su ta Detaliojo plano dalimi, kuria suplanuotas sklypas Nr. 12 ir numatyta, kad statiniai ir jų liekanos, kuriems eksploatuoti tvirtinamu Detaliuoju planu neformuojami žemės sklypai, išperkami visuomenės poreikiams. Pareiškėjo vertinimu, statinių eksploatavimui pirmiausia turėjo būti suformuotas žemės sklypas, o tik vėliau sprendžiama dėl pareiškėjo statinių ir žemės sklypo nuosavybės teisių apribojimo.

Pagal Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalį žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimties atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiuosius ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, reikalinga: <...>. Žemės įstatyme taip pat nustatyta tvarka, kaip yra atlyginama už ant žemės sklypo esančius statinius.

Iš aptartų įstatymo nuostatų matyti, jog žemė visuomenės poreikiams gali būti paimama arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos, kai tai yra numatyta teritorijų planavimo dokumentuose – specialiuosiuose ar detaliuosiuose planuose. Todėl pareiškėjo argumentas, kad pirmiau turėjo būti sprendžiama dėl jam priklausančių statinių paėmimo visuomenės poreikiams, o po to tvirtinamas ginčo teritorijos Detalusis planas, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmiau turi būti atliekamas atitinkamos teritorijos planavimas ir, tik nustačius poreikį dėl tam tikro nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams specialiajame ar detaliajame plane, pradedama to turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Kita vertus, minėta išvada nereiškia, jog norint nutraukti valstybinės žemės naudojimo sutartį prieš terminą ir paimti ant tos žemės stovinčius statinius visuomenės poreikiams, prieš tai būtina suformuoti žemės sklypą būtent statinių savininkui ir tik tada inicijuoti to sklypo paėmimą visuomenės poreikiams. Toks įstatymo normų aiškinimas neatitiktų protingumo ir proporcingumo principų, nes nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje Žemės sklypas, ant kurio yra pareiškėjui priklausantys statiniai, jam nuosavybės teise nepriklauso, pareiškėjas turi tik teisę išsinuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą, kuris užstatytas jam priklausančiais statiniais. Tačiau minėta pareiškėjo teisė iš dalies yra nusveriama viešo intereso, išreikšto ginčo teritorijos teritorijų planavimo dokumentuose (Bendrajame ir Specialiajame planuose), kuriuose numatyta, jog Danės upės pakrantės ruožas turėtų būti skirtas viešam bendram naudojimui, be kita ko, įrengiant minėtoje teritorijoje dviračių takus. Todėl pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas Detaliojo plano dalies, kuria suplanuotas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtumas, atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas patirtą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš to, jog Administracija priėmė neteisėtus sprendimus, tačiau byloje atmetus pareiškėjo argumentus ir konstatavus, kad skundžiamas 2013 m. sausio 17 d. raštas Nr. (4.39)-R2-207 „Dėl teismo sprendimo vykdymo“ ir ginčijamos Administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. AD 1-2329 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ dalys yra teisėti, Administracija laikėsi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nenustatyta Administracijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sąlygos, konstatavo, jog kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Apibendrinant konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino skundžiamų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir pagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nesant deliktinės atsakomybės sąlygų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

V.

Pareiškėjas UAB „Prima Sensus“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (III tomas, b. l. 146–150), kuriame prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 bei panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį ir byloje priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ apeliacinį skundą patenkinti.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylą, nesivadovavo savo paties sukurtomis teisės aiškinimo taisyklėmis analogiškose bylose, konkrečiai – 2009 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-260/2009 ir toje pačioje (šioje) byloje priimta 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi. Pirmojoje iš paminėtų bylų konstatuota, jog koncepcijos sprendiniai yra reikšmingi rengiant detaliuosius planus. Antrojoje – jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 nėra numatyta, kad asmuo teisės išsinuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypus, kurie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, neturi, jei toks žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri žemesnės teisinės galios aktais – savivaldybių bendraisiais ar specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais – yra priskiriama bendrojo naudojimo teritorijoms; taip pat teisės aiškinimo taisyklė, jog tai, kad rengiant ginčo detalųjį planą nebuvo informuoti statinių naudotojai yra pripažįstama detaliojo plano rengimo esminių viešinimo procedūrų pažeidimu. Teismas taip pat netaikė Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 27.1.2 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies.

Teismas taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 nėra numatyta, kad asmuo teisės išsinuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypus, kurie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, neturi, jeigu toks žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri žemesnės teisinės galios aktais – savivaldybių bendraisiais ar specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais – yra priskiriama bendro naudojimo teritorijoms, tačiau teismas konstatavo priešingai. Teismas, konstatuodamas ginčo detaliojo plano teisėtumą, neapibrėžtai suvaržė savininko teises laisvai valdyti ir disponuoti nuosavybės teisės objektu, neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus – Savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. AD1-2329 3 punktą ir Savivaldybės Žemėtvarkos skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. raštą Nr.VS-6283, taip netinkamai taikydamas Konstitucijos 23 straipsnį, CK 4.37 straipsnį. Teismas taip pat netinkamai taikė Aprašo 20.2 punktą, nes ginčas kilo dėl dviračių tako, kuriam gali būti nustatomas servitutas, o ne formuojamas atskiras sklypas pareiškėjo  teritorijos su statiniais sąskaita, bei Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, nes detaliojo plano ribose negali likti nesuplanuotos teritorijos dalis. Teismas nepagrįstai sprendė, kad tvoros egzistavimas savaime nelemia nei poreikio formuoti žemės sklypą, nei konkrečių tokio formuojamo sklypo ribų; kad statiniai palei Danės upę sunykę ir netinkami eksploatavimui, tačiau niekas kompetencijos ribose šių statinių iki teismo nepripažino sunykusiais ir netinkamais eksploatuoti. Darydamas tokias išvadas, teismas rėmėsi tik atsakovo nepakankamai informatyviu 5 minučių trukmės beveik 5 ha teritorijos faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, o pareiškėjo pateiktu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu nesirėmė, todėl konstatavo tikrovės neatitinkantį faktą, jog dalis pareiškėjo statinių yra neaptvertoje teritorijoje. Taip pat neaišku kaip teismas galėjo konstatuoti, kad kiemo aikštelės (asfalto ir betonines dangas) netinkamos eksploatuoti, nes norint atsakyti į šį klausimą, turi būti specialių žinių turinčių asmenų kompetencijos ribose tikrinama faktinė statinio būklė ir jos atitikimas Statybos įstatymo bei Statybos techninių reglamentų nuostatoms dėl esminių statinio reikalavimų.

Atsakovai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose dėl prašymo atnaujinti procesą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo prašymu. Teigė, kad pareiškėjas nenurodo konkretaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 punkto, šiuos motyvus jis naudojo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose ir jie buvo išsamiai išnagrinėti. Akcentavo, kad sklypas pareiškėjo pastatams apskritai nėra suplanuotas; ginčo atveju bendrojo naudojimo teritorija suplanuota ne žemesnės, o aukštesnės galios teisės aktais – specialiojo ir bendrojo teritorijų planavimo dokumentais, o pareiškėjas buvo inicijavęs plano, prilyginamo detaliajam planui, rengimą. Šio žemesnės galios plano projekto sprendiniai prieštaravo Klaipėdos miesto bendrojo plano ir specialiojo plano sprendiniams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi nurodė, kad turi būti išsiaiškinta, ar pastatai, kurių indeksai 40F1p, 41F1p ir 421Hp, natūroje egzistuoja. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad šie statiniai nugriauti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartyje Nr. 3K-3-395/2012 yra pažymėjęs, kad aplinkybė, ar žemės sklypas užstatytas, yra teisinę reikšmę turinti faktinė aplinkybė, todėl jos negalima pakeisti administraciniu aktu; ši faktinė aplinkybė nustatoma įvertinus byloje esančius įrodymus. Dėl neva suvaržytų pareiškėjo nuosavybės teisių nurodė, kad pareiškėjas niekada neginčijo detaliojo plano sprendinių, kuriais pareiškėjo pastatų liekanos paimamos visuomenės poreikiams. Priešingai, pareiškėjas ne kartą procesiniuose dokumentuose kėlė klausimus dėl atsakovų vangių veiksmų ruošiantis jo turto paėmimo visuomenės poreikiams. Pareiškėjo turtas visuomenės poreikiams turės būti paimtas per 5 metus nuo Detaliojo plano patvirtinimo, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. Aprašo 20.2 punkte nustatyta galimybė tikslinti preliminarią schemą pagal natūralias (gamtines) ribas negali būti aiškinama kaip absoliuti atsakovo pareiga formuoti sklypą iki pirmosios gamtinės ribos (pvz., upės kranto) neatsižvelgiant į tokios ribos nuotolį nuo pastatų, kuriems formuojamas sklypas. Šiuo atveju, pareiškėjui iš principo nesutinkant su preliminarioje schemoje nurodytomis sklypo ribomis, pareiškėjas ją turėjo ginčyti. Dėl Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nurodė, kad pats pareiškėjas Detaliojo plano viešo svarstymo metu pareiškė prašymą neplanuoti jo teritorijos, kas ir buvo padaryta, o teigdamas prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas naudoja jo teritorijos neplanavimo faktą kaip Detaliojo plano neteisėtumo įrodymą. Toks pareiškėjo elgesys yra piktnaudžiavimas jam suteiktomis teisėmis.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-260/2009 teismas pasisakė dėl Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775 V patvirtinto dokumento „Dėl Vilniaus senamiesčio regeneravimo koncepcijos ir sklypų plano patvirtinimo“. Šis dokumentas, parengtas iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo, yra baigtinis dokumentas ir neturi nieko bendro su ginčo Detaliojo plano koncepcija, kuri pagal Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnį yra detaliojo plano rengimo proceso koncepcijos nustatymo stadijos tarpinis procedūrinis dokumentas. Tai, kad koncepcija Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio prasme nėra teisines pasekmes sukeliantis dokumentas, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2012 m. kovo mėn. 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-208/2012; 2012 m. spalio mėn. 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-679/2012). Atsakovų nuomone, prieštaravimų tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. ir 2016 m. vasario 29 d. nutarčių nėra.

VI.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi pareiškėjo UAB “Prima Sensus” prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo nuomone, procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, argumentuodamas esant aptariamą proceso atnaujinimo pagrindą, pareiškėjas, be konkrečių, jo nuomone, netinkamai taikytų teisės normų, jų aiškinimo, pateikia ir argumentus dėl, jo nuomone, netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, tačiau tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą. ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Pareiškėjo nuomone, teismas byloje netinkamai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, CK 4.37 straipsnį, Konstitucijos 23 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto „Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo“ 20.2 punktą ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, tačiau prašyme atnaujinti procesą pateikia tik gana abstrakčią savo aptartų teisės normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju interpretaciją, kuri nepatvirtina, jog teismas nagrinėdamas bylą padarė materialinės teisės normos taikymo pažeidimą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečiai nurodė dvi nutartis, nuo kuriose formuojamos praktikos, jo nuomone, teismas nukrypo priimdamas 2016 m. vasario 29 d. nutartį. Pirmoji - Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-260/2009, kurioje, kaip akcentuoja pareiškėjas, konstatuota, jog koncepcijos sprendiniai yra reikšmingi rengiant detaliuosius planus, tuo tarpu 2016 m. vasario 29 d. nutartyje buvo įrodymai, kad savivaldybė rengdama Detalųjį planą nukrypo nuo savivaldybės tarybos 2012 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T2-206 patvirtintos koncepcijos sprendinių.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su abiem Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje priimtomis nutartimis, prieštaravimų tarp jų, t. y., pareiškėjo nurodytų 2016 m. vasario 29 d. nutarties nukrypimų nuo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties, neįžvelgė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendė, kad atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

VII.

Pareiškėjas UAB „Prima Sensus“ 2016 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (IV tomas, b. l. 1–4), kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 bei panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį ir byloje priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Prima Sensus“ apeliacinį skundą patenkinti.

Prašyme nurodo, kad procesas administracinėje bylioje turi būti atnaujintas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 156 straipsnio 2 d. 2 punktas). Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje nurodžius, kad teisės aktuose nėra numatyta, jog asmuo, kuriam priklausančiais statiniais yra užimtas valsytybinės žemės sklypas, neturi teisės išsinuomoti jo ar pirkti to sklypo vien dėl to, kad teritorijų planavimo dokumentais ta teritorija priskiriama bendro naudojimo teritorijoms, paaiškėjo naujos aplinkybės. Šią bylą nagrinėję teismai neįsigilino į bylos aplinkybes, kad ES finansavimas buvo skirtas 15 ha teritorijos suplanavimui, o skundžiamu detaliuoju planu už gautą ES finansavimą nesuplanuota beveik trečdalis teritorijos, kuri patenka į detaliojo plano ribas. Teismas pakankamai neįsigilino, kad toks esminis skirtumas bei atotrūkis tarp detaliojo plano sprendinių koncepcijos (patvirtinto Savivaldybės tarybos) ir galutinių sprendinių (patvirtintų Savivaldybės administracijos direktoriaus) yra teritorijų planavimo proceso pažeidimas. Pareiškėjas per atstovą kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją (toliau – ir Inspekcija) dėl koncepcijos reikšmės teritorijų planavimo procese išaiškinimo. Inspekcija 2016 m. lapkričio 11 d. atsakyme nurodė, kad jeigu sprendiniai neatitinka koncepcijos (t. y. nukrypstama iš esmės), Inspekcijos nuomone, tai pažeidimas, kadangi galutiniai detaliojo plano sprendiniai iš esmės turi atitikti koncepciją, kuri tam ir yra rengiama, tvirtinama ir viešinama.

Pareiškėjo teigimu, tokios aplinkybės, kad koncepcijai skundžiamas detalusis planas neatitiko iš esmės, egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismų procesinius sprendimus, tačiau aplinkybė, kad detaliojo plano esminis neatitikimas koncepcijai yra laikytinas pažeidimu, pareiškėjui tapo žinoma tik gavusInspekcijos išaiškinimą. Mano, kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę, t. y., kad byloje dalyvaujant Inspekcijai ir išnagrinėjus aplinkybes apie skundžiamo detalaus plano esminį neatitikimą koncepcijai, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

Pareiškėjas pažymi, kad Inspekcija yra atsakinga už detaliųjų planų teisėtumo ir procedūrų kontrolę bei priežiūrą, todėl turėtų dalyvauti byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes teismo sprendimas yra susijęs su Inspekcijos teisėmis ir pareigomis. Nagrinėjamu atveju Inspekcija nebuvo įtraukta į bylos procesą, todėl konstatuotinas sprendimo negaliojimo pagrindas. Akcentuoja, kadangi planavimui buvo panaudotos ES lėšos ir buvo planuojama valstybinė žemė, mano, kad bylos dalykas yra susijęs su viešuoju interesu, todėl teismas turėtų būti aktyvus ir įtraukti į bylą trečiuoju sinteresuotu asmeniu Inspekciją, kaip teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą vykdančią instituciją. Kadangi Inspekcijos nuomone, detalusis planas yra neteisėtas, jeigu iš esmės nukrypstama nuo koncepcijos, o Inspekcija bylos nagrinėjime nedalyvavo, pareiškėjas mano, kad procesas administracinėje byloje atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VIII.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalis), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus Varnienė prieš Lietuvą; Ryabykh prieš Rusiją; kt.).

Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą Kot prieš Rusiją). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą Protsenko prieš Rusiją). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą Shchurov prieš Rusiją).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2012 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-198/2012).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, t. y. naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, pateikė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. (9.12)-2D-16404.

Teisėjų kolegija pažymi, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto Inspekcijos 2016 m. rugsėjo 9 d. rašto, jis yra pateiktas į pareiškėjo atstovo 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymą, kuriame išdėstyta Inspekcijos nuomonė (konsultacija) į pareiškėjo prašyme suformuluotus klausimus. Šiame rašte, be kita ko, nurodyta, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 6 punkte nustatyta,kad baigiamojo etapo metu Inspekcija tikrina, ar teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neprieštarauja aukšesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Jeigu sprendiniai neatitinka koncepcijos (t. y. nukrypstama iš esmės), Inspekcijos nuomone, tai pažeidimas. Koks nukrypimas procentais yra galimas – galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta. Inspekcijos nuomone, galutiniai detaliojo plano sprendiniai iš esmės turėtų atitikti koncepciją, kuri tam ir yra rengiama, tvirtinama ir viešinama, kaip galutinių sprendinių „eskizinis” variantas. Teritorijų planavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato koncepcijos keitimo procedūros, todėl ar parengta koncepcija yra tinkama ar ne, sprendžia planavimo organizatorius, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodoma naujai paaiškėjusi aplinkybė neatitinka tokiai aplinkybei keliamo reikalavimo – aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės. Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, kad koncepcijai skundžiamas detalusis planas neatitiko iš esmės, egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant procesinius sprendimus, tačiau ta aplinkybė, kad detaliojo plano esminis neatitikimas koncepcijai yra laikytinas pažeidimu, pareiškėjui tapo žinoma jau po bylos nagrinėjimo gavus Inspekcijos 2016 m. lapkričio 11 d. raštą. Pareiškėjas detaliojo plano sprendinius ginčijo tuo aspektu, kad detaliuoju planu yra suplanuota ir pareiškėjo valdoma ir naudojama Žemės sklypo dalis, o ne kitais aspektais. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nepagrindžia, kaip jo nurodytame Inspekcijos 2016 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. (9.12)-2D-16404 pateikta informacija lemtų kitokį teismo sprendimo priėmimą šioje administracinėje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame dokumente nurodytos aplinkybės negalėjo turėti jokios įtakos teismo sprendimui, kadangi nei patvirtino, nei paneigė aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos sprendžiant pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus. Pareiškėjo pateiktame rašte yra pateikta tik Inspekcijos nuomonė pareiškėjo prašyme nurodytais klausimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktas Inspekcijos raštas neatitinka ir kito naujai paaiškėjusiai aplinkybei būdingo kriterijaus – kad tokia aplinkybė turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šią aplinkybę galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, sprendžia, kad jis nesuteikia pagrindo abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad proceso atnaujinimo institutas yra ne įprastinė, o išimtinė teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, apsauganti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012), todėl proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais.

Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo, jis iš esmės siekia, kad būtų iš naujo peržiūrėta ši administracinė byla. Tačiau ABTĮ IV dalyje numatyta proceso atnaujinimo galimybė nereiškia, jog procesas administracinėje byloje turi būti atnaujinimas ir byla iš naujo peržiūrima visais atvejais, kai tik to pageidauja suinteresuoti asmenys.

Nustačius, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių požymių, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 šioje teisės normoje nurodytu pagrindu atmestinas (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2151-602/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prima Sensus“ skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Studija 33“ dėl rašto ir įsakymo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas                                                        Artūras Drigotas

                                                                      Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė