Baudžiamoji byla Nr. 2K-46-895/2015

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00521-2012-8

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                        1.2.3.2.8;

                                                                                                        2.1.14;

                                                                                                        2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,

nuteistiesiems E. Z. ir T. P.,

gynėjams advokatams Kristinai Sandaraitei-Butvilienei ir Irmantui Motužiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. ir nuteistojo T. P. gynėjo advokato Irmanto Motužio kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžiu E. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, E. Z. pripažintas pavojingu recidyvistu ir jam paskirta pirmus ketverius laisvės atėmimo bausmės metus atlikti kalėjime.

T. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d nuosprendžiu, pakeistu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, paskirtos bausmės dalimi ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, T. P. pripažintas pavojingu recidyvistu ir jam paskirta pirmus ketverius laisvės atėmimo bausmės metus atlikti kalėjime.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutartimi atmesti nuteistųjų E. Z. ir T. P. apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, nuteistojo T. P. ir jo gynėjo advokato I. Motužio, prašiusių patenkinti nuteistojo T. P. gynėjo kasacinį skundą, nuteistojo E. Z. ir jo gynėjos advokatės K. Sandaraitės-Butvilienės, prašiusių patenkinti nuteistojo E. Z. kasacinį skundą, prokurorės, prašiusios atmesti kasacinius skundus, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. Z. ir T. P. nuteisti už tai, kad, atlikdami laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos I valdyboje, 2012 m. kovo 11 d., nuo 14.00 iki 15.00 val., susitarę sumušti nukentėjusįjį I. P. D. (I. P. D.) už tai, kad jis paėmė ir suvalgė sriubą nuteistųjų valgykloje nuo kitos kriminalinės subkultūros nuteistųjų kastos stalo, dėl to valgykloje kilo nuteistųjų nepasitenkinimas, Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 1-os valdybos, esančios Kaišiadorių r., Pravieniškių sen., Pravieniškių II k., šeštajame lokaliniame sektoriuje, 9-ojo būrio, 93-ios brigados gyvenamoje patalpoje, T. P. paguldžius nukentėjusįjį I. P. D. kniūbsčią tarp dviejų aukštų lovos metalinių atramų ir laikant jį už rankų taip, kad šis negalėtų pabėgti bei pasipriešinti, taip sukeliant I. P. D. fizinį skausmą ir padarant odos nubrozdinimus dešinio kelio srityje, poodines kraujosruvas kairio kelio srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; tokiais veiksmais T. P. pašalinus kliūtis E. Z. smurtauti, E. Z. dėl chuliganiškų paskatų, t. y. pasinaudodamas menkaverte dingstimi, tyčia sudavė mediniu pagaliu ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam I. P. D. per kairįjį žastą, abiejus sėdmenis, abejas šlaunis ir dešinę blauzdą, taip padarė nukentėjusiajam I. P. D. poodinę kraujosruvą kairės plaštakos III piršte, taip pat poodines kraujosruvas kairiame žaste, abiejuose sėdmenyse, abejose šlaunyse ir dešinėje blauzdoje; tai komplikavosi trauminiu šoku ir 2012 m. kovo 11 d., apie 22.30 val., vežamas į ligoninę nukentėjusysis mirė, t. y. E. Z. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė nukentėjusįjį I. P. D., o T. P. sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir padėjo E. Z. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudyti nukentėjusįjį I. P. D..

Nuteistasis E. Z. kasaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartį ir jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į 132 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam švelnesnę bausmę.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis). BK 132 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis – kaltė yra neatsargumas, galintis pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis), o BK 129 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik tyčia (BK 15 straipsnis). Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti žalingų padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti žalingų padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Konstatuojant tyčią nužudyti, būtina nustatyti, kad kaltininkas numatė, jog savo veiksmais gali atimti gyvybę nukentėjusiajam. Be to, tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio, t. y. jie numatomi kaip neišvengiami arba labai tikėtini. Pagal nerašytas, tačiau laisvės atėmimo vietose galiojančias nuteistųjų taisykles, už netinkamą poelgį nukentėjusysis turėjo būti mušamas per sėdmenis iki dešimties kartų mediniu pagaliu. Kasatorius pažymi, kad, suduodamas keturis smūgius medine lazda į sėdmenų, blauzdų ir šlaunų sritis nukentėjusiajam, jis suvokė, jog suduoti smūgiai yra šiek tiek pavojingi sveikatai ir blogiausiu atveju jie sukels nukentėjusiajam fizinį skausmą bei atitinkamo laipsnio jo sveikatos sutrikdymą, bet ne jo mirtį. Buitinės šluotos kotas nėra laikomas įrankiu, pritaikytu žmogui žaloti. Mušimo per nepavojingas kūno vietas tikslas buvo paauklėti, bet ne nužudyti. Jis (kasatorius), neturėdamas specialaus išsilavinimo ir žinių apie žmogaus fiziologiją, negalėjo numatyti kilsiančių padarinių (mirties), todėl jo veiksmuose nebuvo tyčinės kaltės. Kasatorius pažymi, kad paprastai smūgiavimas į sėdmenų, šlaunų bei blauzdų sritis, kurie nėra laikomi gyvybiškai svarbiais ir žmogaus gyvybei pavojingais organais, suaugusiam normalaus išsivystymo asmeniui nesukelia gyvybės praradimo. Tokie veiksmai sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus. Tai patvirtino ir specialistas L. Gogelis, tai konstatuota ir teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M244/12 (02).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad gyvybės atėmimas negali būti dėsninga smūgių į gyvybiškai žmogus kūnui „nepavojingas“ vietas padarinys ir jį lemia ne vien suduotas smūgis, bet ir papildomos priežastys, susijusios su nukentėjusiojo sveikatos būkle, jo gydymo kokybe. Liudytojas R. B. nurodė, kad nukentėjusysis visada buvo išblyškęs ir išsekęs, nes nelabai valgydavo. Oficialiame mirties liudijime nurodyta, kad nukentėjusysis mirė nuo ūmaus širdies veiklos sutrikimo. Specialistas L. Gogelis nurodė, kad nukentėjusiojo kūne jokių vidinių sužalojimų nerasta ir, jeigu laiku būtų suteikta tinkama medicinos pagalba, nukentėjusysis būtų išgelbėtas. Byloje nustatyta, kad Pravieniškių pataisos namų bendrosios praktikos slaugytoja R. P. greitosios medicinos pagalbos nekvietė, o nukentėjusysis į Kauno medicinos universitetines klinikas buvo etapuojamas automobiliu, nepritaikytu vežti ligoniams. Pasak kasatoriaus, kadangi jis nėra specialistas, todėl negalėjo numatyti ir objektyviai įvertinti, kad nukentėjusysis turėjo sveikatos problemų ir nuo patirtų sėdmenų bei blauzdų sužalojimų gali mirti. Pagal teismų praktiką, jeigu asmuo nesuprato ir negalėjo suprasti savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė ir negalėjo numatyti, kad dėl jo tyčinės veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, jo veika kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė, ar kitus BK 135 ar 138 straipsnius, numatančius baudžiamąją atsakomybę už padarytus atitinkamus žmogaus kūno sužalojimus dėl neatsargumo ar tyčia. Dėl to kasatoriaus padaryta veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į 132 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo T. P. gynėjas advokatas I. Motužis kasaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalį dėl T. P. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir kvalifikuoti jo veiką pagal BK 132 straipsnį; netenkinus šio prašymo – panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistojo T. P. apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad esminiai nuteistojo T. P. apeliacinio skundo argumentai buvo tai, jog inkriminuojant nužudymą būtina nustatyti ne tik priežastinį ryšį tarp veiksmų, kuriais padaromi mirtį sukėlę sužalojimai, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė priežastinio ryšio vystymąsi, t. y. kad dėl jo ir jo bendrininko veiksmų kilę padariniai yra dėsningi (jie numatomi kaip neišvengiami ar labai tikėtini), o to šioje byloje nenustatyta. Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavęs tiesioginio priežastinio ryšio tarp T. P. bei jo bendrininko E. Z. neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių (I. P. D. mirties nuo trauminio šoko) buvimą, neatsakė į esminius T. P. apeliacinio skundo argumentus, jog byloje nenustatyta, kad T. P. veikos metu numatė nukentėjusiojo mirties atsiradimo galimybę, be to, padarė prieštaringas, neparemtas bylos duomenų viseto išnagrinėjimu išvadas, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 320 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. P. laikant prie lovos prispaustą nukentėjusįjį, o E. Z. suduodant pakankamai stiprius smūgius pagaliu į sėdmenis ir kojas, abu jie negalėjo nesuvokti, jog kelia pavojų I. P. D. sveikatai ar net gyvybei, numatė, kad jis gali patirti įvairaus pobūdžio ir masto sužalojimus, ir nors nenorėjo tokių padarinių (atimti gyvybės), tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Kasatorius pažymi, kad sprendžiant nusikalstamos veikos padarinių klausimą lemiama reikšmė buvo suteikta smūgių skaičiui, jėgai, panaudoto įrankio pobūdžiui ir aplinkybei, kad smūgių sudavimo metu T. P. laikė prispaustą prie lovos nukentėjusįjį, taip atimdamas galimybę pasipriešinti ir sudarydamas sąlygas savo bendrininkui nekliudomai smurtauti. Kasatoriaus manymu, šis teismas, konstatuodamas T. P. kaltės rūšį, neįvertino visų šioje byloje reikšmingų aplinkybių. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo dėl sužalojimų (kurie galėjo būti padaryti ir suduodant tik keturis smūgius mediniu pagaliu ir pasireiškė tik kraujosruvomis) sukeltas trauminis šokas. Toks priežastinio ryšio vystymasis yra sudėtingesnis, todėl jo suvokimas kaltininkui taip pat gali būti sudėtingas arba neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Tačiau, kasatoriaus manymu, teismas, spręsdamas apie T. P. kaltės rūšį, vadovavosi tik šių kriterijų dalimi, dalį jų interpretuodamas nemotyvuotai išimtinai tik T. P. nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į T. P. skundo argumentą, kad jis, neturėdamas specialių medicinos žinių apie tai, jog suduodant keletą smūgių į kūno vietas, kuriose nėra išsidėstę gyvybiškai svarbūs organai, vis dėlto turėjo numatyti ne tik kraujosruvų padarymą ir fizinio skausmo sukėlimą, bet ir trauminio šoko kilimo galimybę. Teismas tiktai nurodė, jog tai, kad smūgiai buvo suduoti į kūno vietą, kuri paprastai nelaikoma gyvybiškai svarbia, neleidžia daryti išvados, jog nuteistųjų veiksmuose nebuvo netiesioginės tyčios nužudyti. Tačiau, pasak kasatoriaus, teismų praktika reikalauja, kad sprendžiant klausimą dėl kaltininko tyčios buvimo svarbu konstatuoti pakankamai didelį padarinių numatymo laipsnį, o tai patvirtina sužalojimų kūne vieta. Nors apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad nukentėjusiajam buvo suduoti tik keturi smūgiai mediniu šluotos kotu, apeliacinės instancijos teismas smūgių skaičių vertino kaip nemažą, kad jie buvo stiprūs, suduoti prie lovos prispaustam bei pasipriešinti negalinčiam nukentėjusiajam, ir laikė, kad tai rodo smurto intensyvumą, o sužalojimų padarymo įrankį – įrodymu, patvirtinančiu tyčios buvimą. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į duomenis, nurodančius sudėtingesnio pobūdžio priežastinio ryšio eigą: teismo medicinos specialistas L. Gogelis parodė, kad jo praktikoje tai yra tik antras atvejis, o trauminio šoko išsivystymą gali nustatyti medicinos darbuotojas, įvertinęs nukentėjusiojo pulsą, kraujo spaudimą ir kt. duomenis, ir tai patvirtina, jog T. P. nesuvokė prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pavojingumo gyvybei. Be to, iš teismo argumentų neaišku, kodėl keturi smūgiai į tas vietas, kuriose nėra išsidėstę gyvybei svarbūs organai, yra laikomi intensyviu ir akivaizdžiai pavojingu gyvybei smurtu, kaip T. P., laikydamas nukentėjusįjį už rankų, o E. Z. suduodant smūgius, turėjo juos suvokti kaip tokio stiprumo, dėl kurių kiltų trauminis šokas.

Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas išdėstė prieštaringas išvadas, susijusias su T. P. apeliacinio skundo argumentais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog (kaip teigiama apeliaciniame skunde) I. P. D. buvo blogos sveikatos būklės, kaip tik yra pagrindas teigti, kad apeliantai, smurtaudami prieš nukentėjusįjį, negalėjo nenumatyti įvairaus pobūdžio padarinių, tarp jų – ir mirties. Tokia išvada, kasatoriaus manymu, rodo, kad teismas laikė nukentėjusį I. P. D. buvus blogos sveikatos ir kad dėl to T. P. negalėjo nenumatyti nukentėjusiojo mirties. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė priešingą tokiam teiginiui išvadą: „kita vertus, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. P. D. būtų sirgęs kokiomis nors ligomis, kurios būtų galėjusios turėti įtakos jo mirčiai. Kaip jau minėta, teismo posėdyje apklaustas specialistas L. Gogelis atmetė versiją, jog I. P. D. mirčiai įtakos galėjo turėti kokios nors sveikatos problemos“. Kasatorius pažymi, kad apie tai, jog nukentėjusysis galėjo būti blogos sveikatos būklės, parodymus davė liudytojas R. B., todėl nesuprantama, kodėl teismas subjektyvią šio liudytojo nuomonę laikė įrodymu, jog ir T. P. negalėjo nenumatyti I. P. D. mirties. Toks įrodymų vertinimas yra prieštaringas, dviprasmiškas, neatitinkantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Kasatorius pažymi, kad veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnį galimas tik nustačius, jog kaltininkas suvokė savo veiksmų pavojingumą kito asmens gyvybei. Iš bylos duomenų apie nuteistųjų tikslą ne žudyti, o „paauklėti“ nukentėjusįjį sumušant, apie nedidelį T. P. bendrininko suduotų smūgių, buvusių mirties priežastimi, skaičių, jų lokalizaciją kūno vietose, kuriose nėra gyvybiškai svarbių organų, kad priežastinio ryšio tarp nukentėjusiam padarytų sužalojimų ir mirties vystymasis buvo sudėtingas procesas, yra akivaizdu, jog T. P. nenumatė, kad E. Z. smūgiai sukels sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantį trauminį šoką ir dėl to įvyksiančią nukentėjusiojo mirtį. Pagal teismų praktiką, jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-354/2007). Teismas, kvalifikuodamas T. P. veiksmus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keistinas perkvalifikuojant T. P. veiką į BK 132 straipsnį.

Nuteistojo E. Z. ir nuteistojo T. P. gynėjo advokato I. Motužio kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Taigi ir nagrinėjamoje byloje teismų sprendimai vertintini tuo aspektu, ar teismai, priimdami baigiamuosius teismo aktus, nepadarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą ne tik motyvuotai atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, bet ir įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą.

Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad ne visi bylos įrodymai yra ištirti ir įvertinti įrodymų visumos kontekste. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų motyvai išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija lieka iki galo neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų bylos aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje E. Z. ir T. P. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti už tai, kad E. Z. dėl chuliganiškų paskatų, t. y. pasinaudojęs menkaverte dingstimi, tyčia sudavė mediniu pagaliu ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam I. P. D. per kairįjį žastą, abiejus sėdmenis, abejas šlaunis ir dešinę blauzdą, tai komplikavosi trauminiu šoku, nuo to vežamas į ligoninę nukentėjusysis mirė, t. y. E. Z. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė nukentėjusįjį I. P. D., o T. P. sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir padėjo E. Z. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudyti nukentėjusįjį I. P. D..

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistieji E. Z. ir T. P. bendrininkaudami netiesiogine tyčia nužudė I. P. D..

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti ne tik objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, bet ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Tai, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko veika, savaime dar nereiškia, jog buvo padarytas nužudymas. Šiuo atveju turi būti įrodyta ir kaltininko tyčia atimti nukentėjusiajam gyvybę. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Šiuo atveju itin svarbu nustatyti, kad panaudoto smurto intensyvumas ir pobūdis ar kitos veikos aplinkybės yra tokios, kurios patvirtina kaltininko tyčią atimti nukentėjusiajam gyvybę.

Nagrinėjamoje byloje teismai, pripažindami, kad E. Z. ir T. P. tyčia nužudė nukentėjusįjį, tokią išvadą iš esmės grindė objektyviųjų požymių nuteistųjų veiksmuose buvimu. Buvo konstatuota, kad nukentėjusiojo mirtis yra būtinuoju priežastiniu ryšiu susieta su nuteistųjų veiksmais ir yra dėsningas tokio jų nusikalstamo elgesio padarinys. Teismai nors ir pasisakė dėl nuteistųjų tyčios atimti gyvybę nukentėjusiajam I. P. D. turinio, tačiau jų išvados dėl kaltininkų veikimo netiesioginės tyčios forma nebuvo pagrįstos išsamia visų bylai reikšmingų duomenų analize. Tam tikrais atvejais tokios teismų išvados faktiškai buvo daromos tik formaliai konstatuojant, kad kaltininkai nužudymą padarė esant netiesioginei tyčiai, nes suvokė, jog kelia pavojų I. P. D. sveikatai ar gyvybei, nors ir nenorėjo jam atimti gyvybę, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, arba nurodant aplinkybes, kurios byloje nėra vienareikšmiškai nustatytos. Antai apeliacinės instancijos teismas tai, kad E. Z. ir T. P. veikė tyčia, grindė ir veiksmų intensyvumu – pasak teismo, buvo suduota nemažai stiprių smūgių nukentėjusiajam. Neaišku, kokiais bylos duomenimis yra grindžiama ši išvada. Juk teismai nustatė, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip keturi smūgiai. Tai reiškia, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes neatmetama galimybė, jog nukentėjusiajam ir buvo suduoti tik keturi smūgiai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti į kūno vietas, kurios paprastai nėra laikomos gyvybiškai svarbiomis, neturi reikšmės sprendžiant dėl netiesioginės tyčios nužudyti nukentėjusįjį buvimo kaltininkų veiksmuose, tačiau tokios savo išvados nemotyvavo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. P. nurodė, kad jis suvokė, jog keturių smūgių medine lazda sudavimas I. P. D. į sėdmenų, šlaunų bei blauzdų sritis yra pavojingas sveikatai ir blogiausiu atveju nukentėjusiajam gali sukelti fizinį skausmą bei atitinkamo laipsnio jo sveikatos sutrikdymą, bet neturėdamas specialaus išsilavinimo nesuprato, kad tokie veiksmai gali sukelti nukentėjusiojo mirtį. Kartu T. P. apeliaciniame skunde, neigiant tyčios nužudyti nukentėjusįjį buvimą, buvo teigiama, kad minėti veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo atliekami neturint tikslo, motyvo jį nužudyti, mušant per gyvybiškai svarbius organus, o tik siekiant nukentėjusįjį paauklėti mušant per žmogui nepavojingas kūno vietas. Į šiuos esminius apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas faktiškai neatsakė.

Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėtais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, neatsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje minėtų BPK nuostatų pažeidimas suponuoja ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma tinkamai motyvuota, t. y. atitinkanti iš BPK 332 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Tai esminiai BPK nuostatų pažeidimai, dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, iš naujo patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.

Kiti kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti, nes: 1) vieni iš jų yra išvestiniai, o kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą; 2) kiti – nėra susiję su teisės taikymu.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutartį lieka galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio dalis, pagal kurią E. Z. iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliekama kardomoji priemonė suėmimas.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. sausio 9 d. prašymu Nr. (4.22.) TPA-74 prašo iš nuteistojo E. Z. priteisti valstybei 34,74 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Prašyme nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 4 punktu, antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2015 m. sausio 12 d. sudaro advokato užmokestis – 34,74 Eur.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas ir nuteistojo E. Z. kasacinis skundas dėl teismų sprendimų, pagal kuriuos jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka E. Z. pageidavo dalyvauti teismo posėdyje ir paprašė jam paskirti gynėją. Todėl buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas advokatas, suteikęs E. Z. antrinę teisinę pagalbą. Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė nuteistojo E. Z. kasacinį skundą tenkinti iš dalies. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                     Alvydas Pikelis

                                                                                                                 Audronė Kartanienė

                                                                                                                 Armanas Abramavičius