Civilinė byla Nr. e2A-1499-910/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32374-2017-8

                                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.2; 1.3.2.4; 1.3.2.9.3; 1.3.2.9.10.8; 1.3.2.10; 1.3.5.4; 3.3.1.19.4 

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Braždienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Sodo bitės“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-39135-631/2017 pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sodo bitės“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo nustatymo, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. DGKS-3820 darbo byloje Nr. APS-1-10984; pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, nustatant, kad darbo santykiai nutraukti ne dėl jo kaltės ar iniciatyvos, parenkant tinkamą DK normą; įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą patikslinti darbo santykių nutraukimo pagrindą; priteisti išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2017 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško atsiskaitymo arba netesybas, skaičiuojant nuo 2017 m. rugpjūčio 5 d.; priteisti 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad su atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sodo bitės“direktore L. B. 2016 m. kovo 15 d. sudarė darbo sutartį dėl darbo aplinkos tvarkytoju nuo 2016 m. kovo 16 d., dirbant šešias dienas per savaitę už 700 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį, mokėtiną kartą per mėnesį. Atsakovas apie sudarytą darbo sutartį nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV, SODR‘a). Vilniaus miesto apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1.-55-270/2017 konstatavo nelegalaus darbo faktą, o Darbo ginčų komisija darbo byloje Nr. APS-1-10984 pripažino, kad darbo santykiai buvo nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. Ieškovo teigimu, atsakovo vadovės L. B. pavedimu darbų vadovu buvo paskirtas jos sutuoktinis N. B.. Ieškovas 2016 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į N. B., kuris išmokėdavo darbo užmokestį, dėl nuo kovo mėnesio neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir darbo užmokesčio už 2017 m. rugpjūčio mėnesį. 2016 m. rugsėjo 9 d. ryte ieškovas kalbėjo su N. B. atsiskaitymo klausimu, Bendrovės atstovas nurodė, kad šiuo metu nėra galimybių sumokėti darbo užmokestį, žadėjo atsiskaityti po savaitės, tačiau pažadų neįvykdė. Pasak ieškovo, jis įspėjo N. B., kad darbo funkcijų nevykdys, kol su juo nebus visiškai atsiskaityta, į tai buvo įžeidžiančiai atsakyta, jog ieškovas yra atleistas. Ieškovo teigimu, po tokio pokalbio N. B. jo nenuvežė į darbo vietą, kaip buvo daroma įprastai. Nesutikdamas su atleidimu iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ieškovas nurodė, kad į darbą nevyko ne dėl savo kaltės, o dėl  N. B. priimto sprendimo atleisti jį iš darbo. Darbo santykių nutraukimas nebuvo tinkamai įformintas, apie darbo santykių pabaigą nepranešta SODR‘ai. Dėl neišmokėtų sumų ir neteisėto atleidimo ieškovas konsultavosi su organizacijos „Idėja Kaunui“ pirmininku, kuris dėl teisių pažeidimo kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją. Ieškovo nuomone, pagal faktinę situaciją jo darbo santykių nutraukimo pagrindas gali būti DK 127 straipsnio 2 dalis, 129 straipsnio 2 dalis arba DK 300 straipsnis. Ieškovas taip pat pareiškė prašymą priteisti DK nustatyto dydžio išeitinę išmoką. Prašymą dėl kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo ieškovas grindė tuo, kad atleidimo iš darbo dieną (2016 m. rugsėjo 9 d.) jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už 2016 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesius, išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Pažymėjo, kad vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas nuo banko sąskaitos numerio atsakovui elektroniniu paštu pateikimo dienos, t. y. 2017 m. rugpjūčio 5 d., iki visiško atsiskaitymo. Ieškovas taip pat prašė priteisti netesybas, numatytas DK 147 straipsnio 2 dalyje. Ieškovas pažymėjo, kad neginčija Darbo ginčų komisijos sprendimo dėl priteisto darbo užmokesčio dydžio, nes nėra faktinių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog sutartas darbo užmokestis yra 700 Eur, o ne 567,21 Eur, kaip nusprendė Darbo ginčų komisija.

3. Atsakovas UAB „Sodo bitės“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ieškovas 2016 m. kovo 16 d. buvo priimtas į darbą aplinkos tvarkytojo funkcijoms atlikti. Atsakovo teigimu, ieškovo atveju DK 127 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma, nes darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta, be to, darbuotojas nepateikė jokio įspėjimo apie darbo santykių nutraukimą, todėl darbdavys negalėjo sutikti ar nesutikti su darbo santykių nutraukimu. Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, atsakovas nurodė, kad aplinkybė, jog apie ieškovo įdarbinimą nebuvo pranešta SODR‘ai, negali būti laikoma svarbia priežastimi DK 129 straipsnio 2 dalies kontekste, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog darbo santykiai nutraukti vadovaujantis DK 129 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas 2016 m. rugsėjo 23 d. paaiškinimuose Valstybinei darbo inspekcijai nurodė, jog 2016 m. rugsėjo 9 d. jis atsisakė vykti į darbą dėl neva kilusio konflikto. Daugiau ieškovas darbe nepasirodė. Ieškovas sąmoningai neatvyko į darbą. Toks ieškovo elgesys labiausiai atitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą pagrindą – neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), o tai yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbuotojas gali būti atleistas be įspėjimo, jeigu jis vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Atsakovo teigimu, šiuo atveju, jeigu būtų sudaryta darbo sutartis, turėtų būti taikomas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytas atleidimo iš darbo pagrindas. Atsakovas neturi pareigos išmokėti ieškovui išeitinės išmokos, nes darbo santykiai nutraukti dėl ieškovo kaltės, atleidžiant iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, išeitinė išmoka nemokama. Atsakovas 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu antstolio buvo informuotas apie darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymą dėl 1008,22 Eur skolos, o 2017 m. rugsėjo 21 d. raštu antstolis nurodė apie skubiai vykdytiną išieškojimą dėl 567,21 Eur sumos. Likusios šio sprendimo dalies vykdymas sustabdytas, nes Darbo ginčų komisijos sprendimas apskųstas teismui. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 5 d. iki visiško atsiskaitymo bei netesybas yra nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. DGKS-3820 darbo byloje Nr. APS-1-10984 dalį, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl darbo sutarties pripažinimo nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir išeitinės išmokos išmokėjimo; nustatė, kad ieškovo ir atsakovo UAB „Sodo bitės“ darbo santykiai, trukę nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d., pasibaigė DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu; įpareigojo atsakovą AB „Sodo bitės“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui pateikti duomenis apie šiuo teismo sprendimu konstatuotą darbo santykių nutraukimo pagrindą; priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Sodo bitės“ 1134,42 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką ir 1008,22 Eur kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką, taip pat 304,20 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė; priteisė iš atsakovo UAB „Sodo bitės“ Lietuvos valstybei 4,35 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 409,50 Eur už ieškovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

5. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1-55-270/2017, įsiteisėjusiu 2017 m. birželio 20 d., nustatyta, jog E. V. UAB „Sodo bitės“ direktorės L. B. buvo priimtas į darbą UAB „Sodo bitės“ nuo 2016 m. kovo 16 d. Jo darbas nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d., direktorei L. B. pažeidus pareigą užtikrinti darbo sutarčių sudarymą su darbuotoju ir pateikti pranešimą apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžią SODR‘ai, pripažintas nelegaliu darbu. Teismas konstatavo, kad E. V. dirbo UAB „Sodo bitės“ naudai, susitaręs su L. B. dėl pagrindinių darbo sąlygų (darbo pobūdžio, darbo laiko, darbo užmokesčio), jam buvo suteikiamos darbo priemonės, buvo pasirūpinama nuvežimu į darbo vietą.

6. Ieškovas 2017 m. birželio 22 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydamas pripažinti, kad yra atleistas iš UAB „Sodo bitės“ pagal DK 127 straipsnio 2 dalį (darbdaviui nevykdant pareigos mokėti sulygtą darbo užmokestį), priteisti išeitinę išmoką, nesumokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d., kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2017 m. birželio 20 d. iki visiško atsiskaitymo. Darbo ginčų komisija 2017 m. liepos 26 d. sprendimu darbo byloje Nr. DGKS-3820 nusprendė: pripažinti, kad ieškovą ir atsakovą UAB „Sodo bitės“ nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. siejo darbo santykiai; išieškoti iš atsakovo ieškovo naudai 567,21 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) už 2016 m. rugpjūčio mėn., 441,01 Eur darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) už 2016 m. rugsėjo mėn. ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas; reikalavimus dėl darbo sutarties pripažinimo pasibaigusia pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, išeitinės išmokos, darbo užmokesčio nepriemokos iki 550 Eur (atskaičius mokesčius), delspinigių bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką atmetė kaip nepagrįstus. Darbo ginčų komisija nurodė vykdyti skubiai sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio – 567,21 Eur (neatskaičius mokesčių) – išieškojimo. Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl 1008,22 Eur skolos išieškojimo yra įsiteisėjęs ir yra vykdomas priverstine tvarka.

7. Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti jo darbo santykių nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų įforminęs ieškovo atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Atsakovo pozicija yra tokia, kad ieškovas UAB „Sodo bitės“ dirbo nelegaliai, t. y. neįforminus darbo santykių ir nepranešus SODR‘ai, todėl darbo santykiai 2017 m. rugsėjo 9 d. nutrūko neformaliai, be jokio teisinio pagrindo. Atsakovas ir jo atstovas neginčija aplinkybės, kad net ir po kompetentingų institucijų sprendimų (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutarimo ir Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimo priėmimo), atsakovas nepateikė SODRA‘ai duomenų apie ieškovo draudiminį laikotarpį, draudžiamąsias pajamas, draudiminio laikotarpio pabaigą ir teisinį pagrindą. Šios atsakovo pareigos – pateikti SODR‘ai ieškovo socialinio draudimo duomenis – neįvykdymą patvirtina SODR‘os 2017 m. lapkričio 17 d. raštas ir 2017 m. spalio 19 d. sprendimas. Draudėjui nepateikus socialinio draudimo pranešimų apie apdraustojo asmens tikslinamus duomenis, duomenys Registro duomenų bazėje buvo patikslinti pagal VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. priimtą sprendimą, kuriuo, be kita ko, buvo nuspręsta įrašyti į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazę UAB „Sodo bitės“ apdraustojo E. V. duomenis pagal Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. DGKS-3820: valstybinio socialinio draudimo pabaigą – 2016 m. rugsėjo 9 d. ir atleidimo pagrindą – DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. 2017 m. lapkričio 7 d. ieškovo prašymu jam buvo suteikta informacija apie įrašytą į SODR‘os sistemą jo darbo santykių nutraukimo pagrindą. Įvertinęs šias faktines aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovo reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu susiformavo po VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. priimto sprendimo ir jo pagrindu SODR‘os sistemoje atlikto įrašo apie atleidimo iš darbo pagrindą.

8. Teismas sprendė, kad ieškovo darbo santykių nutraukimas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. sprendimas, kuriame konstatuotas darbo santykių su ieškovu nutraukimo teisinis pagrindas, t. y. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, priimtas vadovaujantis Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. DGKS-3820. Motyvuojamoje VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus 2017 m. spalio 19 d. sprendimo dalyje nurodyta, kad Darbo ginčų komisija netenkino ieškovo prašymo dalies dėl darbo sutarties pripažinimo nutrūkusia DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu ir pasisakė, jog tuo atveju, jeigu tarp ieškovo ir atsakovo būtų sudaryta darbo sutartis, asmuo būtų atleistas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas pažymėjo, kad Darbo ginčų komisija dėl galimo darbo santykių nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nepasisakė nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje 2017 m. liepos 26 d. sprendimo dalyje. Pozicija dėl galimo darbo santykių nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą buvo išreikšta tik atsakovo Darbo ginčų komisijai pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei išsakyta atsakovo atstovo, dalyvaujant Darbo ginčų komisijos posėdyje.

9. Teismas nurodė, kad atsakovo argumentai dėl darbo santykių nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą yra nekonkretūs, grįsti prielaidomis. Be to, nustatyta, kad atsakovas niekaip neįformino darbo santykių su ieškovu pasibaigimo. Atsakovo pozicija dėl darbo santykių nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą susiformavo kaip ieškovo pareikšto prašymo Darbo ginčų komisijai pasekmė. Ji nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovas šią poziciją grindžia žodiniais paaiškinimais, neva ieškovo neatvykimu į darbą po 2017 m. rugsėjo 9 d. Tačiau iš paties atsakovo rašytinių paaiškinimų ir atsakovo atstovo teisme duotų paaiškinimų nenustatyta, kad atsakovas būtų kėlęs klausimą dėl ieškovo neatvykimo į darbą. Kai atsakovas nesidomėjo ieškovo neatvykimo į darbą priežastimis ir jų nevertino kaip neatvykimo be svarbių priežasčių, ginčo šalis siejusių darbo santykių nutraukimas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu yra nepagrįstas iš esmės. 

10. Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti, kad darbo santykiai nutraukti ne dėl jo kaltės ar iniciatyvos, parenkant tinkamą DK normą, teismas nurodė, jog pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, be kita ko, jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį; darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos. Ši įstatymo nuostata reikalauja, kad būtų dvi esminės sąlygos, t.y. darbuotojo prašymas, išreikštas raštu, ir prašymo pateikimo dieną egzistuojanti svarbi priežastis. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 9 d. ryte buvo susitikęs su N. B. atsiskaitymo klausimu. Teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo netikėti ieškovo paaiškinimais, kad jo darbą organizavo ir jam darbo užmokestį mokėjo N. B., kuris nėra atsakovo darbuotojas, tačiau žodžiu buvo įgaliotas savo sutuoktinės atsakovo direktorės L. B. organizuoti ieškovo darbą. Be to, ieškovas patikslintame ieškinyje išsamiai išdėstė aplinkybes, kada ir kokio dydžio darbo užmokestis jam N. B. buvo išmokėtas. Atsakovo atstovo teisme duoti paaiškinimai, kad N. B. santykiuose su ieškovu veikė kaip šeimos verslą organizuojantis asmuo, sustiprina įsitikinimą, jog N. B. buvo realiai ieškovo darbą organizuojantis bei jam darbo užmokestį mokantis asmuo. Todėl pripažintina, kad ieškovas 2016 m. rugsėjo 9 d., esant neformaliems darbo santykiams (neįformintiems įstatymų nustatyta tvarka), pagrįstai reikalavo jam priklausančio darbo užmokesčio iš neformalaus atsakovo atstovo N. B.. Ieškovo teigimu, 2016 m. rugsėjo 9 d. jis įspėjo N. B., jog darbo funkcijų nevykdys, kol su juo nebus visiškai atsiskaityta, į tai buvo atsakyta, kad jis yra atleistas. Atsakovo atstovas teismo posėdyje neginčijo, kad 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškovas išreiškė norą nebedirbti pas atsakovą. Teismo vertinimu, tokie paaiškinimai suponuoja faktą, kad ieškovas 2016 m. rugsėjo 9 d. paaiškino atsakovo neformaliam atstovui, jog yra pažeidžiama jo teisė gauti priklausantį atlygį už darbą, ir dėl šios priežasties jis, atsakovo atstovui nevykdant pareigos mokėti darbo užmokestį, pareiškė darbo santykių nebetęsiantis. Teismo nuomone, tokie ieškovo paaiškinimai traktuotini kaip prašymas DK 127 straipsnio 2 dalies prasme. Nors prašymas nebuvo išreikštas įstatymo reikalaujama rašytine forma ir nebuvo laikytasi įspėjimo termino, tačiau šios aplinkybės, įvertinus tai, kad šalis siejo neformalūs darbo santykiai, negali būti aiškinamos kaip DK 127 straipsnio 2 dalies sąlygų neišpildymas. Teismas pabrėžė, kad atsakovas niekaip nebuvo įforminęs ieškovo darbo, nepranešė SODR‘ai apie darbo santykių su ieškovu nutraukimą, todėl DK 127 straipsnio 2 dalyje prašymui keliamas rašytinės formos reikalavimas, laikantis konkretaus įspėjimo termino, nagrinėjamu atveju netaikytini, nes priešingu atveju būtų ginami atsakovo, kaip nesąžiningos darbo santykių šalies, interesai. Teismas nurodė, kad byloje įrodyta, jog 2017 m. rugsėjo 9 d. atsakovas nebuvo sumokėjęs ieškovui darbo užmokesčio už 2016 m. rugpjūčio mėnesį ir dalies už 2016 m. rugsėjo mėnesį, taip pažeisdamas DK 93 straipsnyje įtvirtintą pareigą mokėti darbuotojui darbo užmokestį. Faktinė aplinkybė dėl ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio nustatyta Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimu. Be to, atsakovo piktnaudžiavimą įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis tinkamą atsiskaitymą su darbuotoju, patvirtina tai, jog darbo užmokesčio išmokėjimas ieškovui nebuvo tinkamai įforminamas, bei atsakovo tolesnis elgesys, t. y. vengimas išmokėti ieškovui jam priklausantį darbo užmokestį, kuris pagal Darbo ginčų komisijos sprendimą išieškomas priverstine tvarka. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo svarbi priežastis ieškovui nutraukti darbo santykius su atsakovu, ir konstatavo, jog ginčo šalių darbo santykiai nutrūko DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu.

11. Teismas nurodė, kad, pripažinus, jog ginčo šalių darbo santykiai nutrūko DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, ieškovas turi teisę gauti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 2 dalis). Remdamasis tuo, kad Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimu nustatyta, jog ieškovo vieno mėnesio darbo užmokestis yra 567,21 Eur (neatskaičius mokesčių), teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 1134,42 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką. 

12. Dėl ieškovo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką arba netesybas, teismas nurodė, kad atsakovas šio teismo sprendimo priėmimo dieną neįvykdė pareigos atsiskaityti su ieškovu, ieškovo kaltės dėl to nėra, todėl ieškovui, atsižvelgiant į jo prašymą skaičiuoti vidutinį darbo užmokestį nuo 2017 m. rugpjūčio 5 d., taikytina naujojo DK 147 straipsnio 2 dalis (DK redakcija, galiojanti nuo 2017 m. liepos 1 d.) – priteistinos netesybos, kurių dydis nustatomas darbuotojo vidutinį darbo užmokestį per mėnesį padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Spręsdamas dėl atsakovui taikytinos sankcijos dydžio, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes: faktiniai ieškovo ir atsakovo darbo santykiai truko trumpą laiko tarpą – šešis mėnesius; atsakovo skolos dydis pagal Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimą – 1008,22 Eur (neatskaičius mokesčių), todėl priteisti įstatymo nustatytą sankciją už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2017 m. rugpjūčio 5 d., skaičiuojant už kiekvieną uždelstą mėnesį po 567,21 Eur (neatskaičius mokesčių), būtų neproporcinga ir reikštų didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos. Teismo vertinimu, Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimu ieškovui iš atsakovo priteisto dydžio kompensacija – 1008,22 Eur (neatskaičius mokesčių) už visą uždelstą atsiskaityti laiką – leis pasiekti DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytus kompensavimo darbuotojo atžvilgiu bei nubaudimo atsakovo atžvilgiu tikslus. Dėl to teismas priteisė šią sumą iš atsakovo ieškovo naudai.

13. Ieškovo reikalavimo priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas teismas netenkino, remdamasis tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo netaikoma darbo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010).

III.              Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Sodo bitės“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį dėl darbo santykių nutraukimo pagrindo nustatymo, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, paliekant galioti Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-1-10984; priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovo ir atsakovo darbo santykiai  nutrūko DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nagrinėjamoje situacijoje nebuvo sąlygų viseto, būtino darbo santykių pasibaigimui pagal DK 127 straipsnio 2 dalį konstatuoti:

14.1.1. Pirma, nebuvo ieškovo valios nutraukti darbo santykius – ieškovas niekada nepateikė (nei žodžiu, nei raštu) darbdaviui prašymo nutraukti darbo santykius. Ginčo metu ieškovas nuosekliai teigė, kad 2016 m. rugsėjo 9 d., t. y. paskutinę dieną, kai jis pasirodė darbe, nurodė jį į darbą turėjusiam nuvežti atsakovo direktorės sutuoktiniu, jog „šiandien niekur nevažiuos dirbti, kol neatiduos pinigų“. Ieškovas neišreiškė noro nutraukti veiklą ir toliau komunikuodamas su N. B.. Vienintelis ieškovo pateiktas prašymas buvo sumokėti neva jam priklausančias sumas už jo darbą. Faktą, kad ieškovas būtų toliau dirbęs, jeigu būtų patenkintas jo prašymas, nurodė ir pats ieškovas 2017 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio metu (2017 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas 15:45-15:52 ), o į darbą jis nebeatvyko dėl 2016 m. rugsėjo 9 d. kilusio konflikto su N. B., po kurio jis nusprendė, kad yra neva atleistas. Kita vertus, nepaisant to, kad ieškovas nebuvo gavęs iš darbdavio jokio dokumento, patvirtinančio jo atleidimo iš darbo faktą, jis apskritai nesikreipė į atsakovo Bendrovės direktorę L. B. dėl atleidimo iš darbo, nors būtent su ja ieškovas tikino sudaręs darbo sutartį ir žinojo, jog ji vadovauja įmonei (2017 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas 27:47-29:06). Toks Ieškovo pasyvumas, nededant jokių pastangų susisiekti su vieninteliu asmeniu (Bendrovės vadove), turinčiu teisę jį atleisti iš darbo, yra nesuprantamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovas tikina manęs, jog dirba legaliai.

14.1.2. Antra, pripažinus, kad darbo santykiai nutraukti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nors ieškovas nebuvo pateikęs įstatymo reikalaujamo pareiškimo, būtų nepagrįstai ginami tik pastarojo interesai. Kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, DK straipsnio 1 ar 2 dalies taikymui lemiamą reikšmę turi jo valios išreiškimas įstatymo reikalaujama forma. DK 35 straipsnyje nustatytos bendrosios darbo santykių dalyvių tarpusavio elgesio taisyklės nagrinėjamos bylos atveju reiškia ir tai, kad darbdavys turi vertinti jam pateiktą darbuotojo pareiškimą atleisti iš darbo ne tik formalios jo atitikties įstatymo reikalaujamai formai, bet ir visų su šiuo darbuotoju susijusių darbo santykių kontekste (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-821-265/2017). Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad pareiškimas nutraukti darbo sutartį darbdaviui turi būti pateiktas raštu, nurodant jo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą. Kartu pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2009; kt.). Vadinasi, darbuotojo pareiškimo pateikimas užtikrina, kad darbdavys būtų laiku informuotas apie asmens siekį nutraukti darbo sutartį, todėl šis dokumentas turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Vienas esminių - darbo santykių pasibaigimo datos nurodymas. Skirtingai nei DK 127 straipsnio 1 dalyje, DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad, įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių buvimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys darbo dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010). Taigi darbuotojas privalo nurodyti, kada pageidauja nutraukti darbo sutartį, o darbdavys privalo iki nurodytos dienos priimti sprendimą, ar patenkinti šį prašymą. Jeigu darbo santykiai nutraukiami pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, svarbi yra ir darbdavio valia nuspręsti dėl darbo sutarties tęstinumo. Priešingu atveju, darbuotojui neinformavus darbdavio, pastarasis negali žinoti tikrosios darbuotojo valios, t. y. darbdavys nežino, kada norima nutraukti darbo santykius, todėl negali priimti sprendimo dėl asmens atleidimo iš darbo. Susiklosčiusioje situacijoje faktas, kad darbuotojas nepateikė nei žodinio, nei rašytinio pareiškimo nutraukti darbo santykius, nenurodė jokios datos, nuo kurios laikytų, jog jie baigėsi, ne tik įrodo, kad darbuotojas neturėjo tikslo nutraukti darbą Bendrovėje (jis tik siekė, jog darbdavys išmokėtų jam neva priklausančias sumas), tačiau ir paneigia išvadą, kad darbo santykiai buvo nutraukti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį.

14.1.3. Trečia, kategoriškai nesutinkama su teismo išvada, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nebuvo įforminęs raštu ieškovo darbo, nepranešė SODR“ai apie darbo santykių su ieškovu nutraukimą, rašytinės pareiškimo formos bei įspėjimo dėl darbo santykių termino nutraukimo reikalavimai ieškovui netaikytini. Pabrėžtina, kad ne tik darbdavys turi tinkamai įgyvendinti jam įstatymų nustatytas pareigas, tačiau ir darbuotojas turi laikytis įstatymų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat orientuojama į tai, kad, nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kylančius ginčus, atsižvelgiant į DK 2 straipsnyje įtvirtintą darbo teisės subjektų lygybės principą, negali būti ginami tik darbuotojo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009). Sprendžiant iš byloje pateiktų įrodymų, ieškovas ne kartą yra nurodęs, jog nežinojo, kad darbas yra nelegalus. Dėl to aplinkybė, kad ieškovas nesilaikė DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų, negali būti pateisinama prieš tai nurodytu darbdavio elgesiu. Taigi ieškovas privalėjo pateikti rašytinį pareiškimą, kuris atitiktų DK nustatytus reikalavimus, kad darbdavys galėtų priimti sprendimą dėl darbo santykių nutraukimo ar jų tęsimo. Tokio pobūdžio prašymo ieškovas atsakovui nepateikė, savavališkai neatvyko į darbą. Esant tokioms aplinkybėms, Darbo ginčų komisija 2017 m. liepos 26 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovas pats neatvyko į darbą, todėl galima būtų teigti, jog toks jo elgesys labiausiai atitinka DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, o tai yra laikoma šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

14.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, nes nesuprantama, kokiais motyvais bei įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad ieškovo darbo santykiai atsakovo Bendrovėje nutrūko pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Sprendime nurodyta, jog „Nėra pagrindo spręsti, kad ieškovo reikalavimas nustatyti būtent tokį darbo santykių nutraukimo pagrindą, būtų neatitinkantis realios situacijos. Ieškovas argumentuotai išdėstė savo poziciją, paaiškino, kad atsakovo atstovė L. B. pažeidė įstatymo reikalavimus, t. y. neįformino darbo santykių, nepranešė Sodrai apie darbo pradžią. Be to, pasak ieškovo, jis į darbą po 2016 m. rugsėjo 9 d. neatvyko dėl susidariusios konfliktinės situacijos su L. B. sutuoktiniu N. B. dėl UAB „Sodo bitės“ nevykdomos pareigos išmokėti darbo užmokestį ir paties N. B. nurodymo: „esi atleistas“. Tokie teismo argumentai neįrodo, kad susiklosčiusioje situacijoje buvo DK 127 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visetas. Teismo išvada apskirtai grįsta vien prielaidomis. Pirma, faktą, kad atsakovo vadovė nepranešė SODR‘ai apie darbo santykius ar neįformino darbo santykių, ieškovas sužinojo tik vėliau, t. y. po 2017 m. rugsėjo 9 d. (kai nurodė, kad, kol nebus išmokėtos neva jam priklausančios sumos, tol jis nevyks į darbą), taigi tai negalėjo būti priežastis ieškovui prašyti nutraukti darbo santykius. Antra, faktas, kad ieškovas neatvyko į darbą, todėl, jog manė, kad po neva įvykusio konflikto yra atleistas, dar kartą įrodo, jog nebuvo ieškovo iniciatyvos nutraukt savo veiklą Bendrovėje. Iš teismo nurodytų aplinkybių aiškiai matyti, kad ieškovas pateikė tik reikalavimą sumokėti tam tikras sumas, tačiau ne prašymą nutraukti darbo santykius. Teiginys, jog ieškovas išreiškė valią nutraukti savo veiklą, yra visiškai nepagristas ir dėl to, kad ieškovas 2017 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog, išmokėjus jam neva priklausančias sumas, jis būtų sutikęs toliau vykdyti jam priskirtas funkcijas.

14.3. Teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl pagrindinės DK 127 straipsnio 2 dalies sąlygos – darbuotojo valios. Teismas iš esmės įrodė tik vieną sąlygą DK 127 straipsnio 2 daliai taikyti, t. y. kad buvo pažeista ieškovo teisė į jam priklausantį atlygį už darbą. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas išimtinai rėmėsi ieškovo pateiktais paaiškinimais, kurie ne tik neatitinka faktiškai susiklosčiusios situacijos, tačiau yra akivaizdžiai neteisingi. Būtent dėl tokio teismo subjektyvaus vertinimo buvo klaidingai aiškinta ir taikyta DK 127 straipsnio 2 dalies nuostata bei padaryta nepagrįsta išvada dėl ieškovą ir atsakovą siejusių santykių pasibaigimo pagrindo.

15. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad atsakovo apeliacinis skundas nepagrįstas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. Ieškovas, tiek duodamas paaiškinimus Valstybinėje darbo inspekcijoje, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1.-55-270/2017, tiek Darbo ginčų komisijoje, taip pat nagrinėjant šią darbo ginčo bylą pirmosios instancijos teisme, nuosekliai aiškino, kad jam nebuvo laiku mokamas darbo užmokestis, vėliau – apskritai nesumokėtas, todėl jis 2016 m. rugsėjo 9 d. atsakovo vadovės sutuoktiniui aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog nebedirbs; į tai jam necenzūriniais žodžiais buvo nurodyta, kad nuo šios akimirkos yra atleistas, išliptų iš transporto priemonės ir nesitikėtų darbo užmokesčio. Po tokio pokalbio atsakovo vadovės sutuoktinis nevežė ieškovo į darbo vietą, nei jis, nei Bendrovės vadovė nebandė su ieškovu susisiekti, išsiaiškinti, kodėl jis nedirba. Valstybinei darbo inspekcijai Bendrovės vadovė teigė, kad ieškovas niekada nedirbo Bendrovėje, kad su juo niekada nebuvo sudaryta darbo sutartis, jam niekada nemokėtas atlygis už darbą. Vėliau atsakovas pripažino, kad pažeidė įstatymus, nepranešdamas apie ieškovo darbą Bendrovėje SODR‘ai, tačiau laikėsi pozicijos, kad dėl to, jog ieškovo darbo santykiai nebuvo įforminti raštu, todėl netaikytinos DK nuostatos. Apeliaciniame skunde atsakovas pats sau prieštarauja, teigdamas, kad ieškovas, siekdamas nutraukti darbo santykius, privalėjo laikytis DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir pateikti darbdaviui rašytinį prašymą, nurodydamas darbo santykių nutraukimo pagrindą, datą ir kt. Atsakovas, pažeidęs įstatymo reikalavimus ir neįforminęs ieškovo darbo santykių Bendrovėje, neturėjo teisėto pagrindo reikalauti, kad ieškovas, nutraukdamas darbo santykius, pateiktų prašymą raštu, taip pat neturėjo teisėto pagrindo remtis tuo, kad, ieškovui neatvykus į darbą, jo darbo santykiai nutraukti dėl pravaikštos.

15.2. Atsakovas po 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškovui neatvykus į darbą nesikreipė į jį, kad paaiškintų neatvykimo į darbą priežastis, jo darbo santykių nutraukimo niekaip neįformino, nepranešė SODR‘ai nei apie darbo santykių pradžią, nei apie pabaigą, darbo santykių nutraukimo pagrindą. Tokios aplinkybės suponuoja, kad atsakovas 2016 m. rugsėjo 9 d. aiškiai suvokė, jog ieškovo darbo santykiai gali būti nutraukti žodžiu, nesilaikant DK nustatytos tvarkos.

15.3. Atsakovo teiginius, kad ieškovo valią tęsti darbo santykius patvirtina tai, jog po 2016 m. rugsėjo 9 d. jis komunikavo su Bendrovės vadovės sutuoktiniu, paneigia ieškovo ir atsakovo vadovės sutuoktinio bendravimo – ieškovui rašytų įžeidžiančių trumpųjų žinučių – turinys.

15.4. Darbo ginčų komisija 2017 m. lipos 26 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje visiškai nepasisakė dėl ieškovo atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Dėl to negali būti pripažinta, kad ieškovas atleistas nurodytu pagrindu.               

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

18. Apeliantas (atsakovas) UAB „Sodo bitės“ ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Darbo ginčų komisijos 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. DGKS-3820 darbo byloje Nr. APS-1-10984 dalį dėl ieškovo darbo santykių atsakovo Bendrovėje nutraukimo pagrindo ir pripažino, kad ieškovo darbo sutartis su UAB „Sodo bitės“ nutraukta ne pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, bet pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ir priteisė ieškovui 1134,42 Eur išeitinę išmoką bei 1008,22 Eur kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką. Apelianto teigimu, ginčo atveju nėra DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų, būtinų darbo sutarties pasibaigimui šioje normoje įtvirtintu pagrindu konstatuoti.

19. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio DK 127 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią darbo sutarties nutraukimą darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių, darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, be kita ko, ir tuo atveju, jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį. Darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos. Taigi darbo sutarčiai DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu nutraukti būtinos šios sąlygos: 1) darbuotojo prašymas, pateiktas raštu, ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas; 2) konkreti svarbi priežastis, dėl kurios darbuotojas siekia nutraukti darbo sutartį.

20. Apeliantas (atsakovas) teisingai nurodė sąlygas, būtinas darbo sutarčiai DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu nutraukti. Nagrinėjamo bylos aspektu pabrėžtina tai, kad apeliantas pripažįsta, jog yra įrodyta viena iš būtinųjų DK 127 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų – t. y. kad 2016 m. rugsėjo 9 d., kai ieškovas atsakovo įgaliotam atstovui pareiškė atsisakąs dirbti, kol jam nebus sumokėtas uždirbtas atlyginimas, buvo pažeista ieškovo teisė į jam priklausantį atlygį už darbą (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Tačiau apeliantas kategoriškai kvestionuoja pirmosios instancijos išvadą, kad 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškovas išreiškė valią nutraukti savo darbą Bendrovėje, t. y. kad buvo kita būtinoji sąlyga darbo sutarčiai DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu nutraukti. Apelianto teigimu, ieškovas nesiekė nutraukti darbo santykių, nes nepateikė darbdaviui jokio pareiškimo dėl darbo santykių nutraukimo, nenurodė, nuo kada pageidauja tai padaryti; priešingai, ieškovo elgesys patvirtina, jog jis būtų tęsęs darbo santykius, jeigu atsakovas būtų išmokėjęs neva jam priklausančias sumas.

21. Apeliantas teisingai nurodo, kad ieškovas raštu nepateikė prašymo nutraukti darbo santykius UAB „Sodo bitės“. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju, kai byloje nekvestionuojamai nustatyta, jog apeliantas, kaip darbdavys, įdarbinęs ieškovą Bendrovėje, įstatymo nustatyta tvarka neįformino darbo santykių (nesudarė rašytinės sutarties, apie ieškovo darbą nepranešė SODR‘ai, niekaip neapskaitė ieškovo darbo laiko, neapskaitė darbo užmokesčio ir kt.), apeliantas nepagrįstai teigia, kad, nesant rašytinio ieškovo prašymo nutraukti darbo santykius DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, nėra teisinio pagrindo nustatyti, jog ieškovo darbo santykiai UAB „Sodo bitės“ pasibaigė pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Apelianto pozicija, kai darbdavys, kuriam įstatymas nustato imperatyvią pareigą tinkamai įforminti į darbą priimto darbuotojo darbo teisinius santykius, pažeidęs šiuos imperatyvius reikalavimus, kvestionuoja darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu, remdamasis tuo, kad nėra pateikta rašytinio darbuotojo pareiškimo, nesuderinama su pamatiniais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (DK 35 straipsnis).

22. Kai nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovą ir atsakovą UAB „Sodo bitės“ nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. siejo faktiniai darbo santykiai, apie ginčo šalis siejusių faktinių darbo santykių pasibaigimo pagrindą spręstina analizuojant konkrečias šalis siejusių santykių nutrūkimo aplinkybes.

23. Apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad ieškovas ir žodžiu neišreiškė valios nutraukti darbo santykius UAB „Sodo bitės“, jis būtų tęsęs darbą, jeigu atsakovas (apeliantas) būtų išmokėjęs   ieškovo reikalautas sumas.

24. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktų duomenų visumą, neturi pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentų, kad ieškovas žodžiu neišreiškė valios nutraukti darbo santykius. Pažymėtina, kad apeliantas, tvirtindamas, jog ieškovas neketino nutraukti darbo santykių, tik reikalavo su juo atsiskaityti, selektyviai remiasi tam tikrais bylos duomenimis ir ieškovo frazėmis, nevertindamas jų byloje nustatytų šalių ginčo aplinkybių visumos kontekste. Byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovo įgaliotam atstovui (Bendrovės vadovės sutuoktiniui N. B.) ieškovo 2016 m. rugsėjo 9 d. išsakytas pareiškimas, jog jis nevažiuos dirbti, jeigu nebus jam sumokėtas atlyginimas už darbą ankstesniais mėnesiais, vertinant šį pareiškimą kitų ginčo aplinkybių kontekste, buvo ne kas kita, kaip darbuotojo pareikšta valia nutraukti darbą atsakovo Bendrovėje, remiantis jo teisės gauti sulygtą atlyginimą už darbą nevienkartiniu pažeidimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

25. Byloje esančių duomenų analizė neteikia pagrindo pripažinti pagrįsta apelianto poziciją, kad ieškovo veiksmai po 2016 m. rugsėjo 9 d. pareiškimo rodo, jog jis nesiekė nutraukti darbo santykių, o tik gauti reikalaujamą atlyginimą už darbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje nustatytų aplinkybių aišku, kad, darbdaviui atsisakius sumokėti ieškovo reikalaujamą darbo užmokesčio skolą, ieškovas neketino tęsti darbo santykių atsakovo Bendrovėje, po 2016 m. rugsėjo 9 d. nesiteiravo atsakovo dėl darbo, jo kontaktavimas su atsakovo atstovais tebuvo siekis gauti sulygtą atlyginimą už praėjusių darbo UAB „Sodo bitės“ laikotarpį (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

26. Dėl apelianto argumentų, kad ieškovas 2017 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio metu pats patvirtino, jog būtų toliau dirbęs, jeigu būtų patenkintas jo prašymas dėl nesumokėto darbo užmokesčio, pabrėžtina tai, kad byloje įrodyta, jog sulygto darbo užmokesčio skola po 2016 m. rugsėjo 9 d. ieškovo padaryto pareiškimo jam nebuvo sumokėta. Ieškovui priklausantis darbo užmokestis priteistas tik po jo kreipimosi į Darbo ginčų komisiją, kurios sprendimo apeliantas neskundė, tačiau ir nevykdo gera valia – ieškovui priteistų sumų išieškojimas iš atsakovo vykdomas priverstine tvarka. Taigi apelianto pacituoti ieškovo paaiškinimai teismo posėdyje nepaneigia ieškovo valios nutraukti darbo santykius dėl darbdavio pažeidinėjamos pareigos laiku mokėti sulygtą darbo užmokestį. Apeliantas akivaizdžiai nepagrįstai kvestionuoja ieškovo valią nutraukti darbo santykius UAB „Sodo bitės“ dėl jam laiku nemokėto sulygto atlyginimo. 

27. Apelianto argumentai, kad ieškovas, siekdamas nutraukti darbo santykius, privalėjo kreiptis į atsakovo Bendrovės direktorę, tačiau to nepadarė, šio konkretaus darbo ginčo atveju pripažintini nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs šalių ginčo faktines aplinkybes, įvertinęs ginčo šalių paaiškinimus teismo posėdyje, padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog atsakovo UAB „Sodo bitės“ įgaliotu atstovu veikti visais klausimais, susijusiais su ieškovo darbu šioje Bendrovėje, ieškovas pagrįstai laikė atsakovo vadovės sutuoktinį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas jam priklausančio darbo užmokesčio 2016 m. rugsėjo 9 d. pagrįstai reikalavo iš jam atsakovo įgaliotu asmeniu pristatyto Bendrovės vadovės sutuoktinio, o šiam asmeniui ieškovo padarytą pareiškimą pagrįstai įvertino kaip valios nutraukti darbo santykius išreiškimą DK 127 straipsnio 2 dalies prasme.

28. Apelianto argumentai, kad ieškovo pareiškimas, be kita ko, neatitiko DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbuotojui reikalavimo įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, taip pat atmestini kaip nepagrįsti, atsižvelgiant į byloje nustatytas konkrečias aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo pagrindo, išaiškinta, kad išankstinio įspėjimo terminas nustatytas darbdavio interesais, todėl darbdavys turi teisę atsisakyti nuo šio termino jam suteiktos lengvatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2013). Bylos duomenimis, ieškovui 2016 m. rugsėjo 9 d. pareiškus, kad tuo atveju, jeigu nebus sumokėtas priklausantis darbo užmokestis, jis nedirbs, UAB „Sodo bitės“ atstovaujantis asmuo iš karto po šio darbuotojo pareiškimo nurodė, jog ieškovo prašomas atlyginimas jam nebus sumokėtas ir kad ieškovas yra atleistas. Nagrinėjamoje byloje nustatytų šalių ginčo aplinkybių kontekste atsakovo reakcija į ieškovo pareiškimą ir tolesnis elgesys, nereiškiant ieškovui reikalavimo vykti dirbti, vertintini kaip aiškus darbdavio sutikimas, kad darbuotojas darbo santykius nutrauktų iš karto, t. y. 2016 m. rugsėjo 9 d., nesilaikant įstatymų nustatyto termino įspėti darbdavį apie darbo sutarties nutraukimą, šiuo konkrečiu atveju – nesilaikant DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytos darbuotojo pareigos apie darbo santykių nutraukimą įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

29. Byloje nustatytų šalių darbo ginčo aplinkybių visumos analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas, kaip UAB „Sodo bitės“ darbuotojas, 2016 m. rugsėjo 9 d. išreiškė savo valią nutraukti darbo santykius Bendrovėje dėl pažeidžiamos jo teisės laiku gauti sulygtą darbo užmokestį, atsakovas, kaip darbdavys, sulaukęs tokio darbuotojo pareiškimo jį priėmė, iš karto sutikdamas, kad ieškovas netęstų darbo, ir tokie faktiniai šalių veiksmai iš esmės atitinka visas DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas darbo sutarties pasibaigimo darbuotojo pareiškimu dėl darbdavio nevykdomų įsipareigojimų sąlygas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

30. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ieškovo darbo santykių atsakovo Bendrovėje, kurių atsakovas nebuvo įforminęs įstatymų reikalaujama tvarka, pasibaigimo aplinkybes, visiškai pagrįstai pripažino, jog susiklosčiusioje situacijoje yra visos sąlygos konstatuoti, kad ieškovo darbo santykiai UAB „Sodo bitės“ pasibaigė DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. darbuotojo pareiškimu nutraukti darbo sutartį dėl darbdavio nevykdomų įsipareigojimų laiku mokėti sulygtą atlyginimą už darbą. 

31. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pagrindė, kodėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pripažinti, kad ginčo šalis sieję faktiniai darbo santykiai pasibaigė DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinto šiukštaus darbo drausmės pažeidimo (neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai. Teismas teisingai pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas UAB „Sodo bitės“ būtų kėlęs klausimą dėl ieškovo neatvykimo į darbą 2016 m. rugsėjo 9 d. ar vėliau, kad nevykimą į darbą būtų vertinęs kaip pravaikštą ir sprendęs dėl ieškovo atleidimo iš darbo už darbo drausmės pažeidimą, vadovaudamasis drausminių nuobaudų skyrimo tvarka. Atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo šalis siejusių darbo santykių nutraukimas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu yra nepagrįstas iš esmės. 

32. Pripažinęs, kad ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, bei konstatavęs, jog ginčo šalių darbo santykiai pasibaigė DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė darbo sutarties nutraukimo teisinius padarinius, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovo išeitinę išmoką bei netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde nekvestionuojamas pirmosios instancijos teismo pritaikytų darbo sutarties nutraukimo padarinių teisėtumas bei pagrįstumas, neginčijamos pirmosios instancijos teismo priteistos sumos. Dėl to teisėjų kolegija šiais klausimais detaliau nepasisako.

33. Apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, teisėjų kolegija atmeta kaip aiškiai nepagrįstus. Teismas itin išsamiai ištyrė byloje surinktų duomenų visumą, argumentuotai pagrindė kiekvieną išvadą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai pagrindžia, kad byla buvo nagrinėjama rūpestingai ir atsakingai. Apelianto argumentai, jog nesuprantama, kokiais motyvais bei įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad ieškovo darbo santykiai atsakovo Bendrovėje nutrūko pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, atmestini. Ta aplinkybė, kad byloje nustatytas šalių ginčo faktines aplinkybes teismas įvertino kitaip, nei būtų palanku apeliantui, šiuo atveju jokiu būdu nereiškia, jog teismo sprendimo motyvai – neaiškūs.         

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo apelianto cituojamų kasacinio teismo suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, nes sprendimo motyvuojamojoje dalyje ne tik pateikė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, bet ir argumentus, dėl kurių tam tikrus įrodymus atmetė. Pirmosios instancijos teismo išvados nagrinėjamoje byloje padarytos nepažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklės, pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

35. Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šioje konkrečioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias darbo santykių pasibaigimą, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, atsižvelgė į teismui skirtą aktyvų vaidmenį, nagrinėjant darbo bylas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nenustatyta pagrindo šiam teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).       

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atmesti apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą.

Teisėjai                                                                      Loreta Braždienė

                                                                                                                                                                                      Laima Ribokaitė

                                                                                                                                                                                      Tomas Venckus