Civilinė byla Nr. 3K-3-481-248/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39516-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.5.2.17, 2.6.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei R. P. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žalos, patirtos teikiant išlaikymą ne savo sūnui, dydžio nustatymą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas R. P. prašė priteisti iš atsakovės R. P. 9568,17 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakove susituokė 2006 m. kovo 4 d., o 2006 m. gegužės 2 d. gimė atsakovės sūnus I. P., kurio tėvu gimimo įraše nurodytas ieškovas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimu bylos šalių santuoka nutraukta dėl atsakovės kaltės. Šiuo teismo sprendimu iš ieškovo priteistas išlaikymas I. P., kaip ieškovo sūnui, po 700 Lt (202,73 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki pilnametystės.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu nustatyta, kad ieškovas nėra I. P. tėvas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje dėl santuokos nutraukimo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi – atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nėra biologinis atsakovės sūnaus tėvas, panaikinta sprendimo dalis dėl išlaikymo priteisimo.
5. Ieškovas ieškinį dėl žalos atlyginimo grindė teigdamas, kad atsakovė jam nepranešusi apie tikimybę, jog vaikas gali būti kito asmens sūnus, elgėsi neteisėtai, tai lėmė nuostolių atsiradimą – pareigą teikti išlaikymą atsakovės sūnui ne tik teismo sprendimo pagrindu, bet nuo pat vaiko gimimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės R. P. ieškovui R. P. 2883 Eur (9956 Lt) nuostolių atlyginimo ir 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; kitą ieškinio dalį atmetė.
7. Teismas pažymėjo, jog ieškovo reikalavimas susideda iš dviejų dalių, t. y. iš nuostolių, susijusių su vaiko išlaikymu, atlyginimo priteisimu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki tėvystės nuginčijimo (9956 Lt (2883 Eur) ir nuostolių, atsiradusių nuo vaiko gimimo iki tėvystės nuginčijimo (23 081 Lt (6684,71 Eur). Teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovo nuostolius, susijusius su atsakovės sūnaus išlaikymu pagal teismo sprendimą dėl laikinojo išlaikymo nuo 2012 m. gegužės 17 d. po 700 Lt (202,73 Eur), iš viso 2883 Eur (9956 Lt (2883 Eur). Teismas sprendė, kad atsakovė pažeidė bendro pobūdžio pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos – atsakovė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga nepasakydama ieškovui apie tai, kad, prieš pradėdama bendrauti su juo, turėjo artimus santykius su kitu vyru, todėl vaikas gali būti šio asmens sūnus. Teismui priteisus vaikui išlaikymą, ieškovas, vykdydamas teismo sprendimą, patyrė 2883 Eur nuostolių.
8. Ieškovo reikalavimo dalį dėl 23 081 Lt (6684,71 Eur) priteisimo teismas atmetė remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnio nustatyta dėl tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus ir pažymėdamas, kad teisinė prievolė teikti išlaikymą ir materialiai rūpintis savo vaiku atsiranda tik tiems tėvams, kurių tėvystė (motinystė) yra įforminta įstatyme nustatyta tvarka, t. y. tiems, kurie vaiko gimimo įraše nurodyti kaip vaiko tėvas (motina). Nuginčijus tėvystę, vaiko tėvu įrašytam asmeniui pasibaigia pareiga išlaikyti vaiką. Vaikui priklausančios kaip išlaikymas gautos ir motinos uzufrukto teisėmis tvarkytos lėšos negali būti civilinės atsakomybės objektas, nes CK 3.185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vaikų ir tėvų turto atskyrimo principas. Negalima išieškoti iš vaikui priklausančio turto, kurį tėvai ar vienas iš tėvų tvarko uzufrukto teisėmis, pagal tėvų ar vieno iš tėvų prievoles. Vaiko motina, būdama jo nepilnamečiam vaikui išlaikyti sumokėtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis, gali būti deliktinės civilinės atsakomybės subjektas, jeigu nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismas padarė išvadą, kad nuo vaiko gimimo iki tėvystės nuginčijimo, kol ieškovas buvo įrašytas sūnaus tėvu, jis turėjo įstatyme nustatytą pareigą išlaikyti vaiką nuo vaiko gimimo momento. Be to, ieškovas nepateikė nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 22 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą – priteisė iš atsakovės ieškovui 5593,84 Eur nuostolių atlyginimo, o kitą ieškinio dalį atmetė.
10. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškinys tenkintas, o sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas atlyginti nuostolius, patirtus iki 2012 m. gegužės 17 d., vertino kaip neargumentuotą, pažymėjo, kad išvada, jog atsakovė ieškovo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, galioja viso periodo metu, neskaidant į laikotarpį iki 2012 m. gegužės 17 d. ir po šios datos.
11. Kolegija pažymėjo, kad ieškinys pareikštas deliktinės atsakomybės taikymo pagrindu, todėl, atsakovei prašant, taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas apie savo teisės pažeidimą, t. y. kad jis nėra I. P. tėvas, sužinojo 2013 m. balandžio 12 d., gavęs tai patvirtinančią laboratorijos išvadą. Vadinasi, ieškovas gali pretenduoti į papildomą žalos atlyginimą nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. balandžio 1 d., o kita ieškinio dalis atmestina.
12. Kolegija nurodė, kad ieškovas prašė priteisti žalos atlyginimą, jį apskaičiuojant pagal 1/2 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA), kaip preziumuojamą būtiną išlaikymo dydį per mėnesį, nes jis nesiruošė reikšti pretenzijų dėl išlaikymu patirtų nuostolių atlyginimo ir neturėjo pagrindo rūpintis nuostolius įrodančių dokumentų saugojimu. Dokumentų nebuvimas negali paneigti ieškovo teisės į nuostolių atlyginimą. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. MMA sudarė 800 Lt (231,69 Eur). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo gautas pajamas ir išlaidas patvirtinančius įrodymus, konstatavo, kad, atėmus būtinąsias išlaidas, ieškovui kas mėnesį likdavusi pinigų suma sudaro apie 560 Lt (162,18 Eur). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovės pajamos buvo mažesnės nei ieškovo, kolegija sprendė, jog ieškovas vaiko išlaikymui galėjo skirti po 1/2 dalį MMA kas mėnesį, todėl ši suma laikytina ieškovo patirtais nuostoliais, taigi, be pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos sumos, ieškovas papildomai turi teisę į nuostolių atlyginimą už 23 mėnesius ir 12 dienų, iš viso – 2710,84 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovės ieškovui priteista 2710,84 Eur nuostolių atlyginimo suma, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas priteisė nuostolius už ginčo laikotarpį (nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. balandžio 1 d.) vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, nes ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jo patirtas išlaidas. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė nustatyti bendrųjų nuostolių dydį yra taikoma tik tais išimtiniais atvejais, kai bendrųjų nuostolių dydžio nėra galimybės įrodyti, bet nuostoliai yra akivaizdūs, be to, kai tokio nuostolių nustatymo būdo reikalauja viešojo intereso ar kitų teisės saugomų vertybių apsauga. Ieškovas turėjo galimybes įrodyti nuostolių dydį, tačiau nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis vaiko reikmėms duodavo atsakovei pinigų, ypač per ginčo laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. Ieškovo pareiga įrodinėti nustatyta įstatyme. Teisėjų kolegijos išvada, kad tais atvejais, kai ieškovas negali įrodyti nuostolių dėl išlaidų ne savo vaiko reikmėms dydžio, jį galima nustatyti, vadovaujantis MMA dydžiu, prieštarauja žalos atlyginimo instituto tikslams, neatitinka teismų formuojamos praktikos dėl ieškovo pareigos įrodyti žalos faktą ir dydį. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados sudaro pagrindą atsakovui praturtėti 2710,84 Eur suma ieškovės sąskaita.
2. Kasatorės nuomone, teismų praktikoje vadovaujamasi MMA dydžiu tik siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę gauti išlaikymą, todėl ieškovo reikalavimas atlyginti žalą negali būti tenkinamas taikant tuos pačius kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-359-219/2015 nurodyta, kad, kilus ginčui dėl išlaikymo dydžio, teismas, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, nes išlaikymo dydis turi būti proporcingas šiems dviem kriterijams ir užtikrinti vaikui būtinas vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis).
3. Dokumentai patvirtina ieškovo pajamas nuo 2011 m. lapkričio mėn., tačiau nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovo pajamas, gautas nuo vaiko gimimo iki 2011 m. lapkričio mėn. Dėl to nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ginčo laikotarpiu ieškovas gaudavo tokias darbo pajamas, jog atskaičius jo išlaidas, likdavo apie 560 Lt (162,18 Eur), kurie galėjo būti skiriami būtent vaikui išlaikyti. Teismas, vadovaudamasis tikėtinumu pagrįsta išvada, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad sutuoktiniai laikėsi susitarimo dėl išlaidų šeimoje pasiskirstymo, bendro šeimos biudžeto neturėjo, atsakovė pati išlaikė nepilnametį vaiką per visą santuokos laikotarpį, o ieškovo gaunamos pajamos buvo naudojamos banko kreditui grąžinti, mokesčiams už komunalines paslaugas sumokėti, o kitos jo gautos pajamos buvo naudojamos jo asmeniniams poreikiams tenkinti.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2009 m. liepos 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009, nes ratio decidendi nurodytoje byloje buvo kitoks nei šioje: joje buvo vertinamas nepilnamečiam vaikui skirtas teismo priteistas išlaikymas nuo santuokos nutraukimo momento. Šioje civilinėje byloje ieškovas reikalavo žalos atlyginimo, kurį sudaro ne tik teismo priteista 2883 Eur išlaikymo suma, ieškovo sumokėta nuo šalių bendro gyvenimo pabaigos 2012 m. kovo 31 d., bet ir 6685,17 Eur sumos, skaičiuojamos nuo vaiko gimimo 2006 m. gegužės 2 d. Kasatorės nuomone, sprendžiant dėl 6685,17 Eur reikalavimo, buvo pagrindas vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013, kurioje išaiškinta, kad teismai turi nustatyti žalą ir jos dydį.
14. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Ieškovas visą santuokos laikotarpį nežinojo nesąs atsakovės vaiko tėvas, todėl nerinko bei nekaupė įrodymų, patvirtinančių jo vaiko išlaikymo išlaidas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas dėl objektyvių aplinkybių neturi galimybių įrodyti savo akivaizdžiai patirtos žalos dydžio, ir pagrįstai rėmėsi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi bei taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant panašius teisinius santykius reglamentuojančio CK 3.192 straipsnio nuostatas dėl minimalaus išlaikymo dydžio laikant, kad išlaikymo dydis, užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas, negali būti mažesnis nei MMA.
2. Duomenys apie ieškovo pajamas, gautas nuo vaiko gimimo iki 2010 m. balandžio 12 d., šioje byloje neaktualūs, nes ieškovo reikalavimui dėl deliktinės atsakomybės taikymo pareikšti taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškinio senaties terminą skaičiuojant nuo sužinojimo apie pažeistą teisę momento, t. y. nuo 2013 m. balandžio 12 d., šioje byloje aktualus žalos dydžio apskaičiavimas nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. Atsakovė, teigdama, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovo darbo užmokestį nuo 2006 m. iki 2011 m. lapkričio 1 d., siekia paneigti teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, o ne nurodyti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Be to, atsakovė šios aplinkybės neginčijo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, todėl preziumuotina, kad ji su ieškovo nurodytu darbo užmokesčio dydžiu sutiko. Atsakovės teiginiai, kad šalys neturėjo bendro biudžeto, yra nepagrįsti, prieštaraujantys prejudiciniams faktams, nustatytiems šalių santuokos nutraukimo byloje, kurioje konstatuotas šalių bendro turto įgijimas ir spręsta dėl jo padalijimo.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009 ieškovas prašė priteisti žalos, kilusios iš sutarties dėl santuokos nutraukimo, pagal kurią jis atsakovės vaikui teikė išlaikymą, atlyginimą. Nurodytos bylos ratio decidendi yra aktualus šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas šiuo precedentu grindė tik skundžiamos nutarties dalį dėl deliktinės atsakomybės konstatavimo atsakovei. Dėl to kasacinio skundo teiginys, kad netinkamai taikytas teismo precedentas šioje byloje, yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių: nurodytoje byloje ieškovė kreipėsi dėl tėvystės nustatymo, prašydama iš biologinio vaiko tėvo priteisti vaiko išlaikymą bei jo įsiskolinimą, taigi, nurodyta byla aktuali tėvystės nuginčijimo, tėvystės nustatymo bei vaiko išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo klausimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo

15. Kasacinis teismas panašioje faktinėmis aplinkybėmis byloje, kurioje, kaip ir nagrinėjamu atveju, ieškovas po tėvystės nuginčijimo prašė priteisti iš atsakovės, vaiko motinos, sumas, jo skirtas vaikui išlaikyti, yra pasisakęs, kad vaikui priklausančios kaip išlaikymas gautos ir atsakovės uzufrukto teisėmis tvarkytos lėšos pagal byloje pareikštą ieškinį negali būti civilinės atsakomybės objektas. Dėl to negalima išieškoti iš vaikui priklausančio turto, kurį tėvai ar vienas iš jų tvarko uzufrukto teisėmis, pagal tėvų ar vieno iš jų prievoles, nes šis turtas yra ne tėvų, o jų nepilnamečio vaiko, kuris neatsako pagal savo tėvų prievoles, nuosavybė (CK 3.185 straipsnio 1 dalis, 3.189 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad ginčo teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip civilinės deliktinės atsakomybės santykiai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), tačiau tam, kad būtų konstatuota atsakovės prievolė atlyginti žalą, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles turi būti nustatytos visos šios sąlygos: neteisėta veika (veiksmai, neveikimas), žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009).
16. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl atsakovės civilinės atsakomybės, kurią ieškovas kildina iš atsakovės padaryto delikto – bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), t. y. laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), pažeidimo.
17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 15 punkte nurodytą teismų praktiką, sutiko su tokia ginčo santykių teisine kvalifikacija ir konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti deliktinę atsakomybę tiek tuo laikotarpiu, kai ieškovas dėl neteisėtų atsakovės veiksmų išlaikymą vaikui teikė gera valia, tiek ir tada, kai išlaikymas buvo priteistas teismo sprendimu.
18. Kasatorė, neginčydama kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nesutinka su žalos padarymo faktu ir nustatytu žalos dydžiu tuo laikotarpiu, kol šalys gyveno bendrai. 

Dėl išlaikymo vaikui teikimo fakto nustatymo

19. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dėl to civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, taip pat ir žalos dydį, turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Ieškovas nurodo, kad žalą šiuo atveju sudaro dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jo teiktas išlaikymas vaikui. Išlaikymą jis teikė būdamas įsitikinęs, kad yra vaiko tėvas.
20. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo specifiką lemia tai, kad ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių. Šeimos santykiai grindžiami tarpusavio pagalba, pasitikėjimu, bendru sutarimu, todėl jie paprastai nedokumentuojami, raštu ar kitomis priemonėmis specialiai nefiksuojami ir įrodymai nekaupiami. Pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, kaip viena sudėtinių tėvų valdžios dalių, nustatyta CK 3.192 straipsnyje. Pagal šį straipsnį materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams turi teikti abu tėvai (3 dalis), išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu (1 dalis).
21. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl išlaikymo vaikui priteisimo, yra pasisakęs, kad kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007).
22. Tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėvų pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).
23. Nors, sprendžiant dėl deliktinės atsakomybės, jos taikymo sąlygas, taip pat ir žalos padarymo faktą, tenka įrodyti atlyginti žalą prašančiam asmeniui, į prieš tai nurodytas taisykles atsižvelgtina nustatant, ar nagrinėjamu atveju ieškovas vykdė vaiko išlaikymo pareigą, kurios vykdyti neprivalėjo, ir dėl to patyrė nuostolių. Byloje nenustatyta, kad šalys, gyvendamos kartu, netvarkė bendro šeimos ūkio. Kasatorės teikiami argumentai, kad šalys buvo pasiskirsčiusios, kuri iš jų apmokės sąskaitas už šeimos reikmėms teiktas paslaugas ar bendriems poreikiams (maistui, buičiai) įsigytas prekes, kaip tik rodo, kad šeimos ūkis buvo tvarkomas bendrai, o ne kiekvienam šeimos nariui savo poreikiais rūpinantis individualiai. Vaiko išlaikymo faktui konstatuoti, kai tėvai gyvena kartu ir bendrai tvarko šeimos ūkį, nėra svarbu, kuris iš tėvų asmeniškai perka vaikui drabužius, maistą ar apmoka kitų jo poreikių tenkinimą. Tokiais atvejais pripažįstama, kad vaikus išlaikė abu tėvai, bendrai sutarę dėl išlaikymo tvarkos ir formos. Paminėtina, kad, šalims gyvenant kartu, atsakovė dėl išlaikymo vaikui priteisimo į teismą nesikreipė.
24. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.
25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ginčijamu laikotarpiu ieškovas prisidėjo prie atsakovės ir kito asmens vaiko išlaikymo, taigi ir patyrė žalą, pagrįsta, padaryta nepažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, įvertinus visus į bylą pateiktus įrodymus.

Dėl žalos dydžio nustatymo

26. Šalių ginčas dėl žalos atlyginimo negali būti teisingai išspręstas, nenustačius tikrojo žalos dydžio. Minėta, kad žalos dydį turi įrodyti ieškovas (šios nutarties 19 punktą). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-493/2010; kt.). Kita vertus, ši įstatymo nuostata neatleidžia žalos atlyginimo prašančio asmens nuo įrodinėjimo pareigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2014), jis turi teikti visus prieinamus įrodymus. Bet kuriuo atveju žalos dydžio skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga. 
27. Dėl nutarties 20 punkte aptartos įrodinėjimo specifikos šios kategorijos bylose, esant šalių ginčui dėl praeityje buvusio lėšų naudojimo, jų skyrimo kiekvieno šeimos nario poreikiams tenkinti ir kitiems tikslams, įrodinėjimo procesas tampa komplikuotas, šalis dažnai negali pateikti pakankamų įrodymų.  Tokia situacija atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies sąlygą, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kasatorės argumentas, kad tokios kaip nagrinėjama kategorijos bylose CK 6.249 straipsnio 1 dalies taisyklė dėl žalos dydžio nustatymo netaikytina, teisiškai nepagrįstas.
28. Nustatydamas atlygintinos žalos, kaip vaikui, kurio biologiniu tėvu ieškovas nėra, teikto išlaikymo, dydį, apeliacinės instancijos teismas iš dalies rėmėsi kriterijais, taikomais priteisiant išlaikymą vaikams: vaiko poreikių ir būtinų sąlygų jam vystytis užtikrinimas ir priteisiamos sumos proporcingumas tėvo, iš kurio priteisiamas išlaikymas, turtinei padėčiai. Šios kategorijos bylose kaip orientacinis vaiko poreikių dydis dažnai pasirenkama MMA.
29. Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju vaiko poreikiams tenkinti pakankamas dydis buvo MMA (ginčo laikotarpiu – 800 Lt (231,69 Eur). Atsakovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kad vaiko poreikiams tenkinti pakako mažesnės sumos. Paminėtina, kad atsakovė santuokos nutraukimo byloje, reikšdama reikalavimą dėl išlaikymo vaikams priteisimo, nurodė didesnius vaiko poreikius (1400 Lt (405,46 Eur).
30. Spręsdamas, kokio dydžio išlaikymą išgalėjo teikti ieškovas, apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik kasatorės nurodomą darbo užmokesčio pažymą, kur nurodytas vėlesnio laikotarpio darbo užmokestis, bet ir rėmėsi santuokos nutraukimo byloje nustatytomis aplinkybėmis, kitais įrodymais, taip pat ir šalių paaiškinimais, susijusiais su ieškovo darbo užmokesčiu ir jo dalimi, naudota asmeninėms ir bendroms reikmėms.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177–185 straipsniai) bei protingumo reikalavimų.

Dėl prieštaravimo teismų praktikai

32. Kasatorė, viena vertus, nurodo, kad skundžiama teismo nutartis prieštarauja teismų praktikai, kita vertus, teigia, kad tokia kaip nagrinėjama byla kasacinio teismo nėra nagrinėta.
33. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtų precedentų (sprendimų analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų (precedentų tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori (iš anksto, nepatikrinus), bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą, o kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012 ir joje nurodytą praktiką).
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išaiškinimais, kasacinio teismo pateiktais 2009 m. liepos 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009, rėmėsi tiek, kiek jų faktinės aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje reikalavimų apimtis platesnė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl kitų bylos aspektų, nenagrinėtų pirmojoje byloje, tačiau tai nereiškia nukrypimo nuo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
35. Kasatorės manymu, bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis kasacinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013, pateiktais išaiškinimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodomoje byloje buvo sprendžiama dėl laikotarpio, už kurį gali būti išieškomas išlaikymo vaikui įsiskolinimas iš tėvo, kurio tėvystė nustatyta, nuginčijus kito asmens tėvystę, ir nebuvo spręsta dėl žalos atlyginimo asmeniui, kurio tėvystė nuginčyta, todėl toje byloje pateikti išaiškinimai neaktualūs šioje byloje.
36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl atsakovės skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti ar panaikinti nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 600 Eur. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo prašymas tenkintinas, priteisiant jam iš atsakovės nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
38. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 4,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,01 (keturis Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Donatas Šernas