Civilinė byla Nr. 3K-3-374/2009
Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Z. E. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovams M. S., Z. E., tretiesiems asmenims Tytuvėnų regioninio parko direkcijai ir R. S. dėl savavališkai statomo pastato nugriovimo bei atsakovo Z. E. priešieškinį ieškovui Šiaulių apskrities viršininko administracijai, atsakovui M. S., tretiesiems asmenims Tytuvėnų regioninio parko direkcijai, R. S., Kelmės rajono priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės rajono aplinkos apsaugos agentūrai dėl leidimo baigti ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas dėl nugriauto ūkinio pastato vietoje savavališkai pastatyto naujo pastato, esančio saugomoje teritorijoje (Tytuvėnų regioniniame parke, Gylio ežero pakrantės apsaugos juostoje), padarinių.
Ieškovas Šiaulių apskrities viršininko administracija prašė įpareigoti atsakovus M. S. ir Z. E. per vieną mėnesį nuo sprendimo įsigaliojimo dienos nugriauti (duomenys neskelbtini) savavališkai statomą pastatą. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 4 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas Kelmės rajone ir Tytuvėnų regioninio parko direktorius atlikto patikrinimo (duomenys neskelbtini) metu nustatė nugriautos lauko virtuvės, pažymėtos plane indeksu 2l1m, vietoje savavališkai statomą pastatą. Faktiniam pastato statytojui trečiajam asmeniui R. S. buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir skirta 1000 Lt bauda. 2006 m. rugpjūčio 10 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. V-3590 „Dėl R. S. statomo pastato (duomenys neskelbtini)“ statytojas R. S. buvo įpareigotas nugriauti Gylio ežero pakrantės apsaugos juostoje savavališkai statomą pastatą iki 2006 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 17 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartimis Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto Kelmės rajone administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas nutarimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo. 2007 m. balandžio 17 d. vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.09.06.2002 12.1 punktu savavališkos statybos aktas buvo surašytas žemės sklypo, kuriame nustatytas savavališkai statomas pastatas, savininkams – atsakovams M. S. ir Z. E..
Atsakovas Z. E. priešieškiniu prašė leisti jam baigti jo ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus pagal Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. A-339 patvirtintą Projektavimo sąlygų sąvadą ir ūkinio pastato rekonstrukcijos projektą. Atsakovas nurodė, kad įsigijo ūkinį pastatą, kuriame daugelį metų buvo įrengta pirtelė. Pastatas per laiką buvo pradėjęs griūti, todėl jis rekonstravo – sutvirtino senus, išbyrėjusius pamatus nauju cemento sluoksniu, pažeistą pelėsio medieną pakeitė naujais mediniais imitaciniais rąsteliais, užklojo naują stogo dangą. Kelmės rajono savivaldybė žemės sklypo bendraturčiui M. S. yra išdavusi projektavimo sąlygų sąvadą, kuriuo leido rekonstruoti jo ūkinį pastatą, pritaikant jį kaimo turizmo poreikiams. Rekonstruoti pastatą yra leidusi ir Tytuvėnų regioninio parko direkcija.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kelmės rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovus M. S. ir Z. E. per vieną mėnesį nuo šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos nugriauti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nugriauto ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 2l1m (duomenys neskelbtini), vietoje savavališkai pastatytą statinį; priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 4 d. surašytas savavališkos statybos aktas dėl (duomenys neskelbtini) atsakovams bendrosios dalinės (M. S. priklauso 2001/2980, o Z. E. – 979/2980 dalys) nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype rasto nugriauto ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 2l1m (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio Z. E., vietoje statomo naujo pastato. Teismas, įvertinęs įrodymus, nustatė, kad atsakovui Z. E. priklausęs ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 2l1m, buvo visiškai nugriautas ir šio vietoje pastatytas naujas statinys – išlieti nauji pamatai, pastatytos sienos, užklotas stogas, pakeistos durų ir langų vietos. Teismas nustatė, kad pastatytas didesnis už buvusį pastatas: statinio užimamas plotas nuo 16 kv. m padidėjo iki 23 kv. m, o tūris nuo 33 kub. m iki 69 kub. m. Teismas konstatavo, kad atsakovai atliko ne ūkinio pastato rekonstrukciją, o nugriauto ūkinio pastato vietoje pastatė naują statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas statinys stovi Gylio ežero pakrantės apsaugos juostoje (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 7.2 ir 8.1 punktai), todėl šio statybai pagal Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą turėjo būti taikomos ir saugomų teritorijų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Pagal statybos metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį pakrantės apsaugos juostose galėjo būti statomi tik hidrotechniniai statiniai, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginiai, vandenvietės, tiltai, prieplaukos, rekreacinėse zonose – paplūdimių įranga, jachtų ir valčių elingai, kiti rekreaciniai įrenginiai. Teismas, nustatęs, kad atsakovų pastatytame statinyje yra įrengta pirtis, konstatavo, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype Gylio ežero pakrantės apsaugos juostoje pastatytas statinys į įstatymo leidžiamų toje vietoje statyti pastatų kategoriją nepatenka. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalį pirtis gali būti statoma tik esamose sodybose už pakrantės apsaugos juostos ribų. Teismas sprendė, kad atsakovai, pastatydami Gylio ežero pakrantės apsaugos zonoje nugriauto ūkinio pastato vietoje naują pastatą, kuris iš esmės yra pirtis, pažeidė Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį.
Be to, pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 14 punktą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ 42 punktą nesudėtingiems statiniams statyti, rekonstruoti ar net remontuoti saugomoje teritorijoje būtinas savivaldybės administracijos tarnautojo, įgalioto nustatyti statinio architektūros ir statybos, sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir regiono aplinkos apsaugos departamento įgalioto valstybės tarnautojo patikrintas supaprastintas statinio projektas bei raštiški šių valstybės tarnautojų pritarimai. Neturint nurodytų dokumentų pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį statyba pripažįstama savavališka. Teismas nustatė, kad, statant vietoje nugriauto ūkinio pastato naują statinį, kuris priskirtinas nesudėtingiems statiniams, atsakovai neturėjo nurodytų dokumentų, t. y. pažeidė Statybos techninių reglamentų STR 1.01.07:2002 14 punkto ir STR 1.07.01.2002 42 punkto reikalavimus.
Teismas, nustatęs, kad atsakovams M. S. ir Z. E. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, Gylio ežero pakrantės apsaugos juostoje, nugriauto ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 2l1m, vietoje, naujas statinys buvo pastatytas neturint reikiamai suderinto ir patvirtinto projekto, pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo normas, pripažino, kad atsakovų pastatytas statinys toje vietoje stovėti negali ir turi būti nugriautas. Teismas nurodė, kad nugriauti savavališkai pastatytą statinį įpareigotini abu atsakovai, nes pastatas stovi jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.
Teismas nurodė, kad tenkinant ieškinį ir atmetant priešieškinį atsakovo Z. E. argumentai, kad jis tik atliko ūkinio pastato rekonstrukciją, Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorius yra patvirtinęs ūkinio pastato rekonstrukcijos projektavimo sąlygų sąvadą, jis turi parengęs ir teismui pateikęs ūkinio pastato rekonstrukcijos techninį projektą bei detaliajame plane yra numatytas toje vietoje pastatas, atmestini. Byloje nustatyta, kad atsakovai atliko ne ūkinio pastato rekonstrukciją, o šį nugriovė ir jo vietoje pastatė naują statinį. Teismas konstatavo, kad atsakovams turi būti taikomi savavališkos statybos nustatymo metu, t. y. 2006 m. rugpjūčio 4 d., galioję statybą reglamentuojantys teisės aktai. CK 4.103 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 216 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 16.2 punkte tuo metu buvo nustatyta galimybė savavališką statinį įteisinti, tačiau tik tuo atveju, jei statinio statyba galėjo būti vykdoma. Byloje nustatyta, kad savavališkai pastatytas ginčo pastatas stovi paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostoje. Savavališkai pastatyto statinio statyba nurodytoje saugomoje teritorijoje uždrausta Saugomų teritorijų įstatymu ir ginčo pastatas toje vietoje stovėti negali. Nei detalusis planas, nei projektavimo sąlygų sąvadas nesuteikia teisės nurodytoje įstatymo saugomojoje teritorijoje statyti statinius ar juos rekonstruoti ir net remontuoti.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 7 d. nutartimi atsakovo Z. E. apeliacinį skundą atmetė, Kelmės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Z. E. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. nutartį ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą ir leisti jam baigti jo ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus pagal Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. A-339 patvirtintą Projektavimo sąlygų sąvadą ir ūkinio pastato rekonstrukcijos projektą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 14 punktą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ 42 punktą nesudėtingiems statiniams statyti, rekonstruoti ar net remontuoti saugomoje teritorijoje būtinas savivaldybės administracijos tarnautojo, įgalioto nustatyti statinio architektūros ir statybos, sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir regiono aplinkos apsaugos departamento įgalioto valstybės tarnautojo patikrintas supaprastintas statinio projektas bei raštiški šių valstybės tarnautojų pritarimai. CK 4.103 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 216 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 16.2 punkte tuo metu buvo nustatyta galimybė savavališką statinį įteisinti, tačiau tik tuo atveju, jei statinio statyba galėjo būti vykdoma. Valstybės tarnautojai nederindami parengto projekto pažeidžia atsakovo Z. E. teises. Seno ūkinio pastato rekonstrukciją leidžia teisės aktai: Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ 42 punktas, Statybos įstatymo 28 straipsnis (iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusi redakcija). Įpareigojimas nugriauti savavališkai pastatytą pastatą prieštarauja teisingumo, sąžiningumo kriterijams, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniams, jos protokolui Nr. 1, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10, 17 straipsniams, CPK 2, 7,72 straipsniams. CK 4.103 straipsnio taikymas reikštų Konstitucijos 23, 24, 19 straipsnių pažeidimą. Pastato nugriovimas nėra vienintelė galimybė pašalinti savavališkos statybos padarinius, atsakovai gali įteisini pastatą leidžiant jiems suderinti jau parengtą pastato rekonstrukcijos projektą su Kelmės rajono savivaldybės administracija ir Tytuvėnų regioninio parko direkcija. Atsakovo pateikti Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. T-169 „Dėl detaliojo plano teritorijos, esančios apie Gylio ežerą, Tytuvėnų mieste, patvirtinimo“, ištrauka iš teritorijos detaliojo plano ir detaliojo plano aiškinamas raštas, kuriame numatytas šioje vietoje pastatas, Sprendinių poveikio aplinkai ataskaita, Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. A-339 patvirtintas ūkinio pastato rekonstrukcijos projektavimo sąlygų sąvadas, Ūkinio pastato rekonstrukcijos techninis projektas ir aiškinamasis raštas, nuotraukos, liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovui nepagrįstai neleidžiama įteisinti atliktos rekonstrukcijos.
2. Teismai neatsižvelgė į tai, kad buvo rekonstruotas buvęs ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 211m. Pagal rekonstrukcijos metu galiojusio Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį naujai rekonstruoto ūkinio pastato patalpų plotų suma negalėjo būti didesnė 10 proc. už buvusio pastato. Naujai rekonstruoto pastato plotas 23 kv. m vietoje buvusio 16 kv. m, t. y. 5,07 kv. m arba 28,3 proc., viršijo leistiną plotą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tam tikrus pakeitimus padarė ankstesni savininkai ir dabartinis savininkas negali būtų už juos atsakingas.
3. Atsakovai įpareigoti nugriauti ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 211m, kuris įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pažeidžiant Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
4. Atsakovas Z. E. 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsigijo ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 211m. Taigi šis ūkinis pastatas atsakovui M. S. nepriklauso, todėl teismų sprendimų dalis įpareigojanti atsakovą M. S. nugriauti pastatą, kuris šiam nepriklauso ir kurio šis nestatė, yra neteisėta.
Pareiškimais dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas M. S. ir trečiasis asmuo R. S. prisideda prie atsakovo Z. E. kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Šiaulių apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. nutartį ir Kelmės rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nuosavybės teisė nėra absoliuti (CK 4.37, 4.103 straipsniai). Tik tada, kai statyba yra teisėta, asmuo įgyja teises ir gali laisvai disponuoti savo nekilnojamuoju turtu. Nesudėtingiems statiniams saugomoje teritorijoje statyti, rekonstruoti ar net remontuoti saugomoje teritorijoje būtini 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ 42 punkte nurodyti dokumentai, kurių atsakovai nepateikė. Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. A-339 patvirtintas ūkinio pastato rekonstrukcijos projektavimo sąlygų sąvadas nesuteikia teisės statyti, o yra tik dokumentas, pagal kurį rengiamas statinio techninis projektas.
2. Savavališkos statybos padariniai šalinami pagal CK 4.103 straipsnį ir Statybos įstatymo 28 straipsnį, kuriuose nenustatyta galimybės įteisinti savavališką statybą. Įpareigojimas nugriauti savavališkai pastatyta pastatą nėra per griežta sankcija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios. Tai gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus. Tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan. Pabrėžtina, kad šie ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą - viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, kaip atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams - fiziniams ir juridiniams asmenims.
3. Atsakovas, pirkimo-pardavimo sutartimi įgydamas ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 211 m, įgijo tiek tiesių ir pareigų, kiek turėjo buvęs daikto savininkas. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas šis ūkinis pastatas yra 16 kv. m ploto, 33 kub. m tūrio, o vietoj nugriauto pastato pastatytas 23 kv. m ploto ir 69 kub. m tūrio.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias savavališką statybą ir jos padarinių šalinimą. Teisėjų kolegija nepasisako dėl tų kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimų, kurie nepatvirtinti teisiniais argumentais ir nesudaro kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką susikirtus nuosavybės apsaugos ir aplinkosaugos interesams prioritetas nuosavybės apsaugai automatiškai nėra teikiamas (ypač jei valstybės yra priėmusios teisės aktus konkrečioje srityje), pabrėžiant valstybėms suteiktas plačias vertinimo laisvės ribas, planuojant teritorijas ir saugant aplinką (žr. Hamer v. Belgium, no. 21861/03, judgment of 27 November 2007, § 78,79).
Nagrinėję bylą teismai nustatė, kad ginčo statinys pastatytas Gylio ežero pakrantės apsaugos juostoje, kuri priklauso Tytuvėnų regioninio parko teritorijai, t.y. saugomose teritorijose. Saugomos teritorijos steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, gamtos išteklių subalansuotą naudojimą ir atkūrimą, sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), todėl teisės aktuose, reglamentuojančiuose saugomas teritorijas, jų steigimą, apsaugą, tvarkymą, nustatomi tam tikri veiklos, tarp jų ir statybos, šiose teritorijose ribojimai. Pagal teisės aktus tam tikrais atvejais statyba saugomose teritorijose draudžiama, tam tikrais atvejais – galima. Pagal statybos metu galiojusio ir tebegaliojančio iki šiol Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Ginčo statinys nepatenka į išvardytų šioje teisės normoje statinių sąrašą, tai reiškia, kad tokio pobūdžio statinys negali būti statomas pakrantės apsaugos zonoje. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 14 punktas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ 42 punktas, reglamentuoja nesudėtingų statinių statomų saugomose teritorijose statybą, kai tokia statyba pagal teisės aktus yra galima, t. y. taikytini tik tuo atveju, kai statyba saugomose teritorijose pagal teisės aktus nėra draudžiama. Pvz., pakrantės apsaugos juostoje statant tiltą galėtų būti rengiamas supaprastintas projektas 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 14 punkto ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ 42 punkto nustatyta tvarka.
Pagal iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnį (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) šalinant savavališkos statybos padarinius tam tikrais atvejais buvo nustatyta galimybė statytojui (užsakovui) parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą. Pagal nuo 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusią šio įstatymo redakciją tokios galimybės neliko. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VšĮ „Naujasis centras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-492/208, išaiškino, kad nors nuo 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiose Statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-857 redakcija) ir CK 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. X-858 redakcija) redakcijose įtvirtintas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriovimas, ir nebėra galimybės įteisinti savavališką statybą pripažįstant teisę gauti statybos leidimą, tačiau pagal 2006 m. spalio 17 d. Statybos įstatymo 1, 2, 3, 20, 23, 24, 25, 27, 28, 29, 31, 33, 34 ir 35 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. X-857 15 straipsnį iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas.
Tačiau nagrinėjamu atveju, net pripažinus, kad turi būti atsižvelgiama į 2006 m. rugpjūčio 4 d. savavališkos statybos aktą, surašytą trečiajam asmeniui R. S., o ne į 2007 m. balandžio 17 d. atsakovams surašytą savavališkos statybos aktą, t. y. kad savavališkos statybos padariniai šalintini pagal iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnį (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija), pažymėtina, kad ir pagal iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punktą buvo leidžiama statytojui (užsakovui) parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą tik tais atvejais, kai statyba gali būti vykdoma. Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio statyba iš viso draudžiama (Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 14 punktu ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ 42 punktu, Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatomis dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo parengiant ir patvirtinant supaprastintą statinio projektą, nepagrįsti.
Dėl rekonstrukcijos ir naujo pastato statybos atribojimo
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad buvo nugriautas senas pastatas ir jo vietoje pastatytas kitas (tai fakto klausimai, kurie pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį nėra kasacijos dalykas). Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) rekonstrukcija pripažįstama statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę : pastatyti naujus aukštus (antstatus) ar nugriauti dalį esamų (nedidinant statinio užimto žemės ploto matmenų, išskyrus šioje dalyje nurodytą priestato atvejį); pristatyti prie statinio (ar pastatyti tarp gretimų statinių) priestatą – pagalbinį statinį (pagal naudojimo paskirtį susijusį su statiniu, prie kurio jis pristatomas), kurio visų aukštų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų plotų suma nebūtų didesnė kaip 10 procentų už tokiu pat būdu apskaičiuotą statinio, prie kurio priestatas pristatomas, plotų sumą; iš esmės keisti statinio fasadų išvaizdą (keičiant apdailą – jos konstrukcijas, medžiagas, įrengiant naujus statinio elementus – balkonus, duris, langus, architektūros detales, keičiant šių statinio elementų matmenis, tipą, išdėstymą ar juos pašalinant); keisti (pašalinti nereikalingas) bet kurias laikančiąsias konstrukcijas kito tipo konstrukcijomis; iš esmės keisti pastato patalpų planą pertvarkant laikančiąsias konstrukcijas; apšiltinti statinio išorines atitvaras (sienas, stogą); atlikti šio straipsnio 20 dalyje išvardytus statinio kapitalinio remonto darbus, jei šie darbai atliekami kartu su statinio rekonstravimu; pertvarkyti statinio bendrąsias inžinerines sistemas keičiant jų tipą, pralaidumą; atlikti technologinių įrenginių ir technologinių inžinerinių sistemų, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų rekonstravimo darbus, nurodytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose; pritaikyti statinį naujai paskirčiai, kai normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nustatyti naujos statinio paskirties reikalavimai yra griežtesni negu buvusios ir kai šių reikalavimų negalima laikytis atliekant paprastąjį ar kapitalinį remontą. Taigi pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) rekonstrukcija pripažįstama statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę. Seno pastato nugriovimas ir pastatymas kito pastato (net ir tuo atveju, jei išlaikomi buvę matmenys) nėra esamo statinio pertvarkymas, t. y. negali būti pripažinta rekonstrukcija. Pažymėtina ir tai, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija) nuostatos dėl 10 procentų ploto pokyčio susijusios ne su rekonstruojamo pastato, kaip tokio, o priestato, kurio statyba pripažįstama pastato rekonstrukcija, dydžiu. Pažymėtina, kad kasacinio skundo teiginiai, jog tam tikrų pakeitimų padarė ankstesni savininkai, yra fakto klausimai. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su rekonstrukcija, nepagrįsti.
Dėl įpareigojimo nugriauti savavališkai pastatytą pastatą
Bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, kad buvo nugriautas senas pastatas ir jo vietoje pastatytas naujas (tai fakto klausimai, kurie pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį nėra kasacijos dalykas), darytina išvada, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pastatą savininkas pats nugriovė ir jo vietoje pastatė naują statinį, kuris pripažintas savavališka statyba. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad atsakovai įpareigoti nugriauti ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 211m, kuris įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pažeidžiant Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismo sprendimu atsakovai įpareigoti nugriauti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype vietoje nugriauto ūkinio pastato, plane pažymėto indeksu 2l1m, savavališkai pastatytą statinį, t. y. neįpareigoti nugriauti ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 211m. Analogiškai nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, susiję su atsakovui M. S. nustatytu įpareigojimu. Teismas įpareigojo atsakovus nugriauti ne ūkinį pastatą, plane pažymėtą indeksu 211m, priklausantį nuosavybės teise tik atsakovui Z. E., o jo vietoje pastatytą savavališką pastatą, kuris pastatytas abiem atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (CK 4.40 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama galioti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu byloje dalyvaujantiems asmenims, ir kitos būtinos išlaidos kasaciniame teisme sudaro 106,05 Lt. Nepatenkinus kasacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 3, 8 punktai, 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Z. E. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 106,05 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė
Janina Stripeikienė