Civilinė byla Nr. e2A-178-464/2020
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00241-2018-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.1.2.12, 3.1.1.2.16, 3.1.11.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-501-796/2019 pagal ieškovės bankrutavusios V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ ieškinį atsakovui P. M., trečiajam asmeniui V. M., dėl piniginių sumų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi V. M. gamybinė-komercinė firma „Stilma“ (toliau – ir BIĮ „Stilma“, IĮ „Stilma“, V. M. IĮ „Stilma“) kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydama jai iš atsakovo P. M. priteisti 64 820 Eur, taip pat 10 984 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. sausio 6 d. IĮ „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria IĮ „Stilma“ įsipareigojo ateityje atlygintinai perleisti (parduoti), o UAB „Ramsun“ įsipareigojo už 130 000 Eur nupirkti perleidžiamąsias žvejybos teises ir 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje. Pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2014 m. vasario 3 d., bet buvo sudaryta 2014 m. spalio 7 d. Šios sutarties 2 punkte nurodyta, kad teisės parduodamos už bendrą 130 000 Eur kainą. UAB „Ramsun“ dalį kainos (60 000 Eur) trišalio 2014 m. gruodžio 11 d. susitarimo pagrindu laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. pervedė ieškovės kreditorei SIA „Ostbaltfish“, o likusią 70 000 Eur kainos dalį UAB „Ramsun“ 2014 m. sausio 6 d., 2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. rugpjūčio 27 d. mokėjimo pavedimais pervedė į BIĮ „Stilma“ savininko V. M. sūnaus, atsakovo P. M., asmeninę sąskaitą.
3. Nors atsakovas P. M. jokių teisių į šiuos pinigus neturėjo – nebuvo nurodytų 2014 m. sausio 6 d. ir 2014 m. spalio 7 d. sandorių šalimi, nuosavybės teisės į perleidžiamas kvotas neturėjo, V. M. IĮ „Stilma“ dirbo pagal darbo sutartį kranto jūreivio pareigose, neturėjo jokių verslo santykių su įmone, pinigų įmonei neskolinio ir pats nesiskolino, tačiau, būdamas įmonės savininko sūnumi, pinigus gavo ir ieškovei jų negrąžino. Atsakovas P. M. veikė nesąžiningai ir neteisėtai, leidęs IĮ „Stilma“ naudotis savo asmenine sąskaita, gauti į ją šiai įmonei priklausančias pinigines lėšas, taip pat išrašydamas ieškovei UAB „Ramsun“ avansines sąskaitas.
4. Nustačiusi, kad iš nepagrįstai atsakovo gautos 70 000 Eur sumos už ieškovę jos kreditoriams buvo sumokėta 5 180 Eur suma, ieškovė prašo priteisti iš atsakovo P. M. 64 820 Eur. Ar šis santykis kvalifikuotinas kaip nepagrįstas praturtėjimas, ar kaip įmonei padaryta žala, pasireiškianti neteisėtais veiksmais, kalte, priežastiniu ryšiu ir žala, ieškovė nurodė pasisakysianti bylos nagrinėjimo metu. Tuo atveju, jeigu ši byla bus sprendžiama pagal nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.240 straipsnio 1 dalyje numatytas metines palūkanas, skaičiuojamas nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįsta pinigų gavimą arba sutaupymą. Paskutinė įmoka į atsakovo sąskaitą sumokėta 2014 m. rugpjūčio 26 d., ir nuo šios dienos ieškovė yra suskaičiavusi 10 984 Eur palūkanų sumą iki bylos iškėlimo dienos, kurią taip pat prašo priteisti iš atsakovo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. kovo 22 d. sprendimu ieškovės bankrutavusios V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovei iš atsakovo P. M. 64 820,00 Eur žalos atlyginimą, 10 984 Eur palūkanas ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 75 804 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. gegužės 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė valstybei iš atsakovo P. M. 1 362 Eur žyminį mokestį.
6. Byloje kilusį ginčą, atsižvelgdamas į teismo posėdyje ieškovės atstovų išdėstytą poziciją, teismas kvalifikavo kaip ginčą dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo, todėl analizavo, ar šiuo konkrečiu atveju egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų visuma (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).
7. Teismas nustatė, kad ieškovė IĮ „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ 2014 m. sausio 6 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kuria IĮ „Stilma“ įsipareigojo ateityje atlygintinai perleisti (parduoti), o UAB „Ramsun“ įsipareigojo už 130 000 Eur nupirkti perleidžiamąsias žvejybos teises bei 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje. Šios sutarties šalių susitarimu pagrindinė sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2014 m. vasario 3 d., bet pirkimo–pardavimo sutartis pasirašyta vėliau, t. y. 2014 m. spalio 7 d. Pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkte nurodoma, kad žvejybos teisės ir kvotos parduodamos už bendrą 130 000 Eur kainą, kurią pirkėja įsipareigoja sumokėti iki 2014 m. gruodžio 30 d.
8. Teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovei IĮ „Stilma“ buvo iškelta bankroto byla, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartimi BIĮ „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ pirkimo–pardavimo 2014 m. spalio 7 d. sutartis buvo pripažinta negaliojančia CK 1.80 ir CK 1.81 straipsniuose numatytais pagrindais, taip pat patvirtintas 130 000 Eur UAB „Ramsun“ finansinis reikalavimas BIĮ „Stilma“ bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-755-370/2017, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį paliko nepakeistą.
9. Atsakovui P. M. į nagrinėjamą bylą pateikus dar vieną 2014 m. sausio 6 d. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, teismas pirmiausia įvertino, pagal kurią sutartį atsakovui buvo pervesta ginčo suma – 70 000 Eur.
10. Teismas nurodė, kad pagal atsakovo pateiktą tarp P. M., atstovaujančio G. M. (pardavėjai), ir UAB „Ramsun“ (pirkėjos) 2014 m. sausio 6 d. sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pardavėja įsipareigojo perleisti (parduoti), o pirkėja – nupirkti žvejybinio laivo LBB-1026 teises į 221 kW galią ir 118 tonų talpą (GT). Šioje sutartyje nurodyta, kad tokios teisės parduodamos už bendrą 70 000 Eur sumą, kurios dalį – 50 000 Eur pirkėja įsipareigoja sumokėti iki 2014 m. sausio 7 d. į asmeninę P. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Šiaulių banke.
11. Teismas nustatė, kad UAB „Ramsun“ į asmeninę atsakovo P. M. sąskaitą 2014 m. sausio 6 d. pervedė 50 000 Eur, 2014 m. balandžio 30 d. – 2 500 Eur, 2014 m. liepos 21 d. – 2 500 Eur, 2014 m. rugpjūčio 27 d. – 15 000 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad mokėjimo pavedimų paskirtyse, atitinkamai, buvo nurodyta, kad šie mokėjimai atliekami kaip avansas pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį už kvotas ir / arba pagal avansines sąskaitas, nurodant jų numerius ir datas (2014 m. balandžio 30 d., 2014 m. liepos 21 d., 2014 m. rugpjūčio 26 d. avansinės sąskaitos, serija PM, Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4), o avansinė sąskaita Nr. 1 išrašyta už avansą pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį už kvotas, teismas padarė išvadą, kad atsakovui P. M. visa ginčo 70 000 Eur suma buvo pervesta kaip užmokestis už kvotas pagal ieškovės IĮ „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį.
12. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad atsakovui pinigai buvo pervesti būtent už kvotas, patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu P. M. ir V. M. duoti parodymai, tiek UAB „Ramsun“ 2019 m. sausio 28 d. pranešimas, tiek ieškovės savininko V. M. 2015 m. kovo 9 d. patvirtinimas / garantinis raštas apie visų UAB „Ramsun“ įsipareigojimų IĮ „Stilma“ pagal 2014 m. sausio 6 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymą. Teismas pažymėjo, kad UAB „Ramsun“ su IĮ Stilma“ buvo pasirašiusios tik preliminariąją sutartį dėl žvejybinių kvotų pirkimo–pardavimo. Be to, atsiskaitymo būtent už kvotas faktą patvirtinta ir Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-958-538/2017 priimta nutartis, kuria ieškovės kreditore, panaikinus 2014 m. spalio 7 d. ieškovės ir UAB „Ramsun“ pasirašytą pirkimo–pardavimo sutartį (pagrindinę sutartį), buvo patvirtinta UAB „Ramsun“ su 130 000 Eur reikalavimu.
13. Teismas pažymėjo, kad laikotarpiu, kai į atsakovo P. M. sąskaitą buvo pervestos ginčo lėšos, ieškovės sąskaitos buvo areštuotos, nes 2012–2014 metų laikotarpiu dėl išieškojimo iš IĮ „Stilma“ buvo pradėta ir vykdoma net 11 vykdomųjų bylų. Įvertinęs aplinkybę, kad nė vienoje iš šių 11 vykdomųjų bylų skolos likutis nėra sumažėjęs, teismas padarė ir tokią išvadą, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d., t. y. tada, kai iš atsakovo P. M. sąskaitos buvo išgryninamos įmonei priklausiusios lėšos, įmonės kreditoriams skoliniai įsipareigojimai nebuvo mažinami / mokami.
14. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad atsakovas P. M. pinigų išgryninimo laikotarpiu gyveno Didžiojoje Britanijoje, todėl pats negalėjo jų išgryninti. Atsižvelgęs į nustatytą faktą, kad atsakovo banko sąskaita disponavo jo tėvas V. M., o atsakovas, leisdamas pervesti pinigus į savo sąskaitą, žinojo apie IĮ „Stilma“ ir jos savininko V. M. sąskaitų areštus, teismas konstatavo, kad atsakovas P. M. pažeidė įstatyme įtvirtintą rūpestingumo pareigą ir nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis).
15. Teismas pripažino, kad pirmiau nurodytas neteisėtas atsakovo P. M. elgesys yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalos ieškovei kilimu. Jeigu atsakovas būtų nedavęs sutikimo į savo sąskaitą pervesti IĮ „Stilma“ priklausančias pinigines lėšas, jos būtų buvusios pervestos į pačios ieškovės sąskaitą ir iš jų būtų buvę atsiskaityta su kreditoriais. Todėl atsakovui civilinė atsakomybė kyla būtent už veiksmus (neveikimą), kuriais jis sudarė sąlygas V. M. neatsiskaityti su IĮ „Stilma“ kreditoriais. Ir nors trečiasis asmuo V. M. bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad jis šias iš UAB „Ramsun“ gautas pinigines lėšas panaudojo atsiskaityti su IĮ „Stilma“ kreditoriais, jokių tokius teiginius patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Ir priešingai, ieškovės atstovai nurodė, kad tuo laikotarpiu susidarę kreditoriniai reikalavimai yra patvirtinti BIĮ „Stilma“ bankroto byloje.
16. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimą teismas nustatė, kad ieškovės atstovė su prašymu priteisti šios šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikė tik išrašytas sąskaitas faktūras (be jų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų). Tačiau net ir atsižvelgęs į paaiškinimus, kad už advokato paslaugas nėra sumokėta, teismas ieškovės prašymą tenkino ir iš atsakovo ieškovei priteisė 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas sutiko su ieškove, kad šiuo konkrečiu atveju teismui pateikiamos sąskaitos užtikrina galimybę patikrinti, kokioje konkrečioje byloje ir kokias bylinėjimosi išlaidų sumas yra prašoma priteisti. Teismas sprendė, kad iš pateikiamų sąskaitų galima nustatyti teisinių paslaugų teikimo laiką ir įvertinti paslaugų įkainių atitiktį rekomendaciniams dydžiams, o iš teismui pateikiamo prašymo galima detalizuoti visas suteiktas teisines paslaugas.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovas P. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės bankrutuojančios V. M. gamybinės-komercinės firmos „Stilma“ ieškinį atmesti, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir priteisti iš ieškovės atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. Teismas ieškinį tenkino pakeisdamas ieškovės nurodytą teisinį pareikšto ieškinio pagrindą.
17.2. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo veiksmų (leidimo 2014 metais pasinaudoti jo banko sąskaita) neteisėtumą ir žalos jais ieškovei, bankrutuojančiai įmonei, padarymą, kai bankroto byla buvo iškelta tik 2016 metais. Beveik visi išieškojimai iš ieškovės buvo pradėti antroje 2014 m. pusėje, todėl jie negalėjo turėti įtakos atsakovo, 2014 m. sausio 6 d. turėjusio nuspręsti dėl leidimo trečiajam asmeniui naudotis jo sąskaita, veiksmų vertinimui.
17.3. Tiek ieškovės, tiek G. M. 2014 m. sausio 6 d. su UAB „Ramsun“ sudaryti sandoriai buvo nukreipti į ieškovės mokumo atkūrimą, t. y. gauti lėšų laivo, naudoto ieškovės veikloje, remontui ir veiklos pertvarkymui. Atsakovas, pasitikėdamas savo tėvu ir tikėdamas IĮ „Stilma“ tolimesne veiklos vykdymo perspektyva, sutiko leisti tėvui laikinai pasinaudoti atsakovui priklausančia banko sąskaita, tame tarpe ir atsiskaitymui su darbuotojais, kreditoriais ir / ar rangovais, suteikusiais ieškovei laivo remonto / atnaujinimo paslaugą. Taigi atsakovo sutikimas buvo nukreiptas į ieškovės veiklos išsaugojimą, o ne sąmoningą ar nesąmoningą žalos ieškovei padarymą.
17.4. Antrosios preliminariosios sutarties, sudarytos tarp UAB „Ramsun ir G. M., veikusios per atsakovą, 3 punkte buvo nustatyta avansinio mokėjimo (iki pagrindinės sutarties sudarymo) galimybė bei mokėjimo būdas – 50 000 Eur avansas turi būti pervedamas į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą, esančią Šiaulių banke. Tuo tarpu pirmojoje preliminariojoje sutartyje, sudarytoje tarp UAB „Ramsun“ ir ieškovės IĮ „Stilma“, jokios avansinių mokėjimų galimybės numatytos nebuvo. Teismas nevertino aplinkybių, kad atsakovui 2019 m. sausio 6 d. kartu su UAB „Ramsun“ vadovu vykstant į banką mokėjimo pavedimui pagal antrąją preliminariąją sutartį atlikti, pastarasis atsakovo paprašė išrašyti avansinio mokėjimo sąskaitą mokėjimui pagal pirmąją preliminarią sutartį už perleidžiamas žvejybos teises ir žvejybos kvotas. Atsakovui pasitarus su tėvu V. M. ir šiam paaiškinus, kad dėl IĮ „Stilma“ taikytų apribojimų nebus galimybių savarankiškai vykdyti įsipareigojimų įmonės kreditoriams, V. M. taip pat paprašė atsakovo avansinį mokėjimą, atliekamą kitos sutarties pagrindu ir skirtą ieškovei, priimti į antrojoje preliminariojoje sutartyje nurodytą atsakovo atsikaitomąją sąskaitą, sudarant jam, kaip ieškovės savininkui, galimybę šiomis lėšomis disponuoti.
17.5. Konstatuodamas priežastinio ryšio buvimą, teismas nepagrįstai vadovavosi tik savo paties padaryta prielaida dėl pasekmių (neatsikaitymo) neišvengiamumo. Nesant atsakovo leidimo pasinaudoti būtent jo sąskaita, galėjo būti panaudotos kitos UAB „Ramsun“ atsiskaitymo su ieškove ir jos savininku formos. Faktinis priežastinis ryšys tarp atsakovo veikimo ir galimų pasekmių yra pernelyg nutolęs, nes atsakovo privalėjimas 2014 m. sausio mėnesį numatyti jo veiksmų galimas neigiamas pasekmes tretiesiems asmenims teismo buvo pernelyg apibrėžtas.
17.6. Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo veiksmais ieškovei buvo padaryta 64 820 Eur dydžio turtinė žala. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad į atsakovo sąskaitą pervestas lėšas trečiasis asmuo V. M., pažeisdamas buhalterinės apskaitos vedimo ir fiksavimo taisykles (t. y. atliekamų operacijų nefiksuodamas įmonės veikloje), naudojo atsiskaitymui su ieškovės darbuotojais ir kreditoriais, taip pat jo asmeninėms reikmėms. Atsakovas negalėjo daryti įtakos ūkinių operacijų (ne)apskaitymui ieškovės buhalterinėje apskaitoje, todėl atsiskaitymo su kreditoriais iš pervestų lėšų faktą galėjo įrodinėti visais leistinais įrodymais. Tačiau teismas nepagrįstai atsisakė kviesti liudytojais kreditorius, gavusius iš ieškovės atsiskaitymą, bet atsiskaitymo faktą vengiančius patvirtinti raštu.
17.7. Priteisdamas ieškovei 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas nepaisė aukštesnių teismų praktikoje suformuluoto patirtų išlaidų realumo kriterijaus, t. y. kad išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Todėl minėtos išlaidos iš atsakovo priteistos nepagrįstai.
18. Ieškovė bankrutuojanti V. M. gamybinė-komercinė firma „Stilma“ atsiliepime į atsakovo P. M. apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, taip pat prašo priteisti iš atsakovo ieškovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
18.1. Kadangi atsakovui į jo sąskaitą buvo pervesta 70 000 Eur, iš kurių atsakovas ieškovės kreditoriams pervedė 5 180 Eur sumą (ginčo byloje dėl to nekilo), iš atsakovo pagrįstai buvo reikalaujama priteisti likusią ieškovėms reikmėms nepanaudotą ir jos administratoriui neperduotą 64 820 Eur sumą. Nei atsakovas, nei V. M. nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių prašomos priteisti sumos panaudojimą įmonės reikmėms. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2012–2014 m. laikotarpiu dėl IĮ „Stilma“ buvo pradėta ir vykdoma net 11 vykdomųjų bylų, nė vienoje iš jų skolos likutis nėra sumažėjęs, kas paneigia atsakovo teiginius dėl tariamo skolų susidarymo vėliau, nei jis į savo asmeninę sąskaitą priėmė ieškovei priklausančius pinigus.
18.2. Atsakovas P. M. neturėjo teisės perduoti banko kortelės pinigų išgryninimui jokiems tretiesiems asmenims. Perduodamas savo banko kortelę trečiajam asmeniui V. M., atsakovas pažeidė Šiaulių banko patvirtintas Bendrąsias mokėjimo kortelės naudojimo sąlygas (2.3.2 ir 2.3.4 punktus) ir tai suponuoja jo veiksmų neteisėtumą.
18.3. Atsakovo veiksmų neteisėtumą patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovas žinojo apie lėšų pervedimo laikotarpiu ieškovės sąskaitų areštą ir kad padėjo ieškovės savininkui (savo tėvui V. M.) tvarkyti įmonės buhalteriją. Atsakovo veiksmai, į asmeninę sąskaitą paimant ieškovei priklausiusius pinigus, žinant, kad įmonė turi įsipareigojimų kreditoriams ir dėl šios priežasties yra pritaikytas įmonės sąskaitų areštas, o vėliau neužtikrinus pinigų grąžinimo įmonei ir jų didžiosios dalies nepanaudojus įmonės reikmėms, laikytini susijusiais priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala, o priežastinis ryšys nėra pernelyg nutolęs nuo atsiradusios žalos.
18.4. Iš atsakovo elektroninio laiško, siųsto ieškovės bankroto administratoriui, matyti, kad atsakovas aktyviai dalyvavo pinigų tvarkyme, juos pervedinėdavo iš vienos sąskaitos į kitą, taigi jais disponavo ir tai nebuvo tik pasyvus atsakovo leidimas tėvui pasinaudoti atsakovo asmenine sąskaita. Leisdamas pasinaudoti savo asmenine sąskaita, o vėliau tvarkydamas pinigus elektroninės bankininkystės pagalba, atsakovas buvo aktyvus, jo neteisėti veiksmai pasireiškė netesėtu veikimu.
18.5. Teismas pagrįstai netenkino trečiojo asmens V. M. prašymo kviesti liudytojus, nes toks prašymas nebuvo pateiktas pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, o į 2019 m. kovo 4 d. vykusį teismo posėdį pats liudytojų neatsivežė. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnis numato galimybę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui išimties tvarka, tačiau atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, šia galimybe nesinaudoja, prašymo dėl liudytojų apklausos ir žodinio bylos nagrinėjimo taip pat neteikia.
18.6. Aplinkybė, kad už bylinėjimosi išlaidas išrašyta sąskaita nebuvo apmokėta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, neturi įtakos tokios prievolės egzistavimui, t. y. pasibaigus bylai kliento pareiga atsiskaityti su advokatu nepasibaigia. Todėl susidarytų ydinga ir šalių procesinio lygiateisiškumo bei bendrajam sąžiningumo principams prieštaraujanti situacija, kai klientas, kuris neturi galimybių iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos sumokėti už teisines paslaugas, jam palankaus sprendimo atveju neturi galimybės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priešingai nei klientas, kuris turi galimybes ir sumoka už teisines paslaugas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teismui priteisus bylinėjimosi išlaidas iš pralaimėjusios šalies pagal teismui pateiktas sąskaitas buvo užtikrintas proceso sąžiningumas, nebuvo sudaromos privilegijuotos sąlygos bylą pralaimėjusiai šaliai išvengti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylą laimėjusiai šaliai vien tik todėl, kad už teisines paslaugas nėra sumokama iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o turės būti sumokama pasibaigus bylos nagrinėjimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ieškinio elementų ir jų modifikavimo
19. Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, visų pirma nurodo tokius argumentus, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį išsprendė ir jį patenkino pakeisdamas ieškovės nurodytą ieškinio pagrindą.
20. Teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos ją nagrinėjant. Tinkamas ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro prielaidas įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises.
21. Be to, aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida – nuo jo priklauso atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013; 2014 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2014).
22. Atitinkamai, teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CPK 265 straipsnio 2 dalis), išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. CPK 265 straipsnyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga nustatyti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrindą sudarančias faktines bei teisines aplinkybes (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 straipsniai).
23. Kaip matyti iš šioje byloje pareikšto ieškinio turinio, jame yra aptarti sandoriai bei aplinkybės, susiję su piniginių lėšų sumokėjimu į apelianto sąskaitą, taip pat teigiama, kad nors ginčo lėšos, gautos iš UAB „Ramsun“, priklausė ieškovei, o ne apeliantui, į kurio sąskaitą jos realiai buvo sumokėtos, tačiau šios lėšos ieškovės naudai ir / ar jos interesais nebuvo panaudotos. Tačiau ieškovė, formuluodama ieškinio dalyką, t. y. prašydama jai priteisti iš apelianto 64 820 Eur sumą, taip pat priteisti 10 984 Eur palūkanas, ieškovės suskaičiuotas už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 26 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos, reikalavimą dėl jų priteisimo grindžiant CK 6.240 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios atsiskaitymus grąžinant be teisinio pagrindo įgytą turtą, nuostatomis, ir procesines palūkanas, konkrečiai nenurodė, kuriuo civilinių teisių gynimo būdu pasirinko ginti savo teises (ginčo sumos priteisimo prašo kaip skolos, nepagrįsto praturtėjimo / sutaupymo, žalos atlyginimo ar kt.), ieškinyje pasakydama tik tiek, kad galutinai savo poziciją ji suformuos bylos nagrinėjimo metu.
24. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Minėta, kad teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, negali daryti ir įtakos dispozityviai ieškovo teisei pasirinkti konkretų pažeistos teisės gynimo būdą. Ieškinio formulavimas ir jo pateikimas teismui yra išimtinė ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas suprantamas kaip ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – kaip faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).
25. Taigi, teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali nei pats suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas konkrečią bylą, pakeisti ieškinio dalyko arba faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis). Bylos (ginčo) nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui pateiktame ieškinyje, tiksliai suformuluodamas jame savo reikalavimus ir juos pagrįsdamas, ir tik toks ieškinys leidžia teismui bei antrajai ginčo šaliai identifikuoti, kurį iš CK 1.138 straipsnyje nurodytų civilinių teisių gynimo būdų ieškovas yra pasirinkęs. Antroji ginčo šalis, iš ieškinio žinodama, kokius jos veiksmus ieškovas laiko jo teises ir teisėtus interesus pažeidžiančiais veiksmais, gali tinkamai suformuluoti savo atsikirtimus (CPK 12, 17 straipsniai).
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas P. M. pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai ir nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, t. y. konstatavo esant CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą generalinį deliktą, neteisėtais veiksmais pripažindamas tokius P. M. veiksmus, kad šis, žinodamas sudėtingą IĮ „Stilma“ padėtį, davė sutikimą ir leido į savo sąskaitą pervesti šiai įmonei priklausančias pinigines lėšas (70 000 Eur), taip sudarydamas sąlygas ieškovei išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Tenkindamas ieškinį, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iš apelianto banko sąskaitos 5 180 Eur suma buvo sumokėta ieškovės kreditoriams, iš apelianto priteisė 64 820 Eur kaip žalos atlyginimą. Antra vertus, teismas taip pat pagrįstu pripažino ir patenkino kitą ieškovės reikalavimą – dėl 10 984 Eur palūkanų, skaičiuojamų už nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą, priteisimo.
27. Tačiau iš ieškinio turinio akivaizdu, kad reikalavimo taikyti apeliantui deliktinės civilinės atsakomybės institutą ieškovė nustatyta forma ir tvarka – raštu – nėra suformulavusi ir pareiškusi. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pasisako, kad priteisimas įvykdyti pareigą natūra (t. y. skolos, nepagrįsto praturtėjimo ir pan. priteisimas) ir išieškojimas iš pažeidusio teisę asmens padarytos turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) yra skirtingi civilinių teisių gynybos būdai, numatyti, atitinamai, CK 1.138 straipsnio 4 ir 6 punktuose, kurie įrodinėjami pagal skirtingas taisykles, prašymo taikyti civilinės atsakomybės institutą atveju – ieškinyje nurodant bei įrodinėjant įstatyme nustatytų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti visumą.
28. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad nepakanka nurodyti ieškinio dalyką, kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti, o taip pat būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Tai, kad suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą, pasisakyta ir kitose kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013; 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2014).
29. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau buvo nurodyta, BIĮ „Stilma“ ieškinyje, pateiktame 2018 m. balandžio 24 d., nebuvo konkrečiai įvardyta, kuriuo civilinių teisių gynimo būdu (nepagrįsto praturtėjimo ar civilinės atsakomybės) ieškovė gins savo teises, t. y. jo pareiškimo momentu ieškovė buvo dar neapsisprendusi, kuriuo būdu – taikant nepagrįsto praturtėjimo ar civilinės atsakomybės institutą – jos teisių pažeidimas gali būti pašalintas. Nepagrįsto praturtėjimo institutas įtvirtintas CK 6.242 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.242 straipsniui, reglamentuojančiam nepagrįstą praturtėjimą, taikyti turi būti nustatyta tokių sąlygų visuma: pirma, atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; antra, atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); trečia, yra priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).
30. Tuo tarpu tam, kad reikalavimas priteisti žalos (nuostolių) atlyginimą būtų patenkintas, teismas turi nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis) ir žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis).
31. Vadinasi, nors kiekvienu iš šių civilinių teisių gynimo būdų siekiama to paties rezultato – piniginių sumų, kurias ieškovė vertina kaip jai priklausiusias – susigrąžinimo, tačiau reikalavimas priteisti pinigines lėšas nepagrįsto praturtėjimo pagrindu ir reikalavimas atlyginti patirtą žalą (nuostolius) yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai, kuriems įstatymai nustato skirtingas patenkinimo sąlygas. Taigi kiekvienam teisių gynimo būdui taikyti nustatytinos ir skirtingos aplinkybės, todėl skirtingos ir bylos nagrinėjimo ribos dėl kiekvieno iš jų įrodinėjimo.
32. Nagrinėjamu atveju ieškovės BIĮ „Stilma“ ieškinys pavadintas ieškiniu „dėl piniginių sumų priteisimo“, jame nurodoma apie nepagrįstai gautas pinigines lėšas, teisinio pagrindo jas gauti nebuvimą, 5 proc. metinių palūkanų skaičiavimą nuo momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą (pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį). Apelianto (atsakovo) atsiliepime, pateiktame 2018 m. liepos 9 d., nurodytais atsikirtimais nesutinkama, kad apeliantas neturėjo teisinio pagrindo gauti pinigines lėšas, įrodinėjama apie antrosios preliminarios sutarties (dėl laivo tonažo ir galios pirkimo) ir joje nurodyto avansinio 50 000 Eur mokėjimo buvimą (atsiliepimo 4–6 punktai).
33. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi paskyrė parengiamąjį teismo posėdį 2018 m. spalio 22 d. Kaip nustatyta iš parengiamojo teismo posėdžio garso įrašo, pirmosios instancijos teismas kėlė klausimą dėl gynybos būdo, nurodydamas, kad nepagrįstas praturtėjimas ir žalos atlyginimas yra skirtingi institutai, todėl tiek įrodinėjimo pareigos, tiek kryptis skiriasi, o kitai šaliai ieškovės reikalavimai neturėtų būti siurpriziniai (2018 m. spalio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 27:25 min. iki 28:17 min.), ieškovės atstovė advokatė R. Vilčiauskienė patikslino, kad įrodinės civilinės atsakomybės (žalos atlyginimo) sąlygas, jas sukonkretindama ir aptardama kiekvieną iš jų (garso įrašas nuo 28:18 min. iki 33:20 min), ko pateiktame ieškinyje nurodžiusi nebuvo.
34. Proceso įstatymas (CPK 42 straipsnio 1 dalis) nustato tokią dispozityvumo principo išraišką, kaip teisės keisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką suteikimas ieškovui po to, kai teismas priima ieškinį (iškelia civilinę bylą). Tačiau keisdamas ieškinio pagrindą arba dalyką, arba šiuos ieškinio elementus patikslindamas, arba nurodydamas, jeigu jie nebuvo ieškinio pareiškimo metu, bet tokį ieškinį teismas visgi priėmė nagrinėti, kaip ir kreipdamasis su ieškiniu į teismą, ieškovas turi laikytis tam tikrų formaliųjų reikalavimų, nustatytų civilinio proceso normomis. Bet kokiu atveju tai turi būti padaryta raštu ir būtent pirmosios instancijos teisme, suteikiant atsakovui galimybę pasiruošti ir atsikirsti į pareikštą ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018).
35. Tokiu atveju akivaizdu, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. spalio 22 d. nutartimi, priimta po parengiamo teismo posėdžio, nustatęs, kad parengiamojo posėdžio metu byloje atlikti visi būtini parengiamieji veiksmai, išaiškinta ginčo esmė (byla dėl žalos priteisimo), suformuluotas šalių reikalavimų turinys, įrodymai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, suklydo, nepasiūlęs raštu suformuluoti patikslinto ieškinio ir nenustatęs apeliantui termino išdėstyti raštu ir jo poziciją dėl patikslintų ieškinio reikalavimų (ieškinio pagrindo) bei nurodyti įrodymus, kuriais bus grindžiami jo atsikirtimai.
36. CPK 141 straipsnio 1 dalyje, be kita, ko, nustatyta, kad dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas dar ieškinio priėmimo stadijoje pagal savo įgaliojimų ribas turėjo veikti taip, kad ieškinio dalykas būtų patikslintas ir būtų apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos, o tuo pačiu ir užtikrinama tinkama apelianto, kaip atsakovo, teisė į gynybos įgyvendinimą, t. y. teismas turėjo pasinaudoti CPK 138 straipsnyje įtvirtintu ieškinio trūkumų šalinimo institutu. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė ieškinio priėmimo stadijoje, o bylos nagrinėjimo dalyko (ieškinio pagrindo) sukonkretinimas – civilinių teisių gynimo būdo pakeitimas / pasirinkimas – įvyko tik žodžiu parengiamajame teismo posėdyje, pažeidžiant CPK 111 straipsnio 1 dalies ir 141 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
37. Susiklosčius tokiai situacijai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto, o vėliau priimdamas ieškovės ieškinio dalyko pakeitimą žodžiu, netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas ir netinkamai veikė pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui stadijoje (CPK 138 straipsnis, 141 straipsnio 1, 2 dalys). Dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas pats ginčas, apeliantui apeliaciniame skunde nurodant ir tokius argumentus, kaip jo teisės įrodinėti nepagrįstas apribojimas, patenkinus ieškinį ne tuo pagrindu, kuriuo buvo grindžiami pradiniai reikalavimai, atsisakymas kviesti liudytojus, kurių paaiškinimais jis siekė gintis nuo ieškovės reikalavimų, netinkamas byloje esančių įrodymų vertinimas, atsižvelgiant į raštu pareikšto ieškinio pagrindą, kurį apeliantas vertina kaip prašymą jam taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.
38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, be kita ko, grindžiamas iš dalies prieštaringomis išvadomis. Teismas konstatavo, kad apeliantas P. M. pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai ir nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, t. y. konstatavo esant CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą generalinį deliktą, neteisėtais veiksmais pripažindamas tokius P. M. veiksmus, kad šis, žinodamas sudėtingą IĮ „Stilma“ padėtį, davė sutikimą ir leido į savo sąskaitą pervesti šiai įmonei priklausančias pinigines lėšas (70 000 Eur), taip sudarydamas sąlygas ieškovei išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
39. Taigi teismas apelianto sutikimo / leidimo į savo sąskaitą pervesti 70 000 Eur faktą, viena vertus, vertino kaip neteisėtus veiksmus, kita vertus, tuos pačius veiksmus, atsižvelgiant į aplinkybę, kad dalis šių į apelianto banko sąskaitą pervestų lėšų buvo panaudotos kreditorių interesais, įvertino kaip teisėtus. Taigi teismas vienu metu ir teigė, ir neigė, tokiu būdu darydamas prieštaringas išvadas dėl apelianto veiksmų (ne)teisėtumo, neatitinkančias visuotinai pripažįstamo principo allegans contraria non est audiendus (prieštaringų pareiškimų išklausyti nereikia), kitaip tariant, kad negalima to paties kartu ir teigti, ir neigti. Konstatavus deliktą vien tik dėl to, kad apeliantas sutiko (leido) pervesti į jo banko sąskaitą ieškovei priklausančias lėšas, aplinkybė, ar tie pinigai buvo ar nebuvo panaudoti atsiskaitymams su ieškovės kreditoriais, ar buvo panaudoti visai kitiems tikslams, tokio sutikimo / leidimo (ne)teisėtumo vertinimo kontekste negali nulemti skirtingų išvadų dėl apelianto civilinės atsakomybės buvimo ar nebuvimo.
40. Be to, ir teismo išvada, kad apeliantas P. M. pažeidė įstatyme įtvirtintą rūpestingumo pareigą ir nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kai pats teismas pripažino, jog banko sąskaita disponavo apelianto tėvas V. M., taip pat nėra pakankamai logiška. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismas ne kartą kėlė klausimą dėl (ne)tinkamo atsakovo, tačiau ieškovės atstovai, argumentuodami, kad pačioje BIĮ „Stilma“ nėra jokių rašytinių įrodymų (dokumentų), pagrindžiančių, kad ginčo lėšos buvo pervestos kreditoriams, nesutiko apelianto P. M. pakeisti kitu atsakovu (V. M.), kuris šioje byloje pripažino, kad būtent jis priimdavo valinius sprendimus dėl į apelianto banko sąskaitą pervestų piniginių lėšų panaudojimo ir būtent jis tuos pinigus išgrynindavo. Ieškovės atstovė advokatė R. Vilčiauskienė 2019 m. sausio 11 d. teismo posėdyje buvo tik užsiminusi apie galimybę abu (P. M. ir V. M.) laikyti solidariais atsakovais, tačiau tokio reikalavimo raštu teismui neteikė.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad piniginės lėšos, pasak ieškovės BIĮ „Stilma“, priklausančios ieškovei, buvo pervestos į apelianto banko sąskaitą, savaime negali patvirtinti fakto, kad būtent apeliantas jas iššvaistė ir ieškovei padarė žalą, taigi ir teismo pozicija, kad vien apelianto sutikimas dėl piniginių lėšų gavimo į jo banko sąskaitą savaime reiškia veiksmų neteisėtumą, stokoja pagrįstumo.
42. Teisėjų kolegija, sutikdama su apelianto argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai identifikavo faktinį ieškinio pagrindą, t. y. šiame procesiniame dokumente ieškovės nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė savo reikalavimą apeliantui dėl atitinkamų pinigų sumų iš jo priteisimo. Šio procesinio pažeidimo, atsižvelgiant į priešingos šalies, kuriai pareikštas reikalavimas, teises bylos nagrinėjimo metu pasinaudoti atitinkamomis teisminės gynybos priemonėmis (CPK 141 straipsnio 2 dalis), negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, juolab kad tai susiję ir su procesiniais veiksmais, kurie atliekami pirmosios instancijos teisme. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
43. Padarius išvadą, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo padaryti proceso teisės pažeidimai, kurių negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės šio apeliacinio proceso rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Apelianto P. M. atstovas pateikė prašymą priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
45. Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi nesprendžia ir argumentų, susijusių su apeliacinio skundo argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nesilaikant patirtų išlaidų realumo principo, nevertina, nes byloje dar nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Artūras Driukas
Dalia Kačinskienė
Danguolė Martinavičienė