Byla Nr. AN2-70-655/2018

                                                        Teisminio proceso Nr. 4-68-3-03072-2017-3

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

16.9.7.; 21.11.10.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. vasario 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ainora Kornelija Macevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal N. E. atstovo advokato Remigijaus Voliko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimo, kuriuo N. E. už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta 430 eurų baudą, o administracinio nusižengimo teisena, pradėta pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, nutraukta,

n u s t a t ė :

N. E. atstovas advokatas Remigijus Volikas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimo dalį, kuria N. E. nubausta už ANK 423 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą ir jai paskirta administracinė nuobauda – 430 eurų bauda, bei administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

N. E. atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad skundžiamo nutarimo dalis, susijusi su N. E. pripažinimu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 423 straipsnio 1 dalyje, ir 430 eurų baudos jai paskyrimu yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta pažeidus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisę žinoti, kuo yra kaltinamas ir tuo apribojant teisę duoti paaiškinimus bei teisę būti išklausytam, ir netinkamai pritaikius materialiąsias teisės normas. Pažeidėjos atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai yra prieštaringi ir išdėstyti nesiremiant bylos medžiaga bei teisės aktų normomis. N. E. pateikė galiojantį tarptautinį vairuotojo pažymėjimą (duomenys neskelbtini), išduotą Rusijos Federacijoje, tačiau nei protokole, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nurodyta, kodėl šis pažymėjimas traktuojamas kaip negaliojantis ir nebuvo nurodytas teisės aktas, kuriuo remiantis daroma tokia išvada. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatos nurodomos tik jau priimtame nutarime, todėl konstatuotina, kad nebuvo sudaryta galimybė N. E. ir jos atstovui būti išklausytai ir pateikti paaiškinimus dėl galimo šio įstatymo reikalavimo pažeidimo.

Pasak E. E. atstovo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintose Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklėse nėra numatoma pareiga užsienio šalių piliečiams keisti užsienio šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus į Lietuvos Respublikos išduodamus vairuotojo pažymėjimus. Tvarkoje reglamentuojama teisė įgyti ar pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, kai jo galiojimas yra pasibaigęs, ir nustatyta tokio išdavimo (keitimo) sąlygos bei tvarka. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-0328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklių 13 punktas reglamentuoja, kad užsienyje išduoti dokumentai turi būti teisės aktų nustatyta tvarka legalizuoti, išskyrus atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktus dokumentas neturi būti legalizuotas, todėl šios taisyklės niekaip neįpareigoja asmens legalizuoti tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, išduoto šalyje, prisijungusioje prie 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje pasirašytos Kelių eismo konvencijos. Tai, kad asmeniui, kuris gyvena bent 185 dienas, kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie sieja pareiškėją su Lietuvos Respublika, suteikiama teisė įgyti ar pakeisti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje, negali būti traktuojama kaip pareiga. Prievolė Lietuvos Respublikos nuolatiniam gyventojui pasikeisti užsienio valstybėje išduotą vairuotojo pažymėjimą nėra teisės aktuose reglamentuota, tokios procedūros tvarka nėra nustatyta.

N. E. atstovas skunde pažymėjo, kad pagal teismo daromą išvadą, asmuo privalėjo turėti Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą nuo 185 gyvenimo Lietuvos Respublikoje dienos.  Tačiau remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintomis Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), tai yra neįmanoma, kadangi jei asmuo įgyja teisę pateikti prašymą pakeisti vairuotojo pažymėjimą tik įrodęs, kad Lietuvos Respublikoje išgyveno ne mažiau, kaip 185 dienas, pažymėjimas keičiamas per 10 dienų, jei pažymėjimas išduotas ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje, dar reikalingas laikas egzamino išlaikymui. Vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, asmuo, neišgyvenęs Lietuvos Respublikoje 185 dienų, negali kreiptis dėl vairuotojo pažymėjimo pakeitimo, o remiantis skundžiamu teismo nutarimu, nuo 185 Lietuvos Respublikoje gyvenimo dienos asmuo privalo turėti Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.

Pažymėjo, kad teismas nutarime akcentuoja, jog svarbu nustatyti, kokioje valstybėje buvo nuolatinė N. E. gyvenamoji vieta. Apelianto nuomone, ši aplinkybė nėra svarbi. Ši aplinkybė reikšminga tik nagrinėjant N. E. teisę pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, tačiau niekaip nėra susijusi su pareiga atlikti analogiškus veiksmus.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad N. E. 2017 m. rugsėjo 17 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini). Šis leidimas nepatvirtina N. E. nuolatinio gyventojo Lietuvos Respublikoje statuso, nesuteikia jai nuolatinio gyventojo teisių ir pareigų, todėl kitais įstatymais numatomos prievolės nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams negali būti taikomos N. E.. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostata, kad 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, negali būti aiškinama plečiamai ir prieštaraujančiai Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatoms. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Rusijos Federacijoje N. E. išduotas vairuotojo pažymėjimas šiuo atveju nėra pripažįstamas, Lietuvos Respublikoje išduoto pažymėjimo ji neturi, todėl konstatuojama, jog ji vairavo automobilį neturėdama tam teisės, yra nepagrįsta ir daroma netinkamai pritaikius materialiąsias teisės normas.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

N. E. atstovas skundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimo dalį, kuria N. E. nubausta už ANK 423 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą, likusios nutarimo dalies naikinti ar keisti neprašo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 2 dalimi, nagrinėja administracinio nusižengimo bylą tik apeliacinio skundo ribose.

Išnagrinėjus teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylos medžiagą, susipažinus su skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarimo motyvais bei apeliacinio skundo argumentais, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

Iš skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimo matyti, kad N. E. už ANK 423 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą nubausta 430 eurų bauda už tai, kad ji 2017 m. rugsėjo 19 d. apie 12.04 val. Vilniuje, Verkių g. 34, vairavo automobilį Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdama teisės vairuoti, važiuodama atbula atsitrenkė į šiukšlių dėžę, ją apgadino ir padarė turtinės žalos.

Apeliaciniame skunde neginčijamas eismo įvykio padarymo faktas ir ta aplinkybė, kad transporto priemonę eismo įvykio metu vairavo N. E.. Tačiau apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad N. E. vairavo transporto priemonę neturėdama teisės vairuoti transporto priemones, nes turėjo galiojantį tarptautinį Rusijos Federacijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, be to, skundžiamas nutarimas priimtas pažeidus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisę žinoti, kuo yra kaltinamas ir tuo apribojant teisė duoti paaiškinimus bei teisę būti išklausytam.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog buvo pažeista traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens teisė žinoti kuo yra kaltinamas, visiškai nepagrįsti. Iš N. E. surašyto 2017 m. lapkričio 15 d. administracinio nusižengimo protokolo matyti, kad jame yra aiškiai nurodyti ANK ir KET straipsniai, kuriuos pažeidusi kaltinama N. E.. Protokole yra aiškiai nurodyta, kad N. E. padarė eismo įvykį neturėdama teisės vairuoti. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarimo motyvais, kad administracinio nusižengimo protokole nurodytas tiek konkretus ANK straipsnis, numatantis atsakomybę už neturinčių teisės vairuoti transporto priemones asmenų padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių ar kito turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. blanketinė norma, nukreipianti į Kelių eismo taisyklių 14 punktą, tiek nurodytas pats KET 14 punktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad N. E. buvo suteikta teisė gintis nuo jai inkriminuojamo administracinio nusižengimo, ką ji darė teismo posėdžio metu kartu su ją atstovaujančiu teisininku, įrodinėdama, kad turi galiojantį Rusijos Federacijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą. Tą patį argumentą N. E. buvo nurodžiusi ir administracinio nusižengimo protokole. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. E. ir jos atstovo argumentus, kad jai buvo apribota teisė žinoti, kokį teisės aktą ji pažeidė, vertino kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Be to, ši aplinkybė, kad N. E. vairavo transporto priemonę Lietuvos Respublikoje neturėdama Lietuvos Respublikoje galiojančio vairuotojo pažymėjimo, N. E. negalėjo būti nežinoma ir nesuprantama, kadangi ji už tai, kad vairavo transporto priemones Lietuvos Respublikoje neturėdama tam teisės, jau buvo bausta administracine tvarka. O būtent, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus matyti (b. l. 4-7), kad 2017 m. gegužės 3 d. N. E. vairavo  automobilį neturėdama teisės ir viršijo nustatytą greitį, už tai ji 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu nubausta 300 eurų bauda, 2017 m. birželio 9 d. N. E. vairavo automobilį neturėdama teisės ir viršijo nustatytą greitį, duomenų apie sprendimo dėl šio pažeidimo priėmimą nėra. Taigi, šios faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad N. E., būdama jau bausta už tai, kad vairavo transporto priemonę Lietuvos Respublikoje neturėdama tam teisės, turėjo žinoti, kad jos turimas Rusijos Federacijoje išduotas vairuotojo pažymėjimas Lietuvos Respublikoje negalioja, ir kad ji, norėdama vairuoti Lietuvos Respublikoje, turėjo užsienyje išduotus dokumentus, t. y. Rusijos Federacijoje išduotą vairuotojo pažymėjimą teisės aktų nustatyta tvarka legalizuoti. Kaip teisingai skundžiamame nutarime nurodė pirmosios instancijos teismas, procedūros, kaip įsigyti ar pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, nežinojimas negali būti aplinkybe, atleidžiančia N. E. nuo atsakomybės pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalį motorinės transporto priemonės vairuotojas privalo su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punktą nuolatinė gyvenamoji vieta yra asmens gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime pagrįstai nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog N. E. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nes ji dirba Lietuvos Respublikoje, nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. turi leidimą laikinai gyventi, kuris jau penkis kartus pratęstas, jos sūnus čia lanko mokyklą, ji nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. yra deklaravusi gyvenamąją vietą Vilniaus r. sav., Nemenčinės sen., Nemenčinės II k. N. E. pati neneigė, jog ji nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Todėl pirmosios instancijos  teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Rusijos Federacijoje N. E. išduotas vairuotojo pažymėjimas šiuo atveju nėra pripažįstamas, Lietuvos Respublikoje išduoto pažymėjimo ji neturi, todėl teisingai konstatuota, kad ji vairavo automobilį neturėdama tam teisės.

Apeliantas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintose Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklėse nėra numatoma pareiga užsienio šalių piliečiams keisti užsienio šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus į Lietuvos Respublikos išduodamus vairuotojo pažymėjimus. Tvarkoje reglamentuojama teisė įgyti ar pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, kai jo galiojimas yra pasibaigęs, ir nustatyta tokio išdavimo (keitimo) sąlygos bei tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su argumentu, kad užsienio šalių piliečiams keisti užsienio šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus į Lietuvos Respublikos išduodamus vairuotojo pažymėjimus nėra privaloma, tačiau, jei užsienio pilietis, gyvenantis ir dirbantis Lietuvoje, t. y. nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, išskyrus asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus, nori vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje, turi užsienio valstybėje išduotą vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka legalizuoti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu,  pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus. Kadangi su jų vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, todėl jiems pritardamas, jų neatkartoja, pasisakydamas tik dėl esminių aplinkybių ir apeliacinio skundo argumentų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog N. E. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 423 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė teisingą administracinę nuobaudą, adekvačią tiek administracinio nusižengimo pobūdžiui, tiek pažeidėjos asmenybei.

Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir N. E. atstovo advokato Remigijaus Voliko apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja                                                                      Ainora Kornelija Macevičienė