Civilinė byla Nr. 2-1859/2011

2-56-3-02103-2009-3

Procesinio sprendimo kategorija: 126.5.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Savoja“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis uždarosios akcinės bendrovės „Savoja“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB „Savoja“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi patvirtinti neginčytini BUAB „Savoja“ kreditorių finansiniai reikalavimai. 2010 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi patvirtintas patikslintas kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 73 424,51 Lt finansinis reikalavimas. 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtintas patikslintas to paties kreditoriaus 218 949,55 Lt finansinis reikalavimas. 2011 m. kovo 31 d. nutartimi patvirtintas patikslintas kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 252 064,55 Lt finansinis reikalavimas. Dėl minėtos nutarties kreditorius Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 22 d. nutartimi, sutikdamas su kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atskiruoju skundu, panaikino Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartį, kuria patvirtintas patikslintas kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 252 064,55 Lt finansinis reikalavimas, ir klausimą išsprendė iš esmės – administratoriaus prašymą atmetė ir paliko Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtintą Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 218 949,55 Lt finansinį reikalavimą. Teismas nurodė, kad už 2010 metus BUAB „Savoja“ priskaičiuota mokėtina 33 115 Lt nekilnojamojo turto mokesčio suma turėjo būti sumokėta į valstybės biudžetą kaip administravimo išlaidos, o ne įtraukta į kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinį reikalavimą, nes atsakovas dar nėra pripažintas bankrutavusiu ar likviduojamu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu apeliantas BUAB „Savoja“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai už 2010 metus priskaičiuotą nekilnojamojo turto mokestį priskiria administravimo išlaidoms. Kreditorių susirinkimas turi teisę administravimo išlaidoms priskirti ir kitas nei Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 3 dalyje nurodytas bankrutuojančios įmonės išlaidas, tačiau 2010-06-23 BUAB „Savoja“ kreditorių susirinkimas nekilnojamojo turto mokesčio nepriskyrė administravimo išlaidoms.
2. Nutartis iškelti apeliantui bankroto bylą įsiteisėjo 2010-02-05, todėl nekilnojamojo turto mokestis už 2010 m. sausio mėnesį yra įsiskolinimas susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo. Įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą yra draudžiama vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo.
3. Skundžiama nutartis neatitinka CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, nes teismas nepagrindė materialinės teisės normomis savo išvados, jog nekilnojamojo turto mokestis, priskaičiuotinas už laikotarpį nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki bendrovės pripažinimo bankrutavusia ar likviduojama dėl bankroto, turėjo būti sumokėtas į valstybės biudžetą, nes BUAB „Savoja“ nėra pripažinta bankrutavusia ar likviduojama.
4. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – NTMĮ) 7 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos apibrėžia sąlygas, kurioms esant turtas nebeapmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu, tačiau nenustato pareigos bankrutuojančios statusą turinčiai įmonei mokėti nekilnojamojo turto mokestį nesilaikant minėto įstatymo nuostatų. Apeliantas neneigia pareigos mokėti nekilnojamojo turto mokestį, tačiau pripažinti šį mokestį administravimo išlaidomis ir jį mokėti į valstybės biudžetą po bankroto bylos iškėlimo nėra jokio teisinio pagrindo.
5. ĮBĮ 35 straipsnio 5 dalyje nėra apibrėžta kokioms konkrečioms administravimo išlaidoms apmokėti yra skiriama įkeisto turto pirkėjo sumokėtos kainos dalis. Hipotekos kreditoriui AB „SEB bankas“ įkeistas apelianto nuosavybės teise priklausantis turtas nėra išnuomotas, nėra naudojamas įmonės ūkinėje veikloje, neduoda jokių pajamų, įmonė tik patiria išlaidas šio turto išlaikymui.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įvertinus 2011-01-27 iki 2010-02-19 pateiktas BUAB „Savoja“ nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas, už laikotarpį nuo 2010 m. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos susidaro 28 674 Lt mokėtina nekilnojamojo turto mokesčio suma, kuri privalo būti sumokėta į valstybės biudžetą, o ne įtraukiama į kreditoriaus finansinį reikalavimą.
2. Remiantis ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalimi, dėl sumokamo nekilnojamojo turto mokesčio administratorius nuostolių nepatiria, nes įkeisto turto pirkėjui sumokėjus visą kainą, administratorius bendrovės hipotekos kreditoriui perveda šiam priklausančią sumą, atskaičius administravimo išlaidoms (tarp jų ir nekilnojamojo turto mokesčiui) apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą.
3. Atsižvelgiant į ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies nuostatas, kreditorių susirinkimas turi patvirtinti su įkeisto turto administravimu susijusias išlaidas, arba jas išskirti iš bendrų patvirtintų administravimo išlaidų. BUAB „Savoja“ administratorius įvykusių dviejų kreditorių susirinkimų nutarimų projektuose nesiūlė nustatyti su įkeisto turto administravimu susijusias ar kitas išlaidas, bet veiklos ataskaitose kaip administravimo išlaidas nurodo sumokėtus mokesčius už komunalines paslaugas, nekilnojamojo turto saugą, kuria taip pat nenumatyti nei ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje, nei atskirai buvo patvirtinti kreditorių susirinkimo. Kai kreditoriai, tvirtindami administravimo išlaidas nėra iš jų numatę su įkeisto turto administravimu susijusių išlaidų, administratorius privalėjo kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių nutarimų panaikinimo.
4. Teiginys, kad hipotekos kreditoriui įkeistas turtas nėra išnuomotas, pajamų neduoda, o tik yra patiriami nuostoliai dėl jo išlaikymo, negali būti argumentu nemokėti nekilnojamojo turto mokesčio.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria sutinkant su kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atskiruoju skundu, teismas panaikino Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atmetė bankroto administratoriaus prašymą dėl patikslinto kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo patvirtinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

Byloje nustatyta, kad apeliantui – bankrutuojančiai įmonei už 2010 metus priskaičiuotas nekilnojamojo turto mokestis, kurio suma yra 33 115 Lt. 4 441 Lt nekilnojamojo turto mokesčio suma susidarė iki Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties iškelti apeliantui bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Po bankroto bylos apeliantui iškėlimo susidarė 28 674 Lt mokėtina nekilnojamojo turto mokesčio suma. Byloje kilo ginčas dėl to, ar minėta mokėtina nekilnojamojo turto mokesčio suma turi būti atlyginta iš bankroto administravimo išlaidų, ar šia suma turi būti padidintas kreditoriaus Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka.

Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu, 26 straipsniu, iškėlus bankroto bylą teisme tvirtinami tie kreditorių finansiniai reikalavimai, kurie atsirado iki bankroto bylos iškėlimo.

Nagrinėjamu atveju apeliantui prievolė mokėti nekilnojamojo turto mokestį atsirado jau po bankroto bylos jam iškėlimo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusios su bankroto procedūrų vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Otega“ v. BAB „Ekranas“, UAB „Baklis“, bylos Nr. 3K-3-81/2011). Bankrutuojančios įmonės statutas tokiu atveju nepanaikina ir neriboja bankrutuojančios įmonės pareigos mokėti mokesčius, tarp jų ir nekilnojamojo turto mokestį. Pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį nustato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta mokesčio lengvata bankrutavusioms įmonėms apelianto atžvilgiu netaikoma, nes apeliantas nėra pripažintas bankrutavusiu ar likviduojamu dėl bankroto (ĮBĮ 30 str., 32 str. 1 d.).

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokios įmonės išlaidos yra priskiriamos bankroto administravimo išlaidoms. Pateiktas išlaidų rūšių sąrašas nėra baigtinis. Nekilnojamojo turto mokestis, kurį bankrutuojanti įmonė turi mokėti, gali būti priskirtas prie administravimo išlaidų, kuriuos bankrutuojanti įmonė patiria administruodama jos balanse esantį turtą.

Remiantis ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalimi įkeisto turto pirkėjui sumokėjus visą kainą, administratorius bendrovės hipotekos kreditoriui perveda šiam priklausančią sumą, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą. Atsižvelgiant į ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalies nuostatas, kreditorių susirinkimas turi patvirtinti su įkeisto turto administravimu susijusias išlaidas.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad bankrutuojančios įmonės išlaidos mokesčių (tarp jų ir nekilnojamojo turto mokesčio), atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, mokėjimui yra laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme. Kitoks ĮBĮ 36 straipsnio nuostatų aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio, atsiradusio po bankroto bylos iškėlimo, priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

              Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.