Civilinė byla Nr. e2A-245-450/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01063-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.1; 2.6.39.2.5.5; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Mobiliukas“ ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Compensa Vienna Insurance Group“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Mobiliukas“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Compensa Vienna Insurance Group“ 47 350 Eur draudimo išmoką, 902,89 Eur palūkanas, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį ieškovė grindė tuo, kad ji ir draudimo bendrovė Seesam Insurance AS 2019 m. rugsėjo 4 d. sudarė automobilio KASKO draudimo sutartį, pagal kurią apdrausta ieškovės transporto priemonė „Mercedes Benz S550 (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovė sumokėjo draudimo įmoką, teigia, kad jai nepateiktos draudimo taisyklės, todėl ieškovė neinformuota apie nedraudžiamuosius įvykius (tai yra esminė draudimo sutarties sąlyga). Ieškovės vadovas, 2020 m. vasario 7 d. apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), nesuvaldė apdrausto automobilio, atsitrenkė į gatvės bortą (ant jo užvažiavo) ir apgadino automobilį. Kitiems asmenims žala nepadaryta, todėl vairuotojas užrakino ir paliko automobilį kelkraštyje bei grįžo į namus. 2020 m. vasario 8 d. 1.15 val. atvyko policijos pareigūnai ir pranešė, kad automobilis užsidegė. Ieškovės vadovas apie įvykį draudikui pranešė kitą dieną. Draudikas neinformavo, kad apie eismo įvykį reikia pranešti nedelsiant. Ieškovė nepildė eismo įvykio deklaracijos, nes įvykis užregistruotas policijoje. Draudikas 2020 m. balandžio 10 d. raštu pranešė ieškovei, kad atsisako išmokėti draudimo išmoką, nes, įvykus įvykiui, automobilis toliau eksploatuotas, vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, vartojo psichiką veikiančias medžiagas, nepranešė apie įvykį kompetentingoms institucijoms, nesiėmė priemonių užkirsti kelią žalai ar jai sumažinti (draudimo taisyklių 8.1.2, 8.1.18, 8.1.21, 9.3.8.2 punktai). Ieškovė mano, kad draudikas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, esant -5? temperatūrai, kai kelio danga buvo slidi. Nėra įrodymų apie tai, kad automobilis užsidegė, nes nepakako tepalo ar vėsinimo skystis cirkuliavo nepakankamai. Ieškovė 47 350 Eur žalą apskaičiavo iš automobilio rinkos vertės prieš draudžiamąjį įvykį atėmusi likutinę jo vertę po draudžiamojo įvykio, atėmusi franšizę (53 400–5 050–1 000=47 350). Ieškovė teigia, kad draudimo bendrovė, atsisakiusi išmokėti draudimo išmoką, nenurodė, kokia vairuotojo kaltė, koks pažeistų draudimo sutarties sąlygų ir atsiradusios žalos priežastinis ryšys. Ieškovė draudimo sutartį sudarė prisijungimo būdu, todėl sutarties sąlygos turi būti aiškinamos ieškovės (prie sutarties prisijungusios šalies) naudai.
3. Atsakovė 2020 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą neišmokėti draudimo išmokos, nes, atsakovės teigimu, vairuotojas neužkirto kelio žalai atsirasti ar jai sumažinti, įvykus įvykiui, toliau eksploatavo automobilį, pasišalino iš eismo įvykio, iš karto vartojo psichiką veikiančias medžiagas, nepranešė policijai ir kompetentingoms institucijoms, neužpildė eismo įvykio deklaracijos. Ieškovė ne pirmą kartą kreipėsi dėl draudimo išmokų išmokėjimo pagal tą patį draudimo polisą, todėl žinojo, kad apie įvykį reikia pranešti nedelsiant. Atsakovė draudimo taisykles yra paviešinusi ir savo interneto svetainėje. Po to, kai atsitrenkė į kelio bortą, nebuvo galima eksploatuoti automobilio. Dėl to, kad automobiliu po įvykio buvo nuvažiuota 250 metrų, po kelių minučių nuo sustojimo, automobilis užsiliepsnojo. Vairuotojas po atsitrenkimo į gatvės bortą turėjo iš karto sustoti, apžiūrėti automobilį, išjungti variklį, atjungti akumuliatoriaus bateriją. Toliau važiuojant, kaito variklis, elektros instaliacija galėjo būti pažeista. Vairuotojas elgėsi neatsakingai. Dėl įvykusio gaisro, neįmanoma nustatyti, kokie konkretūs sugadinimai padaryti atsitrenkus į gatvės bortą. Eismo įvykio metu kelio danga buvo sausa (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) 2020 m. kovo 7 d. pažyma, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2020 m. rugsėjo 28 d. pažyma, valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenys). Vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 221 punktą, nes po eismo įvykio vartojo alkoholį, jam nustatytas 1,49 promilių neblaivumas. Žala aplinkai dėl ištekėjusios alyvos nebuvo nustatinėjama, todėl neaišku ar ji padaryta, kokio dydžio. Pagal draudimo sutartį, sugadintas automobilis galėjo būti išvežtas iš eismo įvykio vietos ir ieškovei būtų kompensuotos transportavimo išlaidos, bet ieškovė tokia teise nepasinaudojo. Atsakovė nurodė, kad yra pagrindai nemokėti draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino – iš atsakovės ieškovei priteisė 47 350 Eur draudimo išmoką, 957,38 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą 47 350 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 149 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad vairuotojas, ieškovės vadovas R. S. (kartu važiavo ir keleivis G. L. (draugas)), 2020 m. vasario 7 d. (penktadienį) prieš 22.00 val. (duomenys neskelbtini) gatvę, nesuvaldė slydusio automobilio ir šis atsitrenkė į kelio bortą. Vairuotojas dar šiek tiek pavažiavo, pasuko sankryžoje į dešinę į (duomenys neskelbtini) gatvę ir sustojo įstrižai ties dešiniuoju kelkraščiu, nes užgeso automobilio variklis. Atstumas nuo vietos, ties kuria automobilis atsitrenkė į kelio bortą, iki vietos, kurioje sustojo automobilis, yra 250 metrų. Nurodytoje gatvės atkarpoje buvo rasta išbėgusios alyvos dėmės. Vairuotojas ir keleivis užrakino automobilį ir nuėjo į už 150 metrų esančius vairuotojo namus. Policijos patruliai 21.47 val. gavo pranešimą, kad sprogo automobilis prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Į įvykio vietą atvykęs policijos patrulių ekipažas rado liepsnojantį ieškovės automobilį, iškvietė gaisrinę, kuri užgesino gaisrą. Policijos pareigūnai 1.15 val. atvyko pas ieškovės vadovą į namus, jis negalėjo paaiškinti, kodėl automobilis pateko į eismo įvykį ir sudegė, nes buvo neblaivus (nustatytas 1,49 promilių girtumas).
6. Kauno apskrities VPK 2020 m. vasario 21 d. administracinio nusižengimo protokolu ieškovės vadovui paskirtas administracinis nurodymas sumokėti 5 Eur baudą, nes jis, vairuodamas automobilį, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, ypač kelio dangos būklę, esant slidžiai kelio dangai, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio, atsitrenkė į kelio bortą, apgadino automobilį, nepadarė žalos kitiems asmenims (KET 127 punktas, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 7 dalis).
7. Draudiko Seesam Insurance AS Lietuvos filialo užsakymu, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Nepriklausomų vertintojų biuras“ 2020 m. kovo 5 d. vertinimo ataskaitoje pateikta išvada, kad transporto priemonės, prieš ją apgadinant, rinkos vertė 53 400 Eur, o apgadintos priemonės likutinė rinkos vertė – 5 050 Eur.
8. Teismas nustatė, kad atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes ieškovė pažeidė Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.7.1, 9.3.8.2 punktus; Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 006 8.1.2, 8.1.18, 8.1.21 punktus. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (toliau – PAGD) Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus 2020 m. balandžio 16 d. rašte nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis – eismo įvykio padariniai. Atsakovės 2020 m. balandžio 27 d. išmokos potvarkyje nurodyta, kad įvykis nedraudžiamasis.
9. Teismas įvertino, kad 2019 m. rugsėjo 4 d. draudimo sutartis sudaryta prisijungimo būdu – ieškovė prisijungė prie draudimo bendrovės iš anksto parengtos automobilio savanoriškojo draudimo sutarties pagal standartines sutarties sąlygas (draudimo taisykles ir bendrąsias draudimo sutarties sąlygas). Siekiant užtikrinti prisijungimo būdu sudaromos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, įstatyme nustatyta pareiga šaliai, parengusiai standartines sutarčių sąlygas, sudaryti tinkamas galimybes kitai sutarties šaliai, kuri prisijungia prie standartinių sutarčių sąlygų, susipažinti su tokiomis sutarčių sąlygomis. Jeigu draudikas netinkamai įvykdo pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.185 straipsnio 2 dalimi, tokios taisyklės netampa draudimo sutarties dalimi ir nėra privalomos draudėjui.
10. Teismas nustatė, kad draudimo polise įrašyta pastaba, jog draudėjas, pasirašydamas ir (ar) sumokėdamas draudimo įmoką (ar jos dalį), patvirtina, kad: prieš sudarant draudimo sutartį su draudimo sutarties sąlygomis bei taisyklėmis buvo supažindintas, jų turinys jam aiškus, gavo jų kopiją, joms pritaria ir sudaro draudimo sutartį; Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.4 punktas ir Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių 8.3 ir 9.3.1 punktai individualiai aptarti.
11. Teismas pažymėjo, kad abi sutarties šalys yra verslininkai. Ieškovė prekiauja automobiliais ir, atsakovės teigimu, ne pirmą kartą sudaro savanoriško automobilių draudimo (KASKO) sutartį. Aptariama aplinkybė negali būti pagrindas kitai draudimo sutarties šaliai – atsakovei, kaip draudimo srities profesionalei, nevykdyti pareigos įteikti draudimo taisyklių kopiją ieškovei.
12. Ieškovės pateiktame draudimo polise aiškiai įvardytos konkrečios draudimo taisyklės, Bendrosios draudimo sąlygos ir jų redakcija. 2019 m. rugsėjo 4 d. draudimo sutartis sudaryta elektroninių ryšių priemonėmis, t. y. draudimo brokerė atsiuntė ieškovei elektroniniu paštu draudimo polisą ir kitus dokumentus, o ieškovė mokėjo draudimo įmoką draudimo polise nustatytomis dalimis. Elektroniniuose laiškuose nėra nuorodų į draudimo polise išvardytas draudimo taisykles ir Bendrąsias draudimo sutarties sąlygas. Draudimo sutartis sudaryta elektroninių ryšių priemonėmis. Ieškovė nepasirašė popierinio sutarties originalo. Draudimo polise nėra ieškovės atstovo parašo.
13. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovės teigimu, ieškovė anksčiau yra reikalavusi draudimo išmokų dėl kitų draudžiamųjų įvykių, neįrodo, jog ieškovė buvo susipažinusi su Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų ir draudimo taisyklių Nr. 006 nuostatomis, kuriomis atsakovė remiasi nagrinėjamoje byloje. Kita aplinkybė, kad kartu su ieškiniu ieškovė pateikė atsakovės Bendrąsias draudimo sutarties sąlygas ir draudimo taisykles Nr. 006 bei Nr. 008, taip pat neįrodo, jog šių dokumentų kopijos ieškovei įteiktos 2019 m. rugsėjo 4 d. draudimo sutarties sudarymo metu. Teismas pažymėjo, kad ieškinį parengė advokatas, su kuriuo ieškovė sudarė atstovavimo sutartį. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad ieškovei pateiktas siūlymas, jei ji pageidautų, popierine ar elektronine forma atsiųsti Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų ir draudimo taisyklių Nr. 006 kopiją (CK 6.185 straipsnio 3 dalies 3 punktas).
14. Iš anksto daugkartiniam naudojimui parengtame draudimo polise (jo formoje) įrašyta standartinė draudimo sutarties sąlyga, pagal kurią patvirtinimas, jog atsakovė įvykdė pareigą supažindinti ieškovę su visomis draudimo sutarties sąlygomis (taisyklėmis) ir jas įteikti, susieta su ieškovės (draudėjos) pareiga sumokėti draudimo įmoką ar jos dalį. Tokį draudimo bendrovės elgesį teismas vertino kaip nesąžiningą pasinaudojimą pranašesne standartinę sutarties formą daugkartiniam naudojimui parengusios šalies padėtimi. Byloje nėra įrodymų, kad nurodyta sutarties sąlyga ieškovei išaiškinta ir ji, sumokėdama draudimo įmoką, aiškiai suvokdama prisiėmė riziką, jog jai bus taikomos bendrosios draudimo sutarties sąlygos ir draudimo taisyklės Nr. 006, kurių kopijų ji iš tikrųjų negavo ir jai nepasiūlyta tų kopijų atsiųsti, jei ji to pageidautų.
15. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, remdamasi ieškovei neįteiktų draudimo taisyklių Nr. 006 nuostatomis, nes ieškovei jos neprivalomos (CK 6.185 straipsnio 2 dalis). Atsakovė 2020 m. balandžio 10 d. atsisakyme išmokėti draudimo išmoką nepagrįstai rėmėsi draudimo taisyklių 8.1.2 punktu, pagal kurį draudikas neatlygina žalos apdraustam objektui, jeigu įvyko variklio ar jo papildomos įrangos, transmisijos arba šaldymo įrangos gedimas, kai po įvykio, kurio metu buvo padaryta žala transporto priemonei, ji buvo toliau eksploatuojama ir gedimą lėmė nepakankama tepalo ar vėsinimo skysčio cirkuliacija. Aptariamas atvejis neįrašytas į Draudimo produkto informacinį dokumentą, kuris 2019 m. rugsėjo 4 d. įteiktas ieškovei elektroniniu paštu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog, ieškovei pasitelkus specialistą, jau esant iškeltai bylai, ginčo automobilis pakeltas, iš variklio išleista alyva (apie 10 l) (žr. ieškovės pateiktą filmuotą vaizdo medžiagą).
16. Byloje nenustatyta konkreti priežastis, automobilio sugadinimas, šiam atsitrenkus į gatvės bortą, dėl kurios užsidegė automobilis. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pažymoje nurodyta tikėtina gaisro priežastis – atsitrenkimo į gatvės bortą padariniai, bet nenustatyti draudimo taisyklių 8.1.2 punkte išvardyti gedimai. Be to, iš eismo įvykio schemos, vairuotojo paaiškinimų teismas darė išvadą, kad į gatvės bortą atsitrenkęs automobilis 250 m iki sustojimo vietos buvo eksploatuotas tam, jog būtų tiek, kiek įmanoma, saugiau paliktas stovėti nakčiai ir vairuotojas kitą dieną galėtų apžiūrėti ir įvertinti dėl atsitrenkimo į gatvės bortą atsiradusius sugadinimus. Liudytojas R. Š. paaiškino, kad automobilis užsidegti galėjo arba dėl skysčių, arba dėl elektros grandinės pažeidimų. Stabdžių skystis yra degi medžiaga, bet jį uždegti sunkiau už benziną. Teismo posėdyje apklausus liudytoją R. Š., išanalizavus automobilio nuotraukas, jose užfiksuotus automobilio sugadinimus, atsakovė nepaneigė ieškovės atstovų teiginių, kad kai kurie automobilio elementų lūžiai atsirado ne dėl to, jog automobilis atsitrenkė į gatvės bortą, bet dėl to, kad užgesinus liepsną, sudegęs automobilis buvo keliamas ant vilkiko, pervežtas į saugojimo aikštelę ir ten iškrautas. Byloje nenustatyta, kad gaisro priežastis buvo ne dėl atsitrenkimo į kelio bortą atsiradę automobilio pažeidimai, bet jo eksploatacija, t. y. važiavimas 250 m.
17. Iš į nagrinėjamą bylą pateiktų draudiko surinktų žalos administravimo bylos duomenų, taip pat policijos informacijos teismas nenustatė, kad apdraustą automobilį vairavęs ieškovės vadovas eismo įvykio metu (kai automobilis atsitrenkė į gatvės bortą) buvo neblaivus. Vairuotojas nenubaustas už administracinį nusižengimą – vairavimą būnant neblaiviam (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, KET 14 punkto pažeidimas).
18. Draudimo produkto informacinio dokumento dalies „Kokios mano pareigos?“ 4 punkte įrašyta draudėjo pareiga apie draudžiamąjį įvykį nedelsiant pranešti policijai, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai pranešti nebūtina (kai po eismo įvykio užpildoma deklaracija). Nurodytas punktas iš esmės atitinka draudimo taisyklių Nr. 006 8.1.18 ir 8.1.21 punktų formuluotes, kurios yra išsamesnės. Dėl to teismas darė išvadą, kad atsakovė turėjo teisę 2020 m. balandžio 10 d. atsisakyme išmokėti draudimo išmoką remtis nurodytomis draudimo taisyklių nuostatomis.
19. Draudimo informacinio dokumento „Kokios mano pareigos?“ 5 punkte įrašyta draudėjo pareiga, įvykus eismo įvykiui, imtis prieinamų, protingų veiksmų galimai žalai sumažinti. Tai iš esmės atitinka Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.7.1 nustatytą draudėjo pareigą ir 9.3.8.2 punkte įtvirtintą atvejį, kai draudėjui pažeidus aptariamą pareigą draudimo bendrovė turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba sumažinti jos dydį. Teismas darė išvadą, kad atsakovė turėjo teisę 2020 m. balandžio 10 d. atsisakyme išmokėti draudimo išmoką remtis ir nurodytais Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų punktais.
20. Teismas nustatė, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinta tik ieškovės transporto priemonė; ją vairavo ieškovės vadovas. Nesužalotas nei vienas asmuo, nesugadintas kitų asmenų turtas. Gatvės bortas – tik apibraižytas. Atsakovė nepateikė duomenų, kad padaryta žala aplinkai dėl iš automobilio išbėgusių techninių skysčių. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų (toliau – techninių reikalavimų) neatitinkančią transporto priemonę. Prieš pradėdamas važiuoti, motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo įsitikinti, ar transporto priemonė tvarkinga, ar joje yra pirmosios pagalbos, priešgaisrinės, avarinio sustojimo vietos ženklinimo ir kitos atitinkamai transporto priemonės rūšiai privalomos priemonės, taip pat kelionės metu stebėti transporto priemonės techninę būklę. Tuo atveju, kai važiuojanti transporto priemonė sugenda ir dėl to ji neatitinka techninių reikalavimų, o gedimo pašalinti neįmanoma, vairuotojas, laikydamasis būtinų atsargumo priemonių, gali važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos, išskyrus KET nustatytus atvejus.
21. Teismas darė išvadą, kad, nors po to, kai atsitrenkė į gatvės bortą, ieškovės automobilis sugedo, tapo techniškai netvarkingas, bet vairuotojas negalėjo pašalinti gedimų, todėl galėjo važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos. Taigi atsitrenkus į bortą, ginčo automobiliu buvo galima važiuoti. Vis dėlto, pavažiavus 250 m, užgeso automobilio variklis. Įvertinęs įvykio schemą, teismas sprendė, kad vairuotojas sustojusį automobilį paliko stovėti saugiai. Dėl to vairuotojas nepažeidė KET 219.1 ir 219.2 punktuose nustatytų eismo dalyvių pareigų įvykus eismo įvykiui. Vairuotojas buvo vienintelis eismo dalyvis, todėl jam nekilo KET 220 punkte nustatytos pareigos užpildyti eismo įvykio deklaraciją.
22. Nuo eismo įvykio iki momento, kada patikrintas vairuotojo blaivumas, praėjo apie trys valandos. Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad automobilį gatvėje, netoli savo namų, palikęs vairuotojas nepastebėjo jokių požymių, jog sustojęs automobilis gali užsidegti ir kilti gaisras; vairuotojas nepaliko degančio automobilio. Byloje nenustatyta, kad iškart po to, kai automobilis atsitrenkė į gatvės bortą ir sustojo, vairuotojas pradėjo vartoti alkoholį. Nepagrįsta taikyti vairuotojui tokį elgesio standartą ir reikalauti, kad vairuotojas, nesuvaldęs automobilio, atsitrenkęs į gatvės bortą, tamsiu paros metu palikęs sugedusį, nebevažiuojantį ir sustojusį užrakintą automobilį prie kelkraščio, kai nesužaloti kiti asmenys ir nesugadintas svetimas turtas, neturėdamas pareigos kviesti policiją, iki tol, kol praneš apie įvykį automobilį apdraudusiam draudikui, negalėtų vartoti alkoholio. Teismas darė išvadą, kad susidariusiose situacijoje nėra draudimo taisyklių Nr. 006 8.1.18 punkte nustatyto atvejo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl sudegusio automobilio.
23. Policijos 2020 m. vasario 7 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad patrulių ekipažui apie užsidegusį automobilį pranešta 21.47 val. Įvertinęs laiko tarpą nuo atsitrenkimo į gatvės bortą (21.40 val.) iki užsidegimo pradžios, teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad per 7 minutes atvykus vairuotojui iškviestai techninei pagalbai, automobilis vis tiek būtų užsidegęs. Pažymėjo, kad akumuliatoriaus laidus galima atjungti panaudojus specialų raktą. Ieškovės atstovai nurodė, kad vairuotojas įvykio metu tokio rakto neturėjo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad vairuotojas turėjo galimybę ir būtų spėjęs per septynias minutes surasti raktą ir atjungti akumuliatoriaus laidus bei būtų užkirtęs kelią gaisrui kilti. Dėl to teismas darė išvadą, kad vairuotojas nepažeidė pareigos imtis visų reikalingų priemonių užkirsti kelią žalai atsirasti ar jos dydžiui sumažinti. Teismas vertino, kad atsakovė 2020 m. balandžio 10 d. nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
24. Pagal draudimo taisyklių Nr. 006 9.3.2 punktą, kai transporto priemonė sugadinta nepataisomai, nuostolio dydis lygus transporto priemonės rinkos vertės prieš draudžiamąjį įvykį ir likutinės vertės po draudžiamojo įvykio skirtumui. Pagal draudimo taisyklių Nr. 006 11.2 punktą, mokant draudimo išmoką yra išskaičiuojama franšizė (išskaita), kuri visais atvejais negali būti mažesnė už draudimo sutartyje nustatytą franšizę „kitų žalų atvejai“. Teismas vertino, kad ieškovė turi teisę gauti 47 350 Eur draudimo išmoką (53 400–5 050–1 000=47 350). Atsakovė nekvestionavo ieškovės reikalaujamos draudimo išmokos apskaičiavimo.
25. Teismas vertino, kad už nurodytą laikotarpį nuo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką (2020 m. balandžio 10 d.) iki 2020 m. rugpjūčio 11 d. ieškovė turi teisę į 957,38 Eur palūkanas (47 350 Eur x 0,06 : 365 d. x 123 d. = 957,38 Eur) ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą 47 350 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugpjūčio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
26. Apeliantė (atsakovė) ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo skirti kompleksinę eismo įvykio-metalografijos-gaisro ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams ir nurodė jiems užduotinus klausimus bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Skundžiamame sprendime, motyvuojamoje dalyje, teismas nurodė klaidingas faktines aplinkybes, kurios neatitinka bylos medžiagos, tačiau teismas jas nurodo kaip nustatytas ir jų pagrindu priėmė skundžiamą sprendimą. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nustatė, jog Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 2020 m. vasario 7 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nepadaryta žala tretiesiems asmenims, nes Kauno miesto savivaldybės administracija informaciją apie tai, jog nepadaryta žala, pateikė tik 2020 m. vasario 19 d., todėl pildant tarnybinį pranešimą šios aplinkybės negalėjo būti žinomos.
26.2. Teismas nevertino aplinkybių, kad ieškovės vadovo paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu skiriasi nuo paaiškinimų duotų 2020 m. vasario 10 d. administracinio nusižengimo byloje bei 2020 m. kovo 2 d. žalos administravimo byloje; ieškovės vadovo paaiškinimai nuolat keitėsi, todėl privalėjo būti vertinami kritiškai.
26.3. Apeliantė kelia abejones dėl į bylą pateikto vaizdo įrašo, kuriame fiksuota, kad jau nagrinėjant civilinę bylą teisme ieškovės užsakymu buvo atliktas specialisto tyrimas, automobilis pakeltas ir jį pakėlus nustatyta, jog variklio apsauga nėra sunaikinta, karteris nėra prakirstas, tepimo sistema sandari ir pilnai užpildyta tepalu, kuris buvo išleistas. Tokios aplinkybės paneigė atsakovės atlikto tyrimo metu nustatytas aplinkybes apie galimas gaisro priežastis, susijusias su tepimo sistemos pažeidimu, variklio sausa trintimi.
26.4. Be kita ko, apeliantė rėmėsi dienraščiuose skelbiama informacija, susijusia su šio įvykio aplinkybėmis.
26.5. Ieškovė (įmonė) buvo tinkamai supažindinta su Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 006 bei Bendrosiomis draudimo sutarties sąlygomis. Draudimo polise nurodyta, kad, pasirašydamas ir (ar) sumokėdamas draudimo įmoką, draudėjas patvirtina, jog, prieš sudarydamas draudimo sutartį jis supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir taisyklėmis, jų turinys aiškus, gavo jų kopiją. Ieškovė sumokėjo draudimo įmoką, todėl patvirtino, kad susipažino su draudimo sutarties sąlygomis. Ieškovė ne pirmą kartą kreipėsi dėl draudimo išmokų išmokėjimo pagal tą patį draudimo polisą, todėl žinojo, kad apie įvykį reikia pranešti nedelsiant. Atsakovė draudimo taisykles yra paviešinusi ir savo interneto svetainėje.
26.6. Įvykio pripažinimas draudžiamuoju (nedraudžiamuoju) yra ir turi būti grindžiamas eismo įvykio aplinkybių vertinimu, priežastinio ryšio tarp įvykio ir žalos nustatymu, draudėjo veiksmų vertinimu ir pan. Apeliantė įvertino visą dėl 2020 m. vasario 7 d. eismo įvykio surinktą medžiagą ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą nemokėti draudimo išmokos ieškovei, nes: 1) draudėjas turėjo pareigą dėti pastangas užkirsti kelią žalai atsirasti ir tokios pareigos nevykdymas šioje byloje yra akivaizdžiai įrodytas; 2) automobilio eksploatacija po kontakto su kelio bortu turėjo tiesioginės įtakos, jog tik sustojusi transporto priemonė po kelių minučių užsidegė; 3) labiausiai tikėtina gaisro priežastis – degaus skysčio (vairo kolonėlės ar stabdžių skysčio) užsiliepsnojimas; 4) nepagrįstos teismo išvados, kad nenustatyta gaisro priežastis.
26.7. Apeliantė teigia, kad draudimo išmoka ginčo atveju nemokėtina, nes ieškovės vadovas, vairavęs automobilį po sąveikos su kelio bortu, nevykdė savo pareigų dėti pastangas užkirsti kelią žalai atsirasti ar padidėti. Šios pareigos nevykdymą sieja su: 1) tolimesniu automobilio eksploatavimu po sąveikos su kelio bortu esant nurodomiems sugadinimams; 2) gaisro kilimo priežastimi tapusiu eksploatavimu po sąveikos su kelio bortu; 3) automobilio variklio neužgesinimu po sąveikos su kelio bortu; 4) akumuliatoriaus gnybtų neatjungimu po sąveikos su kelio bortu.
26.8. Labiausiai tikėtina gaisro priežastis – degaus skysčio (vairo kolonėlės ar stabdžio skysčių) užsiliepsnojimas. Savaiminis užsiliepsnojimas nėra įmanomas. Greta kairiojo automobilio rato yra dujų išmetimo sistema. Po atsitrenkimo į kelio bortą buvo važiuojama išlaužtu ir deformuotu ratu (tai patvirtina automobilio apžiūros metu padarytos nuotraukos), todėl dujų išmetimo sistema tik kaito. Jeigu automobilio variklis po smūgio į kelio bortą būtų užgesintas, ištrauktas raktelis, tai dujų išmetimo sistema pradėtų aušti, degieji techniniai skysčiai nesitaškytų po variklio skyrių ir neužtikštų ant karštų išmetimo sistemos paviršių, o būtų saugiai lašėję į apačią ir gaisras nebūtų kilęs.
26.9. Teismas sprendime remiasi išimtinai ieškovės atstovų paaiškinimais ir iškeltomis versijomis, kurios nėra patvirtintos jokiais bylos duomenimis ir įrodymais, esant prieštaravimų tarp ieškovės atstovų pozicijų dėl neva slidžios kelio dangos; automobilio elementų lūžių; automobilio tolimesnio eksploatavimo po eismo įvykio.
26.10. Draudėjas turėjo pareigą apie eismo įvykį pranešti policijai ir draudimo bendrovei ir šios pareigos nevykdymas yra visiškai įrodytas, todėl teismo išvada, kad automobilio Mercedes Benz S5S0, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui nebuvo pareigos užpildyti eismo įvykio deklaraciją ar pranešti apie eismo įvykį policijai yra nepagrįsta.
26.11. Draudėjas turėjo pareigą apie draudžiamąjį įvykį pranešti policijai, jis taip pat turėjo laikytis ir KET 221 punkto reikalavimo – eismo dalyviui po eismo įvykio draudžiama vartoti alkoholį, todėl apeliantė pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovei ir dėl šios pareigos nevykdymo.
26.12. Apeliantė atliko išsamų (ne pasyvų) žalos administravimo bylos Nr. 20/270-0543 tyrimą ir priėmė surinktus duomenis atitinkantį pagristą ginčo sprendimą. Ieškovė netinkamai vykdė savo pareigą apie draudžiamąjį įvykį nedelsiant informuoti draudimo bendrovę.
26.13. Teismas nevertino ieškovės 2021 m. vasario 18 d. pateikto rašytinio įrodymo – 2021 m. vasario 12 d. specialisto išvados, kuria patvirtinta gaisro židinio vieta – automobilio priekinė dalis – tarp kairės pusės rato ir variklio; kaip tikėtina užsidegimo versija nurodoma – automobilio stabdžių, vairo mechanizmo skysčio užsiliepsnojimas ir paneigti ieškovės teiginiai dėl nustatytų automobilio sugadinimų (kuriems esant automobilį eksploatuoti buvo draudžiama) galimo atsiradimo transportuojant automobilį, kuriais teismas rėmėsi kaip neginčijamais ir įrodytais.
27. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė MB „Mobiliukas“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; netenkinti prašymo dėl ekspertizės skyrimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
27.1. Teismo sprendimo 13 punkte nurodomos nustatytos faktinės aplinkybės susijusios ne tik su 2020 m. vasario 7 d. nustatytomis surašant tarnybinį pranešimą. Teismas nurodo faktines aplinkybes, kurios yra nustatytos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, gautais administracinio nusižengimo byloje. Kaip teisingai pažymėjo teismas, protokole nėra nurodyta, kad eismo įvykio metu butų padaryta žala tretiesiems asmenims. Administracinio nusižengimo bylos medžiagoje yra pateiktas 2020 m. vasario 19 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto tvarkymo skyriaus atsakymas, kuriame nurodyta, kad žala kelio bortui nepadaryta, sąveika su kelio bortu neturėjo įtakos kelio borto funkcionalumui ir kokybei. Be to, 2020 m. vasario 21 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 20-ANKP-11789-2020, kuriame nurodyta, kad įvykio metu apgadintas tik savininkui priklausantis automobilis, žalos tretiesiems asmenims nepadaryta.
27.2. Ieškovės vadovo paaiškinimai duoti administracinio nusižengimo byloje, žalos administravimo byloje ir teismo posėdžio metu nesikeitė, o pildėsi turiniu priklausomai nuo užduodamų klausimų. Apeliantė savaip interpretuoja ieškovės vadovo duotus paaiškinimus.
27.3. Atsakovės pakviestas liudytojas atsakovės bendrovės žalų skyriaus vadovas R. Š. nurodė, kad atliekant žalos administravimą automobilis net nebuvo pakeltas, nebuvo apžiūrėtas jo dugnas, netikrinta tepimo sistema. Taigi pats žalos tyrimo bylą vedęs asmuo sutiko, kad draudimo bendrovės atsakingi darbuotojai minėtų aplinkybių netikrino. Šis asmuo, vykdęs ginčo transporto priemonės apžiūrą ir žalos tyrimą, neprieštaravo aplinkybėms, kad tepimo sistema buvo pilna ir nepažeista. Pati atsakovė neatliko savo pareigų, tinkamai neapžiūrėjo automobilio, konstatavo apie galimą tepimo sistemos pažeidimą, jos net netyrusi, neapžiūrėjusi automobilio, nors turėjo ne tik galimybes, bet ir pareigas tai padaryti. Atsakovės neveikimas ir draudiko pareigų nevykdymas negali sukelti neigiamų pasekmių ieškovei. Atsakovė turėjo galimybes apžiūrėti automobilį, patikrinti tepimo sistemą ir išsiaiškinti ar ji pažeista, ar joje yra alyvos, kiek laiko tepimo sistemoje alyva naudota, tačiau to nepadarė.
27.4. Teismui nežinomų, neapklaustų, neidentifikuotų asmenų, apeliantės nurodomų komercinių dienraščių straipsniuose, paaiškinimai, kurių negalima patikrinti įstatyme nustatytais būdais, nėra ir negali būti laikomi tinkamais įrodymais byloje. Be to, dienraštis neatsako už savo pateikto straipsnio turinio tikrumą, aplinkybių pagrįstumą ir nuoseklumą, už sensacingų straipsnių peržiūrų skaičių dienraščiai gauna atitinkamus honorarus, todėl tokie straipsniai nėra nei patikimi, nei jų tikrumas gali būti patikrintas.
27.5. Iš byloje esančių įrodymų, ginčui aktualių teisės normų bei kasacinio teismo praktikos analogiškose bylose matyti, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovei nebuvo pateiktos draudimo taisyklės.
27.6. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką remdamasi ieškovei neįteiktų draudimo taisyklių Nr. 006 nuostatomis, nes ieškovei jos neprivalomos. Atsakovė 2020 m. balandžio 10 d. atsisakyme išmokėti draudimo išmoką nepagrįstai rėmėsi draudimo taisyklių 8.1.2 punktu, nes aptariamas atvejis neįrašytas į Draudimo produkto informacinį dokumentą, kuris 2019 m. rugsėjo 4 d. įteiktas ieškovei elektroniniu paštu.
27.7. Apeliantės teiginiai, kad po sąveikos su kelio bortu automobilis buvo taip sugadintas, jog negalėjo būti eksploatuojamas, o jo tolimesnis naudojimas lėmė gaisrą, neturi pagrindo.
27.8. Specialistas, turėdamas žinių gaisrinių tyrimų srityje, atsižvelgdamas į automobilio apgadinimus nustatė, kad didelė dalis važiuoklės pažeidimų, susijusių su važiuoklės dalimis, rato ir vairo mechanizmu, turinčiais įtakos automobilio galimybėms būti naudojamam pagal paskirtį, buvo padaryti po gaisro, nes lūžio vietose lūžių galai aštriabriauniai, tai yra būdinga lūžiams vykusiems po gaisro.
27.9. Ant kelio dangos atkarpoje tarp įvykusios sąveikos su kelio bortu ir vietos kurioje kilo gaisras nėra stebima padangos ar detalių (gumos / plastiko / metalo) paliktų žymių. Šioje atkarpoje nebuvo rasta ir kitų nuo automobilio nukritusių metalinių ar plastikinių dalių, kas būtų būdinga atsakovės nurodytiems automobilio pažeidimams. R. S. nurodė, kad smūgis buvo labai nestiprus, automobilis ne trenkėsi į kelio bortą, o ant jo užvažiavo, nesuveikė oro pagalvės, automobilio skydelyje neužsidegė jokie įspėjamieji ženklai. Niekuo nepagrįsta atsakovės išvada, kad gaisro kilimo priežastimi tapo būtent automobilio eksploatavimas po sąveikos su kelio bortu. PAGD pažymoje gaisro priežastimi įvardinamas eismo įvykis, o ne automobilio tolimesnis naudojimas po eismo įvykio.
27.10. Automobilis po sąveikos su kelio bortu buvo eksploatuotas ne daugiau kaip 1 minutę ir nuvažiavo 210 metrų. Taigi automobilio variklis buvo užgesintas po itin neilgo laiko tarpo, kuris esant tokio aukščio temperatūroms esminių aplinkybių nekeistų. Dujų išmetimo sistemos karštis išjungus automobilio variklį per 1 minutę nebūtų pakitęs tiek, kad būtų turėjęs įtakos gaisro kilimui. Automobilis buvo toliau eksploatuojamas siekiant jį patraukti iš judrios gatvės į mažiau judrią gatvę, kad jį palikti saugiai nakčiai ir apžiūrėti ryte. Be to, atsakovė nenustatė iš kur ir kokie skysčiai tekėjo, koks buvo skysčių tekėjimo mechanizmas, todėl nėra pagrindo daryti išvadų, kad automobiliui sustojus skysčiai nebūtų tekėję ant išmetimo sistemos.
27.11. Pranešti apie eismo įvykį policijai nereikia, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių. Analogiškos taisyklės numatytos ir atsakovės pateikiamose atmintinėse su draudėjo pareigomis. Įvykio metu buvo apgadintas tik ieškovei priklausęs automobilis, įvykio metu nebuvo sužaloti žmonės, nebuvo kilęs ginčas tarp eismo dalyvių. Todėl ieškovei priklausančią transporto priemonę vairavęs asmuo neprivalėjo apie įvykį pranešti policijos pareigūnams. Vairuotojo atžvilgiu nebuvo pradėtas tyrimas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, už tokį pažeidimą jis nebuvo nubaustas administracine tvarka.
27.12. Vairuotojui apie automobilio užsidegimą tapo žinoma tik iš policijos pareigūnų, kurie patys atvyko į jo namus 2020 m. vasario 8 d. 1 val. 15 min. Pati policija 3 val. bėgyje atvyko ir fiksavo įvykį ir jai šis įvykis buvo žinomas.
27.13. Kaip teisingai nurodė teismas, draudimo bendrovei turėjo būti pranešama per 5 darbo dienas. Automobilis užsidegė 2020 m. vasario 7 d. apie 21.47 val.; ieškovė apie tai sužinojo 2020 m. vasario 8 d. 1.15 min., kuomet pas vairuotoją atvyko policijos pareigūnai. Atsakovei apie įvykį buvo pranešta 2020 m. vasario 13 d.; 5 darbo dienų terminas pranešimui pateikti sueina 2020 m. vasario 14 d., tai reiškia, kad ieškovė įvykdė pareigą tinkamai.
27.14. Atsakovė nesiėmė veiksmų pašalinti prieštaravimams, nenustatė gaisro priežasties, atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindė deklaratyviais, niekuo neparemtais teiginiais. Atsakovė nurodė tik tikėtinas, net nepatikrintas gaisro kilimo priežastis, kurias siejo su neva egzistuojančių draudėjo pareigų nevykdymu. Atsakovės žalų skyriaus vadovas, apklaustas teismo posėdžio metu patvirtino, kad automobilio tepimo sistema, standžių sistema, elektros instaliacijos sistema nebuvo tikrintos, automobilis nebuvo pakeltas, neapžiūrėtas jo dugnas, neapžiūrėtos tik pakėlus automobilį matomos detalės, netirtas automobilio valdymo blokas, dėl automobilio gaisro priežasties negautos gaisrinių tyrimų specialisto išvados administruojant žalos bylą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
28. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
29. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas iš atsakovės ieškovei priteisė 47 350 Eur draudimo išmoką, 957,38 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą 47 350 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 4 149 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovei priteistos draudimo išmokos. Atsakovė iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą argumentuodama tuo, kad eismo įvykis turėjo būti pripažintas nedraudžiamuoju, kadangi automobilį vairavęs ieškovės vadovas po sąveikos su kelio bortu neužkirto kelio žalai atsirasti ar padidėti – esant sugadinimams toliau eksploatavo automobilį, dėl to ir kilo gaisras; neužgesino automobilio variklio po sąveikos su kelio bortu ir neatjungė akumuliatoriaus gnybtų. Be kita ko, draudėjas turėjo pareigą apie draudžiamąjį įvykį pranešti policijai ir po eismo įvykio negalėjo vartoti alkoholio (KET 221 punktas), todėl vairuotojui nesilaikius šių reikalavimų, apeliantės teigimu, ji pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovei.
Dėl prašymo skirti kompleksinę ekspertizę
30. Apeliaciniame skunde apeliantė prašo skirti kompleksinę eismo įvykio-metalografijos-gaisro ekspertizę, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams bei detalizavo klausimus, kuriuos prašo užduoti ekspertams.
31. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
32. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kiti straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-2014). Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, jog tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, kad būtų galima nustatyti ir patikrinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su ginčo draudimo išmoka ir eismo įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju, todėl apeliantei tinkamai nepagrindus būtinumo skirti byloje kompleksinę eismo įvykio-metalografijos-gaisro ekspertizę, pareiškus prašymą apeliacinės instancijos teisme, toks apeliantės prašymas netenkinamas. Viena vertus, toks apeliantės prašymas yra pareikštas ne laiku – apeliantė prašymą dėl ekspertizės skyrimo pareiškė tik apeliaciniame skunde, nors nebuvo jokių kliūčių tai padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kita vertus, apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pavyzdžiui, draudimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kelti naujus reikalavimus, teikti naujus įrodymus), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-943/2021). Be to, apeliantė yra draudikė, kuriai, įvykus eismo įvykiui, kyla pareiga prieš priimant sprendimą dėl draudimo išmokos (ne)išmokėjimo ištirti įvykio aplinkybes, todėl pati draudikė turėjo pareigą pasitelkti specialių žinių turinčius asmenis ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir žalos tyrimo procese. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ekspertizės skyrimas šiuo atveju būtų pavėluotas, perteklinis ir netikslingas.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
34. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes teismui paskyrus ekspertizę žodinio proceso metu šalys duotų išsamius paaiškinimus dėl bylos esmės, nustatytų aplinkybių, ekspertų išvados.
35. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.
36. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Apeliantė prašymą nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka argumentuoja tuo, kad žodinio proceso metu bus suteikta šalims galimybė duoti išsamius paaiškinimus, susijusius su apeliacinės instancijos teismo paskirta ekspertize ir jos metu nustatytomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog apeliacinės instancijos teisme apeliantės prašymas dėl ekspertizės skyrimo nebuvo patenkintas, o byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose apeliantės atstovas dalyvavo, jam buvo suteikta teisė pasisakyti, visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais duomenimis, šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, apeliantė neprašo apklausti naujų liudytojų, apeliantės prašymo netenkina.
Dėl draudiko pareigos supažindinti draudėją su taisyklėmis ir sutarties sąlygomis
37. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (CK 6.989 straipsnio 2 dalis). Paprastai draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarčių sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu. Siekiant užtikrinti prisijungimo būdu sudaromos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, įstatyme nustatyta pareiga šaliai, parengusiai standartines sutarčių sąlygas, sudaryti tinkamas galimybes kitai sutarties šaliai, kuri prisijungia prie standartinių sutarčių sąlygų, susipažinti su tokiomis sutarčių sąlygomis.
38. Jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi CK 6.185–6.187 straipsniai (CK 6.992 straipsnio 1 dalis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje atitinkamai išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu draudikas netinkamai įvykdo pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, remiantis CK 6.185 straipsnio 2 dalimi, tokios taisyklės netampa draudimo sutarties dalimi ir nėra privalomos draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020, 26 punktas).
39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 34 punkte atkreipė dėmesį į nevienalytę kasacinio teismo praktiką ir pagrįstai rėmėsi vėliausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Pirmiausiai kasacinis teismas laikėsi pozicijos, kad aplinkybė, jog draudimo polise yra įrašas, kad draudėjui žinomos draudimo taisyklės, ir draudėjo atstovo parašas, nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog draudikas tinkamai jį supažindino su draudimo rūšies taisyklėmis, nėra pakankamas įrodymas, kad draudėjui tikrai buvo tinkamai atskleistas draudimo rūšies taisyklių turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000). Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo sprendžiama, jog toks kitos šalies patvirtinimas yra pakankamas įrodymas, kad draudikas įvykdė savo pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1540/2002; 2003 m. birželio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-649/2003; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2013). Tačiau taip pat buvo vertinamas tokio draudėjo patvirtinimo turinys ir sprendžiama, ar draudėjo patvirtinimas aiškiai apima konkrečias draudimo rūšies taisykles. Kasacinis teismas nurodė, kad rizika dėl klaidinančios draudimo liudijimo formuluotės, kai nėra aiškiai įvardijama, su kuriomis konkrečiai draudimo sutarties sudedamosiomis dalimis draudėjas tvirtina esąs supažindintas ir gavęs jų kopiją, tenka draudimo sutarties sąlygas rengusiai draudikei profesionalei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691-313/2015).
40. Pagal CK 6.991 straipsnio 1 dalies 10 punktą, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam įteikta jų kopija. Nurodytas įrašas negali būti formalus, bet juo turi būti patvirtinta, kad draudikas iš tikrųjų įvykdė pareigą supažindinti draudėją su draudimo taisyklėmis ir įteikti jų kopiją.
41. CK 6.992 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minėtos dvi draudiko pareigos yra savarankiškos, viena kitos nedubliuoja ir nepanaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020, 24 punktas). Tai reiškia, kad nepakanka tik viešai paskelbti draudimo rūšies taisykles, bet kuriuo atveju jas būtina įteikti ir draudėjui prieš sudarant draudimo sutartį. Būtent taisyklių įteikimas draudėjui užtikrina jo informavimą apie konkrečias draudimo sutarčiai taikytinas draudimo rūšies taisykles ir kad būtent tokios galios visą draudimo sutarties laikotarpį. Pats savaime draudimo rūšies taisyklių viešas paskelbimas nereiškia ir neįrodo, kad draudikas įvykdė kitą minėtoje normoje nustatytą pareigą – įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020, 32 punktas). Įstatymas nedetalizuoja draudimo rūšies taisyklių įteikimo būdo, todėl jos gali būti įteiktos tiek fiziškai perduodant draudėjui draudimo rūšies taisykles popierine forma, tiek ir elektroniniu būdu skaitmenine forma.
42. Byloje nustatyta, kad šalių 2019 m. rugsėjo 4 d. draudimo sutartis Nr. 270 0231406/2019 sudaryta prisijungimo būdu, kuomet ieškovė prisijungė prie draudimo bendrovės iš anksto parengtos automobilio savanoriškojo draudimo sutarties pagal standartines sutarties sąlygas (draudimo taisykles ir bendrąsias draudimo sutarties sąlygas). Draudimo polise įrašyta pastaba, kad draudėjas, pasirašydamas ir (ar) sumokėdamas draudimo įmoką (ar jos dalį), patvirtina, jog: prieš sudarant draudimo sutartį su draudimo sutarties sąlygomis bei taisyklėmis buvo supažindintas, jų turinys jam aiškus, gavo jų kopiją, joms pritaria ir sudaro draudimo sutartį; Bendrųjų draudimo sutarties sąlygų 7.4 punktas ir Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių 8.3 ir 9.3.1 punktai individualiai aptarti. Nors draudimo polisas draudėjo nėra pasirašytas, tačiau byloje esantys duomenys (2019 m. rugsėjo 11 d. pinigų priėmimo kvitas Serija DDI19 Nr. 537 ir 2019 m. gruodžio 4 d. pinigų priėmimo kvitas Serija Nr. DDA19 Nr. 00208) patvirtina draudimo įmokos sumokėjimą.
43. Paprastai draudimo polise apibrėžtos sutarties sąlygos yra laikomos individualiai suderėtomis sąlygomis, o draudimo taisyklėse apibrėžtos sąlygos laikomos standartinėmis sutarčių sąlygomis. Tačiau tai nereiškia, kad draudimo polise negali būti nustatytų ir individualiai nesuderėtų sutarčių sąlygų. Sutarties sąlygos nustatymas draudimo rūšies taisyklėse ar draudimo liudijime (polise) turi reikšmės draudimo sutarties sąlygos turinio aiškinimui, aiškinimo metodų taikymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018; 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020).
44. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad draudėjos patvirtinimas yra įtvirtintas pačiame draudimo liudijime (polise). Šis patvirtinimo tekstas yra iš anksto suformuluotas pačio draudiko, todėl aktualu įvertinti, ar atsakovė įvykdė pareigą supažindinti ieškovę su visomis draudimo sutarties sąlygomis (taisyklėmis) ir jas įteikti ieškovei. Draudėjos patvirtinimas nurodytas pačiame liudijime, apačioje, kaip minėta, draudimo liudijimas draudėjos nėra pasirašytas, tačiau be kita ko patvirtinimas, jog atsakovė įvykdė pareigą supažindinti ieškovę su visomis draudimo sutarties sąlygomis (taisyklėmis) ir jas įteikė, susietas su draudėjos (ieškovės) pareiga sumokėti draudimo įmoką ar jos dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks formalus draudėjos supažindinimas, susietas su draudimo sutarties pasirašymu ir (ar) draudimo įmokos (ar jos dalies) sumokėjimu, nereiškia ir neįrodo, kad draudikas įvykdė CK 6.992 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją ir atitinkamai supažindino draudėją su draudimo sutarties sąlygomis bei taisyklėmis.
45. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad išaiškino ieškovei nurodytą sutarties sąlygą ir draudėja aiškiai suvokdama prisiėmė riziką, jog jai bus taikomos bendrosios sutarties sąlygos ir draudimo taisyklės Nr. 006. Draudimo brokerės ir ieškovės susirašinėjimas prieš ieškovei prisijungiant prie draudimo bendrovės iš anksto parengtos automobilio savanoriškojo 2019 m. rugsėjo 4 d. draudimo sutarties Nr. 270 0231406/2019 patvirtina, kad draudikei (ieškovei) nebuvo siųstos bendrosios sutarties sąlygos ir draudimo taisyklės Nr. 006, taip pat nėra duomenų, jog draudėja su jomis būtų supažindinta kokiu nors kitu būdu; kartu su elektroniniais draudimo brokerės laiškais draudėja gavo draudimo polisą, du jo priedus Nr. 1 ir Nr. 2 (individualiai sutartas sąlygas ir pagalbos draudimą) bei draudimo produkto informacinį dokumentą.
46. Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, teisingai vertino, kad atsakovė neįrodė, jog tinkamai supažindino draudėją su bendrosiomis sutarties sąlygomis ir draudimo taisyklėmis Nr. 006 bei įteikė jų kopiją draudėjai. Kita vertus, nors ieškovė ir yra verslininkė, užsiimanti prekyba automobiliais, kuri savo veikloje dažnai naudojasi draudimo paslaugomis, tačiau ši aplinkybė neatleidžia draudikės (atsakovės) nuo CK 6.992 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos supažindinti draudėją (ieškovę) su bendrosiomis sutarties sąlygomis ir įteikti draudimo taisykles Nr. 006, kai draudimo sutartis yra sudaroma prisijungimo būdu prie draudimo bendrovės iš anksto parengtos automobilio savanoriškojo 2019 m. rugsėjo 4 d. draudimo sutarties Nr. 270 0231406/2019. Remiantis tuo, kas nurodyta, ir nesant kitų įrodymų byloje, yra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovė (draudikė) neįrodė, jog ji įvykdžiusi pareigą įteikti ieškovei draudimo rūšies taisyklių kopiją ir atitinkamai supažindino draudėją su draudimo sutarties sąlygomis bei taisyklėmis. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, remdamasi ieškovei neįteiktų draudimo taisyklių Nr. 006 8.1.2 bei iš dalies 8.1.21 punktų (pagal kuriuos draudikas neatlygina žalos apdraustam objektui, jeigu įvyko variklio ar jo papildomos įrangos, transmisijos arba šaldymo įrangos gedimas, kai po įvykio, kurio metu buvo padaryta žala transporto priemonei, ji buvo toliau eksploatuojama ir gedimą lėmė nepakankama tepalo ar vėsinimo skysčio cirkuliacija) nuostatomis, kadangi, kaip buvo minėta šios nutarties 38 punkte, šios taisyklės netapo draudimo sutarties dalimi ir nėra privalomos draudėjui (CK 6.185 straipsnio 2 dalis). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad ieškovė (įmonė) buvo tinkamai supažindinta su Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėmis Nr. 006 bei bendrosiomis draudimo sutarties sąlygomis. Vien ta aplinkybė, kad draudimo taisyklės yra paviešintos atsakovės interneto svetainėje, negali būti vertinama kaip tinkamas ieškovės supažindinimas su taisyklėmis.
47. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2020 m. vasario 7 d. 21.40 val. (duomenys neskelbtini), automobilio Mercedes Benz S550, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kelio bortą dėl ko deformavosi automobilio kairės pusės priekinis ratlankis; lūžo kairės pusės priekinio rato svirtis. Be to, automobilio vairuotojas neneigia, kad po įvykusio eismo įvykio – kliudyto kelio borto, jis patraukė automobilį iš įvykio vietos judrios gatvės iki sustojimo vietos (duomenys neskelbtini), maždaug 250 m atstumu, ir sustojo užgesus automobilio varikliui; užrakino automobilį ir nuėjo į už 150 metrų esančius vairuotojo namus.
48. Viena vertus, atsakovės argumentas, kad draudikas neatlygina žalos apdraustam objektui esant variklio ar jo papildomos įrangos, transmisijos arba šaldymo įrangos gedimui, kai po įvykio, kurio metu buvo padaryta žala, transporto priemonė buvo toliau eksploatuojama ir gedimą lemia nepakankama tepalo ar vėsinimo skysčio cirkuliacija (draudimo taisyklių Nr. 006 8.1.2 punktas), atmestinas, nes kaip minėta šios taisyklės nebuvo įteiktos ieškovei ir su jomis ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta. Kita vertus, atsakovė nepaneigė aplinkybės, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis buvo eismo įvykio padariniai. PAGD Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus 2020 m. balandžio 16 d. rašte nurodyta, kad 2020 m. vasario 7 d. buvo gesinamas gaisras automobilyje Mercedes Benz S550, (duomenys neskelbtini) sankirtoje; labiausiai tikėtina gaisro priežastis – eismo įvykio padariniai. Pažymėtina, kad tikėtina gaisro kilimo priežastis pagal ieškovės užsakymą taip pat buvo nustatyta MB „Gaisro tyrimų biuras“ specialisto E. P. 2021 m. vasario 12 d. išvadoje Nr. GTB-EA-05(20), kuri parengta pagal patvirtintą įvykio vietos apžiūros metodiką; nustatyta tikėtina gaisro kilimo priežastis buvo automobilio stabdžių, vairo mechanizmo skysčio užsiliepsnojimas; be kita ko, ištirtos ir kitos gaisro kilimo priežastys, tokios kaip: elektros instaliacijos avarinis darbo režimas (versijos vertinimas – mažai tikėtina); automobilio besisukančių mechanizmų (guolių, stabdžių, svirčių) sausos trinties poveikis (versijos vertinimas – atmesta); automobilio variklio alyvos užsiliepsnojimas (versijos vertinimas – atmesta); pašalinio ugnies šaltinio poveikis (versijos vertinimas – neištirta). Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad gaisro kilimo priežastimi buvo eismo įvykio padariniai, o ne automobilio eksploatavimas 250 m atstumu po sąveikos su kelio bortu, kaip nurodo atsakovė. Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tolimesnė automobilio eksploatacija po įvykio (pavažiavimas 250 m iki sustojimo vietos) ar automobilio variklio neužgesinimas po sąveikos su kelio bortu, ar akumuliatoriaus gnybtų neatjungimas turėjo tiesioginės įtakos, jog automobilis Mercedes Benz S550 užsidegė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai gaisro kilimo priežasties nesiejo su tolimesniu automobilio eksploatavimu po įvykusio eismo įvykio – atsitrenkimo į kelio bortą.
Dėl pareigos apie eismo įvykį pranešti policijai ir draudimo bendrovei
49. Pagal KET 222 punktą, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma – policijai. Pagal KET 219.4 punktą, vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam.
50. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai įvertino nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus ir, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog eismo įvykio metu būtų padaryta žala tretiesiems asmenims, jų sveikatai ar turtui, apgadinta tik ieškovei priklausanti transporto priemonė, todėl vairuotojui nekilo KET 219.4 punkte nustatytos pareigos pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje. Kadangi automobilio Mercedes Benz S550 vairuotojas buvo vienintelis eismo dalyvis, todėl jam nekilo ir KET 222 punkte nustatytos pareigos apie eismo įvykį pranešti nukentėjusiajam ar policijai. KET XXIX skyriuje, nustatančiame eismo dalyvių pareigas įvykus eismo įvykiui, nenumatyta pareiga eismo dalyviui, kurio transporto priemonė buvo apgadinta dėl jo paties veiksmų, nėra sužalotų žmonių, apgadintų kitų transporto priemonių, krovinių, kelio įrenginių ar kitų objektų, pranešti apie eismo įvykį policijai. Įvertinęs situaciją, kad žala tretiesiems asmenims nėra padaryta, po susidūrimo su bortu automobilis tapo techniškai netvarkingas ir vairuotojas negalėjo pašalinti gedimų, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog vairuotojas galėjo važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje ir tokiais savo veiksmais nepažeidė KET 219.1 ir 219.2 punktuose nustatytų reikalavimų, įvykus eismo įvykiui.
51. Nurodytina, kad pagal Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 006 9.1 punktą ir Draudimo produkto informacinio dokumento dalies „Kokios mano pareigos?“ 3 punktą, draudėjas privalo pranešti apie įvykį draudimo bendrovei per 5 darbo dienas, išskyrus automobilio ar jo dalių vagystę. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės vadovas apie įvykį draudikui pranešė 2020 m. vasario 13 d., t. y. nepraleidęs 5 darbo dienų termino. Todėl draudiko argumentas, kad ieškovė apie įvykį turėjo pranešti nedelsiant, atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl draudimo vartoti alkoholį po eismo įvykio
52. Atsižvelgiant į tai, kad prievolės po įvykusio eismo įvykio kviesti policiją vairuotojui nebuvo, transporto priemonės Mercedes Benz S550 vairuotojas po eismo įvykio galėjo palikti automobilį stovėti kelkraštyje ir grįžti namo. Byloje, be kita ko, nustatyta, kad 2020 m. vasario 8 d. 1 val. 15 min., į ieškovės MB „Mobiliukas“ vadovo R. S. gyvenamąją vietą atvyko policijos pareigūnai ir pranešė, jog automobilis Mercedes Benz S550 užsidegė; atvykus į vairuotojo gyvenamąją vietą jam nustatytas 1,49 promilių neblaivumas. Byloje nebuvo nustatyta, kad apdraustą automobilį vairavęs ieškovės vadovas eismo įvykio metu (kai automobilis atsitrenkė į gatvės bortą) buvo neblaivus.
53. Pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo padarius KET pažeidimą, kuris sukėlė kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą ar lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimą (apgadinimą). Pagal KET 221 punktą su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti.
54. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad administracinė atsakomybė pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį – alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, taikytina tik tuo atveju, kai asmuo privalo apie eismo įvykį pranešti policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje (Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. ir 2016 m. kovo 30 d. nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. ATP-196-350/2014, Nr. ATP-208-531/2016).
55. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog eismo įvykis būtų sukėlęs kitiems asmenims priklausančio turto apgadinimą (sugadinimą), įvykio metu nebuvo sužalotų žmonių, todėl, kaip minėta šios nutarties 50 punkte, vairuotojui nekilo pareiga apie įvykį pranešti policijai, atitinkamai vairuotojas neturėjo ir pareigos nevartoti alkoholio po eismo įvykio iki aplinkybių nustatymo, kaip tai numatyta KET 221 punkte. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga, iš kurios matyti, kad automobilio vairuotojas buvo nubaustas tik pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį 5 Eur bauda už KET 127 punkto, kuris numato vairuotojo pareigą pasirinkti važiavimo greitį atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, jog galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesilaikymą. Tuo tarpu, duomenų, kad vairuotojas būtų nubaustas administracine tvarka pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį už alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, byloje nėra. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, kai nesuvaldęs automobilio vairuotojas atsitrenkė į (duomenys neskelbtini) bortą ir tamsiu paros metu palikęs sugedusį ir nebevažiuojantį automobilį stovėti nuošalesnėje Nočios g. prie kelkraščio, kai nesužaloti kiti asmenys ir nesugadintas svetimas turtas, neturėdamas pareigos kviesti policiją, iki tol, kol praneš apie įvykį automobilį apdraudusiam draudikui, vartojo alkoholinius gėrimus nevertinama kaip KET 221 punkto pažeidimas pagal Draudimo taisyklių 8.1.18 punktą, kaip sąlyga kuomet draudikas neatlygina žalos apdraustam objektui.
Dėl kitų apeliantės nurodomų argumentų
56. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė faktines aplinkybes; kelia abejones dėl į bylą pateikto vaizdo įrašo ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei remiasi dienraščiuose pateikta informacija apie įvykio aplinkybes.
57. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba jog jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 180 straipsnyje nurodyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 186 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo.
58. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Nei vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; ir kt.). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).
59. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad teismas netinkamai vertino šalių paaiškinimus ar kitus byloje esančius įrodymus. Viena vertus, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kokie konkrečiai šalių paaiškinimai pirmosios instancijos teismo buvo neįvertinti, taip pat neargumentuojama ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, padarytinos. Kita vertus, pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apeliantės pateiktų teisinių argumentų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje detaliai nenurodyti visi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, ir nepasisakyta dėl kiekvieno iš jų vertinimo, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nevertintina kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino šalių paaiškinimus ar byloje esančius įrodymus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas, 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3- 113-611/2018).
60. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atsakovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
62. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos, tuo tarpu ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
63. Ieškovė prašo priteisti iš apeliantės 2 323,20 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai; patirtoms išlaidoms pagrįsti pateikė 2021 m. liepos 19 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija APB 21 Nr. 746 ir 2021 m. liepos 26 d. pinigų priėmimo kvitą Serija ABU Nr. 4981572. Kadangi ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunktyje nustatytą maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, į kurį, be kita ko, patenka ir susipažinimas su skundžiamu sprendimu bei apeliacinio skundo argumentų analizė, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiamas bylinėjimosi išlaidų dydis mažinamas iki 1 972,62 Eur (vidutinis mėnesinis bruto 1 517,4x1,3).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ (juridinio asmens kodas 304080146) ieškovei mažajai bendrijai „Mobiliukas“ (juridinio asmens kodas 303834860) 1 972,62 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt du eurus 62 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Rasa Gudžiūnienė
Asta Radzevičienė