Administracinė byla Nr. A-592-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01341-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–2).

Teigė, kad laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. liepos 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d. pareiškėjo kalinimo sąlygos Vilniaus pataisos namuose pažeidė teisės aktus. Paaiškino, kad karantino patalpų ir kamerų, kuriose buvo laikomas, plotas neatitinka reikalavimų dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui. Be to, karantino patalpoje buvo laikomas per ilgai, dėl to pareiškėjui buvo apribotas pasivaikščiojimo laikas iki 1 val., teisė naudotis biblioteka, sporto sale. Teigė, kad Vilniaus PN karantino ir kameros tipo patalpoje Nr. 15 buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl nurodytų aplinkybių manė, kad yra pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti (b. l. 6–10).

Paaiškino, kad karantino patalpose asmenys laikomi trumpą laiką, joje įrengtos lovos kiekvienam asmeniui, sanitarinis mazgas. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti nuteistieji, todėl jo buvimo sąlygos nebuvo pablogintos. Rėmėsi Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 11, 68 punktais, teigė, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pažymėjo, kad rūkyti bendrose patalpose draudžiama, už tai nuteistieji baudžiami. Į pataisos namus atvykę asmenys paskirstomi jų pageidavimu į rūkančių ir nerūkančių asmenų gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas jokių pretenzijų nereiškė dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis. Teisės aktuose nenumatyta, kokį laikotarpį nuteistasis privalo būti laikomas karantino patalpose; praktikoje paprastai laikomi nuo 5 iki 12 dienų. Pareiškėjas į pataisos namus atvyko 2014 m. birželio 6 d., o į būrį paskirtas 2014 m. liepos 23 d. ir ilgesnį nei įprasta laiką karantino patalpoje praleido todėl, kad per tą laikotarpį ne kartą buvo etapuotas į kitas įstaigas, o jam grįžus vėl būdavo patalpinamas karantino patalpose. Kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo laikomas atliekant nuobaudas. Teigė, kad G. V. kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Tvirtino, jog pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos žalos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo G. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 40–44).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsniais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija.

Pareiškėjas teigė, kad jis kamerų tipo patalpoje Nr. 15 ir karantino tipo patalpoje buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.2 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi, daryta išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2014 m. birželio 6 d. ir buvo uždarytas į karantino tipo patalpą, kurioje buvo laikomas iki 2014 m. liepos 23 d., iš jos vėliau perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. 5-314-02; be to, atlikdamas jam paskirtą nuobaudą, pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. buvo uždarytas į kamerų tipo patalpą Nr. 15. Nustatyta, kad kameros Nr. 15 plotas yra 12,33 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 4,11 kv. m ploto; karantino tipo patalpos plotas yra 19,78 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų. Vilniaus pataisos namai nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu gyveno karantino tipo patalpoje, nes tokie duomenys įstaigoje nėra kaupiami, kadangi asmenų skaičius yra nepastovus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad tokiu atveju būtina atsižvelgti į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką tuo aspektu, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teismo vertinimu, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Dėl kamerų tipo patalpos Nr. 15 pažymėta, kad nors atsakovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtoje kameroje, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų kamerų nebuvo pažeisti, vienam asmeniui teko ženkliai daugiau nei 4 kv. m ploto. Iš atsakovo atstovo pateiktų kadastrinių matavimų duomenų matyti, kokį iš minėto bendro kameros ploto užima sanitarinių mazgų plotas. Net ir atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui teko apie 4 kv. m ploto ar daugiau. Pažymėta, kad pareiškėjas jo laikymo sąlygų gyvenamosiose patalpose neginčijo. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad karantino patalpoje buvo laikomas ilgesnį laiką, nei priklauso. Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, nuteistieji, atvykus į pataisos įstaigą, laikinai uždaromi į karantino patalpas, tačiau nereglamentuojama, kokį laikotarpį nuteistasis turi būti jose laikomas. Dėl to pareiškėjo argumentai šioje dalyje objektyviai nepagrįsti.

Atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl pažeistų teisės aktų reikalavimų jį išvedant pasivaikščioti vieną valandą į gryną orą. Teismas atsižvelgė į Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio, 145 straipsnio 1 dalies, 86 ir 146 straipsnių nuostatas. Konstatavo, kad pareiškėjui suteiktas pasivaikščiojimų laikas atitiko Bausmių vykdymo kodekso nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, šio straipsnio 4 dalimi, HN 76:2010 6 ir 14 punktais. Byloje nėra duomenų, kad koridoriuose būtų buvę rūkoma, leidžiant atsakovo atstovui; nenustatyta, kad dėl to, jog koridoriuose rūkoma, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją. Todėl šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo spręsti, jog Vilniaus pataisos namų administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų atmesti.

Nenustačius būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, nebuvo jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas G. V. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo prašo jo skundą tenkinti ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 52).

Teigia, kad nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. liepos 23 d. buvo laikomas karantino patalpoje su rūkančiais asmenimis, patalpos plotas siekė 19,78 kv. m, su pareiškėju buvo laikoma iki 10 asmenų. Pareiškėjo teigimu, nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. liepos 23 d. jis buvo laikomas karantino patalpoje be jokių išvykimų, su pareiškėju buvo laikomi dar 8–9 asmenys. Pareiškėjas kreipėsi žodžiu į administraciją, jog yra nerūkantis, jo raštiško prašymo neregistravo. Karantino sąlygomis buvo laikomas ilgai, dėl ko buvo apribotas pasivaikščiojimas iki 1 valandos, lankymasis bibliotekoje ir sporto salėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui G. V., jo teigimu, padarytos jį laikant Vilniaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundėsi dėl sąlygų Vilniaus PN: teigė, kad jis per ilgai buvo laikomas karantino patalpoje, dėl to pareiškėjui buvo apribotas pasivaikščiojimo laikas, teisė naudotis biblioteka, sporto sale, šioje karantino patalpoje taip pat kameroje jam tekęs gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei nustatyta minimali norma, be to, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. liepos 23 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje (b. l. 14–15), o nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d. – kamerų tipo patalpoje (b. l. 12).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl nežinomų priežasčių buvo laikomas karantino patalpoje nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. liepos 23 d. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus išvyko į Vilniaus PN 2014 m. birželio 5 d. (b. l. 14); pareiškėjas iš karantino patalpos į gyvenamąją patalpą buvo perkeltas 2014 m. liepos 23 d. (b. l. 15). Atsakovas dėl šių pareiškėjo teiginių nurodė tik tai, kad praktikoje nuteistieji karantino patalpose laikomi nuo 5 iki 12 dienų, pareiškėjas ilgesnį laikotarpį karantino patalpoje praleido todėl, kad per tą laikotarpį buvo etapuotas į kitas įstaigas. Tačiau konkrečių duomenų, kada, kokiam laikotarpiui, kur pareiškėjas buvo etapuojamas per šį laikotarpį (nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. liepos 23 d.), atsakovas į bylą nepateikė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo išvykęs iš Vilniaus PN nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. liepos 23 d.

Pagal Taisyklių 62 punktą nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas. Sveikatos tikrinimo rezultatai įrašomi į Asmens sveikatos istoriją (ambulatorinę kortelę). Nuteistuosius, kuriems atliktas sanitarinis švarinimas, pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas uždaro į karantino patalpas, o kalėjime – į kameras. Su naujai atvykusiais nuteistaisiais karantino patalpose pataisos įstaigos psichologas, būrio viršininkas, vidaus tyrimų, priežiūros, asmens sveikatos priežiūros, įskaitos ir kitų tarnybų darbuotojai dirba tiriamąjį aiškinamąjį darbą ir jo rezultatus įrašo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje (Taisyklių 64 p.). Taigi iš to, kokie veiksmai atliekami su nuteistaisiais, kol jie laikomi karantino patalpoje, matyti, kad šioje patalpoje asmenys įprastai laikomi trumpą laiką, ką patvirtina ir atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui. Tačiau atsakovas šiuo atveju nepagrindė būtinybės laikyti pareiškėją Vilniaus PN karantino patalpoje žymiai ilgesnį laikotarpį nei įprastai laikomi kiti nuteistieji. Pažymėtina, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1003-858/2015). Taigi pareiškėjas, tik 2014 m. liepos 23 d. perkeltas į gyvenamąsias patalpas, karantino patalpoje nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. liepos 23 d. galėjo patirti tam tikrų papildomų nepatogumų: atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl ribojamos galimybės pasivaikščioti, naudotis biblioteka ir sporto sale.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad karantino patalpa ir kamera Nr. 15 buvo perpildytos: karantino kameroje buvo laikomas su 8–9 asmenimis, o kameroje Nr. 15 – su 2 asmenimis. Taisyklių 111.2 punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atsakovas pateikė duomenis, kad karantino kameros plotas 19,78 kv. m, įrengta 10 miegamųjų vietų, kameros Nr. 15 plotas – 12,33 kv. m, įrengta 3 miegamosios vietos. Tačiau, kiek konkrečiai buvo laikoma asmenų šiose patalpose ginčo laikotarpiu, atsakovas nenurodė. Taigi atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog visos miegamosios vietos šiose patalpose buvo užpildytos ir atitinkamai karantino patalpoje (nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. liepos 23 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma.

Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl nežmoniškų, antisanitarinių sąlygų, rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais, tačiau šių savo teiginių nedetalizavo. Pareiškėjas nepaaiškino, kokios būtent sąlygos, jo teigimu, buvo antisanitarinės. Be to, pažymėtina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Vilniaus PN administracijai būtų skundęsis dėl laikymo su rūkančiais asmenimis ar prašęs jį laikyti su nerūkančiais. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo apibendrinti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir priteistinos lėšų sumos dydžio, visų pirma, pažymėtina, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, susijusias su laisvės atėmimo įstaigos pareigūnų elgesiu, jų ketinimais; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. liepos 23 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1061-624/2016, 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi, kad pareiškėjas nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. liepos 23 d. Vilniaus PN buvo nepagrįstai ilgiau nei įprastai laikomas karantino patalpoje, kurioje patyrė papildomus ribojimus, be to, šioje karantino patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimalaus vienam asmeniui tenkančios ploto norma, į tai, kad nėra duomenų, jog dėl šių pažeidimų pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pareiškėjui priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti; laikytina, jog tokia suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma nėra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti, pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių tokios jo prašomos sumos pagrįstumą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui G. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.