Administracinė byla Nr. A-2077-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01487-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3, 8), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. vasario 27 d. buvo laikomas Šiaulių TI nepriimtinomis, nežmoniškomis, žmogaus teises pažeidžiančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kadangi apie 18 kv. m ploto kamerose buvo laikomas su dar 5–8 asmenimis, dėl buitinių sąlygų tarp kamerose laikomų asmenų nuolat kildavo konfliktai. Be to, kamerose nuolat buvo įjungtas dirbtinis apšvietimas, dėl to nusilpo pareiškėjo regėjimas, o Šiaulių TI jam nebuvo suteikta reikiama medicininė pagalba. Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad Šiaulių TI kamerose įrengti tualetai neatitiko jokių standartų, nes juose trūko privatumo. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, depresiją, nerimą, pažeminimą, stresą, nepatogumus, sutriko jo miegas, dėl vitaminų trūkumo skaudėjo skrandį, todėl pareiškėjas vartojo vaistus, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią jaučia iki šiol.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 40–46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. pažymos Nr. 60/09-19611 matyti, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI jam periodiškai teko nuo 1,89 kv. m iki 5,67 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kartu akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 14 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 54, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, o patikrinimo metu nustatyta, jog kameroje atliktas remontas, pelėsio nėra, oro temperatūra 11,3 °C, dirbtinė apšvieta 204 lx (2014 m. sausio 23 d. patikrinimo aktas Nr. EP-8). Šiame kontekste Šiaulių TI kartu akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Atsižvelgęs į tai, Šiaulių TI pabrėžė, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su šiais darbais. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl jose atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Šiaulių TI kartu akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas reglamentuoja, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, todėl įstaiga negali būti atsakinga už tai, jog joje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu. Be to, nurodė, jog Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais, visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų Šiaulių TI vertino kaip labai abstrakčius ir nepakankamai detalizuotus. Papildomai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Šiaulių TI taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl jam nesuteiktos (netinkamos) medicininės pagalbos yra abstraktūs, kadangi pareiškėjas nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė įstaiga, t. y. kokie įstaigos veiksmai ar neveikimas prieštarauja teisės aktams. Apibendrindamas, Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, taip pat nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 95–99) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. vasario 27 d., Šiaulių TI tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Tačiau iš teismui pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos. Taigi, atsižvelgęs į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, teismas minėtas aplinkybes aiškino pareiškėjo naudai ir padarė išvadą, jog laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. vasario 27 d., iš viso 97 dienas, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų, teismas nurodė, kad iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akto Nr. EP-8 matyti, jog 2014 m. sausio 14 d. buvo patikrinta kamera Nr. 54, tačiau neužfiksuoti duomenys apie sanitarinio mazgo būklę ir jo atitikimą higienos normoms. Tuo tarpu bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, laikymo sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai nebuvo atlikti, o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl sanitarinio mazgo neatitikimo higienos normų reikalavimams. Taigi, teismas konstatavo, kad šie pareiškėjo teiginiai neįrodyti. Juolab kad pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su skundais dėl patiriamų nepatogumų, kuriuos jam galbūt sukėlė netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Šiame kontekste teismas kartu akcentavo, kad iš byloje esančios pažymos matyti, jog gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam buvo tiekiamas nekokybiškas maistas, teismas nurodė, jog iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akto Nr. EP-8 matyti, kad patiekiamas maistas neatitinka fiziologinių mitybos normų, t. y. nustatytas Higienos normos HN 76:2010 8 punkto pažeidimas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo suteikta medicininė pagalba ar kada jis nepateko pas gydytoją. Teismas kartu pabrėžė, kad iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog jam nuolat buvo teikiamos medicininės paslaugos. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius dėl medicininės pagalbos jam nesuteikimo vertino kaip abstrakčius ir atmetė kaip nepagrįstus. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata, teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir jo sveikatos istoriją, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir intensyvumą, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, t. y. pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tačiau teismas kartu akcentavo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Atitinkamai apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas, be kita ko, atsižvelgė į pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį) ir kitus teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus bei sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 600 Eur.

III.

Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 103–104), kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos ir neturi atskiros oro šalinimo sistemos. Be to, pareiškėjas mano, kad Šiaulių TI pateikti duomenys dėl kamerų plotų neatitinka realios situacijos, kadangi į kamerų plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinių mazgų ir kamerose esančių baldų užimamas plotas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu jam padaryta žala turi būti įvertinta proporcingai, pagal žinomus teismų precedentus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 109–111) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. vasario 27 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo laikotarpiu jam tekusios kameros ploto normos bei dėl Šiaulių TI kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atitikimo teisės aktų reikalavimams, taip pat su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nekelia ginčo dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, o atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų laisvės atėmimo (apribojimo) įstaigoje, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad į kamerų plotą neturi būti įskaičiuojamas sanitarinių mazgų ir kamerose esančių baldų užimamas plotas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusios kameros ploto normos, aktualus būtent Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtinta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog minėta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata yra teisėta. Be to, šiuo aspektu akcentuotina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat pabrėžtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo laikotarpiu jam tekusią kameros ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 48–50) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. vasario 27 d., Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 114 parų, iš kurių 88 paras jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, kadangi jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tačiau 32 paras iš šio laikotarpio vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo 3,11–4,89 kv. m, t. y. gana nežymiai mažesnis (iki 0,49 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytas minimalus. Atitinkamai vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, be kita ko, atsižvelgtina į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo ginčui aktualiu laikotarpiu.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Šiaulių TI kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atitikimo teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, kad nors Šiaulių TI kamerose sanitarinio mazgo įrengimas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo Šiaulių TI kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.).

Tuo tarpu dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir dalį pažeidimo laikotarpio buvo tik gana nežymiai mažesnė (iki 0,49 kv. m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali. Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nepaisant kalėjimų perpildymo priežasčių, valstybės privalo organizuoti savo kalinimo įstaigų sistemą taip, kad užtikrintų pagarbą kalinamų asmenų orumui, neatsižvelgiant į finansinius ir logistinius sunkumus (žr., pvz., EŽTT 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamadova prieš Rusiją, Nr. 7064/05; 2010 m. spalio 7 d. sprendimą byloje Skachkov prieš Rusiją, Nr. 25432/05 ir kt.), Šiaulių TI nurodytos aplinkybės, jog esant perpildytoms kameroms stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Atitinkamai byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms būtent dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundas dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 52). Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 13–38), kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Todėl teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Kita vertus, šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius