Civilinė byla Nr. 2-261-723/2016

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03980-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija

2.5.8.1.; 2.5.8.7.; 2.5.8.9.; 3.1.7.5.; 3.2.6.4.

VILNIAUS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 17 d.

Vilnius

Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Vilmantas Ambrulevičius,

sekretoriaujant Danguolei Dubakienei,

vertėjaujant Galinai Tijūnėlienei,

dalyvaujant ieškovei J. T., jos atstovui adv. Džigintui Žebeliui,

atsakovo atstovei J. B.

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui  dėl 1994-03-01 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta (galiojančia),

n u s t a t ė:

ieškovė J. T. ieškiniu prašo pripažinti galiojančia 1994 m. kovo 1 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje Vadovybės apsaugos departamentas pardavė, o ieškovė už 570,19 Lt nupirko butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Bukiškio k., Avižienių sen., Vilniaus r. sav. (b.l. 3-6).

Ieškinyje nurodė, kad nuo 1985 m. iki 2002 m. dirbo Bukiškių ž. ū. mokykloje. 1992-11-30 Bukiškių ž. ū. mokyklos direktorius priėmė įsakymą Nr. 122 „Dėl butų paskirstymo mokyklos darbuotojams bendrabutyje Mokyklos g. Nr. 2“, kuriuo ieškovei (3 žmonių šeimai) buvo paskirtas butas Mokyklos g. Nr. 2. 1992-12-10 Bukiškių ž. ū. mokyklos direktorius išsiuntė raštą Nr. 155 Vilniaus rajono Vyriausybės įgaliotiniui A. M., prašydamas patvirtinti sąrašą asmenų, kuriems išskirti butai bendrabutyje Mokyklos g. 2, tame tarpe ieškovei. 1993-10-20 Lietuvos Respublikos Respublikinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „VALDA“ parengė buto, esančio Mokyklos g. 2-11, Bukiškių k., Avižienių apyl., Vilniaus raj. techninės apskaitos bylą Nr. 14599, kurios viršelyje savininku yra įvardinta ieškovė. 1993-11-04 Valstybės apsaugos departamentas prie VRM sudarė Buto įkainavimo aktą, kuriame buto, esančio esantį Vilniaus raj. Avižienių apl. Bukiškio km., Mokyklos g. namas 2, butas 11, turinčio 62,90 kv. m. ploto pirkėju yra įvardinama ieškovė. Kitoje šio akto pusėje matyti, kad ieškovė sutinka su buto kaina 570,19 Lt ir savo 1994-01-11 išreikštu sutikimu įsipareigoja sumokėti 570,19 Lt. Iš 1994-02-24 Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos departamento rašto Nr. 20/310 siųsto Vilniaus raj. Avižienių savivaldybei matyti, kad Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos departamentas neprieštarauja, kad ieškovė privatizuotų butą, kuris yra jų balanse. 1994-01-11 atsakovas pateikė ieškovei mokėjimo pranešimą, kad ji prieš pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį turi sumokėti 2,85 Lt valstybinį mokestį ir 570,19 Lt buto kainos dalį grynais pinigais. To pačio pranešimo apatinėje dalyje matyti banko darbuotojos 1994-01-29 G. T. patvirtinimas, kad 570,19 Lt ir 2,85 Lt yra sumokėti. Atliktas mokėjimas papildomai patvirtintas Lietuvos taupomojo banko Sostinės skyriaus Justiniškių filialo antspaudu. 1994-03-01 atsakovas, atstovaujamas R. M., Jono, veikiančio pagal organizacijos 1993-12-08 įgaliojimą Nr. 20/235, ir J. T. sudarė 62,90 kv. m. buto, esančio Vilniaus raj., Avižienių apyl., Bukiškių km., Mokyklos g. 2, butas 11, pirkimo-pardavimo sutartį. Šioje sutartyje buto kaina įvertinta 570,19 Lt. Iš 2 punkto „a“ papunkčio matyti, kad 1994-01-11 pirkėjas sumokėjo 570,19 Lt grynais pinigais (Kvito Nr. 42016) į Vilniaus rajono centrinį taupomąjį banką. Iš 2015-09-29 Vilniaus apskrities archyvo pažymos Nr. (8.12) V5-1645 matyti, kad nei Vilniaus rajono Avižienių apylinkės viršaičio 1994 m. dokumentuose, nei Vilniaus rajono Avižienių apylinkės viršaičio dokumentų fonde, 1994 m. notarinių veiksmų registracijos žurnale duomenų apie pirkimo-pardavimo sutartį tarp bylos šalių nėra. Iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad buto nuosavybė nėra įregistruota. Taigi, ieškovė sumokėjo atsakovo nurodytą sumą už butą, tačiau buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota turto registravimo įstaigoje, kaip to reikalavo sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. patvirtinto Lietuvos Respublikos CK 255 straipsnio 1 dalis. Visą laikotarpį dar iki leidimo pirkti butą ieškovė valdė butą kaip savo nuosavybę, jį tvarkė, remontavo, jokių pretenzijų dėl buto priklausomybės kitiems asmenims niekada nebuvo gavusi. Apie tai, kad butas nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip jos nuosavybė, nežinojo, o taip pat nežinojo, kad šio turto pardavimui yra būtina notariškai patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovė kreipėsi į VĮ „Registrų centro“ Vilniaus filialą dėl nuosavybės teisės įregistravimo, tačiau paaiškėjo, kad įregistruoti šio turto jos vardu nėra pagrindo. Ieškovė, kaip nekilnojamojo daikto pirkėja, visiškai įvykdė sandorį, t. y. atliko visus veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti civilines teise ir pareigas – tapti nekilnojamojo daikto savininke: sumokėjo nustatytą kainą už parduodamą butą, priėmė perkamą butą ir naudoja kaip savo nuosavybę, tačiau atsakovas savo, kaip pardavėjo pareigų neįvykdė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo ieškovės valios ir nesant ieškovės kaltės.

A. V. apsaugos departamentas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko (b.l. 31-35). Nurodė, kad ieškovė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą. 1991 metais sprendžiant valstybinio ir visuomeninio butų privatizavimo klausimus, buvo priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuris yra disponavimo valstybiniu turtu aktas ir kuriuo valstybė išsprendė valstybinio ir visuomeninio turto įsigijimo asmeninei nuosavybei tvarką. Butų privatizavimo įstatymo (galiojo iki 1998-07-01) 1 straipsnio 1 dalis numatė, kad įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992-12-01 pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Pareiškimus butams įsigyti asmenys turėjo paduoti savivaldybei pagal gyvenamąją vietą, o jei butas buvo įmonės, įstaigos ar organizacijos balanse – atitinkamai jų administracijai (įstatymo 5 str. 3 d.). Tai reiškia, kad vėliau pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka ir neįgijo tokios specialiuoju įstatymu nustatytos teisės. T. B. privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmoje dalyje nustatytu laiku (t. y. iki 1992-12-01) nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti. Seimo sudaryta komisija turėjo teisę leisti paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti tik iki 1997-12-31. 1992-12-10 Vilniaus rajono Vyriausybės įgaliotiniui A. M. buvo išsiųstas tvirtinti asmenų, kuriems buvo skirti butai bendrabutyje Mokyklos gatvėje Nr. 2, sąrašas. Duomenų apie tai, kad šis sąrašas buvo patvirtintas byloje nėra. Kadangi ieškovė neišreiškė valios (ketinimų) įsigyti nuosavybėn ginčo butą iki 1992-12-01, t.y. iki 1992-12-01 nesikreipė į Departamentą, kurio balanse buvo ginčo butas, tai savo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, galėjo realizuoti tik kreipiantis į Seimo sudarytą Butų privatizavimo valstybinę komisiją, kuri turėjo teisę leisti ieškovei ginčo butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji buvo pateikusi prašymą Komisijai .Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės minėtame sąraše nėra. Pažymėjo, kad Departamento žiniomis, Komisija ieškovei negalėjo suteikti leidimo lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą, kadangi ieškovė Butų privatizavimo įstatymo pagrindu jau buvo įgijusi kitas gyvenamąsias patalpas, t. y. ieškovė jau buvo pasinaudojusi teise privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl ji negalėjo privatizuoti kito buto pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes tai įsakmiai draudė minėto įstatymo 4 straipsnio 4 dalis. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Departamentas vengė įforminti ginčo butą notariškai bei įregistruoti ją atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Nėra jokių duomenų, kad ieškovė domėjosi ginčo buto privatizavimo eiga, kad nuo 1994-03-01 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo būtų ėmusi veiksmų, skatinančių Departamentą atlikti sandorio notarinį įforminimą, o Departamentas vengė tai padaryti, nereagavo į ieškovės veiksmus ir taip vilkino privatizavimo procesą. Aplinkybė, kad ieškovė buvo įmokėjusi pinigus ir taip faktiškai buvo įvykdžiusi sandorį, nereiškia, kad ieškovės valia vėliau nepasikeitė, kadangi nuo 1994-03-01 ji nesikreipė nei į Departamentą dėl sandorio įforminimo notarine tvarka, nei į teismą, manydama, kad pažeidžiamos jos teisės ar teisėti interesai. 1994-03-01 pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad sutartis įsigalioja, kai ji notariškai patvirtinta ir įregistruota valstybiniame TVIPI biure ,,VALDA“. Todėl ieškovei nuo 1994 metų buvo žinoma, jog sutarties nepatvirtinus notariškai ir neįregistravus atitinkamoje turto registravimo įstaigoje ji yra negaliojanti. Esant nustatytoms aplinkybėms, kai asmuo nesiekė įforminti sandorio notarine tvarka ir įregistruoti jį registro įstaigoje, o kita sandorio šalis to nevengė, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojantį pagal CK 1.93 str. 4 d., nes nėra teisinių šios normos taikymo sąlygų. 1994-03-01 pirkimo-pardavimo sutartis negali būti pripažinta galiojančia ir dėl to, kad ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms - kaip minėta, ieškovė neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis). Kadangi ieškovė neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą, tai nei 1994-03-01 pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas, nei faktinis mokėjimo už butą priėmimas nėra reikšmingas įrodomasis faktas CK 1.93 str. 4 dalies taikymo prasme. Taip pat mano, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti. Ginčo buto pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta 1994-03-01 ir tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 str. 1 d. buvo nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino pradžia nagrinėjamu atveju laikytina 1994-06-01, kai pasibaigė 1964 m. CK 255 str. 1 d. numatytas 3 mėnesių terminas 1994-03-01 pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti. Būtent šią dieną ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė, būdama atidi ir rūpestinga, praėjus 3 mėnesiams nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, galėjo ir turėjo suvokti apie jos teisių pažeidimą. Įvertinus tai, kad ginčo sutartis vėliausiai turėjo būti įregistruota 1994-06-01, darytina išvada, kad dėl pažeistų teisių gynimo ieškovė galėjo kreiptis į teismą vėliausiai iki 1997-06-01, tačiau ieškinį pareiškė tik 2015 m. spalio mėn., praėjus 21 metams nuo nurodomo sandorio sudarymo datos, t. y. praleidus 1964 m. CK nustatytą senaties terminą. Minėtą terminą ieškovė praleido dėl savo nerūpestingumo ir aplaidumo. Ieškovė nesilaikė pareigos elgtis rūpestingai ir atsakingai, nesiekė ginti savo tariamai pažeistų teisių per ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 str. 1 d., 94 str., 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., 2000 m, CK 1.125 str. 1 d.). Todėl atsakovas prašo taikyti 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.

Ieškovė J. T. dublike nurodė, kad 2006 metais ieškovė kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialą dėl nuosavybės teisės įregistravimo. 2006-03-15 VĮ „Registrų centro“ Vilniaus filialas sprendimu netenkino ieškovės prašymo, nes jos pateikta buto pirkimo-pardavimo sutartis neatitiko įstatymų nustatytos formos reikalavimų. Taigi, apie tai, jog ieškovės su atsakovu sudaryta 1994-03-01 pirkimo- pardavimo sutartis, kurioje Vadovybės apsaugos departamentas pardavė, o ieškovė J. T. nupirko ginčo butą, ieškovė sužinojo tik 2006-03-15, todėl ieškinio senaties termino pabaiga turėtų būti laikoma 2016-03-15. Protinga manyti, kad ieškovė, pasitikėjusi stipresne sandorio šalimi Vadovybės apsaugos departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos, neturėdama teisinio išsilavinimo, neturėdama jokio pagrindo abejonėms, kad sumokėjusi visus pinigus už butą, kuriuos prašė buto pardavėjas (atsakovas), gavusi visus dokumentus dėl buto nuosavybės ir pasirašiusi buto pirkimo-pardavimo sutartį, galėjo numanyti, kad jos sudaryta sutartis yra negaliojanti anksčiau, nei gavo 2006-03-15 VĮ „Registrų centro“ Vilniaus filialo sprendimą, jog jos sudaryta sutartis „<...> neatitinka įstatymo nustatytos formos“. Žiūrint tarp šalių sudarytą 1994-03-01 sutartį, mato, jog sutartyje įsakmiai nebuvo nustatyta, jog prievolė atlikti teisinę registraciją priklauso būtent ieškovei, todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi, jog kita sandorio šalis (stipresnė sandorio šalis) atliks visus veiksmus, reikalingus pilnai patvirtinti sutartį ir ją įregistruoti. Ieškovė nebuvo informuota, jog yra kliūčių šiam veiksmui atlikti ir ar sutartis yra negaliojanti. 1994-03-01 sutartį, jos tekstą, ruošė atsakovas. Kai yra abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Atsakovas perleisdamas ieškovei butą pagal pirkimo-pardavimo sutarti nesiėmė veiksmų, kad sutartis būtų patvirtinta notarine tvarka ir įregistruota nekilnojamojo turto registre, nors ieškovė buvo apmokėjusi atsakovui valstybinį mokestį už šios sutarties įforminimą (2.85 Lt). Nors atsakovas gavo pinigus už sutarties įforminimą, bet niekada ieškovei nenurodė kada ir kur ji turi nuvykti, jog sutartis būtų patvirtinta notariškai. Jei asmuo gauna pinigus už veiksmą (atsakovas gavo pinigus už sandorio įregistravimą), kurį jis privalo atlikti, bet vėliau to veiksmo neatlieka (nekviečia atsakovės patvirtinti sandorio), tai tokie asmens (atsakovo) veiksmai laikytini kaip vengimas sudaryti sutartį. Jeigu atsakovas leido privatizuoti, nustatė rinkos kainą, paėmė pinigus už butą, reiškia ieškovės kaltės dėl netinkamai sudarytos sutarties nėra. Atsakovas gavo iš ieškovės sutartą buto kainą, turtą perdavė įgijėjai, kurį ji priėmė (1964 m. CK 253 straipsnis) ir be jokių kitų asmenų trukdžių valdė 21 metus. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, mato, kad negalima absoliučiai taikyti 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatų, todėl vien tik sandorio notarinės formos nebuvimas, neįregistravimas nedaro šio sandorio negaliojančio. Sandorio nepatvirtinimas notarine forma, teisinės registracijos neatlikimo faktas negali būti vertinamas kaip nuosavybės teisių atsiradimą paneigianti aplinkybė. Juolab, kad ieškovė naudojosi butu, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius, o iš pateiktų įrodymų matoma, kad buto savininkė visą tą laikotarpį nežinojo apie tai, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta netinkamai ir butas neregistruotas jos vardu. Iš kitos pusės, nepatenkinus ieškovės ieškinio, ieškovė turėtų  antrą kartą sumokėti už savo butą rinkos kainą arba reikalauti gražinti jau sumokėtus pinigus iš atsakovo ir vėl jais atsiskaityti už ginčo butą, o tai butų ne tik netikslinga, bet ir neteisinga bei neprotinga.

A. V. apsaugos departamentas triplike nurodė tuos pačius argumentus,kurie buvo atsiliepime. Šioje byloje negali būti ignoruojama aplinkybė, kad vienas iš esminių privatizavimo proceso dalyvių - Valstybinė komisija neišdavė ieškovei leidimo lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Pažymėjo, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl valstybinio turto privatizavimo, yra specifiški ir sudėtingi dėl šių santykių subjektų ir objektų, pirmiausia dėl valstybės ir valstybinio turto, kaip savito teisinio santykio dalyvio ir nuosavybės teisės objekto, ypatumų. Dėl šios priežasties šis procesas, kurio metu nuosavybė teisė iš valstybės pereina privatiems asmenims, be bendrųjų teisės normų, reguliuojamas ir specialiosiomis teisės normomis. Specialiomis teisės normomis yra nustatyti imperatyvūs reikalavimai, kurių privalo laikytis visi privatizavimo proceso dalyviai (priešingu atveju būtų pažeistas viešasis interesas). Reikšminga ir tai, jog, skirtingai nei privati nuosavybė, valstybės nuosavybė gali būti perleista ne bet kokios sutarties, o tik privatizavimo tvarką reglamentuojančiame įstatyme nustatytos sutarties pagrindu (2002 m. kovo 4 d. Lietuvos A. T. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-394/2002).

Teismo posėdžio metu ieškovė J. T. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad darbovietėje Bukiškių ž. ū. mokykloje svarstė kam kokie butai bus skiriami. Protokolą užregistravo 1992‑11‑30. Yra visi parašai. Komisiją sudarė direktorius Grigaravičius. Butui reikėjo kapitalinio remonto. Kiekvienas remontavo už savo lėšas. Tuo metu ji gyveno bendrabutyje 6-40(t.y. kitame bendrabutyje), taip pat kol darė remontą. Jai buvo skirtas bendrabutyje Mokyklos 2-11. Sandoris faktiškai įvyko. Iš jos jie paėmė pinigus, išrašė jai kvitus. Jie tai įgaliotinis Mackevičius. Ji kreipėsi į departamentą su prašymu, kad peržiūrėtų jos bylą. Jai atsakė, kad departamentas neprieštarauja, kad jei skirtų ir ji naudotųsi tuo butu. Jai nebuvo išduota knygelė „namų valda“, todėl ji negalėjo niekur kreiptis. Jie pasirašė sutartį. Viską sumokėjo, yra visi čekiai. Buvo kaip bendrija „Bukė“, ji administravo būtent 2-11. Įrodymų, kad sumokėjo pas ją neliko, nes jai nedavė knygelės. Ji su Mockevičiumi kartu ėjo pas notarą. Bet kažkodėl neįformino, nežino kodėl, ji buvo už durų. Neprisimena koks notaras, kur jis buvo. Ją nuvežė, bet tik jis užėjo, ji laukė už durų tuo metu. Tai buvo kažkur rugpjūtį ar rugsėjį. Išėjęs paaiškino, kad notaras neprisiima atsakomybės, nes praleistas terminas. Ji negalėjo praleisti termino, nes sumokėjo laiku, padarė viską, ką jai pasakė. Ji ne kartą kreipėsi į Mockevičių ar viskas su jos butu gerai. Jai atsakydavo, kad viskas tvarkoje, tu gavai butą. Ji suprato, kad sutartis nepatvirtinta notariškai, 1994 metais kovo mėnesį. Buvo nuėjusi pas sekretorę Sinkevičienę, kuri jai parodė raštus ir rėkė, kad jai nieko neskirta. Tada ji iš karto kreipėsi į Mockevičių, jis pasakė, kad viskas tvarkoje. Tada ji kreipėsi į departamentą. Notaras atsisakė patvirtinti sutartį, nes buvo praleidęs terminas. Kreipėsi į rajono teismą 1994 m., bet teismas nenagrinėjo bylos, nes ne visi surinkti dokumentai ir juos grąžindavo. Du ar tris kartus kreipėsi. Pradėjo aiškintis ant ko užrašytas butas, jei ji negali jo apiforminti. Kreipėsi 2006 m. į kadastrą ir sužinojo, kad neaišku kam priklauso. Negalėjo kreiptis į teismą, nes neturėjo knygelės. Ją gavo tik 2015 m.. Iki 1996 gyveno kitame bendrabutyje, nes negalėjo persikelti dėl remonto. Viską darė savo rankomis.

Ieškovės atstovas adv. D. Ž. nurodė, kad yra įrodyta, jog sutartis buvo sudaryta. Ieškovė nupirko iš atsakovo butą, sumokėjo pinigėlius ir toliau jame gyveno. Kad nebuvo laiku įforminta notarine tvarka negalima smerkti, nes ieškovė nebuvo pakankamai išprususi. Atsakovas galėjo būti aktyvesnis, kaip stipresnė sandorio šalis, ir padėti sutvarkyti viską iki galo. Būtų protinga, sąžininga pripažinti sandorį sudarytu. Abi sandorio šalys įvykdė prievoles pagal sandorį. Ieškinio senatis prasidėjo nuo 2006 m., kai ieškovė kreipėsi į VĮ „Registrų centras“. Tada ji sužinojo ir suvokė, kad jos teisės pažeistos. Nepraleisdama 10 metų termino kreipėsi į teismą.

Atsakovo atstovė J. B. su ieškiniu nesutiko. prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad neišgirdo objektyvių aplinkybių, kurios buvo kliūtis ieškovei laiku kreiptis į teismą arba laiku apginti savo pažeistas teises. Pati ieškovė pripažino, kad apie savo pažeistas teises sužinojo ne 2006 metais, kaip nurodo savo ieškinyje ir dublike, bet žymiai anksčiau, t.y. 1994 metais. Akivaizdu, kad pagal tuo metu galiojusį Civilinį kodeksą trijų metų senaties terminas yra praleistas. Ieškovė tikrai nepateikė jokių objektyvių priežasčių, kodėl ji negalėjo domėtis ar sutartis notariškai sudaryta, kodėl neįregistruota ir pan. Taip pat ji patvirtino, kad to buto neprivatizavo, nebuvo leidimo, t.y. Seimo sudarytos komisijos teigiamos išvados dėl ginčo buto. Nėra jokio juridinio pagrindo tenkinti ieškinio. Minėtas butas laiku nebuvo privatizuotas, todėl liko valstybės nuosavybe. Minėtas butas nepriklausė atsakovui, todėl jie šiuo metu negali patvirtinti tos sutarties ar pan., nes būtų pažeistas viešasis interesas. Dokumento, patvirtinančio, kad ieškovė sumokėjo už butą, nepateikta. Bet kuriuo atveju buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, nes nebuvo Seimo sudarytos komisijos leidimo pakartotinai kreiptis. Neturi duomenų, kad ieškovė būtų sumokėjusi už ginčo butą.

Ieškinys atmestinas.

Byloje ieškovė J. T. pateikė 1992-11-30 Bukiškių ž. ū. mokyklos direktoriaus įsakymą Nr. 122 „Dėl butų paskirstymo mokyklos darbuotojams bendrabutyje Mokyklos gatvėje Nr. 2“, kuriuo sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-11-03 potvarkiu Nr. 1056 p. bei 1992-11-30 butų paskirstymo komisijos protokolu Nr. 1 įsakė ieškovei J. T. (3 žmonių šeimai) paskirti dviejų kambarių butą (b.l. 8).

Bukiškių ž. ū. mokyklos direktorius 1992-12-10 raštu kreipėsi į Vilniaus rajono Vyriausybės įgaliotinį A. M., prašydamas patvirtinti sąrašus darbuotojų, kuriems išskirti butai bendrabutyje Mokyklos g. 2, kurių tarpe nurodyta ieškovė (b.l. 9).

Lietuvos Respublikos Respublikinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „VALDA“ parengė privataus buto, esančio (duomenys neskelbtini), Bukiškių k., Avižienių apyl., Vilniaus raj. techninės apskaitos bylą Nr. 14599 (10/6289), kurios viršelyje savininku įvardinta ieškovė J. T. (b.l. 10-13).

Valstybės apsaugos departamentas prie VRM 1993-11-04 sudarė Buto įkainavimo aktą, kuriame buto, esančio Vilniaus raj., Avižienių apl., Bukiškio km., (duomenys neskelbtini), turinčio 62,90 kv. m. ploto pirkėju įvardinta ieškovė, kuri 1994-01-11 pasirašydama aktą sutiko su buto kaina – 570,19 Lt (b.l. 14-15)

Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos departamentas 1994-02-24 raštu Nr. 20/310, adresuotu Vilniaus raj. Avižienių savivaldybei, nurodė, kad neprieštarauja, jog ieškovė J. T. privatizuotų butą, esantį Vilniaus raj., Bukiškyje, Mokyklos g. 2-11, kuris yra Vadovybės apsaugos departamento balanse (b.l. 16).

1994-01-11 Vadovybės apsaugos departamento atstovas R. M. paruošė ieškovei J. T. mokėjimo pranešimą, kad ji prieš pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį turi sumokėti 2,85 Lt valstybinį mokestį ir 570,19 Lt buto kainos dalį grynais pinigais (b.l. 17). Mokėjimo pranešime matyti padarytas banko darbuotojos vyr. kasos oper. spec. G. T. 1994-01-29 patvirtinimas, kad „sumokėta pagal f. DM002 570,19 Lt ir 2,85 Lt“, taip pat mokėjimas patvirtintas Lietuvos taupomojo banko Sostinės skyriaus Justiniškių filialo antspaudu (b.l. 17).

Byloje ieškovė pateikė 1994-03-01 sutartį, kuria Vadovybės apsaugos departamentas, atstovaujamas R. M., Jono, veikiančio pagal organizacijos 1993-12-08 įgaliojimą Nr. 20/235, ir J. T. susitarė dėl 62,90 kv. m. buto, esančio Vilniaus raj., Avižienių apyl., Bukiškių km., (duomenys neskelbtini),, pirkimo-pardavimo (b.l. 18-19). Sutarties antrame punkte buto kaina įvertinta 570,19 Lt ir nurodyta, jog 570,19 Lt pirkėjas sumokėjo į Vilniaus rajono centrinė taupomąjį banką  Nr. 7801 grynais pinigais (kvito Nr. 42016, data 1994-01-11).

Vilniaus apskrities archyvas 2015-09-29 pažymoje Nr. (8.12) V5-1645 nurodė, kad Vilniaus rajono Avižienių apylinkės viršaičio 1994 m. dokumentuose, taip pat Vilniaus rajono Avižienių apylinkės viršaičio dokumentų fonde, 1994 m. notarinių veiksmų registracijos žurnale ieškovo ir atsakovo 1994-03-01 buto pirkimo-pardavimo sutartis neregistruota (b.l. 20).

Nekilnojamojo turto registre asmenų nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. 4196-1018-7015:0015, esantį Vilniaus r. sav., Avižienių sen., Bukiškio k., (duomenys neskelbtini), neįregistruotos (b.l. 22).

VĮ „Registrų centras“ 2006-03-15 sprendimu netenkino ieškovės prašymo įregistruoti daiktines teises į ginčo butą, nes ieškovės pateikta 1994-03-01 pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu prašė įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini).,, Bukiškių k., Avižienių sen., Vilniaus r., neatitinka įstatymų nustatytos formos – nepatvirtinta notaro (b.l. 56).

VĮ „Registrų centras“ 2015-07-28 sprendimu Nr. 9222401 atsisakė įregistruoti ieškovės J. T. nuosavybės teises į nurodytą butą, kadangi jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas (Teritorinio registratoriaus 2006-03-15 sprendimas, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006-05-15 sprendimas Nr. 142) atsisakyti įregistruoti ieškovės nuosavybės teise į butą 1994-03-01 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, o papildomai pateikti dokumentai – 1993-11-04 gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas, 1994-01-29 mokėjimo pranešimas, Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos departamento 1994-02-24 raštas Nr. 20/310, Vilniaus r. savivaldybės administracijos 1998-09-29 Avižienių seniūno pažyma Nr. 14-22-447, nėra juridiniai pagrindai įregistruoti ieškovės nuosavybės teises į butą (b.l. 23).

Valstybinės komisijos, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118, gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti, 1993-11-22 posėdžio protokole tarp asmenų, kuriems leista privatizuoti butus adresu Bukiškės, (duomenys neskelbtini), ieškovė nėra nurodyta (b.l. 43-44).

Bukiškių žemės ūkio mokykla 1997-03-20 pažymoje Nr. 124 nurodė, kad J. T. nuo 1996 m. gruodžio 1 d. negyvena bendrabutyje Nr. 6-40 (b.l. 48).

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Avižienių seniūnas 1998-09-29 pažyma Nr. 14-22-447 Vilniaus rajono teismui nurodė, kad priežasčių dėl kurių laiku nebuvo įforminti dokumentai ieškovei dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini).,, Bukiškių k., Avižienių sen., nėra žinomos (b.l. 55).

Ieškovė J. T. byloje pateikė Butų eksploatavimo bendrijos „Bukė“ raštą ir kvitus, kad iš jos statybos reikalams buvo paimta: 1993-04-05 – 30000 talonų įnašas; 1993-05-04 – 6000 talonų vamzdžių pirkimui; 1993-07-15 – būsto remontui atidirbta 100 val.; 1993-05-27 – 264 Lt už vandentiekio įrengimą; 1993-06-10 – 150 Lt plytų pirkimui; 1993-09-22 – 157 Lt šildymo vamzdžiui pirkti; 1993-10-15 – 100 Lt kanalizacijos sumontavimui; 1994-03-18 – 70 Lt laiptinės laiptų pirkimui; 1994-11-05 – 80 Lt už elektros instaliacijos projektą; 1995-02-02 – 70 Lt už bendrų durų gamybą; 50 Lt už elektros kabelį; 1996-03-18 – 2013 Lt už laiptinės remontą; 1996-09-27 – 150 Lt už kabelio pirkimą ir jo pajungimą (b.l. 71-72).

Esamų įrodymų pagrindu galima teigti,kad ieškovė ir atsakovas sudarė ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį 1994-03-01.Ši sutartis per tris mėnesius turėjo būti patvirtinta notariškai.

Dėl ieškinio senaties taikymo ieškovo prašymu

Ieškinio senaties terminas – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. VIII–1864 (Žin., 2000, Nr. 74–2262) patvirtinto Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). Taigi plačiąja prasme ieškinio senatimi visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis) veikimas yra ribojamas, taip pat tam tikra apimtimi kiekvienu konkrečiu atveju ribojamos asmens teisės į pažeistų jo teisių teisminę gynybą. Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Svarbus ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančių teisės normų požymis yra tas, kad jos yra imperatyvios. Tokį teisės normų pobūdį lemia tiesiogiai su viešuoju interesu susijusi ieškinio senaties instituto paskirtis. Dėl imperatyvaus ieškinio senaties teisės normų pobūdžio civilinių teisinių santykių dalyviai negali savo susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminų trukmės, jų eigos pradžios, sustabdymo, nutraukimo, pratęsimo ir atnaujinimo taisyklių, iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį (CK 1.125 straipsnio 12 dalis, 1.126 straipsnio 3 dalis). Šalių susitarimai, kuriais keičiama ieškinio senaties terminų trukmė, įstatymuose nustatyta šių terminų skaičiavimo ir taikymo tvarka, laikytini niekiniais ir negaliojančiais kaip prieštaraujantys CK 1.125 straipsnio 12 dalyje ir 1.126 straipsnio 3 dalyje numatytiems draudimams (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). CK įsigaliojimo tvarką nustato 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos ieškinio senaties terminų eigos skaičiavimo ir taikymo taisyklės. Pagal bendrąją taisyklę CK nustatyti ieškinio senaties terminai (tiek ilgesni, tiek trumpesni už numatytus 1964 m. CK arba kituose iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiuose įstatymuose) gali būti taikomi tik su sąlyga, kad ieškinio senaties terminų eiga nepasibaigė iki CK įsigaliojimo. Ieškinio senaties tam tikriems reikalavimams pareikšti taikymas priklauso nuo to, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga, kokios trukmės ieškinio senaties terminas tuo metu buvo nustatytas pagal galiojančius įstatymus ir kokios trukmės ieškinio senaties terminą nustatė C. P. ieškinio senatį reglamentuojančius įstatymus, ieškinio senaties terminai skaičiuojami ir ieškinio senatis taikoma laikantis šių pagrindinių taisyklių:– jeigu ieškinio senaties terminų eiga prasidėjo įsigaliojus CK, taikomi CK nustatyti ieškinio senaties terminai;– jeigu anksčiau galiojusiuose įstatymuose nustatyti ieškinio senaties terminai prasidėjo ir nepasibaigė iki CK įsigaliojimo, taikomi CK nustatyti ieškinio senaties terminai, jeigu jie yra ilgesni arba tokios pačios trukmės. Šiuo atveju iki CK įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į CK nustatytą ieškinio senaties terminą;– jei CK nustatyti trumpesni ieškinio senaties terminai, lyginant su anksčiau galiojusiais, taikomi trumpesni ieškinio senaties terminai, tačiau jiems skaičiuoti taikoma tokia bendroji taisyklė – trumpesnis terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2001 m. liepos 1 d. ir į jį neįskaitoma ieškinio senaties termino dalis, praėjusi iki CK įsigaliojimo. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (1964 m. CK 86 straipsnį) ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 86 straipsnis).

Iš ieškovės paaiškinimo teisme tampa aišku,kad ieškovė ir atsakovo atstovas kreipėsi į notarą 1994 metų rugpjūčio-rugsėjo menesį,t.y. praleisdami trijų mėnesių terminą įregistruoti sutartį įstatymo numatyta tvarka.Ieškovė tuo metu suprato,kad praleistas terminas pateikti sutartį notarui per 3 mėnesius.Įrodymų,kad kreipėsi į dėl ginčo sutarties į teismą nepateikė,o tai reiškia savo teiginio dėl ieškinio senaties termino praleidimo dėl pateisinamos priežasties nurodytos dublike neįrodė((duomenys neskelbtini).,182str.).Jos nurodomi 2006 metai,kaip ieškinio termino pradžios metai,yra nepagrįsti nei realiai faktiškai ir logiškai,nei teisiškai.

Atsakovas teisingai nurodo,kad ieškinio senatis formaliai prasidėjo 1994-06-01,kai pasibaigė trijų mėnesių terminas pasirašyti sutartį notariškai.Neformalus  laikas,kai ieškovė sužinojo,kad terminas pasirašyti pas notarą praleistas,buvo 1994 metų rugpjūtis-rugsėjis,ir ieškinio senaties termino pabaiga-1997 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnuo (1964 m.CK 84 str.).Taigi,senaties terminas pasibaigė iki naujo CK įsigaliojimo ir jis negali būti skaičiuojamas nuo 2006 metų,ir dar skaičiuojamas 10 metų terminu.Ieškinys paduotas 2015-10-26.Ieškovė neįrodė,kad praleido ieškinio terminą dėl svarbios priežasties.Tokiu būdu teismas turi taikyti ieškinio senatį neatsižvelgiant į kitus faktinius duomenis byloje ir ieškinį atmesti(CK 1.124str.,1.126str.,1.131str.1d.).

Už ieškinio reikalavimus ieškovė sumokėjo 1 017,00 Eur žyminio mokesčio (b.l. 1, 28-29). Atmetus ieškinį-žyminis mokestis ieškovei negražinamas(CPK 80,93 str.).

Vadovaujantis išdėstytu ir LR CPK 93,178,182,259 str., 260 - 269 str., 270 str. teismas

n u s p r e n d ė:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Teisėjas                                                             Vilmantas Ambrulevičius