Civilinė byla Nr. e2A-351-910/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35800-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1;

1.3.2.9.3; 1.3.2.11; 1.3.5.5; 1.3.5.8; 1.3.7.5.1;

3.3.1.20; 3.4.1.7

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ukrainietiški patiekalai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ukrainietiški patiekalai“ ieškinį atsakovei K. Š. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Ukrainietiški patiekalai“ (toliau – ieškovė, UAB „Ukrainietiški patiekalai“), patikslinusi ieškinį atsakovei K. Š. (toliau – atsakovė), prašė pripažinti, kad ieškovė, išskaitydama iš atsakovės, kaip solidarios bendraskolės, darbo užmokesčio 422,44 Eur ieškovei padarytai žalai atlyginti, nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) normų reikalavimų.

2.       Nurodė, kad atsakovė 2017 m. spalio 11 d. darbo sutartimi Nr. 091 (toliau – Darbo sutartis) buvo priimta į darbą barmenės-padavėjos pareigoms ir vykdė funkcijas, susijusias su klientų aptarnavimu, jai perduotų materialinių vertybių apsauga, apskaita, grynųjų pinigų apskaita. 2019 m. rugpjūčio 2 d. buvo atlikta inventorizacija, kurios metu nustatytas gėrimų trūkumas už 1 689,74 Eur, taip pat nustatytas didelis kiekis patiekalų atsisakymų, negrąžinant patiekalų į virtuvę, be to, užfiksuotas didelis nepagrįstai klientams pritaikytų nuolaidų skaičius, įskaitant nuolaidas, kurios apskritai negalėjo būti taikomos.

3.       Ieškovės teigimu, baro trūkumai turėjo būti atlyginti visų barmenų-padavėjų solidariai, nes jie atsirado jų pamainos metu ir visi dirbantys barmenai-padavėjai žinojo apie jų atsiradimo priežastis. Ieškovė pažymėjo, kad kiti darbuotojai sutiko atlyginti padarytą žalą, tačiau atsakovė nuostolius atsisakė kompensuoti ir 2019 m. rugpjūčio 21 d. parašė prašymą atleisti ją iš darbo. Ieškovė, atsiskaitydama su atleidžiama darbuotoja (atsakove), išskaičiavo 422,44 Eur žalos atlyginimą pagal DK 150 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

4.       Atsakovė atsiliepime prašė ieškinį atmesti ir priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. naujai įsigaliojęs DK numato, jog visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki DK įsigaliojimo, netenka galios. Tuo pagrindu, ieškovės ir atsakovės 2017 m. spalio 11 d. sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis yra negaliojanti nuo pat jos sudarymo momento. Darbo sutarties nuostatos dėl atsakovei patikėtų materialinių vertybių apskaitos tvarkymo, dalyvavimo inventorizacijose, taip pat yra negaliojančios, nes šios nuostatos buvo įtvirtintos individualios materialinės atsakomybės sutartyje.

5.       Atsakovės teigimu, ieškovė privalėjo įrodyti visas būtinąsias sąlygas atsakovės atsakomybei kilti. Ieškovė nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus atsakovė atliko, taip pat neįrodė atsakovės kaltės dėl susidariusio gėrimų trūkumo 2019 m. balandžio – liepos mėnesiais. Priešingai, patikslintu ieškiniu patvirtino, kad neįmanoma pasakyti, dėl kurio iš tuo metu dirbusių barmenų-padavėjų kaltės trūkumas atsirado. Atsakovė nurodė nesutinkanti su ieškovės prašymu pripažinti ją solidariai atsakinga su kitais darbuotojais, pažymėdama, kad bendra visų darbuotojų atsakomybė buvo įtvirtinta tik senajame DK.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 422,44 Eur darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 1 500 Eur netesybų; priteisė iš ieškovės valstybės naudai 5,15 Eur bylinėjimosi išlaidų; pripažino, kad, šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2019 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. DGKS-6812 darbo byloje Nr. APS-131-18733 netenka galios.

7.       Teismas nurodė, kad naujasis DK, įsigaliojęs 2017 m. liepos 1 d., nenumato visiškos materialinės darbuotojų atsakomybės. Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki DK įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios. Todėl teismas sprendė, kad ieškovės su atsakove sudaryta 2017 m. spalio 11 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra negaliojanti ir ja vadovautis nagrinėjamame ginče teismui nėra pagrindo. Be to, pačioje materialinės atsakomybės sutartyje nurodyta, kad darbuotojas materialiai neatsako, jeigu žala padaryta ne dėl jo kaltės. Sprendžiant klausimą dėl darbdaviui padarytos žalos atlyginimo, būtina išsiaiškinti darbuotojo kaltę ir kitas civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, kaip tai reglamentuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnyje.

8.       Teismas, remdamasis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusiškai įvertinta bylos medžiaga, kartu su šalių paaiškinimais, sprendė, kad ieškovė neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, o būtent – neįrodyta atsakovės neteisėta veika. Tos aplinkybės, jog darbuotoja dirbo pasirašiusi visiškos materialinės atsakomybės sutartį, savaime nereiškia, kad ji turi atlyginti žalą, nesiaiškindama konkrečių darbuotojos veiksmų ir jų neteisėtumo, žalos atsiradimo priežasčių, neindividualizuodama prie jos atsiradimo prisidėjusių darbuotojų veiksmų. Teismas nurodė, kad ieškovė neskirstė, kada kuris darbuotojas dirbo, jo ar kito darbuotojo pamainos metu susidarė trūkumai, tačiau žalos atlyginimą paskirstė visiems lygiomis dalimis, net neatsižvelgdama į nedarbingumo laikotarpius per atitinkamą mėnesį ar kitą laikotarpį, atlikus inventorizacijas. Tokiu paskirstymu paneigiami DK 152 straipsnyje įtvirtinti atlygintinos turtinės žalos dydžio nustatymo reikalavimai.

9.       Teismas pripažino, kad ieškovė visiškai neįrodė materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl sprendė, kad 422,44 Eur išskaita iš atsakovės galutinio atsiskaitymo padaryta neteisėtai. Pripažinus išskaitą neteisėta, atsakovės naudai iš ieškovės teismas priteisė 422,44 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumą.

10.       Ieškovė neįvykdė pareigos atsiskaityti atleidžiant iš darbo sutartu terminu, todėl darbdaviui tenka prisiimti neigiamų padarinių riziką, t. y. mokėti netesybas dėl uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Vertindamas uždelsimo atsiskaityti trukmę, darbdavio veiklos sritį, ieškovės pateiktus įrodymus ir išdėstytus argumentus apie patirtus papildomus nuostolius dėl būtinybės įsidiegti brangesnę apskaitos įrangą, siekiant sėkmingiau kontroliuoti barmenų ir padavėjų darbą, taip darbdaviui siekiant valdyti gamybinę riziką, taip pat esamą ekonominę situaciją dėl šalyje taikomų suvaržymų, valdant Covid-19 infekcijos plitimą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pakankama sankcija darbdaviui bus 1 500 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių) priteisimas atsakovės naudai. Teismo vertinimu, toks netesybų už uždelstą atsiskaityti laikotarpį dydis atitinka proporcingumo, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

11.       Teismas, įvertinęs atsakovės atstovės prašyme dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo ieškovei išdėstytas aplinkybes, surinktą rašytinę bylos medžiagą, darbo ginčų komisijos medžiagą, teisme duotus ieškovės atstovių paaiškinimus, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė būtų sąmoningai klaidinusi proceso dalyvius ar teismą, veikusi prieš greitą bylos išnagrinėjimą, ar keitusi savo poziciją dėl ieškinio dalyko, dėl ko atsakovė būtų patyrusi papildomų bylinėjimosi išlaidų. Teismas išsprendė šalių ginčą dėl padarytos išskaitos, išanalizavo visus surinktus įrodymus, priteisė atsakovei nepagrįstai padarytą išskaitą ir netesybas. Papildomų nuostolių dėl ieškovės pozicijos ar paaiškinimų, papildomų įrodymų atsakovė nepatyrė. Tai, kad nepasitvirtino ieškovės ieškinio reikalavimų pagrindą pagrindžiančios aplinkybės, kad ieškovė nepateikė laiku atitinkamų prašytų įrodymų, savaime nereiškia, jog ji, pareikšdama ieškinį, elgėsi nesąžiningai, t. y. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Teismas sprendė, kad byloje nesant akivaizdžių įrodymų, leidžiančių konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnį ir skirti jai baudą.

12.       Remdamasis tuo, kad teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, teismas iš ieškovės atsakovei priteisė 1 210 Eur advokato pagalbos išlaidų (CPK 98 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13.       Ieškovė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai: pripažinti, kad ieškovė, išskaitydama iš atsakovės, kaip solidarios bendraskolės, darbo užmokesčio 422,44 Eur sumą ieškovei padarytai žalai atlyginti, nepažeidė DK 156 straipsnio reikalavimų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Ieškovė įrodė, kad nustatytas materialinių vertybių trūkumas yra realus ir jis atsirado nurodytu laiku bei nustatyta apimtimi.

13.2.                      Baro trūkumai, barmenų-padavėjų D. B., T. B. ir M. B. nuomone, turėjo būti atlyginti visų barmenų-padavėjų solidariai, nes trūkumai susidarė jų pamainų darbo laikotarpiu, visi barmenai-padavėjai apie trūkumus, susidariusius jų pamainų darbo laikotarpiu, žinojo, žinojo trūkumo atsiradimo priežastis. Šių darbuotojų nuomone, atsižvelgiant į trūkumų atsiradimo laikotarpį ir priežastis, jie visi vienodai atsakingi už trūkumo atsiradimą. Todėl trys paminėti ieškovo darbuotojai gera valia atlygino po 1/4 dalį trūkumų.

13.3.                      Net ir nelikus visiškos turtinės atsakomybės sutarčių, kurių pagrindu savo darbo funkcijas vykdė barmenai, taip pat ir atsakovė, darbuotojo turtinės atsakomybės prievolė išliko iš esmės nepakitusi. Pagal DK 151 straipsnį kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Darbuotojas privalo saugoti darbdavio turtinius ir neturtinius interesus. Darbuotojas privalo naudotis darbdavio perduotomis darbo priemonėmis, turtu, taip pat lėšomis pagal jų tikslinę paskirtį ir taupiai. Darbdavys turi teisę nustatyti jam priklausančių ir darbuotojui perduotų darbo priemonių, turto ar lėšų naudojimo tvarką, nepažeisdamas šiame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytų darbuotojo teisių (DK 31 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala (DK 156 straipsnis).

13.4.                      DK, apibrėždamas darbuotojo turtinės atsakomybės sąlygas, atsakomybės už bendrai kelių asmenų darbdaviui padarytą žalą nereglamentuoja. Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą reglamentuojama CK 6.279 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinio teismo išplėtotoje praktikoje pripažįstama, kad bendru žalos padarymu laikomi tokie atvejai, kai žala yra kelių asmenų veiksmų padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-196/2010; 3K-3-205/2010; kt.).

13.5.                      Šiuo atveju atsakovė kartu su kitais darbuotojais (barmenais-padavėjais) pažeidė DK 31 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą ir nėra galimybės nustatyti, kuri žalos dalis priskirtina kiekvienam bendraskoliui. Taigi susiduriama su deliktinės atsakomybės atveju, kuriam būdingas objektyvus bendrininkavimas. Tai reiškia, kad taikytinos solidarios bendraskolių atsakomybės nuostatos ir už padarytą žalą jie privalo atlyginti lygiomis dalimis, jeigu nebus nustatyta kiekvienam jų priskirtinos žalos dalis.

13.6.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į atsakovės darbo specifiką: prekes iš baro klientams parduoda barmenai-padavėjai, fiksuodami atleidimo faktą ir grynų pinigų gavimą iš klientų. Iš karto po atsiskaitymo pinigai įnešami į įmonės kasą. Gavę maisto užsakymą, barmenai-padavėjai šį užsakymą perduoda virtuvei, vėliau patiekalą pateikia klientui ir gauna apmokėjimą, kuris įnešamas į įmonės kasą. Jeigu klientas, užsakęs patiekalus, užsakymo atsisako, barmenas-padavėjas patiekalą grąžina į virtuvę ir pinigai į kasą už užsakytą produktą neįnešami. Virtuvės užsakymai fiksuojami realiu laiku įmonės programoje, kurioje fiksuojami ir patiekalų atsisakymai, pagrindžiant tuo pinigų neįnešimo į kasą priežastį. Atskirai fiksuojami virtuvei grąžinami užsakymai. Bare esančių materialinių vertybių (taip pat ir gėrimų) judėjimą ir likučius fiksuoja patys barmenai-padavėjai, suvesdami likučius kas mėnesį. Įmonės administracija baro likučių inventorizacijas atlieka kas 3–4 mėnesius.

13.7.                      2019 m. rugpjūčio 2  d. baro inventorizacijos metu buvo rastas gėrimų trūkumas už 1 689,74 Eur, susidaręs per 2019 m. balandžio–liepos mėnesių laikotarpį (trūkumas užfiksuotas pagal gėrimų savikainą, nefiksuojant negauto pelno). Patikrinus virtuvėje užsakytų, atsisakytų ir grąžintų į virtuvę patiekalų suvestines, buvo nustatytas didelio kiekio patiekalų atsisakymo, atsakovei negrąžinant patiekalų į virtuvę, faktas. Taip pat buvo fiksuotas didelis nepagrįstai klientams atsakovės pritaikytų nuolaidų skaičius, įskaitant nuolaidas, kurios apskritai negali būti taikomos (pvz., nuolaida – 100 proc.). Posėdžio metu atsakovė patvirtino savo nuožiūra, negavusi įmonės administracijos leidimo, taikiusi įvairaus dydžio nuolaidas savo giminaičiams ir draugams. Atsakovės atliktų atsisakymų ir nepagrįstai pritaikytų nuolaidų suma sudaro 970,61 Eur. Nuolaidų taikymas nebuvo priskirtas atsakovės kompetencijai, o tai reiškia, kad ji tyčia, žinodama, kad neturi teisės taikyti jokių nuolaidų ir kad iš klientų gautus pinigus turi įnešti į kasą, darė ieškovei žalą.

13.8.                      Be to, aptikus nesąžiningą atsakovės elgesį dėl virtuvei negrąžintų „atsisakytų“ patiekalų ir jos nuožiūra taikytų nuolaidų, ieškovė, siekdama išvengti darbuotojų sukeliamų nuostolių, buvo priversta vietoje R-KEEPER 6 versijos, kurios pakanka restorano veiklai vykdyti, įsigyti šios programos 7 versiją, už ją sumokėdama 4 224,03 Eur. Tai yra papildomos įmonei neprivalomos išlaidos.

13.9.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK ir CK normas darbo teisiniams santykiams, nepagrįstai netaikė CK nuostatų, reglamentuojančių solidariąją civilinę atsakomybę. Tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi ir priimti naują sprendimą (CPK 329 straipsnis).

14.       Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Nors apeliantė remiasi kitų darbuotojų nuomonėmis dėl susidariusio trūkumo, tačiau šiam savo teiginiui pagrįsti nepateikė jokių leistinų rašytinių įrodymų. Nurodyti darbuotojai byloje nebuvo apklausti kaip liudytojai. Byloje yra tik D. B. ir T. B. 2019 m. spalio 30 d. (tą pačią dieną) surašyti turinio prasme beveik tapatūs paaiškinimai. Tuo tarpu, M. B. paaiškinimas į bylą nepateiktas. Be to, šie darbuotojai negalėjo surašyti tapataus turinio paaiškinimų. Atsakovės nuomone, tokius paaiškinimus parengė darbdavys, o darbuotojai tik savo ranka turėjo juos perrašyti. Dėl to negalima laikyti, kad ieškovės pateiktuose paaiškinimuose atsispindi tikroji darbuotojų valia. Pirmosios instancijos teismui pateiktuose šių darbuotojų paaiškinimuose nėra jų nuomonės apie tai, kad baro trūkumai turėjo būti atlyginti visų barmenų-padavėjų solidariai ir kt. Be to, net ir tuo atveju, jeigu nurodyti darbuotojai atlygino bendrovei baro trūkumus, tai neįrodo atsakovės neteisėtų veiksmų, kaltės dėl atsiradusių baro trūkumų.

14.2.                      DK 156 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išskaita iš darbuotojo darbo užmokesčio visais atvejais negali būti didesnė už jo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį. Remiantis DK 150 straipsnio 1 dalimi, išskaitos gali būti daromos tik iš darbuotojo darbo užmokesčio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad iš atsakovės atliktos išskaitos dydis yra net 422,44 Eur, todėl akivaizdu, jog išskaita padaryta ne iš darbo užmokesčio (422,44 Eur > 225,97 Eur), o iš atostoginių ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, tačiau įstatymu tai griežtai draudžiama.

14.3.                      Ieškovės ir atsakovės 2017 m. spalio 11 d. sudaryta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis yra negaliojanti nuo pat jos sudarymo momento, nes tokia sutartis nuo 2017 m. liepos 1 d. apskritai negalėjo būti sudaryta. Nuostatos dėl darbuotojai patikėtų materialinių vertybių apskaitos tvarkymo, dalyvavimo inventorizacijose yra negaliojančios, nes šios įtvirtintos niekinėje 2017 m. spalio 11 d. visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartyje.

14.4.                      Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad tam tikros materialinės vertybės buvo perduotos atsakovei, nebuvo pasirašytas joks materialinių vertybių perdavimo-priėmimo aktas. Nors ieškovė į bylą pateikė įsakymą Nr. 25A, tačiau nepateikė įrodymų, kad darbuotojai, tarp jų – atsakovė, buvo supažindinti su šiuo įsakymu.

14.5.                      Ieškovė į bylą nepateikė nei darbo tvarkos taisyklių, nei atsakovės pareiginių nuostatų, nei kolektyvinės sutarties, nei kitokių lokalinių įmonės aktų, kuriuose būtų įtvirtinta darbdaviui priklausančių ir darbuotojui perduotų (šiuo atveju vertybės net nebuvo perduotos atsakovei) vertybių naudojimo tvarka. Atsižvelgiant į tai, neaišku, kokius pažeidimus padarė atsakovė.

14.6.                      Remiantis Inventorizacijos taisyklėmis, įmonėse privalo būti sudaromos inventorizacijos komisijos, atliekančios inventorizaciją. Bendrovėje nebuvo ir nėra sudaryta tokia komisija. Šiuo atveju nėra nei inventorizavimo aprašo, nei įrašų apie atsisakymą pasirašyti inventorizavimo aktą. Be to, visi ieškovės į bylą pateikti dokumentai (apyvartų žiniaraščiai, baro nuostoliai) nepasirašyti atsakingų asmenų, todėl šie dokumentai neatitinka jiems keliamų apskaitos dokumentų reikalavimų (nėra pasirašyti, nenurodyti atsakingi asmenys,  neaiškus jų sudarytojas). Taigi byloje nėra leistinų ir tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės patirtą žalą.

14.7.                      Atsakovė apie ieškovės ieškinyje nurodomą žalą sužinojo tik jos atleidimo iš darbo dieną. Ieškovė nepaaiškino, iš ko susidėjo jos veiksmais neva padaryta žala, kaip buvo apskaičiuota. Dar daugiau, ieškovė net nesuteikė galimybės darbuotojai pateikti pasiaiškinimo. Šiuo atveju inventorizacija atlikta 2019 m. rugpjūčio 2 d., tą pačią dieną ieškovė surašė skolų aktą, kurį darbuotojai pasirašė, ir priėmė įsakymą dėl išskaitos. Tokie ieškovės, kaip darbdavės, veiksmai laikytini nesąžiningais.

14.8.                      Ieškovė neįrodė ne tik atsakovės neteisėtų veiksmų, bet ir atsakovės kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pagal įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (CPK 178 straipsnis).

14.9.                      Bendra visų darbuotojų atsakomybė buvo įtvirtinta tik senosios redakcijos DK. Tuo tarpu, aktualios redakcijos DK tokios galimybės nenumato. Atsakovė nebuvo pasirašiusi jokios darbuotojų grupės turtinės atsakomybės sutarties ar kito tokio pobūdžio susitarimo, kurio pagrindu galėtų kilti bendra darbuotojų atsakomybė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka

17.       Apeliantė prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šį prašymą grįsdama būtinybe pakartotinai tirti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus – apklausti pirmosios instancijos teisme paaiškinimus teikusią restorano vadovę J. G., nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jos paaiškinimus; apklausti naujus liudytojus – buvusią darbuotoją I. Š., dirbusią padavėja, taip pat sutikusius atlyginti ir atlyginusius ieškovei padarytą žalą darbuotojus D. B., T. B. (jie gali paneigti atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, kad darbuotojai surašė vienodą tekstą, vykdydami ieškovės nurodymus), bei virėjas J. P., E. G., R. Z., kurios gali paaiškinti, kad atsakovė atsisakytų patiekalų į virtuvę negrąžindavo.

18.       Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis).

19.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.).

20.       Nagrinėjamu atveju apeliantė, teikdama prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, išanalizavusi apeliacinio skundo turinį, byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nenustatyta būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Aptariamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinio skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka padės teisingiau išnagrinėti bylą. Teismo vertinimu, rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Byloje nustatytos aplinkybės

21.       Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad apeliantė (ieškovė) ir atsakovė 2017 m. spalio 11 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 091, kurios pagrindu atsakovė buvo priimta dirbti barmene-padavėja.

22.       Nuo 2019 n. sausio 1 d. atsakovei nustatytas 580 Eur dydžio darbo užmokestis. 2017 m. spalio 11 d. šalys pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. 

23.       Apeliantė (ieškovė) 2019 m. rugpjūčio 2 d. surašė skolų aktą, kad keturi ieškovės darbuotojai, tarp jų – atsakovė, turi atlyginti inventorizacijos aktais 2019 m. balandžio–liepos mėnesiais nustatytus nuostolius, iš viso – 1689,74 Eur, kiekvienas sumokėdamas po 422,44 Eur. Atsakovė ieškovės akto nepasirašė.

24.       Apeliantė (ieškovė) 2019 m. rugpjūčio 2 d. priėmė įsakymą išskaičiuoti iš atsakovės atlyginimo 422,44 Eur dydžio nuostolius. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu atsisakė atlyginti apeliantei nuostolius.

25.       Apeliantės (ieškovės) darbuotojai D. B. ir T. B. 2019 m. spalio 30 d. raštu paaiškino, kad kiekvieno mėnesio paskutinę dieną tuo metu dirbantys darbuotojai atlieka baro gėrimų inventorizaciją, apie rezultatus praneša kitos pamainos darbuotojams. Tokia tvarka buvo žinoma atsakovei. Nustačius trūkumus, visi darbuotojai, išskyrus atsakovę, atlygino apeliantei padarytus nuostolius.

26.       Apeliantė (ieškovė) 2019 m. rugpjūčio 21 d. priėmė įsakymą atleisti atsakovę iš darbo atsakovei prašant.

27.       Atsakovė 2019 m. rugpjūčio 21 d. sutiko, kad apeliantė (ieškovė) su darbu susijusius atsiskaitymus atliktų iki 2019 m. rugsėjo 5 d. 

28.       Iš darbo užmokesčio žiniaraščio už 2019 m. rugpjūčio mėnesį ir jame ranka apeliantės (ieškovės) atstovės darytų prierašų matyti, kad, apskaičiavus atsakovei darbo užmokestį už 2019 m. liepos (368,87 Eur) ir rugpjūčio (436,22 Eur) mėnesius, iš jai išmokėtinų sumų išskaičiuota 422,44 Eur, nurodant, kad tai – trūkumas. Į atsakovės kortelę pervesta 382,65 Eur galutinio atsiskaitymo suma.

29.       Atsakovė, nesutikdama su tuo, kad yra jos kaltė dėl apeliantei (ieškovei) atsiradusių nuostolių, 2019 m. spalio 1 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją su prašymu išieškoti iš darbdavės nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas. Darbo ginčų komisija 2019 m. spalio 30 d. sprendimu DGKS-6812 atsakovės prašymą patenkino, pripažino, kad apeliantė (darbdavė) neteisėtai išskaitė nuostolius iš atsakovei (darbuotojai) priklausančio atlyginimo, nusprendė išieškoti iš apeliantės atsakovei neišmokėtą darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį – 422,44 Eur, taip pat 580 Eur netesybas.

30.       Apeliantė (ieškovė), nesutikdama su nurodytu darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) panaikinti darbo ginčų komisijos 2019 m. spalio 30 d. sprendimą; 2) pripažinti jos atliktą 422,44 Eur išskaitą iš atsakovės darbo užmokesčio teisėta, įvykdyta nepažeidžiant DK normų reikalavimų.

31.       Išnagrinėjęs byloje kilusį individualų darbo ginčą dėl išskaitos iš darbo (ne)teisėtumo, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, todėl išskaita iš galutinio atsiskaitymo su atsakove padaryta neteisėtai.

32.       Apeliantė (ieškovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Apeliantės nuomone, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, kad DK, apibrėždamas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, atsakomybės už bendrai kelių asmenų darbdaviui padarytą žalą nereglamentuoja, todėl taikomi CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis, kuriose numatyta, kad bendrai padarę žalos asmeniui atsako solidariai. Spre?sdamas de?l prievole?s ru?s?ies, kasacinis teismas yra is?ais?kine?s, kad teismai visu? pirma turi i?vertinti, ar prievole?s dalykas, esant deliktinei atsakomybei, ne?ra dalus: jeigu taikoma solidarioji atsakomybe?, tai teismai turi argumentuoti, kode?l netaikoma daline? atsakomybe?. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civiline?je byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Konkrec?iu atveju atsakove?, kartu su kitais darbuotojais (barmenais-padave?jais), paz?eide? DK 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavima? ir ne?ra galimybe?s nustatyti, kuri z?alos dalis priskirtina kiekvienam bendraskoliui. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas i?rodymus, neatsiz?velge? i? atsakove?s darbo specifika? – prekes is? baro klientams atiduoda barmenai-padave?jai, fiksuodami atidavimo fakta? ir grynu? pinigu? gavima? is? klientu?. Is?kart po atsiskaitymo pinigai turi bu?ti i?nes?ami i? i?mone?s kasa?. Bare esanc?iu? materialiniu? vertybiu? (taip pat ir ge?rimu?) jude?jima? ir likuc?ius fiksuoja patys barmenai-padave?jai, suvesdami likuc?ius kas me?nesi?. I?mone?s administracija baro likuc?iu? inventorizacijas atlieka kas 3–4 me?nesius. Atlikti prekiu? likuc?iu? inventorizacija? kasdien darbo pabaigoje yra praktis?kai nei?manoma.

Dėl civilinio kodekso normų, reguliuojančių civilinę atsakomybę, (ne)taikymo

33.       Apeliantę ir atsakovę sieja darbo teisiniai santykiai. Jų santykius reglamentuoja DK normos. DK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo teisės normas nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis kodeksas, kiti darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai, kolektyvinės sutartys, darbdavio ir darbo tarybų susitarimai ir kiti vietiniai norminiai teisės aktai. Vadovaujantis 3 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra DK ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

34.       Pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalį darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. CK normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.

35.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju šalių ginčui išspręsti netaikytinos CK normos, reglamentuojančios dviejų ir daugiau asmenų solidariąją atsakomybę. Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų pareiga atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Solidarioji atsakomybė DK nenumatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-120/2006). Galiojančiame DK (X skyrius, 151-157 straipsniai) reglamentavimas nepasikeitė.

36.       Pažymėtina, kad teisės doktrinoje laikomasi nuomonės, kad solidari darbuotojų atsakomybė sukeltų pernelyg daug painumo, jeigu darbuotojams tektų aiškintis tarpusavyje dėl padarytos žalos (Tomas Bagdanskis, Materialinė atsakomybė darbo teisėje, 2008 m., p. 333).

37.       Nagrinėjamu atveju atsakovės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti taikytinos DK X skyriaus nuostatos dėl žalos atlyginimo.

Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties negaliojimo

38.       Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame DK neliko visiškos materialinės atsakomybės sutarčių. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 6 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki Darbo kodekso įsigaliojimo, įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios. 

39.       Apeliantė (ieškovė) ir atsakovė visiškos materialinės atsakomybės sutartį pasirašė 2017 m. spalio 11 d., t. y. jau po naujojo DK įsigaliojimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodyto įstatymo nuostatas, ši sutartis laikytina negaliojančia. Dėl to teisėjų kolegija, spręsdama šioje byloje kilusį darbo ginčą, šalių 2017 m. spalio 11 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi nesivadovauja.

40.       Nesutiktina su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad DK nebelikus visiškos materialinės atsakomybės sutarčių, darbuotojams išnyko žalos atlyginimo darbdaviui pareiga. Pažymėtina, kad DK 154 straipsnio 1–6 punktuose numatyti atvejai, kuomet darbuotojas privalo atlyginti visą darbdaviui padarytą žalą. DK 154 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje. Taigi, 2017 m. spalio 11 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai negaliojant, ir nesant sudarytų kolektyvinių sutarčių su žalą padariusiais darbuotojais, sprendžiant klausimą dėl atsakovės pareigos atlyginti apeliantei padarytą žalą, vadovaujamasi bendromis DK numatytomis žalos atlyginimo darbdaviui taisyklėmis.

Dėl atsakovės pareigos atlyginti darbdaviui žalą

41.       Pagal DK 151 straipsnį kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. DK 152 straipsnio 1 dalis įtvirtinta, kad atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo nustatyti individualizuotai.

42.       Byloje iš esmės nekilo ginčo dėl žalos atsiradimo fakto ir apeliantės (ieškovės) apskaičiuoto žalos dydžio. Tačiau atsakovė nesutinka su tuo, kad ji pažeidė darbuotojui nustatytas pareigas ir kad yra jos kaltė dėl darbdaviui atsiradusios žalos.

43.       Tam, kad kiltų darbuotojo atsakomybė dėl darbdaviui padarytos žalos, turi būti nustatytos visos būtinosios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėtais darbuotojo veiksmais, neveikimu; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) darbuotojo kaltė bet kuria forma ir rūšimi; 5) teisės pažeidimo metu šalys buvo susijusios darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla.

44.       Įrodyti esant visas būtinas sąlygas darbuotojo atsakomybei taikyti privalėjo apeliantė (darbdavė). Darbo teisėje darbuotojo kaltė nepreziumuojama, todėl apeliantė (ieškovė) turėjo pateikti įrodymus dėl atsakovės (darbuotojos) kaltės (CPK 178 straipsnis).

45.       Iš byloje esančio 2019 m. rugpjūčio 2 d. skolų akto matyti, kad apeliantė (darbdavė) nustatė, jog 2019 m. balandžio–liepos mėnesiais, keturiems darbuotojams dirbant pamaininį darbą, bare nustatytas įvairių gėrimų trūkumas už 1689,74 Eur. Trys darbuotojai parašais patvirtino, kad sutinka lygiomis dalimis atlyginti nuostolius. Atsakovė šio skolų akto nepasirašė. Iš apeliantės (ieškovės) paaiškinimų procesiniuose dokumentuose nustatyta, kad tas pačias darbo funkcijas tuo pačiu metu ir pamainomis vykdė keli darbuotojai. Pamainai keičiantis, darbuotojai vienas kitam perduodavo materialines vertybes, jų netikrindami. Patikrindavo tik mėnesio pabaigoje, fiksuodami trūkumus. Apeliantė (ieškovė) inventorizaciją atlikdavo kas 3-4 mėnesius. Apeliantė (ieškovė) pripažįsta, kad jai buvo žinoma, jog darbuotojai vaišina draugus, patys vaišinasi bare esančiais gėrimais ir už šiuos gėrimus neatsiskaito iš karto. Atliekant inventorizaciją, visi darbuotojai lygiomis dalimis apmokėdavo susidariusių lėšų trūkumą. Tokia buvo susiklosčiusi tvarka ir apeliantei (ieškovei) tai buvo priimtina.

46.       Darytina išvada, kad dėl apeliantės (ieškovės) nesiimtų priemonių, siekiant užkirsti kelią žalai atsirasti (kontroliuojančio darbuotojo nepaskyrimo, darbuotojų visiškos atsakomybės su darbuotojų kolektyvu nesudarymo (įtvirtinant rašytiniu susitarimu, kad darbuotojai atsako visi kartu lygiomis dalimis), naujame DK esant įtvirtintai nuostatai, jog visiškos materialinės atsakomybės sutartys negalioja, nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad neatlyginta nuostolių dalis už apeliantei (darbdavei) padarytą žalą atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Be to, ir pati apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde pripažįsta, kad negalima nustatyti, koks gėrimų trūkumas atsirado būtent dėl atsakovės veiksmų. Apeliantė (ieškovė) galėjo nustatinėti nuostolius, atsižvelgdama į darbuotojų dirbtą laiką, tačiau to nepadarė. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neįrodė, kad atsakovė pažeidė nustatytas darbo pareigas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Neįrodė, kokie individualizuoti atsakovės veiksmai lėmė žalos atsiradimą (CPK 178 straipsnis). Neįrodė, kad dėl atsakovei priskirtos žalos dalies (422,44 Eur) yra atsakovės (ne kitų darbuotojų) kaltė (CPK 178 straipsnis).

47.       Apeliantei (ieškovei) neįrodžius būtinų sąlygų atsakovės atsakomybei kilti viseto, atsakovei negali būti taikoma atsakomybė už apeliantės (ieškovės) nurodomą 422,44 Eur žalą.

48.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimai pareikšti dėl 422,44 Eur žalos, grindžiamos alkoholinių gėrimų trūkumu, atlyginimo, todėl apeliaciniame skunde ir papildomame prašyme teismui nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nurodyti argumentai dėl maisto trūkumų nenagrinėjami, nes jie nesusiję su šioje byloje pareikštu reikalavimu.

Dėl netesybų

49.       Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

50.       Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, šalys gali susitarti, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo darbo santykių pasibaigimo. Nagrinėjamu atveju šalys 2019 m. rugpjūčio 21 d. susitarė, kad apeliantė atsiskaitys su atsakove iki 2019 m. rugsėjo 5 d.

51.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, nutraukus darbo sutartį, nuo šalių sutartos atsiskaityti dienos (2019 m. rugsėjo 5 d.) apeliantė (darbdavė) visiškai neatsiskaitė su atsakove ir darbdavės skola yra didesnė nei atsakovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis. Remdamasis DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas konstatavo, kad ieškovė (darbdavė) turi sumokėti atsakovei 3 480 Eur netesybų, tačiau apskaičiuotų netesybų dydį sumažino iki 1 500 Eur (neatskaičius mokėtinų mokesčių). 

52.       Pirmosios instancijos teismas darbdavės mokėtinas netesybas sumažino, atsižvelgęs į darbdavės veiklos sritį, argumentus apie patirtus papildomus nuostolius, siekiant kontroliuoti barmenų ir padavėjų darbą, taip pat dėl Covid-19 infekcijos plitimo darbdavės veiklos sektoriuje susiklosčiusią ekonominę situaciją, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012, kurioje suformuota praktika netesybų taikymo klausimais tokio pobūdžio bylose.

53.       Tiek pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, tiek atsiskaitymo terminus nustato įstatymas, o ne teismas. Apeliantė (darbdavė) galėjo išmokėti atsakovei (darbuotojai) visą su darbo santykiais susijusią sumą ir tik tuomet savo galimai pažeistas teises ginti įstatymų nustatyta tvarka, reikšdama reikalavimus atsakovei atlyginti 422,44 Eur dydžio žalą. Pažymėtina tai, kad, atsakovei nepasirašius 2019 m. rugpjūčio 2 d. skolų akto, o 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu aiškiai išreiškus atsisakymą atlyginti apeliantei (darbdavei) nuostolius, apeliantė galėjo ir turėjo suvokti, jog dėl reikalaujamų atlyginti nuostolių kils ginčas. Dėl to, atlikdama ginčytinos nuostolių sumos išskaitą iš atsakovei priklausančių su darbo santykiais susijusių išmokų, apeliantė veikė savo rizika. Kilus darbo ginčui dėl atsakovės (darbuotojos) pareigos atlyginti apeliantės (darbdavės) reikalaujamus nuostolius, o teismui patvirtinus, kad apeliantė (darbdavė) pažeidė darbo įstatymus ir praleido atsiskaitymo su atleista darbuotoja terminus, kad šis pažeidimas tęsiasi iki šiol, apeliantė pagrįstai įpareigota

Dėl procesinės bylos baigties

54.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

     Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

55.       Atmetus apeliacinį skundą, atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

56.       Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 484 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Nagrinėjamu atveju atsakovės patirtų išlaidų suma neviršija pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 7, 8.11 punktų nuostatas apskaičiuoto maksimalaus atlygintinų išlaidų dydžio.

57.       Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 dydžio koeficientas, todėl priteistinas užmokestis negalėtų viršyti 1 891,24 Eur (1 454,80 Eur x 1,3). Esant tokioms aplinkybėms, atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atlygintinos visa apimtimi, priteisiant atsakovei iš apeliantės (ieškovės) 484 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalys).

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti ieškovės apeliacinį skundą.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą.

Priteisti atsakovei K. Š. (duomenys neskelbtini) iš apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Ukrainietiški patiekalai“ (juridinio asmens kodas 302472497) 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai                                                                 Ramunė Mikonienė

Asta Pikelienė

Laima Ribokaitė