Civilinė byla Nr. e2A-99-516/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00324-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.;116.1.;(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3628-553/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „In Brevi“ ieškinį atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nuostolių atlyginimo.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje kilo ginčas dėl nuostolių, kylančių iš neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, atlyginimo sąlygų bei dydžio.

Uždaroji akcinė bendrovė „In Brevi“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 68 370,41 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad dalyvavo atsakovo paskelbtame atvirame konkurse (pirkimo Nr. 94889) dėl 7 laboratorinės įrangos lagaminų įsigijimo, tačiau perkančioji organizacija 2011 m. vasario 8 d. sprendimu atmetė ieškovo pateiktą pasiūlymą, nurodydama, kad ieškovas nepatikslino informacijos apie savo kvalifikaciją, ir baigė pirkimą.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4923-585/2011, minėtus atsakovo sprendimus panaikino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2011 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, jog perkančioji organizacija privalo iš naujo atlikti pasiūlymų vertinimą ir priimti dėl jų atitinkamus sprendimus.

2012 m. sausio 16 d. atsakovas informavo ieškovą apie pirkimo procedūros atnaujinimą ir iš naujo atliktą kvalifikacijos įvertinimą, kuriuo ieškovas buvo pripažintas atitinkančiu kvalifikacijos reikalavimus, tačiau, Viešųjų pirkimų tarnybai davus sutikimą, vadovaudamasis Viešųjų pirkimo įstatymo (toliau – VPĮ) 7 straipsnio 5 dalimi, nutraukė pirkimo procedūras, motyvuodamas projekto vykdymo terminų pasibaigimu.

Ieškovas pateikė atsakovui pretenziją, ginčydamas pirkimo procedūrų nutraukimą bei reikalavo įvertinti jo pateiktą pasiūlymą. Perkančioji organizacija 2012 m. balandžio 16 d. atmetė ieškovo pretenziją kaip nepagrįstą iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos buvo nurodžiusi tiekėjui, grįsdama pirkimo procedūrų nutraukimo būtinybę ir pagrindus. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą nutraukti pirkimo procedūras bei šią įpareigoti nedelsiant įvertinti jos pateiktą pasiūlymą.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4506-640/2012 ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2146/2012, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kasacinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2013 apeliacinės instancijos teismo nutartį taip pat paliko nepakeistą.

Ieškovo teigimu, kasacinis teismas šioje nutartyje konstatavo, kad pirkimo nutraukimo teisėtumas savaime nekliudo ieškovui pasinaudoti kitomis pažeistų teisių gynybos priemonėmis. Kadangi atsakovo neteisėti veiksmai, konstatuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2011, kurioje nurodyta, jog nereikalaujama tiekėjui, siekiant žalos atlyginimo iš pradžių atskirame procese įrodyti perkančiosios organizacijos veiksmų, dėl pirkimo nutraukimo, neteisėtumą, ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 68 370,41 Lt nuostolių atlyginimą, nurodydamas, kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą mažinti priteistiną sumą. Ieškovo teigimu, jis dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų sprendimų neteko galimybės sudaryti viešojo prekių pirkimo-pardavimo sutartį ir pardavęs prekes gauti pelną, dėl to patyrė nuostolius negautų pajamų forma. Visa iš viešojo pirkimo sutarties vykdymo gautina suma, atėmus pridėtinės vertės mokestį, sudaro 402 255 Lt, tačiau didelę šios sumos dalį sudaro įrangos įsigijimo su pristatymu ir apmokymais naudotis kaštai, mokėtini įrangos gamintojui, t. y. 321 818,22 Lt. Šių sumų skirtumas sudaro ieškovo negautą ikimokestinį pelną - 80 435,78 Lt, todėl atskaičius mokesčius negauto grynojo pelno sumą sudaro 68 370,41 Lt.

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Ieškovui iš atsakovo priteisė 68 370,41 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2014 m. vasario 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 861,20 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau aptartus įsiteisėjusius teismų sprendimus, kuriais konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinų jo deliktinės atsakomybės sąlygų, padarė išvadą, kad tokių prejudicinių faktų įrodinėti nebereikia. Tiekėjo kvalifikacija, atliekant pakartotinį vertinimą, buvo pripažinta atitinkančia Pirkimo reikalavimus, todėl nustačius, kad ieškovas buvo vienintelis tiekėjas, kurio konkursinis pasiūlymas nebuvo atmestas, teismo nuomone, tuo atveju, jeigu Perkančioji organizacija nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, tarp šalių būtų buvusi sudaryta viešojo prekių pirkimo– pardavimo sutartis, nes finansavimo neliko tik dėl Perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų sąlygotų teisminių ginčų trukmės. Teismas konstatavo, kad tiekėjui, kuris mano, jog perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ reikalavimų ir tuo pažeidė jo teisėtus interesus, VPĮ 93 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismas rėmėsi teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad potencialiems tiekėjams daroma žala gali būti jų negautos pajamos, kurias šie gautų, jeigu laimėtų konkursą ir įgytų teisę vykdyti tiekimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2011). Teismas nurodė, kad negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamos, suprantant jas kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos, sprendė, kad ieškovas turi teisę į nuostolių, negautų pajamų išraiška atlyginimą, tačiau tokios negautos pajamos turi būti realiai numatytos gauti, o ne spėjamojo pobūdžio, o pareiga įrodyti prašomų priteisti negautų pajamų atitiktį šiems kriterijams tenka ieškovui. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai yra pakankami pripažinti aplinkybę, kad tuo atveju, jeigu perkančioji organizacija būtų elgusis teisėtai, su tiekėju būtų buvusi sudaryta viešojo pirkimo sutartis, nes tiekėjas buvo pripažintas atitinkančiu kvalifikacijos reikalavimus, jis buvo vienintelis potencialus tiekėjas, o perkančioji organizacija tiekėjo pasiūlymo neatitikties neįrodė, todėl sprendė, kad ieškovas įrodė negautų pajamų realumą byloje pateiktais įrodymais. Kadangi atsakovas teismui nepateikė jokių nesutikimo motyvų dėl prašomų priteisti nuostolių dydžio ir jų apskaičiavimo metodo, ieškovo nuostolių apskaičiavimo metodika atitinka kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008), teismas pripažino, kad ieškovas įrodė patirtų nuostolių realumą ir dydį, teismas sprendė, kad yra pagrindas patenkinti ieškinį.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

              Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

              1. Teismas nesiaiškino ir nenagrinėjo, ar be neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų tiekėjas būtų laimėjęs konkursą, ar su juo būtų sudaryta pirkimo sutartis, kurią vykdydamas pastarasis gautų pajamas. Ieškovas ieškinį grindė tik aplinkybe, kad jo kvalifikacija pripažinta tinkama ir jis buvo vienintelis tiekėjas, kurio pasiūlymas viešajame pirkime nebuvo atmestas, tačiau šių aplinkybių nepakanka, kad būtų sudaryta pirkimo sutartis. Be to, perkančioji organizacija negalėjo tęsti pirkimo procedūrų, nes šis pirkimas buvo finansuojamas Europos Sąjungos Išorės sienų fondo lėšomis, kurių atsakovas neteko. Todėl Komisija, vykdydama teismo sprendimą, atliko tik vieną pirkimo procedūros etapą - kvalifikacijos pripažinimą, tačiau nevertino, ar tiekėjo, nors ir vienintelio pirkimo dalyvio, pateiktas siūlymas atitiko konkurso sąlygas, ir ar tiekėjo pasiūlyta kaina nebuvo per didelė. Ieškovo pasiūlyme buvo nurodyta 402 255 Lt pasiūlymo kaina, o atsakovui pagal VSAT 2010 m. liepos 12 d. patvirtintą pirkimų planą „Pagal Išorės sienų fondo 2009 m. metinę programą“ Nr. 13-1844, šiam pirkimui buvo skirta tik 382 000 Lt. Ieškovas prašo priteisti negautas pajamas, kurias būtų gavęs tik jeigu būtų pripažintas konkurso nugalėtoju, ir su juo būtų sudaryta ir tinkamai įvykdyta pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau ieškovo pasiūlyme pasiūlyta kaina atsakovui buvo per didelė, todėl ieškovo pasiūlymas turėjo būti atmestas, net jeigu pirkimo procedūros būtų tęsiamos.

              2. Teismas netyrė, ar yra įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp ieškovo patirtos žalos ir atsakovo veiksmų. Priežastinio ryšio egzistavimą galima pripažinti tik tokiu atveju, jei būtų nustatyta, kad be neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų tiekėjas būtų laimėjęs konkursą, su juo būtų sudaryta pirkimo sutartis, kurią vykdydamas pastarasis gautų pajamas.

              3. Teismas sprendimą dėl patirtų nuostolių dydžio grindė hipotetinėmis prielaidomis.

              4. Teismas priteisė  nepagrįstai dideles bylinėjimosi išlaidas.

              Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

              1. Apeliantas  nepagrįstai teigia, kad ieškovas neįrodė, jog būtų laimėjęs konkursą, ir su juo būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Ieškovas pasiūlė mažiausią kainą ir buvo vienintelis tiekėjas, kurio pasiūlymas nebuvo atmestas pirkime, todėl labiausiai tikėtina, jog nesant atsakovo sprendimo dėl ieškovo pasiūlymo atmetimo, kuris buvo panaikintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4923-585/2011, su ieškovu būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, spręsdamas tokio pobūdžio bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-­32/2013).  

              2. Apeliacinio skundo teiginiai, jog ieškovo pasiūlymas turėjo būti atmestas dėl per didelės, nepriimtinos kainos, atmestini dėl to, kad apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme šių aplinkybių neįrodinėjo. Pirkimo būdas netiesiogiai patvirtina, kad perkančioji organizacija buvo suplanavusi vykdyti ne 382 000 Lt vertės (t. y. supaprastintą) pirkimą, o didesnės, nei 431 600 Lt vertės pirkimą. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame pirkimų plane pažymėta, kad teikiamas pirkimų plano pakeitimas, todėl neaišku koks buvo pradinis pirkimo planas ir pradinė numatoma pirkimo vertė, kada ir kiek kartų pirkimų plano pakeitimai buvo atliekami, todėl šis įrodymas vertintinas kritiškai.

              3. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikia jokių įrodymų ar alternatyvių skaičiavimų, kurie leistų abejoti teismo priteistu nuostolių dydžiu. Apeliantas nei atsiliepime, nei bylos nagrinėjimo metu neginčijo ieškovo prašomo priteisti nuostolių dydžio.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus apeliacijos dalyką sudaro priežastinio ryšio, kaip perkančiosios organizacijos civilinės atsakomybės sąlygos, bei nuostolių dydžio įvertinimo tinkamumas.

              Faktinės bylos aplinkybės

              Byloje nustatyta, kad ieškovas dalyvavo atsakovo skelbtame viešame pirkime Nr. 94889 „Laboratorinės įrangos lagaminėliuose įsigijimas“ ir pateikė konkursinį pasiūlymą, kurį perkančioji organizacija 2011-02-18 sprendimu atmetė ir pirkimą laikė baigtu (95-96 b. l.). Tiekėjui pateikus ieškinį dėl perkančiosios organizacijos pirkimo rezultatų pripažinimo negaliojančiais, pirmiau byloje aptartais teismų procesiniais sprendimais perkančiosios organizacijos sprendimai buvo panaikinti (88-94, 105-107 b. l.). Perkančioji organizacija atnaujino pirkimo procedūrą, atliko tiekėjo (ieškovo) kvalifikacijos vertinimą ir pripažino jį atitinkančiu kvalifikacijos reikalavimus, tačiau pirkimo procedūras nutraukė VPĮ 7 straipsnio 5 dalies pagrindu (43-44 b. l.). Tiekėjas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimą nutraukti pirkimo procedūras bei šią įpareigoti nedelsiant įvertinti tiekėjo pasiūlymą. Kasacinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi paliko galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, kuriais tiekėjo reikalavimai buvo atmesti ir paliktas galioti perkančiosios organizacijos sprendimas nutraukti pirkimą (45-52 b .l.), tačiau kasacinės instancijos teismas šioje nutartyje išaiškino, kad toks teismų sprendimas savaime nekliudo ieškovui pasinaudoti kitomis pažeistų teisių gynybos priemonėmis, kadangi perkančiosios organizacijos neteisėti veiksmai, kuriais buvo atmestas ieškovo (tiekėjo) pasiūlymas, konstatuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi.

              Pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkinti ieškinį apeliantas kvestionuoja netinkamu įrodymų įvertinimu, perkančiosios organizacijos visų deliktinės atsakomybės sąlygų nenustatymu, o priteistą žalos dydį nurodo esant hipotetiniu.

              Dėl atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų

              Kasacinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013, formuodamas teismų praktiką dėl perkančiosios organizacijos deliktinės atsakomybės sąlygų ir tam tikrais aspektais ją keisdamas, išaiškino, kad VPĮ 93 straipsnio 1 dalies 3 dalies taikymo prasme ieškovui (tiekėjui), siekiančiam prisiteisti žalos atlyginimą iš perkančiosios organizacijos, reikia įrodyti jos neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, įrodinėti nereikia, nes ji yra preziumuojama, o VPĮ ir CK nuostatos kartu aiškintinos ir taikytinos taip, kad perkančiosios organizacijos civilinė atsakomybė kyla be kaltės.

              Nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėja priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nebuvimą. Būtent, pasak apelianto, teismas netyrė, ar nesant neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų, tiekėjas būtų laimėjęs konkursą, su juo būtų sudaryta pirkimo sutartis, kurią vykdydamas pastarasis gautų pajamas ir nurodo, jog ieškovo pasiūlyta kaina atsakovui buvo per didelė, todėl ieškovo pasiūlymas būtų atmestas, net jeigu pirkimo procedūros būtų tęsiamos.

              Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad jei pagal atitinkamame pirkime susidėjusias konkrečias aplinkybes labiausiai tikėtina (objektyviai numanoma), kad perkančioji organizacija, laikydamasi VPĮ ir pirkimo sąlygose įtvirtintos tvarkos, tiekėjo (ieškovo), siekiančio žalos atlyginimo iš jos, pasiūlymą būtų pripažinusi laimėtoju (pvz., pirkime liko tik vienas tiekėjas arba, įvertinus neatmestus tiekėjų pasiūlymus, ieškovo siūloma kaina mažiausia), tada jai (perkančiajai organizacijai) tenka pareiga įrodyti, kad, nepaisant jos skundžiamų veiksmų, dėl tam tikrų teisėtų ir pateisinamų priežasčių sutartis su ieškovų nebūtų sudaryta. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad bet kokiu atveju iš tiekėjo, kurio pasiūlymas pirkimo procedūrų metu nebuvo atmestas, negali būti reikalaujama įrodinėti hipotetinių bei sau nepalankių perkančiosios organizacijos veiksmų. Atsižvelgiant į tai, tiekėjui nereikia įrodinėti, pavyzdžiui, kad jo pasiūlyta kaina perkančiajai organizacijai nėra per didelė ir jo pasiūlymas šiuo pagrindu nebūtų atmestas; kad, nesant priešingų veiksmų (sprendimo atmesti jo pasiūlymą), perkančioji organizacija tinkamai įvertino jo pasiūlymą, t. y. jos sprendimas neatmesti ieškovo pasiūlymo yra teisėtas. Tiekėjas (ieškovas), kurio pasiūlymas pirkimo procedūrose buvo neatmestas, pakanka įrodyti, kad jo pasiūlyta kaina buvo mažiausia. Perkančioji organizacija, jai nutraukus atnaujintas pirkimo procedūras ir prieš tai nepriėmus jokių sprendimų dėl tiekėjų pasiūlymų atitikties, privalo įrodyti ieškovo pasiūlymo neatitiktį, t. y. teisėtą priežastį, dėl kurios sutartis su šiuo tiekėju nebūtų sudaryta, nepaisant to, ar pirkimo procedūrų nutraukimas teismų būtų pripažintas neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013).

Kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir spręsdamas dėl atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, vadovavosi aktualia teismų praktika.  Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovas pasiūlė mažiausią kainą ir buvo vienintelis tiekėjas, kurio pasiūlymas pirkime nebuvo atmestas, todėl labiausiai tikėtina, jog nesant atsakovo sprendimo dėl ieškovo pasiūlymo atmetimo, kuris buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d sprendimu, su ieškovu būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Pagal pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, atsakovas, gindamasis nuo ieškovo reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo turėjo įrodyti aplinkybių, eliminuojančių priežastinį neteisėtų atsakovo veiksmų ir kilusių nuostolių ryšį, egzistavimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir ieškovas atsiliepime, atsakovas neįrodinėjo aplinkybių, kad ieškovo pasiūlymas neatitiko pirkimo dokumentų techninių reikalavimų, pasiūlymo kaina buvo per didelė, atsakovas taip pat neįrodinėjo ieškovo pasiūlymo neatitikties ar kitų pasiūlymo trūkumų, dėl kurių atsakovo sprendimas dėl pirkimo nutraukimo eliminuoja priežastinį ryšį. Taigi apeliacinio teismo vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovo veiksmų egzistavimo.

Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, jog CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o remiantis CPK 314 straipsniu, nauji įrodymai apeliacinės instancijos teismui gali būti pateikiami tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ir tirti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (t.y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo). Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas priežastinio ryšio tarp jo neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių (ieškovo nuostolių) nebuvimą grindžia iš esmės vieninteliu argumentu- kad ieškovo pasiūlymas būtų buvęs atmestas dėl pernelyg didelės jo kainos, tačiau šiais argumentais apeliantas nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atitinkamai, šis naujas argumentas negali būti apeliacijos pagrindu, t.y. juo apeliacinis skundas negali būti grindžiamas, o nauji įrodymai (pirkimų planas) nepriimtini tiek dėl tos priežasties, kad juo siekiama įrodinėti aplinkybes, kuriomis nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme, tiek dėl to, kad apeliantas nenurodė nei vienos iš CPK 314 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms egzistuojant nauji įrodymai turėtų būti priimti apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog apeliantas apskritai net nesuformulavo prašymo teismui priimti jo naujai teikiamus rašytinius įrodymus, juos tiesiog pridėdamas prie apeliacinio skundo.

Dėl nuostolių dydžio

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad teismas nuostolių dydį nustatė vadovaudamasis hipotetinėmis prielaidomis.

VPĮ 93 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad tiekėjui, kuris mano, jog perkančioji organizacija nesilaikė VPĮ reikalavimų ir tuo pažeidė jo teisėtus interesus, įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas ieškovui patirtus nuostolius priteisė vadovaudamasis jo pateiktais įrodymais, patvirtinančiais, kad iš viešojo pirkimo sutarties vykdymo realiai galėjo būti gauta 402 255 Lt suma be PVM (67-87 b. l.); kad įrangos įsigijimo su pristatymu ir apmokymais naudotis kaštai, mokėtini įrangos gamintojui, sudarė 321 818,22 Lt (53-63 b. l.). Tokiu būdu ieškovas apskaičiavo, kad šių sumų skirtumą sudaro 80 435,78 Lt, o negautą pelną, atskaičius 15 procentų dydžio pelno mokestį, sudaro 68 370,41 Lt. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog šalis, nesutinkanti su priešingos šalies pateiktais argumentais bei įrodymais, privalo juos paneigti kitais (priešingais) argumentais bei įrodymais. Tai reiškia, jog nepakanka kritikuoti priešingos proceso šalies pateiktus įrodymus, o reikia įrodinėti savo priešingos pozicijos pagrįstumą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir ieškovas atsiliepime, atsakovas jokių nesutikimo motyvų dėl prašomų priteisti nuostolių dydžio ir jų apskaičiavimo metodikos neteikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad šie ieškovo tikėtini nuostoliai yra nepagrįsti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais nuostolių dydžio skaičiavimais bei įrodymais. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia nuostolių dydžiui apskaičiuoti būtinas aplinkybes, o nuostolių apskaičiavimo metodika atitinka pirmosios instancijos teismo nurodytą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl atmestini apelianto argumentai dėl nepagrįstai priteistų atitinkamo dydžio nuostolių, taip pat, jog šie nuostoliai priteisti vadovaujantis hipotetinėmis prielaidomis.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

              Apelianto teigimu, teismas ieškovui priteisė neproporcingai dideles bylinėjimosi išlaidas, kadangi jos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų (toliau - Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius.

              Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais. Ieškovui priteista 2 323,20 Lt teisinė pagalbos išlaidų suma. Remiantis minėtų Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Rekomendacijų 8.2. punkte už ieškinį nustatytas koeficientas 3, t.y. už ieškinio parengimą priteistina suma negali viršyti 3 MMA dydžio (t.y. ieškinio pareiškimo metu- 3000 Lt. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543)).

              Įvertinus byloje nagrinėjamų klausimų pobūdį, pateikto procesinio dokumento (ieškinio) turinį, nagrinėjamų klausimų naujumą, konstatuojama, jog teismo priteistas 2323,20 Lt teisinės pagalbos išlaidų dydis yra adekvatus advokato darbo sąnaudoms ir neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio. Pažymėtina ir tai, jog vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, proceso šalis, kurios veiksmai teismo buvo pripažinti teisėtais, neturi likti nukentėjusia šalimi teismui išsprendus bylą iš esmės, jeigu nėra pagrindo konstatuoti, jog tam tikras neprotingai dideles išlaidas laimėjusi šalis prisiėmė savo rizika. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo keisti skundžiamą sprendimą šioje dalyje.

              Taigi apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir nustatė faktines bylos aplinkybes, teisiškai reikšmingas šalių teisiniams santykiams nustatyti, tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės bei civilinio proceso normas, teismų praktikos nuostatas ir, patenkindamas ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

              Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apelianto argumentų, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi bylos išsprendimui (CPK 185 straipsnis), pažymėdama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.),

              Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

              Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius turėtas 567,71 eurų (1960,20 Lt) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (211-212 b. l.), todėl ieškovui iš atsakovo priteistino šios išlaidos (CPK 93, 98  straipsniai).               

              Apeliacinės instancijos teismas apeliantui priėmė nepalankų procesinį sprendimą, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93, 98 straipsniai).

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos  civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „In Brevi“ (juridinio asmens kodas 121638039) iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (juridinio asmens kodas 188608252) priteisti 567,71 eurus bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                       Rasa Gudžiūnienė

                                                                                    Kazys Kailiūnas

                                                                                    Gintaras Pečiulis