Civilinė byla Nr. 3K-3-44-969/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44769-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 2.6.10.2.4.2.; 2.6.10.5.2.5.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. C. (O. C.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. C. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. S. ir A. A..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2.   Ieškovas prašė teismo priteisti iš valstybės 10 550,86 Eur (36 430 Lt) nuostoliams atlyginti, 2896,20 Eur (10  000 Lt) neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad nuostoliai susidarė jam nuosavybės teise priklausančią puspriekabę „Metaco“, valst. Nr. PV 735 (toliau – puspriekabė), pripažintą daiktiniu įrodymu baudžiamojoje byloje, areštavus, o vėliau – pardavus. Dėl valstybės institucijų veiksmų jis patyrė nuostolių, nes prieš savo valią prarado jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Valstybė, paėmusi saugoti jo 13 901,76 Eur (48 000 Lt) vertės priekabą, grąžino tik 3350,90 Eur (11 570 Lt).
3.   Ieškovo teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūno A. A. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis areštuotą priekabą nutarė perduoti saugoti jam (ieškovui), tačiau, suklastojęs dokumentą, priekabą perdavė saugoti UAB „Satokas“. Parduoti priekabą nebuvo būtina, kadangi saugojimo išlaidoms esant per didelėms, priekaba galėjo būti perduota saugoti jam (ieškovui). Ikiteisminio tyrimo pareigūnas veikė neapgalvotai, neįvertino reikšmingų aplinkybių, bylos perspektyvos, pasirinko netinkamus veiksmus, nors turėjo įvertinti galimybę pasiekti tų pačių tikslų kitomis priemonėmis, nedarant žalos ieškovui. Prokuroro neteisėtais veiksmais ieškovas įvardija Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir 6 punktų pažeidimą – netinkamą ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų baudžiamajame procese kontrolę, kadangi laiku neatskleistas dokumento klastojimo faktas. Neteisėtais valdžios institucijų veiksmais ieškovas nurodo Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmus už 30 proc. mažesnę kainą, nei nustatyta byloje, pardavus jam priklausančią priekabą; teigia, kad, spręsdamos dėl parduodamo turto vertės, institucijos nepagrįstai vadovavosi turto vertintojo K. J. 2003 m. sausio 14 d. išvada dėl puspriekabės vertės, kadangi ji neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų – išvadoje nėra tinkamo vertinamo turto aprašymo, techninių duomenų, nenurodyti vertinimo metodai, išsamiai neaprašyti atlikti tyrimai ir jų pagrindu padarytos išvados.
4.   Neturtinės žalos padarymą ieškovas grindžia tuo, kad buvo sumenkinta jo reputacija, jis buvo faktiškai nubaustas nesant jo kaltės, dėl puspriekabės netekimo prarado darbą, žlugo verslas, sumažėjo klientų pasitikėjimas, užsakymų skaičius, patyrė daug nepatogumų, turėjo bylinėtis daugiau nei dešimt metų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.   Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6.   Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklausė puspriekabė „Metaco“, kurią 2001 m. vasario 23 d. sutartimi ieškovas perdavė naudotis trečiajam asmeniui E. S.. Marijampolės teritorinės muitinės Kalvarijos kelio poste 2001 m. birželio 21 d. buvo sulaikytas E. S. vairuojamas vilkikas, jo puspriekabėje buvo rasta nedeklaruotų cigarečių. Marijampolės teritorinėje muitinėje 2001 m. birželio 22 d. buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 04-1-361-01 dėl cigarečių kontrabandos (Lietuvos Respublikos 1961 m. baudžiamojo kodekso (toliau – 1961 m. BK) 312 straipsnio 3 dalis). E. S. baudžiamojoje byloje apklaustas kaip įtariamasis, o ieškovas – kaip liudytojas. Baudžiamoji byla parengtiniam  tardymui atlikti 2002 m. vasario 3 d. buvo perduota Tardymo valdybos prie Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui. Vyr. tardytojas A. A. 2002 m. vasario 27 d. nutarimu, siekdamas užtikrinti galimą turto konfiskavimą, baudos išieškojimą bei civilinį ieškinį, areštavo puspriekabę, o 2002 m. kovo 5 d. nutarimu daiktinius įrodymus – vilkiką ir puspriekabę – atidavė saugoti į UAB „Satokas“ sandėlius. Kauno apygardos prokuratūra, išnagrinėjusi ieškovo skundą dėl priekabos grąžinimo, konstatavo, kad 2002 m. vasario 27 d. nutarimas areštuoti transporto priemonę ir 2002 m. balandžio 25 d. nutarimas atmesti skundą dėl arešto taikymo yra teisėti. Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs ieškovo skundą dėl arešto puspriekabei panaikinimo, 2003 m. sausio 29 d. nutartimi konstatavo, kad areštas taikytas teisėtai. Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu nutarė parduoti vilkiką ir puspriekabę, kadangi daiktų saugojimas susijęs su per didelėmis išlaidomis, o pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir 1961 m. BPK) 93 straipsnio 1 dalies 6 punktą, puspriekabė turi būti konfiskuota. Kauno apygardos prokuratūros Nusikaltimų tyrimų kontrolės skyriaus vyr. prokuroro pavaduotojos 2003 m. vasario 19 d. nutarimu ir Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. balandžio 29 d. nutartimi ieškovo skundas dėl Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo atmestas. Pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. gruodžio 20 d. užsakymą puspriekabė K. J. turto vertinimo įmonės įvertinta 3756,06 Eur (13 000 Lt), o 2003 m. sausio 17 d. parduota už 3350,90 Eur (11 570 Lt). Vyr. tardytojo 2003 m. balandžio 7 d. nutarimu parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje sustabdytas iki bus nustatyti asmenys, įvykdę nusikaltimą. Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro 2006 m. birželio 20 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas įtariamajam E. S. buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę.
7.   Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-138-871/2012 atmetė ieškovo ieškinį, kuriuo jis prašė priteisti 47 000 Lt (13 612,14 Eur) žalai atlyginti. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-361-01 nėra baigtas, klausimas dėl puspriekabės grąžinimo ieškovui bus išspręstas galutiniu procesiniu sprendimu baudžiamojoje byloje.
8.   Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės 2013 m. gegužės 6 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-361-01 nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o ieškovui grąžinti 3350,90 Eur (11 570 Lt). Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi byloje ieškovo skundas atmestas, nurodžius, jog tai, kad turto apyraše puspriekabės vertė yra (13 901,76 Eur) 48 000 Lt, nereiškia, kad vertė yra tikra. Turto vertinimo įmonės parengta išvada nenuginčyta. Tai, kad ieškovas puspriekabę įsigijo už (13 901,76 Eur) 48 000 Lt, nereiškia, kad tokia puspriekabės rinkos vertė buvo neginčytina, nes privataus sandorio dalyvių nurodoma turto vertė gali gerokai skirtis nuo realios turto vertės. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės 2011 m. gruodžio 14 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyr. tardytojo A. A. veiksmų, ieškovui teigiant, kad 2002 m. vasario 27 d. turto arešto protokole tardytojas prirašė papildomą informaciją apie puspriekabės perdavimą saugoti UAB „Satokas“. Prokurorė pažymėjo, kad puspriekabė „Metaco“ realiai buvo perduota saugoti UAB „Satokas“, kaip nurodyta 2002 m. vasario 27 d. turto arešto protokole, ką patvirtina 2002 m. kovo 5 ir 6 d. turto saugojimo aktai.
9.   Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė pareigūnų neteisėtų veiksmų, pabrėžė, kad ieškovui buvo žinoma apie puspriekabės areštą nuo pat jo taikymo momento, kadangi ieškovas buvo supažindintas su šiuo nutarimu. Teismas sprendė, kad aplinkybę, jog ieškovui buvo žinomi baudžiamojoje byloje Nr. 04-1-361-01 priimti procesiniai sprendimai, patvirtina ieškovo teikti skundai ikiteisminio tyrimo metu. Teismas įvertino tai, kad nė vienas iš ieškovo skundų nebuvo patenkintas; po puspriekabės pardavimo likusi suma ieškovui grąžinta; baudžiamojoje byloje puspriekabė buvo pripažinta kontrabandos gabenimo priemone, todėl turėjo būti konfiskuota neatsižvelgiant į tai, kam priklauso nuosavybės teise, ir ji ieškovui negalėjo būti grąžinta.
10. Teismas nenustatė, kad ieškovui padaryta neturtinė žala, atsižvelgė į tai, kad ieškovas kitą dieną po puspriekabės įsigijimo ją perleido E. S. pagal panaudos sutartį. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tai, jog jis prarado darbą, žlugo jo verslas, tačiau ir jų nesant nėra pagrindo teigti, kad dėl atlikto ir nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 04-1-361-01 ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, kurią būtų galima išreikšti pinigine išraiška.
11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą.
12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas neginčija puspriekabės pripažinimo daiktiniu įrodymu ir jos arešto pagrįstumo; kad teismo sprendimu pasisakyta dėl Kauno apygardos prokuroro 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo parduoti puspriekabę teisėtumo; kad aplinkybes dėl žalos padarymo ieškovas sieja su tuo, kad vyr. tardytojas A. A. 2002 m. vasario 27 d. nutarime, kuriuo areštuota puspriekabė, vėliau galėjo padaryti prierašą dėl turto perdavimo saugoti UAB „Satokas“. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime detaliai ištirtos 2002 m. vasario 27 d. nutarimo surašymo aplinkybės, o apeliaciniame skunde nauji įrodymai ar argumentai šiuo klausimu nepateikti. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu šio ieškovo argumento vertinimu, todėl teismo motyvų nekartojo.
13. Kolegija nustatė, kad puspriekabė vyr. tardytojui A. A. realiai perduota tik 2002 m. kovo 6 d. protokolu ir tos pačios dienos turto saugojimu aktu atiduota UAB „Satokas“, todėl pažymėjo, kad realiai ieškovui niekada nebuvo suteikta puspriekabės saugojimo teisė. Kolegija nurodė, kad 1961 m. BPK 91 straipsnio 2 dalis nedetalizuoja daiktinių įrodymų saugojimo vietos, todėl padarė išvadą, kad vietos parinkimo klausimas priklauso sprendimą priimančio asmens kompetencijai.
14. Kolegija sprendė, kad puspriekabės perdavimas saugoti UAB „Satokas“ užtikrino, jog, esant pagrindui baudžiamojoje byloje taikyti turto konfiskavimą, baudos išieškojimą ar tenkinus civilinį ieškinį, puspriekabe būtų galima nekliudomai disponuoti. Perdavus ją saugoti ieškovui, atsirastų rizika, kad puspriekabė būtų naudojama kaip transporto priemonė, nusidėvėtų ar būtų sugadinta. Kolegija įvertino, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo nutrauktas tik 2013 m. gegužės 6 d. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; kad puspriekabė turėjo būti saugoma daugiau nei 10 metų; kad saugojimo išlaidos per vienerius metus sudarytų (2251,65 Eur) 7774,50 Lt, todėl sprendimą parduoti puspriekabę pripažino racionaliu ir atitinkančiu numatomą ikiteisminio tyrimo eigą.
15. Kolegija įvertino tai, kad prieš parduodant puspriekabę, jos vertė buvo nustatyta K. J. vertinimo įmonėje. Ieškovas, teigdamas, jog buvo pažeistas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, nenurodo, kaip pasireiškė pažeidimas, nepateikė duomenų, kad panašaus tipo puspriekabės kainuotų daugiau, turto vertinimo ataskaita nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra teisinga.
16. Kolegija atkreipė dėmesį, kad daiktinių įrodymų realizavimo tvarką puspriekabės pardavimo metu nustatė Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 72 patvirtinta Konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto arba perduoto turto ir lobių perėmimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir grąžinimo instrukcija (toliau – Instrukcija). Ieškovas nenurodė instrukcijos pažeidimo faktų. Instrukcijoje nebuvo įtvirtinta mokesčių inspektorių pareiga derinti daiktinio įrodymo pardavimo aplinkybes su parduodamo turto savininku. Be to, Instrukcija nesuteikė teisės mokesčių inspektoriams vertinti sprendimo dėl daiktinio įrodymo pardavimo pagrįstumo.
17. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalimi, kolegija pabrėžė, kad vienas iš sudedamųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo elementų yra pareigūnų neteisėtų veiksmų nustatymas, tačiau byloje neteisėti Generalinės prokuratūros, vidaus reikalų sistemos ar Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmai nenustatyti, todėl žalos atlyginimas nėra galimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatytas žalos ieškovui padarymo faktas. Nenuginčijus turto vertintojo nustatytos turto vertės, turi būti vadovaujamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nustatyta turto vertė yra teisinga. Tai, kad Turto apyraše puspriekabė įvertinta (13 901,76 Eur) 48 000 Lt, puspriekabės vertės nustatymui įtakos neturi, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai nėra turto vertinimo ekspertai, o turto įvertimo procedūra, sudarant turto apyrašą, nereikalauja tikslaus kainos nustatymo. Puspriekabė iš ieškovo nebuvo konfiskuota, tačiau priverstinai parduota kaip daiktinis įrodymas pagal turto vertintojo nustatytą kainą, o ieškovui grąžinti pinigai po pardavimo. 
18. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir jų nekartojo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismų sprendimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, yra formalūs, neatskleidžia ginčo esmės, ieškovo argumentai neišnagrinėti.
2. Teismai nevertino tardytojo A. A. veiksmų teisėtumo, nors jo veiksmai turi BK 300 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymių. Byloje neištirta, kodėl pareigūnas, 2002 m. vasario 27 d. areštavęs puspriekabę, įpareigojęs kasatorių saugoti turtą, sprendimo neįvykdė, padarė įrašą jam nedalyvaujant, faktiškai suklastojo dokumentą, apie pakeistą sprendimą perduoti saugoti turtą bendrovei jo neinformavo. Generalinė prokuratūra 2011 m. gruodžio 14 d. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tardytojo A. A. veiksmų, nes suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, tačiau ši aplinkybė nepašalina pareigūno civilinės atsakomybės. Pareigūnų neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamai pasirinktu elgesiu dėl daiktinio įrodymo laikymo ir jo priverstinio pardavimo. Parduoti priekabą nebuvo būtina, nes įstatymas įtvirtina galimybę perduoti turtą saugoti savininkui. Pareigūnas A. A. veikė neapgalvotai, neįvertino reikšmingų aplinkybių, bylos perspektyvos, įrodymų. Pareigūnas turėjo įvertinti, ar nėra kitų priemonių, kurios padėtų pasiekti tą patį tikslą, tačiau nedarytų žalos. Pareigūnas neįvykdė sprendimo perduoti ieškovui saugoti puspriekabę, o priėmus sprendimą ieškovo turtą perduoti saugoti UAB „Satokas“, valstybė prisiėmė riziką ir atsakomybę už kasatoriaus turtą, nes daiktiniai įrodymai turi būti saugomi prie bylos iki galutinio sprendimo priėmimo ir jo įsiteisėjimo.
3. Teismai skirtingai vertino ieškovo ir atsakovo veiksmus, naudojo dvejopus standartus, buvo šališki ir palaikė atsakovą. Nustatęs, kad pareigūno sudarytame turto apyraše puspriekabės vertė nurodyta 13 901,76 Eur (48 000 Lt), ja nesivadovavo, dėl puspriekabės vertės sprendė pagal turto vertintojo išvadoje nustatytą puspriekabės vertę, nors oficialiame dokumente – turto apyraše, pažymoje sąskaitoje Nr. 200977 – nurodyta turto vertė 13 901,76 Eur (48 000 Lt) nėra nuginčytina. Procesinį dokumentą sudarė pareigūnas, patikimas asmuo, atsižvelgdamas į turto būklę, pateiktus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad perduota saugoti ieškovui puspriekabė būtų naudojama ir nusidėvėtų ar būtų sugadinta, pagrįsti teismo samprotavimais, o ne objektyviais duomenimis. Teismai pripažino pareigūnų veiksmus dėl turto pardavimo teisėtais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad sprendimas buvo faktiškai suklastotas, nes pirminis pareigūno sprendimas buvo turtą perduoti saugoti ieškovui.
4. Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1984 m. rugsėjo 18 d. priėmė Rekomendaciją Nr. R(84)15 dėl valstybės atsakomybės, kurioje nustatė, jog valstybės civilinė atsakomybė turi atsirasti už tokį valstybės institucijų veikimą ar neveikimą, kai valstybės institucijos neveikė taip, kaip buvo galima protingai tikėtis, kad jos elgtųsi. Valstybė neteisėtai pasikėsino į nuosavybę, todėl jai tenka pareiga, gerbiant privačios nuosavybės gynimą kaip konstitucinį principą, atkurti pažeistas nuosavybės teises. Valstybės institucijos veiksmų pasekmės atsirado dėl jos kaltės, o klaidų taisymas atliktas ieškovo interesų sąskaita. Teismai nevertino valstybės institucijų veiksmų bei rizikos prisiėmimo, nors EŽTT byloje Gashi prieš Croatia (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas, peticijos Nr. 32457/05, par.40) nurodyta, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Valstybės institucijos yra atsakingos už įstatymų laikymąsi.
5. Neteisėti pareigūnų veiksmai pasireiškė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo pažeidimu. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad jis (ieškovas) nenurodė šio įstatymo pažeidimų. Ieškinyje nurodyti minėto įstatymo straipsniai, kuriais turėjo būti vadovaujamasi, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (galiojo iki 2012 m. gegužės 1 d.) patvirtinta Turto vertinimo metodika. Puspriekabės vertės nustatymo išvada nėra pagrindo vadovautis, nes joje nėra tinkamo vertinamo turto aprašymo, turto techninių duomenų, nenurodyti vertinimo metodai, nors išvadoje turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados. Dėl šių aplinkybių teismai nepasisakė.
6. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vien žalos padarymas gali būti pripažįstamas neteisėtu veiksmu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2009). Valstybė, paėmusi jo 13 901,76 Eur (48 000 Lt) vertės turtą, grąžino kasatoriui tik 3350,90 Eur (11 570 Lt). Puspriekabės saugojimo išlaidos – 3765,06 Eur (1300 Lt) – buvo atlygintos kasatoriaus sąskaita.
20. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė BĮ Kauno apskrities vyriausias policijos komisariatas atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo atmesti kasatoriaus skundą, o teismų procesinius sprendimus palikti galioti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad nebuvo pagrindo parduoti puspriekabę. Jeigu jos saugojimo išlaidos per didelės, įstatymas įtvirtina turto perdavimo saugoti savininkui galimybę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad puspriekabės perdavimas saugoti UAB „Satokas“ užtikrino, jog, esant pagrindui baudžiamojoje byloje turtą konfiskuoti, išieškoti baudą ar tenkinti civilinį ieškinį, puspriekabe būtų galima nekliudomai disponuoti. Sprendimas parduoti puspriekabę buvo racionalus ir atitiko numatytą ikiteisminio tyrimo eigą, todėl pareigūno A. A. veiksmai buvo motyvuoti ir teisėti.
2. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kasatorius neįrodė, kad žala buvo padaryta neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, nenurodė, koks Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo straipsnis buvo pažeistas nustatant puspriekabės rinkos vertę, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad nenustatyti pareigūnų neteisėti veiksmai ir nėra pagrindo tenkinti reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovas puspriekabę įsigijo už (13 901,76 Eur) 48 000 Lt, nereiškia, kad tokia puspriekabės rinkos vertė buvo neginčytina. Nenuginčijus turto vertintojo nustatytos vertės, turi būti vadovaujamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalimi, kad nustatyta turto vertė yra teisinga. Aplinkybė, kad puspriekabė buvo įvertinta (13 901,76 Eur) 48 000 Lt, jos vertei įtakos neturi, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai nėra turto vertinimo ekspertai, o turto įvertinimo procedūra sudarant turto apryrašą nereikalauja tiksliai nustatyti kainos. Puspriekabė buvo parduota pagal turto vertintojo nustatytą kainą, o kasatoriui grąžinti pinigai po pardavimo.
3. Kasatorius nepateikė objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie jo patirtą neturtinę žalą, jo teiginiai yra deklaratyvūs, neatitinka tikrovės, todėl teismai pagrįstai atmetė jo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
21. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo atmesti kasatoriaus skundą, o teismų procesinius sprendimus palikti galioti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasatoriui nuosavybės teise priklausanti puspriekabė buvo areštuota, nes ji buvo panaudota darant nusikaltimą, t. y. ji buvo pripažinta nusikaltimo padarymo priemone, o remiantis 1961 m. BPK 93 straipsnio 6 punktu, įrankiai ir priemonės, kuriomis buvo padaryti nusikaltimai, konfiskuojami, neatsižvelgiant į tai, kam jie nuosavybės teise priklauso. Esant minėtoms aplinkybėms, puspriekabė negalėjo būti grąžinta savininkui.
2. Atsižvelgiant į tai, kad puspriekabės saugojimo išlaidos kiekvieną dieną didėjo, ji pagrįstai buvo parduota. Pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. gruodžio 20 d. užsakymą Nr. 15-07-7458 puspriekabė buvo apžiūrėta ir įvertinta K. J. vertinimo įmonės, buvo surašytas Transporto priemonės apžiūrėjimo ir vertės nustatyto aktas, parengta išvada dėl vertinamo turto rinkos vertės priverstiniam pardavimui nustatymo. 1989 m. gamybos puspriekabė 2003 m. buvo įvertinta 3765,06 Eur (13 000 Lt) ir už šią sumą parduota. Kasatorius kelia abejones dėl puspriekabės vertės nustatymo, tačiau turto vertintojo nustatyta turto vertė nebuvo nuginčyta. Po puspriekabės pardavimo likusios lėšos, atskaičius su pardavimu susijusias išlaidas, grąžintos kasatoriui.
3. Priimdami sprendimus dėl priekabos arešto, vėliau – dėl jos pardavimo, pareigūnai nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo, todėl nėra pagrindo konstatuoti šių procesinių dokumentų neteisėtumo ir nepagrįstumo. Kasatorius neturi teisės į žalos atlyginimą, nes procesiniai sprendimai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pripažinti neteisėtais, nenustatyti neteisėti pareigūną veiksmai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.272 straipsnio aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro veiksmų

22. CK 6.272 straipsnyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
23. Spręsdamas dėl valstybės atsakomybės               CK 6.272 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų veiksmus, kurie nenustatyti specialiose pareigūnų atsakomybę reglamentuojančiose teisės normose, teismai vertina pateiktus faktus apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-363/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).
24. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).
25. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmus, šių veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės požiūriu nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamojo proceso teisės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009). Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).
26. Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus reikalavimai susiję su situacija, kai jam nuosavybės teise priklausanti puspriekabė, kurią jis pagal panaudos sutartį perleido kitam asmeniui, buvo sulaikyta su kontrabandinių cigarečių kroviniu, dėl to sulaikyta kaip daiktinis įrodymas baudžiamojoje byloje dėl kontrabandos, vėliau areštuota siekiant užtikrinti nusikaltimo padarymo priemonės konfiskavimą, galiausiai dėl pernelyg didelių saugojimo išlaidų parduota, o pardavus gauta pinigų suma, atskaičius pardavimo išlaidas, grąžinta ieškovui po to, kai baudžiamasis procesas buvo nutrauktas pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas.
27. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
28. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
29. Konstitucinis Teismas taip pat yra akcentavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. liepos 5 d., 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimai).
30. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe; iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Pagal šio straipsnio 2 dalį ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.
31. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikino pobūdžio nuosavybės teisių į turtą ribojimas baudžiamojo proceso tikslais paprastai traktuojamas kaip nuosavybės naudojimo kontrolė atsižvelgiant į bendrąjį interesą, kuri patenka į Konvencijos protokolo Nr. 1  1 straipsnio 2 dalies taikymo sritį (pvz., 2016 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Zosymov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 4322/06, par. 72; 2009 m. sausio 22 d. sprendimas byloje Borzhonov prieš Rusiją, peticijos Nr. 18274/04, par. 57). Daugeliu atvejų analogiškai vertinamas ir turto, kuris buvo panaudotas kaip nusikaltimo priemonė, konfiskavimas (pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimas byloje B.K.M. Lojistik Tasimacilik Ticaret Limited Sirketi prieš Slovėniją, peticijos Nr. 42079/12, par. 38, su tolesnėmis nuorodomis; su atitinkamais pakeitimais, 2008 m. sausio 8 d. sprendimas byloje Jucys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 5457/03, par. 34). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nors ieškovas galiausiai neteko puspriekabės, tačiau išsaugojo teisę atgauti jos vertę, nagrinėjamoje byloje svarstomas nuosavybės teisių apribojimas taip pat traktuotinas kaip nuosavybės naudojimo kontrolė pagal Konvencijos protokolo Nr. 1  1 straipsnio 2 dalį.

32. Nuosavybės teisių apribojimas pagal Konvencijos protokolo Nr. 1  1 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto tikslo. EŽTT praktikoje transporto priemonių, panaudotų darant nusikalstamą veiką, konfiskavimo tikslo – kovos su atitinkamomis nusikalstamomis veikomis ir kelio joms užkirtimo – teisėtumas ir atitiktis bendrajam interesui iš esmės nekvestionuojami, taip pat ir tais atvejais, kai atitinkamas turtas priklauso ne kaltinamajam, o tretiesiems asmenims (pvz., B.K.M. Lojistik Tasimacilik Ticaret Limited Sirketi prieš Slovėniją, par. 42; 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Vasilevski prieš buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją, peticijos Nr. 22653/08, par. 54; 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Yildirim prieš Italiją, peticijos Nr. 38602/02). Teisėtu nuosavybės teisių ribojimo baudžiamojo proceso metu tikslu pripažįstamas ir būsimo konfiskavimo užtikrinimas (pvz., Borzhonov prieš Rusiją, par. 58).  

33. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos protokolo Nr. 1  1 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio straipsnio pirmajame sakinyje nustatytą principą. Taigi kiekvienu apribojimu turi būti nustatyta teisinga bendrojo visuomenės intereso reikalavimų ir asmens pagrindinių teisių apsaugos imperatyvo pusiausvyra, kuri reiškia, kad turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo santykis tarp panaudotų priemonių ir siekiamo tikslo (pvz., Yildirim prieš Italiją). Valstybė turi plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo. Vertinant, ar ginčijama priemone gerbiama reikalaujama teisinga pusiausvyra, būtent ar ja neuždedama neproporcinga našta pareiškėjams, be kita ko, svarbūs tokie veiksniai, kaip apribojimo pobūdis, siekiamas tikslas, apribotų nuosavybės teisių pobūdis, pareiškėjo ir apribojimą taikančių valstybės institucijų elgesys (pvz., 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Forminster Enterprises Limited prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 38238/04).
34. Teismų nustatyta, kad ieškovui priklausančios puspriekabės areštas ir pardavimas atitiko tuo metu galiojusį baudžiamojo proceso įstatymo (1961 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso) reguliavimą ir kasatorius šio fakto kasaciniu skundu neginčija. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad ginčo esmė yra ne arešto ar pardavimo nuginčijimo klausimas, o pareigūnų pasirinkto elgesio dėl daiktinio įrodymų laikymo ir priverstinio pardavimo vertinimas. Ieškovas nurodo, kad teismai nevertino tardytojo A. A. veiksmų, kurie turi dokumento klastojimo požymių, kadangi pastarasis nevykdė savo sprendimo, iki 2002 m. kovo 5 d. neperdavė ieškovui saugoti puspriekabės, ieškovui nedalyvaujant prirašė įrašą dėl turto perdavimo trečiajam asmeniui, tokiu būdu suklastojo dokumentą, apie pakeistą sprendimą ieškovo neinformavo, dirbtinai padidino turto saugojimo išlaidas. Taigi ieškovas kvestionuoja CK 6.272 straipsnio 1 dalies tinkamą aiškinimą ir taikymą neteisėtų pareigūno A. A. veiksmų vertinimo aspektu.
35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2011 m. gruodžio 14 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyr. tardytojo A. A. veiksmų, nes yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Tačiau pirmosios instancijos teismas atskirai vertino vyr. tardytojo A. A. veiksmus ieškovo nurodytų argumentų dėl veiksmų neteisėtumo aspektu. Teismas nustatė, kad pareigūnas, vadovaudamasis 1961 m. BPK 91 straipsniu, 2002 m. vasario 5 d. nutarimu nutarė vilkiką ir puspriekabę „Metaco“, panaudotus kontrabandinėms cigaretėms gabenti, atiduoti saugoti į daiktinių įrodymų saugojimo vietą Kaune – į UAB „Satokas“ sandėlius; puspriekabė buvo realiai perduota saugoti UAB „Satokas“, kaip nurodyta 2002 m. vasario 27 d. turto arešto protokole ir ką patvirtina 2002 m. kovo 5 d. aktas bei 2002 m. kovo 6 d. turto saugojimo aktas. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad puspriekabė vyr. tardytojui A. A. realiai perduota tik 2002 m. vasario 6 d. protokolu ir tos pačios dienos turto saugojimu aktu atiduota UAB „Satokas“, realiai ieškovui niekada nebuvo suteikta puspriekabės saugojimo teisė, o baudžiamojo proceso įstatymai nedraudžia keisti daiktinių įrodymų saugojimo vietos.
36. Taigi, teismai įvertino ieškovo argumentus, susijusius su vyr. tardytojo A. A. veiksmų neteisėtumu ir dokumento klastojimo faktu, tačiau tokių aplinkybių nenustatė, savo išvadas išsamiai pagrindė įvertinę dokumentų priėmimo laiką, vietą ir jų atitiktį byloje nustatytai faktinei situacijai. Nustatytos faktinės aplinkybės paneigia ieškovo argumentus dėl dokumentų klastojimo, kadangi aptartuose dokumentuose užfiksuoti faktai atitiko realią situaciją, t. y. puspriekabė buvo perduota saugoti trečiajam asmeniui UAB „Satokas“ ir niekada nebuvo perduota saugoti ieškovui. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir aptartas teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasatoriaus argumentus dėl jo teiginių neįvertinimo ir pareigūno neteisėtų veiksmų.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai ikiteisminio pareigūnų veiksmus įvertino ir jų pasirinkto elgesio dėl daiktinio įrodymo laikymo ir priverstinio pardavimo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad puspriekabės saugojimo vietos parinkimas užtikrino nekliudomą disponavimą puspriekabe, nustačius pagrindą konfiskuoti turtą ar išieškoti baudą; perdavus puspriekabę saugoti ieškovui, transporto priemonė nusidėvėtų ar būtų sugadinta. Ilga ikiteisminio tyrimo trukmė ir didelės saugojimo išlaidos sudarė teismui pagrindą pripažinti, kad sprendimas parduoti puspriekabę buvo racionalus ir atitiko numatomą ikiteisminio tyrimo eigą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su aptartu pareigūno veiksmų vertinimu, kasaciniame skunde nepateikti argumentai, kurie sudarytų pagrindą šią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažinti nepagrįsta.
38. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis).
39. Pagal CPK 353 straipsnio, apibrėžiančio bylos nagrinėjimo ribas, 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į civiliniame procese galiojančią dispozityvią ieškovo teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos būdą ir priemones, į ieškovo teisę suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 13 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai), teisėjų kolegija nenustatė pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas ir vertinti bylos faktinę situaciją, susijusią su baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumu (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
40. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavimų valstybei negrindė aplinkybe, kad baudžiamasis procesas, kuriame turėjo būti išspręstas pardavus jo turtą gautų pinigų grąžinimo jam klausimas (taip atlyginant netekus turto patirtą žalą), užsitęsė pernelyg ilgai dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų organizuojant procesą. Atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Esant tokiai procesinei situacijai, ieškovui nepateikus argumentų dėl proceso trukmės (ne)pagrįstumo ir įtakos nuosavybės teisių apribojimo proporcingumui bei nenustačius pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas, kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje civilinėje byloje neturi teisinio pagrindo ir procesinių galimybių vertinti viso baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo, be kita ko, savo iniciatyva kvestionuoti teisėsaugos pareigūnų sprendimą iki pasibaigiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nenutraukti ikiteisminio tyrimo, dėl kurio buvo laikomi (negrąžinami) pardavus puspriekabę gauti pinigai.
41. Kasatoriaus teigimu, jo teisės buvo suvaržytos ir tuo aspektu, kad, nustačius puspriekabės vertę ir ją pardavus, jam buvo grąžinta ne visa puspriekabės vertę atitinkanti suma, nes iš šios sumos išskaičiuotos turto saugojimo išlaidos.
42. Teismų nustatyta, kad pagal Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. gruodžio 20 d. užsakymą K. J. turto vertinimo įmonė parengė puspriekabės vertinimo išvadą, remiantis ja, puspriekabės rinkos vertė vertinimo dieną buvo 3765,06 Eur (13 000 Lt). Gavus išvadą 2003 m. sausio 17 d. puspriekabė buvo perimta į Valstybinės mokesčių inspekcijos turto apskaitą ir parduota, ir, atskaičius išlaidas, susijusias su realizavimu, gauta 3350,90 Eur (11 570 Lt) suma pervesta į Kauno vyriausiojo policijos komisariato depozitinę sąskaitą. Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės 2013 m. gegužės 6 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ieškovui grąžinti 3350,90 Eur (11 570 Lt), gauti pardavus puspriekabę.
43. Remiantis Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro 2013 m. gegužės 6 d. nutarimo priėmimo metu galiojusia BPK 93 straipsnio 3 dalies redakcija, daiktai, kurie gali greitai sugesti ar prarasti vertę arba kurių saugojimo, priežiūros ir laikymo išlaidos būtų aiškiai per didelės ir kurie negali būti grąžinami savininkui, tuojau parduodami (perduodami) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta areštuotam turtui realizuoti tvarka. Įstatymų nustatytais atvejais savininkui atlyginama parduotų (perduotų) arba sunaikintų daiktų vertė. Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalį priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas taip: 1) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 ir 723 straipsniuose nurodytas turtas konfiskuojamas; 2) daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami; 3) dokumentai, turintys šio Kodekso 91 straipsnyje numatytų požymių, saugomi kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga arba perduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims jų prašymu; laikmenos su informacija, gauta šio Kodekso 160 straipsnyje nustatyta tvarka atliekant slaptą sekimą, grąžinamos jų lydimuosius dokumentus surašiusioms ikiteisminio tyrimo įstaigoms be jų prašymo; 4) daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo; 5) kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę.
44. Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustačius nusikalstamą veiką padariusių asmenų, ieškovas, kaip teisėtas daikto savininkas, nepareiškus jam jokių įtarimų dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, neturėtų patirti jokių neigiamų turtinių padarinių, susijusių su ikiteisminio tyrimo metu areštuoto jam priklausančio daikto saugojimu ir (ar) realizavimu. Tokiais atvejais netaikytina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 151 punkto nuostata dėl pinigų sumų, išmokėtų asmenims už suteiktas turto saugojimo, realizavimo ir kitas paslaugas, taip pat kitų su turtu susijusių išlaidų išskaičiavimo iš parduoto turto vertės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje ieškovui priteistinas skirtumas tarp jam priklausiusios puspriekabės vertės ir realiai grąžintos sumos – 414,16 Eur (3765,06 Eur-3350,90 Eur) (13 000 Lt-11 570 Lt).
45. Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad pinigų grąžinimo ieškovui klausimas buvo išspręstas nevisiškai tiksliai laikantis BPK reikalavimų.
46. Minėta, kad ieškovo puspriekabė buvo areštuota, o vėliau, vengiant per didelių saugojimo išlaidų, parduota, siekiant užtikrinti tuo metu galiojusiame teisiniame reglamentavime (1961 m. BPK 93 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 1961 m. BK 35 straipsnio 8 dalis) įtvirtintą, be kita ko, kontrabandos padarymo priemonių konfiskavimą neatsižvelgiant į tai, kam jos nuosavybės teise priklauso. 2013 m. gegužės 6 d. prokuroro nutarime pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, padarę kontrabandą, nesurinkta duomenų apie tai, kad O. C. yra prisidėjęs prie tiriamos kontrabandos, jam grąžintini pinigai, gauti realizavus jam nuosavybės teise priklausiusią puspriekabę.
47. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Iš 2013 m. gegužės 6 d. prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad veika (kontrabanda, BK 199 straipsnio 1 dalis), dėl kurios šis tyrimas vyko, buvo padaryta 2001 m. birželio 21 d.; pagal šiuo atveju taikytiną BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis dėl tokio nusikaltimo – dešimt metų; praėjus šiam terminui po sunkaus nusikaltimo padarymo jį padariusiam asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo nutraukimo, o kartu ir pinigų grąžinimo ieškovui klausimas, galėjo ir turėjo būti sprendžiamas jau nuo 2011 m. birželio 21 d. To nepadarius, ieškovo, kaip pinigų, gautų pardavus jam priklausantį turtą, savininko, teisės buvo nepagrįstai apribotos nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. 
48. Nustatytą ieškovo, kaip pinigų savininko, teisių apribojimą galėtų kompensuoti palūkanos, apskaičiuotos nuo ieškovui nepagrįstai laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. negrąžintų 3765,06 Eur (13 000 Lt). Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovui priteistinos 5 proc. kompensuojamosios palūkanos nuo 3765,06 Eur (13 000 Lt), apskaičiuotos nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. (685 dienos), sudaro 356,20 Eur (685 dienos x 0,52 ct). Tokiu atveju bendra ieškovui iš valstybės priteistina suma sudaro 770,36 Eur (414,16 Eur + 356,20 Eur).
49. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti iš dalies (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų sampratos (CK 6.271 straipsnis) ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl nustatytos turto vertės pagrįstumo

50. CK 6.271 straipsnis reglamentuoja valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (              CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis).
51. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).
52. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016).
53. Kasatoriaus teigimu, neteisėti valstybės institucijos (Valstybinės mokesčių inspekcijos) veiksmai pasireiškė tuo, kad nustatant puspriekabės vertę buvo pažeistas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis (ieškovas) nenurodė, kaip pasireiškė toks pažeidimas, yra nepagrįsta, padaryta teismui nesusipažinus su bylos medžiaga.
54. Teismų nustatyta, kad prieš parduodant puspriekabę, kaip daiktinį įrodymą, jos kaina buvo nustatyta K. J. vertinimo įmonėje, sudarytas transporto priemonės apžiūrėjimo ir vertės nustatymo aktas, parengta išvada dėl vertinamo turto rinkos vertės priverstiniam pardavimui nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų atitiktį daiktinių įrodymų realizavimo tvarką puspriekabės pardavimo metu nustačiusios finansų ministro 1996 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 72 patvirtintos Konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto arba perduoto turto ir lobių perėmimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir grąžinimo instrukcijos nuostatoms. Kasaciniame skunde nepateikti argumentai dėl netinkamo Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų vertinimo Instrukcijoje įtvirtintų nuostatų aspektu.
55. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis dėl nustatytos puspriekabės vertės teisingumo, tačiau nustatytos turto vertės nepaneigė leistinais įrodymais (CPK 177 straipsnis). Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (1999 m. gegužės 25 d. įstatymo VIII-1202 redakcija) 24 straipsnio 3 dalį, turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
56. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas siekė įrodyti, kad puspriekabės vertė nustatyta netinkamai, kad jos vertė buvo ne 3765,06 Eur (13 000 Lt), o 13 901,76 Eur (48 000 Lt), todėl jam teko pareiga įrodyti šią aplinkybę. Ieškovas privalėjo pateikti įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad nurodytu laiku vertinto turto vertė buvo kitokia, nei nustatyta. Tačiau ieškovas tokių įrodymų nepateikė, nesikreipė dėl alternatyvaus puspriekabės įvertinimo, nepateikė turto vertinimo, kuris paneigtų nustatytą vertę. Deklaratyvūs ieškovo teiginiai apie netinkamai atliktą puspriekabės vertinimą ir Turto vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų citavimas nustatytos turto vertės nepaneigia ir nesuteikė pagrindo teismams sutikti su ieškovo argumentais dėl netinkamai nustatytos turto vertės. Savo argumentus dėl netinkamai nustatytos puspriekabės vertės ieškovas grindė vieninteliu įrodymu – 2002 m. vasario 27 d. turto apyrašu, kuriame nurodyta apytikrė puspriekabės vertė – 13 901,76 Eur (48 000 Lt).
57. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
58. Teismų nustatyta, kad, areštavęs ieškovui priklausančią puspriekabę, tardytojas A. A. turto apyraše nurodė jos vertę. Šiame dokumente nurodytos puspriekabės vertės objektyvumą ir patikimumą teismai įvertino. Teismai atsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas nėra profesionalus turto vertintojas, jam įstatymas nesuteikia teisės įvertinti turtą. Turto apyraše nurodyta apytikrė puspriekabės vertė. Ji įrašyta vadovaujantis ieškovo parodymais, todėl ieškovo nurodytas dokumentas, kuriuo remdamasis ieškovas įrodinėja teisiškai reikšmingą faktinę aplinkybę apie puspriekabės vertę, nėra įrodymas, kuris objektyviai patvirtina ieškovui priklausiusios puspriekabės vertę jos pardavimo metu.
59. Dėl šių priežasčių nepagrįstais pripažintini kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo oficialiame dokumente – turto apyraše – nurodyta puspriekabės verte, kuri nėra nuginčyta ar paneigta, vertindami įrodymus taikė dvejopus standartus. Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti puspriekabės vertinimo išvadoje nurodyta turto verte, kadangi ši vertė nėra ieškovo paneigta, ieškovas neįrodė, kad į jo turėtą puspriekabę panašios priekabos buvo didesnės vertės, nei nurodyta turto vertinimo akte, todėl teismai tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir padarė teisingą išvadą, kad nenustatytas netinkamas puspriekabės vertės nustatymo faktas ir taip pat žalos padarymo faktas ieškovui, nes puspriekabė buvo parduota už rinkos vertę.
60. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nenustačius netinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, t. y. nepasitvirtinus kasacinio skundo argumentams dėl netinkamai nustatytos puspriekabės vertės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas patyrė jo nurodytu būdu apskaičiuotą žalą.
61. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie yra tik faktinio pobūdžio, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

62. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
63. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje  įtvirtinta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
64. Ieškovo ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovo reikalavimas dėl palūkanų priteisimo tenkintinas ir ieškovui priteistinos iš atsakovės 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
66. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 10 550,86 Eur (36 430 Lt) nuostoliams atlyginti, 2896,20 Eur (10  000 Lt) neturtinei žalai, iš viso – 13 447,06 Eur. Ieškovui priteista iš atsakovės 770,36 Eur, t. y. patenkinti 5,7 proc. ieškinio reikalavimų. Tokiu atveju ieškovui tenka atlyginti 94,3 proc. bylinėjimosi išlaidų, o jis turi teisę į 5,7 proc. turėtų išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).
67. Ieškovo bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 500 Eur. Kasatorius nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį. Atsižvelgiant į patenkintų ieškovo reikalavimų dalį (5,7 proc.), ieškovui iš atsakovės priteistinas 28,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
68. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 12,24 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus 94,3 proc. ieškovo ieškinio reikalavimų, valstybei iš ieškovo priteistinas 11,54 Eur su procesinių dokumentų įteikimų susijusių išlaidų atlyginimas (CPK 93, 96 straipsniai).
69. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui iš valstybės priteista 770,36 Eur kompensacija ir 28,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, o valstybei iš ieškovo – 11,54 Eur su procesinių dokumentų įteikimų susijusių išlaidų atlyginimas, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), ieškovui iš valstybės priteistina suma mažintina ieškovo valstybei mokėtinos sumos dydžiu (11,54 Eur), ir tokiu atveju galutinė ieškovui iš valstybės priteistina suma sudaro 787,32 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo ieškinį patenkinti iš dalies – priteisti ieškovui O. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, (j. a. k. 288603320) 787,32 Eur (septynių šimtų aštuoniasdešimt septynių Eur 32 ct) kompensaciją ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 787,32 Eur nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                      Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys