Civilinė byla Nr. e2-1043-881/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00710-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2 

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sakis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 2 d. nutarties, kuria taikyto laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sakis“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1.       pripažinti kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Scandia“ (dabartinis pavadinimas „Sakis“) sudarytas 2007 m. birželio 29 d. Prekės ženklo nuomos sutartį Nr.20070629/01 ir 2011 m. balandžio 1 d. Licencinę sutartį Nr. 20110401 negaliojančiomis;

1.2.       taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Sakis“ 2 365 193,47 Eur;

1.3.       taip pat priteisti iš atsakovės 1 089 171,59 Eur palūkanas, 6 (šešių) procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 3 454 365,06 Eur sumai areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir (ar) turtines teises, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose arba pas trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ieškinys pareikštas dėl 2 365 193,47 Eur, t. y. didelės sumos priteisimo. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovė veikė akivaizdžiai nesąžiningai. Tai sudaro pagrįstą prielaidą manyti, kad atsakovė gali vengti vykdyti teismo sprendimą. Atsakovė gali perleisti ar kitaip suvaržyti savo turtą ar turtines teises tretiesiems asmenims. Atsakovė finansinės atskaitomybės dokumentus paskutinį kartą pateikė 2012 metais, kas rodo, kad įmonės vadovai neatskleidžia įmonės finansinės padėties.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 2 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino – nutarė neviršijant 3 454 365, 06 Eur sumos areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir (ar) turtines teises, o jo nesant ar esant nepakankamai, atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose arba pas trečiuosius asmenis; areštavus pinigines lėšas, leisti atsiskaityti su ieškove.

4.       Teismas konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo yra įvykdyta tinkamai. Ieškinys pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, teisiniais argumentais ir pridedamais įrodymais. Šioje proceso stadijoje toks ieškinio pagrindimas yra pakankamas. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi pareigos ieškinio vertinti iš esmės. Preliminarus ieškinio vertinimas neturi įtakos būsimam teismo sprendimui.

5.       Spręsdamas dėl antrosios būtinosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad ieškinio suma yra itin didelė, kas duoda pagrindo manyti, jog atsakovė gali imtis priemonių, kad išvengtų galimo jai nepalankaus sprendimo vykdymo. Nors savaime didelė ieškinio suma nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, teismo vertinimu, turi būti įvertinta tai, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl būtina įvertinti ir viešąjį interesą. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės leidžia daryti prielaidą, jog ieškovė ir atsakovė galėjo veikti nesąžiningai. Teismas atsakovei išsiuntė ieškinį bei prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau iki nutarties priėmimo dienos atsiliepimo negauta, dėl ko ieškovės nurodomų aplinkybių negalima patikrinti. UAB „Sakis“ finansinės atskaitomybės dokumentus paskutinį kartą pateikė 2012 metais, kas leidžia teismui turėti abejonių dėl atsakovės vykdomos veiklos aiškumo.

6.       Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės sudaro pagrįstą prielaidą manyti, kad atsakovė gali vengti vykdyti teismo sprendimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Sakis“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.       Ieškovė net tikėtinai nepagrindė reikalavimo. Ieškinys pateiktas žymiai ir akivaizdžiai praleidus tiek Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytus sandorių ginčijimo, tiek ir maksimalų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytą ieškinio senaties terminą. Atsakovė neabejotinai prašys teismo ieškovės reikalavimui pritaikyti ieškinio senatį, todėl ieškovės reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas.

7.2.       Ieškovė reiškia reikalavimą dėl daugiau kaip 10 metų senumo sandorių. Tuo atveju, jeigu atsakovė iš tikrųjų būtų norėjusi nuslėpti kokį nors turtą, būtų seniai tai padariusi. Tačiau ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė būtų ėmusis kokių nors nesąžiningų veiksmų turtui paslėpti.

7.3.       Ieškovė dar 2016 metsis reiškė pretenzijas dėl šioje byloje ginčijamu sandoriu padarytos žalos atlyginimo. Taigi atsakovei nuo 2016 metų buvo žinoma minėta aplinkybė, tačiau atsakovė nesiėmė jokių veiksmų turtui realizuoti ar paslėpti.

7.4.       Ieškinio suma nėra didelė atsakovei. Atsakovė turi nekilnojamojo turto, kurio vertė pagal turto vertinimo duomenis viršija 500 000 Eur. Tokios apimties turto kiekis patvirtina, kad atsakovė yra finansiškai pajėgus ūkio subjektas, kuriam, nesant duomenų apie nesąžiningus bandymus paslėpti turtą, neturėtų būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Tad nekyla jokios grėsmės dėl galimo palankaus ieškovei sprendimo įvykdymo ar apsunkinimo. Priešingai, atsakovė tinkamai ir laiku vykdo įsipareigojimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tai tik dar kartą įrodo labai gerą atsakovės ekonomine būklę bei ieškovės prašymo nepagrįstumą.

7.5.       Ieškovė akivaizdžiai neįvykdė pareigos motyvuoti grėsmę galimo teismo sprendimo įvykdymui, be to, nemotyvavo, kodėl reikalavimo sumą laiko didele.

8.       Ieškovė bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“  atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

8.1.       ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas terminas nėra nei ieškinio senaties, nei naikinamasis terminas kreiptis į teismą, ir jo praleidimas negali užkirsti kelio pareikšti ieškinį ar jį nagrinėti teisme, taip pat tai nėra pagrindas ieškinį atmesti, kaip nurodo atsakovė.

8.2.       Ieškovei bankroto byla iškelta 2014 m. vasario 7 d. Vadinasi, ieškovės bankroto administratorius apie ginčo sandorius galėjo sužinoti ne anksčiau nei nuo šio momento. Atitinkamai, sandoriams ginčyti nėra praleistas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Be to, ar ieškiniui taikytina senatis, ar ne, apskritai nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

8.3.       Ieškinyje išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad atsakovė, sudarydama ginčo sandorius, veikė nesąžiningai. Kartu tai sudaro pagrįstą prielaidą manyti, kad atsakovė gali vengti vykdyti teismo sprendimą. Lietuvos bankas vykdydamas inspektavimą įžvelgė galimą nesąžiningumą buvusiuose ieškovės santykiuose su atsakove, o atskiruoju skundu jokių šias aplinkybes paneigiančių įrodymų ar argumentų atsakovė nepateikė.

8.4.       Atsakovė nevykdo pareigų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ), ir finansinių ataskaitų juridinių asmenų registro tvarkytojui neteikia daugiau nei 8 metus. Todėl neįmanoma nustatyti, kiek turto, kiek ir kokių įsipareigojimų turi atsakovė, ir kokia yra jos tikroji finansinė padėtis. Faktas, kad finansinės ataskaitos neteikiamos daugiau nei 8 metus ir pažeidžiami ABĮ nustatyti reikalavimai, leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog atsakovė yra nesąžininga, o tikroji atsakovės finansinė būklė gali būti ne tokia gera, kokią deklaruoja atsakovė.

8.5.       Atsakovės argumentas, jog ji tinkamai ir laiku vykdo įsipareigojimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei Valstybinei mokesčių inspekcijai, vertintinas kritiškai, kadangi pagal viešai prieinamus duomenis atsakovė turi tik 2 darbuotojus. Akivaizdu, kad atsakovės mokami mokesčiai yra labai maži. Net jei, kaip deklaruoja atsakovė, mokesčiai ir buvo mokami laiku, laiku mokami labai nedideli mokesčiai nėra pakankamas argumentas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos sugebėjimą įvykdyti teismo sprendimą.

8.6.       Nors atsakovė deklaruoja, kad įmonės finansinė būklė yra gera, tačiau įmonės turtas buvo parduodamas skolininkės, t. y. UAB „Sakis“, pasiūlytam pirkėjui ir iš antstolio varžytynių, kas įrodo, jog atsakovė negalėdavo atsiskaityti su savo kreditoriais dėl kur kas mažesnių sumų. Todėl atsakovės teiginiai apie jos gerą ekonominę padėtį neatitinka tikrovės.

8.7.       Taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1  dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10.       Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11.       Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

12.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.

13.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo.

14.       Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertinant pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – preliminarų ieškinio pagrįstumą – patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

15.       Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

16.       Apeliantė neneigia skundžiamoje nutartyje nurodytų motyvų, kad ieškinys pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, teisiniais argumentais ir pridedamais įrodymais, taigi tų aplinkybių, kurie yra pakankami teismui konstatuoti preliminarų ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio taikymo tikslais.

17.       Apeliantės argumentai, kad ieškinys pateiktas žymiai ir akivaizdžiai praleidus ĮBĮ nustatytus sandorių ginčijimo bei CK įtvirtintą ieškinio senaties terminą, dėl ko atsakovė neabejotinai prašys teismo ieškovės reikalavimui pritaikyti ieškinio senatį, yra susiję su ieškovės pareikšto reikalavimo vertinimu iš esmės, kas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nėra atliekama. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į šiuos apeliantės argumentus gali būti atsakyta tik galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kai yra visapusiškai įvertinami šalių argumentai ir į bylą pateikti įrodymai. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovės atskirojo skundo nagrinėjimą dieną byloje jau yra priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bylos esmės, kuriuo patenkinta 89 proc. ieškinio reikalavimų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nors šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, vis dėlto esant jam priimtam nėra pagrindo teigti apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą, kuris yra aktualus sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

18.       Dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – teismų praktikoje pažymima, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-400-302/2020).

19.       Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 2-1590-302/2018; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019).

20.       Pagal teismų praktiką, nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl šios aplinkybės neįrodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1088-516/2020). Taigi net ir didelė ieškinio suma neturi lemiamos reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

21.       Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik tuomet, kai jų taikymo prašantis asmuo pateikia bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Teismų praktikoje grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvo pripažinta nustačius, kad atsakovas nevykdo įstatyminės pareigos ir privalomų teismo nurodymų perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą ir dokumentus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1578-943/2020; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-661-516/2021).  

22.       Skundžiamoje nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad apeliantė finansinės atskaitomybės dokumentus (Juridinių asmenų registro tvarkytojui) paskutinį kartą teikė 2012 metais, kas leido teismui turėti abejonių dėl atsakovės vykdomos veiklos aiškumo. Atskirajame skunde apeliantė šios aplinkybės neginčija, jokių paaiškinimų, kodėl daugiau kaip aštuonerius metus nevykdo ABĮ 58 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos, nepateikia, o tai, atsižvelgiant į neįprastai ilgą minėtos pareigos nevykdymo laikotarpį, verčia abejoti jos deklaruojamu įmonės patikimumu. Taigi atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, ieškovės įpareigojimas papildomai pateikti teismui įrodymus apie apeliantės nesąžiningus veiksmus paslepiant turtą, kai pati apeliantė neskelbia visapusiškų duomenų apie savo finansinę padėtį, reikštų nepagrįstą nesąžiningumo įrodinėjimo naštos apsunkinimą.

23.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                Vilija Mikuckienė