Administracinė byla Nr. A-1231-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04657-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas I. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 30 458,52 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. liepos 10 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. kartu su dar vienu asmeniu buvo laikomas apie 10–12 kv. m ploto kameroje Nr. 8 kankinančiomis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad jam trūko gyvenamosios patalpos ploto, gryno oro. Nurodė, kad per 24 val. į lauką buvo vedamas 1 valandai. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. buvo laikomas 7 vietų patalpoje Nr. 305, kurios plotas buvo akivaizdžiai mažas, kuri buvo nuolat perpildyta, joje trūko oro. Bendro naudojimo patalpose tualetas buvo nešvarus, nuo kanalizacijos mazgo sklido blogas kvapas, dušuose nors ir buvo pertvaros, tačiau teko maudytis matant kitiems nuteistiesiems. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas nurodė, kad patyrė skaudžius dvasinius sukrėtimus, išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt.
3. Vilniaus pataisos namai, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 10–18) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Vilniaus PN nurodė, kad visose gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, net ir esant užimtoms visoms tose patalpose įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN paaiškino, kad kamerų tipo patalpos Nr. 8K plotas – 11,33 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, o bendrabučio tipo patalpos Nr. 305 plotas – 23,02 kv. m (įrengtos 7 miegamosios vietos). Vilniaus PN nurodė, kad visose patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, nuo 2006 m. visuose pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Vilniaus PN taip pat paaiškino, kad įrengtos pertvaros suteikia nuteistiesiems objektyvią galimybę nuošaliai pasinaudoti tualetu ar dušu. Be to, sanitariniai mazgai bendrabučio tipo korpuse nėra sujungti su gyvenamosiomis patalpomis. Vilniaus PN pažymėjo, kad visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Nurodydamas tikrovės neatitinkančius argumentus, pareiškėjas, Vilniaus PN nuomone, bando klaidinti teismą. Vilniaus PN taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjo nurodytos sumos nepagrindimas, pasak Vilniaus PN, įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu (b. l. 92–96) pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 8K pareiškėjui teko apie 5,66 kv. m gyvenamojo ploto, o patalpoje Nr. 305 – 3,29 kv. m ploto. Teismas nurodė, kad tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas bendrabučio tipo patalpose, turėjo galimybę iš šių patalpų išeiti, naudotis sporto aikštelėmis ir pan. Teismas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, konstatavo, kad higienos normų reikalavimų pažeidimai nebuvo nustatyti. Pareiškėjo argumentus dėl galimybės pasivaikščioti, netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių ir nešvarių tualetų teismas vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus. Dėl prižiūrėtojų iškvietimo sistemų įrengimo teismas nurodė, kad Vilniaus PN pateikė teismui nuotraukas, iš kurių matyti, kad minėtos sistemos yra įrengtos. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti Vilniaus PN pateiktais duomenimis. Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN pateiktos nuotraukos taip pat patvirtina, kad dušo kabinos atskirtos viena nuo kitos aukštomis pertvaromis. Teismas sprendė, kad toks dušo kabinų įrengimas suteikia pakankamą privatumą prausiantis. Nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, teismas pareiškėjo skundo netenkino.

III.

7. Pareiškėjas I. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 104–105), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti.
8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde paaiškina, kad dėl žiaurių kalinimo sąlygų jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, kuriuos įvertino 200 000 Eur suma. Pareiškėjas nurodo, kad iš kameros Nr. 8 ploto turėjo būti atimtas tualeto ir baldų užimamas plotas. Tokiu atveju, pasak pareiškėjo, jam teko apie 3 kv. m gyvenamojo ploto, o tai neatitiko teisės aktų reikalavimo, kad minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas turi būti 3,6 kv. m. Pasak pareiškėjo, patalpoje Nr. 305 jam teko vos 1,03 kv. m ploto (atskaičiavus baldų užimamą patalpos plotą). Pareiškėjas paaiškina, kad su skundu į Vilniaus PN administraciją nesikreipė todėl, kad tokiu atveju su juo būtų susidorota.
9. Vilniaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 108–109) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
10. Vilniaus PN nuomone, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialines teisės normas, nepažeidė procesinių normų, vadovavosi suformuota teismų praktika ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Pasak Vilniaus PN, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

11. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus pataisos namuose jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
12. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų, nagrinėjamu atveju – Vilniaus PN – neteisėtos veikos, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nes neatsižvelgė į kameroje buvusių baldų užimamą plotą, o kameroje Nr. 8 – ir į sanitarinio mazgo užimamą plotą.
14. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamosios patalpos ploto normos neužtikrinimo, pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 11.11 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 111.2 punkte numatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.
15. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 8K, kurios plotas yra 11,33 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 5,67 kv. m, bei gyvenamojoje patalpoje Nr. 305, kurios plotas – 23,02 kv. m, kurioje įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,29 kv. m. Taigi, įvertinusi patalpų, kuriose pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų miegamų vietų skaičių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklėse nustatytos vienam asmeniui tenkančios ploto normos.
16. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą taip pat užėmė baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad nei Taisyklės, nei kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
17. Nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
18. Kaip minėta, kamerų tipo patalpoje Nr. 8K pareiškėjui teko 5,67 kv. m gyvenamojo ploto, todėl reikalavimas dėl minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui, atsižvelgiant į tai, kad dalį patalpos užėmė sanitarinis mazgas, pareiškėjo atžvilgiu pažeistas nebuvo. Gyvenamoji patalpa Nr. 305 yra bendrabučio tipo, todėl šiuo atveju nėra aktualus sanitarinio mazgo plotas (sanitarinis mazgas šiuo atveju yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos). Pastebėtina, kad pareiškėjas dėl minėtos patalpos su tuo susijusių argumentų (dėl sanitarinio mazgo) apeliaciniame skunde nenurodė. Nenustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimų, neturtinės žalos atlyginimo klausimas nesprendžiamas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į baldų užimamą plotą. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo.  Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė.
19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais tenkinti pareiškėjo reikalavimų panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. K. (I. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius