Administracinė byla Nr. eAS-147-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00085-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.3; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. B. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, I. Š. (I. Š.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja M. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 49S-166-(14.49.3.) (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1386-(14.49.2.) (toliau – ir Įsakymas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos M. B. skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Atkreiptas dėmesys, kad ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakyme aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. „Šis įsakymas gali būti skundžiamas NŽT direktoriui Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo NŽT ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų NŽT direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90 „Dėl Išankstinio ginčų nagrinėjimo NŽT ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo, nustatyta tvarka ir terminais“. Pabrėžta, kad tik NŽT vadovui išnagrinėjus ginčą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir priėmus sprendimą, šis sprendimas ir Įsakymas galės būti skundžiami teismui.

Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiamas Sprendimas jai nebuvo įteiktas ir apie įteikimo galimybes ji nebuvo informuota. Skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. 2018 m. sausio 11 d. teismas su paklausimu dėl informacijos suteikimo kreipėsi į NŽT, prašydamas suteikti informaciją, kada bei kokiu būdu Sprendimas ir Įsakymas buvo pareiškėjai įteikti. 2018 m. sausio 15 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas NŽT raštas, kuriame nurodyta, kad Sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės I. Š., todėl tik jis turėjo teisę gauti šį sprendimą. Paaiškino, kad pareiškėja kelis kartus (vienas iš kartų 2016 m. spalio mėn.) buvo atvykusi į NŽT Vilniaus miesto skyrių norėdama išsiaiškinti, kodėl buvo priimtas Įsakymas. Su pareiškėja buvo bendraujama ir telefonu, buvo išaiškinta, kodėl ji išbraukiama iš piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus mieste turėtą žemę, eilės. NŽT pabrėžė, kad esant poreikiui NŽT Vilniaus miesto specialistai galės šias aplinkybes paliudyti. Rašte nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 49SF-1737-(14.49.104.) informavo pareiškėją apie priimtą Įsakymą, kartu pridėjo ir Įsakymo kopiją. Tiek minėtas raštas, tiek kiti pareiškėjai siųsti laiškai nebuvo grąžinti į NŽT. Teismas, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus (2016 m. rugpjūčio 19 raštą Nr. 49SF-1737-(14.49.104.), Įsakymą, kuriame yra nurodyta, kad piliečiui I. Š. Sprendimu yra suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus mieste) ir nurodytas NŽT aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjai apie skundžiamą Sprendimą jau buvo žinoma 2016 m. spalio mėnesį, kuomet ji kreipėsi į NŽT norėdama išsiaiškinti, kodėl buvo priimtas Įsakymas ir jai prašoma informacija NŽT darbuotojų buvo suteikta. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, teismas, pareiškėjo prašymu, skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu pripažintų, kad terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėja neprašė atnaujinti skundo padavimo termino, todėl termino atnaujinimo klausimas teismo nenagrinėjamas. Termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą, t. y. įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjai pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundą dėl Sprendimo panaikinimo atsisakyta priimti, praleidus skundo padavimo terminą ir neprašant jo atnaujinti (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

III.

Pareiškėja M. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos skundą priimti nagrinėti.

Pareiškėja pabrėžia, kad NŽT savo 2018 m. sausio 15 d. atsakyme patvirtino, jog pareiškėjai nei Įsakymas, nei Sprendimas niekada nebuvo įteikti. Taigi nors NŽT pripažino, kad ne kartą yra bendravęs su pareiškėja dėl nuosavybės teisių atstatymo, į bylą nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog pareiškėja būtų informuota apie Įsakymą ar Sprendimą dar iki 2017 m. gruodžio 6 d., o visi NŽT pasisakymai apie tai, kad neva pareiškėja buvo nuolat informuojama apie Įsakymą ir Sprendimą, kai tik paskambindavo į NŽT, yra tik niekuo nepagrįsi atsakovo teiginiai. Teismas neatsižvelgė į atsakovo nesąžiningus veiksmus, taip pat ir neinformavimą apie Sprendimą ir Įsakymą, tai, kad pareiškėja yra senyvo amžiaus (apie 70 m.).

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodomos Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklės, patvirtintos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90, reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl NŽT teritorinių žemėtvarkos skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimų), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, varduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą pateikimo ir nagrinėjimo NŽT tvarką. Pareiškėja akcentuoja, kad byloje keliami klausimai yra susiję su nuosavybės teisių atkūrimu. Todėl nutartyje nepagrįstai nurodyta, jog Sprendimui ir Įsakymui yra privalomai taikoma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nuosavybės teisės atkūrimo procedūra buvo vykdoma I. Š., todėl tik jis ir turėjo teisę gauti Sprendimą. Be to, NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštas Nr. 49SF-1737-(14.49.104.) buvo išsiųstas pareiškėjai ir nebuvo grąžintas. Tai, kad pareiškėja aktyviai bendravo su Nacionaline žemės tarnyba (tiek telefonu, tiek gyvai) dėl priimto Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. 49VĮ-1386-(14.49.2.) akivaizdžiai liudija, kad pareiškėja gavo nurodytą informaciją iš Nacionalinės žemės tarnybos.

NŽT mano, kad pareiškėjos atskirajame skunde nurodytų aplinkybių (senyvas amžius, nesupratimas gautų dokumentų ir kt.) pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti, nes pareiškėja neprašė teismo atnaujinti įstatyme nustatyto termino.

Mano, kad apskundimo tvarka buvo nurodyta tinkamai, nes Įsakymu nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, suteikiami žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išsinuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos M. B. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde, be kita ko, prašė panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 49VĮ-1386-(14.49.2.), kuriuo buvo pakeista Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilė ir išbraukta į šią eilę įrašyta pareiškėja.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis). Taigi, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėja privalėjo minėtą NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka skųsti Nacionalinės žemės tarnybos vadovui, o ne tiesiogiai teismui. Kadangi pareiškėja pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, jog pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl Įsakymo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą šioje dalyje ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti NŽT 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 49S-166-(14.49.3), kuriuo I. Š. suteiktas naujas žemės sklypas. Pareiškėja teigia, kad apie šį Sprendimą sužinojo 2017 m. gruodžio 6 d., gavusi NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. raštą Nr. 49SJ-501-(14.49.105.).

Pažymėtina, kad viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Nagrinėjamu atveju Įsakyme buvo nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 49S-1661-(14.49.3.) I. Š. suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai Vilniaus mieste. Įsakymo kopija pareiškėjai buvo išsiųsta su NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. 49SF-1737-(14.49.104.). Taigi pareiškėjai susipažinus su Įsakymu, turėjo būti žinoma ir apie Sprendimo esmę. Kaip nurodė NŽT 2018 m. sausio 15 d. rašte Nr. 49PD-20-(14.49.6), NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštas Nr. 49SF-1737-(14.49.104.), tiek kiti pareiškėjai siųsti laiškai nebuvo grąžinti į NŽT. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad šis raštas ir kartu su juo siųstas Įsakymas pareiškėjai nebuvo įteikti. Atsižvelgiant į tai, apie Įsakymą ir jame minimą Sprendimą pareiškėjai turėjo būti žinoma dar 2016 m. Tačiau skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja pateikė tik 2018 m. sausio 8 d., t. y. praleidusi Sprendimo apskundimo terminą. Pareiškėja skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą nesuformulavo, todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti skundą dėl Sprendimo panaikinimo, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Kadangi pareiškėja neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, jos atskirajame skunde minima aplinkybė dėl senyvo amžiaus, šiuo atveju nėra aktuali.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.