Civilinė byla Nr. e2A-1082-1060/2023

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14285-2021-5

       Procesinio sprendimo kategorijos:

        (S)

       2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.4.2.7; 2.4.2.10;

       2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.8.3; 2.6.29.1; 3.1.7.6;

       3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

 

 

 

Kauno apygardos teismas

 

N u t a r t i s 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. lapkričio 6 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Simonos Dementavičienės, Anitos Sereikienės ir Agnės Vyliaudaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. D. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. D. M. patikslintą ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kredito garantas“ ir A. Š. dėl sandorio pripažinimo niekiniu ab initio ir restitucijos taikymo ir pagal atsakovės A. Š. priešieškinį ieškovei O. A. M. ir atsakovams R. K., J. K., K. K., L. K. dėl iškeldinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, notarė J. R., notarė M. Č., antstolis A. A., išvadą byloje duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.       Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė O. D. M. (toliau – ir ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2015 m. gegužės 19 d. tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Kredito garantas“ (toliau – ir atsakovė) sudarytą paskolos sutartį Nr. 27171 niekine; 2) pripažinti negaliojančiais 2021 m. birželio 22 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. S-21-23-6196 ir Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R. 2017 m. liepos 20 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą Nr. 1-5696; 3) taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovę atsakovei grąžinti 35 000,00 Eur (el. b. t. 2, l. 17 – 22).

2.       Nurodoma, kad 2015 m. gegužės 19 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 27171. Pagal šią sutartį atsakovė ieškovei paskolino 35 000,00 Eur su 17,28 proc. metine palūkanų norma 10 metų laikotarpiui. Sutarties įvykdymo užtikrinimui buvo nustatyta paprastoji hipotekos suma 35 000,00 Eur ir bendra hipotekos suma 70 000,00 Eur nekilnojamam turtui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kurį sudaro: 1) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 7) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 8) ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 9) kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

3.       2017 m. atsakovė kreipėsi į antstolio A. A. kontorą ir pateikė vykdyti vykdomąjį dokumentą – Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R. 2017 m. liepos 20 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą Nr. 1-5696. 2021 m. gegužės 28 d. įvyko varžytinės, kurių metu buvo parduotas aukščiau išvardintas turtas.

4.       Nurodoma, kad ieškovė yra senyvo amžiaus, kuri kredito sutarties sudarymo dieną buvo 79 metų amžiaus. Kredito sutarties terminas – 10 metų, iki ieškovei bus 89 metai. Kredito davėjas numatė, kad kredito suteikimas yra didelės rizikos. Kredito mėnesinė įmoka pagal ginčijamą sutartį 796,23 Eur. Ieškovės mėnesinės pajamos kredito sutarties sudarymo metu buvo 211,31 Eur per mėnesį. Kredito davėjas turi pareigą įvertinti kredito gavėjo mokumą, įvertinti ar kredito gavėjas sugebės įvykdyti prievolę, tačiau to nebuvo padaryta. Ieškovės nuomone, tai atitinka aplinkybes, dėl sandorio pripažinimo niekiniu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio ir 1.81 straipsnių pagrindais. Ieškovė dėl savo amžiaus negalėjo ir suprasti savo veiksmų. Paskolos ėmimo proceso gerai neatsimena, tik sakė kad kredito davėjas įkalbinėjo paimti paskolą ir žadėjo sutvarkyti visus dokumentus.

5.       Pripažinus 2015 m. gegužės mėn. 19 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą paskolos sutartį Nr. 27171 niekine taip pat turėtų būti pripažinti negaliojančiais ir antstolio A. A. 2021 m. birželio 22 d. turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. S-21-23-6196 bei Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R. 2017 m. liepos 20 d. išduotas vykdomasis įrašas dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą Nr. 1-5696.

6.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“ (toliau – ir atsakovė) atsiliepimu į patikslintą ieškinį (el. b. t. 2, l. 53 – 58) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad ginčo tarp šalių dėl paskolos sutarties Nr. 27171, kuria ieškovei buvo suteikta paskola, vykdymo ir nutraukimo nėra. Ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl paskolos suteikimo, turėjo tikslą gauti paskolą. Ieškovė buvo paaiškinusi atsakovės atstovui, kad ji ir jos šeimos nariai ūkininkauja – augina daržoves (agurkus), kurias parduoda turguje. Paskola buvo reikalinga šiltnamio įsigijimui, siekiant plėsti ūkininkavimą. Tariantis dėl paskolos suteikimo, ieškovei paaiškintos paskolos suteikimo sąlygos. Ieškovė suprato kokį sandorį sudaro, kokiam tikslui ima paskolą. Nepaisant ieškovės amžiaus, ieškovė paskolos sutarties sudarymo metu pati ūkininkavo, ketino plėsti ūkį. Todėl teiginiai, kad ieškovei paskola negalėjo būti suteikta dėl jos amžiaus yra nepagrįsti. Atsakovė neturi teisės diskriminuoti klientų dėl jų amžiaus.

7.       Iš paskolos sutarties 1.2.1. punkto ir paraiškos paskolai gauti matyti, kad paskola per notaro depozitinę sąskaitą pervesta į ieškovės asmeninę sąskaitą. Ieškovė paskolą panaudojo. Tai patvirtina, kad ieškovė turėjo tikslą gauti paskolą. Paskolos sutarties sudarymas neprieštarauja nei viešajai tvarkai nei gerai moralei. Ieškovės teiginiai, kad ji buvo įkalbinėjama sudaryti paskolos sutartį yra neteisingi. Atsakovė yra tarptautinio kapitalo įmonė, Lietuvoje veiklą vykdantį daugiau nei 11 metų. Ieškovei suteikta paskola sudaro labai mažą dalį atsakovės suteiktų paskolų portfelio. Atsakovės atstovai netaiko tokių metodų kaip įkalbinėjimas sudaryti paskolos sutartį. Ginčo sutarčių sudarymo metu nebuvo galiojančių teisės aktų, atsakovę įpareigojančių vertinti paskolos gavėjų kreditingumo ar ribojančių paskolų suteikimą tam tikro amžiaus asmenims.

8.       Paskolos sutartis sudaryta 2015 m. gegužės 19 d. Ieškinys dėl sandorių negaliojimo reiškiamas praėjus daugiau kaip 6 metams, t. y., kai įkeistas turtas buvo parduotas iš varžytynių, nors vykdymo procesas vyksta nuo 2017 m. Atsakovės nuomone, ieškinys pareikštas tam, kad būtų užvilkintas įkeisto turto pardavimo procesas – taikant laikinąsias apsaugos priemones uždrausta perleisti turtą jo pirkėjui ir tuo pačiu iškraustyti ieškovę iš parduoto turto.

9.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė M. Č. (toliau – trečiasis asmuo) atsiliepimu į patikslintą ieškinį (el. b. t. 4, l. 117 – 123) su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodoma, kad ieškovė atvykusi į notaro biurą išreiškė norą sudaryti sutartinės hipotekos sandorį su UAB „Kredito garantas“. Sutartinės hipotekos sandoris buvo parengtas pagal jos prašymą. Tiek rengiant sutartinės hipotekos sandorį, tiek ieškovei užėjus į notarės kabinetą, kur ji ir pasirašė sutartinės hipotekos sandorį, buvo bendraujama su ieškove, aiškinamasi, ar tikrai ji nori įkeisti savo nekilnojamąjį turtą, siekiant užtikrinti įsipareigojimą, kylantį iš 2015 gegužės 19 d. paskolos sutarties Nr. 27171. Bendraujant su ieškove notarė įsitikino, kad ji yra veiksni, pilnai supranta savo veiksmus, jų pasekmes, nes ieškovė aiškiai nurodė, jog nori įkeisti savo nekilnojamąjį turtą UAB „Kredito garantas“, siekiant užtikrinti paskolos sutarties tinkamą įvykdymą. Argumentai, kad ieškovė sudarydama sutartinės hipotekos sandorį galimai nesuvokė savo veiksmų ir tokio pobūdžio sandorio sudarymo teisinių pasekmių, nepagrįsti bei neatitinkantys tikrovės, prieštaraujantys pateiktiems įrodymams. Prieš ruošiant ir patvirtinant sutartinės hipotekos sandorį, siekdama visiškai įsitikinti ieškovės veiksnumu, notarė patikrino Centrinės hipotekos įstaigos Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrą ir šiame sąraše ieškovės nebuvo. Parengus sutartinės hipotekos sandorį ir ieškovei užėjus į notarės kabinetą pasirašyti sandorį, notarė balsu perskaitė sutarties tekstą, kelis kartus paklausė ieškovės ir tikslinosi, ar tikrai pastaroji pageidauja sudaryti tokio turinio sutartinės hipotekos sutartį, notarė jai paaiškino šios sutarties pasirašymo pasekmes – kad neįvykdžius skolinio įsipareigojimo, kreditorė UAB „Kredito garantas“ turės teisę kreiptis į notaro biurą dėl vykdomojo rašto išdavimo bei į antstolio kontorą dėl turto pardavimo iš varžytinių. Ieškovė aiškiai notarei nurodė, kad ji nori įkeisti savo nekilnojamąjį turtą kreditorei.

10.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolis A. A. (toliau – trečiasis asmuo) atsiliepimu į patikslintą ieškinį (el. b. t. 2, l. 75 – 78) su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodoma, kad ieškovė neabejotinai žinojo apie antstolio žinioje vykdomą vykdomąją bylą Nr. 0023/17/1700891 ir jau nuo vykdomosios bylos užvedimo pradžios galėjo pasinaudoti teismine gynyba. Toks nepateisinamas delsimas ginti tariamai pažeistas savo teises negali būti pripažįstamas sąžiningu ieškovės elgesiu. Ieškinys pateiktas tik antstoliui realizavus ieškovės turtą ir surašius turto pardavimo iš varžytynių aktą. Ieškovė turėjo suprasti, jog ji, pateikdama ieškinį dėl sandorio pripažinimo niekiniu, suvaržys sąžiningo trečiojo asmens – varžytinių laimėtojo teisėtus interesus naudotis nupirktu turtu.

11.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė J. R. (toliau – trečiasis asmuo) atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

12.       Atsakovė A. Š. (toliau – atsakovė) atsiliepimu į patikslintą ieškinį (el. b. t. 2, l. 115 – 116) prašė ieškovės patikslinto ieškinio pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodoma, kad atsakovė A. Š. pateikė priešieškinį, kuriame prašo iškeldinti atsakovus R. K., gim. (duomenys neskelbtini), J. K., gim. (duomenys neskelbtini), bei minėtų asmenų nepilnamečius vaikus – K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. K., gim. (duomenys neskelbtini), o taip pat ir atsakovę O. D. M., gim. (duomenys neskelbtini), su visais jiems priklausančiais daiktais iš ieškovei A. Š. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir priteisti lygiomis dalimis iš O. D. M., R. K., J. K., atsakovės A. Š. naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

13.       Priešieškinyje nurodoma, kad 2021 m. gegužės 28 d. buvo paskelbtos varžytynės parduoti O. D. M. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovė O. D. M. minėtu adresu 2019 m. sausio 21 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą. Šiuo adresu gyvenamąją vietą yra deklaravę ir kiti atsakovai – R. K. ir J. K. bei jų nepilnamečiai vaikai K. K. ir L. K.. 2021 m. gegužės 28 d. paskelbtų varžytynių laimėtoja pripažinta A. Š.. 2021 m. birželio 22 d. pasirašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-21-23-6196. Pagal minėtą aktą ieškovei perėjo nuosavybės teisė į aukščiau nurodytą žemės sklypą, jame esančius pastatus. Nepaisant to, kad įvykusių varžytinių metu O. D. M. priklausęs nekilnojamasis turtas buvo parduotas A. Š., atsakovai ir toliau gyvena A. Š. nuosavybės teise priklausančiame nekilnojamame turte. A. Š. dedant pastangas, jog ginčas dėl iškeldinimo būtų išspręstas geranoriškai be teisminio proceso, 2021 m. liepos 21 d. ir 2021 m. liepos 23 d. atsakovams registruotu paštu išsiųstos pretenzijos dėl išsikėlimo iš gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo reikalaujama per 15 kalendorinių dienų išsikelti iš A. Š. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo. Atsakovai į pretenziją neatsakė, per nurodytą laikotarpį neišsikraustė ir toliau gyvena A. Š. nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose. A. Š. neturėdama kitos išeities bei siekdama apginti savo, kaip teisėtos nekilnojamojo turto savininkės teises bei teisėtus interesus, yra priversta kreiptis į teismą dėl atsakovų iškeldinimo iš jai priklausančio turto.

14.       Atsiliepimų į A. Š. priešieškinį ieškovė O. D. M. bei atsakovai R. K., J. K., K. K., L. K. civilinėje byloje dėl iškeldinimo ir tretieji asmenys civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir restitucijos taikymo nepateikė.

15.       Išvadą byloje duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į priešieškinį nurodė, kad vaikai nuo gimimo gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Pasak J. K., jų šeimos pajamos yra labai mažos, jis registruotas Užimtumo tarnyboje, išmoka siekia 200,00 Eur, R. K. yra bedarbė, Užimtumo tarnyboje neregistruota. Šeima kitos gyvenamosios vietos neturi, dėl to iš gyvenamosios vietos išsikelti neketina. Išvadą byloje duodančios institucijos nuomone, O. D. M., J. K., R. K. ir jų nepilnamečių vaikų K. K. ir L. K. iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų galimai neatitiktų geriausių vaikų interesų.

 

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

16.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2023 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškovės O. D. M. patikslintą ieškinį atmetė, atsakovės A. Š. priešieškinį patenkino. Teismas nutarė: 1) iškeldinti ieškovę O. D. M. ir atsakovus civilinėje byloje dėl iškeldinimo ir trečiuosius asmenis dėl sandorio pripažinimo niekiniu J. K., R. K., K. K., L. K. su visais jiems priklausančiais daiktais iš atsakovės A. Š. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), nustatant 30 dienų išsikėlimo terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2) priteisti iš ieškovės O. D. M. ir atsakovų civilinėje byloje dėl iškeldinimo ir trečiųjų asmenų dėl sandorio pripažinimo niekiniu J. K., R. K. atsakovei A. Š. lygiomis dalimis 2 240,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš ieškovės O. D. M. ir atsakovės civilinėje byloje dėl iškeldinimo ir trečiojo asmens dėl sandorio pripažinimo niekiniu R. K. – po 746,66 Eur, o iš atsakovo civilinėje byloje dėl iškeldinimo ir trečiojo asmens dėl sandorio pripažinimo niekiniu J. K. – 746,68 Eur; 3) priteisti iš ieškovės O. D. M. valstybei 77,84 Eur bylinėjimosi išlaidas ir 588,00 Eur žyminį mokestį.

17.       Teismas nustatė, kad ieškovė O. D. M. kreipėsi į UAB „Kredito garantas“ dėl paskolos suteikimo, kurios tikslas – šiltnamio pirkimas. 2015 m. gegužės 19 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 27171, kuria paskolos davėjas paskolos gavėjui paskolino 10 metų terminui 35 000,00 Eur sumą. 2017 m. gegužės 15 d. UAB „Kredito garantas“ nutraukė su O. D. M. sudarytą paskolos sutartį, nes ieškovė nevykdė paskolos sutarties. 2017 m. liepos 27 d. notarė J. R. priėmė notaro vykdomąjį įrašą, nes atsakovė prieš terminą kreipėsi dėl hipoteka užtikrinto reikalavimo patenkinimo. 2017 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Kredito garantas“ kreipėsi į antstolį dėl išieškojimo iš skolininkės O. D. M.. 2018 m. liepos 3 d. antstolis paskelbė pirmąsias varžytines dėl ieškovei nuosavybės teise priklausiusio turto pardavimo, kurios buvo paskelbtos neįvykusiomis. Kitų varžytynių paskelbtų 2021 m. gegužės 28 d. laimėtoja pripažinta A. Š.. Ieškovė 2015 m. gegužės 19 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 27171 ginčijo CK 1.80 straipsnio ir 1.81 straipsnių pagrindais. Ieškovės atstovas prašė teismo pripažinti, kad ieškovę ir atsakovę siejo vartojimo teisiniai santykiai, tačiau atsakovė su tuo nesutiko. Byloje kilo ginčas dėl paskolos paskirties – ieškovės atstovas nurodė, kad paskola imta asmeniniams poreikiams, o atsakovė, kad paskola imta verslui plėsti.

18.       Teismas, įvertinęs visus pateiktus įrodymus, konstatavo, kad labiau tikėtina, jog ieškovė O. D. M. paskolą paėmė ne asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, o ūkininkavimo veiklai vykdyti (verslui plėsti). Nustatyta, kad paskolos sutarties sudarymo metu ieškovė O. D. M. buvo nuovoki, pati priiminėjo sprendimus tiek dėl daržovių auginimo, tiek paskolos paėmimo. Ieškovės atstovas patvirtino, kad ieškovė susipažino su sutarties turiniu ir suprato, kad ima 35 000,00 Eur dydžio paskolą. Teismas konstatavo, kad tarp ieškovės O. D. M. ir atsakovės UAB „Kredito garantas“ sudaryta paskolos sutartis nėra laikoma vartojimo sutartimi, todėl ginčo šalis nesiejo vartojimo paskolos teisiniai santykiai. Byloje taikytinos tik paskolos teisinius santykius reglamentuojančios normos.

19.       Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė paskolos sudarymo metu buvo garbaus amžiaus, jos gaunama senatvės pensija nesiekė 300,00 Eur, įtakos susiklosčiusių santykių kvalifikavimui neturi. Teismui nekėlė abejonių, kad ieškovės sprendimas paimti tokio dydžio paskolą ir pasiryžimas mokėti tokio dydžio mėnesinę įmoką buvo įvertintas ir pasvertas, juolab kai nei ieškovės atstovas, nei jos sūnus J. K. ar R. K. nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių suabejoti O. D. M. nuovoka, jos psichine būkle ir galėjimu suprasti savo veiksmų prasmę. Priešingai, J. K. ir R. K. tvirtino, kad O. D. M. turėjo (verslo) planą, buvo ryžtinga ir jie skaitėsi su jos nuomone.

20.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (redakcija, galiojusi sutarties sudarymo metu) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas vartojimo kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka). Paskolos sutarties sudarymo metu dar negaliojo specialus Su nekilnojamojo turtu įkeitimu susijusio kredito įstatymas (įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 1 d.). Taigi, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas ir Su nekilnojamojo turto įkeitimu susijusio kredito įstatymas nagrinėjamoje byloje nebūtų taikomi net, jeigu teismas laikytų, kad tarp šalių yra sudaryta vartojimo (kredito) paskolos sutartis.

21.       Ieškovė sudarytą paskolos sutartį prašė pripažinti negaliojančią dėl prieštaravimo CK 1.80 straipsnio (CK 6.4 straipsnio, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – Finansų įstaigų įstatymas) 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir Atsakingo skolinimosi nuostatų 16 punkto) ir 1.81 straipsnių nuostatoms.

Dėl Atsakingojo skolinimo nuostatų 16 punkto pažeidimo

22.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės atstovo akcentuojamos Atsakingojo skolinimo nuostatos, patvirtintos Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – Nuostatos), kurios užtikrina tinkamą atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą, taikomos tik kreditams (įskaitant finansinės išperkamosios nuomos sandorius), suteikiamiems fiziniams asmenims (namų ūkiams) (Nuostatų 3 punktas). Nuostatai netaikomi: kreditams, kurie teikiami ūkininkams Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme nustatytai ūkininko veiklai plėtoti (Nuostatų 4.1. papunktis). Teismas laikė, kad labiau tikėtina, jog paskola ieškovei buvo išduota kaip ūkininkei, užsiimančiai žemės ūkio veikla, ir norinčiai plėsti (keisti) ūkininkavimo veiklą. Todėl teismas sprendė, kad Atsakingojo skolinimo nuostatos negali būti taikomos vadovaujantis Nuostatų 3 punkto ir 4.1. papunkčio nuostatomis.

23.       Be to, Nuostatų 4 punkte nustatyta, kad nuostatai taikomi Lietuvos Respublikos bankams, užsienio bankų filialams, Centrinei kredito unijai ir kredito unijoms, išskyrus atvejus, kai šie asmenys veikia kaip vartojimo kredito davėjai pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą. Kitiems ūkio subjektams, teikiantiems Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas finansines paslaugas (teismo pastebėjimas – skolinimas (įskaitant hipotekines paskolas) ir finansinė nuoma (lizingas), išskyrus atvejus, kai šie asmenys veikia kaip vartojimo kredito davėjai pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą, rekomenduojama laikytis Nuostatų.

24.       Teismas nustatęs, kad atsakovė yra užsienio kapitalo įmonė, kuri nesiverčia licencinių finansinių paslaugų teikimu, kurios pagrindinė veikla – hipotekinių paskolų teikimas, sprendė, kad net jei atsakovei ir galėtų būti taikomos minėtos Atsakingo skolinimosi nuostatos, pagal nurodytą reglamentavimą atsakovei Atsakingo skolinimosi nuostatas tik rekomenduojama laikytis. Teismas pažymėjo, kad nenustačius paskolos davėjo pareigos vertinti paskolos gavėjo kreditingumą pažeidimo Atsakingojo skolinimo nuostatų prasme, nėra pagrindo svarstyti apie jam sukeliančias neigiamas šios pareigos neįvykdymo pasekmes ir bendrosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK nuostatos taikymą.

Dėl Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto pažeidimo

25.       Pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi ginčo sandorių sudarymo metu ir nėra pasikeitusi) finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

26.       Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, šios normos numato finansų įstaigos pareigą turėti rašytines vidaus taisykles, kurios užtikrintų, jog įstaiga, sudarydama sandorius dėl finansinių paslaugų teikimo ir investuodama lėšas, veiktų saugiai bei patikimai, galėtų laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti; inter alia (taip pat) prieš priimant sprendimą skolinti įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

27.       Nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas nurodė, kad įmonėje nebuvo jokių rašytinių vidaus taisyklių, nustatančių, kaip turėtų būti sudaromi sandoriai su skirtingais finansiniais rinkos dalyviais, t. y. įmonėje išduodant paskolas fiziniam asmeniui asmeniniams poreikiams tenkinti buvo laikomasi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo reikalavimų, o ūkio subjekto (juridinio asmens) atvejais paskolos išdavimo galimybė visada yra vertinama individualiai. Be to, jų įmonė paskolas išduoda tik su turto įkeitimu, siekiant apsaugoti pačios finansų įstaigos interesus.

28.       Byloje kilo ginčas, kiek atsakovė buvo atsakinga ir įvykdė pareigą įsitikinti, kad ieškovės finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad ieškovė sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Teismas pažymėjo, kad įstatymas nedetalizuoja tokio finansinio vertinimo kriterijų, duomenų vertinimas yra paskolos davėjo veikla, atliekama užsiimant sau įprasta kreditavimo veikla pagal nustatytas vidaus taisykles ir prisiimant tokios veiklos riziką.

29.       Teismas vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė buvo nepakankamai apdairi ir tai lėmė jos negalėjimą laiku ir tinkamai vykdyti paskolos sutarties, nepaneigia atsakovės, kaip kredito įstaigos, pareigos įvertinti, ar paskolos gavėjas bus pajėgus grąžinti jam paskolintą sumą (apsauginis tikslas). Paskolos davėjas, nustatęs, kad paskolos gavėjas nebus pajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų visą paskolos laikotarpį, turi pareigą paskolos nesuteikti. Paskolos gavėjo subjektyvus supratimas apie savo finansinę situaciją įtakos šiai paskolos davėjo pareigai, jos tinkamam vykdymui teisinės reikšmės neturi. Teismas laikė, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovė tinkamai atliko pareigą įvertinti ieškovės kreditingumą (mokumą).

30.       Teismo vertinimu, galimas atsakingo skolinimo principo pažeidimas, atsižvelgiant į nurodytus Lietuvos apeliacinio teismo bei kasacinio teismo išaiškinimus, lemia galimą civilinės atsakomybės kredito įstaigai taikymą, bet nelemia sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Dėl to teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti paskolos sutartį negaliojančia dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo. Kadangi ieškovė neprašė atsakovės UAB „Kredito garantas“ veiksmų (ne)teisėtumą vertinti civilinės atsakomybės sąlygų kontekste, teismas to savo iniciatyva ir nedarė.

Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.81 pagrindu

31.       Teismo nuomone, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad tokio dydžio paskola ieškovei negalėjo būti išduodama, o paskolos sutartis buvo sudaryta ne ieškovės interesų tenkinimui. Nurodoma aplinkybė, kad ieškovė yra garbaus amžiaus, pensininkė, nesudarė pagrindo teismui preziumuoti ir spręsti, kad ieškovei negalėjo būti išduodama paskola, juolab kai bylos įrodymų visetas leido teismui daryti labiau tikėtiną išvadą apie vykdytą ūkininkavimo veiklą (daržovių pardavimą) ir kitų pajamų, be gaunamos pensijos turėjimą.

32.       Teismas konstatavo, kad sprendžiant ginčą viešojo intereso elementų nenustatyta. Ieškovė neįrodė, kaip paskolos sutartis ir hipotekos sutartis prieštarauja gerajai moralei. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti CK 1.81 straipsnio ir pripažinti negaliojančiomis 2015 m. gegužės 19 d. paskolos sutarties ir tos pačios dienos hipotekos sutarties.

33.       Teismas nustatė, kad atsakovei A. Š. nuo 2021 m. birželio 22 d. pagal turto pardavimo iš varžytinių aktą nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini).

34.       Byloje kilo ginčas dėl iškeldinimo, ieškovė O. D. M., atsakovai R. ir J. K. su nepilnamečiais vaikais nesutiko gera valia išsikraustyti iš atsakovei A. Š. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto.

35.       Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo 2015 m. gegužės 19 d. paskolos sutartį pripažinti negaliojančia ir niekine, taikyti restituciją, todėl ieškovės patikslintą ieškinį atmetė. Teismas darė išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė O. D. M. ir jos sūnaus J. K. šeima teisėtai gyvena gyvenamajame name su ūkiniais ir kiemo pastatais, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad atsakovė A. Š. įrodė priešieškinio faktinį pagrindą, todėl jos reikalavimus dėl ieškovės O. D. M. ir atsakovų R. ir J. K. su nepilnamečiais vaikais iškeldinimo iš užimamo nekilnojamojo turto CK 4.98 straipsnio pagrindu patenkino.

 

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

36.       Apeliaciniu skundu ieškovė O. D. M. (toliau – ir apeliantė) prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti; 2) esant procesiniam pagrindui, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 3) atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo dienos (el. b. t. 5, l. 141 – 151). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė nepagrįstą išvadą, kad paslaugos buvo suteiktos ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Nė viena bylos šalis nepaaiškino kokio modelio šiltnamis bus perkamas, kokio dydžio, kiek tiksliai kainuos, kokį kiekį gėlių sugebės užauginti, kokia naudą duos, koks šiltnamio atsiperkamumas, nebuvo pateikta jokio verslo plano. Skundžiamo sprendimo 48 punkte, pirmosios instancijos teismas pats konstatuoja, kad liudytojų paaiškinimai yra prieštaringi. Be to, apeliantės paskutinė deklaracija už vykdytą ūkininko veiklą buvo penkeri metai iki paskolos suteikimo, todėl akivaizdu, kad apeliantė ūkinės veiklos nevykdė. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė vykdė ūkinę veiklą.

1.2.                      Teismas neatskyrė šalis siejusių ikisutartinių ir sutartinių santykių. Apeliantės kredito paraiškoje nurodyta, kad paskola imama šiltnamiui, tačiau paraiška yra ikisutartinių santykių stadija, tuo tarpu sudarytoje paskolos sutartyje nurodyta, kad paskola imama ne verslo, o asmeniniais vartojimo tikslais. Šalis siejo vartojimo teisiniai santykiai.

1.3.                      Teismas apeliantės argumentus dėl atsakingo skolinimosi nuostatų vertino, ne kaip detalizuojančius CK 6.4 straipsnyje numatytą kreditoriaus pareigą elgtis sąžiningai ir teisingai, o kaip rekomendacinio pobūdžio teisės aktą (skundžiamo sprendimo 69 punktas). Teismas konstatavo, kad Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatyto imperatyvo tikrinti kredito gavėjo kreditingumą pažeidimas gali sąlygoti tik civilinės atsakomybės taikymą atsakovei, o ne sandorio pripažinimą negaliojančiu (skundžiamo sprendimo 86 punktas). Šiuos motyvus teismas laikė neaktualiais, kadangi ginčo sandorio nelaikė vartojimo sandoriu.

1.4.                      Atsakovas, būdamas verslo subjektas finansinių paslaugų teikimo srityje žinojo ir privalėjo žinoti apie jam tenkančią pareigą įvertinti kredito gavėjo kreditingumą, tačiau to sąmoningai nedarė. Apeliantės pajamas sudaro viso labo trečdalis mėnesinės įmokos pagal ginčo sutartį, tačiau atsakovė, vis vien suteikė kreditą. Todėl akivaizdu, kad atsakovės elgesys vertintinas kaip neatitinkantis subjektyviųjų sąžiningumo kriterijų CK 6.4 straipsnio prasme.

1.5.                      Teismas netinkamai taikė CK 6.4 ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnius. Apeliantė nesiekė pripažinti sutarties niekine ir negrąžinti pasiskolintų pinigų kaip daro prielaidą pirmosios instancijos teismas (skundžiamo sprendimo 78 punktas), apeliantė prašė taikyti restituciją, grąžinti atsakovei nesumokėtas kredito sumas.

1.6.                      2015 m. gegužės 19 d. paskolos sutartis Nr. 27171 sudaryta su 79 m. amžiaus žmogumi, nevertinant jo kreditingumo, nesidomint apie jo buvusią ūkinę komercinę veiklą ar santaupas, įkeičiant visą žmogaus turimą turtą, akivaizdžiai neapsaugo silpnesnių visuomenės narių interesų, neužkerta kelio piktnaudžiauti teise, bei neatitinka geros moralės kriterijų, todėl sudaro pagrindą sutartį pripažinti niekine CK 1.81 straipsnio pagrindu.

1.7.                      Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2KT-2-343/2022 sujungiant Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinę bylą Nr. e2-2628-1160/2022 su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų civiline byla Nr. e2-168-570/2022 buvo pažeistos apeliantės subjektinės teisės, nes šiose bylose dalyvavo skirtingos šalys. Apeliantei buvo nepagrįstai apsunkinta galimybė naudotis savo procesinėmis teisėmis, faktiškai vienu metu nagrinėjant dvi skirtingas bylas.

37.       Atsakovė UAB „Kredito garantas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantės O. D. M. apeliacinį skundą atmesti (el. b. t. 5, l. 189 – 195). Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus, ignoravo paskolos sutartyje nurodytą paskirtį. Priešingai, teismas įrodymus vertino nuosekliai ir nustatė, kad tikrasis paskolos panaudojimo tikslas buvo šiltnamio gėlių auginimui įsigijimas. Apeliantės sūnus nurodė, kad naujo tokio šiltnamio vertė 180 000,00 Eur, todėl akivaizdu, kad šiltnamis nėra skirtas gėlių auginimui savo malonumui. Paskolos sutartis sudaryta ūkinės komercinės veiklos vykdymo tikslu.

2.2.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantė nuo 2011 m. nebesiverčia ūkininkavimu ir šią aplinkybę pagrindžia GPM deklaracijos, kurios jau 5 metai iki paskolos sutarties sudarymo nebuvo teikiamos VMI. Atsakovė pažymi, kad GPM deklaracijų neteikimas VMI nereiškia, kad apeliantė nevykdė jokios veiklos. Apeliantės ūkininkės pažymėjimas buvo galiojantis, nebuvo sustabdytas ar panaikintas, todėl labiau tikėtina, kad ūkininkavimas buvo vykdomas, tik nebuvo deklaruojamos gaunamos pajamos.

2.3.                      Apeliantės nuomone, paskolos sutartis yra niekinis ir negaliojantis sandoris, nes pažeidė CK 6.4. straipsnį ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Atsakovė nurodo, kad CK 6.4. straipsnyje yra nurodyti prievolių vykdymo principai, šalių pareigos. Pats savaime šių principų nesilaikymas nereiškia pagrindo pripažinti sudarytą sandorį negaliojančiu. Nustatytų principų nesilaikymas sudaro tik pagrindą tam tikrai atsakomybei atsirasti, kuri turi būti proporcinga padarytam pažeidimui. Priešingas šios teisės normos aiškinimas reikštų, kad bet kuris sandoris, kurį pažeidžia viena iš šalių tampa niekiniu ir negaliojančiu.

2.4.                      Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyti reikalavimai finansų įstaigai, kurie yra skirti finansų įstaigos rizikos valdymui. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnis yra septintame skirsnyje, kuris reglamentuoja Finansų įstaigos verslo riziką ir jos apribojimus. Šio skirsnio nuostatos nustato kaip savo riziką turi vertinti ir apriboti finansų įstaigos. Šis skirsnis nereglamentuoja ir nenustato reikalavimų finansų įstaigoms kaip turi būti vertinami pavieniai atskiri finansų įstaigos klientai.

2.5.                      Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nevertino visų aplinkybių, kuriomis apeliantė vadovavosi prašydama pripažinti paskolos sutartį negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu. Atsakovė pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kad atsakovė turėjo tikslų, priešingų viešajai tvarkai ar gerai moralei. Paskolos sutartis pati savaime nėra viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris. Paskolos sutartis yra CK ir kituose teisės aktuose reglamentuota sutarčių rūšis, kurią šalys gali laisva valia sudaryti. Toks sandoris negali prieštarauti viešajai tvarkai, nes įstatymų leidėjas tokį sandorį yra įtvirtinęs kaip leistiną.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

38.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

39.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

40.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo ir patenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimai dėl iškeldinimo iš atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ieškovė nurodė, kad paskolos sutartis turėjo būti kvalifikuojama kaip vartojimo paskolos sutartis ir sandoris turėjo būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu ir niekiniu CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

41.       Atsakovė A. Š. prašo prijungti papildomus įrodymus – 2023 m. liepos 5 d. Marijampolės savivaldybės administracijos Sasnavos seniūnijos raštą ,,Dėl apleisto žemės sklypo“ Nr. 8S-76 (40.1 E) (DOK-17535). Nurodoma, kad nors šiuo metu dėl vykstančių teisinių procesų dar neturi galimybės naudoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau minėtas raštas teigia, jog ji gali patirti nuostolių dėl neprižiūrimo žemės sklypo. Trečiasis asmuo notarė M. Č. prašė teismo savo nuožiūra spręsti dėl atsakovės prašymo priimti papildomus įrodymus (DOK-19272). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė savo nuomonės dėl prašomų prijungti papildomų įrodymų.

42.       CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).

43.       CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

44.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktą įrodymą, jo turinį, aplinkybes, kurias juo siekiama pagrįsti, CPK 180, 314 straipsnių nuostatas, sprendžia, kad nėra pagrindo jų priimti. Prašomas priimti naujas įrodymas neturi įtakos sprendžiant šalių ginčą.

Dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo

45.       Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį, vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku – fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.2281 straipsnio 2, 3 dalys). Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme pateiktos analogiškos vartotojo ir verslininko sąvokos (2 straipsnio 19, 24 punktai).

46.       Kasacinio teismo praktika dėl vartojimo teisinių santykių kvalifikavimo yra gausi ir išplėtota – remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016 31, 32 punktus; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą, kt.). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą).

47.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog ieškovė O. D. M. paskolą pirkti šiltnamį paėmė ne asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, o ūkininkavimo veiklai vykdyti (verslui plėsti). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal byloje esančius įrodymus galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad visgi paskolos sudarymo metu šeima užsiėmė ūkininkavimu, ieškovė tiek savo sūnui, tiek jo sutuoktinei teigė, kad reikia nuo daržovių pereiti prie gėlių auginimo.

48.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė neginčija nustatytų dviejų iš trijų būtinų aplinkybių, t. y. sutartį sudarė fizinis asmuo ir paslaugas suteikė verslininkas. Šioje byloje nebuvo nustatyta ūkinei komercinei veiklai būtinų požymių: veikla nuolatinė, savarankiška, t. y. savo rizika plėtojama, siekiant pelno, susijusi su daiktų pirkimu-pardavimu ar paslaugų teikimu kitiems asmenims už atlyginimą. Apeliantė tvirtina, kad nė viena bylos šalis, įskaitant atsakovę, kuri neva tai kaip teigė finansavo verslą, nesugebėjo ir nepaaiškino kokio modelio šiltnamis bus perkamas, kokio dydžio, kiek tiksliai kainuos, kokį kiekį gėlių sugebės užauginti, kokia naudą duos, koks šiltnamio atsiperkamumas, nebuvo pateikta jokio verslo plano.

49.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė yra fizinis asmuo, o kreditorius (atsakovė) – verslininkas, ginčo dėl to nėra. CK 2.4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad verslininkas – tai fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine-komercine veikla. Verslui, kaip specifinei asmens veiklai, apibūdinti nacionalinės teisės aktuose gali būti vartojamos ekonominės, ūkinės-komercinės, individualios veiklos sąvokos. Pažymėtina, kad vartojimo sutarties kvalifikavimo aspektu šių sąvokų reikšmė yra analogiška, t. y. konstatavus, kad asmuo užsiima ekonomine, ūkine–komercine, individualia veikla ar verslu ir ši veikla atitinka tris esminius požymius: yra tęstinė (nuolatinė), savarankiška, ja siekiama ekonominės naudos, – prekių pardavėjas ar paslaugų teikėjas vartojimo sutartyje pripažintinas verslininku. Ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno) (Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, „Teismų praktika“ Nr. 30, 2009 m.).

50.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė O. D. M. yra ūkininkė (el. b. t. 5, l. 36). Ieškovė deklaravo iš ūkininko veiklos gautas pajamas 2004 m., 2006 m. (el. b. t. 5, l. 7 – 12). Ieškovė 2015 m. pateikė atsakovei UAB „Kredito garantas“ paraišką dėl 32 000,00 Eur paskolos suteikimo 10 metų laikotarpiui šiltnamio pirkimui (e. b. l. t. 2, l. 59). 2015 m. gegužės 19 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios 1.4. punkte numatyta, kad paskolos panaudojimo paskirtis: paskolos gavėjo asmeniniams tikslams (el. b. l. t. 1, b. l.12 – 23). Paskolos grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto, priklausančio ieškovei, – žemės sklypo, gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais hipoteka. Po paskolos sutarties sudarymo ieškovė mokėjo paskolos įmokas (el. b. t. 2, l. 60, t. 4, l. 171 – 173). Liudytoju apklaustas ieškovės sūnus J. K. paaiškino, kad ieškovė buvo ūkininkė, o šiltnamis buvo skirtas auginti gėles pardavimui, šiltnamis turėjo būti šildomas, naujo tokio šiltnamio kaina siekia 180 000,00 Eur, dėl apgaulės ieškovei šiltnamis nebuvo perduotas, jie Lenkijoje įsigijo gana didelį trąšų kiekį gėlėms auginti ir šios trąšos nesunaudotos iki šiol (2022 m. kovo 21 d. teismo posėdžio garso įrašo 00:30:02-01:14:52). Apklaustas liudytoju UAB „Kredito garantas“ darbuotojas S. K. parodė, kad susitikimo metu jis apžiūrėjo ūkį bei matė dirbamus šiltnamius (2022 m. spalio 18 d. teismo posėdžio garso įrašo 00:04:45-1:00:35). Iš byloje apklaustų liudytojų, šalių atstovų nustatyta, kad paskolos sutarties sudarymo metu ieškovė O. D. M. buvo sąmoninga, savarankiškai gebėjo priimti sprendimus ir suprasti jų reikšmę. Paraišką dėl paskolos suteikimo ieškovė pateikė ir pasirašė pati, savo noru nuvyko pas notarę ir pasirašė abi sutartis.

51.       Jeigu kyla abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, koks buvo sutarties tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020, 22 punktas). Specialios taisyklės, skirtos vartotojui kaip silpnesniajai šaliai apsaugoti, taikomos tik sutartims, kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius ir kurios niekaip nėra susijusios su jo verslu ar profesija, taigi ši apsauga nėra pateisinama tuomet, kai sutartis sudaryta siekiant su profesine veikla susijusių tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-1075/2020, 20 punktas).

52.       Nagrinėjamu atveju paskolos sutartyje yra nurodytas paskolos paskirties tikslas – paskolos gavėjo asmeniniams tikslams. Atsakovės atstovas laikėsi pozicijos, kad paskolos sutartyje buvo padarytas rašymo apsirikimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina būtent pačios ieškovės laisva valia įrašytą į paraišką paskolos gavimo tikslą – šiltnamio įsigijimui – ekonominei veiklai vykdyti. Ieškovė gaudama 32 000,00 Eur paskolą siekė įsigyti šildomą šiltnamį, kuriame augintų gėlės ir jas parduotų, t. y. siekė (planavo) vykdyti gėlių auginimo ir pardavimo tęstinę (nuolatinę), savarankišką ekonominę veiklą, kuria siekiama gauti nuolatinių pajamų. Vertinant šį tikslą turi reikšmės aplinkybė, kad ieškovė paskolos sutartį sudarė turėdama funkcinių ryšių su verslu (ūkininkavimu), kuriam finansuoti buvo sudaryta paskolos sutartis. Pačiame paskolos 1.4. punkte numatyta paskolos davėjo teisė pareikalauti iš paskolos gavėjo įrodymų apie tikslinį paskolos panaudojimą. Jeigu paskola yra suteikiama asmeniniams poreikiams tenkinti, toks tikslinės paskolos patikrinimas neturi jokios prasmės. Be to, logiškai nepagrįsti ir nenuoseklūs ieškovės argumentai, kad 32 000,00 Eur paskola buvo gauta tik asmeniniams poreikiams tenkinti, kai tuo pačiu tvirtinama, kad ieškovės pajamos per mėnesį sudarė 253,08 Eur senatvės pensija ir 22,90 Eur našlės pensija, iš viso 275,98 Eur. Tokiu atveju susidarytų tik 266,67 Eur įmokos be palūkanų per mėnesį, kas keltų abejones kredito davėjui suteikti paskolą asmeninių poreikių tenkinimui 10 metų laikotarpiui. Aplinkybė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu neaugino gėlių, neįsigijo šildomo šiltnamio, taip pat, kad, ieškovės teigimu, atsakovė nepateikė duomenų apie tai kokią naudą duos šiltnamis, koks šiltnamio atsiperkamumas, jokio verslo plano, nepaneigia paskolos sutarties sudarymo tikslo. Taigi, ieškovei, veikiant šiuo konkrečiu atveju kaip verslininkui, nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai ir ieškovė, kaip vartotojas, yra silpnesnioji santykių šalis.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu

53.       CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sutartis gali būti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu tuomet, kai ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas ir jame nurodyta ankstesnė kasacinio teismo praktika).

54.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Kadangi sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuojant dispozityviam, bet ne imperatyviam teisinio reguliavimo metodui, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas išsaugant sandorį. CK 1.80 straipsnio 1 dalies taikymas sietinas su šių dviejų būtinųjų sąlygų konstatavimu – kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl šių sąlygų buvimo, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019, 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes, to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai būtų nepakankamai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012).

55.       Ieškovė sudarytą paskolos sutartį prašė pripažinti negaliojančia CK 6.4 straipsnio, Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir Atsakingo skolinimosi nuostatų 16 punkto nuostatų pagrindu.

56.       CK 6.4 straipsnyje numatyta, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Šios pareigos pažeidimas yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2022, žr. 46 punktas).

57.       Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. ) įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

58.       Atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2011 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 03-144 (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.), 4.1. punkte nustatyta, kad nuostatai netaikomi kreditams, kurie teikiami ūkininkams Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatyme numatytai ūkininko veiklai plėtoti. Kadangi ieškovė yra ūkininkė, suteikta paskola ūkininkavimui, Atsakingojo skolinimo nuostatai ieškovės ir atsakovės paskolos teisiniams santykiams negali būti taikomi, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti klausimo, ar Atsakingo skolinimosi nuostatų 16 punkto įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme.

59.       Nagrinėjamoje byloje yra ginčijama paskolos sutartis kaip negaliojantis sandoris ne dėl joje įtvirtintos nuostatos, kuri, ieškovės nuomone, prieštarauja CK 1.80 straipsniui, bet kaip negaliojantis sandoris, kuris nebuvo vykdomas pagal CK 1.80 straipsnį, į kurio taikymo apimtį patenka CK 6.4 straipsnio ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto normos. Ieškovės vertinimu, atsakovė (kreditorius) pažeidė pareigą atlikti ieškovės kreditingumo vertinimą, dėl ko išdavė kreditą asmeniui, kuris nėra pajėgus jį grąžinti. Ieškovės nurodomos teisės normos, reglamentuojančios šalių ikisutartines ir sutartines bendrojo pobūdžio pareigas, finansų įstaigų pareigas, nenustato imperatyviųjų teisės normų CK 1.80 straipsnio prasme, pagal kurią siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl ginčijamos sutarties prieštaravimas šioms normoms ieškovės pasirinktu būdu negali būti nustatytas. Ieškovės nurodytose teisės aktuose yra nurodytas tik privalomojo (imperatyviojo) pobūdžio teisės normos, kurios saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus, o dėl jų (įskaitant kreditoriaus pareigos vertinti vartotojo kreditingumą) pažeidimo gali būti taikoma tik civilinė atsakomybė, o ne sandorių pripažinimo negaliojančiu gynybos būdas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-20-1075/2023 70 punktą). Šioje byloje ieškovė neįrodinėjo bendrųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.245–6.255 straipsniai).

60.       Pirmosios instancijos teismas sprendime klaidingai analizavo atsakovės pareigos atlikti ieškovės kreditingumo vertinimo tinkamumą prievolinių teisinių santykių kontekste, kadangi, kaip jau nurodyta aukščiau, ši kreditoriaus prievolė nėra imperatyvi CK 1.80 straipsnio prasme. Vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas dėl lingvistinės normos išraiškos nepakankamas pripažinti, kad norma yra imperatyvi ir patenka į CK 1.80 straipsnio taikymo apimtį. Nepaisant klaidingo argumentavimo, pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingą išvadą, kad galimas atsakingo skolinimo principo pažeidimas nelemia sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, su kuo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

61.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada ir išdėstyti motyvai dėl atsakovės pareigos atlikti ieškovės kreditingumo vertinimą gali daryti poveikį bylos šalių teisėms ar pareigoms ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje. Todėl laiko tikslinga pašalinti skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus, susijusius su kreditingumo vertinimu, ir išvadą, kad dėl to negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovė tinkamai atliko pareigą įvertinti ieškovės kreditingumą (mokumą).

Dėl sandorio pripažinimo niekiniu CK 1.81 straipsnio pagrindu

62.       CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018 72 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

63.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sprendžiant ginčą viešojo intereso elementų nenustatyta. Ieškovė neįrodė, kaip paskolos sutartis ir hipotekos sutartis prieštarauja gerajai moralei. Dėl to nėra pagrindo taikyti CK 1.81 straipsnio ir pripažinti negaliojančiomis 2015 m. gegužės 19 d. paskolos sutarties ir tos pačios dienos hipotekos sutarties. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo byloje ištirtais įrodymais, šalių paaiškinimais ir liudytojo parodymais ir nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad tokio dydžio paskola ieškovei apskritai negalėjo būti išduodama, o paskolos sutartis buvo sudaryta ne ieškovės interesų tenkinimui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bylos įrodymų visetas leidžia teismui daryti labiau tikėtiną išvadą apie vykdytą ūkininkavimo veiklą (daržovių pardavimą) ir kitų pajamų, be gaunamos pensijos, turėjimą. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškovė matė paskolos sutartį ir įmokų mokėjimo grafiką, kaip sutarties priedą, taip pat savo noru nuvyko pas notarę ir pasirašė abi sutartis, suprato, kad ima 35 000,00 Eur paskolą ir įkeičią turtą (2022 m. kovo 21 d. teismo posėdžio garso įrašo 00:13:13-00:22:08). Liudytojas S. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad su ieškove paskolos sutarties sąlygos buvo aptariamos ne kartą, jai paaiškino sutarties turinį ir ji niekieno neverčiama sutiko imti paskolą su turto įkeitimu (2022 m. spalio 18 d. teismo posėdžio garso įrašo 00:04:45-1:00:35). Iš notarės atsiliepimo matyti, kad notarė ieškovei išaiškino hipotekinės sutarties sąlygas, ji įsitikino, kad ši supranta prisiimamų įsipareigojimų turinį ir kas jai aiškinama.

64.       Apeliaciniame skunde kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnio nuostatoms nurodomi faktiniai argumentai ir teigiama, kad paskola buvo suteikta 79 amžiaus moteriai 10 metų laikotarpiu, kai vidutinė moterų gyvenimo trukmė yra 82 metai, atsakovė neturėjo ir nerinko jokios informacijos apie ieškovės vykdomą ūkinę komercinę veiklą, mėnesinės pajamos kredito sutarties sudarymo metu buvo beveik keturis kartus mažesnės nei mėnesinė kredito sutarties įmoka, prievolė buvo užtikrinta įkeičiamu turtu, kuris nesusijęs su neva tai planuojama vykdyti komercine veikla, prievolei užtikrinti buvo įkeistas vienintelis apeliantei priklausantis nekilnojamasis ar bet koks kitoks turtas, ginčo sutartimi įkeisto turto baigtumas buvo įregistruotas likus savaitei iki ginčo sutarties sudarymo, nors pats namas pastatytas keletas metų iki ginčo sutarties sudarymo.

65.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliantės argumentai išimtinai yra susiję su ieškovės kreditingumo vertinimu paskolos sutarties sudarymo metu. Pagal teisės aktų nuostatas kreditingumo vertinimo pareiga nustatyta kredito davėjui, todėl jam tenka pareiga patikrinti kredito gavėjo suteiktą informaciją ir įsitikinti jos teisingumu sutarties sudarymo momentu. Tačiau, teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovės argumentai, jog kredito davėjo pareigos įsitikinti ieškovės kreditingumu pažeidimas yra pakankamas pagrindas pripažinti paskolos sutartį negaliojančia ab initio, yra nepagrįsti. Kaip jau nurodyta šios nutarties 59 punkte remiantis bendrosiomis CK taisyklėmis, reglamentuojančiomis sandorių negaliojimo institutą bei civilinę atsakomybę, konstatuotina, kad kreditoriaus pareigos pažeidimas lemia civilinės atsakomybės, o ne sandorio negaliojimo teisines pasekmes. Dėl šių argumentų nėra pagrindo analizuoti apeliacinio skundo argumentų, kadangi tokios analizės išvados nelems ieškovės siekiamo teisinio rezultato. Dėl to taip pat nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl ieškovės amžiaus, bet nepasisakė dėl kitų teisminio nagrinėjimo metu iškeltų argumentų, nes tokių argumentų vertinimas būtų tik savitikslis ir iš esmės neturėtų jokios įtakos sprendžiant ieškovės iškeltą klausimą dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu.

66.       Kadangi sutartį ginčijantis asmuo privalo įrodyti, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti, o ieškovė ginčijo sandorį dėl kreditingumo patikrinimo pareigos pažeidimo, kas, ieškovės nuomone, būtų sudarę pagrindą spręsti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ne dėl paskolos suteikimo, o įkeičiamo turto gavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė pareigos įrodyti, jog paskolos sutartis prieštarauja CK 1.81 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms, neįvykdė, dėl ko apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Ieškovė siekė gauti paskolą, o atsakovė suteikti paskolą ir užtikrinti paskolos gavimą nekilnojamojo turto hipoteka, tokie šalių ketinimai nėra per se priešingi viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Dėl bylų sujungimo

67.       CPK 136 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs, jog teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Taigi, įstatyme nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga sujungti bylas į vieną bylą tuo atveju, jeigu teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, su sąlyga, kad, taip sujungus bylas, bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai.

68.       Nagrinėjamoje byloje priimta Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartimi sujungta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinė byla Nr. e2-2628-1160/2022 ir Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų civilinė byla Nr. e2-168-570/2022 į vieną civilinę bylą, motyvuojant tuo, kad taip ginčai bus greičiau ir teisingai išnagrinėti (CPK 7 straipsnis, 136 straipsnio 4 dalis).

69.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantė neturėjo jokios galimybės ir teisinių priemonių pirmoje instancijoje šią nutartį apskųsti ar kitaip jai prieštarauti. Nagrinėjamu atveju nėra tenkinamos nė viena iš CPK 136 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų. Šiose bylose dalyvavo skirtingos šalys. Tai nebuvo bylos pagal to pačio ieškovo ieškinį skirtingiems atsakovams arba skirtingų ieškovų tiems patiems atsakovams. Pažymėtina, kad nors vienos bylos išnagrinėjimo rezultatas tiesiogiai priklauso nuo kitos, tačiau jos nėra tapačios subjektų atžvilgiu. Todėl buvo padarytas akivaizdus procesinės teisės pažeidimas. Šis pažeidimas lėmė tai, kad dvi skirtingos suinteresuotos šalys atsakovė UAB „Kredito garantas“ ir ieškovė pagal priešieškinį A. Š. dalyvavo viename civiliniame procese su faktiškai sutampančiu suinteresuotumu. Prie ne savo bylų abiem šioms šalims buvo suteikta prieiga, teisė susipažinti su jų medžiaga, teikti juose prašymus prieštarauti apeliantės prašymams ir samprotavimams, naudotis kitomis CPK 42 straipsnyje numatytomis teisėmis. Taip apeliantei buvo nepagrįstai apsunkinta galimybė naudotis savo procesinėmis teisėmis, faktiškai vienu metu nagrinėjant dvi skirtingas bylas ir buvo pažeista apeliantės teisė į teisingą teismą, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principai tai pat nebuvo įgyvendinti. Apeliantė vienu metu turėjo ir grįsti savo ieškinį byloje ir tuo pačiu metu atsikirtinėti į jai pareikštą ieškinį, kuris neturi jokio tapatumo su pirmosios bylos dalyku.

70.       Priešingai nei tvirtina apeliantė, apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad civilinio proceso prasme nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-2628-1160/2022 ir civilinę bylą Nr. e2-168-570/2022 laikytina, kad iš esmės dalyvavo tos pačios šalys. Tai, kad civilinėse bylose dalyvavo papildomai ir kitos šalys: atsakovė pagal ieškinį UAB „Kredito garantas“ ir ieškovė pagal priešieškinį A. Š. nėra procesinės teisės pažeidimas, kadangi CPK 136 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindas yra nustatyti ne identiškas šalis, o teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog sujungus bylas bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad abiejose bylose kilęs ginčas iš esmės yra susijęs su 2021 m. birželio 22 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu, t. y. Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl minėto varžytynių akto teisėtumo, o Marijampolės apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje ieškovė, remdamasi šiuo turto pardavimo iš varžytynių aktu kaip nuosavybės teisės įgijimo pagrindu, prašo atsakovus iškeldinti iš ginčo turto. Nagrinėjamoje byloje Nr. e2-2628-1160/2022 dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nustatyti faktai turės prejudicinę reikšmę priimant teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-168-570/2022 dėl iškeldinimo. Taigi, bylų sujungimas lėmė greitesnį ginčų išnagrinėjimą. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad dėl bylų sujungimo buvo pažeistos ieškovės procesinės teisės, nes toks teiginys nepagrįstas nei teisiškai, nei faktiškai.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

71.       Teisėjų kolegijos vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.

72.       Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir juos įvertino, remdamasis įrodymų vertinimo principais. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

73.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Kadangi šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas. Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 29 d. nutartimi atidėtas ieškovei (apeliantei) O. D. M. 650,00 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas, paduodant apeliacinį skundą, iki apeliacinio skundo šioje byloje išnagrinėjimo. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, 650,00 Eur žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei iš ieškovės.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a : 

 

Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, pašalinant iš sprendimo motyvus, susijusius su kreditingumo vertinimu, ir išvadą, kad dėl to negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad atsakovė tinkamai atliko pareigą įvertinti ieškovės kreditingumą (mokumą).

Priteisti iš ieškovės O. D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 650,00 Eur (šešių šimtų penkiasdešimties eurų) žyminio mokesčio dalį. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Simona Dementavičienė

 

 

Anita Sereikienė

 

 

Agnė Vyliaudaitė