Civilinė byla Nr. e2A-535-407/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00691-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.2.3; 2.6.8.8
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovei uždarai akcinei bendrovei Žemės ūkio paskolų garantijų fondui dėl garantinės išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BKU „Vilniaus kreditas“ prašė priteisti iš atsakovės UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo 178 041,05 Eur garantinę išmoką, 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2012 m. liepos 26 d. atsakovė išdavė garantiją pagal šalių 2011 m. spalio 25 d. sudarytos Sutarties dėl garantijų teikimo sąlygas (toliau – Garantija). Garantija buvo užtikrintas ieškovės skolininkės UAB „Difera“ (toliau – Skolininkė) įsipareigojimų įvykdymas pagal 2012 m. liepos 23 d. sindikuotos paskolos sutartį, kurią ieškovė ir KU „Amber“ sudarė su UAB „Difera“ (toliau – Paskolos sutartis). 2013 m. spalio 8 d. šalys sudarė susitarimą dėl Paskolos sutarties pakeitimo. 2013 m. spalio 15 d. atliktas atsakovės Garantijos pakeitimas. 2015 m. balandžio 4 d. Skolininkei iškelta bankroto byla. 2017 m. rugsėjo 14 d. Skolininkė likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškovė 2017 m. gegužės 31 d. pateikė atsakovei prašymą išmokėti visą Garantijos išmoką. Atsakovė 2017 m. lapkričio 16 d. atsisakė vykdyti garantinį įsipareigojimą ieškovei, todėl pažeidė Garantijos ir Sutarties dėl garantijų teikimo sąlygas.
3. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Paskolos sutartimi iš dalies buvo finansuojamas įrangos įsigijimas pagal Skolininkės ir UAB „Costum“ (toliau – Tiekėja) sudarytą 2012 m. kovo 24 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Kreditas buvo išmokėtas pažeidžiant minėtoje sutartyje nustatytą atsiskaitymo už prekes tvarką. Dalis turto, kuris turėjo būti įsigytas, nebuvo perduotas Skolininkei, todėl nebuvo įkeistas kaip numatyta Paskolos sutarties Specialiųjų sąlygų 4.2.2 punkte. Ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimą sekti kredito, už kurį garantavo atsakovė, būklę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad tiek 2011 m. spalio 25 d. Sutartyje dėl garantijų tiekimo, tiek ir 2014 m. vasario 18 d. Sutartyje dėl garantijų tiekimo, atitinkamai 34 ir 31 punktuose, numatyta, kad UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo valdyba gali nuspręsti atsisakyti tenkinti Kredito unijos prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar šį prašymą tenkinti iš dalies, jei: nebuvo pateikti reikiami dokumentai; Kredito unija nesiėmė jokių priemonių, kad kredito gavėjas vykdytų pagal kredito sutartį numatytą įsipareigojimą įkeisti turtą ar nesiėmė priemonių išieškoti negrąžinto kredito ar jo dalies iš įkeisto turto arba panaikinti sandorius, kuriais kredito gavėjas tretiesiems asmenims perleido įkeistą turtą ar turtą, kurį Kredito gavėjas įsipareigojo įkeisti, išskyrus atvejus, kai bendrovė iš anksto su tuo raštiškai sutiko; Kredito unija be bendrovės raštiško sutikimo leido parduoti ar kitaip perleisti įkeistą turtą, kol yra galiojanti Kredito sutartis; Kredito unija išdavė kreditą ne pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį ir apmokėjo kredito gavėjo pateiktus dokumentus ne už kredito sutartyje numatytas pirkti materialines vertybes ir / ar teikiamas paslaugas; Kredito unija išdavė kreditą ne pagal Kredito sutartyje nurodytą paskirtį ir apmokėjo Kredito gavėjo pateiktus dokumentus ne už Kredito sutartyje numatytas pirkti materialines vertybes ar teikiamas paslaugas; Kredito unija netinkamai vykdė šios sutarties 9 punkte prisiimtus įsipareigojimus; Kredito unija pažeidė šios sutarties prisiimtus įsipareigojimus.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė bei kita kreditorė KU „Amber“ pagal Paskolos sutartį pervedė tiesiogiai tiekėjai UAB „Costum“ trimis mokėjimo pavedimais (2012 m. liepos 27 d., 2012 m. liepos 31 d., 2012 m. rugpjūčio 22 d.) iš viso 347 544,01 Eur (1 200 000 Lt), nors pagal 2012 m. kovo 24 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.2 punktą galėjo būti sumokėta tik 260 658,01 Eur (900 000 Lt) avanso suma, o kita 86 886 Eur (300 000 Lt) kredito dalis galėjo būti išmokėta tik įvykdžius Įrangos sutarties 4.1.3 punkte nurodytą sąlygą, t. y. pristačius prekes ir pasirašius prekių priėmimo–perdavimo aktą. Paskolos sutartyje paskolos išmokėjimo sąlygos nebuvo siejamos su Įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi. Teismas sprendė, kad Paskolos sutartyje įtvirtintos paskolos išmokėjimo sąlygos nebuvo pažeistos, nes atsakovė šių aplinkybių neginčijo. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovė nenurodė jokios konkrečios Paskolos sutarties Specialiosios dalies 6.2 punkto sąlygos, kurią ieškovė, išmokėdama kreditą, būtų pažeidusi.
7. Pagal Paskolos sutarties Specialiosios dalies 4.2.2 punktą, Skolininkė įsipareigojo paskolos grąžinimą užtikrinti, įkeisdama techniką, nurodytą Sutarties priede Nr. 2. Pasak teismo, tai reiškia, kad ieškovė sutiko finansuoti įrangos įsigijimą su sąlyga, kad paskolos sutarties vykdymas bus užtikrintas kredito gavėjos įsigytos įrangos įkeitimu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Tiekėjos nepristatytos įrangos, už kurią buvo atsiskaityta, vertė yra 230 160,26 Eur. Skolininkė šios įrangos dalies neįkeitė ieškovei, nors visa Skolininkės įsigyjama įranga turėjo būti įkeista, užtikrinant Paskolos sutarties vykdymą. Tiek 2011 m. spalio 25 d. Sutarties dėl garantijų tiekimo 25.2.2 punktu, tiek ir 2014 m. vasario 18 d. Sutarties dėl garantijų teikimo 23.2.2 punktu Kredito unija įsipareigojo sekti kredito, už kurį garantavo atsakovė, būklę ir informuoti atsakovę, paaiškėjus faktams, kad kredito gavėja neįkeitė turto, jo neapdraudė, sugadino, be leidimo įkeistą turtą pardavė ar kitaip perleido, išnuomojo, įkeitė jį tretiesiems asmenims ir (ar) paaiškėjo kiti faktai, turintys įtakos kredito grąžinimui. Atitinkamai minėtų sutarčių 34.2 ir 31.2 punktuose nustatyta, kad atsakovės Valdyba gali nuspręsti atsisakyti tenkinti Kredito unijos prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą, jeigu Kredito unija nesiėmė priemonių, kad kredito gavėja vykdytų pagal kredito sutartį numatytą įsipareigojimą įkeisti turtą ar nesiėmė priemonių išieškoti negrąžinto kredito ar jo dalies iš įkeisto turto arba panaikinti sandorius, kuriais kredito gavėja tretiesiems asmenims perleido įkeistą turtą ar turtą, kurį kredito gavėja įsipareigojo įkeisti, išskyrus atvejus, kai bendrovė iš anksto su tuo raštiškai sutiko; Kredito unija nesiėmė reikiamų priemonių kredito gavėjos prievolės įvykdymui užtikrinti ir dėl to Kredito unijai nebuvo įkeistas kredito sutartyje numatytas įkeisti turtas (2011 m. spalio 25 d. Sutarties 34.3 punktas). Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Kredito unija tinkamai nevykdė Garantijų teikimo sutarčių 34.2, 34.3 ir 31.2 punktuose numatytų įsipareigojimų, t. y. nesiėmė reikiamų priemonių kredito gavėjos prievolės įvykdymui užtikrinti, nesirūpino, kad visa įranga būtų įkeista, kaip tai numatyta Paskolos sutarties 4.2.2 punkte. Pagal Paskolos sutartį ir Sutartis dėl garantijų teikimo ieškovė privalėjo tiksliai kontroliuoti ne tik kredito gavėjo kredito lėšų panaudojimą, bet ir daiktų, kurių įsigijimą ieškovė finansavo, galutinį įsigijimą, jų perėjimą kredito gavėjos nuosavybėn bei daiktų įkeitimą, užtikrinant paskolos grąžinimą. Šių pareigų nevykdymas sukėlė realias pasekmes, ribojančias kreditorės galimybes patenkinti reikalavimus iš įkeisto turto, ir neproporcingai pablogino garanto, kaip subsidiaraus skolininko, teisinę padėtį.
8. Teismas pažymėjo, kad atsakovės rizikos padidėjimas laikytinas esminiu. Skolininkei neįkeitus visos įrangos ieškovės naudai, Kredito unijos suteiktos paskolos vykdymas nebuvo tinkamai užtikrintas. Tai rodo, kad reikšminga negrąžinta kredito dalis nebuvo padengta dėl ieškovės įsipareigojimų pagal Garantijų teikimo sutartis nevykdymo. Tokie ieškovės padaryti Garantijų teikimo sutarčių ir Paskolos sutarties pažeidimai, teismo vertinimu, atleidžia atsakovę kaip garantą nuo sąlyginės garantinės išmokos išmokėjimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.92 straipsnio 4 dalis).
9. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė pažeidė Garantijų teikimo sutarties 25 punktą, nes nesekė kredito, už kurį garantavo atsakovė, būklės; nepranešė atsakovei apie kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymą. Ieškovės pareiga tinkamai administruoti kreditą laikytina esmine sąlyga, suteikiančia jai teisę gauti garantinę išmoką. Dalies įrangos (230 160,26 Eur vertės) įsigijimo ir įkeitimo faktas nefiksuotas, todėl teismas sprendė, kad ieškovė nerūpestingai administravo kreditą. Šią išvadą teismas darė atsižvelgdamas ir į Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-954-798/2017, kurioje buvo nagrinėtas KU „Vilniaus kreditai“ apeliacinis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo, kuriuo BUAB „Difera“ veikla pripažinta pasibaigusia. Pasak teismo, iš tos nutarties matyti, jog pati ieškovė pripažino, kad ji tik 2017 m. vasario 14 d., gavusi iš bankroto administratorės informaciją, sužinojo aplinkybę, kad dalis įrangos, už kurią buvo sumokėta, BUAB „Difera“ nebuvo pristatyta, t. y. ieškovė iki 2017 m. vasario 14 d. neturėjo informacijos apie neįgytą turtą, už kurį buvo sumokėta ir kuris turėjo būti įkeistas ieškovei. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad ieškovė buvo pasyvi, gindama savo pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat nepateikė jokių duomenų, kad ji, kaip Skolininkės kreditorė, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama susigrąžinti Tiekėjai sumokėtą pinigų sumą už nepristatytą įrangą. Pareigos sekti kreditą nevykdymas pagal Garantijų teikimo sutartis iš esmės blogina garanto teisinę padėtį, neatitinka Garantijos sąlygų ir todėl atleidžia garantą nuo garantinės išmokos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovė BKU „Vilniaus kreditas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo šiuos argumentus:
10.1. Teismo nustatyti pagrindai atsakovei atsisakyti mokėti garantijos išmoką neįrodyti. Byloje nebuvo nustatyta, kad apeliantė nebūtų pateikusi atsakovės reikalaujamų dokumentų. Sprendimo 40 punkte teismas pripažino faktą, kad apeliantė išmokėjo paskolos lėšas tinkamai ir pagal skolinamų lėšų paskirtį. Paskolos sutarties vykdymo metu apeliantė neturėjo pagrindo reikalauti papildomo užtikrinimo priemonių iš Skolininkės, pavyzdžiui, papildomo turto įkeitimo, nes Skolininkės įsipareigojimams padengti visiškai pakako Skolininkei Tiekėjos pristatytos įrangos, kuri buvo tinkamai įkeista Paskolos sutarties 4.2.2 punkto pagrindu, vertės. Pagal Paskolos sutartį išmokėtų paskolos lėšų Skolininkės naudai suma Paskolos sutarties vykdymo metu sudarė tik 49,66 proc. visos Skolininkei faktiškai pristatytos įrangos vertės, todėl apeliantė neturėjo jokio pagrindo inicijuoti papildomų savo reikalavimų užtikrinimo priemonių pateikimo iš Skolininkės. Atitinkamai teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė Paskolos sutarties vykdymo metu elgėsi nerūpestingai, nereikalaudama papildomų užtikrinimo priemonių, kai nustatytu terminu Skolininkei nebuvo pristatyta dalis įrangos iš Tiekėjos.
10.2. Apeliantei nepagrįstai primesta pareiga užtikrinti įrangos įkeitimą, kuri niekada nebuvo pagaminta ir / ar pateikta Skolininkei. Apeliantė objektyviai neturėjo nei teisės, nei galimybės priverstinai išsireikalauti nepateiktos ir nepagamintos įrangos pristatymo Skolininkei iš nemokios Tiekėjos. Skolininkės įsipareigojimas įkeisti įsigyjamą įrangą apeliantės naudai yra išvestinė prievolė su atidedamuoju terminu (CK 6.33 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai apeliantė, kaip kreditorė, neturėjo teisės reikalauti, kad Skolininkė įvykdytų prievolę – užtikrinti įrangos įkeitimą – kol nebuvo suėjęs prievolės įvykdymo terminas, t. y. kol Skolininkė neįgijo įkeistinos įrangos nuosavybės.
10.3. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė pažeidė Garantijų teikimo sutarties 25 punktą, t. y. nesekė kredito (Paskolos sutarties), už kurį garantavo atsakovė, būklės. Apeliantė turėjo galimybę susipažinti ir kontroliuoti tik pačios Skolininkės veiksmus, susijusius su Paskolos sutartyje įtvirtintų įsipareigojimų vykdymu, tačiau niekaip negalėjo kontroliuoti Tiekėjos elgesio ir veiksmų, todėl dalies įrangos nepristatymas negali būti laikoma ieškovės netinkamo Paskolos sutarties vykdymo priežiūros pasekme. Apeliantė kartu su dubliku pateikė įrodymus, patvirtinančius pakankamą Paskolos sutarties vykdymo priežiūrą ir kontrolę. Pagal 2011 m. gegužės 24 d. Skolininkės ir Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – NMA) sudarytos paramos sutarties 18 punktą, būtent NMA įsipareigojo vykdyti įstatymu nustatytą pareigą – kontroliuoti ir administruoti Skolininkės investicinio projekto įgyvendinimą, priežiūrą.
10.4. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad dėl apeliantės galimo Garantijų teikimo sutarties pažeidimo, atsakovės finansinė rizika padidėjo Tiekėjos nepristatytos Skolininkei įrangos verte. Teismas nepagrindė, kodėl apeliantės reikalavimas negali būti tenkinamas iš dalies, t. y. priteisiant iš atsakovės reikalaujamos garantijos išmokos ir Garantija užtikrintos prievolės (70 proc.) vertės skirtumo t. y. 16 928,85 Eur (178 041,05 - 230 160,28 × 0,70). Teismas daugiau jokių objektyvių atsakovės finansinės rizikos padidėjimo aplinkybių nenustatė.
11. Atsakovė UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
11.1. Pagal Paskolos sutartį susitarta dėl visos kredituojamos įrangos įkeitimo, o ne tik tos dalies, kurios vertė lygi išduotam kreditui, todėl dalies įrangos įkeitimas nėra tinkamas Paskolos sutarties įvykdymas. Naujo daikto vertė, daiktą naudojant (o dar labiau laikant nenaudojamą) krenta ne tik apskaitos požiūriu (žiūrint į nusidėvėjimą pagal apskaitos taisykles), tačiau ir rinkoje tokio daikto neįmanoma parduoti už įsigijimo vertę, todėl natūralu, kad apeliantė reikalavo įkeisti visą finansuojamą įrangą, o ne tik jos dalį atitinkančią kredito vertę. Dalis įkeisto turto (segmentuota medžio anglies gamybos linija), kurio įsigijimo vertė nurodyta 620 777,99 Eur, buvo parduota kaip metalo laužas už 200 Eur, o tai paneigia apeliantės teiginį, kad įkeisto turto pakako Skolininkės įsipareigojimams padengti.
11.2. Byloje nėra duomenų, kad Skolininkei iškėlus bankroto bylą, Tiekėja buvo nemoki. Civilinės teisės normos suteikia kreditoriui teisę kitais būdais ginti savo interesus, jeigu jų negina pats skolininkas (pvz., reiškiant netiesioginį ieškinį). Įrangos nepristačius, Tiekėjai atsirado pareiga grąžinti Skolininkei už įrangą sumokėtus pinigus. Byloje nėra duomenų, kad Skolininkė ar apeliantė (pati ar per Skolininkės bankroto administratorių) būtų ėmusios veiksmų, kad šie pinigai iš Tiekėjos būtų išreikalauti.
11.3. Jei įkeisto turto pakanka Skolininkės įsipareigojimams padengti, neaišku, kam tada buvo reikalaujama papildomo visos įmonės kaip turto vieneto įkeitimo, kuris buvo atliktas 2013 m. liepos 18 d., t. y. dar neįkeitus turto. Apeliantė nurodė, kad Skolininkė be kredituojamos įrangos neturėjo kito turto, kuris galėjo būti įkeistas. Teismas įmonės įkeitimo pagrįstai nevertino kaip papildomo kredito grąžinimo užtikrinimo, nes faktiškai įkaitu tampa tas pats turtas, kuris ieškovei jau yra įkeistas.
11.4. Jei Kredito sutarties vykdymo kontrolė iš dalies pasireiškia tais pačiais veiksmai ir sutampa su NMA vykdoma projekto administravimo kontrole, tai nereiškia, kad ieškovė tokios kontrolės neprivalėjo vykdyti.
11.5. Teismas pagrindė, kodėl apeliantės reikalavimas negalėjo būti tenkinamas iš dalies (skundžiamo sprendimo 42 punktas) – atsakovės rizikos padidėjimas dėl ieškovės (apeliantės) netinkamai vykdytų pareigų, yra esminis. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantės pareigų nevykdymas sukėlė realias pasekmes, ribojančias kreditorės galimybes patenkinti reikalavimus iš įkeisto turto ir neproporcingai pablogino garanto, kaip subsidiaraus skolininko, padėtį.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl atsakovės rašytinių paaiškinimų priėmimo
13. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti 2019 m. spalio 18 d. atsakovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi atsikirtimai į ieškovės apeliacinio skundo argumentus.
14. Pažymėtina, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-704-370/2018; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-796-330/2017).
15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2019 m. spalio 18 d. atsakovės rašytiniai paaiškinimai pateikti pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui ir jų turinys pažeidžia CPK 323 straipsnio reikalavimą, šį procesinį dokumentą atsisako priimti.
Dėl garanto teisės atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą
16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl paprastosios (sąlyginės) garantijos vykdymo sąlygų. Tokios garantijos apibrėžimas pateikiamas CK 6.90 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari.
17. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad paprastosios (sąlyginės) garantijos atveju garantija užtikrinto sandorio neįvykdymas yra iš tokios garantijos kylančios garanto prievolės atsiradimo sąlyga. Dėl to garantas kreditoriui atsako tik tada, jeigu skolininkas prievolės, už kurią garantuojama, neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai, o garanto prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės sąlygų, neįvykdymo apimties ir kitų iš pagrindinės prievolės turinio kylančių aplinkybių. Dėl to iš paprastosios (sąlyginės) garantijos kylančios garanto prievolės yra papildomos, šalutinės (akcesorinės) prievolės, kurių mastas, pasibaigimo pagrindai ir kitos sąlygos priklauso nuo pagrindinės garantija užtikrintos prievolės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018 32 punktą).
18. Apeliantė ieškinyje nurodė, kad realizavus įkeistą Skolininkės turtą bankroto procese ir padengtus bankroto administravimo bei būtinąsias vykdymo išlaidas, liko negrąžinta 245 344,36 Eur kredito dalis. Atsakovė šių aplinkybių neginčijo, todėl konstatuotina, kad Skolininkė neįvykdė prievolės, už kurią garantavo atsakovė.
19. CK 6.92 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui. Apie atsisakymą tenkinti reikalavimą garantas nedelsdamas turi pranešti kreditoriui.
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK normos, reglamentuojančios garantijos teisinius santykius, yra dispozityvios ir nenustato griežtai apibrėžtų garanto atsakomybės dėl prievolės įvykdymo sąlygų. Tai reiškia, jog šalys gali susitarti dėl kitų garanto teisės atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimus atsiradimo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018).
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė ir atsakovė 2011 m. spalio 25 d. sudarė Sutartį dėl garantijų teikimo, o 2014 m. vasario 18 d. susitarė pakeisti šią sutartį ir išdėstyti ją nauja redakcija. Pagal 2011 m. spalio 25 d. Sutarties dėl garantijų teikimo 41 punktą, ši sutartis yra sudėtinė Bendrovės (t. y. atsakovės) išduotų Garantijų dalis; šios sutarties pakeitimai yra taikomi tik toms Bendrovės išduotoms Garantijoms, kurios buvo išduotos po šios sutarties pakeitimų įsigaliojimo. Pagal 2014 m. vasario 18 d. Sutarties dėl garantijų teikimo 34 punktą, šalių santykiams, kilusiems iki šios sutarties įsigaliojimo, taikomos sutarčių, galiojusių iki šios sutarties įsigaliojimo, nuostatos. Kadangi tarp šalių ginčas kilo dėl 2012 m. liepos 26 d. išduotos Garantijos vykdymo sąlygų, šiuo atveju taikytina 2011 m. spalio 25 d. Sutartis dėl garantijų teikimo, o ne 2014 m. vasario 18 d. pasirašyta nauja šios sutarties redakcija (toliau – Sutartis dėl garantijų teikimo).
22. Sutarties dėl garantijų teikimo 34 punkte nustatyta, kokiais atvejais atsakovės valdyba gali nuspręsti atsisakyti tenkinti apeliantės prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar šį prašymą tenkinti iš dalies. Toks atsisakymas galimas, jeigu apeliantė: 1) nepateikė šios sutarties 31 punkte nurodytų dokumentų; 2) nesiėmė priemonių, kad kredito gavėjas vykdytų pagal kredito sutartį numatytą įsipareigojimą įkeisti turtą, arba apeliantė nesiėmė priemonių išieškoti negrąžinto kredito ar jo dalies iš šio turto arba panaikinti sandorius, kuriais kredito gavėjas tretiesiems asmenims perleido turtą, kurį kredito gavėjas įsipareigojo įkeisti, išskyrus kai atsakovė iš anksto su tuo raštiškai sutiko; 3) nesiėmė reikiamų priemonių kredito gavėjo prievolės įvykdymui užtikrinti ir dėl to apeliantei nebuvo įkeistas kredito sutartyje numatytas įkeisti turtas ar be atsakovės raštiško sutikimo leido parduoti ar kitaip perleisti įkeistą apeliantei turtą, išskyrus turto pardavimą ar kitokį perleidimą, vykdant priverstinį išieškojimą (netaikoma, kai kredito gavėjas yra VĮ Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra); 4) išdavė kreditą ne pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį ir apmokėjo kredito gavėjo pateiktus dokumentus ne už kredito sutartyje numatytas pirkti materialines vertybes ar teikiamas paslaugas; 5) netinkamai vykdė šios sutarties 9 punkte prisiimtus įsipareigojimus; 6) pažeidė šios sutarties prisiimtus įsipareigojimus.
23. Kaip matyti iš atsakovės 2017 m. lapkričio 16 d. valdybos posėdžio protokolo išrašo (1 t., b. l. 93), nevykdyti garantinio įsipareigojimo apeliantei nutarta atsižvelgiant į tai, kad apmokant investicijas pagal 2012 m. kovo 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo pažeistos kredito, įmonės bei gautų NMA paramos lėšų, skirtų projektui įgyvendinti, išmokėjimo sąlygos, taip pat į tai, kad kredito sutarties užtikrinimui turtas nebuvo įkeistas. Šis atsakovės valdybos nutarimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ (toliau – Nutarimas), UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veiklos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-330 (2011 m. gruodžio 28 d. įsakymo redakcija) (toliau – Nuostatai), Sutartimi dėl garantijų teikimo ir Garantija, tačiau konkrečios šių teisės aktų ir sutarčių nuostatos, kurių pagrindu atsisakyta išmokėti apeliantei garantinę išmoką, minėtame atsakovės valdybos nutarime nenurodytos.
Dėl kredito išmokėjimo sąlygų pažeidimo
24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė bei kita kreditorė KU „Amber“ pagal Paskolos sutartį pervedė tiesiogiai Tiekėjai trimis mokėjimo pavedimais (2012 m. liepos 27 d., 2012 m. liepos 31 d., 2012 m. rugpjūčio 22 d.) iš viso 347 544,01 Eur (1 200 000 Lt), nors pagal 2012 m. kovo 24 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.2 punktą galėjo būti sumokėta tik 260 658,01 Eur (900 000 Lt) avanso suma, o kita 86 886 Eur (300 000 Lt) kredito dalis galėjo būti išmokėta tik įvykdžius Įrangos sutarties 4.1.3 punkte nurodytą sąlygą, t. y. pristačius prekes ir pasirašius prekių priėmimo–perdavimo aktą. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad Paskolos sutartyje paskolos išmokėjimo sąlygos nebuvo siejamos su Įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi, teismas sprendė, kad Paskolos sutartyje įtvirtintos paskolos išmokėjimo sąlygos nebuvo pažeistos.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant iš dalies finansuoti Skolininkei reikalingos įrangos įsigijimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Skolininkė ir Tiekėja 2012 m. kovo 24 d. sudarė Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau pasikeitus aplinkybėms buvo paskelbtas naujas konkursas ir 2013 m. kovo 12 d. sudaryta nauja Įrangos pirkimo–pardavimo sutartis. NMA 2013 m. balandžio 9 d. rašte nurodyta, kad minėto pirkimo dokumentai neprieštarauja projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėms, patvirtintoms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 (1 t., b. l. 23–24). Pagal 2013 m. kovo 12 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.2 punktą, pirkėja (UAB „Difera“) įsipareigojo per 60 dienų nuo sutarties pasirašymo dienos sumokėti pardavėjai (UAB „Costum“) 1 284 365,63 Lt dydžio avansą, kuris įskaičiuojamas į prekės kainą. Toks avanso dydis apima visą Skolininkei suteiktą kredito sumą (1 200 000 Lt), kuri minėtais trimis mokėjimais buvo pervesta tiesiogiai Tiekėjai. Dėl to darytina išvada, kad kredito išmokėjimas atitinka 2013 m. kovo 12 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią faktiškai buvo tiekiama įranga Skolininkei, sąlygas.
26. Pažymėtina ir tai, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog apeliantė 2013 m. rugsėjo 26 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama duoti sutikimą, kad iš Skolininkės gautinos paramos visiškai padengus KU „Amber“ suteiktą paskolos dalį, Paskolos sutartis būtų išdėstyta nauja redakcija pagal KU „Vilniaus kreditas“ kredito sutarties tipinę formą (1 t., b. l. 25–26). Atsakovės valdyba tos pačios dienos posėdyje nutarė pritarti tokiam Paskolos sutarties pakeitimui ir pratęsti Garantijos terminą iki 2018 m. rugsėjo 5 d. (1 t., b. l. 27). Apeliantė su Skolininke 2013 m. spalio 8 d. sudarė susitarimą dėl Paskolos sutarties pakeitimo (2013 m. spalio 15 d. susitarimu ištaisyta šiame pakeitime padaryta klaida) (1 t., b. l. 141–146). Pagal šiais susitarimais pakeistas Paskolos sutarties sąlygas, kredito davėja yra tik KU „Vilniaus kreditas“ (KU „Amber“ nebeliko), kredito suma – 847 125 Lt (Specialiosios dalies 2.1 punktas). Pakeistos Paskolos sutarties Specialiosios dalies 2.2 punkte nurodyta, kad paskola išmokėta 2012 m. rugpjūčio 13 d. Atsakovė atitinkamai 2013 m. spalio 15 d. pakeitė Garantijos 1 punkto sąlygas, įtraukdama į jas minėtus 2013 m. spalio 8 d. ir 2013 m. spalio 15 d. susitarimus dėl Paskolos sutarties pakeitimo, pagal kuriuos pratęstas galutinis negrąžinto kredito grąžinimo terminas iki 2018 m. rugsėjo 5 d. (1 t., b. l. 28).
27. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovė, pritardama minėtiems susitarimams dėl Paskolos sutarties pakeitimo, buvo susipažinusi su jų turiniu. Atsakovė tuo metu neprieštaravo, kad apeliantė išmokėjo visą paskolos sumą, nors apeliantės 2013 m. rugsėjo 26 d. prašyme dėl sutikimo išdavimo buvo nurodyta, kad Skolininkė yra įsigijusi tik dalį įrangos, o dalį dar tik ketina įsigyti. Dėl to vėliau, atsisakydama išmokėti apeliantei garantinę išmoką, atsakovė nepagrįstai kaip priežastį nurodė kredito išmokėjimo sąlygų pažeidimą. Juolab kad toks pažeidimas nėra nurodytas Sutarties dėl garantijų teikimo 34 punkte kaip pagrindas atsisakyti tenkinti apeliantės prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar šį prašymą tenkinti iš dalies.
28. Kaip minėta, toks atsisakymas galimas, jeigu apeliantė išdavė kreditą ne pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį ir apmokėjo kredito gavėjo pateiktus dokumentus ne už kredito sutartyje numatytas pirkti materialines vertybes ar teikiamas paslaugas (Sutarties dėl garantijų teikimo 34.4 punktas). Šiuo atveju nėra ginčo, kad apeliantės suteiktas kreditas buvo panaudotas pagal Paskolos sutartyje numatytą paskirtį, t. y. kredito lėšomis buvo sumokėtas avansas už įrangą, kurios įsigijimui finansuoti ir buvo sudaryta Paskolos sutartis.
Dėl turto įkeitimo sąlygų pažeidimo
29. Pagal Sutarties dėl garantijų teikimo 34.2 punktą, atsakovė gali atsisakyti tenkinti apeliantės prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar šį prašymą tenkinti iš dalies, jeigu apeliantė nesiėmė priemonių, kad kredito gavėjas vykdytų pagal kredito sutartį numatytą įsipareigojimą įkeisti turtą <…>. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Sutarties dėl garantijų teikimo 34.3 punkte.
30. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Skolininkė sumokėjo Tiekėjai visą 2012 m. kovo 24 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties kainą, tačiau dalis prekių pirkėjai nebuvo perduota, todėl nebuvo ir įkeista, kaip buvo numatyta Paskolos sutarties Specialiosios dalies 4.2.2 punkte. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė nesiėmė reikiamų priemonių kredito gavėjos prievolės įvykdymui užtikrinti, įkeičiant visą įrangą, todėl teismas sprendė, kad apribotos kreditorės galimybės patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto neproporcingai pablogino atsakovės, kaip subsidiarios skolininkės, teisinę padėtį ir toks esminis rizikos padidėjimas atleidžia atsakovę nuo sąlyginės garantinės išmokos mokėjimo. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.
31. Paskolos sutarties Specialiosios dalies 4.2.2 punkte buvo nustatytas paskolos gavėjos įsipareigojimas įkeisti šios sutarties priede Nr. 2 nurodytą techniką. Paskolos sutarties priede Nr. 2 nurodyta technika ir jos kiekiai (1 t., b. l. 128–131) atitinka 2012 m. kovo 24 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 1.2 punkte išdėstytą prekių ir jų kiekių sąrašą (1 t., b. l. 10–17). Kaip minėta, dėl pasikeitusių aplinkybių 2013 m. kovo 12 d. buvo sudaryta nauja Įrangos pirkimo–pardavimo sutartis (1 t., b. l. 40–46). Šioje sutartyje nurodytas prekių ir jų kiekių sąrašas skiriasi nuo to, kuris buvo išdėstytas pradinėje, t. y. 2012 m. kovo 24 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutartyje.
32. Byloje nustatyta, kad Tiekėja perdavė Skolininkei tik dalį įrangos pagal 2013 m. kovo 12 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad apeliantei pagal 2013 m. liepos 18 d. įkeitimo sandorį, be kita ko, buvo įkeistas krautuvas (1 t., b. l. 63–69); pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. įkeitimo sandorį – segmentuota medžio anglies gamybos linija ir drėgnomatis (1 t., b. l. 94–100). Pažymėtina, kad pagal 2013 m. spalio 8 d. susitarimą pakeistos Paskolos sutarties Specialiosios dalies 5.3 punkte, kuriame nustatytas apeliantei įkeičiamas kilnojamasis turtas, yra nurodyti būtent minėtieji trys įrengimai. Nauja redakcija išdėstytos Paskolos sutarties sąlygose nebeliko kredito gavėjos įsipareigojimo įkeisti visą pagal Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį numatytą įsigyti įrangą.
33. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė, kaip jau minėta, pritarė apeliantės ir Skolininkės 2013 m. spalio 8 d. susitarimui pakeisti Paskolos sutartį ir atitinkamai 2013 m. spalio 15 d. pakeitė Garantiją, atsižvelgdama į pakeistas Paskolos sutarties sąlygas (žr. šios nutarties 26 punktą).
34. Be to, pagal minėtus įkeitimo sandorius bendra apeliantei įkeistų įrengimų vertė sudarė 2 233 264,33 Lt (646 798,05 Eur), taigi, daugiau nei du kartus viršijo apeliantės paskolintą pinigų sumą. Juolab kad įkaito davėjas turi būti įkeičiamo objekto savininkas (CK 4.206 straipsnio 2 dalis), o pagal 2013 m. kovo 12 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 5.1.5 punktą nuosavybės teisė į prekę pereina pirkėjai nuo prekės perdavimo–priėmimo momento. Dėl to šiuo atveju Skolininkė galėjo įkeisti tik jai nuosavybės teise priklausantį turtą.
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad buvo pažeistos Paskolos sutarties sąlygos dėl turto įkeitimo ir apeliantė nesiėmė priemonių užtikrinti, jog Skolininkė įvykdytų šį įsipareigojimą. Kadangi atsakovė sutiko su pakeistomis Paskolos sutarties sąlygomis, pagal kurias turėjo būti įkeičiami tik tuo metu (t. y. 2013 m. spalio 8 d. susitarimo sudarymo momentu) Skolininkei jau perduoti įrengimai, o ne visi įrengimai, numatyti įsigyti pagal Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo aspektu atsakovės kaip subsidiarios skolininkės teisinė padėtis pablogėjo dėl apeliantės kaltės.
Dėl pareigos prižiūrėti ir kontroliuoti kredito gavėjos įsipareigojimų vykdymą
36. Šalys susitarė, kad atsakovė gali atsisakyti tenkinti apeliantės prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą ar šį prašymą tenkinti iš dalies, jeigu apeliantė netinkamai vykdė kitus Sutartimi dėl garantijų teikimo prisiimtus įsipareigojimus (Sutarties dėl garantijų teikimo 34.6 punktas).
37. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad buvo pažeistas Sutarties dėl garantijų teikimo 25 punktas, pagal kurį apeliantė įsipareigojo sekti kreditų, už kuriuos garantavo atsakovė, būklę. Atsakovės teigimu, 2013 m. spalio 8 ir 10 d. iš pas apeliantę esančios Skolininkės sąskaitos buvo padaryti du pavedimai Tiekėjai. Apeliantė leido vykdyti šiuos mokėjimus, nors prekės nebuvo pristatytos Skolininkei. Atsakovė pažymėjo, kad apeliantės suteikta paskola buvo kredituojama ne dalis turto, nurodyto Įrangos pirkimo–pardavimo sutartyje, bet visas turtas kaip visuma, neišskiriant konkretaus turto, kuris įsigyjamas už paskolos lėšas.
38. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Pagal Sutarties dėl garantijų teikimo 25 punktą apeliantė įsipareigojo sekti kreditų, už kuriuos garantavo atsakovė, būklę. Ši pareiga išsamiau reglamentuota ir Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, finansų įstaiga privalo turėti rašytines vidaus taisykles, kurios užtikrintų, kad finansų įstaiga galėtų laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti; pagal 3 dalies 1 punktą, finansų įstaiga privalo įsitikinti, kad turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; pagal 6 dalį, finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Paskolos sutartis buvo sudaryta siekiant iš dalies finansuoti Skolininkei reikalingos įrangos įsigijimą, taip pat į minėtas Sutarties dėl garantijų teikimo bei įstatymo nuostatas, sutinka su atsakovės argumentais, kad apeliantės, kaip finansų įstaigos, pareiga kontroliuoti kredito gavėjos įsipareigojimų vykdymą reiškia ir tai, jog apeliantė šiuo atveju turėjo įsitikinti, kad Skolininkė už kredituojamą įrangą atsiskaito Įrangos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta tvarka.
40. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, aktualios yra 2013 m. kovo 12 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Bendra šios sutarties kaina su PVM yra 3 210 914,08 Lt (Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.1 punktas). Pagal Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.2 punktą, pirkėja per 60 dienų nuo šios sutarties pasirašymo sumoka pardavėjai 1 284 365,63 Lt dydžio avansą; pagal 4.1.3 punktą, pirkėja ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prekės priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos sumoka pardavėjai 50 proc. likusios sutarties kainos, t. y. 963 274,22 Lt; pagal 4.1.4 punktą, pirkėja ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prekės eksploatacijos priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos sumoka pardavėjai likusią sumą, t. y. 963 274,23 Lt.
41. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Skolininkė sumokėjo Tiekėjai visą Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties kainą, t. y. 3 210 914,08 Lt (929 945 Eur) (3 t., b. l. 7–14). Kaip minėta, dalis šioje sutartyje nurodytos įrangos Skolininkei nebuvo perduota. Be šios nutarties 32 punkte nurodytų įrengimų, Skolininkei taip pat buvo perduotas krovininis automobilis, nurodytas Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 1.2.5 punkte (3 t., b. l. 22). Apeliantė dublike pati nurodė, kad Skolininkei nebuvo perduota likusi įranga pagal pirkimo–pardavimo sutartį (t. y. žingsninis žaliavos maitintuvas, pjuvenų surinkimo linija, malkų skaldymo staklės), kurios bendra vertė 230 160,26 Eur. Taigi, ginčo dėl šių aplinkybių nėra.
42. Kadangi visa Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties kaina buvo sumokėta, nors dalis įrangos Skolininkei nebuvo perduota, be to, byloje nėra duomenų apie prekės eksploatacijos priėmimo–perdavimo akto pasirašymą, darytina išvada, kad Skolininkė nesilaikė Įrangos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos atsiskaitymo tvarkos. Kaip minėta, apeliantė turėjo pareigą kontroliuoti, kaip Skolininkė vykdo atsiskaitymus už įrangą, kuri iš dalies finansuojama apeliantės paskolintomis lėšomis. Apeliantė nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad reikalavo, jog Skolininkė pateiktų prekių priėmimo–perdavimo aktus, prekės eksploatacijos priėmimo–perdavimo aktą (CPK 178 straipsnis).
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės kartu su dubliku pateikti įrodymai nepatvirtina pakankamos Paskolos sutarties vykdymo priežiūros. Pažymėtina, kad pateiktoje 2013 m. liepos 1 d. Skolininkės veiklos ataskaitoje nurodyta, jog dalis pagal sutartį numatytų įrengimų bus pristatyti ir įsigyjami iki 2013 m. spalio 12 d. (malkų skaldymo staklės, drėgnomatis, krovinis automobilis), likusi dalis – iki 2014 m. sausio 30 d. (žingsninis žaliavos maitintuvas, pjuvenų surinkimo linija) (3 t., b. l. 50). Skolininkė 2013 m. spalio 8 ir 10 d. atliktais dviem pavedimais iš viso sumokėjo Tiekėjai 885 448 Lt (256 443,47 Eur). Apeliantei apie šiuos mokėjimus buvo žinoma, nes jie atlikti iš Skolininkės sąskaitos, esančios pas apeliantę (3 t., b. l. 11–12). Be to, Apeliantė minėtame 2013 m. rugsėjo 26 d. prašyme dėl sutikimo išdavimo nurodė, kad Skolininkė turi įsigyti malkų skaldymo stakles, žingsninį žaliavos maitintuvą, krovininį automobilį ir pjuvenų surinkimo liniją, bei prašė atsakovės sutikimo, kad iš Skolininkės gautinos paramos lėšų 885 448 Lt suma būtų nukreipta minėtai įrangai įsigyti (1 t., b. l. 25–26). Taigi, pati apeliantė neprieštaravo, kad dalis Skolininkės gautinos paramos lėšų būtų nukreipta ne kreditui dengti, o likusiai įrangai įsigyti, nors minėtų mokėjimų atlikimo momentu ta įrangos dalis Skolininkei nebuvo perduota ir prekės eksploatacijos priėmimo–perdavimo aktas nebuvo pasirašytas (krovininis automobilis Skolininkei perduotas tik pagal 2013 m. gruodžio 13 d. priėmimo–perdavimo aktą, o likusi įranga, kaip minėta, nebuvo perduota). Dėl to apeliantei kaip kredito davėjai tenka su netinkama Paskolos sutarties vykdymo priežiūra susijusi rizika.
44. Apeliantės 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymu dėl sutikimo išdavimo atsakovė taip pat buvo informuota apie Skolininkės gautinos paramos dalies lėšų (885 448 Lt) nukreipimą likusiai įrangai įsigyti, tačiau atsakovei nebuvo nurodyta, kad šie mokėjimai bus atlikti Tiekėjai neperdavus minėtos įrangos Skolininkei pagal priėmimo–perdavimo aktus bei nepasirašius prekės eksploatacijos priėmimo–perdavimo akto. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė kaip subsidiari skolininkė pagal Garantiją sutiko prisiimti padidėjusią riziką, kad kredito gavėja tinkamai neįvykdys savo prievolių pagal Paskolos sutartį.
45. Pažymėtina ir tai, kad iš apeliantės pateikto 2014 m. birželio 10 d. verslo apžiūros akto matyti, jog apeliantės atstovai nustatė, kad trūksta dalies įrangos (3 t., b. l. 130–131). Akte nurodyta, kad šiuos trūkumus planuojama panaikinti iki 2014 m. rugsėjo 30 d. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė, kaip UAB „Difera“ kreditorė, suėjus minėtam terminui ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama, kad Skolininkei būtų perduota likusi įranga arba sugrąžinta Tiekėjai sumokėta pinigų suma už šią įrangą. Juolab kad apeliantės pateikti 2013 m. rugsėjo 10 d., 2014 m. gegužės 15 d. raginimai patvirtina, jog Skolininkė tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį (3 t., b. l. 152–153).
46. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė netinkamai vykdė savo pareigą sekti ir kontroliuoti Skolininkės įsipareigojimų vykdymą. Šios pareigos nepaneigia apeliantės argumentas, kad pagal Skolininkės ir NMA 2011 m. gegužės 24 d. sudarytos paramos sutarties 18 punktą, būtent NMA įsipareigojo kontroliuoti ir administruoti Skolininkės investicinio projekto įgyvendinimą, priežiūrą. Minėta apeliantės pareiga atsakovės atžvilgiu kyla iš jų sudarytos Sutarties dėl garantijų teikimo ir pagal šią sutartį atsakovės išduotos Garantijos, taip pat iš šios nutarties 38 punkte nurodytų įstatymo nuostatų.
47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad netinkamas apeliantės pareigos sekti kreditą vykdymas iš esmės pablogina garanto teisinę padėtį ir neatitinka Garantijos sąlygų. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad toks pažeidimas sudaro pagrindą visiškai atleisti garantą nuo atsakomybės už sutartinių prievolių įvykdymą.
48. Pažymėtina, kad pagal Sutarties dėl garantijų teikimo 34 punktą atsakovė gali ne tik atsisakyti tenkinti apeliantės prašymą įvykdyti garantinį įsipareigojimą, bet ir gali šį prašymą tenkinti iš dalies. Kasacinis teismas kitoje byloje dėl analogiškos sutartinės nuostatos konstatavo, kad šia nuostata susitariančios šalys siekė tarpusavio santykiuose užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą, nustatydamos, jog garanto atsakomybės už skolininko prievolių įvykdymą mastas galėtų būti mažinamas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, turinčias teisinę reikšmę banko teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą iš garanto ribojimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-470-687/2018 54 punktą).
49. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Skolininkė sumokėjo Tiekėjai visą Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties kainą (929 945 Eur), nors Skolininkei nebuvo perduota dalis prekių, kurių bendra vertė 230 160,26 Eur. Šios sumos Skolininkė turėjo teisę nemokėti, kol nebuvo pasirašytas prekės eksploatacijos priėmimo–perdavimo aktas (Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.4 punktas). Nepagrįstai sumokėjusi minėtą pinigų sumą, Skolininkė neteko galimybės panaudoti atitinkamo dydžio lėšas savo įsipareigojimams pagal Paskolos sutartį vykdyti. Kadangi apeliantė netinkamai prižiūrėjo ir kontroliavo Paskolos sutarties vykdymą, leido Skolininkei atlikti mokėjimus už kredituojamą įrangą nepateikus priėmimo–perdavimo aktų, apeliantei tenka 230 160,26 Eur dalies kredito negrąžinimo rizika, už kurią atsakovė pagal Garantijos sąlygas neatsako.
50. Kaip minėta, atsakovė neginčijo apeliantės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad realizavus įkeistą Skolininkės turtą bankroto procese ir padengtus bankroto administravimo bei būtinąsias vykdymo išlaidas, liko negrąžinta 245 344,36 Eur kredito dalis.
51. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pačiai apeliantei tenkančią 230 160,26 Eur dalies kredito negrąžinimo riziką dėl netinkamai vykdytos pareigos pagal Sutarties dėl garantijų teikimo 25 punktą, bei siekdama įgyvendinti Sutarties dėl garantijų teikimo 34 punkte įtvirtintą garanto atsakomybės proporcingumo principą, konstatuoja, kad atsakovei kaip subsidiariai skolininkei pagal Garantiją atsakomybė atsiranda tik dėl 15 184,10 Eur (245 344,36 Eur - 230 160,26 Eur) negrąžintos kredito dalies. Pagal Garantijos 3.1 punktą, Garantija yra ribojama 70 proc. negrąžinto kredito suma. Dėl to šiuo atveju atsakovė turi pareigą sumokėti apeliantei 10 628,87 Eur (15 184,10 Eur × 70 proc.) dydžio garantijos išmoką.
52. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino atsakovės teisę atsisakyti įvykdyti garantinį įsipareigojimą pagal Sutarties dėl garantijų teikimo 34.2, 34.3 punktus dėl turto įkeitimo sąlygų pažeidimo. Teismas taip pat neteisingai aiškino ir taikė Sutarties dėl garantijų teikimo sąlygas, neatsižvelgė į proporcingumo principą vertindamas apeliantės padaryto pažeidimo, susijusio kredito priežiūros ir kontrolės vykdymu, reikšmę garanto atsakomybės ribojimui, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį, visiškai atleisdamas atsakovę nuo prievolės išmokėti garantinę išmoką vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų ginčas išspręstas neteisingai, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 10 628,87 Eur garantijos išmoką ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
53. Panaikinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovės pareikštas ieškinys tenkinamas iš dalies, tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
54. Pagal pateiktus dokumentus, ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė šias išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti: 907,50 Eur už ieškinio parengimą ir 1 633,50 Eur už dubliko parengimą. Pastarųjų išlaidų dydis, vadovaujantis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), mažintinas iki 1 342,80 Eur. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 1 373,35 Eur išlaidų už apeliacinio skundo parengimą.
55. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė šias išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti: 842,16 Eur už atsiliepimo parengimą, 1 040,60 Eur už tripliko parengimą, 980,10 Eur už pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdyje. Pastarųjų išlaidų dydis, vadovaujantis Rekomendacijomis, mažintinas iki 805,68 Eur. Apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 1 306,80 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos pagal Rekomendacijas mažintinos iki 1 216,41 Eur.
56. Ieškovė prašė priteisti 178 041,05 Eur sumą, o teismas priteisia 10 628,87 Eur sumą, todėl ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 5,97 proc., o atmestų – 94,03 proc. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistina 216,33 Eur bylinėjimosi išlaidų (907,50 Eur + 1 342,80 Eur + 1 373,35 Eur × 5,97 proc.), o atsakovei iš ieškovės – 3 671,73 Eur bylinėjimosi išlaidų (842,16 Eur + 1 040,60 Eur + 805,68 Eur + 1 216,41 Eur × 94,03 proc.). Atlikus šalims vienai iš kitos priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, o atsakovei iš ieškovės bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų priteistina 3 455,40 Eur bylinėjimosi išlaidų (3 671,73 Eur - 216,33 Eur).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo (juridinio asmens kodas 124261860) 10 628,87 Eur (dešimt tūkstančių šešis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 87 ct) garantijos išmoką ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (10 628,87 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus kreditas“ (juridinio asmens kodas 302586230) naudai.
Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.
Priteisti iš ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus kreditas“ (juridinio asmens kodas 302586230) bankroto administravimo išlaidoms skiriamų lėšų 3 455,40 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt penkis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondo (juridinio asmens kodas 124261860) naudai.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Vilija Mikuckienė
Vigintas Višinskis