Civilinė byla Nr. 3K-3-348/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.1.4; 30.9.1; 34.3; 45.11; 121.11 (S)
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams R. K., R. K. ir M. B., Š. B. atstovei pagal įstatymą A. B. dėl paveldėjimo teisių pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarė Laima Aidukaitė, VĮ Registrų centras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, šio sandorio negaliojimo padarinių taikymo, perkeliant pirkėjo teises ieškovei, ir paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto nupirkusiems paveldėjimo teises asmenims, panaikinimo.
Ieškovė A. B. teismo prašė: 1) pripažinti A. B. (atsakovų M. B., Š. B. atstovės pagal įstatymą) su atsakovais R. K. ir R. K. sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, kuria parduotos paveldėjimo teisės į B. B., mirusio 2006 m. rugpjūčio 14 d., palikimo dėl trijų žemės sklypų 1/2 dalį, priklausiusią M. B. ir Š. B., apsimestiniu sandoriu; 2) taikyti nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sandoriui taikytinas taisykles, pripažįstant negaliojančiomis šio sandorio dalis, pagal kurias pirkėja nurodoma atsakovė R. K., perkeliant pirkėjo teises ir pareigas pagal šio sandorio sąlygas ieškovei A. B.; 3) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti 2008 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą atsakovams R. K. ir R. K., patvirtinantį paveldėjimo teises į B. B. 1/2 dalį palikimo; 4) pripažinti negaliojančia ir panaikinti atsakovų R. K. ir R. K. nuosavybės teisių į 1/2 dalį žemės sklypų (0,35 ha, 0,35 ha ir 0,73 ha ploto), esančių Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją viešajame registre.
Ieškovė nurodė, kad, mirus jos tėvui B. B., pagal įstatymą paveldėjo jo turto (trijų žemės sklypų) 1/2 dalį ieškovė ir 1/2 dalį - palikėjo vaikaičiai M. B. ir Š. B. Ieškovė, įregistravusi savo nuosavybės teises į paveldėtą turtą, sužinojo, kad nepilnamečiams paveldėtojams M. B. ir Š. B. atstovaujanti atstovė pagal įstatymą A. B. nepilnamečių vaikų paveldėjimo teises pardavė R. K. ir R. K., kuriems 2008 m. lapkričio 28 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Pagal CK 5.686 straipsnį, kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra bendroji dalinė nuosavybė, ir turtas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą bendrosios dalinės nuosavybės turto dalį. CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatyta pardavėjo pareiga raštu pranešti bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį kitiems asmenims, nurodant pardavimo kainą ir kitas sąlygas, kad bendraturčiai galėtų pasinaudoti pirmenybės teise šią dalį įsigyti. Pardavus paveldėjimo teises atsakovams R. K. ir R. K., ieškovės teigimu, buvo pažeistos jos, kaip bendraturtės, teisės įsigyti parduodamą turto dalį ir dėl to pirkėjų R. K. ir R. K. teisės ir pareigos pagal pirkimo–pardavimo sutartį turi būti perkeliamos ieškovei A. B. Jos nuomone, paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinis sandoris siekiant pridengti kitą - žemės sklypų pirkimo–pardavimo - sandorį. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandorio, kurį iš tikrųjų šalys turėjo galvoje, taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tuo remdamasi ieškovė prašė taikyti taisykles dėl bendraturčio teisės pirmenybės tvarka įsigyti parduodamą bendrąja nuosavybės teise priklausančio turto dalį, perkeliant pirkėjo teises ieškovei.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. B., atstovaudama savo nepilnamečiams vaikams atsakovams M. B. ir Š. B., ir atsakovė R. K. 2008 m. lapkričio 10 d. sudarė paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią M. B. ir Š. B. už 60 000 Lt pardavė R. K. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jų senolio B. B., mirusio 2006 m. rugpjūčio 14 d. Teismas konstatavo, kad pagal CK 6.426 straipsnio 1 dalį parduoti paveldėjimo teises gali tik priėmęs palikimą asmuo. Kai paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančio turto, pardavėjas privalo garantuoti pirkėjui tik savo kaip įpėdinio teisinį statusą. Šis įstatymo reikalavimas buvo įvykdytas – iki ginčijamos sutarties sudarymo A. B. nepilnamečių vaikų M. B. ir Š. B. vardu priėmė palikimą kreipdamasi į Ignalinos rajono apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Sutarties sudarymo metu M. B. ir Š. B., kaip įpėdinių, paveldimo turto sudėtis įvardyta antstolės N. Viešchnickienės 2008 m. spalio 23 d. sudarytame palikimo apyraše, kuriame įrašyti trys pirmiau nurodyti žemės sklypai. Nuo palikimo priėmimo momento jos atstovaujami įpėdiniai įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą ir galėjo savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). A. B., pasinaudodama šia teise ir veikdama savo nepilnamečių vaikų interesais, pasirinko galimybę parduoti paveldėjimo teises, t. y. galimybę, numatytą CK XXIII skyriaus tryliktajame skirsnyje. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008, suformuluotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią CK 6.426 straipsnio nuostata, kurioje nereikalaujama palikimą sudarančio turto detalizavimo sutartyje, nereiškia, kad pakeičiama bendroji pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo sąlyga žinoti, kuris turtas parduodamas už sulygtą kainą ir ką pirkėjas įgyja nuosavybėn už tą kainą; paneigus šias pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlygas paveldėjimo teisių pardavimo atveju, būtų pažeistas sutarties šalių lygiateisiškumo principas. Teismas vertino, kad šios bylos kontekste aplinkybės, jog paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalys žinojo, kad paveldimą turtą sudaro trys žemės sklypai, ir jų rinkos vertę, kaip tik užtikrino sutarties šalių lygiateisiškumą, nepaisant to, jog ieškovė šiomis aplinkybėmis remiasi, grįsdama reikalavimą ginčo sandorį pripažinti apsimestiniu. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad ginčo sutarties šalys paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi siekė pridengti kitą sandorį, ieškinio dėl jo pripažinimo negaliojančiu ir kitų reikalavimų dalies netenkino.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, priimtu 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu panaikino Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą ir ieškinį tenkino; perkėlė ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal 2008 m. lapkričio 10 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatė, kad M. B. ir Š. B., kuriems atstovauja atstovė pagal įstatymą A. B., pardavė, o ieškovė už 60 000 Lt nupirko paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises po B. B. mirties 2006 m. rugpjūčio 14 d.; priteisė iš ieškovės atsakovams po 30 000 Lt; pripažino negaliojančiu 2008 m. lapkričio 28 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, pagal kurį atsakovė R. K. paveldėjo 2006 m. rugpjūčio 14 d. mirusio B. B. 1/2 dalį turto; panaikino nekilnojamojo turto - 1/2 dalies trijų žemės sklypų - teisinę registraciją atsakovams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi (bylos Nr. 3K-3-166/2010) panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutartimi ieškovės A. B. apeliacinis skundas netenkintas ir paliktas nepakeistas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimas.
Teismas nurodė tai, kad savo paveldėjimo teisę į 1/2 dalį palikimo ieškovė įgyvendino kreipdamasi į notarą ir gavusi paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, palikimą sudarantį turtą įregistruodama savo vardu viešame registre, o atsakovai, atstovaujami motinos A. B., 1/2 dalį palikimo priėmė kitu būdu – kreipdamiesi į teismą dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo. Pagal įstatymą abu šie palikimo priėmimo būdai yra lygiaverčiai (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), dėl to asmens ar asmenų, kurie palikimą priima pagal turto apyrašą, teisinė padėtis yra lygiai tokia pati, kaip ir įpėdinio, padavusio pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo. Esant tokiam nustatytam reglamentavimui vien paveldėtinų daiktų, sudarančių palikimą, įrašymas turto apyraše savaime nereiškia, kad paveldėjimo teisė išnyksta ir atsiranda nuosavybės (bendrosios nuosavybės) teisė į palikėjo ginčo turtą. Įgiję paveldėjimo teises, tačiau ne bendrosios nuosavybės teisę, įpėdiniai galėjo įgytas teises parduoti. Parduodant paveldėjimo teisę, kai sutartyje nedetalizuojama palikimą sudarančio turto, neatsiranda CK 4.79 straipsnyje nustatytos bendraturčio pareigos siūlyti pirkti bendrąja daline nuosavybe esantį turtą kitam bendraturčiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008, konstatuota, kad įpėdiniai turi atskirą, savarankišką paveldėjimo teisę, kuri yra susijusi su kiekvieno tą teisę turinčiu asmeniu, ji nėra dali, todėl negali būti bendrosios nuosavybės objektas. Sandoris nėra apsimestinis, nes parduotos paveldėjimo teisės, o ne nekilnojamieji daiktai. Tokį paveldimo turto perleidimo būdą – parduodant paveldėjimo teises – nulėmė ekonomiškumo principas, nes A. B., jos teigimu, neturėjo nei laiko, nei lėšų važinėti iš Panevėžio pas notarus dėl paveldėjimo liudijimo išdavimo, dėl paveldėto turto įregistravimo viešame registre, rūpintis vėlesniu jo pardavimu ir sandorio įforminimu, mokėti už kiekvieną atliktą notaro ir viešame registre tarpinį veiksmą. Nesant išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, paveldimo turto neįregistravus įpėdinių vardu, nebuvo įmanoma sudaryti palikto turto, t. y. žemės sklypų, pirkimo–pardavimo sutarties.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė A. B. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinti ieškinį. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Ieškovės kasacine tvarka skundžiamuose sprendime ir nutartyje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai nustatė bylai reikšmingus faktus pareikštiems ieškinio reikalavimams, tačiau šių faktų tinkamai teisiškai nekvalifikavo, tinkamai neišaiškino paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties (CK 6.426 straipsnis) ir apsimestinio sandorio negaliojimo (CK 1.87 straipsnis) ypatumų. Žinodamos apie palikimo turinį sudarantį turtą šalys, nors ir formaliai sudarė paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau siekė sudaryti būtent palikimo turinį sudarančių žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį. Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.426 straipsnio 1 dalis) sudaroma, kai asmuo priima palikimą, bet nežino, kurie konkretūs daiktai sudaro palikimą arba nenori įgyvendinti tam tikrų procedūrų, susijusių su paveldėto turto atskirų dalių registravimu, prievolių vykdymu kreditoriams ir kt. Sutarties šalys siekė parduoti ir įsigyti palikimą sudariusių žemės sklypų dalis, priešingu atveju jie sutartyje nebūtų įvardiję palikimą sudarančių žemės sklypų duomenų, kas yra laikoma pagal CK 6.396 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties požymiu. Be to, pardavėja užsakė nekilnojamojo turto vertintojus, kurie prieš sutarties pasirašymą nustatė žemės sklypų preliminarią rinkos vertę. Tai patvirtina šalių ketinimus dėl žemės sklypų, o ne paveldėjimo teisių sutarties dalyko. Teismai šių ketinimų tinkamai teisiškai nekvalifikavo. Dėl to skundžiamuose sprendime ir nutartyje teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarties E. M., J. S., S. S. v. G. S., A. N., bylos Nr. 3K-7-288/2009, teisės taikymo išaiškinimų, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys; kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ir pan., teismas, spręsdamas ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis; pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį turi būti išaiškinti tikrieji sutarties šalių ketinimai, ne vien rašytinis sutarties tekstas, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan.
Sudarydamos ginčijamą sutartį šalys žinojo, kad ieškovė yra paveldėtų žemės sklypų bendraturtė (CK 5.68 straipsnis), taip pat suvokė, jog parduodant žemės sklypų dalis pirmenybę jas įsigyti turėtų ieškovė pagal CK 4.79 straipsnį. Dėl to paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi šalys siekė išvengti ieškovės pirmenybės teisės pirkti parduodamas žemės sklypų dalis. Taip buvo apsimesta dėl sandorio dalyko, tikintis išvengti prievolės, nustatytos CK 4.79 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008, suformuluotomis taisyklėmis, nes nurodytoje byloje nustatytos iš esmės skirtingos aplinkybės, kada reikalavimas dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo buvo pareikštas CK 1.90 straipsnio 1 dalimi ir CK 1.91 straipsnio 1 dalimi kaip dėl suklydimo sudarytos sutarties, kuri sudaryta susidėjus aplinkybėms itin nenaudingomis sąlygomis. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kaip apsimestinės CK 1.87 straipsnio pagrindu.
Nepaisant to, nustatyti ar ne sutarties apsimestinumo teisiniai santykiai, byloje teismai nepagrįstai netaikė CK 4.79, 5.68 straipsnių ir padarė nepagrįstą išvadą, kad paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties atveju neegzistuoja bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe. Pagal CK 4.74 straipsnį bendrosios nuosavybės objektas gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. CK 4.38 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti ir turtinės teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 9 d. teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje pažymėta, kad kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė įgyjama paveldėjimu (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dalių dydį lemia palikėjo valia, kai paveldima pagal testamentą, arba nustato paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos, kai paveldima pagal įstatymą. Pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalį paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties. Vadovaujantis CK 5.12 straipsniu palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai lygiomis dalimis paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam jų tėvui ar motinai paveldint pagal įstatymą. Ginčo atveju atsakovai galėjo perleisti pirkėjams savo paveldėjimo teisių 1/2 dalį (kurių kita 1/2 dalis priklausė kitai įpėdinei (palikėjo dukteriai - ieškovei) į po jų senelio mirties atsiradusį palikimą. Dėl to keli įpėdiniai, paveldėję atitinkamą palikimo dalį, yra paveldėjimo teisių bendraturčiai, kurias jie gali parduoti, tokia galimybė numatyta CK 4.79, 6.426 straipsniuose.
Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartyje konstatuota, kad kiekvienas įpėdinis turi atskirą, savarankišką paveldėjimo teisę, kuri yra susijusi su ją turinčiu asmeniu, ji nėra dali, dėl to negali būti bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Tačiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje neišaiškinta CK 5.68 straipsnio norma, pagal kurią kelių įpėdinių paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 17 d. nutartyje Z. H. v. H. H. ir kt., bylos Nr. 3K-3-347/2003, 2005 m. spalio 29 d. nutartyje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-528/2005, išaiškinta, kad įpėdinis, priėmęs palikimą, yra palikimo dalies savininkas, įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne paveldėjimo teisės liudijimas, bet vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas. CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį taikoma pirkimo–pardavimo sutarties atveju ir nėra išlygų dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartyje pateiktas aiškinimas, kad paveldėjimo teisė yra susijusi su kiekvienu tą teisę turinčiu asmeniu, ji nėra dali, taikytinas įpėdinio teisei paveldėti, atsirandančiai palikimo priėmimo momentu ir egzistuojančiai iki palikimo priėmimo.
Kai palikimą priima keli įpėdiniai, iš kurių atsiranda ketinantys parduoti paveldėjimo teises, socialiai tampa reikšminga, kad palikimą sudarančio turto (atskirų daiktų) savininku taptų vienas savininkas. Savininko nuosavybės teisių į bendrosios nuosavybės teisės objektą įgyvendinimas yra suvaržytas, nes tokiu atveju bendrosios nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Suteikiant galimybę paveldėjimo teises perleisti tretiesiems asmenims be pranešimo kartu paveldėjusiam įpėdiniui ir nesudarant jam galimybės perleidžiamas paveldėjimo teises įsigyti būtų paneigiamos CK 5.68, 5.69, 5.70 straipsnių normos, pagal kurias tik įpėdiniai, kaip paveldėto turto bendraturčiai, gali pasidalyti palikimą. Leidus vienam įpėdiniui parduoti paveldėjimo teises be pasiūlymo jas įsigyti kitiems įpėdiniams, dėl tokio paveldėto turto padalijimo spręstų nebe įpėdiniai, bet be jų žinios paveldėto turto bendraturčiu tapęs trečiasis asmuo, nedalyvavęs paveldėjimo teisiniuose santykiuose.
Lietuvos CK paveldėjimo teisės institutai yra perimti iš Kanados Kvebeko provincijos civilinės teisės ir jo kodekso. Kvebeko CK 848 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas įpėdinis gali pareikšti reikalavimą asmeniui, kuris nėra įpėdinis, tačiau kuriam kitas įpėdinis perleido savo paveldėjimo teises, dėl paveldėjimo teisių perkėlimo sumokėdamas tokiam asmeniui jo sumokėtą įpėdiniui kainą ir atlygindamas išlaidas, susijusias su tokiu perleidimu. Dėl to taip pat ir Lietuvos CK rengimo medžiagos analizės bei lyginamasis aiškinimo metodai patvirtina, kad įpėdinis turi pirmenybės teisę į kito įpėdinio parduodamas paveldėjimo teises ar paveldėtą turtą. Atsakovė (net ir pripažįstant, kad sutartis nebuvo apsimestinė) privalėjo pasiūlyti savo paveldėjimo teisių dalį kitam bendraturčiui tomis sąlygomis, kuriomis ji ketino parduoti savo paveldėjimo teisių dalį į paveldėtą palikimą (CK 4.79 straipsnio 1 dalis), nes esant keliems įpėdiniams palikimas yra visų jų bendroji dalinė nuosavybė (CK 5.68 straipsnis).
2. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės atstovo advokato rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstyti argumentai dėl ginčo sandorio apsimestinumo, taip pat dėl palikimą priėmusio įpėdinio pirmenybės teisės pirkti parduodamą paveldėjimo teisių dalį į paveldėtą palikimą, ir prie rašytinių paaiškinimų pridėtą Kvebeko CK 848 straipsnio ir Įvado į Kvebeko privatinę teisę (autoriai – John E. C. Brierley, Roderick A. Macdonald) vadovėlio ištraukų kopijos su vertimu į lietuvių kalbą bei atstovavimo susitarimas. Teismas atsisakymą priimti motyvavo tuo, kad šie rašytiniai paaiškinimai reiškia apeliacinio skundo papildymą naujais argumentais, tačiau pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui yra draudžiama keisti ar papildyti apeliacinį skundą (CPK 323 straipsnis), taip pat kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui yra apribotas (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis). Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės būti išklausytam principą. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalis turi teisę teikti bylai reikšmingus paaiškinimus tiesiogiai ar per atstovą. Apeliacinės instancijos teismas rašytinių paaiškinimų priėmimo klausimo žodinio teismo posėdžio 2011 m. kovo 10 d. metu neišsprendė, o grąžinti juos ieškovei nutarė tik 2011 m. kovo 24 d. Tačiau teismas išspręsti žodinio bylos nagrinėjimo atveju pateiktus pareiškimus ir prašymus turi nutartimi teismo posėdyje. Kartu grąžindamas atstovavimo susitarimą šis teismas nepripažino ieškovės atstovo advokato kaip atstovo byloje. Be to, ieškovė nebuvo pateikusi naujų apeliacinio skundo argumentų, nes rašytiniuose paaiškinimuose buvo tik papildantys anksčiau pateiktus apeliaciniame skunde dėl sandorio apsimestinumo ir dėl šioje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutarties išaiškinimų, kuriais byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka ir kurių ieškovė dar nežinojo pateikdama apeliacinį skundą. Būtinybė pateikti įrodymus prie rašytinių paaiškinimų atsirado vėliau, nes tai nulėmė nurodytos kasacinio teismo nutarties priėmimas, ir tai atitinka CPK 314 straipsnyje nustatytas įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai R. K. ir R. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Byloje nenustatyta tokių faktinių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad šalys sudarė apsimestinį sandorį. Skirtingai nei aiškinama kasaciniame skunde, CK 6.426 straipsnio 1 dalies nuostatos nei draudžia detalizuoti palikimą sudarantį turtą, nei įpareigoja jį nurodyti paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje – tai palikta sutarties šalių pasirinkimui. Nurodytoje normoje numatytas privalomas įpėdinio teisinio statuso garantavimas tais atvejais, kai palikimą sudarantis turtas nedetalizuojamas. Vadinasi, įstatyme nustatyta galimybė ir atvejams, kai palikimą sudarantis turtas detalizuojamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008, konstatuota, kad įstatyme nereikalaujama detalizuoti palikimą sudarančio turto sutartyje, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tokia nuostata pakeičia bendrąją pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygą žinoti, koks turtas parduodamas už sulygtą kainą. Šalys, sudarydamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, žinojo, kad paveldimą turtą sudaro trys žemės sklypai, ir jų rinkos vertę – tai užtikrino sutarties šalių lygiateisiškumą. Ginčijant paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį dėl to, kad šalys įrašė palikimą sudarantį turtą, būtų paneigiama tokios sutarties sudarymo galimybė ir prasmė. Pagal CK 1.2, 6.156 straipsnius šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalių interesai buvo teisėti – nepilnamečių vaikų atstovė vaikų interesais siekė palankiausios sandorio kainos, laiko ir rizikos (galimų skolų ir pan.) prasme, o pirkėja siekė, be kita ko, atkurti sodybą, šalys susitarė dėl kainos, sudarė įstatymo leidžiamą sandorį, atitinkantį šalių valią, sutarties turinio ir formos reikalavimus. Kadangi dar nebuvo įregistruota nuosavybės teisė įpėdiniui į palikimą sudariusius žemės sklypus, tai paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu šių sklypų pirkimo–pardavimo sutartis apskritai negalėjo būti sudaryta, t. y. sudarytos sutarties šalys negalėjo rinktis, kurį iš nurodytų sandorių sudaryti, dėl to netaikytinas CK 1.87 straipsnis. Net ir pripažinus paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine pagal CK 1.87 straipsnį ši sutartis būtų niekinė ir taikoma restitucija, tačiau negalėtų būti taikomos CK 4.79 straipsnio 3 dalies taisyklės dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties atveju pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovei. Šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartyje konstatuota, kad CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos teisės normos yra specialiosios, skirtos daiktų pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti. CK 1.8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių normų, taip pat neproporcingai ribojant kitų asmenų teises (CK 1.2 straipsnis); CK 6.426 straipsnyje įtvirtintas vienintelis paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarčių reikalavimas yra tas, kad priėmęs palikimą asmuo, parduodamas paveldėjimo teises, privalo garantuoti savo kaip įpėdinio statusą; kiekvienas įpėdinis turi savo paveldėjimo teisę, ji nėra dali, todėl negali būti bendrosios dalinės nuosavybės objektas.
2. Dėl pateiktos ištraukos iš Kanados Kvebeko provincijos Civilinio kodekso atsiliepime nurodoma tai, kad nurodytas kodeksas galioja užsienio šalyje ir netaikytinas Lietuvoje, dėl to neturėtų būti remiamasi taikant ir aiškinant Lietuvos CK įtvirtintas teisės normas. Be to, rengiant Lietuvos CK projektą Kvebeko provincijos Civilinis kodeksas nebuvo įtrauktas į projekto rengimo lydimųjų dokumentų sąrašą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovų M. B., Š. B. atstovė pagal įstatymą A. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai argumentai:
Byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartyje konstatuota, kad iš CK 6.426 straipsnio 1 dalies ir teismų praktikos nuostatų išplaukia, jog esminė paveldėtų teisių pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo sąlyga nėra vien tik pardavėjo garantija pirkėjui, jog būtent jis yra įpėdinis; pirkimo–pardavimo sutarties šalys turi suvokti ir žinoti, kas yra sutarties dalykas; įstatymo nuostata, kad nereikalaujama detalizuoti palikimą sudarantį turtą sutartyje, nereiškia, jog taip pakeičiama bendroji pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo sąlyga žinoti, koks turtas parduodamas už sulygtą kainą ir ką pirkėjas įgyja nuosavybėn mokėdamas sulygtą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008). Byloje nustatyta, kad palikėjo paveldimo turto apyraše nurodyto nekilnojamojo turto vertinimą atliko pardavėja. Jį buvo būtina pateikti teismui, sprendusiam teismo leidimo išdavimo klausimą, ir buvo vienas iš įrodymų, kad toks sandoris buvo ekonomiškai naudingas nepilnamečiams vaikams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties dalyko ir šios sutarties teisinės kvalifikacijos
Paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi įpėdinis perleidžia palikimą kaip visumą, t. y. perleidžia teises į jam paliktą turtą ir skolas (aktyvą ir pasyvą). Aptariamos rūšies sutarties ypatumas yra tas, kad jos dalykas yra paveldėjimo teisės, o ne konkretus turtas ar jį sudarantys individualizuoti daiktai. Sutarties dalyko specifika lemia CK 6.426 straipsnio 1 dalyje išdėstytą nuostatą, kad paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančių daiktų. Tai - esminis požymis, skiriantis paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį nuo daiktų (prekių, vertybinių popierių) pirkimo–pardavimo sutarčių, nes, sudarydamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, viena iš šalių perleidžia, kita - įgyja įpėdiniui atitekusias ir jo perleidžiamas palikimo turinį sudarančias teises į turtą ir skolines prievoles kaip vientisą paveldimo turto masę (palikėjo turtinių teisių ir skolinių įsipareigojimų kompleksą). Atskirų daiktų (prekių, vertybinių popierių) ir teisių pirkimo–pardavimo teisinio reglamentavimo atribojimo tikslu CK 6.305 straipsnio 4 dalyje, 6.425 straipsnyje įtvirtinta, kad CK šeštosios knygos ,,Prievolių teisė“ XXIII skyriaus, reglamentuojančio pirkimo–pardavimo sutartį, normos taikomos turtinių teisių pirkimui–pardavimui tiek, kiek tai neprieštarauja šių teisių prigimčiai ir esmei.
CK 6.426 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią paveldėjimo teisių pardavėjas sutartyje neturi pareigos detalizuoti palikimą sudarančio turto sudėties, tačiau privalo tik garantuoti savo kaip įpėdinio statusą. Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi įpėdinis atlygintinai perleidžia savo teises į palikimą. Tam, kad įpėdinis galėtų perleisti teises į palikimą, reikia, jog šios teisės jam priklausytų. Dėl to CK 6.426 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tik priėmęs palikimą įpėdinis gali parduoti paveldėjimo teises. Taigi kuriuo nors iš įstatyme išvardytų būdų (pareiškimo padavimu notarui, palikimo valdymu ar kreipimusi į apylinkės teismą dėl palikimo apyrašo sudarymo) priėmęs palikimą įpėdinis įgyja galimybę disponuoti paveldėjimo teisėmis.
Kadangi konkrečiam įpėdiniui atitenkantis palikimas (jo dalis) susideda, kaip pirmiau nurodyta, iš turtinių teisių ir skolinių įsipareigojimų komplekso, tai paveldėjimo teisės gali būti įvertintos piniginiu ekvivalentu, atsižvelgiant į įpėdinio priimto palikimo (jo dalies) sudėtį.
Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo, kaip ir bet kurios kitos rūšies sutarties sudarymo atvejams galioja sutarties laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki ginčijamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo atliktas įpėdiniams (atsakovams) atitekusio paveldimo turto apyrašas, šiuo būdu priimtas palikimas, taip pat šio palikimo apyraše išvardytas turtas (žemės sklypai) įvertinti pagal jų rinkos kainą. Pažymėtina yra tai, kad ginčijamu sandoriu šalys susitarė ir tai sandoryje aiškiai įvardijo dėl paveldėjimo teisių, tačiau ne dėl konkretaus paveldėto turto (žemės sklypų) pirkimo–pardavimo. Šį sandorio dalyko pasirinkimą šalys nuosekliai patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu. Dėl to tokia šalių išreikšta valia neteikia pagrindo abejoti dėl sutarties dalyko, t. y. šalys aiškiai patvirtino sudarydamos sutartį, ją įvykdydamos, taip pat ir po jos įvykdymo, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties dalykas buvo paveldėjimo teisės, tačiau ne palikimo turinį sudarantys konkretūs daiktai. Paveldėjimo teisės apima visas palikėjo turėtas teises į turtą ir skolines prievoles, tuo tarpu nuosavybės teisės į palikimo turinį sudarantį konkretų daiktą yra siauresnės apimties. Dėl to paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia perleisti paveldėjimo teises negali būti tapatinama su konkretaus palikimą sudarančio daikto perleidimu, nes toks tapatinimas nepagrįstai susiaurintų šalių nusistatytą sutarties dalyką. Byloje nustatytos aplinkybės apie tai, kad palikimo priėmimo tikslu sudarytas paveldimo turto apyrašas, jame išvardijant paveldimus žemės sklypus, ir jų rinkos kainos nustatymas visiškai nereiškia, kad ginčijama paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi šalys sulygo dėl žemės sklypų pirkimo–pardavimo, nes sutarties dalykas – paveldėjimo teisės – nulėmė visų įpėdiniams tekusių palikėjo teisių ir pareigų komplekso perleidimą. Savo pobūdžiu perleidžiamos paveldėjimo teisės yra abstrakčios, palyginus su bendrosiomis pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygomis, pagal kurias sutarties dalykas laikomas suderintu, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnio 4 dalis). Palikimo priėmimo metu, net ir turto apyrašo sudarymo būdu, įpėdiniui gali būti nežinoma visa palikimo sudėtis, dėl to tokiu atveju paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje baigtinė palikimo sudėtis (turtas, skolos) neišvardijama. Dėl to nagrinėjamoje byloje paveldėjimo teisių įgijėjai nusipirko šias teises, o ne vien palikimo apyraše išvardytus žemės sklypus, sudarydami sutartį su tam tikru rizikos elementu, nesant visiškai aiškiai palikimo sudėčiai ir esant potencialioms galimybėms tretiesiems asmenims užginčyti teises perleidusių pėdinių statusą ar papildyti palikimo sudėtį, ar kitaip daryti įtaką paveldėjimo procesui.
CK 6.426 straipsnio 1 dalyje išdėstyta nuostata, kad paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančių daiktų, nereiškia draudimo šalių susitarimu paveldimo turto mase ar jos verte apibūdinti perleidžiamas paveldėjimo teises. Toks išaiškinimas nėra naujas ir yra pripažintas teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje V. Č. v. H. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-609/2008; 2010 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, bylos Nr. 3K-3-166/2010, konstatuota, kad įstatymo nereikalaujama detalizuoti palikimą sudarantį turtą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tokia nuostata pakeičia bendrąją pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo sąlygą žinoti, koks turtas parduodamas už sulygtą kainą ir ką pirkėjas įgyja nuosavybėn mokėdamas sulygtą kainą. Paneigus šias pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo sąlygas paveldėjimo teisių pardavimo atveju būtų paneigiamas sutarties šalių lygiateisiškumas ir pirkėjas be teisėto pagrindo taptų privilegijuota sutarties šalimi, nes, pvz., dėl pardavėjo, kaip normaliai atidaus ir protingo žmogaus, nežinojimo tikrosios reikalų padėties įgytų didelės vertės turtą už neprotingai mažą kainą.
Aptariamas išaiškinimas iš esmės reiškia tai, kad paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje pakanka nurodyti konkretaus įpėdinio paveldėjimo teises į konkretaus palikėjo palikimą. Išsamus sutarties dalyko apibūdinimas nėra negalimas, tačiau ir nėra būtinas. Tai nulemia sutarties šalių valia ir apsisprendimas dėl konkrečių sutarties sąlygų, t. y. kiek tiksliai jos siekia apibrėžti perleidžiamas paveldėjimo teises. Didesnis sutarties dalyko apibrėžtumas paprastai praktikoje yra nulemtas šalių siekio sumažinti riziką dėl galimos neadekvačios kainos už paveldėjimo teises sumokėjimo. Dėl to konstatuotina, kad sudarant paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį šalių aptarta paveldimo turto masė (nagrinėjamos bylos atveju – žemės sklypai) ir jos vertė nedaro sutarties negaliojančios, taip pat tai dar nereiškia, kad šalys sudaro ne paveldėjimo teisių, o paveldėtų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį. Dėl to nepripažintinas teisiškai pagrįstu ir kasacinio skundo argumentas, kad šalių sudaryta paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis turėtų būti teisiškai kvalifikuojama nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi.
Pažymėtina tai, kad sutarčių laisvės principas ir šalių valia apsispręsti dėl tam tikros sutarties bei jos sąlygų sudarymo lemia tai, kad pagal tai, kas yra šalių sutartas perleidimo dalykas – paveldėjimo teisės ar konkretus turtas – šalys gali pasirinkti, sudaryti paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį ar palikimą sudarančio turto (konkrečių daiktų) pirkimo–pardavimo sutartį. Reikalavimas paveldėjimo teises parduodančiam įpėdiniui nedetalizuoti (nuslėpti) nuo pirkėjo palikimo turinį sudarantį turtą reikštų, kad būtų neįmanoma įvertinti sutarties dalyko – paveldėjimo teisių – vertės, dėl to tai reikštų nepamatuotą riziką pirkėjui sumokėti neadekvačią kainą už perkamas paveldėjimo teises ir taip paneigtų tokių sutarčių sudarymo galimybę ir prasmę, apribotų civilinių teisinių santykių dėl turto ir turtinių teisių apyvartą, nors, kaip pirmiau nurodyta, CK leidžiama sudaryti sutartis, neprieštaraujančias įstatymų reikalavimams, t. y. sutarčių laisvės apribojimams.
Palikimo turinį sudarančiais žemės sklypais, kaip nuosavybės teisių objektais, įpėdinio gali būti disponuojama po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą. Iki šio liudijimo išdavimo paveldėjimo procedūros nėra baigtos, dėl to negalima daryti kategoriškos išvados apie įpėdinio paveldėjimo teisių į turtą, t. y. to turto nuosavybės teises, įgijimą iki kol šis faktas nebus patvirtintas notaro išduotu liudijimu. Tokiu liudijimu patvirtinamos nuosavybės teisės, atsiradusios įpėdiniui į jam tenkantį paveldimą turtą nuo palikimo atsiradimo dienos. Byloje nenustatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas būtų išduotas įpėdiniams, esantiems ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties paveldėjimo teisių perleidėjams, taip pat nėra duomenų apie šio turto nuosavybės teisių įregistravimą įpėdinių vardu. Dėl to, nepasibaigus paveldėjimo procedūroms, nebūdami teisiškai patvirtinti nuosavybės teisių į konkretų turtą įgijėjai, įpėdiniai objektyviai neturėjo galimybės sudaryti palikimą sudariusio turto (žemės sklypų) pirkimo–pardavimo sutarties, nes jie priėmė palikimą, bet nesiekė įgyti nuosavybės teisių į palikimą sudarantį turtą (žemės sklypus) ir perleido teises į palikimą (paveldėjimo teises) nesikreipdami į notarą dėl nuosavybės teises patvirtinančio dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo) išdavimo. Konstatuotina, kad, įpėdiniams pasidalijus palikimą sudarantį turtą ir taip kiekvienam iš jų turint nuosavybės teises į šio turto dalį ir atsakomybę už palikėjo skolinius prievoles, palikimas, kaip paveldėjimo teisių ir pareigų visuma, baigia egzistuoti. Dėl to paveldėjimo teisės galėjo būti perleidimo objektu iki šio momento (t. y. iki palikimo pasidalijimo), po kurio perleidimo objektas gali būti tik paveldėtas turtas, t. y. nuosavybės teisės į konkretų paveldėtą turtą. Įpėdinis, kaip paveldėjimo teisių turėtojas, šių teisių pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžia pirkėjui nuosavybės teises į paveldėjimo teises, tačiau ne nuosavybės teises į palikimo turinį sudarančius daiktus. Tik užbaigus paveldėjimo procedūras gali būti sudaroma paveldėtų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis. Tuo tarpu nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdinis disponuoja paveldėjimo teisėmis į palikimą, bet ne palikimą sudarančiu turtu.
Dėl atskiro įpėdinio turimų paveldėjimo teisių asmeninio pobūdžio ir negalimumo tapti bendrosios dalinės nuosavybės objektu
Dėl pirmiau išdėstytų argumentų konstatuotina, kad paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalių aptartas šios sutarties dalykas, sutarties šalims žinant išsamiai apibūdintas perleidžiamas paveldimo teises į konkretų turtą ir jo įvertinimą rinkos kainomis, nereiškia, kad vien dėl tokio apibrėžto sutarties dalyko šalys sudarė apsimestinį sandorį. Nekonstatavus apsimestinio sandorio, netaikomi ir juo pridengto tikrojo sandorio padariniai. Vienas iš tokių padarinių, jei paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis vis dėl to būtų pripažinta apsimestine, pridengusia bendraturčių daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, yra, kaip ir nurodyta ieškovės kasaciniame skunde, CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį.
Kasaciniame skunde argumentuojama, kad įpėdinių paveldėjimo teisių bendroji dalinė nuosavybė atsiranda pagal CK 5.68 straipsnio teisės normą, kurioje nustatyta, kad kelių įpėdinių paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad CK 5.68 straipsnyje nustatyta, kad turtą dalimis paveldi įpėdiniai, dėl to ši nuostata turi reikšmės įpėdiniams pasidalijant paveldėtą turtą. Kiekvienas įpėdinis, atsižvelgiant į jo paveldėtą palikimo dalį, turi bendrosios dalinės nuosavybės teisę į kiekvieną palikėjo daiktą, taip pat į kitą palikimą sudarantį turtą bei skolines prievoles. Tačiau šioje normoje reglamentuojamas tik paveldėto turto bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimas ir nėra nuostatų dėl paveldėjimo teisių bendrosios dalinės nuosavybės.
Kasaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį taikoma pirkimo-pardavimo sutarties atveju ir nėra išlygų dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo; dėl to ginčijamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalis, perleidusi paveldėjimo teises, turėjo pasiūlyti pirkti kitiems įpėdiniams šias teises. Tokiu teiginiu iš esmės ginčijamas nagrinėjamą bylą kasacine tvarka nagrinėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartyje pateiktas aiškinimas, kad paveldėjimo teisė yra susijusi su kiekvienu tą teisę turinčiu asmeniu, ji nedali ir nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, dėl to netaikomas CK 4.79 straipsnyje išdėstytas reikalavimas parduodamos daikto dalies bendraturčiui pasiūlyti pirkti pirmenybės teise kitiems to daikto bendraturčiams. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos normos yra specialiosios, skirtos daiktų pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti ir dėl to netaikomos paveldėjimo teisių pirkimui–pardavimui. Nurodyti išaiškinimai yra sudėtinė kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje priimtos vientisos nutarties dalis. CPK 362 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Dėl to nurodyta nutartis nėra revizavimo objektas nei bylą nagrinėjantiems visų instancijų teismams, nei dalyvaujantiems byloje asmenims.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma apie tai, kad Lietuvos CK paveldėjimo teisės atskiri institutai perimti iš Kanados Kvebeko provincijos civilinės teisės ir šios provincijos kodekso. Kvebeko CK 848 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas įpėdinis gali pareikšti reikalavimą asmeniui, kuris nėra įpėdinis, tačiau kuriam kitas įpėdinis perleido savo paveldėjimo teises, dėl paveldėjimo teisių perkėlimo sumokėdamas tokiam asmeniui jo sumokėtą įpėdiniui kainą ir atlygindamas išlaidas, susijusias su tokiu perleidimu. Kasaciniame skunde, remiantis Kvebeko kodekso nuostatomis ir jų aiškinimais teisės doktrinoje, daroma išvada, kad ir Lietuvoje įpėdinis turi pirmenybės teisę į kito įpėdinio parduodamas paveldėjimo teises. Vertindama šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi tai, kad, skirtingai nuo Lietuvos CK paveldėjimo teisės atskirų institutų, analogiškų Kanados Kvebeko provincijos civilinės teisėje ir kodekse, nurodytasis Kvebeko CK 848 straipsnio turinį sudarančios teisės normos nėra Lietuvos CK. Dėl to galiojančiame Lietuvos CK aptariamiems įpėdinio teisės pirkti kito įpėdinio parduodamas paveldėjimo teises teisiniams santykiams nėra išdėstytų specialiųjų teisės normų. Taigi, sprendžiant dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teisėtumo, turi būti vadovaujamasi Lietuvos CK nustatytomis bendrosiomis sutarčių sudarymą ir paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, kuriose nėra įtvirtintos vieno įpėdinio pirmenybės teisės įgyti kito įpėdinio perleidžiamas paveldėjimo teises.
Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir jį teisiškai kvalifikuoti nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartimi
Bylą kasacine tvarka nagrinėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi dėl vieno iš ieškinio reikalavimo (įpareigojimo perkelti pirkėjos teises ir pareigas ieškovei) padaryta aiški teisinė išvada dėl šio reikalavimo teisinio nepagrįstumo, taip pat aptariama nutartimi perduota byla iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuriam pavesta nustatyti ir įvertinti bylos faktines aplinkybes dėl ginčijamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo, pateikti jų teisinį vertinimą ir išspręsti teisinius padarinius. Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, nagrinėjančiam iš naujo bylą. Dėl to kasacine tvarka nagrinėjanti bylą teisėjų kolegija vertina kasaciniu skundu apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumą, joje padarytų išvadų teisinį pagrįstumą (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagal faktines aplinkybes nustatė, kad ginčijama sutartimi perleistos paveldėjimo teisės, bet ne patys daiktai, ir tokį sandorio objektą patvirtina šalių ketinimai sudarant sutartį, jų elgesys sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu. Teismas nutartyje nurodė, kad būdama nepilnamečių įpėdinių atstovė pagal įstatymą atsakovė siekė kuo mažesnėmis laiko ir materialinėmis sąnaudomis atlygintinai perleisti vaikų paveldėjimo teises į jų senelio palikimą, nes dėl palikimą sudarančio turto buvimo vietos ir ypatumų jis nepilnamečiams vaikams nebuvo reikalingas siekiant prioritetinio intereso – vaikų kasdienio gyvenimo sąlygų pagerinimo. Pardavus paveldėjimo teises atsakovei nebereikėjo gaišti laiko kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, kartu su kitais įpėdiniais gauti tokį liudijimą, vėliau įregistruoti paveldėtą turtą Nekilnojamojo turto registre ir tik tada rūpintis jo pardavimu. Teismas taip pat nenustatė tokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų ieškovės domėjimąsi ir siekį įsigyti parduodamas paveldėjimo teises, taip pat nenustatyta jokių kliūčių ieškovei tuo metu nusipirkti šias teises, nes ji tuo metu turėjo tokią galimybę, juolab kad perleidusiai paveldėjimo teises atsakovei nebuvo svarbi paveldėjimo teisių pirkėjo asmenybė. Ieškovė, būdama viena iš įpėdinių, taip pat dalyvavo paveldėjimo procedūrose ir galėjo derinti savo interesus įgyjant palikimą kartu su kitais įpėdiniais. Pagal surinktus bylos įrodymus laikantis įrodinėjimo taisyklių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad nenustatyta sandorio šalių valios ydingumo, lemiančio tokio sandorio apsimestinumą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad ginčijamoje sutartyje išreikšta šalių valia atitiko tikruosius šalių ketinimus ir dėl to ši sutartis nėra apsimestinė. Toks teisinis įvertinimas atitinka teismų praktikoje pripažįstamą pagal CK 1.87 straipsnį apsimestinio sandorio konstatavimo taisyklę – sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje E. M., J. S., S. S. v. G. S., A. N., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje G. M. v. R. M., G. M., bylos Nr. 3K-3-491/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. v. M. P., D. G., O. S., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
Dėl apelianto rašytinių paaiškinimų ir įrodymų priėmimo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka teismo posėdyje
Atskirą kasacinio skundo argumentų grupę sudaro argumentai susiję su apeliacinio proceso teisės normų nesilaikymu teismui nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą. Kasaciniame skunde teigiama, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės atstovo advokato rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstyti argumentai dėl ginčo sandorio apsimestinumo, taip pat dėl palikimą priėmusio įpėdinio pirmenybės teisės pirkti parduodamą paveldėjimo teisių dalį į paveldėtą palikimą, ir prie rašytinių paaiškinimų pridėtą Kvebeko CK 848 straipsnio ir Įvado į Kvebeko privatinę teisę (autoriai – John E. C. Brierley, Roderick A. Macdonald) vadovėlio ištraukų kopijos su vertimu į lietuvių kalbą bei atstovavimo susitarimas. Dėl to kasaciniame skunde daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas suvaržė ieškovės procesines teises: CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalis turi teisę teikti bylai reikšmingus paaiškinimus tiesiogiai ar per atstovą, taip pat teismas pažeidė CPK 314 straipsnyje nustatytas įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas atsisakymą priimti apeliantės ir jos atstovo rašytinius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus motyvavo tuo, kad šie rašytiniai paaiškinimai reiškia apeliacinio skundo papildymą naujais argumentais, tačiau pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui yra draudžiama keisti ar papildyti apeliacinį skundą (CPK 323 straipsnis), taip pat kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui yra apribotas (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrinant apskųsto kasacine tvarka teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą dėl nurodomų proceso teisės normų nesilaikymo (jų pažeidimo) bylos nagrinėjimo metu esminę reikšmę turi tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas teismo sprendimui (nutarčiai) panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kaip pirmiau šioje nutartyje konstatavo kasacinio teismo teisėjų kolegija, Kvebeko kodekse nustatyto įpėdinio paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo kitam įpėdiniui teisinis reglamentavimas skiriasi nuo Lietuvos CK nustatyto reglamentavimo. Dėl to ieškovės (apeliantės) ir jos atstovo Kvebeko kodekso ir jo nuostatų aiškinimo teisės doktrinoje ištraukų pateikimas ar nepateikimas apeliacinės instancijos teismui negalėjo pakeisti bylos baigties šios instancijos teisme. Dėl to aptariamų įrodymų nepriėmimas neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, nes, netgi ir priėmus ieškovės nurodomus įrodymus, tai nenulemtų kitokio šios bylos ginčo teisinio įvertinimo, t. y. dėl to negalėtų būti priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas. Be to, pagal CPK 180 straipsnį teismas priima tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šioje nutartyje pirmiau išaiškinta, kad Kvebeko CK ir teisės doktrinos ištraukos, jų turinys nepagrindė įrodinėtinų bylos faktinių aplinkybių ir teisingo teisės taikymo. Dėl išdėstytų priežasčių kasacinio teismo teisėjų kolegija netikrina, ar apeliacinės instancijos teismas laikėsi proceso teisės normų, atsisakydamas priimti apeliantės atstovo pateiktus įrodymus, nes nepriklausomai nuo nurodytų teisės normų laikymosi ar jų nesilaikymo tai neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumui.
Dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti pateiktus apeliantės rašytinius paaiškinimus teisinio pagrįstumo teisėjų kolegija nurodo tai, kad CPK 323 straipsniu suteikta teisė apeliacinės instancijos teismui atsiakyti priimti bet kuriuos apeliacinio skundo pakeitimus ar papildymus pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas paduotus rašytinius paaiškinimus kartu su pridėtais įrodymais grąžino juos padavusiam asmeniui ne iš karto teismo posėdyje, o kitame posėdyje, nereiškia teismo operatyvumo stokos, kasaciniame skunde taip pat nepagrindžiama, kad dėl to galėjo nukentėti apeliantės interesai.
Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų pagrindų kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato atstovavimo išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovai R. K. ir R. K. prašo priteisti 2541 Lt advokato atstovavimo išlaidų ir atsakovai A. B., M. B. bei Š. B. – 1500 Lt už nurodytų atsakovų vardu atliktą atskirų dviejų atsiliepimų į kasacinį skundą surašymą. Konstatuotina, kad šie prašymai pagrįsti pirmiau nurodytomis teisės normų nuostatomis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, prašomų priteisti išlaidų sumą patvirtina pridėtas mokėjimo dokumentai, tačiau jų dydis viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, pagal kurių 8.14 punktą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėtų būti priteisiama ne daugiau kaip Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesio algos 2 dydžių suma, t. y. 1600 Lt. Dėl to atsakovams R. K. ir R. K. priteistina iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme suma sumažintina iki 1600 Lt, atsakovei A. B., atsakovų M. B. ir Š. B. atstovei pagal įstatymą, priteistina 1500 Lt iš ieškovės.
Iš ieškovės taip pat priteistina 109,95 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovams R. K. ir R. K. lygiomis dalimis kiekvienam po 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės A. B.
Priteisti atsakovei A. B. 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės A. B.
Priteisti iš ieškovės A. B. valstybei 109,95 Lt (vieną šimtą devynis litus 95 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė