Administracinė byla Nr. A-784-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00445-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-9), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), (toliau – ir atsakovas) 240 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2009 m. kovo 6 d. iki 2011 m. kovo 31 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 166, 139, 158, 159, 221, 236, 156, 170, 240, 337, 208, 205, 162, 323, 350. Minėtos kameros neatitiko teisės aktuose numatytų reikalavimų, t. y. pareiškėjui teko mažiau gyvenamojo ploto nei numatė teisės aktai. Taip pat kamerose esantys langai neatitiko higienos normų reikalavimų (kai kurie langai neatsidarydavo), nebuvo natūralaus vėdinimo, natūralaus apšvietimo, kadangi kai kurių kamerų langai buvo tamsinti. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, be to, į kiemelį išleisdavo pasivaikščioti tik vienai valandai. Karštas vanduo į kamerą visiškai nebuvo tiekiamas, asmeninius drabužius skalbti ir džiovinti reikėjo kameroje. Kadangi nebuvo atitinkamos ventiliacijos, drabužiai pradėdavo pelyti. Kauno TI administracija nesirūpino nemokamu skalbimu. Dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir tik 10 min. Nustatyto laiko pareiškėjui neužtekdavo. Kamerose buvo pilna parazitų, naktimis lakstė pelės ir tarakonai. Vienam mėnesiui gaudavo vieną tualetinio popieriaus ruloną. Pabrėžė, jog kalinimo metu pareiškėjui pablogėjo regėjimas, neteko daug svorio. Kadangi nebuvo sudaryta sąlygų ilgalaikiams pasimatymams, kalinimo metu buvo priverstas išsiskirti su žmona. Atkreipė dėmesį, jog visose kamerose buvo vienodos lovos, kurių ilgis 2 m., o pareiškėjo ūgis 2 m. 4 cm, dėl to pareiškėjas neišsimiegodavo, nepailsėdavo. Tokios gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietoje buvo nežmoniškos ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Minėti pareigūnų veiksmai sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu (b. l. 24-28) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog visą skundžiamą laikotarpį pareiškėjas Kauno TI kamerose buvo laikomas 703 paras. Po pusę paros kameroje jis buvo laikomas atvykimo ir išvykimo dienomis bei dienomis, kai vykdant suėmimo vykdymo režimo reikalavimus buvo perkeliamas į kitą kamerą. Laikomi kameroje asmenys perkeliami į kitą kamerą taip pat ir tuo metu, kai atliekamas kameros remontas. Kauno TI pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių atskirais laikotarpiais Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas mažesniame nei teisės aktuose nustatytame plote. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Iš viso 12 parų pareiškėjas buvo laikomas mažesniame plote nei nustatyta teisės aktuose. Pažymėjo, jog lovos kamerose yra standartinės – 2 m. ilgio. Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginys, jog dėl ūgio, kuris 4 cm viršijo lovos ilgį, nepailsėdavo, neturi pagrindo, kadangi normali miegančio žmogaus poza nėra išsitempusi visu ūgiu.

Atkreipė dėmesį, kad Kauno TI kamerų higienos sąlygas reguliariai tikrina Kauno sveikatos centro specialistai, o Kauno profilaktikos deratizacijos stotis atlieka dezinsekcijos ir deratizacijos darbus. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad pastabų dėl užkrėstumo kenkėjais nebuvo. Teigė, jog, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ ir Kauno TI direktoriaus 2009 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1-13 „Dėl Kauno TI izoliatoriaus lėšų taupymo plano patvirtinimo“, suimtųjų ir nuteistųjų kamerose šviesiu paros laiku nuo 9.00 val. iki 15.00 val. būna išjungtos dirbtinio apšvietimo lempos. Kitu paros metu elektros apšvietimas yra įjungiamas, be to, kamerose yra įrengti langai, kurie užtikrina natūralią dienos šviesą. Pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė informacijos, kad jam prašant būtų atsisakyta įjungti dirbtinį apšvietimą. Kauno TI taip pat neturi duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo tarp 9:00 ir 16:00 val. Dirbtinis apšvietimas Kauno TI visiškai atitinka higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, todėl pareiškėjas turėjo pakankamai laiko skaityti, rašyti ir atlikti kitus smulkius darbus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo regėjimas pablogėjo dėl apšvietos kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sąlygų.

Teigė, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ, Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 4 dalis įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno TI direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. l - 88 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu, 8 punkte nustatyta galimybė, kad, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Kauno TI yra 3 dušų patalpos po 3 vietas ir viena – keturių vietų. Tokia prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą suimtųjų. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka ir ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimo reikalavimai yra numatyti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 8 punkte yra nurodyta, kad šios taisyklės taikomos ir tardymo izoliatoriuose paliktiems nuteistiesiems, nurodytiems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 68 straipsnyje, o būtent – nuteistiesiems, paliktiems kardomojo kalinimo vietose atlikti ūkio darbus. Taigi nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į tardymo izoliatorius ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme, šios taisyklės nėra taikomos. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad suimtiesiems, laikomiems tardymo izoliatoriuose, pasimatymų suteikimą reguliuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas, kurio 22 punkto 1 dalyje nustatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas. Pasimatymo tvarka yra nustatyta Lietuvos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Įsakymo 62 punkte nurodyta, kad asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatyta tvarka, o 65 punkte nustatyta, jog pasimatymas vyksta be fizinio kontakto, kas reiškia, kad suimtiesiems ir jiems prilygintiems nuteistiesiems ilgalaikiai pasimatymai tardymo izoliatoriuose nesuteikiami. Pažymėjo, kad santuokos nutraukimas priklauso nuo abejų sutuoktinių valios.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, laikomas tokiomis „nežmoniškomis“ sąlygomis ir patirdamas tokį netinkamą administracijos elgesį dėl blogų sąlygų, nebandė keisti savo padėties. Jei pareiškėjas iš tikro būtų išgyvenęs žiaurų elgesį ir siekęs pakeitimų ar specialistų pagalbos, jis galėjo laiku, nelaukdamas 3 metų, kreiptis į Kauno TI administraciją ar teismą ir pašalinti jo minėtus nepatogumus bei žalą sveikatai.

Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 9 d.sprendimu (b. l. 76-83) pareiškėjo V. M. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo V. M. teisė Kauno tardymo izoliatoriuje būti laikomam kamerose, atitinkančiose Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus reikalavimus, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. kovo 31 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo tardymo izoliatoriuje pradžios, t. y. nuo 2008 m., tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. kovo 24 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, o gavęs Kauno TI atsiliepimą į skundą, kuriame atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, nenurodė teismui priežasčių, pateisinančių skundo padavimo termino praleidimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, prašymą teismas tenkino ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2011 m. kovo 23 d. taikė ieškinio senaties terminą. Todėl pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK  6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) ir nurodė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI analizuojamu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 205. Kameros plotas 15,44 kv.m, joje buvo laikoma atitinkamai nuo 4 iki 5 asmenų, jiems tekdavo nuo 3,86 iki 3,09 kv.m ploto. Pareiškėjas 8 dienas buvo laikomas kameroje, kuri neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyto gyvenamojo ploto normos reikalavimų, todėl teismas konstatavo, jog Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas pateikė teismui įrodymus apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, tačiau teismas pripažino, jog šie pareiškėjo sveikatos būklės duomenys (jie būdingi ir asmenims, kurių laisvė neapribota) negali būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismui nekilo abejonių, jog dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Nustatė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore, tai dalinai kompensuoja judėjimo trūkumą. Įrodymų, kad pareiškėjas dėl per mažo kameros ploto, pasivaikščiojimų gryname ore sąlygų, ribotos judėjimo laisvės ar sveikatos būklės pablogėjimo, kuriai galimai turėjo įtakos šios aplinkybės, būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją jo teisių pažeidimo metu, byloje nepateikta.

Atkreipė dėmesį, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nenumatyta, kokio ilgio kamerose turi būti lovos. Be to, atsakovas nurodė, jog pareiškėjas su prašymu dėl didesnės lovos į juos nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentus dėl lovos ilgio trūkumo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su skyrybomis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su žmona išsiskyrė 2009 m. balandžio 15 d. Šioje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo vertinimas laikotarpis yra nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. kovo 31 d., todėl nurodytus agumentus taip pat atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemuose vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimo teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose, reglamentuojančiuose pasivaikščiojimo kiemų įrengimą, nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra nustatyta. Pareiškėjo argumentus dėl parazitų kamerose taip pat atmetė kaip nepagrįstus, nes atsakovas pateikė duomenis, jog kameros reguliariai tikrinamos ir jokių pažeidimų nebuvo nustatyta.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno TI atsiliepime nurodė, jog direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. l-88 patvirtinto „Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu. Pareiškėjas savo skunde pripažino, jog dušu gali naudotis vieną kartą per savaitę 10 min, todėl teismas pripažino, jog atsakovas vykdo jam įstatymo numatytą įpareigojimą.

Dėl kameruose esančių langų skaidrumo teismas pastebėjo, jog atsakovas nenurodė, ar kameroje Nr. 205 yra matinio ar skaidraus stiklo langai, t. y. nepaneigė pareiškėjo argumento dėl kameroje esančio stiklo. Todėl teismas pripažino, kad 205 kameros langai neatitiko higienos normose numatyto reikalavimo.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę (8 paros), bendrąsias kalinimo sąlygas Kauno TI, bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Kauno TI laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Kauno TI administraciją, nesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikyti pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 89-93) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Taip pat prašo užtikrinti jo dalyvavimą teismo posėdžio metu.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė senaties terminą, nes Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) imperatyviai nurodyta, kad reikalavimams, kylantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų, netaikomas senaties terminas. Dėl ko teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nenumato tokios sprendimo rūšies kaip teisės pažeidimo pripažinimas, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, peržengė jam įstatymu suteiktų įgaliojimų ribas. Pabrėžia, kad teisės pažeidimą gali pripažinti tik kompetentinga tarptautinė insitucija.

Mano, kad teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo atstovo teiginiais, kurie niekuo nepagrįsti, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą. Taip pat nurodo tuos pačius argumentus dėl teisės aktų pažeidimų, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų sulaikymo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Dalies pareiškėjo nurodyto laikotarpio - 2009 m. kovo 9 d. – 2011 m. kovo 23 d. – atžvilgiu teismas, atsakovo prašymu, pritaikė ieškinio senatį, o dėl likusio laikotarpio konstatavo teisės aktų pažeidimą ir nusprendė, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra tinkama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė motyvų, kodėl apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde nepateikiama naujų įrodymų, neprašoma išreikalauti naujus įrodymus. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nėra, todėl šis pareiškėjo prašymas atmetamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas faktinėms bylos aplinkybėms nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį, taip pat nurodo, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir neturėjo teisinio pagrindo nepriteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigine forma.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu faktinėms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija pažymi, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi CK 1.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, toks argumentas atmestinas. Minėtoje nuostatoje nurodyta, kad ieškinio senatis netaikytina iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, tuo tarpu šioje byloje pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo, o ne dėl neturtinių teisių (CK 1.114 – 1.115 straipsniai) gynybos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr.  3K-3-516/2010 ir joje nurodytą teismo praktiką). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009 m. kovo 6 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 24 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta skundą teismui pateikė 2014 m. kovo 24 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Kauno tardymo izoliatorius, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2011 m. kovo 23 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui savo uždelstą kreipimąsi į teismą iš esmės grindė tuo, jog į lietuvių kalbą nėra išversti Europos žmogaus teisių teismo sprendimai dėl EŽTK 3 straipsnio taikymo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas 2009 m. kovo 9 d. – 2011 m. kovo 23 d. laikotarpiui pagrįstai taikė ieškinio senatį ir šią pareiškėjo reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu (pvz., ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas, išsiskyrimas su žmona, mažiau palankaus režimo taikymas pareiškėjui lyginant su nuteistaisiais).

Kiek tai susiję su 2011 m. kovo 24 d. – 2011 m. kovo 31 d. laikotarpio faktinių aplinkybių vertinimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas 8 paras buvo laikomas kameroje su dar 4-5 asmenimis, toks elgesys su pareiškėjo neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyto ploto vienam asmeniui (3,6 kv.m.) reikalavimų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2014 m. gegužės 5 d. pažymos Nr. 11-3007 (b.l. 43-57), pareiškėjas 2011 m. kovo 24 – 31 d. buvo laikomas kameroje Nr. 205, kurios plotas 15,44 kv.m. Iš minėtos pažymos matyti, kad 2011 m. kovo 31 d. kameroje buvo 4 asmenys, o likusiomis dienomis – 5 asmenys, taigi, darytina išvada, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu 3,6 kv.m kameros plotas nebuvo užtikrintas 7 paras.

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teisės normų pažeidimais ir jų įtaka pareiškėjo nurodomai neturtinei žalai (dėl sąlygų poveikio pareiškėjo sveikatai, per trumpos lovos, pasivaikščiojimų kieme, parazitų kameroje, naudojimosi dušu, apšvietimo) teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Įvertinusi bylos medžiagą šiais aspektais teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų atskirai nekartoja.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pasivaikščiojimo gryname ore trukme ir pasivaikščiojimo kiemelių plotu (kokybe), teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog teisės aktai (konkrečiai, Suėmimo vykdymo įstatymas, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241) nedetalizuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, nenustato ploto normos vienam asmeniui. Be to byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į atsakovo administraciją.

Kiek tai susiję su pasivaikščiojimo trukme, pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas. Šiuo atveju nėra pagrindo pritarti pareiškėjo teiginiams, jog Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija savaime reiškia, kad suimtiesiems visuomet turi būti taikomos tokios pačios ar palankesnės nuostatos kaip ir nuteistiesiems.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi 2013 m. liepos 9 d. EŽTT sprendimu byloje Varnas prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 42615/06), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje EŽTT pasisakė dėl skirtingos suimtųjų ir nuteistųjų teisės į pasimatymus su artimaisiais (Konvencijos 8 ir 14 straipsniai) apimties, o ne dėl pasivaikščiojimų gryname ore. Taip pat pažymėtina, kad 2006 m. sausio 11 d. Europos Tarybos Ministrų Tarybos rekomendacija patvirtintų Europos kalėjimo taisyklių 101 punkte nurodyta, kad jei nenuteistas (sulaikytas) asmuo prašo jo atžvilgiu taikyti nuteistiesiems asmenims taikytiną režimą, sulaikymo įstaigos administracija, kiek įmanoma, tenkina tokį prašymą. Taigi ši nuostata, turinti rekomendacinį pobūdį, nėra absoliuti ir kategoriška, neįtvirtina besąlyginio principo, kad sulaikytųjų ir nuteistųjų laikymo režimas visais atvejais būtų analogiškas.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jis nusprendė, jog tinkama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti byloje vertinamu atveju yra teisės pažeidimo padarymo pripažinimas, nurodo, kad teismas privalėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigine forma.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip nusprendė įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę ir kitas faktines bylos aplinkybes, konkrečiai, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai negali būti siejami su kameros ploto trūkumu, tai, jog vertintu laikotarpiu nenustatyta kitų reikšmingų pažeidimų, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo teises.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją; LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr.  3K-3-37-706/2015 ir joje nurodytą teismų praktiką). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1290/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-797/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Kaip minėta, byloje vertinamu atveju teisės pažeidimas truko septynias paras, pirmosios instancijos teismas nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, galinčių turėti įtakos padarytos neturtinės žalos vertinimui (pvz., netinkamų kalinimo sąlygų nulemtas sveikatos pablogėjimas). Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra adekvati pareiškėjo teisių gynybos forma.

Dėl pirmiau minėtų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Dainius Raižys