Civilinė byla Nr. 3K-3-197/2013 (S)

                 Teisminio proceso Nr. 2-05-3-11065-2011-7

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija 50.11.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 3 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S.  kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gotlitas“ ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos.

            Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                            I. Ginčo esmė

Byloje keliamas iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos pasibaigus terminuotai sutarčiai klausimas.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti atsakovą iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), priteisti iš jo 1340 Lt skolą už faktinį naudojimąsi gyvenamąja patalpa, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.  Ieškovas nurodė,  kad  2009 m. gruodžio    31 d. su atsakovu buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ir 2011 m. kovo 31 d. baigėsi jos galiojimo terminas. Prieš sutarties galiojimo pabaigą ieškovas informavo atsakovą apie tai, kad nepageidauja pratęsti sutarties galiojimo, ir nurodė jai pasibaigus iš patalpų išsikelti. Atsakovas nevykdo reikalavimo išsikelti, todėl jis iškeldintinas teismo tvarka. Be to, atsakovas nemoka už faktinį naudojimąsi patalpomis, todėl prašė priteisti nustatyto dydžio mokestį už faktinį naudojimąsi patalpomis pasibaigus sutarčiai.     

                        II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 27 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, iškeldino atsakovą iš gyvenamosios patalpos su visa manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, reikalavimo priteisti nuomos mokestį netenkino. Teismas nurodė, kad nuomos sutarties termino pabaiga yra pagrindas reikalauti, jog nuomininkas išsikeltų. Nuomininko atsisakymas lemia reikalavimą iškeldinti savavališkai patalpą užėmusį asmenį. Teismas nustatė, kad  prieš baigiantis nuomos sutarties terminui ieškovas aiškiai išreiškė pageidavimo netęsti nuomos teisinių santykių, todėl sprendė, jog pasibaigus nuomos sutarčiai atsakovas iškeldintinas iš nuomotų patalpų. Teismas  taip pat nustatė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu sumokėjo visą nuomos mokestį už laikotarpį iki 2011 m. kovo 31 d. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti nuomos mokestį už laikotarpį pasibaigus nuomos sutarčiai, nes aplinkybė, jog atsakovas ir toliau naudojosi patalpomis, gali būti pagrindas reikalauti atlyginti nuostolius, tačiau šioje byloje toks reikalavimas nesuformuluotas.

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 4 d.  nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, įvertinusi atsakovo nurodytas aplinkybes, kad nuomos teisiniai santykiai su ieškovu neterminuoti, prasidėję dar iki 2009 m. gruodžio 31 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pasirašymo, terminuotą nuomos sutartį jis pasirašė ne savo valia, pažymėjo, kad atsakovas įstatyme nustatyta tvarka neginčija nuomos sutarties teisėtumo dėl valios trūkumo, o teismas savo iniciatyva spręsti dėl sandorio nuginčijimo pagrindų buvimo neturi.  Be to, jis nepateikė valios trūkumą patvirtinančių įrodymų. Kolegija vertino sutarties nuostatas dėl jos galiojimo termino ir galiojimo pratęsimo ir, nustačiusi, kad nuomos sutarties terminas buvo pratęstas iki 2011 m. kovo 31 d., tačiau daugiau tęsti sutarties ieškovas nesutiko, pripažino, jog  nuomos teisiniai santykiai baigėsi 2011 m. kovo 31 d. Pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlęs iš jos iškeldinamas ir kita gyvenamoji patalpa jam nesuteikiama. Vadovaudamasi šia nuostata, kolegija pripažino pagrindą atsakovą iškeldinti.

                        III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

            Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos  4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes neįvertino aplinkybių, jog jis ginčo patalpose apsigyveno teisėtai, t. y. jo darbovietės spaustuvės ,,Raidė“ ir UAB ,,Energoremontas“ direktorių susitarimu. Ši aplinkybė, kasatoriaus nuomone, patvirtinta Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, kuriame atmetant reikalavimą iškeldinti atsakovo iš tų pačių patalpų, konstatuota, jog šiose patalpose jis apsigyveno teisėtai. Įmonė ,,Energoremontas“ vėliau įsteigė kitą įmonę UAB ,,Gotlitas“, kuria buvo perduotas namas (duomenys neskelbtini). Kasatorius mano, kad šios aplinkybės nebuvo vertintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos kontekste. EŽTT praktikoje pažymėta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens ,,būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos kvalifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the UK, jugment of 25 September 1996. Reports of Jugments and Decisions 1996 IV, § 52-54, and Commissions report of 11 January1995, §63). Taigi remiantis EŽTT jurisprudencija ,,būstu“ laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Kasatorius teigia, kad teisėtai bute gyvena nuo 1989 m., nuomos teisiniai santykiai tęsiasi apie dvidešimt metų, čia yra faktinė kasatoriaus gyvenamoji vieta, todėl teismas, vadovaudamasis ,,būsto“ sąvokos išaiškinimu, turėtų konstatuoti, jog butas yra kasatoriaus būstas Konvencijos 8 straipsnio prasme ir tai lemia pareigą gerbti teisę į būsto neliečiamybę. Teismai, remdamiesi CK 1.5 straipsnio nuostata, privalėjo įvertinti visas šias aplinkybes ir padaryti išvadą, kad jo teisės į būstą apribojimas yra neproporcingas, tačiau jų neįvertinę padarė priešingą išvadą.

            Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad terminuotas sutartis jis pasirašydavo laisva valia, ir nurodo, jog ieškovas, grasindamas padidinti nuomos kainą, darė spaudimą pasirašyti sutartis. Be to, kasatorius pažymi, kad teismai skirtingai sprendė analogišką situaciją dėl iškeldinimo. Kasacine tvarka skundžiamo sprendimo faktinės aplinkybės yra analogiškos aplinkybėms, nustatytoms  Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-213-435/2012, tačiau teismo priimti sprendimai iš esmės skiriasi. 

            Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

            Dėl iškeldinimo iš nuomotų patalpų proporcingumo ir pagrįstumo

            Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jog kasatorius teisėtai gyveno nuomotose patalpose, nuomos teisiniai santykiai tęsėsi ilgą laiką, tai yra faktinė jo gyvenamoji vieta. Kasatoriaus nuomone, teismai nevertino, ar jo iškeldinimas iš nuomotų patalpų yra pateisinamas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 8 straipsnio (teisė į būsto neliečiamybės gerbimą) reikalavimus, išaiškintus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Kasatoriaus teigimu, nėra ,,primygtinio socialinio poreikio“ apriboti jo teisę į būstą Konvencijos 8 straipsnio prasme, o parinktas apribojimas yra neproporcingas.

            Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius tinkamai nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus dėl ,,būsto“ sampratos šio teismo praktikoje. Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., Buckley v. United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, § 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v.United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Teisėjų kolegija mano, kad dėl  kasatoriaus tęstinių ir glaudžių ryšių su konkrečia gyvenamąja patalpa (jis daugiau kaip dvidešimt metų gyvena ginčo bute, nuomos santykiai nebuvo nutrūkę, šį būstą laiko savo namais) šis ginčo butas  gali būti laikomas ,,būstu“ pagal Konvencijos  8 straipsnį. Tokiu atveju pagal EŽTT praktikoje nustatytus standartus būtina vertinti, ar kasatoriaus teisės į būstą neliečiamybės gerbimą ribojimas atliktas pagal įstatymą, turi teisėtą tikslą ir būtinas demokratinėje visuomenėje.

            Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas nuomoja gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas komerciniu pagrindu; ieškovas su kasatoriumi 2009 m. gruodžio 31 d. buvo sudaręs terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuri galiojo iki 2010 m. gruodžio 15 d., tačiau papildomais susitarimais sutarties galiojimas pratęstas iki 2011 m. kovo 31 d; 2011 m. kovo 22 d. pranešimu ieškovas informavo kasatorių, kad, pasibaigus terminuotos nuomos sutarties terminui, jis nepageidauja sudaryti su kasatoriumi naujos nuomos sutarties, todėl prašė iki 2011 m. balandžio     1 d. išsikelti iš nuomojamų patalpų su visais daiktais; kasatorius šį pranešimą pasirašė. Teismai, vertindami nustatytas aplinkybes ir remdamiesi CK 6.156, 6.481, 6.496, 6.613 straipsnių pagrindu, padarė išvadą, kad, pasibaigus terminuotai sutarčiai ir nuomotojui nepageidaujant tęsti sutarties,  nuomininkas turi grąžinti nuomojamas patalpas nuomotojui, prieš tai jas atlaisvinęs. Teisėjų kolegijos nuomone, teismų pateiktas teisinis bylos aplinkybių įvertinimas pagal įstatymo nuostatas yra pagrįstas ir leidžia pripažinti, kad teisės į būstą apribojimas atliktas pagal įstatymo nuostatas ir tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo – užtikrinti ieškovo teisę netrukdomai naudotis jam priklausančia nuosavybe.

            Vis dėlto teisėjų kolegija, sutikdama su kasatoriumi dėl principinių nuostatų, susijusių su atitinkamų asmens teisių ribojimo pateisinimu pagal Konvencijos reikalavimus, taip pat atkreipia dėmesį į EŽTT iškeldinimo bylose suformuluotas nuostatas, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybę gerbimą apribojimo forma; bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turėtų turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme; neužtenka taikomą ribojimą vien tik pagrįsti įstatymo norma. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04,   § 50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinybei priimti asmens nenaudai griežčiausią priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R., kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. D., bylos Nr. 3K-3-491/2012; 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V., kt., Nr. 3K-3-267/2011). Šiuo atveju pažymėtina, kad nors bylą nagrinėję teismai procesiniuose sprendimuose tiesiogiai nesirėmė Konvencijos nuostatomis ir kasatoriaus skundžiamo ribojimo tiesiogiai nevertino EŽTT standartų kontekste, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog iš esmės bylos teisinės situacijos vertinimas nebuvo formalus ir atitiko Konvencijos reikalavimus.

Kasaciniame skunde akcentuojama, kad nėra ,,primygtinio socialinio poreikio“ apriboti kasatoriaus teises į būstą, o teismo sprendimas iškeldinti kasatorių iš gyvenamųjų patalpų yra neproporcingas. Teisėjų kolegija, pripažindama tokį argumentą nepagrįstu, pažymi, kad vertinant proporcingumo aspektu svarbios yra tokios teismų nustatytos aplinkybės: gyvenamųjų patalpų nuomininkas yra privatus asmuo, šalių sudaryta terminuota nuomos sutartis yra pasibaigusi, patalpų savininkas nepageidauja tęsti nuomos teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo aptarti ieškovo į bylą pateikti duomenys, kad kasatorius pažeidinėja vidaus tvarkos taisykles, konfliktuoja su administracija, savo dukterimi, kitais nuomojamų patalpų gyventojais, sudaro jiems netinkamas gyventi sąlygas, dėl tokio netinkamo elgesio yra baustas administracine tvarka. Šie duomenys, ieškovo teigimu, pagrindžia būtinybę iškeldinti kasatorių iš nuomotų patalpų.

Vertinant nagrinėjamą situaciją proporcingumo aspektu kasatoriaus nurodomi argumentai, kad jis teisėtai apsigyveno šioje patalpose, nuomos teisiniai santykiai tęsėsi ilgą laiką, nors keitėsi nuomojamų patalpų savininkas, ginčo butas yra faktinė jo gyvenamoji vieta, nėra tokie reikšmingi kaip gintinas kito asmens privatus interesas – galimybė netrukdomai naudotis nuosavybe ir gauti iš jos pageidaujamą pelną. Iš EŽTT praktikos matyti, kad svarbią reikšmę vertinant teisės į būsto neliečiamybės ribojimo proporcingumą gali turėti tai, ar į ginčo būstą egzistuoja kitas aiškus privatus interesas (pvz., mutatis mutandis, Bjedov v. Croatia, no 421050/09, 29 May 2012). Iš EŽTT jurisprudencijos galima daryti prielaidą, kad asmens amžiaus, sveikatos būklė ar kiti subjektyvūs (individualūs) aspektai labiau aktualūs sprendžiant iškeldinimo atidėjimo, valstybės pozityviųjų pareigų atsiradimo, suteikiant socialinį būstą, klausimus (žr. Meads and others v. United Kingdom, no 694/01, decision of 9 October 2001). Iš bylos duomenų aišku, kad kasatorius yra pateikęs prašymą dėl paramos socialiniam būstui gauti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismai vertino kasatoriaus argumentus dėl tariamo priverstinio terminuotos nuomos sutarties pasirašymo, tačiau pripažino, kad šie argumentai nepagrįsti įrodymais, sutartis nenuginčyta. Be to, byloje nustatyta aplinkybė, kad kasatorius su ieškovu 2009 m. gruodžio 31 d. pasirašė terminuotą nuomos sutartį, kuri kelis kartus papildomais susitarimais buvo pratęsta, leidžia daryti išvadą, kad sutartis sudaryta laisva šalių valia, kasatoriui buvo žinomas jo galiojimo terminas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasatorius nepasinaudojo CK 6.607 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuomininko pirmenybės teise, pasibaigus terminuotai nuomos sutarčiai, sudaryti patalpų nuomos sutartį naujam terminui. Kasatorius neprašo sudaryti naujos nuomos sutarties, bet siekia nebūti iškeldintas. Tokia kasatoriaus pozicija iš esmės apima jo norą, nesant sutarties, tęsti nuomos santykius tomis pačiomis sąlygomis, buvusiomis iki sutarties pasibaigimo, nors patalpų savininkas tokiomis pat sąlygomis jų tęsti nesutinka. Toks kasatoriaus noras būtų neproporcingas ieškovo nuosavybės teisių suvaržymas.

Taigi, aptarta byloje teisinė situacija Konvencijos 8 straipsnio ir EŽTT praktikos aspektu leidžia kasatoriaus nurodomą teisės į būstą ribojimą pripažinti proporcingu ginant teisėto būsto savininko (ieškovo) teises. Priešingu atveju būtų užkrauta savininkui nepakeliama našta rūpintis visuomenėje sunkiau prisitaikančiais asmenimis ir tai iš esmės galėtų lemti ieškovo konvencinės teisės netrukdomai naudotis nuosavybe pažeidimą (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis) (pvz. mutatis mutandis, Matheus v. France, no. 62740/00, 31 March 2005).

Be to, Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais). EŽTT praktikoje pažymėta, kad nors akivaizdžiai pageidautina, jog kiekvienas asmuo turėtų vietą, kurioje jis galėtų oriai gyventi ir vadinti šią vietą namais, deja, valstybėse – Konvencijos dalyvėse yra daug asmenų, neturinčių namų. Klausimas, ar valstybė skirs lėšų, suteikiančių galimybę kiekvienam turėti namus, yra susijęs su politiniu, o ne teismo sprendimu (žr. Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, 18 January 2001, § 99; Jane Smith v. United Kingdom, no. 25154/94, 18 January 2001, § 106).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius, siekdamas šioje byloje pripažinti iškeldinimą nepagrįstu, teigia, kad šiose patalpose gyvena teisėtu pagrindu ir remiasi Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta iškeldinti kasatorių iš tų pačių užimamų patalpų. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nekvestionuojamas klausimas, ar teisėtai kasatorius gyvena ginčo bute. Teisėjų kolegijos nuomone, kasatoriaus nurodomos aplinkybės ir teismo sprendimas patvirtina faktą, kad kasatorius teisėtu pagrindu gyveno šiose patalpose, tačiau tai nesukuria kasatoriui teisės neterminuotai gyventi ginčo bute jam palankiausiomis sąlygomis. Be to, kasatoriaus nurodomoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl jo iškeldinimo iš ginčo patalpų kitu pagrindu (dėl nesumokėtų nuomos ir kitų mokesčių), o nagrinėjamoje byloje – terminuotos sutarties pasibaigimo ir su tuo susijusių teisinių padarinių klausimas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės analogišką situaciją dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų sprendė skirtingai. Teisėjų kolegija kasacinio skundo argumento dėl precedentų panašiose bylose nesilaikymo nepripažįsta pagrįstu ir pažymi, kad kasatoriaus nurodomoje byloje sprendžiamas klausimas dėl asmens iškeldinimo iš tarnybinio buto. Nagrinėjamu atveju, nors ir nustatyta, kad kasatorius teisėtai gyveno patalpose, iš kurių iškeldintas, tačiau kasatoriaus atžvilgiu šios patalpos neturi tarnybinių patalpų statuso.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad  nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 28,72 Lt. Atmetus kasacinį skundą ir atsižvelgus į tai, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu kasatorius 50 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo iki 2013 m. liepos 31 d., valstybei iš kasatoriaus priteistina 14,36 Lt šių išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 14,36 Lt (keturiolika litų 36 ct) bylinėjimosi išlaidų, priteistina suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                        Gražina Davidonienė

         Janina Stripeikienė

         Vincas Verseckas