Civilinė byla Nr. e2A-39-881/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01399-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.3;

3.3.1.13; 3.3.1.19.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ir atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „INTER RAO Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „ORLEN Lietuva“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ (toliau – ir atsakovė) 7 931 384,16 Eur žalos atlyginimą, 457 376,16 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2015 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. gruodžio 22 d. sudarė „skėtinės“ elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Pagal 2015 m. lapkričio 4 d. sutartį, 2021 m. vasario 5 d., 2021 m. kovo 19 d., 2021 m. kovo 26 d., 2021 m. liepos 2 d. ir 2021 m. rugpjūčio 6 d. šalys sudarė penkis atskirus sandorio patvirtinimus, pagal kuriuos nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. atsakovė įsipareigojo ieškovei patiekti iš viso 105 120 megavatvalandžių (toliau – MWh) elektros energijos. Atsakovė 2022 m. gegužės 22 d. pranešė ieškovei, kad nuo nurodytos datos stabdoma atsakovės prekybinė veikla Nord Pool AS (toliau – Nord Pool) biržoje. Atsakovė nustojo tiekti ieškovei elektros energiją, tokiu būdu pažeidė sutartinius įsipareigojimus. Iš viso likęs nepatiektas elektros energijos kiekis už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 22 d., 00:00 val. iki 2022 m. gruodžio 31 d. 24:00 val. yra 64 524 MWh. Sutarties, sudarytos 2015 m. lapkričio 4 d., 12.1 papunktyje numatyta žalos, patirtos pažeidus pareigą tiekti elektros energiją, apskaičiavimo tvarka, pagal kurią skirtumas tarp rinkos kainos ir sutartyje numatytos kainos, padauginamas iš nepateikto elektros energijos kiekio; prie atlygintinos sumos priskaičiuojamos ir papildomos perdavimo išlaidos ar kitos pagrįstos kintamosios išlaidos ir sąnaudos, kurios patiriamos dėl įsipareigojimų pažeidimo. Ieškovė sudarė papildomus sandorius su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „ELEKTRUM LIETUVA“ ir Estijos įmone „EESTI ENERGIA“, taip pat pirko elektrą iš Nord Pool biržos. Likusį elektros kiekį, didesnėmis, nei sutartos su atsakove, sąnaudomis, ieškovė pasigamino pati, todėl patyrė 7 931 384,16 Eur nuostolius.

3.       2022 m. balandžio 28 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) atsakovei pritaikė ribojamąsias priemones (įgyvendino Europos Sąjungos sankcijas), kurių pagrindu įšaldė turtą, suspendavo teisę prekiauti Nord Pool biržoje. Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (toliau – VERT) 2022 m. birželio 30 d. panaikino atsakovės leidimą vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekėjo veiklą. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad šios aplinkybės neatleidžia atsakovės nuo civilinės atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Dėl fiziniams ar juridiniams asmenimis kilusios žalos, valstybei negali kilti civilinė atsakomybė, nes Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – Tarptautinių sankcijų įstatymas) 7 straipsnio 5 dalis šių valstybės veiksmų nelaiko neteisėtais. Atsakovė negali remtis force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių egzistavimu, nes atsakovės atžvilgiu susiklosčiusios aplinkybės neatitinka nenuspėjamumo ir išoriškumo sąlygų. Sutartiniai santykiai tarp šalių susiklostė jau prasidėjus kariniams veiksmams Ukrainoje, todėl abejotina, ar nuo 2015 metų nebuvo įmanoma protingai numatyti Rusijos Federacijos plataus masto agresyvios karinės kampanijos ir iš to galinčių kilti padarinių. FNTT pritaikė apribojimus atsakovei, nustačiusi, kad atsakovė yra kontroliuojama sankcionuoto asmens – Rusijos Federacijos vadovo V. P. (V. P.). Kontrolės santykiai potencialiai šalina išoriškumo sąlygą, kadangi laikytina, kad bendrovė yra prisiėmusi nenugalimą jėgą sudarančių aplinkybių atsiradimo riziką.

4.       Elektra nėra sankcionuota prekė, todėl atsakovės atžvilgiu pritaikytos sankcijos nedraudžia užsiimti elektros energijos tiekimu. Dėl šios priežasties atsakovė neturėjo teisinio pagrindo nevykdyti sutartinių įsipareigojimų. Atsakovei taikomi ribojimai lėmė tik tai, kad atsiskaitymai už elektros energiją negalėtų pasiekti atsakovės iki ribojimų taikymo pabaigos, t. y. mokėjimai turėtų būti atidėti arba sumokami į depozitą. Europos Sąjungos Tarybos 2014 m. kovo 17 d. reglamento (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (toliau – Reglamentas Nr. 269/2014) nuostatos tiesiogiai numato galimybę iš atsakovės įšaldytų lėšų vykdyti teismo sprendimus, tam nereikalingas FNTT leidimas dėl naujų prievolių atsiradimo. Draudimas taikyti civilinę atsakomybę už prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų taikymo yra įtvirtintas ne atsakovei, tačiau jos kontrahentams. Nagrinėjamu atveju prievolių neįvykdymą lėmė ne ribojamųjų priemonių pritaikymas atsakovei, tačiau galimybės įsigyti elektros energiją iš biržos sustabdymas bei veiklos vykdymui būtinos licencijos galiojimo sustabdymas. Šios aplinkybės negali būti laikomos nenugalima jėga.

        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840, kuriuo patvirtintos atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybėms taisyklės, 4 punktu, pagal kurį, veiklai vykdyti būtinų leidimų ir (ar) licencijų neturėjimas negali būti vertinamas kaip nenugalima jėga. Įvertinęs byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, teismas nurodė, kad atsakovei pritaikyti apribojimai prekiauti Nord Pool biržoje ir leidimo vykdyti elektros energijos tiekėjo veiklą panaikinimas nebuvo savarankiški, nuo FNTT 2022 m. balandžio 28 d. pritaikytų ribojamųjų priemonių nepriklausantys veiksmai, tačiau tai buvo ribojamųjų priemonių pasekmė.

7.       Teismas nustatė, kad VERT 2022 m. gegužės 24 d. posėdyje skubos tvarka nutarė pakeisti Ūkio subjektų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), papildydama jį nuostata, numatančia, jog finansinio pajėgumo vertinimas atliekamas gavus informaciją iš atsakingų institucijų dėl ūkio subjektui taikomų finansinių sankcijų ir (ar) biržos operatoriaus dėl ūkio subjekto prekybos apribojimo ir (ar) sustabdymo, taip pat vadovaujantis FNTT viešai skelbiama informacija. Aprašas taip pat papildytas nuostata, pagal kurią, dėl ūkio subjektui pritaikytų finansinių sankcijų ir (ar) biržos operatoriaus taikomo prekybos apribojimo, ūkio subjekto finansinį pajėgumą VERT vertina kaip nepakankamą. VERT 2022 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. O5E-717 informavo atsakovę, kad įvertinus FNTT viešai skelbiamą informaciją apie atsakovei taikomas ribojamąsias priemones, taip pat informaciją, jog Nord Pool sustabdė atsakovės prekybą biržoje, atsakovės finansinis pajėgumas vykdyti veiklą yra nepakankamas. VERT įpareigojo atsakovę iki 2022 m. gegužės 26 d. pašalinti šį pažeidimą ir įspėjo, kad bus pradėta leidimo importuoti elektros energiją iš Rusijos Federacijos ir leidimo vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklą galiojimo sustabdymo procedūra. Vėlesniu VERT sprendimu atsakovės leidimas buvo panaikintas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad leidimo panaikinimas buvo susijęs su FNTT pritaikytomis ribojamosiomis priemonėmis.

8.       Teismas konstatavo, kad FNTT atsakovės atžvilgiu pritaikius ribojamąsias priemones – lėšų ir turto įšaldymą – iki tokių priemonių pritaikymo šalių sudarytos sutartys, vadovaujantis Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, privalėjo būti nedelsiant nutrauktos (vienašališkai ar šalių susitarimu) arba jų vykdymas sustabdytas sankcijų įgyvendinimo laikotarpiui. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad sankcijomis nebuvo apribota atsakovės teisė tiekti elektros energiją, todėl nebuvo kliūčių sutartinių įsipareigojimų tolesniam vykdymui. Teismas pažymėjo, kad ekonominių sankcijų taikymo tikslas yra įšaldyti visą sankcionuoto subjekto turtą. Anot teismo, ieškovės nurodytas sankcijų interpretavimas yra nesąžiningas atsakovės atžvilgiu, kadangi atsakovė sankcijų galiojimo metu privalėtų vienašališkai vykdyti sutartis ir tiekti elektros energiją ieškovei neatlygintinai. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu atsakovė vykdytų sutartinius įsipareigojimus, atsakovės turto masė kistų, todėl būtų pažeistos tarptautinės sankcijos (Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalys). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja šios force majeure taikymo sąlygos: aplinkybės atsirado po sutarties sudarymo; aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti.

9.       Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovė privalėjo numatyti galimų sankcijų tikimybę dar 2014 metais. Teismas akcentavo, kad Reglamente numatyta pareiga kiekvienam subjektui savarankiškai vertinti savo esamų ar būsimų verslo partnerių sąsajas su subjektu, kuriam yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos. Tokia pareiga, anot teismo, nuo Reglamento priėmimo 2014 metais yra taikoma ir ieškovei, tačiau tai nekliudė šalims užmegzti sutartinius santykius 2015 metais ir juos tęsti iki pat 2022 metais atsakovei pritaikytų ribojamųjų priemonių.

10.       Teismas nustatė, kad dėl ribojamųjų priemonių taikymo atsakovei, Europos Sąjungos valstybėse narėse nėra vieningos praktikos: Suomijos įmonei RAO Nordic Oy, kuriai priklauso 51 procentų atsakovės akcijų, sankcijos Suomijoje nėra taikomos; Lietuva ribojamąsias priemones atsakovės atžvilgiu pritaikė tik 2022 m. balandžio mėnesį ir dėl to šiuo metu vyksta teisminiai ginčai; Europos Sąjunga sankcijų atsakovei netaiko; Europos Taryba atsakyme atsakovės atstovui nurodė, kad nei atsakovė, nei su ja susiję bendrovės nėra įtrauktos į Europos Sąjungos sankcionuotų asmenų sąrašus, pateiktus Reglamento Nr. 269/2014 I priede. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovė negalėjo numatyti ir kontroliuoti ribojamųjų priemonių pritaikymo. Sankcijų taikymas nebuvo nulemtas pagrindinės atsakovės akcininkės RAO Nordic Oy, tačiau galimai pastarosios bendrovės savininkės Rusijos Federacijos bendrovės Inter Rao UES ir (ar) šios bendrovės akcininkų sąsajų su sankcionuotais asmenimis. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės bus nustatytos administracine tvarka nagrinėjamose bylose dėl sankcijų atsakovei taikymo teisėtumo.

11.       Teismas nusprendė, kad sutartinių prievolių atsakovė neįvykdė dėl nenugalimos jėgos aplinkybių ir dėl to jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Sprendimo 26 punkte teismas pažymėjo, kad ieškovė tinkamai pagrindė prašomų priteisti nuostolių dydį, o atsakovė jų nepaneigė, todėl nesant atsakomybę šalinančių pagrindų, ieškinys galėtų būti tenkinamas. Teismas įvertino šias aplinkybes: 1) šalys sulygo dėl nuostolių apskaičiavimo, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.258 straipsnio 5 dalies nuostatų dėl nuostolių apskaičiavimo taikant nutrauktos ir pakeičiančios sutarties kainų skirtumo metodą; 2) nepristatytą elektros energijos kiekį atsakovė įsigijo viešo konkurso, kuriame dalyvavo tik du subjektai, būdu, todėl šių pasiūlyta kaina atitiko rinkos kainą; 3) ieškovės pasigamintos elektros energijos kaina neviršija konkurse dalyvavusių asmenų pasiūlytos kainos, todėl taip pat atitinka rinkos kainą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Atsakovė prievolių neįvykdė dėl aplinkybių, kurios negali būti laikomos force majeure. Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalies atveju įsipareigojimų neįvykdymo priežastimi yra tarptautinių sankcijų įgyvendinimas, o CK 6.212 straipsnio 1 dalies taikymo atveju – nenugalimos jėgos aplinkybės. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas ginčą, visų pirma privalėjo teisingai identifikuoti tikrąją atsakovės sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo priežastį. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė sutarties neįvykdė ne dėl Nord Pool, VERT sprendimų. FNTT 2022 m. balandžio 28 d. atsakovei pritaikė ribojamąsias priemones, tačiau elektros energiją atsakovė tiekė ieškovei iki pat 2022 m. gegužės 20 d. Elektros energijos tiekimas buvo nutrauktas nedelsiant ir tik po to, kai Nord Pool suspendavo atsakovės teisę prekiauti biržoje. Būtent ši aplinkybė ir nulėmė atsakovės įsipareigojimų nevykdymą. Atsakovė 2022 m. gegužės 3 d. rašte nurodė ieškovei, kad tarptautinės sankcijos neturi įtakos atsakovės prievolių vykdymui. Be to, atsakovė neginčija Nord Pool veiksmų bei sprendimų teisėtumo.

12.2.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad Nord Pool sprendimas buvo nulemtas FNTT veiksmų. Anot ieškovės, teismas nemotyvavo šios išvados. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių FNTT ir Nord Pool priimtų sprendimų sąsajas. Vienintelis įrodymas, kuriuo atsakovė grindė tokią poziciją, yra atsakovės einamasis pranešimas Nr. 17/202225, kuriame FNTT neminima bei nurodomos su FNTT veiksmais nesusijusios Nord Pool sprendimo priėmimo priežastys. Atsakovės einamasis pranešimas Nr. 17/2022 yra antrinis įrodymas (jame teikiama tik nuoroda į Nord Pool pranešimą), tačiau būtent tokias įvardytas priežastis (atsiskaitymo rizika tarp biržos ir „INTER RAO“ grupės bendrovių) patvirtina ir pirminis šaltinis. Nėra ginčo, kad „INTER RAO“ grupę sudaro ne tik atsakovė, o bent keletas bendrovių, veikiančių įvairiose jurisdikcijose. FNTT net teoriškai negalėtų duoti privalomųjų nurodymų ne Lietuvoje registruotoms bendrovėms, nors atsiskaitymo su jomis riziką įvardijo, kaip prekybos sustabdymo Nord Pool priežastį.

12.3.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad FNTT veiksmai nulėmė VERT leidimo panaikinimą. VERT viešai paskelbė, kad atsakovei išduotas leidimas sustabdytas bei vėliau panaikintas, nes atsakovės prekyba Nord Pool biržoje buvo sustabdyta. Tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tai reiškia, kad vien Nord Pool sprendimas, kuriam FNTT neturėjo įtakos, buvo pakankamas teisinis pagrindas ir VERT sprendimų priėmimui.

12.4.                      Teismas nepasisakė dėl Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio nuostatų taikymo (šio pagrindo netaikė), o atsakovę nuo civilinės atsakomybės atleido pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Ieškovės teigimu, CK 6.212 straipsnio 1 dalis byloje negali būti taikoma, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 4 punkte numatyta, kad leidimų, licencijų netekimas negali būti laikoma force majeure aplinkybe. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog atsakovės kontrahentų (tiekėjo Nord Pool) atsisakymas tiekti elektros energiją atsakovei taip pat negali būti laikomas force majeure aplinkybe. Šalių sudarytomis sutartimis atsakovė prisiėmė aukščiausio intensyvumo laipsnio įsipareigojimą ir garantavo, kad visą sutarties galiojimo laikotarpį turės visus reikalingus leidimus ir licencijas, atitiks visus teisės aktuose nustatytus vykdomos veiklos reikalavimus. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių siekis atsisakyti rusiškos elektros vartojimo nėra naujiena, jau 2020 metais buvo nutrauktas komercinis elektros tiekimas iš Baltarusijos. Atsakovė nedarė nieko, kad diversifikuotų savo veiklą ir galėtų užtikrinti tinkamą įsipareigojimų vykdymą savo klientams. Atsakovė žinojo apie Lietuvos planus atsisakyti elektros energijos tiekimo iš Rusijos Federacijos. Bet kokia geopolitinė įtampa galėjo tik paspartinti šiuos planus, todėl visas rizikas, kurias sukėlė atsakovės sprendimai, ji prisiėmė pati.

12.5.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė Tarptautinių sankcijų įstatymą, nepagrįstai sutapatino šiame įstatyme bei CK 6.212 straipsnyje įtvirtintus atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutus. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad sutartiniai įsipareigojimai dėl atsakovei ribojamųjų priemonių negalėjo būti vykdomi. Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalis aktuali tik tais atvejais, kai įsipareigojimai nevykdomi dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo. CK 6.212 straipsnio taikymo apimtis yra platesnė, apimanti karus, stichines nelaimes, gaisrus, streikus bei kita, o aplinkybių sąrašas – nėra baigtinis. Tarptautinių sankcijų įstatymas nuo civilinės atsakomybės atleidžia tik sankcijas įgyvendinančius subjektus (sankcionuoto subjekto kontrahentus), o ne abi teisinio santykio šalis. CK 6.212 straipsnis gali būti taikomas bet kuriai teisinio santykio šaliai. Tarptautinės sankcijos negali būti laikomos valstybės valdymo institucijų veiksmais ir pripažįstamos nenugalima jėga. Tarptautinių sankcijų teisinis režimas kyla tiesiogiai taikomų bei privalomų Europos Sąjungos teisės aktų, o ne FNTT veiksmų, pagrindu.

12.6.                      Neegzistuoja atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.212 straipsnį sąlygos. Pasisakydamas dėl nenuspėjamumo sąlygos teismas tyrė ir vertino ne prievolės neįvykdžiusios atsakovės, o ieškovės veiksmus. Teismas netyrė, ar atsakovė galėjo numatyti įsipareigojimų nevykdymą nulėmusias aplinkybes. Pasisakydamas dėl išoriškumo sąlygos, teismas nurodė, kad dėl ribojamųjų priemonių taikymo atsakovei Europos Sąjungos valstybėse narėse nėra vieningos praktikos. Tokia išvada, anot ieškovės, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai. FNTT byloje pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ribojamosios priemonės atsakovei taikomos dėl to, jog V. P. vykdo tiesioginę atsakovės netiesioginės akcininkės kontrolę, o analogiški ryšiai konstatuoti ir kitose jurisdikcijose. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-720-798/2023 patvirtino FNTT viešai paskelbtą informaciją, kad atsakovė yra kontroliuojama V. P. Ši teismo išvada peržiūrėta ir nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024. Dėl šių priežasčių nenuspėjamumo ir išoriškumo sąlygas pirmosios instancijos teismas konstatavo nepagrįstai.

12.7.                      Sprendimo išvados prieštarauja tarptautinių sankcijų reguliavimo esmei bei tikslams, o taip pat ir kasacinio teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024 išaiškino, kad pagal Tarptautinių sankcijų įstatymą nekyla sankcijas patiriančio subjekto kontrahentų (t. y. įgyvendinančių subjektų) atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-916/2023 išskyrė tarptautines sankcijas įgyvendinantį subjektą ir pasisakė dėl jo civilinės atsakomybės galimybės. Ribojamąsias priemones įtvirtinančių Europos Sąjungos reglamentų nuostatos yra vienakryptės – civilinės atsakomybės taikymo ribojimus (atleidimą nuo civilinės atsakomybės) įtvirtina tik ribojimus patiriančio asmens kontrahentams, o ne patiems sankcionuotiems asmenims.

12.8.                      Priešingai nei nusprendė teismas, tarptautinių sankcijų tikslas nėra įšaldyti atsakovės turtą. Tai yra viena iš taikomų poveikio priemonių, tačiau ne pats taikomų tarptautinių sankcijų tikslas. Sankcijų tikslas yra sukelti neigiamą poveikį atitinkamiems asmenims, apribojant bei apsunkinant jų kontroliuojamų subjektų veiklą. Apskųstas sprendimas su šiuo tikslu nesuderinamas. Sprendimu sukuriama situacija, kuomet 2022 metais (drastiškai kylant elektros energijos kainoms), būdama iš anksto įsipareigojusi daug žemesnėmis nei išaugusios rinkos kainomis tiekti didelį kiekį elektros energijos ieškovei, atsakovė išvengia civilinės atsakomybės už šios prievolės nevykdymą. Šiuo atveju sankcijos suveikė ne prieš sankcionuojamą pusę, o atvirkščiai. Atsakovė turėjo realią galimybę pasirūpinti atitinkamu leidimu ir įvykdyti įsipareigojimus – patiekti elektros energiją ir išvengti nuostolių ieškovei sukėlimo. Ieškovė galėjo atsiskaityti už atsakovės tiekiamą elektros energiją nepažeisdama teisinio reguliavimo. Tai patvirtina ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties 64 punktas, bet ir FNTT 2022 m. birželio 29 d. raštas, kuriame nurodyta, kad mokėjimai į atsakovės sąskaitas gali būti atliekami, jeigu bus užtikrintas jų įšaldymas.

12.9.                      Pagal viešai prieinamus duomenis, naujausia tarptautinė praktika analogiškuose ginčuose yra kitokia, t. y. priteisiamas nuostolių atlyginimas iš sutartinių įsipareigojimų neįvykdžiusių tiekėjų. Viešai skelbiama, jog Vokietijos vyriausybės valdomai „Uniper“ arbitraže buvo priteista per 13 milijardų Eur iš „Gazprom Export“, pastarajai nutraukus dujų tiekimą nuo 2022 metų vidurio. Skelbiama, kad šiame ginče „Gazprom“ gynėsi būtent force majeure institutu, tačiau arbitražo teismas konstatavo, jog nebuvo pagrindo atleisti „Gazprom“ nuo atsakomybės dėl force majeure aplinkybių

13.       Atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad Tarptautinių sankcijų įstatymo teisinis reguliavimas draudė šalims tęsti sutartinius santykius, o už sutarties vykdymo sustabdymą nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę. FNTT yra išaiškinusi, kad sudaryti sandoriai turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu. Ieškovė nesikreipė į FNTT su prašymu patvirtinti prievolę dėl žalos atlyginimo iš atsakovės. Ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi neturi FNTT leidimo naujai atsakovės prievolei nustatyti. Priėmus ieškovei palankų galutinį teismo sprendimą šioje byloje, toks sprendimas bus neįvykdomas dėl Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies draudimo.

13.2.                      Aplinkybę, kad ginčo šalys turėjo nedelsiant sustabdyti arba nutraukti sutartinius teisinius santykius, patvirtina kasacinio teismo praktika, suformuota 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024. Atsakovė elektros energijos nepatiekė dėl FNTT pritaikytų ribojamųjų priemonių bei tokių FNTT veiksmų pagrindu atliktų Nord Pool bei VERT veiksmų. Net jeigu ieškovės patirtos žalos prievolės egzistavimas būtų įrodytas, už šią prievolę atsakytų FNTT, atstovaujanti Lietuvos valstybę, o ne atsakovė, ir tik tuomet, jeigu būtų nustatyti neteisėti FNTT veiksmai, taikant ribojamąsias priemones. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad Tarptautinių sankcijų įstatymas draudžia taikyti civilinę atsakomybę tik šaliai, kurios atžvilgiu FNTT netaiko ribojamųjų priemonių ir leidžia ją taikyti FNTT suvaržytos šalies atžvilgiu. Ieškovės siekiamas rezultatas prieštarauja ir civilinių teisinių santykių šalių lygiateisiškumui. Negali būti nuo atsakomybės atleista tik ieškovė. Atsakovei negali kilti pareiga atlyginti visus kitos šalies nuostolius dėl aplinkybių, už kurias toks asmuo neatsako, kadangi praradimai patirti dėl Tarptautinių sankcijų įstatymo tinkamo vykdymo, t. y. sutartinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymo.

13.3.                      Sprendime padaryta pagrįsta išvada dėl tarptautinių sankcijų tikslų, įpareigojančių užtikrinti status quo (esamos padėties) išsaugojimą. Lietuvos Respublika siekia įšaldyti sankcionuotų bendrovių turtą, kad atsiradus reikalingiems teisiniams mechanizmams, toks turtas galėtų būti perduotas nuo karo veiksmų nukentėjusiai Ukrainos Respublikai. Šis FNTT taikomų ribojamųjų priemonių tikslas motyvuotai nustatytas apskųstame sprendime, o ieškovė nepagrindė, kodėl šis Lietuvos deklaruojamas sankcijų tikslas turėtų būti teismų ignoruojamas, įšaldytą turtą perduodant ieškovei. Atsakovės turto išdalinimas buvusiems kontrahentams prieštarauja Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatai. Ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nauja prievolė.

13.4.                      Atsakovė neatsidūrė palankesnėje situacijoje, nei būtų atsidūrusi įvykdžius įsipareigojimus pagal sutartis. Atsakovė sudarė sutartis siekdama pelno, tačiau FNTT neteisėtai savo veiksmais nutraukė atsakovės veiklą, todėl atsakovė negalėjo įvykdyti sutarčių ir pelno negavo.

13.5.                      FNTT veiksmai buvo pagrindinė Nord Pool ir VERT veiksmų priežastis, kurios kartu sudaro pagrindą konstatuoti nenugalimos jėgos aplinkybes. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad atsakovė pripažino, jog tarptautinės sankcijos neturi įtakos atsakovės prievolių vykdymui. 2022 m. gegužės 3 d. atsakovė pateikė raštą ieškovei, kada dar neturėjo išsamios informacijos iš FNTT apie ribojamųjų priemonių taikymą. Atsakovė tik 2022 m. gegužės 25 d. suprato FNTT skelbiamą sąrašo turinį, o 2022 m. gegužės 30 d. kreipėsi dėl to į FNTT. 2022 m. birželio 26 d. VERT jau buvo atlikusi veiksmus, dėl kurių atsakovė nebegalėjo tiekti elektros energijos. Tačiau atsakovė tebeturėjo kontaktus su elektros energijos tiekėju, iš kurio pirkdavo elektros energiją, todėl pasiūlė ieškovei iš šio tiekėjo pirkti energiją. Ieškovės interpretacija, kad 2022 m. birželio 26 d. atsakovė pripažino galimybę vykdyti sutartis, yra nepagrįsta. Nei Nord Pool, nei VERT veiksmų atsakovė negalėjo numatyti ir kontroliuoti.

13.6.                      Atsakovė negalėjo numatyti FNTT veiksmų. Valstybės institucijos (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kriminalinės policijos biuras, Vyriausiojo archyvaro tarnyba) iki FNTT veiksmų pirko elektrą iš atsakovės, nors disponavo didesnės apimties informacija nei disponuoja atsakovė ir nenumatė, kad FNTT gali įgyvendinti sankcijas atsakovės atžvilgiu. Prof. V. Nekrošius atsakovės prašymu pateiktoje teisinėje išvadoje konstatavo, jog FNTT, VERT ir Nord Pool veiksmų atsakovė negalėjo nuspėti, o nenugalimos jėgos aplinkybės yra siejamos ne su 2014 metų aplinkybėmis, kurios jokių pasekmių nei atsakovei, nei jos kontrahentams nesukėlė, o su 2022 metų aplinkybėmis, kurių atsiradimas nulėmė tiesioginių pasekmių atsakovei kilimą, o taip pat turėjo įtakos ir kitoms bendrovėms, kadangi Rusijos Federacijai, kaip valstybei agresorei, taikomos sankcijos, kilo būtent dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtų karinių veiksmų.

13.7.                      Lietuvos kompetentingos institucijos niekada nesiūlė Europos Sąjungos Tarybai taikyti sankcijas atsakovei ar jos akcininkams. Nesant tokio siūlymo, Europos Sąjungos Taryba ir nesvarstė tokių sankcijų taikymo galimybės tiesiogiai atsakovei arba atsakovės nuosavybės struktūroje esantiems asmenims.

13.8.                      Atsakovės atžvilgiu atliktų FNTT veiksmų atsakovė negalėjo kontroliuoti. Šiuo metu FNTT jau nebelaiko, kad atsakovė yra susijusi su sankcionuojamais asmenimis. Todėl bet kokios prielaidos apie tai, kad atsakovei ribojamosios priemonės taikomos dėl sąsajų su V. P., neturi pagrindo – to savo sprendimuose nenurodo net pati FNTT, kuri pritaikė ribojamąsias priemones, be to, nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų pripažinta, jog pagal atsakovės akcininkų struktūrą ir akcininkų sutartį atsakovė būtų kontroliuojama paminėtų asmenų. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-720-798/2023 neturi prejudicinės galios, kadangi nurodytoje byloje nei atsakovė, nei FNTT nedalyvavo. Iki 2022 m. balandžio 28 d. FNTT veiksmų atsakovės atžvilgiu visus su atsakovės kasdiene veikla susijusius sprendimus priėmė lietuviško kapitalo „Scaent“ bendrovių deleguotas vadovas. Strateginiai sprendimai atsakovės valdyboje buvo priimami tik tuo atveju, jeigu tam pritardavo lietuviško kapitalo „Scaent“ deleguoti valdybos nariai.

14.       Apeliaciniu skundu atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą ir pašalinti sprendimo 26 punkto motyvus, kuriais pripažintas ieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo pagrįstumas, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Teismo posėdžio, įvykusio 2024 m. birželio 3 d., metu pirmosios instancijos teismas išaiškino pareigą įrodyti, kad ieškovė, nutraukdama elektros energijos įsigijimą iš savo gamyklos ir ją įsigydama iš trečiųjų asmenų, veikė ekonomiškai pagrįstai bei nesukėlė papildomos žalos. Ieškovė šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė, tačiau teismas nusprendė, kad žalos faktas byloje įrodytas. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog elektros energiją gaminantis pačiai, įsigijimas gamybos būdu buvo brangesnis nei pirkti elektrą iš atsakovės. Ieškovė elektros įsigijimo kainą ją gaminantis pačiai įrodinėjo išimtinai advokatų raštu išdėstyta nuomone. Ieškovė įrodė, kad pigiausias būdas įsigyti elektros energiją yra ją pasigaminti ieškovės turimoje šiluminėje elektrinėje. Ieškovė pripažino, kad tol, kol šiluminė elektrinė neveikė (nuo 2022 m. gegužės 22 d. iki 2024 m. birželio 14 d.), ieškovė nepatyrė nuostolių. Ieškovė neįrodė, kad elektros energijos po 2024 m. birželio 14 d. negalėjo gamintis gamykloje.

14.2.                      Ieškovė privalėjo įrodyti, kad elektros energija buvo įsigyta veikiant ekonomiškai pagrįstu būdu, t. y. energiją įsigijo žemiausia įmanoma kaina. Apskųstame sprendime neįvertinta, kad ieškovė galėjo išvengti 4 176 106,16 Eur nuostolių, o maksimali priteistina suma galėjo būti 3 798 430 Eur, nes ieškovė galėjo pasigaminti trūkstamą elektros energiją, kurią turėjo patiekti atsakovė, ir tokiu būdu išvengti 4 176 106,16 Eur nuostolių (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Anot atsakovės, nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo šalių sutarčių 12.1 papunktis neįpareigoja ieškovės nepateiktą elektros energiją gamintis pačiai, kadangi ieškovė pripažino, jog gamintis elektros energiją buvo ekonomiškiausias būdas. Pagal ieškovės viešai skelbiamus duomenis, ieškovės gamykla per valandą galėjo pagaminti beveik 20 kartų daugiau energijos (210 MWh) nei ieškovė per valandą įsigydavo elektros energijos iš atsakovės (12 MWh). Pagal ieškovės skelbiamus duomenis, ieškovė per metus sunaudoja apie 650 gigavatų (GWh) elektros energijos. Tai patvirtina, kad atsakovė tiekė ieškovei tik apie 16 procentų jos suvartojamos elektros energijos.

14.3.                      Sprendime nepagrįstai padaryta išvada, kad šalių sutartas žalos kompensavimo mechanizmas, paremtas kainų skirtumo institutu, šalina pareigą įrodyti šio instituto taikymo sąlygas. Sutarčių 12.1 papunktis išreiškia CK 6.258 straipsnio 5 dalyje numatytą taisyklę, kad ieškovė privalo įrodyti kainų skirtumą tarp nutrauktos sutarties ir pakeičiamosios sutarties kainos. Net jeigu šalys ir būtų susitarę dėl modifikuoto CK 6.258 straipsnio 5 dalies instituto taikymo, ieškovė negalėjo būti atleista nuo pareigos įrodyti, kad pakeičianti sutartis turi būti sudaryta per protingą terminą ir protingomis sąlygomis.

14.4.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė įrodė žalos, susijusios su pasigamintos elektros energijos savikaina, dydį. Byloje pateiktas tik ieškovės atstovų parengtas „Excel“ dokumentas. Nuostolius, patirtus įsigyjant elektros energiją pagal sutartis su kitais elektros energijos teikėjais, ieškovė įrodinėjo pateikdama sutartis, sąskaitas faktūras bei mokėjimus. Tačiau įrodymų, kurie pagrįstų elektros energijos savikainą, ją gaminantis pačiai, ieškovė nepateikė. Ieškovė suvokė, kad žala įrodinėjama apskaitos dokumentais ir turėjo visas galimybes pagrįsti šią žalos dalį, tačiau to nepadarė. Sprendime nepagrįstai padaryta išvada, kad šalių sutartyse numatytas žalos kompensavimo mechanizmas atleidžia ieškovę nuo pareigos pagrįsti šiuos nuostolius pagal bendrąsias nuostolių atlyginimo, esant pakeičiamajai sutarčiai, sąlygas. Teismas turėjo tirti ir vertinti, ar įrodyta elektros energijos gamybos kaina.

14.5.                      Sprendime nurodoma, kad atsakovės argumentai apie įrodymų trūkumą buvo pareikšti tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, dėl to ieškovei buvo užkirstas kelias į juos atsikirsti, todėl atsakovės argumentai negalėtų būti vertinami ginčo kontekste. Atsakovė akcentuoja, kad atsiliepime į ieškinį nurodė šiuos argumentus, todėl ieškovė turėjo galimybę į juos atsikirsti.

14.6.                      Sprendime nepagrįstai padaryta išvada, kad elektros energija, pirkta iš kitų elektros energijos tiekėjų, atitinka rinkos kainą. Aplinkybė, kad elektros energija iš kitų tiekėjų buvo įsigyta konkurso būdu pagal ieškovės vidines procedūras, nepaneigia, jog ieškovė, pasirinkdama brangiausius tiekėjus, negalėjo išvengti 1 326 629,80 Eur žalos. Elektros energija iš Nord Pool nebuvo įsigyta nei pagal vidines ieškovės procedūras, nei konkurso būdu. Atsakovė į bylą pateikė įrodymus, kad ieškovė 2022 m. liepos–gruodžio mėnesiams galėjo sudaryti sutartį su UAB „Ignitis“ ir mokėti 179,8646 Eur/MWh kainą. Tokiu būdu ieškovė būtų sumokėjusi 6 090 294,26 Eur, o ne 7 460 076,06 Eur, todėl ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo turi būti sumažintas.

15.       Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1.                      Atsakovės pozicija žalos fakto ir dydžio klausimu prieštarauja šalių sudarytam susitarimui bei sutartinės civilinės atsakomybės esmei. Sudariusi sutartis su atsakove, ieškovė pagrįstai tikėjosi sutarta kaina įsigyti jau pagamintą sutartą elektros energijos kiekį. Ieškovė nesitikėjo, kad elektros energiją jai galiausiai reikės gamintis pačiai, organizuoti atitinkamus procesus bei prisiimti rizikas. Sprendžiant dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės, privalo būti vertinamas ir ginamas iš sutarties kylantis ieškovės teisėtas lūkestis – fiksuota kaina nusipirkti, o ne pasigaminti pačiai, atitinkamą elektros energijos kiekį.

15.2.                      Atsakovė nesąžiningai cituoja sutarčių 12.1 papunkčio nuostatą. Atsakovė nurodė, kad ieškovė turėjo pareigą, veikdama ekonomiškai pagrįstu būdu, nusipirkti ar kitaip įsigyti nepateiktą elektros energijos kiekį, tačiau tyčia praleido paskutinį šios nuostatos žodį – nuostolių apskaičiavimui buvo svarbu nustatyti kainą, už kurią galėtų nusipirkti ar kitaip įsigyti nepateiktą elektros energijos kiekį rinkoje. Nėra ginčo dėl to, kad gamybos savikaina nėra rinkos kaina, nes joks tiekėjas į rinką nepatiekia prekių už jų savikainą. Atitinkamai, ir sutarties šalys, žalos apskaičiavimo formulėje aiškiai įvardindamos kainos nustatymo sąlygą (įsigijimas rinkoje), nesitarė, kad žala bus skaičiuojama pagal ieškovės gamybos kaštus, o remiamasi būtent pagrįstos kainos rinkoje kriterijumi.

15.3.                      Ieškovė patyrė ir įrodė, o teismas pagrįstai konstatavo žalos faktą. Ginčo šalių sandorių patvirtinimai sudaryti 2021 metais, taigi dar iki visuotinai žinomo elektros energijos kainų šuolio 2022 metais. Sandorių patvirtinimuose fiksuota elektros energijos kaina (nuo 43,50 Eur/MWh iki 64 Eur/MWh) net keletą kartų skyrėsi nuo faktinės elektros energijos rinkos kainos 2022 metais, kuri svyravo apytiksliai nuo 200 Eur/MWh iki 664 Eur/MWh. Atsakovei nebevykdant sutartinių įsipareigojimų ir netiekiant likusio elektros energijos kiekio iš anksto sutartomis kainomis, ieškovė savo teisėtą lūkestį turėjo įgyvendinti įsigydama elektros energiją aukštesnėmis kainomis ir patyrė žalą. Ieškovės patiriamos žalos faktą atsakovė pripažino dar iki teisminio ginčo pradžios, t. y. 2022 m. birželio 28 d. susitikimo metu šalys patvirtino ieškovės patiriamų nuostolių faktą ir svarstė galimus jų taikaus kompensavimo variantus.

15.4.                      Išmanydama elektros energijos gamybos rinką ir kainodarą, atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovės elektros pasigaminimo savikaina 2022 metais galėjo būti mažesnė, nei sandorių patvirtinimuose fiksuota elektros tiekimo kaina. Atsakovė neįrodė, kad ieškovė galėjo elektros energiją pasigaminti už ginčo šalių sutartyse numatytą kainą ar pigiau ir tokiu būdu žalos išvengti. Pati pasigaminusi dalį elektros energijos ieškovė tik protingai sumažino nuostolių dydį, o tai sudaro pagrindą atmesti atsakovės spekuliacijas dėl ieškovės kaltės. Ieškovės elektros energijos pasigaminimo savikaina (svyravusi nuo 100 Eur/MWh iki 150 Eur/MWh) buvo mažesnė už atsakovės nurodomą vieno sandorio, sudaryto tarp UAB „Ignitis“ ir kito subjekto, kainą (179,8646 Eur/MWh).

15.5.                      Atsakovės pozicija dėl ieškovės galimybių pasigaminti tam tikrą elektros energijos kiekį, jos suvartojimą, yra grindžiama 2024 m. birželio 20 d. teismo posėdyje atsisakytais prijungti rašytiniais įrodymais, t. y. viešais duomenimis apie ieškovės pajėgumus pasigaminti elektrą. Atsakovė klaidina teismą teigdama, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, susijusių su elektros energijos pasigaminimu bei savikaina. Ieškovė pateikė detalią nuostolių apskaičiavimo lentelę, kuri apima ir nuostolį, kurį ieškovė patyrė pasigamindama dalį atsakovės nepatiektos elektros. Tarp šių įrodymų buvo pateikta ir atsakingų ieškovės asmenų (suderinta su ieškovės energetikos skyriumi, pasirašyta apskaitos ir mokesčių administravimo direktorės) patvirtinta pažyma apie pagamintos elektros energijos kainą. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų ieškovės įrodytą savikainą.

15.6.                      Atsakovė nepagrįstai ginčija žalos dydį, neigdama ieškovės įrodinėtas elektros energijos kainas, kuriomis ieškovė 2022 metais įsigijo dalį atsakovės nepatiektos elektros energijos kiekio. Atsakovei nutraukus elektros tiekimą, ieškovė išsiuntė kvietimus visiems tiekėjams. Komercinius pasiūlymus pagal pateiktus kvietimus pateikė ir konkursus laimėjo tik du tiekėjai. Atsakovės nurodomas tiekėjas UAB „Ignitis“ nepageidavo arba nebuvo pajėgus tiekti elektros energijos ieškovei, nedalyvavo konkurse ir neteikė pasiūlymo.

15.7.                      Ieškovės įsitikinimu, egzistuoja prielaidos konstatuoti atsakovės (jos atstovų) nesąžiningą procesinį elgesį ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl teismas turėtų spręsti dėl įstatyme numatytos sankcijos skyrimo. Nurodo, kad apeliaciniame skunde kaip vieši ieškovės pripažinimai ir į bylą pateikti įrodymai nurodomi įvairūs teiginiai bei informacija, teikiamos vaizdinės iškarpos, kuriuos teismas 2024 m. birželio 20 d. posėdyje, kurio metu šalys turėjo sakyti baigiamąsias kalbas, atsisakė pridėti prie bylos medžiagos. Apeliaciniame skunde šis procesinis pirmosios instancijos teismo sprendimas ignoruojamas. Nepagarba procesui laikytinas ir atsakovės siekis suklaidinti teismą, t. y. apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad ieškovė tariamai nesikreipė į UAB „Ignitis“ ir kitus nepriklausomus elektros energijos tiekėjus dėl galimo elektros energijos pirkimo. Dėl nurodyto ieškovė prašo paskirti atsakovei (jos atstovui) iki 5 000 Eur baudą, pusę šios baudos priteisiant ieškovei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

    IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

17.       Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priimti įrodymą – atsakovės viešai paskelbtą Nord Pool 2022 m. gegužės 20 d. pranešimą dėl priimto sprendimo apriboti atsakovės teisę prekiauti dėl atsiskaitymo rizikos tarp biržos ir „INTER RAO“ grupės bendrovių. Prašymą motyvuoja tuo, kad šis įrodymas paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl tariamo FNTT veiksmų ir Nord Pool sprendimo ryšio. Anot ieškovės, šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinėje instancijoje, t. y. po atitinkamų pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų. Teikiamas įrodymas neįrodo naujų aplinkybių, o tik papildomai, kaip pirminis šaltinis, pagrindžia, kad Nord Pool sprendimas yra nesusijęs su FNTT veiksmais. Atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ nesutinka su ieškovės prašymu, nurodo, kad byloje jau pateiktas Nord Pool pranešimo nuorašas, be to, ieškovės pateiktame Nord Pool pranešime pakartota ta pati informacija, kuri buvo nurodyta atsakovės pateiktame Nord Pool pranešimo nuoraše.

18.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Naujais įrodymais negali būti laikomi įrodymai, kuriuos apeliantas pateikia apeliacinės instancijos teisme ir naudoja kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtinančius šaltinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-827/2000).

19.       Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ pateikė 2022 m. gegužės 20 d. einamąjį pranešimą, kuriuo atsakovė informavo, jog 2022 m. gegužės 20 d. gavo Nord Pool pranešimą apie neatidėliotiną tolesnės prekybos Nord Pool rinkose sustabdymą, kurį Nord Pool argumentuoja atsiskaitymo su RAO grupės bendrovėmis rizika. Tokiu būdu į bylą buvo pateiktas įrodymas, kuriame atskleistas ieškovės prašomo priimti įrodymo turinys. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad naujai apeliacinės instancijos teismui teikiamame įrodyme esanti informacija buvo pateikta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl nėra pagrindo pakartotinai šio įrodymo priimti į bylą.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

20.       Byloje nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. gruodžio 22 d. ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ ir atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu atsakovė įsipareigojo patiekti elektros energiją ieškovei. Sutarties pagrindu 2015 m. lapkričio 4 d. buvo sudaryti penki atskiri sandorio patvirtinimai CIT No.52, CIT No.57, CIT No.58, CIT No.66, CIT No.675. Sandorio patvirtinimais atsakovė nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo patiekti ieškovei iš viso 105 120 MWh elektros energijos.

21.       Ieškovė 2022 m. balandžio 28 d. mėgino atlikti banko mokėjimo nurodymą už atsakovės patiektą elektros energiją per 2022 m. kovo mėnesį, tačiau iš mokėjimo įstaigos gavo pranešimą, kad dėl identifikuotų lėšų gavėjos sąsajų su sankcionuotais subjektais, mokėjimo nurodymas nebus įvykdytas. FNTT 2022 m. balandžio 28 d. atsakovei AB „INTER RAO Lietuva“ įgyvendino tarptautines sankcijas ir įšaldė atsakovės lėšas, akcijas ir nekilnojamąjį turtą pagal 2022 m. vasario 28 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) 269/2014 bei pagal 2022 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/145/BUSP. Atsakovei ribojamosios priemonės pritaikytos dėl sąsajų su sankcionuojamu asmeniu – Rusijos Federacijos vadovu V. P.

22.       Nord Pool 2022 m. gegužės 20 d. dėl atsiskaitymų rizikos suspendavo atsakovės teisę prekiauti Nord Pool biržoje. Byloje taip pat nustatyta, kad 2022 m. gegužės 24 d. VERT inicijavo posėdį dėl Ūkio subjektų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos aprašo pakeitimo. Aprašas buvo papildytas nuostata, kad sprendžiant dėl leidimų užsiimti elektros energijos pirkimo–pardavimo veikla būtų atsižvelgiama į FNTT ir Nord Pool veiksmus. VERT 2022 m. gegužės 25 d. sustabdė atsakovės leidimą vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekėjo veiklą, o 2022 m. birželio 30 d. leidimas buvo panaikintas.

23.       Byloje nustatyta, kad 2022 m. balandžio 29 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu patvirtinti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus vykdomi arba nurodyti galimas rizikas. Atsakovė 2022 m. gegužės 3 d. pranešė, kad jokių apribojimų atsakovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymui nėra.

24.       Atsakovė 2022 m. gegužės 20 d. informavo ieškovę, kad stabdoma atsakovės prekybinė veikla Nord Pool biržoje. Atsakovė 2022 m. gegužės 27 d. pranešė, kad yra pasirengusi patenkinti ieškovės elektros energijos poreikius ir taip minimizuoti sukeliamus nuostolius, sudarydama galimybes ieškovei įsigyti atsakovės importuojamą elektros energiją iš Kaliningrado srities, Rusijos Federacijoje, tačiau šiam tikslui ieškovė turėtų įgyti importo leidimą. Atsakovė 2022 m. birželio 1 d. informavo ieškovę, kad nebevykdys sutartinių įsipareigojimų dėl force majeure aplinkybių, kuriomis įvardijo FNTT ir VERT veiksmus. Ieškovė 2022 m. birželio 14 d. nurodė, kad nesutinka su atsakovės pozicija ir, atsižvelgusi į tai, jog elektros tiekimas nebevyksta nuo 2022 m. gegužės 20 d., ieškovė nuo 2022 m. birželio 16 d. vienašališkai nutraukė sutartis su atsakove.

25.       Byloje nustatyta, kad 2022 m. birželio 28 d. įvyko šalių derybos, kurių metu šalys sutarė, jog ieškovė pateiks galimų nuostolių apskaičiavimus, o atsakovė – pasiūlymą dėl elektros energijos importo atnaujinimo iš Kaliningrado srities į Lietuvą ir galimus variantus dėl ieškovės nuostolių atlyginimo. Atsakovė 2022 m. birželio 29 d. pakartotinai pasiūlė ieškovei elektros energiją įsigyti iš Kaliningrado srities pagal dvišalę sutartį su tiekėju iš Rusijos Federacijos, tačiau ieškovė tokį pasiūlymą atmetė.

26.       Ieškovė 2022 m. spalio 3 d. informavo atsakovę, kad dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ieškovė patiria daugiau nei 10,3 mln. Eur nuostolius.

Dėl teisinio reguliavimo, susijusio su tarptautinių sankcijų taikymu ir jų privalomumu

27.       Europos Taryba 2014 m. kovo 17 d. priėmė Reglamentą Nr. 269/2014, kuriuo buvo nustatytos ribojimo priemonės, taikytinos atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos Respublikos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi. Minėto reglamento I priede buvo išvardyti fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems taikytinos ribojimo priemonės.

28.       2022 m. vasario 24 d. Ukrainos Respublikoje oficialiai paskelbta karo padėtis, t. y. Ukrainos Prezidento dekretu Nr. 64/2022 „Dėl karo padėties įvedimo Ukrainoje“, priimtu, vadovaujantis Ukrainos Konstitucijos 106 straipsnio pirmosios dalies 20 punktu, Ukrainos įstatymu „Dėl karo padėties teisinio režimo“, buvo nutarta „įvesti karo padėtį Ukrainoje nuo 2022 m. vasario 24 d. 05 valandos 30 minučių, 30 dienų laikotarpiui“. Dėl Rusijos Federacijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą, karo padėtis Ukrainoje yra įvesta ir tebegalioja šios nutarties priėmimo metu.

29.       Europos Taryba 2022 m. vasario 25 d. priėmė Sprendimą (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/145/BUSP. Šiuo Sprendimu Europos Taryba išplėtė sankcijų apimtis, be kita ko, pritaikė sankcijas ir Rusijos Federacijos Prezidentui V. P. Nagrinėjamu atveju FNTT nuo 2022 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ atžvilgiu tarptautines sankcijas įgyvendino ir ribojamąsias priemones pritaikė dėl atsakovės sąsajų su Rusijos Federacijos oligarchu ir politiku I. S. (I. S.), kuriam pagal 2022 m. vasario 28 d. Europos Tarybos Reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 269/2014, taikomos tarptautinės sankcijos. Nuo 2022 m. gegužės 31 d. atsakovei tarptautinės sankcijos įgyvendinamos dėl sąsajų su V. P.

30.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad atsakovė administracine tvarka yra užginčijusi FNTT pritaikytų ribojamųjų priemonių teisėtumą. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad byloje keliami klausimai dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovei neįvykdžius sutartinių prievolių ir atleidimo nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, teisėjų kolegija nurodo, jog FNTT pritaikytų ribojamųjų priemonių teisėtumo vertinimas šiai bylai nėra aktualus. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, koks yra tarptautinių sankcijų tikslas (įšaldyti atsakovės turtą, pritaikyti finansinio pobūdžio apribojimus ar kita). Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, svarbu atsižvelgti į tą faktinę aplinkybę, kad sutarties nevykdymo ir vėliau įvykusio sutarties nutraukimo momentu, atsakovei 2022 m. balandžio ir gegužės mėnesiais buvo įgyvendinamos tarptautinės sankcijos, be to, nurodytu laikotarpiu įvyko ir dar du sutarties vykdymui reikšmingi juridiniai faktai – Nord Pool suspendavo atsakovės teisę prekiauti Nord Pool biržoje, o VERT laikinai sustabdė (o vėliau ir panaikino) atsakovės leidimą vykdyti nepriklausomos elektros energijos tiekėjos veiklą. Aptariamos aplinkybės įvyko dėsninga chronologine seka po FNTT 2022 m. balandžio 28 d. atliktų veiksmų, susijusių su tarptautinių sankcijų įgyvendinimu. Dėl šios priežasties, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, tikslinga vadovautis tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais tarptautinių sankcijų poveikį sandoriams ir prievolėms. Šiuo požiūriu, toliau nurodomas teisinis reguliavimas yra laikytinas lex specialis (specialioji teisės norma) CK šeštosios knygos teisės normų, reglamentuojančių sutarčių vykdymą ir atleidimą nuo sutartinės civilinės atsakomybės, atžvilgiu.

31.       Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas I priede išvardintiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų naudai. Reglamento 4 straipsnyje nurodyta, kad nukrypdamos nuo 2 straipsnio, valstybių narių kompetentingos institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą arba leisti naudotis tam tikromis lėšomis arba ekonominiais ištekliais tokiomis sąlygomis, kurias šios institucijos laiko tinkamomis, jei jos nustatė, kad lėšos ar ekonominiai ištekliai yra: a) reikalingi I priede išvardytų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų, taip pat nuo tų fizinių asmenų priklausomų šeimos narių pagrindiniams poreikiams tenkinti, įskaitant mokėjimus už maisto produktus, nuomą arba hipoteką, vaistus ir gydymą, mokesčius, draudimo įmokas ir komunalines paslaugas; b) skirti tik pagrįstiems profesiniams mokesčiams mokėti arba patirtoms išlaidoms, susijusioms su teisinių paslaugų teikimu, kompensuoti; c) skirti tik mokesčiams arba aptarnavimo mokesčiams už kasdieninį įšaldytų lėšų arba ekonominių išteklių laikymą ar tvarkymą mokėti arba d) reikalingi ypatingoms išlaidoms, jei atitinkama kompetentinga institucija kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir Komisijai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki leidimo suteikimo yra pranešusi motyvus, dėl kurių, jos nuomone, konkretus leidimas turėtų būti suteiktas. Reglamento 9 straipsniu draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra išvengti 2 dalyje nurodytų priemonių.

32.       Tarptautinių sankcijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. balandžio 15 d.) 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šis įstatymas nustato pasiūlymų dėl tarptautinių sankcijų nustatymo teikimo, Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra arba kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, nustatytų sankcijų įgyvendinimo bendrąsias sąlygas Lietuvos Respublikoje. Tarptautinių sankcijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia tarptautinių sankcijų sąvoką. Tai Europos Sąjungos teisės aktais, Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra arba kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, sprendimais, kurie Lietuvos Respublikoje taikomi tiesiogiai arba įgyvendinami šio įstatymo nustatyta tvarka, nustatytų apribojimų ir įpareigojimų visuma. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos ekonominės, finansinės, politinės, susisiekimo, socialinės, taip pat kitokius apribojimus ir įpareigojimus nustatančios tarptautinės sankcijos. Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys (Tarptautinių sankcijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Tarptautinės sankcijos, nustatytos tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos teisės aktais, įgyvendinamos visa apimtimi (Tarptautinių sankcijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja (Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis).

33.       Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad fiziniams ir juridiniams asmenims už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo civilinė atsakomybė netaikoma arba jie nuo jos atleidžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga vykdyti iki Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento sudarytas sutartis pasikeičia nuo tokių ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024).

34.       Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo analizė apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos išdėstytų argumentų kontekste bus atliekama atsižvelgiant į pirmiau nurodytą specialųjį teisinį reguliavimą.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

35.       Ieškovė AB „ORLEN Lietuva“ apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė prievolių neįvykdė dėl aplinkybių, kurios negali būti laikomos nenugalima jėga. Elektros energiją atsakovė tiekė ieškovei iki pat 2022 m. gegužės 20 d. ir tiekimas buvo nutrauktas tik po to, kai Nord Pool suspendavo atsakovės teisę prekiauti biržoje, todėl būtent ši aplinkybė ir nulėmė atsakovės įsipareigojimų nevykdymą. Anot ieškovės, teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė sutarties neįvykdė ne dėl Nord Pool veiksmų, kurių atsakovė teismine tvarka neginčija, ar VERT sprendimų, bet dėl FNTT pritaikytų ribojamųjų priemonių.

36.       Iš FNTT viešai paskelbto juridinių asmenų ar kitų organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, kurios nuosavybės teise priklauso arba yra kontroliuojamos subjekto, kuriam taikomos sankcijos, sąrašo (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ įšaldyto turto rūšys yra lėšos, akcijos bei nekilnojamasis turtas.

37.       Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl elektros energijos tiekimo sutarties vykdymo teisėtumo esant pritaikytoms Europos Sąjungos sankcijoms, yra išaiškinęs, kad elektros energijos tiekimo sutartis nuo ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento turi būti suvokiama kaip nevykdytina ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu, nes ekonominiai ištekliai (šiuo atveju – elektra) turi būti įšaldomi, negali būti naudojami ekonominei veiklai (taigi negali būti parduodami) ir negali būti sudaroma galimybė išvengti tokio ekonominių išteklių įšaldymo, t. y. ekonominių išteklių naudojimas ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu negali teikti ekonominės naudos asmenims, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024 60 punktas).

38.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas aktualus ir nagrinėjamam ginčui. Pažymėtina, kad paminėta kasacinio teismo motyvacija visiškai paneigia ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kuriais ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutartiniai įsipareigojimai dėl atsakovei pritaikytų ribojamųjų priemonių negalėjo būti vykdomi. Šiame kontekste taip pat reikšminga tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1231 straipsnyje numatyta atsakomybė už tarptautinių sankcijų arba Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų ribojamųjų priemonių pažeidimą.

39.       Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apskųsto sprendimo išvada, kad leidimų, būtinų ieškovei prisiimtų sutartinių įsipareigojimų įvykdymui, netekimas buvo betarpiškai susijęs su FNTT ribojamųjų priemonių pritaikymu. Šią išvadą papildomai pagrindžia tai, kad Nord Pool ir VERT veiksmai įvyko neilgai trukus po FNTT sprendimų priėmimo. Pažymėtina, kad VERT 2022 m. gegužės 25 d. nutarime nurodyta, jog atsakovė buvo įspėta, kad įvertinus FNTT viešai skelbiamus duomenis, apie atsakovei taikomas ribojamąsias priemones ir informaciją, kad Nord Pool sustabdė atsakovės prekybą Nord Pool biržoje, atsakovės finansinis pajėgumas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje yra nepakankamas, todėl atsakovės leidimas verstis nepriklausomo elektros energijos tiekėjo veikla gali būti sustabdytas. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyto VERT nutarimo turinys patvirtina, kad VERT veiksmams ir sprendimams didelę reikšmę turėjo atsakovės ekonominių išteklių naudojimo apribojimai dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo ir ribojamųjų priemonių pritaikymo. Analogiška išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, darytina ir dėl Nord Pool veiksmų. Byloje esantys įrodymai (atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ 2022 m. gegužės 20 d. einamasis pranešimas, kuriuo informuojama, kad 2022 m. gegužės 20 d. Nord Pool pranešė apie prekybos Nord Pool biržoje sustabdymą) patvirtina, jog prekyba biržoje sustabdyta dėl atsiskaitymų rizikos. Byloje nepateikti įrodymai, kad Nord Pool atliko atsakovės veiklą apribojančius veiksmus kitais (savarankiškais) pagrindais, todėl šiuo atveju Nord Pool pranešimo formuluotė „dėl atsiskaitymų rizikos“ įvertinama kaip susijusi su atsakovės atžvilgiu FNTT pritaikytais ekonominių išteklių naudojimo apribojimais.

40.       Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio nuostatų taikymo, o atsakovę nuo civilinės atsakomybės atleido pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. Anot ieškovės, teismas nepagrįstai sutapatino šiuos du institutus. Ieškovės teigimu, tarptautinės sankcijos negali būti laikomos valstybės valdymo institucijų veiksmais ir pripažįstamos nenugalima jėga.

41.       CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos atleidimo nuo atsakomybės už sutarties vykdymą taisyklės, kai sutarties vykdyti tampa neįmanoma. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, jog sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Tarptautinės privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) principų 7.1.7 straipsnyje, kurio pagrindu yra suformuluotas CK 6.212 straipsnis, vartojama ne sutarties šalies atleidimo nuo atsakomybės, o sutarties nevykdymo pateisinimo, šalies atleidimo nuo nevykdymo padarinių formuluotė. Todėl CK 6.212 straipsnio formuluotė, kad nenugalimos jėgos atveju šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, aiškintina plačiau, jog sutartinių prievolių neįvykdymas dėl nenugalimos jėgos negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, taip pat jai negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020 35 punktą).

42.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad įprastai analizuojant civilinės atsakomybės ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutų santykį, sistemiškai aiškinant CK 6.253 ir CK 6.245–6.249 straipsnius, pirmiausiai turi būti nustatomos atsakovės visos civilinės, šiuo atveju sutartinės, atsakomybės sąlygos ir tik tada vertinamas atleidimo nuo jos pagrindo buvimas. Šalies atleidimas už žalos padarymą reiškia, kad toks žalos padarymas esant konkretiems įstatyme nustatytiems pagrindams yra pateisinamas ir negali sukelti deliktinės atsakomybės taikymo padarinių – pareigos atlyginti padarytą žalą. Tačiau jeigu byloje nėra nustatomos visos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos, tokiu atveju nelieka pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ir nebeaktualus tampa atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutas. Atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutas negali būti taikomas pirmiau už civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą, nes taip būtų paneigtas šios normos tikslas nustatyti bendras civilinės atsakomybės taikymo išimtis, pagrindus, kuriems esant civilinė atsakomybė netaikoma arba asmuo gali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-611/2023, 36 punktą). Pažymėtina, kad kai nėra nustatomos visos šalies civilinės atsakomybės sąlygos, nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.253 straipsnio nuostatas.

43.       Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad priešingai nei teigia ieškovė apeliaciniame skunde, teismas pasisakė dėl Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio taikymo. Tai patvirtina apskųsto sprendimo išvada, kad FNTT nusprendus taikyti atsakovės atžvilgiu ribojamąsias priemones, ginčo šalių iki tokių priemonių taikymo sudarytos sutartys privalėjo būti nedelsiant nutrauktos (vienašališkai ar šalių susitarimu) arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiui. Aptariama teismo sprendimo išvada buvo padaryta remiantis Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad sandoriai, kurie buvo sudaryti, ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu.

44.       Toliau tęsiant pirmosios instancijos teismo motyvų analizę, pažymėtina, kad teismas padarė išvadą, jog sutartinių prievolių ieškovei atsakovė neįvykdė dėl nenugalimos jėgos aplinkybių ir dėl to jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Šią išvadą teismas motyvavo CK 6.212 straipsniu ir Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl force majeure institutui aktualių išoriškumo ir nenuspėjamumo, kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, sąlygų.

45.       Teisėjų kolegija su nurodytu pirmosios instancijos teismo ginčo teisiniu kvalifikavimu ir vertinimu sutinka tik iš dalies. Pažymėtina, kad byloje nebuvo nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos, kadangi pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovės veiksmus, tačiau atsakovės veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimas buvo atliekamas force majeure instituto kontekste, taip pat pasisakė dėl ieškovės patirtų nuostolių pagrįstumo, tačiau sprendime neanalizavo priežastinio ryšio, nepasisakė dėl kaltės elemento. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl tokiu atveju teismui atleidimo nuo civilinės atsakomybės instituto taikymas nagrinėjamoje byloje buvo neaktualus.

46.       Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad fiziniams ir juridiniams asmenims už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo civilinė atsakomybė netaikoma arba jie nuo jos atleidžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į tai, kad Tarptautinių sankcijų įstatymo nuostatos nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo faktinių aplinkybių kontekste yra lex specialis (žr. šios nutarties 29 punktą) bei vadovaudamasi teisės normų konkurencijos taisykle lex specialis derogat legi generalis (specialusis įstatymas įveikia bendrąjį, specialioji norma yra viršesnė už bendrąją), teisėjų kolegija padaro išvadą, jog atsakovei, neįvykdžiusiai sutartinių prievolių patiekti elektros energiją ieškovei dėl įgyvendintų tarptautinių sankcijų ir jų pagrindu pritaikytų ribojamųjų priemonių, civilinė atsakomybė apskritai netaikoma.

47.       Taigi, šiuo atveju konstatavus, kad civilinė atsakomybė atsakovės atžvilgiu netaikytina, teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.212 straipsnį taikymo sąlygomis.

48.       Teisėjų kolegija kritiškai įvertina ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad Tarptautinių sankcijų įstatymo nuostatos yra vienakryptės, t. y. draudžia taikyti civilinę atsakomybę šaliai, kurios atžvilgiu netaikomos ribojamosios priemonės ir leidžia ją taikyti sankcionuojamos šalies atžvilgiu. Pažymėtina, kad Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio nuostatos nepateikia asmenų, kurių atžvilgiu yra arba nėra taikoma civilinė atsakomybė dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo, sąrašo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai įvertinus Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, kuriame numatytas bendro pobūdžio draudimas vykdyti prievoles sankcijų galiojimo laikotarpiu kartu su Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, kad viena vertus, draudimas vykdyti prievoles yra visų sandorio šalių pareiga, antra vertus, už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo, civilinė atsakomybė netaikytina atitinkamai visų sandorio šalių atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar jų atžvilgiu yra taikomos sankcijos, ar šie asmenys nėra sankcionuojami subjektai.

49.       Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, o ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kitokiam ginčo situacijos įvertinimui.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

50.       Atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo pašalinti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo 26 punkto motyvus, kuriuose teismas konstatavo, kad ieškovė tinkamai pagrindė prašomų priteisti nuostolių dydį, o atsakovė jų nepaneigė, todėl nesant atsakomybę šalinančių pagrindų, ieškinys galėtų būti tenkinamas. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas išaiškino ieškovei pareigą įrodyti, kad ji, nutraukdama elektros energijos įsigijimą iš savo gamyklos ir ją įsigydama iš trečiųjų asmenų, veikė ekonomiškai pagrįstai bei nesukėlė papildomos žalos. Anot atsakovės, ieškovė šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė.

51.       CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tai yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

52.       Teismų praktikoje pabrėžiama, kad galimybė skųsti vien teismo procesinio sprendimo motyvus pripažįstama tik tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje. Aiškinimas, kad byloje dalyvaujantis asmuo visada gali skųsti vien tik tam tikrus teismo sprendimo (nutarties) motyvus, neatitiktų civilinio proceso tikslų ir principų, pagal kuriuos teismo paskirtis yra ginti ne bet kokio, o suinteresuoto asmens, kurio teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, interesus (CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-701/2016, 28 punktas; 2019 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-421/2019, 47 punktas).

53.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo motyvų struktūrinė analizė atskleidžia, kad teismas pirmiausia įvertino atsakovės veiksmus (sutartinių prievolių ieškovei neįvykdymą) bei konstatavo, kad atsakovės veiksmai ginčo atveju buvo nulemti nenugalimos jėgos aplinkybių. Šią išvadą, kaip jau buvo paminėta, teismas pagrindė faktinių aplinkybių analize ir CK 6.212 straipsnio bei Tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalies reguliavimu. Toliau apskųsto teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad konstatavus, jog atsakovei civilinė atsakomybė netaikytina, nėra pagrindo vertinti ieškovės prašomų priteisti nuostolių pagrįstumo. Tačiau šiame kontekste pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad, siekdamas pasisakyti visais pagrindiniais šalių ginčo aspektais, konstatuoja, jog ieškovė tinkamai pagrindė prašomų priteisti nuostolių dydį, o atsakovė jų nepaneigė. Pažymėtina, kad pagal visuotinai pripažintą principą negalima to paties kartu ir teigti, ir neigti (lot. allegans contraria non est audiendus). Tačiau nagrinėjamu atveju ir yra susiklosčiusi būtent tokia situacija.

54.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į teismo procesinio sprendimo vientisumo bruožą ir jo struktūrinių dalių vientisumo principą. Konstitucinės jurisprudencijos nuostatos, aiškinant teismo sprendimų struktūrai keliamus reikalavimus, suponuoja išvadą, kad baigiamasis teismo aktas (galutinis teismo sprendimas CPK aspektu) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė CPK aspektu) dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais ir išvadomis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 35/03-11/06). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas ir kad iš Konstitucijos kylantis vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, jog tokio akto rezoliucinę dalį visada, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2010).

55.       Remdamasi anksčiau nurodytu teismo sprendimo vientisumo požiūriu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismui, viena vertus, išdėsčius išsamius motyvus dėl atsakovės veiksmų įvertinimo CK 6.212 straipsnio bei Tarptautinių sankcijų įstatymo nuostatų kontekste, antra vertus, šių motyvų pagrindu teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodžius sprendimą atmesti ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, apskųstas teismo sprendimo 26 punkto motyvas, jog ieškovė tinkamai pagrindė prašomų priteisti nuostolių dydį, negali daryti poveikio byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir sukurti teisinius padarinius ateityje.

56.       Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (teismo galutinai išspręsto klausimo) galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-383-219/2019, 26 punktas).

57.       Tačiau pažymėtina, kad ne bet kokios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, turinčiais pirmiau įvardytą teisinę galią. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygos: 1) abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 2) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; 3) įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 31 punktas).

58.       Kadangi sprendimo dalimi, kurios motyvų peržiūros išimtine apeliacine tvarka yra siekiama, buvo nuspręsta, kad atsakovei civilinė atsakomybė netaikytina, tačiau kartu konstatuota, jog ieškovės nuostoliai yra pagrįsti, teisėjų kolegija nusprendžia, jog pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada neturi pirmiau nurodytos prejudicialumo savybės, o tokios sprendimo dalies įsiteisėjimas nesukuria pirmiau įvardyto teisinio efekto, t. y. jog bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų tuo procesiniu sprendimu. Kitaip tariant, priešingai nei yra įsitikinusi atsakovė, nepriklausomai nuo to, kokių faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė tinkamai pagrindė prašomų priteisti nuostolių dydį, tos aplinkybės, teismui pirmiau konstatavus, jog atsakovės atžvilgiu sutartinė civilinė atsakomybė netaikytina, neturi ir negali turėti prejudicinės galios.

59.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir iš apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pašalinti pirmiau nurodytus motyvus.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

60.       Ieškovė prašo paskirti atsakovei (jos atstovui) iki 5 000 Eur baudą, pusę šios baudos priteisiant ieškovei, kadangi egzistuoja prielaidos konstatuoti atsakovės (jos atstovų) nesąžiningą procesinį elgesį ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad apeliaciniame skunde kaip vieši ieškovės pripažinimai ir į bylą pateikti įrodymai nurodomi įvairūs teiginiai bei informacija, teikiamos vaizdinės iškarpos, kuriuos Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 20 d. posėdyje, kurio metu šalys turėjo sakyti baigiamąsias kalbas, atsisakė pridėti prie bylos medžiagos. Apeliaciniame skunde šis procesinis pirmosios instancijos teismo sprendimas sąmoningai ignoruojamas. Anot ieškovės, nepagarba procesui laikytinas ir atsakovės siekis suklaidinti teismą, t. y. apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad ieškovė tariamai nesikreipė į UAB „Ignitis“ ir kitus nepriklausomus elektros energijos tiekėjus dėl galimo elektros energijos pirkimo.

61.       Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos arba gali būti pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo naujoje byloje (CPK 95 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Kai pareiškiamas šio straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, dalyvaujančio byloje asmens naudai paskirta baudos dalis įskaitoma į priteistiną nuostolių sumą (CPK 95 straipsnio 2 dalis).

62.       Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 95 straipsnį, nurodė, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę pagal CPK 95 straipsnį. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 63 punktas). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktas). Piktnaudžiavimu teise laikomas toks nagrinėjamoje dėl ginčo esmės byloje dalyvaujančio asmens procesinis elgesys, kai jis pažeidžia konkrečios subjektinės teisės (procesinės teisės) įgyvendinimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-421/2023 31 punktas).

63.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės nepagrindžia atsakovės piktnaudžiavimo, jos sąmoningo siekio vilkinti procesą, apsunkinti bylos nagrinėjimą ir kita. Vien įrodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, pateikimas apeliacinės instancijos teismui (netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas) savaime nesudaro pagrindo atsakovei taikyti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nurodytas prašymas dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinamas (CPK 95 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

64.       Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).

65.       Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

66.       Atmetusi tiek ieškovės, tiek atsakovės apeliacinius skundus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nė viena iš šalių neturi teisės į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nelaikytinas priimtu nė vienos iš šalių naudai. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, apeliančių bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                            Vilija Mikuckienė

Antanas Rudzinskas

Alma Urbanavičienė