Civilinė byla Nr. e2A-586-436/2018

       Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00931-2017-6

       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.8.; 3.3.1.18

        (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 1 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Gervickaitei,

dalyvaujant ieškovei N. M., jos atstovei advokatei A. L. K., atsakovui (apeliantui) A. T. ir jo atstovui advokatui D. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1415-217/2017 pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui A. T. dėl dalinės nuosavybės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir turto padalijimo bei pagal atsakovo A. T. priešieškinį ieškovei N. M. dėl negrąžintos paskolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ginčas kilęs dėl bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto padalinimo.

2.       Ieškovė N. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:

2.1.                      Pripažinti, kad A. T. ir N. M., gyvendami kartu kaip sugyventiniai bendrojoje dalinėje nuosavybėje įgijo šį nekilnojamąjį turtą: 0,2370 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei šiuos pastatus: gyvenamąjį namą 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą 2G1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 3I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 4I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 5I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą 6I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitus statinius (inžinerinius) - kiemo statinius (kan. šulinys 3 vnt.; šulinys 1 vnt.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), registruotus A. T. vardu;

2.2.                      Padalinti tarp sugyventinių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant N. M. asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį šio nekilnojamojo turto.

3.       Atsakovas A. T. byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 2 316,96 Eur negrąžintos paskolos, kurią jis 2010 m. spalio 18 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. liepos 22 d. suteikė ieškovei, pervesdamas lėšas į jos banko sąskaitą, 548,66 Eur palūkanų, 5 procentus metinių procesinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais:

1.1.                      Nors ieškovė N. M. ir atsakovas A. T. nebuvo susituokę, tačiau nuo 1999 m. rugpjūčio – lapkričio mėn. iki 2014 m. liepos mėnesio gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius artimus šeimyniniams, t. y. 15 metų buvo sugyventiniai: jie kartu apsigyveno ieškovės gyvenamojoje vietoje, vėliau kartu keitė gyvenamąją vietą ir apsigyveno išsinuomotame bute Kauno m. kartu su šalių sūnumis iš ankstesnių santuokų, gerindami gyvenimo sąlygas įsigijo gyvenamąjį pastatą U., kur susilaukė bendro vaiko – dukters V., rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora.

1.2.                      Ieškovės paaiškinimai, kad šalys gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu iš bendrų lėšų įgijo ginčo turtą, laikytini labiau tikėtinais. Ieškovė turto įsigijimo metu dirbo ir jos pajamos buvo panašios į atsakovo; po santuokos nutraukimo jai teko dalis turto (10 000 Lt kompensacija), dar 19 000 Lt atiteko pardavus mamos butą. Jonavos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-87-217/2015 dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kad visas nekilnojamasis turtas yra asmeninė atsakovo nuosavybė, negalima remtis, kadangi byloje buvo sprendžiamas kitokio pobūdžio ginčas ir byla baigta ją nutraukus. Tuo tarpu atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis ženkliai pagerino ginčo turtą investuodamas savo asmenines lėšas, laikytinos nepatikimomis.

1.3.                      Ieškovė ir atsakovas buvo sutarę dėl jungtinės veiklos, prie abiejų jų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidėjo pagal galimybes. Tokiu atveju nėra būtina nustatyti, kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė ieškovas, nes pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Byloje įrodžius, kad šalių turtinė padėtis iki ginčo turto įgijimo buvo panaši, duomenų kieno lėšomis buvo pagerintas nekilnojamasis turtas U., kurį pardavus pakako lėšų ginčo turtui įsigyti, nepateikta, be to, ieškovė po bendro 15 metų gyvenimo su atsakovu ir bendros buities kūrimo, šiuo metu liko be gyvenamosios vietos, ieškovei pripažintinos nuosavybės teisės į ½ dalį ginčo turto.

1.4.                      Vadovaudamasis vien šalių paaiškinimais teismas negali daryti pakankamo tikėtinumo išvados, jog tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys pagal tris pavedimus, t. y. jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovės 2 316,96 Eur grąžinimo, o ieškovė turi pareigą grąžinti atsakovui šią pinigų sumą paskolos sutarties pagrindu, todėl atsakovo priešieškinis, jam neįrodžius jo patenkinimui reikšmingų aplinkybių, negali būti tenkinamas.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

5.       Atsakovas A. T. padavė apeliacinį skundą prašydamas panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.1.                      Teismas neatsižvelgė į naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nevertino konkretaus ieškovės indėlio (įnašo pinigais ir įnašo darbu į nekilnojamąjį turtą), o tiesiog preziumavo, kad sutarties dalyvių įnašai lygūs ir lygiomis dalimis padalino atsakovo vardu registruotą ginčo turtą. Teismų praktika reikalauja įvertinti sugyventinio, prašančio turtą pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teise, turėtas išlaidas kasdieniams poreikiams. Turi būti konkretūs įrodymai kokie darbai atlikti ir kokią vertę šie darbai sukūrė sukuriant ar esmingai gerinant nekilnojamąjį turtą. Gyvenimas kartu, t. y. bendra buitis, nesukuria teisės įgyti dalį į kito sugyventinio turimą asmeninės nuosavybės teise turimą nekilnojamąjį turtą.

1.2.                      Teismas netinkamai analizavo ir vertino turto įsigijimo ir pagerinimo aplinkybes. Teismas iš esmės pripažino, kad atsakovo indėlis į U. sodo namą sudaro 100 procentų visos turto įsigijimo kainos, kas patvirtinama ir pajamų deklaracija, tačiau sprendė, kad ieškovė prie šio turto prisidėjo 45 000 Lt indėliu (pastato pagerinimui), nors tokių įrodymų byloje nėra. Be to, teismas nepagrįstai vertino, kad šis turtas buvo parduotas už žymiai didesnę kainą nei pirktas neatsižvelgdamas į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius bei neįvertinęs to, kad ieškovė neįrodė kokiomis sumomis ir ką konkrečiai name pagerino savo lėšomis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad namas nebuvo apšiltintas, o baseinas buvo namo įsigijimo metu. Iš bylos aplinkybių matoma, kad bendro ūkio tvarkymas apsiribojo buities klausimais, tačiau nebuvo nukreiptas į nekilnojamojo turto gerinimą, nes nekilnojamąjį turtą pirko ir gerino tik atsakovas. Tuo tarpu atsakovės indėlis į turto I. pagerinimą nuo 2008 m. iki 2014 m. birželio galėtų būti maksimaliai vertinamas 1/4 dalimi nuo 8 087,73 Eur sumos kaip kompensacija, tačiau atsižvelgiant į atsakovo ieškovei suteiktą 53 000 Lt paskolą, kompensacija ieškovei neturėtų būti priteisiama. Pagerinimai, atlikti nuo 2014 m. iki šios dienos sudaro 15 015,54 Eur, tačiau šalims nebegyvenant kartu, ieškovė negali į juos pretenduoti.

1.3.                      Teismas nevertino žemės sklypo įgijimo specifiškumo, kadangi jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu. Teismas nustatė aplinkybę, jog žemės sklypas U. buvo įgytas už asmenines atsakovo lėšas, tačiau nesiaiškino, ar sklypas buvo įgytas turinti tikslą sukurti bendrą nuosavybę arba, kad sklypas būtų iš esmės pagerintas. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, jos sklypas U. būtų pagerintas. Nepaisant to teismas laikydamasis principo, kad viskas, kas įgyta gyvenant drauge yra bendra nuosavybė, laikė, kad ir žemės sklypas yra bendra nuosavybė.

1.4.                      Teismas suabsoliutino jungtinės veiklos institutą reglamentuojančias teisės normas, taikė prezumpciją dėl lygių partnerių įnašų, neišplėtojo kiekvienos šalies indėlio įgyjant turtą ir neteisingai sprendė dėl bendrosios nuosavybės dalių ir šalių įnašų dydžio. Teismas gyvenimą kartu sutapatino su santuoka, todėl nepagrįstai sprendė, kad šalys bendram tikslui leido bendras pajamas, nors šiuo atveju negali būti kalbos apie bendras pajamas.

1.5.                      Teismas pažeidė ir proceso teisės normas: 1) kitoje civilinėje byloje (Jonavos rajono apylinkės teismo byla Nr. 2-87-217/2015) ieškinyje ieškovė pripažino teismui aplinkybę, jog gyveno atsakovui priklausančiame name, jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturėjo. Šios aplinkybės laikytinos šalies pripažintais faktais, ir jų nebereikia įrodinėti. Jais turėjo būti vadovaujamasi šioje civilinėje byloje priimant teismo sprendimą, 2) teismas nepripažino visiems žinomų aplinkybių, jog 2006-2008 metais Lietuvoje nekilnojamojo turto kainos išaugo, 3) teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su šalių finansine padėtimi, iš kurių akivaizdu, kad ieškovė iš esmės buvo išlaikoma atsakovo net ir faktiškai nutrūkus jų ryšiams.

1.6.                      Teismas pažeidė paskolos santykius reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nepriteisė atsakovui skolos pagal atliktus ieškovės naudai pavedimus. Atsakovas įrodė pinigų paskolos faktą, nes labiau tikėtina, kad piniginės lėšos buvo skolinamos, o ne dovanojamos, kadangi jos pervestos šalims jau nebegyvenant kartu, be to, ieškovė pripažino, kad lėšos buvos skirtos jai pragyvenimui. Dėl šios priežasties ieškovei atsirado prievolė grąžinti gautas pinigų sumas.

6.       Ieškovė N. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

2.1.                      Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos 1964 m. civiliniu kodekso normomis ir šias normas aiškinančia kasacinio teismo praktika, susijusia su jungtinės veiklos sutartimi. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas pradėdami gyventi kartu 1999 metais jokio turto neturėjo ir gyveno ieškovės mamos O. G. vardu registruotame bute Jonavoje, vėliau šeima keitė gyvenamąją vietą ir apsigyveno išnuomotame bute Kauno mieste kartu su sūnumis M. ir A. iš ankstesnių santuokų. Ieškovė 2001 metais sužinojo, kad laukiasi ir šeima nusprendė įsigyti gyvenamąjį namą su žemės sklypu. Ieškovė ir atsakovas iš bendrų lėšų nusipirko žemės sklypą ir sodo pastatą su priklausiniais U. Už šį turtą buvo sumokėta 100 000 Lt grynais ir šis turtas buvo įregistruotas A. T. vardu. Pardavus šį turtą, ieškovė ir atsakovas iš bendrų lėšų ir bendru susitarimu įsigijo ginčo turtą I. Gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai buvo rekonstruoti, apšiltinti, aptinkuoti, papildomai pristatytas garažas ir ūkinis pastatas ir šie darbai buvo atlikti iki 2014 metų birželio mėnesio.

2.2.                      Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė turto U. kaime įsigijimo metu dirbo ir jos pajamos buvo panašios į atsakovo. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartis patvirtina, kad ieškovei po santuokos nutraukimo buvo išmokėta 10 000 Lt kompensaciją, liudytojai patvirtino, kad ieškovei pardavus mamos O. G. vardu registruotą butą, ieškovei atiteko 19 000 Lt lėšos ir patvirtino, kad sodo namas U. kaime, buvo pagerintas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovės tikslas buvo įsigyti ir turėti nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovu ir jame gyventi. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad dalis pagerinimų buvo atlikti šalims jau nebegyvenant kartu.

2.3.                      Teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės tam tikrų faktų pripažinimu kitoje civilinėje byloje, kadangi ten buvo sprendžiami su ginčo turtu nesusiję klausimai.

2.4.                      Tarp šalių nebuvo susiklosčiusių paskolinių santykių, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas. Atsakovas neįrodė, kad egzistuoja juridinę reikšmę turintis faktas – paskolos gavėjo, šiuo atveju ieškovės įsipareigojimas grąžinti nurodytą sumą atsakovui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

8.       Byloje kilęs ginčas dėl: 1) šalims gyvenant bendrai nesusituokus įgyto turto padalijimo atsižvelgiant į kiekvienos iš šalių indėlį; 2) atsakovo ieškovei pervestų piniginių lėšų kaip paskolos, grąžinimo.

Dėl šalims gyvenant bendrai neįregistravus santuokos įgyto turto statuso

9.       Ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu siekia pripažinti, kad jai ir atsakovui gyvenant bendrai siekiant sukurti šeimą, buvo sukurta ir bendroji dalinė nuosavybė (žemės sklypas ir pastatas –gyvenamasis namas), kuri, nustačius lygias abiejų šalių dalis turte, turi būti atidalinta.

10.       Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė aplinkybėmis – bendru gyvenimu kartu, ūkio vedimu, ketinimu kurti šeimą ir jos sukūrimu, bendru disponavimu asmeninėmis lėšomis, kurios, ieškovės teigimu, patvirtino bendrą tikslo siekimą – įsigyti turtą ir jį valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šiuos teiginius ieškovė įrodinėjo jos pajamas bendro gyvenimo laikotarpiu, pagrindžiančiais duomenimis, O. G. nekilnojamojo turto pardavimo sutartimi, taip pat liudytojų parodymais.

11.       Atsakovas su ieškinio reikalavimais ir ieškovės teiginiais dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo nesutiko, įrodinėjo, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai įsigyti jo asmeninėmis ir uždirbtomis lėšomis, ieškovė jokiu indėliu prie to neprisidėjo. Atsakovas savo poziciją grindė rašytiniais įrodymais (Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymomis apie brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaravimą, kuriose nurodoma, kad už jo asmenines pajamas buvo įsigytas turtas U.), duomenimis apie jo gautas pajamas bendro gyvenimo su ieškove laikotarpiu, ekspertizės aktu dėl turto pagerinimo laikotarpių ir jų vertės, liudytojų parodymais ir kitais įrodymais.

12.       Jonavos rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą (rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus) sprendė, kad ieškovė įrodė, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo įgytas šalių bendrai dedant pastangas, už bendras sugyventinių lėšas, siekiant įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti jį bendrosios dalinės nuosavybės teise.

13.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Sutiktina su šiais apeliacinio skundo argumentais. 

14.       Pažymėtina, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Savo ruožtu materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (CPK 330 straipsnis).

15.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos. 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas. Iš esmės analogiško turinio nuostatos įtvirtintos ir naujajame CK LI skyriuje, reglamentuojančiame jungtinę veiklą (partnerystę) (CK 6.969-6.982 str.), kuri suprantama kaip dviejų ar daugiau asmenų (partnerių) įsipareigojimas veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai, kooperuojant savo turtą, darbą ar žinias.

16.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Nustačius, kad šalys turėjo bendrą tikslą, vertinama, kad jie yra saistomi sutartinių teisinių santykių, tačiau ir tokiu atveju turi būti nustatyta, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2004 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; ir kt.).               

17.       Taigi, nei pagal kasacinio teismo praktiką, nei pagal teisinį reguliavimą santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nėra prilyginami santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams, o siekiant pripažinti gyvenimo kartu metu įgytą turtą bendrąja daline nuosavybe, reikalinga įrodyti aplinkybes dėl siekio turtą (kiekvieną iš ginčo objektų) įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise ir dėl kiekvieno iš narių įnašų dydžio. Byloje nėra ginčo, kad vadovaujantis 1964 m. CK normomis, reglamentuojančiomis jungtinės veiklos sutartį, nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai iš esmės yra reguliuojami kitaip, nei santuoką įregistravusių asmenų. 

18.       Byloje nesant ginčo dėl to, kad nuosavybės objektas – žemės sklypas ir gyvenamasis pastatas I., buvo įgytas ir pagerintas šalims gyvenant bendrai, nesant rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški šalių valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, jog kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, – įnašai pinigais, kitu turtu, įgūdžiais ir kt.

19.       Byloje nustatyta, kad šalims gyvenant nesusituokus, 2001 m. gruodžio 3 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas A. T. įsigijo žemės sklypą ir sodo namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini) (elektroninės bylos 2 t. b. l. 19-22). Turtas buvo įgytas už 100 000 litų sumą, kurią A. T. sumokėjo pardavėjui grynaisiais pinigais: 32 000 litų ir 30 000 litų sudarė iš V. T. ir P. T. skolintos lėšos (elektroninės bylos 2 t. b. l. 14-15), likusią 38 000 litų sumą turėjo sukaupęs iš transporto priemonės pardavimo ir darbo užmokesčio. 2002 m. gruodžio 12 d. pateikta pažyma Nr. 2002/4578-1 VĮ Registrų centrui, patvirtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija patikrino A. T. pajamas, iš ko galima spręsti, jog nekilnojamasis turtas įsigytas iš asmeninių atsakovo lėšų. Ginčo dėl šių aplinkybių nekyla. Ginčas kyla dėl šio namo pagerinimo ieškovei teigiant, kad jis buvo apšiltintas, jame įrengtas baseinas, terasa, sutvarkyta vonia, atliktas šildymo sistemos remontas, todėl 2007 metais šis turtas buvo parduotas už žymiai didesnę nei įsigijimo, t. y. 460 000 Lt kainą (elektroninės bylos 2 t. b. l. 26-35). Pardavus nurodytą turtą už 400 000 Lt buvo įsigytas ginčo turtas I.

20.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl partnerių įnašų kuriant bendrą turtą (pirmiausia įgyjant turtą U.), nustatė, kad turtas buvo įsigytas už atsakovo lėšas, tačiau vertino, kad buvo pagerintas į šį turtą investuojant ieškovės turėtas 45 000 Lt santaupas, taip pat po ištuokos gautą 10 000 litų kompensaciją ir už jos motinos buto pardavimą gautas 19 000 litų lėšas. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad tokia teismo išvada pagrįsta tik ieškovės paaiškinimais, tačiau nepatvirtinama jokiais rašytiniais įrodymais: duomenų apie turėtas 45 000 litų santaupas, taip pat duomenų, išskyrus liudytojo G. G. nekonkrečius parodymus, apie tai, kad ieškovė iš savo motinos gavo 19 000 litų, byloje nebuvo pateikta. Pažymėtina, kad 1964 m. CK dovanojimo sutartims numatė privalomą notarinę formą (1964 m. CK 282 straipsnio 3 dalis), todėl šiuo atveju, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, ir nesant CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytų aplinkybių, remtis liudytojų parodymais siekiant šį faktą įrodyti, neleidžiama.

21.       Priešingai nei teigia ieškovė, byloje atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad namas buvo apšiltintas ir baseinas buvo įrengtas jau namą įsigyjant, tuo tarpu atliktas šildymo sistemos ir vonios remontas, kiti smulkūs pagerinimai, kurie pagrindžiami išlaidų suvestine ir jos priedais, sudarė labai nedidelę vertę (890 Lt, statybinių medžiagų kaina apie 2 946 Lt, elektroninės bylos 8 t. b. l. 1-88). Šios aplinkybės patvirtinamos apeliacinės instancijos teismui pateikto ekspertizės akto išvadomis (2017 m. gruodžio 13 d. ekspertizės aktas Nr. 141). Be to, visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas), kad iki 2008 metų nekilnojamojo turto rinkoje buvo kainų šuolis, kuris sąlygojo didelį ginčo turto vertės pokytį. Ši aplinkybė taip pat patvirtinama pateiktu ekspertizės aktu. Ieškovė nepateikė atsakovo įrodinėjamas aplinkybes paneigiančių duomenų, susijusių su namo U. įsigijimo ir pagerinimo aplinkybėmis, nors teigdama, kad turtas įsigytas bendrais šalių įnašais ir turtu, tokią pareigą turėjo (CPK 178 straipsnis).

22.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, taip pat į tai, kad ginčo turtas buvo įsigytas už lėšas, gautas pardavus turtą U. (elektroninės bylos 2 t. b. l. 202) bei papildomai už asmenines atsakovo lėšas – iš gautų atsakovo dividendų (elektroninės bylos 5 t. 62-63, 2 t. 84), spręstina, jog ginčo turtas taip pat buvo įgytas už asmenines atsakovo lėšas. Be to, atsakovas teigia, to neneigia ir ieškovė bei patvirtina liudytojai, kad turtas buvo įsigytas iš dalies siekiant vykdyti atsakovo verslą – kartu įrengtos dirbtuvės ir biuras. Dėl šių aplinkybių byloje ginčas nekyla. Todėl lieka ginčas tik dėl turto I. kaime pagerinimo. Ieškovė tiesiogiai neteigia, kad investavo asmenines lėšas būtent į ginčo turtą ar jo pagerinimus, tvirtindama, jog šis turtas buvo įsigytas už gautas lėšas pardavus kitą bendromis šalių lėšomis sukurtą nekilnojamąjį objektą U. Kaip jau nustatyta, šios aplinkybės byloje neįrodytos. Ieškovė taip pat teigia, kad statybos ir remonto darbus planavo ir vykdė atsakovas, jo rūpinosi bendra buitimi ir vaikais ir tai laikytina jos įnašais į bendrą veiklą. Tai, kad ginčo turtas buvo pagerintas laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2014 m. birželio, kai šalys gyveno kaip partneriai ir vėliau patvirtinama ekspertizės akto išvadomis bei atsakovo pateiktais duomenimis apie gerą jo finansinę padėtį (gaunamus dividendus, turimus indėlius, darbo užmokestį), realiai atliktus darbus ir jų vertes (elektroninės bylos 6 t. 54, 15-124, 159-174, 7 t. b. l. 1-88).

23.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė įrodė savo indėlį į jungtinės veiklos būdu įgytą turtą. Byloje aptarti rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad ieškovė turėjo menkas galimybes prisidėti prie nekilnojamojo turto įgijimo (jos pajamas patvirtinantys įrodymai ir jų analizė pridedama prie apeliacinio skundo), tuo tarpu ieškovės teiginiai apie turėtas santaupas ir jų atidavimą atsakovui grynaisiais pinigais siekiant įgyti nekilnojamąjį turtą bendrąja daline nuosavybe, byloje nebuvo patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimą pripažinti įgytą turtą bendrąja daline nuosavybe reiškiantis asmuo turi pagrįsti, kad šalys bendrai veikė siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą (įnašu pinigais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu), konstatuotina, kad šioje byloje tokių aplinkybių neįrodžius, vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausomybės bendrąja daline nuosavybės teise.

24.       Nurodytų argumentų pagrindų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo netinkamai taikė procesinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir šioje dalyje priėmė nepagrįstą teismo sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl priešieškinio reikalavimų

25.       Atsakovas byloje pareikštu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 2 316,96 Eur negrąžintos paskolos, kurią jis 2010 m. spalio 18 d., 2014 m. liepos 21 d. ir 2014 m. liepos 22 d. suteikė ieškovei, pervesdamas lėšas į jos banko sąskaitą, 548,66 Eur palūkanų, 5 procentus metinių procesinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismui netenkinus jo reikalavimų su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka atsakovas apeliacinį skundą grįsdamas argumentais, kad iš viso byloje nustatytų aplinkybių konteksto akivaizdu, jog lėšos ieškovei buvo suteiktos jai prašant ne kaip dovana, o buvo skirtos ieškovei pragyvenimui. Atsakovo nuomone tokių lėšų perdavimo teisinis pagrindas yra būdingas paskolos, o ne dovanojimo ar kitiems teisiniams santykiams.

26.       Pažymėtina, kad teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino.

27.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad pareiga įrodyti esmines paskolos santykių egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą, aplinkybes tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017, 21 punktas).

28.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas paskolos teisinių santykių tarp šalių atsiradimą grindė ieškovei į jos banko sąskaitą pervestomis lėšomis ir aplinkybe, kad ieškovė prašė pragyvenimui reikalingų lėšų. Tai, kad atsakovas suteikė lėšų ieškovei neneigia ir pati ieškovė, tačiau tvirtina, jog dėl lėšų grąžinimo nebuvo tartasi.

29.       Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

30.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas).

31.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtus įrodymus (mokėjimo pavedimus nurodant paskirtį „sąskaitos papildymas“, bei atsakovo ir ieškovės paaiškinimus), pagrįstai juos vertino kaip nepakankamus paskolos teisinių santykių egzistavimui tarp ieškovės ir atsakovo pagrįsti. Vadovaudamasis kasacinio teismo suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra galimybių spręsti apie tai, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Be to, pats atsakovas savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad išlaikė ieškovę ir po jų ryšių nutraukimo, t. y. jau nebegyvenant kartu. Tai reiškia, jog labiau tikėtina, kad atsakovas ieškovei teikė lėšas gera valia, tačiau ne kaip paskolą, kurią ji turės ateityje grąžinti.

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

32.       Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje, kuria ieškovės ieškinys buvo patenkintas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad abiejų šalių reikalavimai yra atmesti, teismo sprendimas naikintinas ir bylinėjimosi išlaidų dalyje. Kitoje dalyje sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

33.       Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą iš dalies (50 proc.) ir atsižvelgiant į galutinį rezultatą byloje (ieškovės ir atsakovo reikalavimai atmesti), iš ieškovės atsakovui priteisiamos 50 proc. atsakovo turėtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. y. 1 220 Eur atstovavimo išlaidos ir 401 Eur žyminio mokesčio), iš atsakovo ieškovei priteistinos 275 Eur atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Įskaičius mokėjimus iš ieškovės atsakovui priteistina 1 346 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 7, 8.9 punktai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovės N. M. ieškinys patenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą bylinėjimosi išlaidų dalyje.

Likusioje dalyje Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės N. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 346 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Algimantas Kukalis

Nerijus Meilutis 

Arūnas Rudzinskas