Administracinė byla Nr. A-2485-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00164-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Laisvės atėmimo vietų ligoninei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas V. K. (V. K.) su skundu (b. l. 5–9) ir patikslintu skundu (b. l. 26–31) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 7-PR-816 (toliau – ir Raštas); panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-63 (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) išduoti pareiškėjui elektrinį vandens šildytuvą, keramikinius, molinius ar medinius stalo indus, nerūdijančio plieno stalo įrankius, tualetinį popierių ir kitas higienos priemones bei sudaryti sąlygas parūkyti ir įsigyti tabako gaminių; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT).

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. spalio 7 d., jam atvykus į LAVL, asmens krata jam buvo atliekama žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, be to, pareigūnai neteisėtai atėmė pareiškėjo turimus daiktus. Pareiškėjas nurodė, kad buvo neteisėtai patalpintas į 3 būrio 104 kamerą, kurioje buvo laikomi asmenys, sergantys atvira tuberkuliozės forma. Apsauginė kaukė jam nebuvo išduota, dėl to pareiškėjas bijojo apsikrėsti. Pareiškėjas taip pat buvo pateikęs LAVL prašymą išduoti jam elektrinį vandens šildytuvą, indus, kurie nebūtų pagaminti iš aliuminio, šaukštelį, šakutę, tualetinį popierių, įrengti kameroje veidrodį, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjui taip pat nebuvo sudaryta galimybė parūkyti bei įsigyti tabako gaminių, dėl ko jis jautėsi kankinamas ir žeminamas. Iš LAVL į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) pareiškėjas buvo etapuotas tik 2016 m. spalio 14 d., nors etapavimas turėjo būti įvykdytas 2016 m. spalio 12 d., todėl pareiškėjui teko ilgiau gyventi netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas skundėsi LAVL administracijai, tačiau, pareiškėjo teigimu, Raštu LAVL atsakė neišsamiai, atmestinai, neįvykdė pareiškėjo prašymų, pateikė klaidinančius duomenis. Raštą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau jo skundas, pareiškėjo nuomone, taip pat buvo išnagrinėtas neišsamiai, formaliai ir šališkai. Pažymėjo, jog kamerose jam trūko gyvenamojo ploto, buvo šalta, neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, nesudarytos sąlygos pasivaikščioti. Dėl visų skunde dėstomų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, depresija, dvasiniu sukrėtimu.

3.       Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas LAVL pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 57–63), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas paaiškino, kad LAVL pacientus, sergančius ir išskiriančius tuberkuliozės mikrobakterijas, izoliuotai laikė atskirose patalpose (palatose), taip pat šie pacientai privalomai dėvėjo vienkartines medicinines kaukes. 2016 m. spalio 7 d. pareiškėjui buvo atlikta visuminė asmens krata. Atsakovas pažymėjo, kad, prieš atliekant kratą, pareiškėjas buvo supažindintas su rūkymo bei tabako ir jo gaminių turėjimo LAVL tvarka, taip pat jam buvo pasiūlyta atiduoti nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus. Pareiškėjas paaiškino, kad draudžiamų daiktų neturi. Kratos metu buvo aptikti ir iš pareiškėjo paimti daiktai, kurie neįtraukti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) pateiktą „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų“ sąrašą (toliau – ir Sąrašas). Nurodė, kad LAVL visų pirma yra gydymo ir sveikatos priežiūros įstaiga, todėl rūkyti LAVL teritorijoje draudžiama.

5.       LAVL teigimu, pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduotas muilas ir tualetinio popieriaus rulonas. LAVL pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustatė reikalavimų, iš kokios gamybinės medžiagos turi būti pagaminti ir naudojami stalo indai pataisos įstaigose, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą dėl keraminių, molinių ar medinių indų skyrimo nebuvo teisinio pagrindo. Elektrinis virdulys pareiškėjui nebuvo išduotas, kadangi nuteistiesiems, gydomiems Psichiatrijos skyriuje, karštas vanduo maistui pateikiamas kiekvieną dieną pacientų maitinimo metu. Pacientų aprūpinimas veidrodžiu nenumatytas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinto „Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) 12 punkte nustatyto daiktų išdavimo termino nepažeidė. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenustatė reikalavimų dušų vietas atskirti skiriamąja siena. Ginčijamu laikotarpiu (nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d.) 12D 3/p pastato pasivaikščiojimo kiemelių (kamerų) stogai buvo dengiami metaliniu tinklu, todėl pacientai buvo vedami pasivaikščioti į 12D 3/p pastato lokaliniame sektoriuje įrengtą kitą pasivaikščiojimo kiemą. LAVL akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais. LAVL teigimu, apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir tariamai atsiradusių pasekmių, kuriomis grindė neturtinės žalos atsiradimą.

II.

6.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo V. K. (V. K.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl minimalaus ploto normos ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Likusioje dalyje reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą; pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 7-PR-816 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-63 atmetė kaip nepagrįstą; nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę ateityje išduoti pareiškėjui elektrinį vandens šildytuvą, keramikinius, molinius ar medinius stalo indus, nerūdijančio plieno stalo įrankius, tualetinį popierių ir kitas higienos priemones bei sudaryti sąlygas parūkyti ir įsigyti tabako gaminių; skundą paliko nenagrinėtą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo dėl orumą žeminančiomis sąlygomis atliktos kratos, medikamentų paėmimo ir nesudarytos galimybės parūkyti.

7.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas laikotarpiais nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. Psichiatrijos skyriaus kameroje Nr. 4, nuo 2016 m. spalio 7 d. iki 2016 m. spalio 14 d. 6D 3/p pastato kameroje Nr. 104 ir 11D 3/p pastato kameroje Nr. 101 bei Nr. 108, o laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 16 d. 11D 3/p pastato kameroje Nr. 224 (b. l. 57 ir 58).

8.       Teismas nurodė, kad savo argumentams pagrįsti pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų nepateikė. Atsižvelgęs į LAVL pateiktą 2016 m. balandžio 20 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Patikrinimo aktą Nr. PA-2-59 (17.4.1.2.12) (b. l. 86–90), kuriame nustatyta, kad nuteistieji, sergantys ir išskiriantys tuberkuliozės mikrobakterijas, buvo izoliuojami atskirose patalpose (palatose), pažeidimų, susijusių su asmenų, sergančių tuberkulioze, izoliuotu laikymu, nebuvo nustatyta. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas nurodė, kad nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus LAVL veiksmus šioje dalyje, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl laikymo kartu su tuberkulioze sergančiais asmenimis atmetė.

9.       Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo, nustatė, kad nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. (iš viso 8 paras) pareiškėjui kalint LAVL palatoje Nr. 4, minimalaus gyvenamojo ploto norma jam nebuvo užtikrinta (atitinkamai trūko nuo 0,32 kv. m.). Kitose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, minimalaus ploto norma nebuvo pažeista.

10.       Teismas nurodė, kad nors byloje nepateikta jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl per žemos oro temperatūros, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose buvo šalta, bet nenurodė ir nedetalizavo, kuriuose konkrečiai patalpose ir kuriuo laikotarpiu oro temperatūra buvo netinkama (teismas pažymėjo, jog dalį laiko pareiškėjas LAVL buvo laikomas šiltuoju metų laiku). Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog gyvenamosiose patalpose ir lauko teritorijoje neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai, dėl ko pareiškėjas, iškilus būtinybei, negalėtų laiku išsikviesti pareigūno ar gydytojo. Šiuos teiginius teismas vertino kaip deklaratyvias į ateitį nukreiptas prielaidas, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais apie realiai pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes.

11.       Dėl skundo argumentų dėl pasivaikščiojimų nesuteikimo, teismas, nurodė, kad pareiškėjo skunde bei teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės buvo prieštaringos: vienu atveju pareiškėjas teigė, jog jam apskritai nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti dėl kiemeliuose atliekamo remonto, ką paneigė atsakovo pateikti paaiškinimai, o teismo posėdžio metu nurodė, kad jam buvo suteikiami 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai. Pareiškėjas taip pat nenurodė ir neindividualizavo dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių ir išgyvenimų, o tik abstrakčiai pažymėjo, kad jo teisės buvo pažeistos. Teismas pažymėjo, jog net pripažinus, kad vietoj pareiškėjui priklausančio 1,5 valandos trukmės pasivaikščiojimo, jam buvo suteikiamas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas, toks minimalus ir mažareikšmis pasivaikščiojimo trukmės pažeidimas negalėjo būti laikomas pakankamu neturtinės žalos, atlygintinos pinigais, konstatavimui.

12.       Teismas, įvertinęs LAVL atsiliepime pateiktą informaciją, kad tualetas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, o dušai pertvaromis nebuvo atskirti, nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimus ir pažeidė pareiškėjo privatumą.

13.       Teismas nurodė, kad Aprašo 11 punkte nustatyta, kad daiktai turi būti patikrinti, apskaityti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo jų priėmimo. Atsižvelgęs į Aprašo 11 punkte nustatytą maksimalų patikrinimo terminą, teismas konstatavo, kad atsakovas šioje dalyje teisės aktų reikalavimų nepažeidė (daiktai pareiškėjui buvo grąžinti per 8 dienas).

14.       Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Rašto ir Sprendimo, nurodė, kad tiek LAVL, tiek Kalėjimų departamentas, priimdami skundžiamus sprendimus, laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principo, aktai buvo motyvuoti, pagrįsti konkrečiomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas vertino, kad nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus.

15.       Teismas nurodė, kad ginčas dėl įpareigojimo ateityje išduoti pareiškėjui elektrinį vandens šildytuvą, keramikinius, molinius ar medinius stalo indus, nerūdijančio plieno stalo įrankius, tualetinį popierių ir kitas higienos priemones bei sudaryti sąlygas parūkyti ir įsigyti tabako gaminių, negalėjo būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis, todėl byla šioje dalyje nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

16.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas nagrinėjamoje byloje dėl neturtinės žalos priteisimo dėl orumą žeminančiomis sąlygomis atliktos kratos, medikamentų paėmimo ir nesudarytos galimybės parūkyti patenka į administracinės bylos Nr. I-801-554/2017 nagrinėjimo apimtį, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas buvo paliktas nenagrinėtu.

17.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę bei intensyvumą, sprendė, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas buvo proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

18.       Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir nurodė, kad pareiškėjo prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo pateikta pakankamai teisinių argumentų, suponuojančių abejonę dėl byloje taikytinų Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) normų konstitucingumo.

19.       Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT, kadangi nagrinėjamoje byloje nebuvo taikomi Europos Sąjungos teisės aktai (ABTĮ 4 str. 3 d.).

III.

20.       Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 124–130), kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti visiškai, kreiptis į Konstitucinį Teismą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismą bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

21.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad į LAVL atvyko psichiatro konsultacijos, tačiau dėl nežinomų priežasčių buvo patalpintas tarp tuberkulioze sergančių asmenų. Pažymi, kad LAVL nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo izoliuotas nuo sergančių asmenų. Pareiškėjas nurodo, kad nors pagal teisės aktus jam buvo neturėjo būti išduota vienkartinė kaukė, tačiau akcentuoja, kad teko kontaktuoti su užkrėstais asmenimis, naudotis bendromis patalpomis, kas kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai.

22.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pažeidimo pripažinimas buvo proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo priteisti piniginę kompensaciją už pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl kurių jam kilo dvasiniai išgyvenimai, buvo pažeminta garbė ir orumas.

23.       Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. gegužės 9 d.  buvo laikomas kartu su kitu nuteistuoju, pažeidžiant izoliavimo taisykles, taip neužtikrinant pareiškėjo saugumo. Saugumas nebuvo užtikrintas ir tuo aspektu, kad nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų, o kur jie buvo – neveikė.

24.       Pareiškėjo teigimu, faktiniais duomenimis nepaneigti jo argumentai dėl laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. jam nesuteiktos teisės į pasivaikščiojimą.

25.       Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo išduoti tinkami indai, pareiškėjas nebuvo aprūpintas jam pagal teises aktus priklausančiu inventoriumi. Pareiškėjas nurodo, kad šis reikalavimas į ateitį susijęs su tuo, kad kita kartą jam būnant LAVL netektų vėl ginti savo pažeistų teisių.

26.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalį skundo paliko nenagrinėta. Pareiškėjo teigimu, nors dalis reikalavimų ir buvo išnagrinėta kitoje administracinėje byloje, šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai yra susiję su skundžiamais institucijų (LAVL ir Kalėjimų departamento) sprendimais, o minėtoje byloje buvo ginčijamas kitas individualus administracinis aktas, todėl pareiškėjo reikalavimai nagrinėtini šioje byloje.

27.       Pareiškėjas pažymi, kad skundžiami LAVL ir Kalėjimų departamento raštai nėra pakankamai objektyvūs, neparemti faktais, nepagrįsti, todėl naikintini.

28.       Pareiškėjas nurodo, kad jam priklausantys daiktai turėjo būti grąžinti per 5 dienas, tačiau teismas nustatė, kad grąžino per 8 dienas, bet neįžvelgė pažeidimo.

29.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT.

30.       Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 154 ir 155), prašo ji atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31.       Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tapačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirminiame skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl manome, kad jo apeliacinis skundas neargumentuotas.

32.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 150–152), prašo ji atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33.       Kalėjimų departamento nuomone pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas, pateiktame skunde, nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Kalėjimų departamentas pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

35.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl minimalaus ploto normos ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, likusioje dalyje reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą; pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 7-PR-816 ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2017 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-63 atmetė kaip nepagrįstą; nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę ateityje išduoti pareiškėjui elektrinį vandens šildytuvą, keramikinius, molinius ar medinius stalo indus, nerūdijančio plieno stalo įrankius, tualetinį popierių ir kitas higienos priemones bei sudaryti sąlygas parūkyti ir įsigyti tabako gaminių; skundą paliko nenagrinėtą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo dėl orumą žeminančiomis sąlygomis atliktos kratos, medikamentų paėmimo ir nesudarytos galimybės parūkyti.

36.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo jo skundą tenkinti visiškai, o taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT. Pareiškėjas prašo žodinio proceso.

37.        Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

38.       Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodė argumentus: dėl to, jog jis LAVL buvo netinkamai izoliuotas nuo atvira tuberkuliozės forma sergančių asmenų; dėl nesuteikto inventoriaus; dėl nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. jam nesuteiktos teisės pasivaikščioti gryname ore; dėl pareiškėjui priklausančių daiktų pavėluoto grąžinimo; dėl netvarkingų pareigūnų iškvietimo mygtukų; dėl skundo dalies palikimo nenagrinėta; dėl LAVL ir Kalėjimų departamento raštų teisėtumo ir pagrįstumo.

39.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu izoliavimu nuo atvira tuberkuliozės forma sergančių asmenų, inventoriaus nesuteikimu, nesuteikta teise pasivaikščioti, pareiškėjui priklausančių daiktų pavėluotu grąžinimu, dėl netvarkingų pareigūnų iškvietimo mygtukų, dėl skundo dalies palikimo nenagrinėta, dėl LAVL rašto ir Kalėjimų departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams ir papildomai jų nekartoja. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas pateikė tik abstrakčius teiginius, nenurodydamas, kaip skunde aprašytos aplinkybės sąlygojo jo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl minimalaus ploto normos ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankama satisfakcija.

41.       Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

43.       Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

44.       Įvertinus tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegijai pagrįstų abejonių dėl BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla, todėl teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto teisės akto nuostatų atitikties Konstitucijai.

45.       Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo, pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, teismas kreipiasi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos teisės aktų normos byloje netaikomos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

46.       Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam sprendimo priėmimui, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Romanas Klišauskas

                Ramutė Ruškytė

                Milda Vainienė