Civilinė byla Nr. e2A-2009-658/2016
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16015-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.1.;
(S)
3.3.1.18.
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 31 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei,
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ atstovams: direktorei N. P. ir advokatui S. A., atsakovo S. P. atstovui advokatui A. D.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“, atstovaujamos advokato S. A., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-99-454/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ ieškinį atsakovui S. P. dėl servituto ir atlyginimo už servitutą dydžio nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Ginčas kilęs dėl neterminuoto atlygintino servituto visam žemės sklypų plotui nustatymo.
Ieškovė UAB „Rodena“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašė nustatyti neterminuotą servitutą: 1) tarnaujančiam daiktui, 0,1104 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančio daikto, t. y. ieškovui UAB „Rodena“ nuosavybės teise priklausančio 183,53 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu; 2) tarnaujančiam daiktui, t. y. 0,1104 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančio daikto, t.y. ieškovui UAB „Rodena“ nuosavybės teise priklausančio 159,17 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu; 3) tarnaujančiam daiktui, t.y. 0,1123 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančio daikto, t. y. ieškovui UAB „Rodena“ nuosavybės teise priklausančio 179,77 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu. Taip pat ieškovė prašė nustatyti 68,69 Eur dydžio metinį atlyginimą už nustatytą servitutą.
Ieškinyje nurodė, kad tarp UAB „Rodena“, S. P., ir A. P. 2003 m. gegužės 2 d. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis tikslu bendrai statyti S. P. ir A. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį 20,2261 ha priklausančiame žemės sklype individualius namus pirmiausia suskaidant sklypą dalimis, o juose pastatytus namus parduoti. 2004 m. liepos 17 d. UAB „Rodena“ išsinuomojo minėtą žemės sklypą numatant, kad nuomininkas turi teisę sklype savo nuožiūra statyti individualius gyvenamuosius namus, o pasibaigus nuomos sutarčiai ar ją nutraukus, nuosavybės teisė į juos lieka nuomininkui su teise į žemės servitutą sklype. Prasidėjus nesutarimams tarp jungtinės veiklos sutarties partnerių, sutartis 2013 m. rugsėjo 17 d. teismo nutartimi buvo nutraukta. Be to, 2015 m. kovo 10 d. teismo sprendimu buvo atidalinta bendroji dalinė nuosavybė tarp S. P. ir A. P.. Kol vyko teisminiai ginčai dėl žemės sklypų atidalinimo, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. kovo 10 d. žemės sklypai (duomenys neskelbtini) buvo priskirti A. P., su kuriuo UAB „Rodena“ sudarė nuomos sutartį dėl visų žemės sklypų, kuriuose ji turėjo pastačiusi gyvenamuosius namus, nuomos. Nuomos sutartyje buvo numatyta, kad pasikeitus žemės sklypo savininkui, nuomos sutartis nutraukiama be įspėjimo. Įsiteisėjus 2015 m. kovo 10 d. Kauno apygardos teismo sprendimui, kuriuo minėti žemės sklypai buvo paskirti S. P., žemės nuomos sutartis nutrūko ir UAB „Rodena“ nuo to momento neturi teisinio žemės sklypų, kuriuose stovi jai nuosavybės teise priklausantys statiniai, naudojimosi pagrindo. Ieškovei dėl naudojimosi sklypu su naujuoju žemės savininku nepavyko taikiai susitarti, todėl prašo nustatyti servitutą teismo tvarka. Nenustačius servituto, nebūtų įmanoma naudoti gyvenamųjų namų pagal paskirtį. Servituto mokestį ieškovė paskaičiavo proporcingai pagal sklypų skaičių ir anksčiau mokėtą nuomos mokestį.
Atsakovas S. P. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodė, kad ieškovė nebandė tartis su atsakovu dėl servitutų nustatymo ar kitų galimų alternatyvių ginčo situacijos sprendimo būdų bei neįrodė, jog servitutai yra vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą. Be to, atsakovo vertinimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad nenustačius servitutų nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti daikto pagal paskirtį. Gyvenamieji namai pradėti statyti prieš dešimt metų, tačiau iki šiol nėra baigti ir niekas jais nesinaudoja. Tuo tarpu prašomas nuosavybės teisės suvaržymas nepagrįstai apribotų savininko teises. Atsakovas taip pat nesutinka ir su siūlomu kompensacijos dydžiu, kadangi, atsižvelgiant į žemės sklypų vertę, jis padengtų ją tik per 672 metus.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad gyvenamieji namai neužima viso žemės sklypo ploto, yra išsidėstę ne centrinėje sklypo dalyje, prie jų galima privažiuoti gatve, todėl sprendė, kad naudotis visu žemės sklypu, kad būtų užtikrintas patekimas į pastatą bei tinkama jo priežiūra, nėra realios būtinybės. Įvertinęs tai, kad nustačius visam žemės sklypui servitutą, būtų neproporcingai suvaržytos atsakovo nuosavybės teisės, o ieškovė savo reikalavimus grindė tik bendro pobūdžio paaiškinimais dėl pažeistų teisių, reikalavimą dėl servituto nustatymo teismas atmetė, kaip neatitinkantį abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Servituto nustatymas, teismo manymu, ginčo atveju prieštarautų teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo, o tuo pačiu ir teisingumo principams. Nenustatęs servituto, atlygintinumo už servituto nustatymą klausimo teismas nesprendė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Ieškovė UAB „Rodena“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti, ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
sprendime netinkamai įvertintos faktinės aplinkybės, t. y. teismas, nustatęs, kad tarp šalių yra nesutarimas, netinkamai įvertino tai, kad nenustačius servituto į visus ginčo žemės sklypus yra nepagrįstai ir neproporcingai ribojama ieškovės teisė įgyvendinti teisėtai įgytą nuosavybę, kadangi egzistuoja teisinė būtinybė normaliai pastatų eksploatacijai naudotis visa žemės sklypų teritorija:
7.1.1. teismas be pagrindo nurodė, kad yra galimybė privažiuoti prie sklypų, tačiau ieškiniu prašoma nustatyti ne kelio servitutą, o visos žemės servitutą;
7.1.2. apeliantei, kaip nekilnojamojo turto savininkei, pagal įstatymus priklauso ir teisė naudotis žemės sklypu, ant kurio pastatyti pastatai (CK 6.394 str. 3 d.);
7.1.3. teismas nesiaiškino, kaip realiai apeliantė turėtų naudotis savo nuosavybe, nes iš sklypų planų matyti, kad servitutą nustatyta būtina: gyvenamieji namai suprojektuoti taip, jog jų eksploatacijai reikalingas visas žemės sklypas.
sprendimu sudaromos prielaidos atsakovei piktnaudžiauti savo teise:
7.2.1. šalys pradinėje nuomos sutartyje buvo numačiusios, jog nutrūkus nuomos sutarčiai išlieka teisė į žemės servitutą sklype, taigi šalys išreiškė savo valią dėl servituto ir nutrūkus nuomos sutarčiai;
7.2.2. atsakovė byloje dėl nuosavybės teisės padalinimo pati pasirinko būti užstatytų sklypų savininke, tad turi prisiimti ir pasekmes, susijusias su servitutų sklypuose nustatymu, t. y. jos nuosavybės teisės tam tikru suvaržymu.
Atsakovas S. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su jame išdėstytais motyvais, prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
servituto nustatymas nėra objektyviai būtinas, kadangi naudojimasis žemės sklypais gali būti išsprendžiamas ir kitais būdais, kurie kur kas mažiau suvaržytų nuosavybės teisę, pavyzdžiui, ilgalaikė nuoma, žemės nuoma, išperkamoji nuoma ar žemės sklypų išpirkimas. Ieškovė nesiekė susitarti dėl naudojimosi žemės sklypais, o iškart kreipėsi į teismą. Be to atsakovas byloje išreiškė savo poziciją, kad sutinka derėtis dėl naudojimosi sklypais būdų;
ieškovė nepagrįstai teigia, kad yra būtinybė nustatyti servitutą visam žemės sklypui, kadangi servituto nustatymas yra siejamas su minimaliu, o ne objektyviu viešpataujančio daikto naudojimu pagal paskirtį. Detalusis planas ir šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas nepatvirtina būtinybės naudotis visu žemės sklypu, o ne jo dalimi. Šiuo atveju gyvenamieji namai užima nedidelį žemės sklypų plotą, nei vienas jų nėra pastatytas sklypo centre, tad atsakovas realiai galėtų vykdyti tų sklypų atidalinimą ir pastatyti juose dar gyvenamųjų namų;
sprendžiant ginčą dėl servituto nustatymo byloje, nuomos sutarties nuostata nėra reikšminga, kadangi tai tik teisės įvardijimas, jog asmuo gali siekti servituto nustatymo sandorio ar teismo keliu, tačiau bet kokiu atveju ši teisė turi būti įgyvendinama sutinkamai su įstatymų reikalavimais. Be to, nuomos sutartis yra terminuotas išvestinis Jungtinės veiklos sutarties sandoris, tad, abiejų šalių valia nutraukus Jungtinės veiklos sutartį, negalima remtis ir nuomos sutarties nuostatomis;
ta aplinkybė, kad teismo sprendimu žemės sklypai buvo priskirti būtent atsakovo nuosavybėn, nesukuria jokios teisinės būtinybės nustatyti ieškovės prašomus servitutus ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl servitutų nustatymo;
ieškovės siūloma kompensacija už servituto nustatymą neadekvati jo reikalaujamiems nuosavybės teisės suvaržymams;
ieškinio reikalavimai neatitinka įstatymų nuostatų, t. y. įstatymas įpareigoja asmenį, siekiantį nustatyti servitutą, įvardyti, kokias konkrečias teises ji siekia įgyti, pavyzdžiui, statyti, sodinti ir kt., tačiau ieškovė to nekonkretizuoja.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Civiliniame procese esant įtvirtintam ribotos apeliacijos modeliui, apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, ir toliau bylą apeliacine tvarka nagrinėja tik pareikšto apeliacinio skundo ribose.
Dėl teisinio ginčo santykių kvalifikavimo
Kolegijos vertinimu pirmiausiai byloje svarbu kvalifikuoti ginčo santykius bei nustatyti tikrąją šalių valią, t. y. ko buvo siekta sudarant eilę sandorių, nes tik po to bus galima spręsti, ar apeliantės teisės pažeidžiamos bei ar turi būti ginamos jos nurodytu būdu.
Ištirtų įrodymų pagrindu daroma išvada, jog šalių santykiai kilę dar iš 2003 m. gegužės 2 d. tarp ieškovės (apeliantės) UAB „Rodena“, atsakovo S. P., ir byloje nedalyvaujančio A. P. sudarytos jungtinės veiklos sutarties. Šios sutarties pagrindu šalių valia buvo nukreipta siekiant suskaidyti 20,2261 ha ploto S. P. ir A. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą į gyvenamųjų namų statybos paskirties mažesnius sklypelius, tuomet šiuose sklypeliuose statyti namus, ir juos parduoti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šalys patvirtino, jog tam, kad tinkamai įgyvendintų Jungtinės veiklos sutartį ir apeliantei UAB „Rodena“ nekiltų problemų tvarkantis statybą leidžiančius dokumentus bei ji galėtų teisėtai statyti namus, tarp šalių 2004 m. liepos 17 d. buvo sudaryta terminuota nuomos sutartis, pagal kurią ieškovė UAB „Rodena“ išsinuomojo visą žemės sklypą, kartu numatant, jog nuomininkas turi teisę sklype savo nuožiūra statyti individualius gyvenamuosius namus, o pasibaigus nuomos sutarčiai ar ją nutraukus, nuosavybės teisė į juos lieka nuomininkui su teise į žemės servitutą sklype (sutarties 5.8 punktas).
Prasidėjus nesutarimams tarp jungtinės veiklos sutarties partnerių, sutartis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi buvo nutraukta (civ. bylos Nr. 3K-3-435/2013). Be to, 2015 m. kovo 10 d. Kauno apygardos teismo sprendimu civ. byloje Nr. 2A-146-259/2015 tarp jungtinės veiklos partnerių S. P. ir A. P. buvo atidalinta bendroji dalinė nuosavybė, ginčo sklypus (duomenys neskelbtini) priskiriant atsakovui S. P.
Todėl įvertinusi 11-13 punktuose nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, jog šiam momentui apeliantei UAB „Rodena“ nuosavybės teise priklausantys statiniai yra atsakovui S. P. nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), ir jai nėra nustatytas nurodytų žemės sklypų naudojimosi pagrindas.
Apeliantė kreipėsi į teismą prašydama nustatyti neterminuotą atlygintiną servitutą žemės sklypams (duomenys neskelbtini), priklausantiems atsakovui, nurodydama, kad tik tokiu būdu galės tinkamai įgyvendinti savo, kaip pastatų, esančių atsakovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, savininkės teises. Šalys gera valia nesutaria dėl teisėto naudojimosi būdo žemės sklypais nustatymo, tą patvirtina ir nuo 2010 m. tarp šalių besitęsiantis bylinėjimas bei šalių pozicija teismo posėdžio metu. Todėl, kolegijos vertinimu, šiuo metu yra susidariusi patinė situacija, t. y. kuomet nei ieškovė negali tinkamai eksploatuoti jai nuosavybės teise priklausančių namų, nei atsakovas gali gauti turtinę naudą iš žemės sklypo naudojimo. Taip pat akivaizdu, kad esant tokiai situacijai nei vienas, bent jau vidutiniškai protingai mąstantis asmuo nepirks namo ir/ar žemės sklypo, kuomet tarp jų savininkų kilęs ginčas. Todėl jau vien tokia faktinė padėtis trukdo dar 2003 m. išreikštos šalių valios – statyti ir parduoti namus – įgyvendinimui. Todėl ir pirmosios instancijos teismas, matydamas tokią situaciją, privalėjo vadovautis CPK 2 straipsnyje numatytų tikslų užtikrinimu – atkurti teisinę taiką tarp šalių. Tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimus atmetė, iš esmės palikdamas ginčą neišspręstu.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apylinkės teismo sprendimu ir padarytomis išvadomis, kadangi teismas nepakankamai įsigilino į ginčo esmę, ir visiškai neanalizavo teisinių santykių bei tikrosios šalių valios.
Įvertinęs faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalys savo valią dėl žemės sklypų naudojimo buvo išreiškę dar 2004 m. liepos 17 d. nuomos sutartimi, kuri leido ieškovei UAB „Rodena“ svetimuose žemės sklypuose teisėtai vykdyti statybas. Ši sutartis kartu numatė, jog pasibaigus sutarčiai, nuosavybės teisė į pastatus lieka nuomininkui su teise į žemės servitutą sklype (sutarties 5.8 punktas). Vertindama šį sutarties punktą kartu su 11-12 punktuose nurodomomis aplinkybėmis, kolegija sprendžia, kad šalių valia buvo orientuota, ir nuomos sutartimi šalys iš esmės susitarė dėl žemės sklypų užstatymo teisės, dėl to ginčui spręsti taikytinos ir materialinės teisės normos, reglamentuojančios užstatymo teisės (superficies) teisinius santykius (CK 4.160 - 4.164 straipsniai). Todėl tai reiškia, kad ieškovė įgijo teisę naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti bei valdyti juos nuosavybės teise, kas atitinka CK 4.160 straipsnio 1 dalyje numatytą užstatymo teisės sampratą.
Nors ieškovė, kreipdamasi į teismą ginčo byloje nesirėmė nurodytomis materialinės teisės normomis, pažymėtina, kad pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnį ieškovui užtenka nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), tad teisinis ieškinio pagrindas (konkrečios teisės normos), kurį ieškovas nurodo, teismo nesaisto, nes teisinė ginčo santykių kvalifikacija yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013). Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr., pvz., 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).
Nustačius, kad šalių valia buvo susitarti dėl užstatymo teisės, konstatuotina, kad jų valia buvo susitarti ir dėl viso žemės sklypų ploto, o ne tik dėl tam tikrų jų dalių naudojimo, nes 20,2261 ha žemės sklypas buvo šalių valia skaidomas į tokio dydžio sklypelius, kad juose būtų pastatyta po namą, o namo savininkas galėtų visu sklypu naudotis. Jokių susitarimų, kad papildomai suprojektuotus ir suformuotus sklypus vėliau dar būtų galima skaidyti ir vykdyti dar kažkokias naujas statybas – nebuvo. Todėl nepagrįstais laikytini atsakovo ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad tinkamai naudotis pastatais užtektų tam tikros dalies žemės sklypo, ar papildomai būtų galima susitarti dėl žemės sklypų nuomos, nes tai prieštarauja pirminio (ir esminio) susitarimo esmei, o vėlesni argumentai dėl sklypų papildomų padalinimo/atidalinimo atsirado tik teisminiame bylos nagrinėjime. Be to ir CK 4.162 straipsnio antroji dalis numato apie užstatymo teisės turėtojo galimybes turėti teisę į daugiamečius sodinius, kas akivaizdžiai rodo, jog sklypas negali būti apribotas (sumažintas) tik ta dalimi, ant kurios stovi namas.
Pasisakydamas dėl atsakovo argumentų apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad žiūrint teoriškai, skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai galėtų būti derinami ir kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais, tarp jų tais, kuriuos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovas, įrodinėdamas servituto nustatymo nebūtinumą. Tačiau vertinant praktiškai, čia svarbūs keli aspektai: a) tarp šalių nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-146-259/2015 teismas, atidalindamas žemės sklypus konstatavo, jog atsakovas naudą iš jam tenkančių sklypų gali gauti ir iš atlygintino servituto teisinių santykių; b) kiti pastato savininko teisės naudotis svetimu žemės sklypu įgyvendinimo ir savininkų interesų derinimo būdai nepaneigia servituto priverstinio nustatymo galimybės. Laisvai disponuodami subjektinėmis teisėmis nekilnojamojo turto savininkai gali susitarti dėl pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo nuomos ar daiktinių teisių (pvz., ilgalaikės nuomos (emphyteusis)), tačiau sprendžiant dėl šių civilinių teisių įgyvendinimo būdų santykio su įstatyminėmis servituto nustatymo teismo sprendimu prielaidomis svarbu yra tai, kad, priešingai nei servituto atveju, suinteresuotiems asmenims dėl jų nesusitarus, teismas neturi diskrecijos arba turi labai siaurą diskreciją spręsti dėl jų taikymo. Sutarčių teisėje galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), reiškiantis šalių teisę laisvai spręsti, ar sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šiuo atveju šalys, 2004 m. liepos 17 d. visų žemės sklypų nuomos sutartimi, kuri, kaip minėta atitinka užstatymo teisės (superficies) pagrindinius bruožus, susitarė dėl servituto nustatymo galimybės ateityje (sutarties 5.8 punktas), ir šis susitarimas turi būti vykdomas net pasikeitus žemės sklypų savininkui (CK 4.160 straipsnio 3 dalis). Todėl konstatuotina, kad ieškovės prašymas, šalims nesutariant gera valia, nustatyti neterminuotą atlygintinį servitutą visiems žemės sklypams, siekiant tinkamai naudotis tuose žemės sklypuose esančiais statiniais, yra pagrįstas.
Kolegija, spręsdama dėl servituto nustatymo teismo keliu, atmeta ir atsakovės argumentus, jog ginčas nebuvo spręstas iš anksto ir dėl to nėra pagrindo jo spręsti teismo keliu, taip pat, kad neišnaudojus galimybės susitarti, nėra būtinumo nustatyti žemės naudojimosi būdą teismo sprendimu. Kolegija nekartoja nutarties 15 punkte nurodytų aplinkybių, tačiau darydama tokį sprendimą vadovaujasi ir kasacinio teismo praktika. Nors CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga, kad servitutas nustatomas teismo sprendimu, jeigu savininkai nesusitaria, tačiau ši sąlyga negali būti vertinama kaip reikalavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme. Savininkų nesusitarimo faktas konstatuotinas ne tik tada, kai įrodoma, kad siekiantis servituto asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius pasiūlymus ir šis su jais visai ar iš dalies nesutiko, bet ir tada, kai įrodymai patvirtinta, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio šalių požiūrių skirtumo į susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdų, konflikto, nesantaikos ir pan., t. y. esant patikimų duomenų, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl teisės spręstinas teisme (CPK 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010). Kaip minėta, šalys nesutarimus sprendžia teismo keliu jau nuo 2010 metų, nuo to laiko teisme buvo užvesta ne viena byla, todėl laikytina, kad įstatymui nenumatant reikalavimo aktyviais veiksmais siekti susitarimo ir įrodyti, jog šalys padarė viską, kad toks sandoris įvyktų, o iš bylos proceso matant, kad šalims susitarti nepavyko, akivaizdu, kad ginčo atveju susitarimas tarp šalių neįmanomas ir ginčas dėl servituto turi būti išspręstas teismo.
Dėl servituto apimties ir turinio
Nagrinėjamoje byloje ieškovė, reikšdama prašymą dėl servituto nustatymo, nurodė tik tiek, kad jis reikalingas naudotis gyvenamaisiais namais pagal paskirtį, t. y. ji tiksliai neapibrėžė servituto turinio (servitutu nustatomų savininko teisių apribojimų ir viešpataujančio daikto savininkui suteikiamų teisių). Atsakovas, ginčydamas tokį ieškinio reikalavimo formulavimą, teigia, kad ieškovė netinkamai suformulavo reikalavimus, nes nenurodė, kokių konkrečiai teisių ji prašomu nustatyti servitutu siekia. Taip pat ginčija galimybę nustatyti servitutą į visą žemės sklypą.
Apeliacinės instancijos teismas atsakovo argumentus laiko nepagrįstais. Konstatuojama, jog nors ir įstatymas neišskiria žemės servituto nustatymo visam žemės sklypui, tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokios apimties servitutas tam tikrais atvejais gali būti nustatomas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008). Šiuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad servitutas yra nustatomas tuo tikslu, kad būtų teisiškai įformintas šalių sutartos užstatymo teisės įgyvendinimas. Esminę reikšmę turi ir tai, kad dėl būtent tokio šios teisės įgyvendinimo būdo (nustatant servitutą) šalys pačios susitarė sutartimi.
Apeliacinės instancijos teismas nutarties 19 punkte pasisakė dėl ko atsakovės argumentus dėl sklypų skaidymo ir naujų sklypų formavimo šalių susitarimo kontekste vertina kaip nepagrįstus, o visų sklypų teritoriją laiko reikalinga ir neskaidytina. Todėl spręstina, kad šiuo atveju nustatytinas servitutas būtent į visą žemės sklypų plotą. Papildomai pažymėtina, jog atsakovas, teigdamas, kad jis ketina žemės sklypų dalis, ant kurių nėra statinių, atidalinti ir ten pastatęs naujus statinius parduoti, nepateikė jokių jo ketinimus pagrindžiančių duomenų, nors, šiuos veiksmus galėjo būti atlikęs ar pradėjęs atlikinėti iki šios dienos, nes, kaip minėta, Jungtinės veiklos sutartis nutraukta dar 2013 metais.
Spręsdama dėl atsakovo argumentų dėl neproporcingo žemės sklypų savininko teisių suvaržymo, kolegija daro išvadą, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo sklypai būtų skirti asmeniniams atsakovo poreikiams ir būtini jo veiklai ar gyvenimui būtent toje vietoje. Tiksliau yra priešingai – formuodamos sklypus ir susitarusios juos užstatyti namais šalys siekė juos parduoti kitiems asmenims ir iš to užsidirbti. Todėl servituto nustatymas netrukdo atsakovui parduoti sklypus ir gauti iš to pelną. Taip pat žinant, jog proporcingumas yra vertinamasis kriterijus – dėl servituto atsakovo patiriamus suvaržymus galima kompensuoti nustatant protingą ir adekvatų atlyginimo už servitutą piniginį dydį.
Dėl servituto atlygintinumo ir kompensacijos nustatymo
- Nustačius neterminuotą servitutą visam tarnaujančiam daiktui, yra stipriai suvaržomos šio daikto savininko teisės, todėl jam už šį suvaržymą turi būti tinkamai atlyginta. Civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje V Nr. 3K-3-69/2009).
- Ieškovė prašo nustatyti 68,69 Eur dydžio metinį atlyginimą už nustatytą servitutą, bet atsakovas su jo dydžiu nesutinka, nes suvaržius atsakovo teises į žemės sklypus, šis dydis nekompensuos net mažos dalies žemės sklypų vertės. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, turi atsižvelgti į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011).
- Šioje byloje servituto atlygintinumo klausimas aplamai liko neišspręstas, nes pirmosios instancijos teismas, nenustatęs sąlygų neterminuoto servituto nustatymui, atlyginimo už jį klausimo nesprendė. Teismo sprendimu nustačius servitutą ir neišsprendus jo atlygintinumo klausimo, tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos, o ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismo sprendimu nustatant servitutą tikslinga išspręsti jo atlygintinumo tarnaujančiojo daikto savininkui klausimą, taip užtikrinant bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, kad atlyginimo už nustatytą servitutą pirmosios instancijos teismas nesprendė, šioje dalyje net nėra apeliacijos dalyko. Todėl spręstina, kad yra pagrindas bylos dalį dėl atlyginimo už servituto nustatymą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kartu pažymint, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis CPK 225 straipsnio 6 punktu, turi patikslinti šalių įrodinėjimo pareigą, nes byloje nepakanka įrodymų apie tai, remiantis kokiu pagrindu bei kriterijais gali būti apskaičiuojamas teisingas ir protingas atlyginimas už servituto nustatymą, ir ar nėra pagrindo tuo klausimu (šalims prašant) skirti ekspertizę.
Dėl procesinės bylos baigties
- Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai ištyrė ir įvertino ginčo esmę sudarančias faktines aplinkybe, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, servituto bei užstatymo teisės reglamentavimą, todėl priėmė nepagrįstą teismo sprendimą, kuris yra naikintinas ir dalyje priimtinas naujas sprendimas (dėl servitutų nustatymo – ieškinį tenkinti), o byla dalyje dėl atlyginimo už nustatytą servitutą grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
- Bylą dalyje grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų klausimo nesprendžia.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais
n u t a r i a :
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą.
Priimti naują sprendimą dalyje dėl neterminuoto neatlygintino servituto nustatymo. Ieškinį šioje dalyje patenkinti, nustatyti neterminuotą servitutą:
1) tarnaujančiam daiktui, 0,1104 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančio daikto, t. y. ieškovui UAB „Rodena“ nuosavybės teise priklausančio 183,53 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu;
2) tarnaujančiam daiktui, t. y. 0,1104 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančio daikto, t.y. ieškovui UAB „Rodena“ nuosavybės teise priklausančio 159,17 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu;
3) tarnaujančiam daiktui, t.y. 0,1123 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančio daikto, t. y. ieškovui UAB „Rodena“ nuosavybės teise priklausančio 179,77 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu. Taip pat ieškovė prašė nustatyti 68,69 Eur dydžio metinį atlyginimą už nustatytą servitutą.
Bylą dalyje dėl atlyginimo už servituto nustatymą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Žibutė Budžienė
Dalė Burdulienė
Nerijus Meilutis