Administracinė byla Nr. I-1354-815/2009

Proc. Nr. 3-61-3-00222-2009-0

                Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 38; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. liepos 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Henriko Sadausko ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo – UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ atstovei – advokatei Rūtai Survilienei, atsakovo – Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus atstovui – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus vyriausiajam inspektoriui Rimantui Keruliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ skundą atsakovui – Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriui ir K. P. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (16)SD-4045 „Dėl VDI reikalavimo Nr. 0738-0068“ panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I

1. Pareiškėjas – UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (teisme gautas 2009 m. kovo 9 d.) (b. l. 14-16) ir patikslintu skundu (teisme gautas 2009 m. kovo 30 d.) (b. l. 3-5) (toliau bendrai įvardijami skundu) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (16)SD-4045 „Dėl VDI reikalavimo Nr. 0738-0068“ (b. l. 17, 35).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais.

2.1. 2008 m. spalio 24 d. UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ Remonto skyriaus transporto ir mechanizmų baro mobilios kėlimo platformos mašinistui elektrikui K. P. buvo įteiktas 2008 m. spalio 22 d. įspėjimas Nr. 04-335 dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Kadangi įspėjimo įteikimo dieną darbuotojui iki teisės gauti visą senatvės pensiją buvo likę daugiau kaip penki metai, įspėjime buvo nurodytas dviejų mėnesių įspėjimo terminas. 2008 m. lapkričio 7 d. įteiktas įspėjimo patikslinimas, kuriame išsamiau nurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis. Po įspėjimo patikslinimo įteikimo darbuotojas nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2008 m. gruodžio 19 d. dėl ligos buvo nedarbingas. 2008 m. gruodžio 16 d. darbuotojui suėjo laikas, kai iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai. Pareiškėjas įspėjimo termino iki keturių mėnesių nepratęsė, nes mano, kad įstatymas tokios pareigos darbdaviui nenumato.

2.2. 2008 m. lapkričio 4 d. patikslinto įspėjimo įteikimo dieną, 2008 m. lapkričio 7 d., darbuotojui K. P. iki teisės gauti visą senatvės pensiją buvo likę daugiau nei penkeri metai, todėl jam nustatytas dviejų mėnesių įspėjimo terminas. Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbdavys privalo tinkamai įvertinti darbuotojo amžių prieš įteikiant darbuotojui įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. Jei darbuotojas dar neturėjo teisės į keturių mėnesių įspėjimo terminą, jis tinkamai buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą po dviejų mėnesių. Vėliau pasikeitus aplinkybėms, naujos aplinkybės gali būti taikomos tik jau naujiems veiksmams.

2.3. Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalyje nurodyti konkretūs atvejai, kada įspėjimo terminas privalo būti pratęstas. VDI nurodyto termino pratęsimo atvejo įstatymas nenumato, todėl skundžiamas VDI reikalavimas prieštarauja aukščiau paminėtai normai ir pažeidžia Darbo kodekso 10 straipsnyje įtvirtintus Darbo kodekso normų aiškinimo principus. Ginčo atveju darbdavys su darbuotoju ketina nutraukti darbo sutartį dėl struktūrinių pakeitimų ir ekonominių priežasčių. Nustatytas įspėjimo terminas apsaugo ne tik darbuotojo, bet ir darbdavio interesus, o ginčo atveju pratęsus įspėjimo terminą, per kurį darbuotojas ir vėl gali dėl ligos tapti laikinai nedarbingu, įspėjimo terminas dar pailgės, taip prarasdamas savo reikšmę.

2.4. Atsakovas 2009 m. vasario 18 d. išvadoje Nr. D-65 dėl VDI reikalavimo Nr. R1 0738-0068 papildomai nurodė, jog pareiškėjui pareiga pratęsti trečiajam suinteresuotam asmeniui K. P. įspėjimo terminą įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 29 d. Senato nutarime Nr. 44, bet Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad „iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas“. Todėl, pareiškėjo manymu, atsakovas savo išvadoje negalėjo laikyti, kad pareiškėjas pažeidė nurodytą nutarimą.

II

1. Atsakovas – Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 30-31) prašo pareiškėjo skundą atmesti, o Valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (16)SD-4045 ir 2009 m. sausio 23 d. reikalavimą Nr. R1-0738-0068 palikti galioti.

2. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikia tokius argumentus.

2.1. Dėl Darbo kodekso 130 straipsnio taikymo.

2.1.1. Vadovaujantis Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu darbo įstatymų bendrumo ir diferenciacijos pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes principu, kai kurių kategorijų darbuotojams, atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį ar/ir į darbuotojo asmens psichofizines savybes, įstatymas numato papildomas garantijas ir lengvatas. Darbuotojas, patekdamas  į tokių asmenų gretas, įgyja teisę į įstatymo nustatytas papildomas garantijas. Atsakovo nuomone, jeigu aplinkybės, kurios lemia darbuotojo teisinio statuso pasikeitimą, atsiranda įspėjimo apie numatytą atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnio dispoziciją laikotarpiu metu,  toks darbuotojas taip pat turi teisę pasinaudoti įstatymo nustatytomis papildomomis garantijomis ir įspėjimo terminas turi būti pratęstas iki keturių mėnesių.

2.1.2. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, nurodydamas, kad „ginčo atveju darbuotojui pratęsus įspėjimo terminą, per kurį darbuotojas ir vėl gali dėl ligos tapti laikinai nedarbingu, įspėjimo terminas dar pailgės, dėl ko Darbo kodekse įtvirtintas įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo terminas praranda tikrąją savo reikšmę“ iš anksto preziumuoja darbuotojo nesąžiningumą.

2.2. Dėl vadovavimosi teismų praktika.

2.2.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtino Lietuvos Respublikos teismų praktiką, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, apibendrinimo apžvalgą. Joje pabrėžta, jog jeigu darbuotojo, kuris pagal Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalį įspėtas prieš du mėnesius, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo eigos metu atsiranda teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą jį priskirti prie darbuotojų, kurie turi būti įspėti prieš keturis mėnesius, darbdavys, sužinojęs apie tas aplinkybes, turi pratęsti šio darbuotojo įspėjimo terminą.

2.2.2. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas reikalauja atsižvelgti: 1) į teisės aktų taikymo išaiškinimus, paskelbtus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje išspausdintose nutartyse; 2) į pateiktus rekomendacinius išaiškinimus; 3) į teisėjų konsultacijas įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais. Atsakovo teigimu, teismų praktika, rekomendacijos ir konsultacijos yra svarbus teisės doktrinos šaltinis, todėl atsižvelgti į ją būtina, priimant sprendimus analogiškose bylose.

III

Tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius ir K. P. atsiliepimų į skundą nepateikė.

IV

1. Teismo posėdyje pareiškėjo – UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ atstovė – advokatė Rūta Survilienė (advokato orderis, b. l. 46) , remdamasi skunde išdėstytais argumentais, prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (16)SD-4045 „Dėl VDI reikalavimo Nr. 0738-0068“.

2. Teismo posėdyje atsakovo – Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus atstovas –  Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus vyriausiasis inspektorius Rimantas Kerulis (įgaliojimas, b. l. 47), remdamasis atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo – K. P. prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus bei išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a :

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad:

1.1. 2009 m. sausio 20 d. Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus vyriausioji darbo inspektorė I. B. ir vyresnioji darbo inspektorė K. S. atliko pareiškėjo – UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ patikrinimą (b. l. 21). Patikrinimo metu buvo pateiktas 2008 m. spalio 22 d. įspėjimas Nr. 04-335 dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Šiame įspėjime nurodyta, kad K. P. yra įspėjamas apie tai, kad po dviejų mėnesių bus nutraukiama darbo sutartis. Taip pat buvo pateiktas 2008 m. lapkričio 4 d. įspėjimas Nr. 04-366 su patikslinimais ir 1996 m. sausio 2 d. darbo sutartis Nr. 1391.

1.2. 2009 m. sausio 23 d. Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus vyresnioji darbo inspektorė K. S., patikrinusi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų laikymąsi, nustatė, kad UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ 2008 m. lapkričio 4 d. įteikus darbuotojui K. P. įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, patikslinimą Nr. 04-366, tačiau įspėjimo laikotarpiu pasikeitus aplinkybėms, t. y. darbuotojui K. P. suėjus laikui, kai iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, nebuvo atitinkamai pratęstas įspėjimo terminas dėl darbo sutarties nutraukimo. Tokiu būdu buvo pažeista Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalis. Nustatytas terminas pažeidimui pašalinti – 2009 m. sausio 30 d., jis įformintas 2009 m. sausio 23 d. reikalavimu pašalinti pažeidimus Nr. R1 0738-0068 (b. l. 22-23).

1.3. 2009 m. sausio 29 d. pareiškėjas skunde, adresuotame Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui, dėl Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus 2009 m. sausio 23 d. reikalavimo Nr. R1-0738-0068 (b. l. 33-34) nurodė, kad nurodytas reikalavimas prieštarauja Darbo kodekso nuostatoms, todėl yra neteisėtas, ir prašė jį panaikinti.

1.4. 2009 m. vasario 18 d. Valstybinės darbo inspekcijos Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyrius vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui Mindaugui Pluktui raštu Nr. D-65 pateikė išvadas dėl VDI reikalavimo Nr. R1-0738-0068 (b. l. 18-19, 36-37). Nurodė, kad 2009 m. sausio 20 d. buvo atliktas reaguojamasis pareiškėjo patikrinimas, jo metu buvo nagrinėjami dokumentai, susiję su darbo teisiniais santykiais, t. y. darbuotojų darbo sutartys, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo užmokesčio mokėjimo dokumentai ir kt. Nustatyta, kad K. P. prašyme nurodyti faktai pasitvirtino, ir pateikė tokias išvadas:

1.4.1. Kokios trukmės Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas įspėjimo terminas (2 ar 4 mėnesių) turi būti taikomas konkrečiu atveju, nustatoma pagal įspėjimo darbuotojui įteikimo metu egzistuojančias aplinkybes, reikšmingas šio termino nustatymui. Jeigu darbuotojo, kuris pagal Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalį įspėtas prieš du mėnesius, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu atsiranda teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą jį priskirti prie darbuotojų, kurie turi būti įspėti  prieš keturis mėnesius, darbdavys, sužinojęs apie tas aplinkybes, turi pratęsti šio darbuotojo įspėjimo terminą.

1.4.2. Pagal Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 5 punktą, Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai privalo, nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, Valstybinės darbo inspekcijos reglamento nustatyta tvarka surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui protokolus, aktus, reikalavimus, juose nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti.

1.5. Valstybinė darbo inspekcija 2009 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. (16)SD-4045 „Dėl VDI reikalavimo Nr. 0738-0068“ (b. l. 17, 35), kuriuo konstatavo, kad VDI Kauno skyrius pagrįstai surašė reikalavimą Nr. 0738-0068, ir pareiškėjo skundo netenkino.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjo – UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ darbuotojas – trečiasis suinteresuotas asmuo K. P. yra gimęs (duomenys neskelbtini), kad jam pagal Lietuvos Respublikoje nustatytą teisinį reguliavimą iki teisės gauti visą senatvės pensiją penki metai liko 2008 m. gruodžio 16 d., kad įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo jis gavo 2008 m. spalio 24 d., kad darbuotojas K. P. nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2008 m. gruodžio 19 d. dėl ligos buvo nedarbingas, nes visas šias aplinkybes savo skunde nurodo ir pareiškėjas.

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Darbo kodekso, inter alia jo 130 straipsnio 1 dalies, nuostatų taikymo. Todėl sprendžiant, ar pareiškėjo skundas pagrįstas, nagrinėjamoje administracinėje byloje būtina atskleisti visuminį teisinį reguliavimą, susijusį su Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalies taikymu.

3.1. Darbo kodekso 130 straipsnio (2008 m. gegužės 13 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius, kad darbuotojai, nurodyti šio kodekso 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Darbo kodekso 129 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 4 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, „kokios trukmės Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas įspėjimo terminas (dviejų ar keturių mėnesių) turi būti taikomas konkrečiu atveju, nustatoma pagal įspėjimo darbuotojui įteikimo metu egzistuojančias aplinkybes, reikšmingas šio termino nustatymui. Jeigu darbuotojo, kuris pagal Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalį įspėtas prieš du mėnesius, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu atsiranda teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą jį priskirti prie darbuotojų, kurie turi būti įspėti prieš keturis mėnesius <...>, darbdavys, sužinojęs apie tas aplinkybes, turi pratęsti šio darbuotojo įspėjimo terminą. Pratęsiant įspėjimo terminą, darbuotojas turi būti raštu įspėtas, laikantis Darbo kodekso 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų“ (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44/ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 20, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: Vilnius, 2003. P. 201-202).

Teismas sutinka su pareiškėjo atstove, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai nesaisto teismų taip, kaip saisto konkretūs teismų sprendimai ar nutartys, priimti sprendžiant konkrečias bylas, nes tokia pozicija yra nulemta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo, kuriame oficialiai išaiškintos Konstitucijos principai ir normos, nuostatų, kad „iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas“. Kartu teismas pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje (o ir apskritai) teigti, kad, esą, teismų praktikos apibendrinimai neturi teisinės reikšmės negalima. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnį (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, tam Lietuvos Aukščiausiasis Teismas skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų; į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (1 punktas); analizuoja teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir teikia rekomendacinius išaiškinimus (2 punktas); gali konsultuoti teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais (3 punktas). Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai yra tam tikra metodika, rekomendacija teismams, inter alia administraciniams, kuriems taip pat tenka taikyti Darbo kodekso nuostatas ir šioje byloje.

3.2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas pažymi, kad, jeigu darbuotojo, kuris pagal Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalį įspėtas prieš du mėnesius, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu atsiranda teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą jį priskirti prie darbuotojų, kurie turi būti įspėti prieš keturis mėnesius, darbdavys, sužinojęs apie tas aplinkybes, turi pratęsti šio darbuotojo įspėjimo terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjo darbuotojas K. P., gimęs (duomenys neskelbtini), įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo gavo 2008 m. spalio 24 d., vadinasi anksčiausiai įspėjimo terminas turėjo baigtis 2008 m. gruodžio 24 d. Tuo tarpu iki 2008 m. gruodžio 24 d., o būtent 2008 m. gruodžio 16 d., K. P. sukako amžius, kai jam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai. Būtent ši aplinkybė lėmė tai, kad pareiškėjas turėjo pratęsti šio darbuotojo įspėjimo terminą iki keturių mėnesių (bet to nepadarė). Juolab, kad, kaip minėta, K. P. nuo 2008 m. lapkričio 26 d. iki 2008 m. gruodžio 19 d. dėl ligos buvo nedarbingas, o todėl pagal Darbo kodekso 130 straipsnio (2008 m. gegužės 13 d. redakcija) 4 dalį įspėjimo terminas pratęsiamas, be kita ko, darbuotojo ligos laikui (tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2008)).

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus 2009 m. sausio 23 d. reikalavimu pašalinti pažeidimus Nr. R1 0738-0068 (b. l. 22-23) buvo teisingai konstatuotas pareiškėjo UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ veikomis padarytas Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius, pažeidimas. Kartu konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (16)SD-4045 „Dėl VDI reikalavimo Nr. 0738-0068“ panaikinti nėra teisinio pagrindo.

5. Kartu teismas pažymi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje priimtas sprendimas niekaip savaime negali įtakoti sprendimo dėl K. P. atleidimo, atsižvelgiant į Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Šioje administracinėje byloje nebuvo sprendžiama, ar yra ypatingas atvejis atleisti K. P., ar jo palikimas dirbti iš esmės nepažeis pareiškėjo interesų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo – UAB „Kauno gatvių apšvietimas“ skundo atsakovui – Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriui ir K. P. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (16)SD-4045 „Dėl VDI reikalavimo Nr. 0738-0068“ panaikinimo netenkinti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                    Violeta Balčytienė

                                                                                     Henrikas Sadauskas

                                                                                     Ernestas Spruogis