Administracinė byla Nr. P-26-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02159-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas), ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas V. S. individuali įmonė „Almasta“ (toliau – ir pareiškėjas, V. S. IĮ „Almasta“, Įmonė) skundu (I t., b. l. 1–2), kurį patikslino (I t., b. l. 10–11, 101, 104), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba), 450 milijardų Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius (toliau – ir Migracijos skyrius) 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 atsisakė Įmonės savininkui V. S. išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą. Pažymėjo, jog apie šį sprendimą buvo pranešta tik 2004 m. rugsėjo 4 d., kartu pateikiant reikalavimą gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžė, jog pagrindinis neteisėtas Migracijos valdybos veiksmas prieš individualios įmonės vadovą yra įgaliojimų peržengimas, priimant neteisėtą sprendimą ir jį nuslepiant, siekiant, kad jis nebūtų apskųstas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 55 str. 2 d., 138 str.). Taigi, neteisėti Migracijos valdybos veiksmai yra neteisėtas Sprendimo Nr. MS17-105 priėmimas ir atsisakymas išduoti kelionės dokumentą bei vengimas išduoti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir įvykdyti veiksmus pagal Įstatymo 126 straipsnio 1, 2 dalis, 129 straipsnio 1 dalį. Tokiais veiksmais Migracijos valdyba sudarė kliūtį Įmonės vadovui pasinaudoti medžiaga dėl Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – ir VFR) pilietybės suteikimo ir gauti šios valstybės pasą, t. y. leidimą nuolat gyventi Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Pabrėžė, jog tokiu būdu Įmonės vadovas yra Migracijos valdybos įkaitas, o Įmonė yra Lietuvos valstybės įkaitė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Migracijos valdybos, atsiliepimais į skundą (I t., b. l. 17–18, 43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad V. S. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės (Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretas Nr. 1501). 2004 m. rugpjūčio 3 d. jis kreipėsi su prašymu išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą ir nurodė, kad leidimo nuolat gyventi Lietuvoje nenori. 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento ir V. S. apie tai informuotas 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu. Pažymėjo, kad, neturint leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, kelionės dokumentas negali būti išduodamas. Nesutiko su teiginiu, jog V. S., negavęs kelionės dokumento, negalėjo tvarkyti Įmonės turto.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. sprendimu (I t., b. l. 121–122) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 126–128), kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išnagrinėti iš naujo – atlyginti 450 milijardų Lt dydžio, t. y. Lietuvos valstybės turto dydžio, neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 (I t., b. l. 148-153) pareiškėjo apeliacinio skundo netenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą teisės normų aiškinimą šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl papildomai dėl visų pareiškėjo skunduose pirmosios instancijos teismui pateiktų argumentų nepasisakė.

Teismas nustatė, jog į Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrių dėl asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo kreipėsi Įmonės savininkas ir vadovas V. S.. Kitaip tariant, V. S. kreipėsi į minėtą instituciją kaip fizinis asmuo. Taip pat būtent V. S. atžvilgiu 2004 m. rugpjūčio 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 1/14-MS17-105, kuriuo nuspręsta asmeniui be pilietybės V. S. neišduoti asmens be pilietybės kelionės dokumento. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyrius sprendimo dėl Įmonės nepriėmė. Taigi, nurodytas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. 1/14-MS17-105 nebuvo tiesiogiai adresuotas pareiškėjui, t. y. Įmonei, jame nespręsta dėl pareiškėjo teisių, jam nenustatytos pareigos, todėl toks sprendimas tiesiogiai negalėjo būti pagrindu pareiškėjo prašomai atlyginti neturtinei žalai atsirasti.

Pareiškėjas šiuo atveju teigė, jog žala jam atsirado dėl to, kad minėtu sprendimu buvo nustatyta atitinkama Įmonės vadovo teisinė padėtis, dėl ko, atsižvelgiant į specifinį individualios įmonės statusą, buvo pažeistos ir Įmonės teisės. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo išsprendimui aktualias teisės aktų nuostatas, byloje pateiktus įrodymus, su tokiais pareiškėjo argumentais nesutiko.

Pažymėta, jog nurodytiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.16 straipsnio 4 dalimi (I t., b. l. 56), nustatančia, jog asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, kas, jo nuomone, atitinkamai lėmė Įmonės teisių pažeidimą. Pabrėžta, jog pareiškėjas, darydamas nuorodą į šią įstatymo nuostatą, neteisingai ją aiškina, dėl ko daro klaidingas išvadas. CK 1.16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nereiškia, jog asmenys be pilietybės visais atvejais yra pripažįstami neveiksniais ar ribotai veiksniais, priešingai – asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (CK 1.15 str. 3 d.). Tokiu būdu net ir tuo atveju, jeigu galėtų būti vertinama, kad individualios įmonės teisinė padėtis galėtų būti nors iš dalies susijusi su jos vadovo teisiniu statusu, vien ta aplinkybė, kad vadovas yra asmuo be pilietybės, nesudarytų pagrindo teigti, jog yra apribotas įmonės valdymas ar atitinkamai individuali įmonė negali naudotis savo turtu.

Teismas pabrėžė ir tai, jog pareiškėjo teiginiai dėl minėto Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus sprendimo ir atitinkamai vėlesnių veiksmų pagrindu jam atsiradusių teisinių padarinių – galimybės kreiptis į teismą bei naudotis Įmonės turtu apribojimo, nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo galimybė naudotis turtu ar atitinkamai teisė kreiptis į teismą būtų apribota. Pažymėta, jog, kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A11-1571/2005), neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio, kas reiškia, jog byloje turi būti pateikti įrodymai, jog būtent pareiškėjas, t. y. Įmonė, patyrė tokią neturtinę žalą ir būtent jos atžvilgiu buvo atlikti atitinkami neteisėti veiksmai, lėmę žalos atsiradimą. Papildomai pastebėta, jog teiginiai dėl negalėjimo kreiptis į teismą apskritai yra paneigti bylos medžiaga, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, Įmonės vadovo teisinis statusas nesukliudė tiek Įmonei, tiek ir anksčiau – jos vadovui, kaip fiziniam asmeniui, kreiptis su skundu į teismą. Tačiau pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis teisės kreiptis į teismą pažeidimą sieja ne su pavėluotu Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Migracijos skyriaus 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 įteikimu, o su negalėjimu kreiptis į teismą, nes įmonės vadovas negali atstovauti Įmonei. Kaip jau minėta, tokie teiginiai yra akivaizdžiai paneigti byloje surinktais įrodymais.

Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas, Įmonė, byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą, neįrodė, jog neteisėtais valstybės institucijos ar jos darbuotojų veiksmais būtent jam buvo padaryta žala. Tuo tarpu atitinkamų nepatogumų galimas sudarymas įmonės vadovui neturi įtakos, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo Įmonei, nes neturtinė žala, kaip jau minėta, yra asmeninio pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktame skunde iš esmės buvo apsiribota neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiu teiginiu dėl jos atsiradimo esant atsakovo kaltei, nepaisant pareiškėjui tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

II.

Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Kartu su prašymu pateikė Vokietijos Federacijos Respublikos Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 5K465/12 We byloje dėl VFR pilietybės pripažinimo ir VFR paso gavimo.

2012 m. spalio 1 d. pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą papildė teigdamas, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgė tik į atsakovo įrodymus ir ignoravo pareiškėjo pateiktus įrodymus. VFR pilietybės pripažinimo faktas egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant nutartį. Tačiau toks faktas paaiškėjo 2012 m. liepos 11 d. teismo potvarkiu (toliau – ir sprendimas) Nr. 5K465/12 We ir tai yra pakankamas pagrindas atnaujinti procesą. Pirminis skundas Veimaro administraciniam teismui buvo paduotas dėl neteisėto išsiuntimo iš VFR, neterminuoto draudimo įvažiuoti į VFR, VFR pilietybės nesuteikimo, žalos atlyginimo. Pareiškėjui kyla klausimas, ar Įmonės vadovo asmens atskyrimas nuo Įmonės vardo įvyko dėl Migracijos valdybos veiksmų, ar dėl VFR valdžios veiksmų. Apie VFR valdžios veiksmus tapo žinoma iškart po 2012 m. vasario 6 d. nutarties priėmimo, kai buvo konstatuota, kad Migracijos valdyba nepažeidė Įmonės teisių. Nurodė, kad skundas dėl VFR valdžios veiksmų nusiųstas į Veimaro administracinį teismą 2012 m. balandžio 3 d. ir gautas teisme 2012 m. balandžio 18 d., skundas priimtas nagrinėti 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi. Manė, kad teismo proceso laikotarpis, t. y. nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. liepos 11 d., neįskaičiuotinas į ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies terminą. Pažymėjo, kad VFR pilietybės pripažinimo faktas tapo žinomas po Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. potvarkio, todėl ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies terminas nepraleistas. 2012 m. vasario 6 d. nutartis neatitinka ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kadangi teisėjų kolegija nutartyje nutarė „pareiškėjo IĮ „Almasta“ apeliacinio skundo netenkinti“, o ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi teisę „apeliacinį skundą atmesti“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P520-198/2012 (I t., b. l. 182-189) pareiškėjo V. S. IĮ „Almasta“ prašymą atnaujinti procesą atmetė ir neatnaujino proceso administracinėje byloje Nr. A525-324/2012.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė tinkamai į lietuvių kalbą išversto ir nustatyta tvarka patvirtinto Veimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 5K465/12 We (ABTĮ 9 str. 1, 2 d.), todėl teismas negalėjo jo vertinti ir vertino pareiškėjo prašyme išdėstytas aplinkybes. Įvertinęs jas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašyme įvardyti veiksmai, vykę VFR, nesusiję su administracine byla Nr. A525-324/2012. Be to, pats pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą pažymėjo, jog nežino, ar dėl Migracijos valdybos, ar dėl VFR valdžios veiksmų jam buvo padaryta jo nurodyta žala.

Iš pareiškėjo pateiktų aplinkybių, susijusių su VFR institucijų veiksmais, negalima buvo daryti išvados, kad šios aplinkybės darytų kokią nors įtaką ar būtų susijusios su nagrinėjamoje byloje nustatytais atsakovo Migracijos valdybos veiksmais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas kreipėsi su skundu į VFR institucijas, buvo žinomos teismui nagrinėjančiam administracinę bylą Nr. A525-324/2012. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo (Įmonės) įvardytos aplinkybės, susijusios su Įmonės ir asmens atskyrimu, buvo išnagrinėtos.

Įvertinęs pareiškėjo pateiktus prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo nurodytos aplinkybės laikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, t. y. kad šios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo nutartį, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, o apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo nutarčiai, ir kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl šių aplinkybių galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės nėra pagrindas atnaujinti administracinės bylos Nr. A525-324/2012 procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Dėl pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą pateiktų argumentų, kad teismas, priimdamas nutartį, atsižvelgė tik į atsakovo įrodymus ir ignoravo pareiškėjo pateiktus įrodymus, teismas pažymėjo, jog proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme griežtai įvardytais atvejais, siekiant užtikrinti po galutinio teismo procesinio sprendimo susiklosčiusių teisinių santykių tarp ginčo šalių bei trečiųjų asmenų stabilumą, taip pat apsaugoti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, reglamentuojantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio pagrindo kaip, pareiškėjo manymu, netinkamai teismo atliktas įrodymų vertinimas, nenumato.

Pareiškėjo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties rezoliucinėje dalyje nutaręs pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti, o ne jį atmesti, netinkamai vadovavosi ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta teismo teise, atmestas kaip nepagrįstas, kadangi žodžiai „atmesti“ ir „netenkinti“ savo esme šiame kontekste suprantami, kaip turintys tą pačią prasmę, t. y. nurodo tą patį rezultatą – atsisakoma tenkinti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 3 d. dar kartą pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, remiantis 2013 m. rugpjūčio 13 d. išduotu dokumentu – VFR asmens tapatybės dokumentu Nr. 0205123.

Prašyme nurodė, kad individualios įmonės vadovas Įmonės vardu 2010 m. liepos 15 d. padavė skundą prieš Lietuvos valstybę administraciniam teismui. Kartu individualios įmonės vadovas, kaip fizinis asmuo, kreipėsi į administracinį teismą 2010 m. rugpjūčio 16 d. skundu prieš Lietuvos valstybę dėl žalos atlyginimo. 2011 m. liepos 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2417/2011 teismas perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes byla buvo išnagrinėta neteisingai, nes teismas neteisingai apibrėžė asmenį, kuris turi būti laikomas pareiškėju – pareiškėju turi būti laikoma V. S. individuali įmonė „Almasta“, kaip juridinis asmuo, o teismas pareiškėju laikė fizinį asmenį – V. S.. Tuo tarpu fizinio asmens V. S. byla Nr. A146-2627/2011 buvo išnagrinėta ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. priimta galutinė nutartis. Nuo pat pradžių 2010 m. rugpjūčio 16 d. skundas nebuvo priimtas nagrinėjimui, t. y. nutarties dėl skundo priėmimo nėra. Administracinėse bylose Nr. I-3307-562/2010, Nr. A146-2627/2011 skundas dėl žalos atlyginimo buvo išnagrinėtas neteisingai dėl pareiškėjo asmens tapatybės dokumento neturėjimo (pareiškėjo asmuo yra nežinomas). Todėl, atsižvelgiant į ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatą, 2011 m. spalio 6 d. sprendime pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, priėmė tą patį sprendimą (administracinė byla Nr. I-3443-244/2011), t. y. pareiškėju laikė fizinį asmenį, o teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 tik patvirtino šį sprendimą. Pažymėjo, kad tokiu būdu buvo išnagrinėtos dvi bylos tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu. Asmuo, kuris veikė individualios įmonės vardu, nėra pripažintas individualios įmonės vadovu, o individualios įmonės skundas prieš Lietuvos valstybę iš viso nėra išnagrinėtas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P602-4/2014 (II t., b. l. 4-10) pareiškėjo V. S. IĮ „Almasta“ prašymą atnaujinti procesą atmetė ir neatnaujino proceso administracinėje byloje Nr. A525-324/2012.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą grindžia 2013 m. rugpjūčio 13 d. VFR asmens tapatybės dokumentu Nr. 0205123, kuris buvo išduotas po to, kai buvo priimta 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-324/2012. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai prašoma atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių įrodymų, tik tokiu atveju nauji įrodymai turi atitikti apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–215/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–220/2010). Faktas, kad su atitinkamomis aplinkybėmis susijusius dokumentus pareiškėjas gavo jau išnagrinėjus bylą, automatiškai nedaro šių aplinkybių naujai paaiškėjusiomis, t. y. tokiomis, apie kurias pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti. Dokumentų gavimo ir žinojimo apie juose nurodytas aplinkybes momentai gali nesutapti, t. y. žmogus gali žinoti tam tikras aplinkybes, bet neturėti dokumento, kuriame jos konkrečiai įvardijamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6–115/2007).

Taigi, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo (kaip individualios įmonės) prašyme įvardytos aplinkybės, susijusios su įmonės ir asmens atskyrimu, jau buvo išnagrinėtos. Įvertinusi pareiškėjo pateiktus prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo nurodytos aplinkybės laikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, t. y. kad šios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo nutartį, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, o apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo nutarčiai, ir kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl šių aplinkybių galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Taigi, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės nėra pagrindas atnaujinti administracinės bylos Nr. A525-324/2012 procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

IV.

Pareiškėjas 2014 m. kovo 12 d. dar kartą pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktais.

Nurodė, kad administracinėje byloje buvo remiamasi Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501, kuriuo buvo patenkintas V. S. prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. V. S., remdamasis minėtu dekretu, kreipėsi į Kelno administracinį teismą dėl teisės į VFR pilietybę pripažinimo, tačiau šis teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi jo skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad V. S., nors ir atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau to neįrodė, t. y. nepateikė pilietybės atsisakymo liudijimo, todėl iki šiol yra Lietuvos Respublikos pilietis ir jo Lietuvos Respublikos pasas yra galiojantis. Taigi dekretas yra tariamas (netikras) teisės aktas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P438-60/2014 (II t., b. l. 28-32) pareiškėjo V. S. IĮ „Almasta“ prašymą atnaujinti procesą atmetė ir neatnaujino proceso administracinėje byloje Nr. A525-324/2012.

Teismas, be kita ko, nustatęs, kad pareiškėjo pateikta Kelno administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties kopija nėra nustatyta tvarka patvirtinta ir išversta iš vokiečių kalbos į lietuvių, 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi (II t., b. l. 21 23) nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. balandžio 30 d. šį trūkumą pašalinti. Minėta nutartis buvo išsiųsta pareiškėjui jo nurodytu adresu (į atitinkamą pašto skyrių iki pareikalavimo, II t., b. l. 24). Pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. teismui pateikė prašymą panaikinti visus jo prašyme atnaujinti procesą nurodytus sprendimus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu, tačiau nustatyta tvarka patvirtintos bei į lietuvių kalbą išverstos Kelno administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties kopijos nepateikė.

Remdamasis ABTĮ 9 straipsnio 2 dalimi, 57 straipsnio 1 bei 4 dalimis, pripažino, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjo pateikta Kelno administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties kopija neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, o pareiškėjas nustatytų trūkumų nepašalino, nors tokią pareigą turėjo, laikytina, jog pareiškėjas neįrodė aplinkybių, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktuose nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą.

V.

Pareiškėjas V. S. individuali įmonė „Almasta“ 2014 m. spalio 20 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. kai sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (II t., b. l. 36).

Remiasi 2014 m. sausio 9 d. Kelno administracinio teismo nutartimi bei Veimaro administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu.

Nurodo, kad 2014 m. sausio 9 d. Kelno administracinio teismo nutartyje nustatyta, jog pareiškėjas (V. S.), nors atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau neturi tokio atsisakymo liudijimo, t. y. dekreto 1501, todėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo fakto neįrodė. Taigi, pareiškėjas iki šiol yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo piliečio pasas Nr. LB706176 yra galiojantis.

Nurodo, kad 2013 m. birželio 14 d. V. S. skundu kreipėsi į Veimaro administracinį teismą, prašydamas patvirtinti V. S. asmenybę ir išduoti asmens tapatybės dokumentą. 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Veimaro administracinis teismas skundą atmetė. Taigi, šiuo atveju pareiškėjo V. S. IĮ „Almasta“ vadovas nėra pripažintas asmeniu V. S. vardu. Kartu atsižvelgiant į 2014 m. sausio 9 d. Kelno administracinio teismo nutartį, akivaizdu, kad yra asmuo, kuris turi Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir dėl to neturi teisės į VFR pilietybę, veikia IĮ „Almasta“ vardu. Todėl Migracijos valdybos parodymai administracinės bylos Nr. A525-324/2012 nagrinėjimo metu, patvirtinantys IĮ „Almasta“ vadovo asmenybę, yra melagingi, nes Migracijos valdyba žinojo, turėjo žinoti apie galiojantį Lietuvos Respublikos piliečio pasą V. S. vardu be jokio Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto. Taigi, 2012 m. vasario 6 d. nutartis priimta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Tačiau proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutartį, administracinė byla Nr. A525-324/2012, kurioje buvo atmestas pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ apeliacinis skundas ir atsisakyta priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą, ir kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima.

Pareiškėjas V. S. individuali įmonė „Almasta“, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012, nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą – kai sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Jis teigia, jog iš jo pateiktų VFR administracinių teismų sprendimų akivaizdu, kad yra kažkoks asmuo, kuris turi Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir dėl to neturi teisės į VFR pilietybę, veikia IĮ „Almasta“ vardu ir IĮ „Almasta“ vardu padavė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 priėmė 2012 m. vasario 6 d. nutartį. Tokiu būdu 2012 m. vasario 6 d. nutartis priimta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus).

Taigi, remiantis administracinių teismų praktika, tuo atveju, kai sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, remiantis ABTĮ 154 straipsnio 1 dalimi, prašymą dėl proceso atnaujinimo turi teisę paduoti būtent neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556–26/2009, 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje P502-129/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502–133/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P62-72/2011, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-240/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 padavė pareiškėjas V. S. individuali įmonė „Almasta“, kuris buvo įtrauktas į administracinės bylos Nr. A525-324/2012, kurioje pasisakyta dėl jo teisių ir pareigų, nagrinėjimą, šioje byloje jis buvo pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju laikytina, kad prašymas atnaujinti procesą pateiktas netinkamo subjekto. Todėl nustačius jau pirmą kliūtį, t. y. kad prašymas paduotas netinkamo subjekto, tai jau yra savarankiškas pagrindas atmesti prašymą ir detaliau prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti nebesvarstomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-32/2008, 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-219/2011).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą ir atsisako atnaujinti procesą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-324/2012 pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. individualios įmonės „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Arūnas Dirvonas

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė