Civilinė byla Nr. 2A-299/2009

Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.1; 41

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. spalio 19 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,

dalyvaujant ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro atstovui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorui Vyteniui Kasperavičiui,

atsakovo Neringos savivaldybės atstovui advokatui Arūnui Ivanciui,

atsakovo UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ atstovui advokatui Gintarui Černiauskui,

trečiojo asmens Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovei J. B. ,

trečiojo asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovėms R. B. ir Ž. S. ,

trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei A. Ž. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir trečiojo asmens Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-70-159/2008 pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Neringos savivaldybės tarybai, Neringos savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Sabonio klubas ir partneriai“, dalyvaujant tretiesiems asmenims Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, G. V. , Danske Bank A/S, valstybės įmonei Registrų centro Klaipėdos filialui, uždarajai akcinei bendrovei „Baltnetos Holdingas“, J. I. , uždarajai akcinei bendrovei „Mikrovisatos valda“, Š. N. , W. K. , S. G. , L. M. , N. B. , W. K. ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl administracinių aktų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, teisinės registracijos panaikinimo ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

Ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:

1. Pripažinti negaliojančiu Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 80 „Dėl teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų, Preilos gyv., Neringos m. detaliojo plano patvirtinimo“.

2. Pripažinti negaliojančiu Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. liepos 27 d. išduotą Preilos botelio statybos adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa, projektavimo sąlygų sąvadą.

3. Panaikinti Neringos savivaldybės administracijos 2003 m. vasario 27 d. statybos leidimą Nr. 62, išduotą G. V. , vėliau perregistruotą jo teisių perėmėjui UAB „Sabonio klubas ir partneriai“, statyti Preilos botelį adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa.

4. Pripažinti negaliojančia 2002 m. spalio 21 d. sutartį Nr. 12 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“, sudarytą atsakovo Neringos savivaldybės su G. V. , jo teisių perėmėju UAB „Sabonio klubas ir partneriai“.

5. Įpareigoti UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ nuosavybės teise priklausančius statinius, įregistruotus viešame registre: unikalus Nr. 4400-0150-4858, unikalus Nr. 4400-0150-4916, unikalus Nr. 4400-0150-4938, unikalus Nr. 4400-0150-4950, unikalus Nr. 4400-0694-2216, unikalus Nr. 4400-0694-2192, unikalus Nr. 4400-0694-2160, unikalus Nr. 4400-0694-2238, unikalus Nr. 4400-0694-2270, unikalus Nr. 4400-0694-2327, unikalus Nr. 4400-0694-2350, unikalus Nr. 4400-0694-2370, unikalus Nr. 4400-0694-2405, unikalus Nr. 4400-0694-2449, unikalus Nr. 4400-0694-2466, ir kitus, pastatytus Neringos savivaldybės administracijos 2003 m. vasario 27 d. išduoto statybos leidimo Nr. 62 statyti Preilos botelį pagrindu, esančius VĮ Registrų centre įregistruotame žemės sklype, kurio unikalus Nr. 2301-0002-0002, kadastrinis Nr. 2301/0002:2, adresu Preilos g. 101, Neringos sav., Neringos m., nugriauti.

6. Panaikinti turto – statinių, įregistruotų viešame registre: unikalus Nr. 4400-0150-4858, unikalus Nr. 4400-0150-4916, unikalus Nr. 4400-0150-4938, unikalus Nr. 4400-0150-4950, unikalus Nr. 4400-0694-2216, unikalus Nr. 4400-0694-2192, unikalus Nr. 4400-0694-2160, unikalus Nr. 4400-0694-2238, unikalus Nr. 4400-0694-2270, unikalus Nr. 4400-0694-2327, unikalus Nr. 4400-0694-2350, unikalus Nr. 4400-0694-2370, unikalus Nr. 4400-0694-2405, unikalus Nr. 4400-0694-2449, unikalus Nr. 4400-0694-2466, teisinę registraciją atsakovo UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ vardu VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke.

7. Pripažinti negaliojančiu Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 20 „Dėl Preilos uosto sklypo, Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutarčiai dėl infrastruktūros plėtojimo“.

8. Pripažinti negaliojančiu Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. kovo 31 d. išduotą Preilos botelio administracinio pastato ir pontoninio pirso statybos adresu Preilos g. 103, Preilos gyv., Neringa, projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 18.

9. Panaikinti Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. lapkričio 2 d. statybos leidimą Nr. 58, išduotą G. V. , vėliau perregistruotą jo teisių perėmėjui UAB „Sabonio klubas ir partneriai“, statyti Preilos botelio administracinį pastatą ir pontoninį pirsą Preilos g. 103, Preilos gyv., Neringa.

10. Pripažinti negaliojančia 2003 m. balandžio 23 d. sutartį Nr. 23 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“, sudarytą atsakovo Neringos savivaldybės su G. V. , jo teisių perėmėju UAB „Sabonio klubas ir partneriai“.

11. Taikyti restituciją ir įpareigoti Neringos savivaldybės administraciją grąžinti piniginį ekvivalentą – 755 459 Lt, kuriuos atsakovas UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ išleido vykdydamas 2002 m. spalio 21 d. bei 2003 m. balandžio 23 d. sutartis Nr. 12, Nr. 23 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“.

12. Įpareigoti nugriauti UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ nuosavybės teise priklausančius statinius, statomus Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. lapkričio 2 d. išduoto statybos leidimo Nr. 58 pagrindu, esančius VĮ Registrų centre įregistruotame žemės sklype, kurio unikalus Nr. 4400-0108-7901, kadastrinis Nr. 2301/0002:102, adresu Preilos g. 103, Preilos gyv., Neringa.

13. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškino, kad Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 80 „Dėl teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų Preilos gyvenvietėje, Neringa detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – sprendimas Nr. 80) patvirtinto detaliojo plano sprendiniais suplanuoti 5 sklypai: uostas (sklypas Nr. 1), botelis (sklypas Nr. 2), vasarnamiai (sklypas Nr. 3), automobilių aikštelė (sklypas Nr. 4), transformatorinė (sklypas Nr. 5). Atsakovas Neringos m. savivaldybės administracija 1999 m. gegužės 13 d. patvirtino sąlygas rengti detalųjį planą „Teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų“ ir nurodė, kad planuojamai teritorijai, be kitų teisės aktų, taikomi ir Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai bei Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau - KNNP PS (generalinis planas). Ieškovas pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu Nr. 80 patvirtinto detaliojo plano sprendiniais pakeistos KNNP PS (generaliniame plane) 10 416 kv. m ploto teritorijos, pažymėtos kaip rekonstruotinos esamos ūkinės ir komunalinės, ir 8 100 kv. m ploto komunalinių teritorijų rezervo naudojimo būdas ir šių teritorijų ribos. Atsakovas Neringos savivaldybės taryba, pažeisdama KNNP PS (generalinio plano) sprendinius, patvirtintu detaliuoju planu neteisėtai 9 177 kv. m dydžio sklype Nr. 2 suformavo rekreacinės paskirties teritoriją moteliams, poilsio namams ir kitiems apgyvendinimo objektams, sporto kompleksams statyti, įrengti ir eksploatuoti, nes sklype Nr. 1 paliko tik nedidelę 6 948 kv. m ploto pakrantės juostos dalį – komercinei paskirčiai ir smulkiojo verslo objektams, atsakovo sprendiniai artimi uosto teritorijos naudojimo būdui. KNNP PS (generaliniu planu) pažymėtas 18 516 kv. m ūkio paskirties sklypas, kuriame numatytas plėtros rezervas, detaliuoju planu padalytas tokiu būdu: 2/3 dalys sudaro rekreacinės paskirties teritoriją, ji neteisėtai pakeista į poilsio namų naudojimo būdo teritoriją, apskritai neturi uosto infrastruktūrinių požymių ir planavimo schemos nuostatuose nenumatyta, ir tik 1/3 dalis teritorijos palikta komercinei paskirčiai ir smulkiajam verslui. Ieškovo teigimu, sprendimas Nr. 80 pripažintinas negaliojančiu, nes minimo parengto, suderinto bei patvirtinto detaliojo plano sprendiniai neatitinka KNNP PS pažymėtų XII zonos teritorijos naudojimo reglamentų, Preilos ir apylinkių principinio plano sprendinio XII zonai nustatytų reikalavimų bei KNNP PS Pagrindinių teiginių 5, 4.1, 12, 13, 14 punktų nuostatų. Be to, ginčijamo detaliojo plano sprendiniai pažeidžia: 1) Statybos ir urbanistikos ministro 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 „Dėl Detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ (galiojo iki 2004 m. gegužės 13 d.) patvirtintų privalomų Detaliųjų planų rengimo taisyklių nuostatų 42.1, 6 punktus; 2) Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 402 „Dėl Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento patvirtinimo“ (galiojo iki 2004 m. gegužės 13 d.) patvirtintą Laikinąjį detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamentą; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (galiojusių iki 2004 m. birželio 20 d.) 4, 6.6, 10, 11 punktus; 4) Saugomų teritorijų įstatymo (1993 m. lapkričio 24 d., Nr. I-301) 24 straipsnio, 25 straipsnio 6 dalies nuostatas. Ieškovas taip pat nurodė, kad ginčijamu sprendimu Nr. 80 patvirtinto detaliojo plano pagrindu atsakovas Neringos savivaldybės administracija 2001 m. liepos 27 d. išdavė užsakovui G. V. (jo teisių perėmėjas - UAB „Sabonio klubas ir partneriai“) Preilos botelio adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa, projektavimo sąlygų sąvadą. Šis projektavimo sąlygų sąvadas išduotas nedalyvaujant Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai (toliau - KNNP direkcija), atsakingai už saugomų teritorijų apsaugą. Detaliojo plano pagrindu atsakovas Neringos savivaldybės administracija 2003 m. vasario 27 d. G. V. išdavė statybos leidimą Nr. 62 statyti Preilos botelį. Šis statybos leidimas išduotas pažeidžiant Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, nustatančias, kad žemės naudojimo režimą pajūrio juostoje nustato KNNP tvarkymo specialusis planas. Prieš išduodant minėtą statybos leidimą 2003 m. vasario 27 d. Neringos savivaldybėje vyko Nuolatinės statybos komisijos posėdis, jame buvo nuspręsta išduoti statybos leidimą statyti Preilos botelį adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa. Šiame posėdyje nedalyvavo KNNP direkcijos atstovas. Dėl to buvo pažeisti Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202 patvirtinti Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniai nuostatai, t. y. 3 ir 3.5 punktų reikalavimai, įpareigoję į sudaromą Nuolatinę statybos komisiją įtraukti saugomos teritorijos administracijos atstovą. Dėl šios priežasties 2003 m. vasario 27 d. Nuolatinės statybos komisijos protokolas Nr. 4 „Dėl Preilos botelio, adresu Preilos g. 101, Preilos gyvenvietėje“ yra negaliojantis kaip prieštaraujantis minėtų Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 15 punktui, kuriuo nustatyta, kad Komisijos protokolas dėl statybos leidimo statiniui statyti, rekonstruoti, nugriauti saugomoje teritorijoje visais atvejais galioja tik jį pasirašius saugomos teritorijos administracijos atstovui. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovas Neringos savivaldybės taryba 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 20 „Dėl Preilos uosto sklypo, Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutarčiai dėl infrastruktūros plėtojimo“ patvirtino detalųjį planą „Dėl Preilos uosto sklypo Preilos gyvenvietėje, Neringa“. Šio detaliojo plano sprendiniais iš dalies buvo pakeisti sprendimu Nr. 80 patvirtinto detaliojo plano „Teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų Preilos gyv., Neringa“ sprendiniai - išskirtas sklypas uosto pastato statybai, iš naujai suformuoto uosto sklypo Nr. 1 išskirtas sklypas Nr. 1a. Jame žemės naudojimo būdas jau numatytas kaip rekreacinė teritorija. Ieškovo nuomone, sprendimu Nr. 20 patvirtinto detaliojo plano sprendiniai prieštarauja KNNP PS (generalinio plano) nuostatoms, neturi uosto infrastruktūrinių požymių ir programos nuostatose yra nenumatyti, atidalytas sklypas kitam naudojimo būdui ir veiklos paskirčiai, uostui vystyti paliktas 5 395 kv. m dydžio sklypas, iš visų pusių apribotas rekreacinio naudojimo būdo teritorijomis. Ginčijamo atsakovo parengto, suderinto bei patvirtinto detaliojo plano sprendiniai neatitinka KNNP PS, be to, pažeidžia: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6, 10 ir 11 punktų reikalavimus; 2) Aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 22, 25, 41, 43 punktų reikalavimus; 3) Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija, Nr. IX-628) 13 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 13 straipsnio 3 dalies, 28 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus; 4) Statybos ir urbanistikos ministro 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 „Dėl Detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ (galiojusių iki 2004 m. gegužės 13 d.) patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių dalių „Privalomos taisyklių nuostatos“ 6 ir 42 punktų bei „Taisyklių nuostatų aiškinimas ir nuorodos“ 42 punkto reikalavimus; 5) Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 402 „Dėl Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento patvirtinimo“ (galiojo iki 2004 m. gegužės 13 d.) patvirtintą Laikinąjį detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamentą, t. y. šio reglamento 1 punkto reikalavimus. Ieškovas nurodė, kad Neringos savivaldybė su detaliajame plane nurodytu sklypų Preilos g. 101 ir 103, Preilos gyv., Neringoje, naudotoju G. V. 2002 m. spalio 21 d. ir 2003 m. balandžio 23 d. sudarė sutartis Nr. 12 ir Nr. 23 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“. Ieškovo teigimu, šios sutartys pripažintinos niekiniais sandoriais nuo jų sudarymo momento, nes savo turiniu prieštarauja KNNP PS (generalinio plano) sprendiniams, neatitinka KNNP PS (generaliniame plane) numatytų XII zonos teritorijos naudojimo reglamentų bei Preilos ir apylinkių principinio plano sprendinio XII zonai nustatytų reikalavimų, neatitinka KNNP PS (generalinio plano) Pagrindinių teiginių 5, 4.1, 12, 13, 14 punktų nuostatų, imperatyvių Saugomų teritorijų įstatymo normų, Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 25, 41, 43 punktų, Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6, 10, 11 punktų reikalavimų. Nurodė, kad niekinio sandorio negaliojimo padarinius teismas taiko ex officio. Ieškovo nuomone, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ nuosavybės teise priklausantys statiniai, pastatyti Neringos savivaldybės administracijos leidimų Nr. 62 ir Nr. 58 pagrindu, nugriautini, jų teisinė registracija panaikintina, nes CK 4.103 straipsnio 1 dalies nuostatos imperatyviai nurodo, jog asmenys, neteisėtai pasistatę ar statantys pastatus, turėdami neteisėtai išduotą statybos leidimą, neturi teisės tokiais statiniais naudotis ar jais disponuoti. Ieškovas nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, CPK 78 straipsniu, CK 1.127 straipsniu, 1.131 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą 2006 m. vasario 6 d. teismui pateikto ieškinio senaties terminą, nes medžiagos rinkimas ir tyrimas užtruko ir buvo baigtas 2006 m. sausio 17 d., UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ pateikus raštą apie turėtas išlaidas infrastruktūrai įrengti. Bylą nagrinėjant dalies ieškinio reikalavimų ieškovas atsisakė.

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 24 d. sprendimu:

1. Priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų: 1) pripažinti negaliojančiu Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. kovo 31 d. išduotą Preilos botelio administracinio pastato ir pontoninio pirso statybos adresu Preilos g. 103, Preilos gyv., Neringa, projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 18; 2) panaikinti Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. lapkričio 2 d. statybos leidimą Nr. 58, išduotą G. V. , vėliau perregistruotą jo teisių perėmėjui UAB „Sabonio klubas ir partneriai“, statyti Preilos botelio administracinį pastatą ir pontoninį pirsą adresu Preilos g. 103, Preilos gyv., Neringa; 3) taikyti restituciją ir įpareigoti Neringos savivaldybės administraciją grąžinti piniginį ekvivalentą - 755 459 Lt, kuriuos atsakovas UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ išleido vykdydamas 2002 m. spalio 21 d. bei 2003 m. balandžio 23 d. sutartis Nr. 12 ir Nr. 23 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“. Bylos dalį dėl šių reikalavimų teismas nutraukė.
2. Atmetė prašymą atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl: 1) Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 80 „Dėl teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų, Preilos gyv., Neringos m. detaliojo plano patvirtinimo“ pripažinimo negaliojančiu; 2) Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. liepos 27 d. išduoto Preilos botelio statybos adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa, projektavimo sąlygų sąvado pripažinimo negaliojančiu; 3) Neringos savivaldybės administracijos 2003 m. vasario 27 d. statybos leidimo Nr. 62, išduoto G. V. , vėliau perregistruoto jo teisių perėmėjui UAB „Sabonio klubas ir partneriai“, statyti Preilos botelį adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa, panaikinimo; 4) Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 20 „Dėl Preilos uosto sklypo, Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutarčiai dėl infrastruktūros plėtojimo“ pripažinimo negaliojančiu. Teismas šiems reikalavimams taikė ieškinio senatį ir šiuos ieškinio reikalavimus dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais atmetė.
3. Likusius ieškinio reikalavimus teismas atmetė.

Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų pripažinti negaliojančiais Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 80 „Dėl teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų, Preilos gyv., Neringos m. detaliojo plano patvirtinimo“ ir Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 20 „Dėl Preilos uosto sklypo, Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutarčiai dėl infrastruktūros plėtojimo“, teismas nurodė, kad 10 789 kv. m ploto Preilos uosto teritorija, pagal nuomos sutartį išnuomota G. V. , buvo neprižiūrima, todėl G. V. buvo duoti privalomieji nurodymai sutvarkyti teritoriją. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad trečiojo asmens G. V. vizija ir interesas sutvarkyti jam išnuomotą 10 789 kv. m ploto Preilos uosto teritoriją, paverstą sąvartynu, pagal valstybinės žemės nuomos sutartį atitiko Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308, antrojo skyriaus „Nacionalinio parko paskirtis, apsauga ir naudojimas“ 6.7 punkto reikalavimą – iškelti iš nacionalinio parko teritorijos gamybos objektus, teršiančius aplinką ar nesusijusius su parko veikla. Teismas pažymėjo, kad nors KNNP PS (generalinio plano) Preilos siūlomo teritorijų naudojimo scheminiame plane pagal esančius žymėjimų aprašymus XII zona įvardyta kaip ūkinės ir komunalinės paskirties teritorija, tačiau nei Teritorijų planavimo įstatyme (1995 m. gruodžio 12 d., Nr. I-1120), nei kituose įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose: Aplinkos ministro įsakyme Nr. 402 „Dėl Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento patvirtinimo“ (2000 m. rugpjūčio 4 d. redakcija), Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro įsakyme Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ (2005 m. sausio 20 d. redakcija), Aplinkos ministro įsakyme Nr. D1-151 „Dėl Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ (2005 m. kovo 17 d. redakcija), Aplinkos ministro įsakyme Nr. D1-188 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. D1-151 „Dėl Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ pakeitimo“ (2006 m. balandžio 13 d.), sąvokos „ūkinė“ ir „komunalinė“ nevartojamos, todėl teismas konstatavo, kad ginčo teritorijos paskirtis yra ūkinė ir komunalinė, nes ir trečiojo asmens VTPSI atstovas A. U. pripažino, kad minėta teritorija priskirta prie ūkinės-komunalinės paskirties pastatų teritorijos. Teismas darė išvadą, kad pripažinti negaliojančiais Neringos savivaldybės tarybos sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintus detaliųjų planų sprendinius kaip neatitinkančius KNNP PS (generalinio plano) Pagrindinių teiginių 5 ir 6 punktų nėra pagrindo, nes KNNP PS (generalinio plano) Pagrindinių teiginių 5 punkte tik nustatyta, kad nacionalinis parkas tvarkomas vadovaujantis LR įstatymais, LR Vyriausybės nutarimais, kitais normatyviniais aktais ir nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu), o Pagrindinių teiginių skyriaus „Funkcinis teritorijos zonavimas“ 6 punktu nacionalinio parko teritorija suskirstyta į funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę, gyvenamąją, ūkinę. Ūkinė zona apibrėžta kaip esamos komunalinės zonos ir joms plėsti numatytos teritorijos Nidos, Preilos, Pervalkos ir kt. gyvenvietėse. KNNP PS (generalinio plano) Pagrindinių teiginių XII paragrafe nustatyta ir aprašyta uosto ir jo artimos aplinkos tvarkymo teritorija. Šiame paragrafe esančias nuostatas teismas vertino kaip rekomendacines. Pagrindinių teiginių 4.2, 4.3, 4.4 punktuose parašyta, kad generalinio plano nuostatos sudaro sąlygas tęsti gyvenviečių statybų tradicijas ir sudaryti jose palankias gyvenimo sąlygas, plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, plėtoti rekreacinę ir tradicinę ūkinę veiklą. Taigi minėti punktai numatė tam tikrų statybų, kurios patenkintų šio krašto gyventojų ir turistų bei poilsiautojų poreikius, vystymą. Teismas taip pat darė išvadą, kad pripažinti negaliojančiais sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintų detaliųjų planų sprendinius kaip neatitinkančius KNNP PS (generalinio plano) Pagrindinių teiginių 12, 13, 14 punktų nėra pagrindo. Pažymėjo, kad nors 12 punkte parašyta, kad statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nenumatyta, tačiau imperatyvaus draudimo taip pat nėra. Žodžiui „nenumatyta“ nežyminti draudimo, teismas sprendė, jog ieškovo aiškinimai, kad yra draudžiama statyti naujas poilsio įstaigas gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje, yra nepagrįsti. Be to, sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 netvirtinta detaliųjų planų dėl naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje planavimo teritorijoje. Teismas pažymėjo, kad padaryta išvada atitinka KNNP PS (generalinio plano) Pagrindinių teiginių skyriuje „Rekreacija ir jos aptarnavimas“ esančius pritarimus, kad reikia sudaryti sąlygas turistų ir ekskursantų apsilankymų skaičiui didinti, plečiant jų aptarnavimą, bet neplečiant nakvynės bazės. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis teismas konstatavo, kad sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 buvo realizuotos KNNP PS (generalinio plano) Pagrindinių teiginių XII paragrafo rekomendacijos dėl kompleksinio detalaus uosto ir jo artimos aplinkos funkcinio bei vizualinio sprendimo projekto parengimo, nes sprendimu Nr. 20 buvo patvirtintas Preilos uosto sklypo Neringoje detalusis planas. Nors sprendimu Nr. 20 buvo iš dalies pakeisti sprendimu Nr. 80 patvirtinti detaliojo plano sprendiniai, tačiau teismas darė išvadą, kad pripažinti negaliojančiais sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintų detaliųjų planų sprendinius, priimtus pažeidus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (galiojusių iki 2004 m. birželio 20 d.) (toliau - KNNP nuostatai) 4, 6.6, 10, ir 11 punktų nuostatas, nėra pagrindo, nes KNNP nuostatų 4 punkte parašyta, kad nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybių, tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, ir ja remiantis parengtus bei nustatyta tvarka suderintus ir patvirtintus gyvenviečių detaliuosius planus ir kitus projektus. Šios bylos atveju nebuvo nustatyta KNNP nuostatų 6.6 punkte nurodytų nacionalinio parko paskirties pažeidimų. Vadovaujantis KNNP nuostatų 10 punktu teismui yra pagrindas teigti, kad Kuršių nerijoje esančiose gyvenvietėse, tarp jų Preilos gyvenvietėje, naujų statinių statyba neuždrausta. KNNP nuostatų 11 punkte nustatyta, kad Kuršių nerijos gyvenviečių detalieji planai, statinių, inžinerinių komunikacijų ir kitų objektų statybos projektai rengiami, derinami ir tvirtinami Teritorijų planavimo normų sąvado ir statybos reglamentų nustatyta tvarka, o šios bylos atveju nebuvo derintas ar tvirtintas konkrečios Kuršių nerijos gyvenvietės detalusis planas. Teismas sprendė, kad pripažinti negaliojančiais sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintų detaliųjų planų sprendinius, kaip priimtus pažeidus ieškovo nurodytas Saugomų teritorijų įstatymo (1993 m. lapkričio 24 d., Nr. I-301) normas, nėra pagrindo, nes šios bylos atveju detalieji planai buvo parengti pagal Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcijos) 4, 11 straipsnius, 14 straipsnio 3 dalį. Teismas taip pat sprendė, kad pripažinti negaliojančiais sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintų detaliųjų planų sprendinius, kaip priimtus pažeidus Statybos ir urbanistikos ministro 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 „Dėl Detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ (galiojo iki 2004 m. gegužės 13 d.) patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių dalies „Privalomos taisyklių nuostatos“ 6 punktą ir dalies „Taisyklių nuostatų aiškinimas ir nuorodos“ 42., 42.1 punktus, nėra pagrindo, nes minėti Detaliųjų planų taisyklių punktai tik patvirtina fizinių ar juridinių asmenų teises plėtoti veiklą žemės sklype, statyti objektus pagal suderintus projektus bei nustato, kad derinant detaliojo plano sprendinius su specialiųjų planų sprendiniais, jeigu nėra parengto bendrojo arba detaliojo plano, šie specialieji planai yra tik rekomendacinio pobūdžio (Detaliųjų planų taisyklių dalies „Taisyklių nuostatų aiškinimas ir nuorodos“ 42.1 punktas). Teismas pažymėjo, kad trečiųjų asmenų ieškovo pusėje VTPSI prie Aplinkos ministerijos atstovas A. U. ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovas T. Š. nepatvirtino, jog buvo pažeista detaliųjų planų derinimo procedūra. Teismas darė išvadą, kad pripažinti negaliojančiais sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintų detaliųjų planų sprendinius, kaip priimtus pažeidus Aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 402 „Dėl Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento patvirtinimo“ (galiojo iki 2004 m. gegužės 13 d.) patvirtintą Laikinąjį detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamentą, nėra pagrindo. Teismas sprendė, kad sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintų detaliųjų planų sprendiniai buvo priimti ne pažeidus, bet vadovaujantis Aplinkos ministro įsakymu Nr. 402 patvirtinto Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento (toliau - Tvarkymo režimo reglamentas) nuostatomis. Teismas, atsižvelgdamas į trečiojo asmens ieškovo pusėje VTPSI atstovo A. U. paaiškinimus, nustatė, kad ūkinėje-komunalinėje zonoje gali būti vykdoma rekreacija, turi būti nustatytas šių zonų balansas, tačiau nepateikti kriterijai šiam balansui nustatyti. Minėtų zonų, t. y. rekreacinių ir komunalinių, zonų, atskyrimo kriterijai nepateikti ir Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Teismas, atsižvelgdamas į sprendimu Nr. 20 patvirtintame Preilos uosto sklypo detaliajame plane padarytą įrašą, konstatavo, kad uosto pastato statyba galima ne tik įrengus pirsą, bet pirsą galima įrengti kartu vykdant uosto pastato statybą. Teismo nuomone, techninė projektavimo užduotis (ir 2006 m. vasario 14 d. statybos rangos sutartis Nr. 06-03) įrodo, kad UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ su UAB „Hidrosfera“ sudarė sutartį dėl mažųjų laivų plaukiojančios prieplaukos (pontoninio pirso) statybos Preiloje, statybos darbų kaina 320 000 Lt, tačiau pontoninis pirsas nebuvo įrengtas ieškovo prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiais Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. liepos 27 d. išduotą Preilos botelio statybos adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa, projektavimo sąlygų sąvadą ir Neringos savivaldybės administracijos 2003 m. vasario 27 d. statybos leidimą Nr. 62, išduotą G. V. , vėliau perregistruotą jo teisių perėmėjui UAB „Sabonio klubas ir partneriai“, statyti Preilos botelį adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa, teismas pažymėjo, kad Nuolatinės statybos komisijos (toliau – Komisija) pavyzdiniuose nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202 (toliau - Pavyzdiniai nuostatai), numatyta, jog Komisija savo veikloje vadovaujasi Statybos įstatymu, Vietos savivaldos įstatymu ir kitais įstatymais bei teisės aktais, savivaldybės mero patvirtintais savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos nuostatais bei savivaldybės Nuolatinės komisijos darbo reglamentu (Pavyzdinių nuostatų 2 p.). Teismo nuomone, kad būtų tik formalus pagrindas naikinti statybos leidimą Nr. 62 dėl to, kad 2002 m. vasario 7 d. Komisijos posėdyje nedalyvavo KNNP direkcijos atstovas, tačiau dėl procedūrinių statybos leidimo išdavimo pažeidimų nėra pagrindo jo pripažinti negaliojančiu, nes šis ieškinio reikalavimas negrindžiamas kitais statybos leidimo Nr. 62 neteisėto išdavimo faktais (CPK 178 str.). Vadovaudamasis sprendime išdėstytų teiginių ir išvadų pagrindu, teismas atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. vasario 27 d. išduoto Preilos botelio statybos adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa, projektavimo sąlygų sąvado pripažinimo negaliojančiu. Pasisakydamas dėl ieškovo pareikšto prašymo atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą 2006 m. vasario 6 d. teismui pateikto ieškinio dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais senaties terminą teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, kad 2005 m. spalio 17 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija pateikė Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui 2005 m. rugsėjo 8 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. K-200 „Dėl patikrinimo galimiems nusižengimams išaiškinti“ sudarytos komisijos 2005 m. spalio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadas (toliau – Išvados). Komisija nurodė, jog nustatyti detaliųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo ir tikrinimo pažeidimai yra neesminiai, nelemiantys detaliųjų sprendinių ir planavimo procedūrų rezultatų, todėl nerekomendavo kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo suėjus naikinamiesiems senaties terminams. Išvadose taip pat nurodyta, kad VSTT 2005 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje apie Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos veiklos, susijusios su statybų plėtra nuo 2000 m., patikrinimo rezultatus padarytos išvados dėl esminių pažeidimų yra neteisingos, kad KNNP PS (generalinis planas) yra parengtas laikotarpiui iki 2005 m., todėl būtina parengti Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendruosius planus. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas apie galimus ginčijamais sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintų detaliųjų planų neatitikimus sužinojo 2005 m. lapkričio 23 d., gavęs Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2005 m. lapkričio 10 d. raštą Nr. 2-535 „Dėl pažeidimų Kuršių nerijos nacionaliniame parke“. Teismas akcentavo, kad ieškovas praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio l dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą, nes 2005 m. lapkričio 23 d. sužinojęs apie galimus pažeidimus ir viešojo intereso pažeidimą, teismui tik 2006 m. vasario 7 d. pareiškė ieškinį dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais. Nors ieškovas ir nurodė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nes savo iniciatyva atliko tyrimą, reikalavo papildomos medžiagos, tačiau tokios ieškovo nurodytos praleisto termino priežastys nepripažintinos svarbiomis, nes prašyme prokuroras pripažino, kad medžiagos dėl Neringos savivaldybės priimtų administracinių aktų teisėtumo ir viešojo intereso pažeidimo rinkimas ir tyrimas buvo baigtas 2006 m. sausio 7 d., tačiau dar 21 dieną buvo delsiama pareikšti ieškinį teismui. Teismas taip pat konstatavo, kad ne iki galo surinkti įrodymai, pagrindžiantys teisės aktų pažeidimus, ieškovui nebuvo kliūtis pareikšti ieškinį per nustatytą vieno mėnesio terminą, nes ieškinys buvo pareikštas su trūkumais, jis buvo priimtas 2006 m. kovo 3 d., ištaisius nustatytus ieškinio trūkumus. Esant tokioms aplinkybėms teismas prašymą dėl praleisto vieno mėnesio termino kreiptis į teismą dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais atnaujinimo atmetė, todėl sprendė, kad yra pagrindas šiuos reikalavimus atmesti ir dėl ieškinio senaties termino pabaigos iki ieškinio pareiškimo teisme (CK 1.131 str. 1 d.). Teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiomis 2002 m. spalio 21 d. sutartį Nr. 12 ir 2003 m. balandžio 23 d. sutartį Nr. 23 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“, sudarytas atsakovo Neringos savivaldybės su G. V. , jo teisių perėmėju UAB „Sabonio klubas ir partneriai“, nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytais pagrindais, nes nėra pripažinti negaliojančiais administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo sudarytos minėtos sutartys. Į bylą nepateikti aktai dėl ginčijamu sutarčių pagrindu pastatytų statinių pripažinimo tinkamais naudoti, Miesto tvarkymo ir statybos skyriui gali būti perduoti tik baigti darbai. Be to, kaip minėta, ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo taikyti restituciją ir įpareigoti Neringos savivaldybės administraciją grąžinti piniginį ekvivalentą - 755 459 Lt, kuriuos atsakovas UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ išleido vykdydamas minėtas sutartis. Teismas konstatavo, kad, atmetus ieškinio reikalavimus dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, nėra pagrindo tenkinti kitų ieškinio reikalavimų ir įpareigoti UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ nuosavybės teise priklausančius statinius, pastatytus ir statomus Neringos savivaldybės administracijos nurodytų statybos leidimų Nr. 62 ir Nr. 58 pagrindu, esančius žemės sklypuose adresu Preilos g. 101, 103, Neringos sav., Neringos m., nugriauti ir panaikinti turto – statinių, jau įregistruotų viešame registre, teisinę registraciją atsakovo UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ vardu VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Teismas pažymėjo, kad nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, tačiau atsižvelgdama į tai, kad statybos leidimo išdavimo procedūras pažeidė viešojo administravimo subjektas, o statytojo piktnaudžiavimo teisėmis faktų ar kitų teisės pažeidimų, dėl kurių negalėtų būti priimamas sprendimas dėl statybos leidimo išdavimo, nenustatyta, papildė minėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir įpareigojo Neringos savivaldybės administracijos direktorių iš naujo atlikti viešojo administravimo procedūras, kurių pagrindu priimti sprendimai dėl Preilos botelio administracinio pastato su pirsu (pontoninis) adresu Preilos g. 103, Preilos gyvenvietė, Neringa, statybos leidimo išdavimo (neišdavimo). Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo ir proporcingumo principais, konstatavo, kad būtų neteisinga ir neprotinga įpareigoti atsakovą UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ nugriauti 23 132 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą ir kitą turtą, bei, atsižvelgęs į atsakovo UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ lėšomis ginčo teritorijoje įrengtą 958 320 Lt vertės infrastruktūrą, padarė išvadą, kad, sąžiningam statytojui UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ pritaikius CK 4.103 straipsnio 3 punkte numatytas sankcijas, tokios sankcijos taikymas būtų neadekvatus ieškiniu siekiamam tikslui realizuoti. Teismas pažymėjo, kad sąvoka „viešasis interesas“ yra vertinamasis kriterijus, jos taikymas turi būti siejamas su konkrečiomis bylos aplinkybėmis, todėl ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras privalėjo įrodyti, kad šioje byloje buvo pažeistas viešasis interesas (CPK 178 str.). Atsižvelgdamas į bylos duomenis, teismas sprendė, jog viešasis interesas šioje byloje pažeistas nebuvo.

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspresti iš esmės – ieškinį patenkinti. Skundui pagrįsti apeliantas nurodo šiuos motyvus:

1.  Teismas klaidingai konstatavo, kad teritorijos sutvarkymą galima vertinti kaip trečiojo asmens viziją. Pažymėtina, kad, tinkamai taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 308 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“, reikia atsižvelgti į tai, kad G. V. vizijos įgyvendinimo veiksmai turėjo būti derinami su institucija, kuri atsako už saugomos teritorijos priežiūrą ir apsaugą, t. y. KNNP direkcija, tačiau to nebuvo atliekama.

2. Teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu) ir nepagrįstai pažymėjo, kad jos nuostatos yra rekomendacinio pobūdžio, todėl darytina išvada, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą.

3.  Teismas iškreipė ieškovo pusėje esančių šalių teismo posėdžio metu išdėstytus duomenis, nes KNNP direkcijos atstovas teigė, kad statybos Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje galimos, tačiau atsižvelgiant į statybą reglamentuojančius įstatymus bei teisės aktų reikalavimus. Tai leidžia manyti, kad teismas netinkamai suprato ir įvertino proceso šalių pasisakymus ar galbūt norėjo taip suprasti, jau iš anksto nusistatęs prieš ieškovą ir jo pusėje esančius proceso dalyvius.

4.  Teismas neatsižvelgė į KNNP PS (generalinį planą) ir nepagrįstai konstatavo, kad uosto pastato statyba galima ne tik įrengus pirsą, bet pirsą galima įrengti kartu vykdant uosto pastato statybą.

5.   Teismas visiškai netinkamai traktavo ieškinyje nurodytus įstatymus ir teisės aktus.

6. Teismas sprendime nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti statybos leidimo išdavimą negaliojančiu, ir nesivadovavo ieškovo nurodytu Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202. Todėl darytina išvada, kad teismas imperatyviai nurodė, kad šiuo atveju Aplinkos ministro teisės aktais vadovautis nėra pagrindo.

7.   Teismas neteisingai išaiškino viešojo intereso sąvoką.

Apeliaciniu skundu ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą ieškovas grindžia tokiais argumentais:

1. Sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintų detaliųjų planų sprendiniai prieštarauja ne tik KNNP PS, bet ir kitiems norminiams teisės aktams. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad trečiojo asmens G. V. interesas sutvarkyti Preilos uosto teritoriją atitiko KNNP nuostatų 6.7 punkto reikalavimą iškelti iš Nacionalinio parko teritorijos gamybos objektus, teršiančius aplinką, nes Preilos uosto teritorija niekada nebuvo paversta sąvartynu, teritorijoje buvo apleistų buvusio žuvininkystės ūkio pastatų, kuriuos planavimo schemoje ir buvo numatyta rekonstruoti. Be to, teismas nesivadovavo minėto nutarimo 4 punktu, kur nustatyta, kad Nacionalinio parko teritorija administruojama Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių, tvarkoma pagal KNNP schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269. Yra pagrindas manyti, kad G. V. siekė parengti detalųjį planą, turėdamas tikslą išvengti teisės aktuose nustatytų draudimų.
2. Teismas teritoriją priskiria ūkinei ir komunalinei paskirčiai. Šioje ūkinėje zonoje pagal Preilos ir apylinkių principinį planą (XII reglamentas) teritorija įvardyta kaip „rekonstruojama komunalinių ir ūkinių pastatų teritorija“ (t. y. rekonstruojami ne tik pastatai, bet ir teritorija). Taigi pagal planavimo schemą pastatų statyba uosto ir gretimoje teritorijoje nėra uždrausta, tačiau čia nenumatyta vasarnamių ar gyvenamųjų namų statyba. Taigi rekreacinė paskirtis čia galima tik tiek, kiek tai susiję su uosto funkcijų plėtojimu.
3. Teismas nepagrįstai KNNP PS (generalinio plano) Pagrindinių teiginių 5 ir 6 punktus traktavo kaip rekomendacinius, t. y. nepagrįstai neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą.
4. Sprendimu Nr. 80 patvirtinto detaliojo plano sprendiniais sklype Nr. 2 neteisėtai suformuota rekreacinės paskirties teritorija moteliams, poilsio namams ir kitiems apgyvendinimo objektams, sporto kompleksams statyti, įrengti ir eksploatuoti, o tai neatitinka KNNP PS Pagrindinių teiginių 5, 4.1, 12-14 punktų nuostatų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir minėtų detaliųjų planų sprendiniai įgyvendinti ne taip, kaip buvo planuota.
5. Sklypas administraciniam pastatui (sklypas Nr. 1a) buvo išskirtas sprendimu Nr. 20, tokiu būdu sklypą Nr. 1, kurio plotas 6 948 kv. m, sumažinant 1 553 kv. m. Taip atsakovas sprendimu Nr. 80 bei sprendimu Nr. 20 patvirtino detaliuosius planus, kurių sprendiniai neatitinka KNNP PS sprendinių, nes atidalinamas sklypas skirtas kitam naudojimo būdui ir veiklos paskirčiai, t. y. rekreacijai, jachtų prieplaukai ir jos priežiūros pastatui statyti ir eksploatuoti.
6. Nepagrįstas teismo motyvas, kad nors KNNP PS Pagrindinių teiginių 12 punkte parašyta, jog statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nenumatyta, tačiau imperatyvaus draudimo taip pat nėra, nes žodis „nenumatyta“ ir yra imperatyvus draudimas. Pažymėtina, kad Preilos ir apylinkių principinio plano 4 skyriuje aiškiai teigiama, kad, norint gerinti rekreacinių paslaugų kokybę, tai turi būti daroma mažinant poilsio vietų skaičių.
7. Sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtintų detaliųjų planų sprendiniai taip pat prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms. Be to, įrodinėti šių sprendimų pagrįstumo teismo nurodytų Pagrindinių teiginių 4.2, 4.3, 4.4 punktų nuostatomis nėra teisinio pagrindo, nes įstatymai ir kiti teisės aktai leidžia, tačiau aiškiai ir griežtai reglamentuoja statybinę veiklą KNNP. Preilos ir apylinkių principinio plano XII zonos reglamente nenumatyta tęsti gyvenviečių statybų tradicijų (t. y. statyti gyvenamųjų ar poilsio pastatų).
8. Teismas nepagrįstai teigė, kad būtų tik formalus pagrindas naikinti 2003 m. vasario 27 d. G. V. išduotą statybos leidimą Nr. 62, nes tokiais veiksmais pažeisti Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202 patvirtinti Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 3 ir 3.5 punktų reikalavimai, įpareigoję savivaldybės merą į sudaromą Nuolatinę statybos komisiją įtraukti saugomos teritorijos administracijos atstovą. Dėl šios priežasties 2003 m. vasario 27 d. Nuolatinės statybos komisijos protokolas Nr. 4 yra negaliojantis, kaip prieštaraujantis Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatą 15 punkto, kuriuo nustatyta, kad Komisijos protokolas dėl statybos leidimo statiniui statyti, rekonstruoti, nugriauti saugomoje teritorijoje visais atvejais galioja tik jį pasirašius saugomos teritorijos administracijos atstovui. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas Nr. 80 yra neteisėtas, ir šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės (išduotas statybos leidimas Nr. 62) yra neteisėtos ir turi būti pripažinti negaliojančiomis.
9. Sutartys Nr. 12 ir Nr. 23 ,,Dėl infrastruktūros plėtojimo“ savo turiniu prieštarauja KNNP PS sprendiniams, neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo normų, KNNP apsaugos reglamento, KNNP nuostatų reikalavimų, todėl vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi pripažintinos niekiniais sandoriais, negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.
10. Nepagrįstas teismo motyvas, kad būtų neteisinga ir neprotinga įpareigoti atsakovą UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ nugriauti 23 132 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą ir kitą turtą. Ginčo sprendimui šioje byloje reikšmės neturi, kad kai kurie ginčijamo administracinio akto sprendiniai iš esmės yra realizuoti ir kad jų pagrindu susiformavo ir ilgą laiką egzistuoja neteisėti teisiniai santykiai.
11. Ieškinio pateikimo metu ieškovas vertino, kad nepraleido bendrojo ieškinio senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio l dalyje, kadangi dar nebuvo suformuota praktika dėl ABTĮ 33 straipsnio taikymo, todėl prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, neturėjo būti taikomas 30 dienų terminas kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad medžiagos rinkimas ir tyrimas dėl Neringos savivaldybės priimtų administracinių aktų teisėtumo ir viešojo intereso pažeidimo buvo baigtas 2006 m. sausio 17 d., todėl terminas ieškiniui pareikšti nepraleistas. Be to, būtina atsižvelgti į medžiagos sudėtingumą, apimtį bei į tai, kad, rinkdamas jam būtinus duomenis, ieškovas nedelsė, laikotarpis, per kurį juos surinko, nėra pernelyg ilgas. Tuo atveju, jei teismas nesutiktų su argumentais dėl ieškino senaties termino pradžios momento, išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.).
12. Ginčijami aktai dėl juose įtvirtintų sprendimų gali turėti įtakos saugomoms teritorijoms, todėl konstatuotina, jog šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra laikytinas viešuoju interesu. Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas kaip vieną iš aplinkybių, kada prokuroras privalo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, nurodo kitų institucijų pareigūnų, tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų, privalančių ginti viešąjį interesą, nesiėmimą priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d.). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nurodė, kad ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. KNNP PS sprendinių nesilaikymas pažeidžia viešąjį interesą taip pat tuo aspektu, kad šiuo teritorijų planavimo dokumentu KNNP teritorija buvo suplanuota siekiant įrengti žvejų uostą, nes toks objektas buvo ir yra reikalingas siekiant sudaryti sąlygas žvejybos, kaip tradicinės ūkinės veiklos, kultūriniam paveldui plėtoti ir tam, kad būtų užtikrintas visuomenės poreikis naudotis šiuo objektu pažintiniais tikslais. Užstačius šią teritoriją poilsio namais, uostas turės būti įrengiamas kitoje vietoje, nors galimybės įrengti uostą kitoje vietoje gali nebūti dėl Kuršių marių dugno specifikos bei techninių galimybių.

Atsiliepimu į ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą trečiasis asmuo KNNP direkcija prašo ieškovo apeliacinį skundą patenkinti, pažymi, jog argumentai išdėstyti trečiojo asmens apeliaciniame skunde.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo šį skundą patenkinti. Nurodo, kad teismas neteisingai aiškino KNNP PS Pagrindinių teiginių 12 punkto nuostatas, nepagrįstai neatsižvelgė į ekspertizės išvadas, nepagrįstai taikė KNNP PS Pagrindinių teiginių 4.2–4.4 punktų nuostatas, nepagrįstai KNNP PS Pagrindinių teiginių XII paragrafe nurodytos nuostatos vertintos kaip rekomendacinės, nors KNNP PS privalomumą konstatavo Konstitucinis Teismas. Trečiasis asmuo taip pat pažymi, kad teismas pažeidimą išduodant statybos leidimą Nr. 62 nepagrįstai laikė formaliu, nes tokia išvada prieštarauja norminių aktų nuostatoms. Trečiojo asmens nuomone, teismas netinkamai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuotas viešojo intereso pažeidimas, nes žvejų uosto infrastruktūros komplekso nebuvimas pažeidžia siekį užtikrinti kultūros paveldo išsaugojimą.

Trečiasis asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pažymi, jog minėtas teismo sprendimas priimtas nukrypus nuo suformuotos teismų praktikos, neatsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą. Atsiliepimui pagrįsti nurodo argumentus, analogiškus išdėstytiems apeliaciniuose skunduose.

Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo apeliacinius skundus patenkinti, be kitų argumentų nurodo, kad nebuvo pagrindo taikyti ieškinio senatį, nes ieškovo kompetencijai nepriskiriama vykdyti valstybinės teritorijų planavimo ir statybos priežiūros, todėl prieš kreipdamasis į teismą ieškovas turėjo kreiptis į kompetentingas institucijas dėl papildomos informacijos.

Atsakovas UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“ atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas nutarime nenurodė, jog visos KNNP PS (GP) nuostatos yra privalomos, nes teisiškai reikšminga, jog KNNP PS (GP) įtvirtinti tokie žodžiai, kaip ,,siūloma“, „rekomenduojama“. Taigi teisė veikti savo nuožiūra negali būti laikoma prieštaravimu KNNP PS. Atsakovas taip pat pažymi, jog KNNP PS nurodytas terminas ,,ūkinė“ nėra paaiškintas, nėra joks ginčo teritorijos apibrėžimas, tuo tarpu pagal teritorijų planavimo teisės aktus ūkinė komunalinė teritorijos paskirtis nenumatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad imperatyvaus draudimo statyti poilsio namus nėra, todėl bendrai aiškinant viso KNNP PS (GP) nuostatas negalima daryti išvados, kad rekreacinės veikos plėtojimas pažeidžia KNNP PS (GP). Nurodo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad išduodant statybos leidimą Nr. 62 padarytas procedūrinis pažeidimas yra esminis. Kadangi šiame leidime numatyti darbai atlikti, remiantis teismų praktika, darytina išvada, kad statybos leidimo panaikinimas formaliu pagrindu neatitiktų protingumo kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. A-740/2005). Be to, pažymėtina, kad 2002 m. rugpjūčio 20 d. Neringos savivaldybės mero potvarkis Nr. 98, kuriuo į Nuolatinę statybos komisiją neįtrauktas KNNP direkcijos atstovas, nebuvo apskųstas ar pripažintas negaliojančiu, taip pat pažymėtina, kad UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“ negalėjo turėti įtakos mero potvarkio priėmimo teisėtumui. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas, prašydamas pripažinti sutartis Nr. 12 ir Nr. 23 ,,Dėl infrastruktūros plėtojimo“ negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nenurodo jokių šių sutarčių prieštaravimų imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovo nuomone, apeliantas teiginių, kad prokurorui neturėjo būti taikomas ABTĮ 33 straipsnyje nustatytas 30 dienų terminas kreiptis į teismą, niekuo nepagrindžia. Be to, apeliantas taip pat nenurodė pagrindų, leidžiančių termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis. Pasisakydamas dėl viešojo intereso pažeidimo, atsakovas atkreipia dėmesį, kad tokį pažeidimą būtų galima konstatuoti tuo atveju, jei būtų nustatyta tam tikrų administracinių teisės aktų pažeidimų.

Atsakovas UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“ atsiliepimu į trečiojo asmens KNNP direkcijos apeliacinį skundą taip pat prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad apeliantas iš esmės nurodo dėsto pobūdžio pamąstymus bei nepagrįstus ir nemotyvuotus teiginius, į kuriuos sudėtinga pateikti atsikirtimus.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus Neringos savivaldybės meras prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Pažymi, jog įpareigojimas nugriauti 23 132 000 Lt vertės turtą būtų neadekvatus ieškiniu siekiamam tikslui realizuoti. Atkreipia dėmesį, jog ieškovas apeliaciniame skunde įrodinėja administracinių aktų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, tačiau neįrodinėja, kad šie pažeidimai yra tokio pobūdžio, kad juos šalinant valstybei tikslinga prisiimti daugiau negu 23 mln. Lt galimų nuostolių atlyginimą. Nurodo, kad sprendimais Nr. 80 ir Nr. 20 patvirtinti detalieji planai buvo suderinti su visomis už saugomų teritorijų priežiūrą atsakingomis institucijomis, Klaipėdos apskrities viršininko administracija šiuos detaliuosius planus patikrino, todėl, tvirtindama ginčijamus detaliuosius planus, Neringos savivaldybė Teritorijų planavimo įstatymo nuostatų nepažeidė ir nėra pagrindo šiuos detaliuosius planus naikinti. Be to, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir KNNP direkcija yra suderinusios ir patvirtinusios minėtais sprendimais patvirtintus detaliuosius planus, todėl šie planai nepažeidžia viešojo intereso.

Apeliaciniai skundai tenkinami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų, priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nepatenkindamas ieškinio, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines taisykles, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė ir aiškino aplinkosaugą bei teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas. Tai sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija tokį teismo sprendimą naikina ir priima naują sprendimą – Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį tenkina.

Bylos aplinkybės: 2000 m. rugsėjo 7 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 80 ,,Dėl teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų, Preilos gyv., Neringos m. detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas minėtos teritorijos detalusis planas (1 t., b. l. 46-48). Šiuo planavimo dokumentu naujai suplanuoti penki žemės sklypai, juose apibrėžtas žemės naudojimo būdas, konkreti veikla, statytini objektai, t. y. sklype Nr. 1 (tp9/K-1), skirtame uostui, žemė įvardinta kaip komercinės paskirties ir skirta smulkaus verslo objektams. Jis (sklypas) skirtas tradicinio gyvenvietės verslo – žvejybos ir jachtų, kruizinių laivų uosto funkcionavimui užtikrinti. Sklype esantį menkavertį pastatą numatyta nugriauti ir statyti pastatą iki 310 kv. m užstatymo ploto uosto svečių tualetams, dušams, skalbykloms, virtuvės, maitinimo įstaigai bei administracijai ir iki 10 tradicinio dydžio (2,8 x 3,8 m) žvejų sandėliukų, atstatyti gaubiantį molą bei 152 m. ilgio pontoninį (plaukiojantį) pirsą burinėms ir motorinėms jachtoms bei keleiviniam (kruiziniam) laivui švartuotis; sklypas Nr. 2 (9 177 kv. m, tp13/R) skirtas rekreacijai. Jame numatyta statyti botelį, pastatant vieno aukšto 10 apgyvendinimo pastatų, užstatant iki 1 444 kv. m ploto. Pažymima, kad tokia statyba galima tik įrengus pirsą ir molą. Sklypas Nr. 3 (tp13/R1) skirtas rekreacijai, numatyta jame esančių pastatų rekonstrukcija. Sklypas Nr. 4 (tp10/I) skirtas iki 50 vietų mechaninių transporto priemonių stovėjimo aikštelei (plane vadinamai „parkingu“), numatytai aptarnauti botelio svečius bei generaliniame plane numatytai gyvenvietės sportinių ir šventinių renginių zonai, statyti. Sklypą Nr. 5 (tp10/I) numatyta naudoti infrastruktūrai ir jame pastatyti kanalizacijos siurblinę bei transformatorinę botelio bei generaliniu planu numatytos rezervinės gyvenamosios zonos priežiūrai (1 t., b. l. 42-48). Minėto plano pagrindu 2001 m. liepos 27 d. Neringos savivaldybė patvirtino ir išdavė užsakovui Preilos ,,Botelio“ Preilos gyvenvietėje, Preilos g. 101, Neringos m., statybos projektavimo sąlygų sąvadą (1 t., b. l. 53-54), o 2002 m. spalio 21 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 180 pritarta sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo projektui tarp Neringos savivaldybės ir užsakovo (statytojo), įpareigojant savivaldybės merą šią sutartį pasirašyti. Tą pačią dieną tarp Neringos miesto savivaldybės ir užsakovo G. V. buvo pasirašyta tokia sutartis Nr. 12 (G. V. teisių perėmėjas UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“) (1 t., b. l. 173-175). 2003 m. vasario 27 d. G. V. (2004 m. vasario 12 d. statytojas pakeistas jo teisių perėmėju UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“) buvo išduotas statybos leidimas Nr. 62 statyti Preilos ,,Botelį“ adresu Preilos g. 101, Preilos gyvenvietė, Neringa, sklype, pažymėtame kadastro Nr. 2301-0002:02 (šis 9 177 kv. m žemės sklypas buvo išnuomotas G. V. 2000 m. gruodžio 18 d. nuomos sutartimi, o 2004 m. balandžio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perdavus nuosavybės teises į ginčo sklype esančius daiktus UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“, kartu Klaipėdos apskrities viršininko sutikimu perduota nuomos teisė ir į šį sklypą, 1 t., b. l. 164-169) (1 t., b. l. 180).

2003 m. balandžio 23 d. Neringos savivaldybės taryba sprendimu Nr. 20 patvirtino Preilos uosto sklypo Neringoje detalųjį planą, kuriuo iš dalies pakeitė 2000 m. rugsėjo 7 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 80 patvirtintus detaliojo plano sprendinius – išskyrė iš 6 948 kv. m ploto uosto sklypo Nr. 1 1 553 kv. m sklypą Nr. 1a rekreacijai, jachtų, valčių prieplaukoms statyti, įrengti ir eksploatuoti ir kitiems objektams (iki 300 kv. m užstatymo ploto pastatui) statyti ir pritarė sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo projektui tarp Neringos savivaldybės ir užsakovo (statytojo), įpareigojant savivaldybė merą sutartį pasirašyti. Minėtu sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniuose 1 sklype numatyta iki 10 tradicinio dydžio (2,8 x 3,8 m) tinklinių statyba. 2000 m. rugsėjo 7 d. savivaldybės patvirtintuose detaliojo plano sprendiniuose to paties dydžio objektai buvo pavadinti žvejų sandėliukais. Infrastruktūros plėtojimo sutartis Nr. 23 buvo pasirašyta 2003 m. balandžio 23 d. (1 t., b. l. 72-78). 2004 m. kovo 31 d. Neringos savivaldybės administracijos direktorius patvirtino Projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 18, o 2004 m. lapkričio 2 d. Neringos savivaldybės administracijos Architektūros skyrius išdavė statybos leidimą Nr. 58 statyti administracinį pastatą su pirsu adresu Preila 103, Neringa, pagal 2004 metų projektą Nr. P-103-01-TP (1 t., b. l. 78, 82-83, 2 t., b. l. 98). Visų šių dokumentų pagrindu buvo pradėta detaliuosiuose planuose numatytų statinių statyba: poilsio namelių, Preilos ,,Botelio“ aptarnaujančio administracinio pastato statyba.

Ieškovas (apeliantas) ieškiniu siekia panaikinti atsakovo Neringos savivaldybės priimtus administracinius aktus kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei pripažinti negaliojančiomis jų pagrindu sudarytas sutartis ir pašalinti tokiais neteisėtais atsakovo veiksmais atsiradusius neigiamus padarinius – nugriauti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje (Preilos g. 101, 103, Preilos gyv., Neringos m.) neteisėtai pastatytus statinius ir taip apginti viešąjį interesą – Lietuvos kraštovaizdžio komplekso ir savitos etnokultūros paveldo – nacionalinės kultūros vertybių apsaugą.

Ginčui esminę reikšmę turi atsakovo Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 80, kuriuo buvo patvirtintas Preilos teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų Preilos gyvenvietėje, Neringos m., detalusis planas, ir 2003 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. 20, kuriuo buvo patvirtintas minėtoje Preilos gyvenvietės teritorijoje esančio uosto sklypo, suplanuoto 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 80 patvirtintu detaliuoju planu, detalusis planas. Būtent šių administracinių aktų pagrindu buvo priimti kiti ieškovo ginčijami administraciniai aktai bei sudarytos ginčo infrastruktūros plėtojimo sutartys. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad suplanuota teritorija patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano), patvirtintos 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 ,,Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ XII zoną, skirtą ūkinei ir komunalinei paskirčiai. Atsakovo patvirtintais detaliaisiais planais ginčo teritorija buvo suskaidyta, pakeičiant žemės naudojimo būdą, sklypo ribas, leidžiant joje (teritorijoje) naują statybą. Ginčo sprendimų priėmimo aiškinamuosiuose raštuose (1 t., b. l. 42-44, 73-74) nurodoma, kad teritorijos detaliojo plano sprendiniai paruošti pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko generalinį planą. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti Kuršių nerijos nacionalinio parko schemos (generalinis plano) pobūdį, jos tikslą ir reikšmę detaliajam planavimui.

Jau atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d.  Įstatymu ,,Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ patvirtinusi Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą garantavo valstybės piliečiams teisę į sveiką gamtinę ir gyvenamąją aplinką (20 str.), teisę naudotis kultūros laimėjimais, visomis Lietuvos ir pasaulinės kultūros vertybėmis (24 str.), taip pat įtvirtino kiekvieno Lietuvos piliečio pareigą saugoti gamtą, tausoti jos turtus, kurti sveiką gamtinę aplinką, rūpintis istorijos paminklų ir kitų kultūros vertybių išsaugojimu (42, 43 str.). Šiuo Įstatymu valstybė taip pat įsipareigojo rūpintis mokslo, nacionalinės kultūros ugdymu, dvasinių vertybių gausinimu ir puoselėjimu, kultūrinio palikimo - istorinių, architektūros, meno ir kitų kultūros paminklų apsauga ir jų plačiu naudojimu žmonių doroviniam ir estetiniam ugdymui ir kultūros kėlimui. Natūralios gamtinės aplinkos, jos atskirų objektų naudojimo ir apsaugos santykių teisinio reguliavimo pagrindai buvo įtvirtinti ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuria Lietuvos valstybė, o kartu ir kiekvienas jos pilietis įsipareigojo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, saikingai naudoti gamtos išteklius, juos atkurti ir gausinti, o ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (42 str. 2 d., 46 str. 3 d., 53 str. 3 d., 54 str.). Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime, akcentavęs valstybės konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, konstatavo, kad šią priedermę įgyvendindama valstybė gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Lietuvos valstybė taip pat įsipareigojo saugoti savo teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą ir pasaulio mastu, 1992 m. kovo 31 d. prisijungdama prie 1972 m. lapkričio 16 d. Paryžiuje priimtos Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos, Lietuvoje įsigaliojusios 1992 m. birželio 30 d., ir taip įgijo teisę siūlyti savo teritorijoje esančias vietoves įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Siekdama tapti Europos Sąjungos nare, derybose dėl narystės Europos Sąjungoje Lietuva taip pat išreiškė teigiamą poziciją aplinkos apsaugos srityje, įsipareigodama perkelti atitinkamų direktyvų nuostatas į nacionalinę teisę ir papildyti nacionalinę teisę būtinomis nuostatomis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas Nr. 935 „Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 234 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 935 ,,Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“). 2002 m. spalio 2 d. įstatymu Nr. IX-1115 Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. spalio 20 d. Florencijoje pasirašytą Europos kraštovaizdžio konvenciją – teisės dokumentą, išimtinai skirtą visų kraštovaizdžių Europoje apsaugai, tvarkymui ir planavimui. Šios konvencijos preambulėje Europos Tarybos valstybės narės pabrėžė kraštovaizdžio svarbų visuomenei rūpimą vaidmenį kultūros, ekologijos, aplinkos bei socialinėje srityse, jo (kraštovaizdžio) reikšmę formuojant vietos kultūrą, pripažindamos, kad kraštovaizdis yra viena iš pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių, prisidedančių prie žmonių gerovės ir įtvirtinančių Europos savastį; yra svarbi gyvenimo kokybės dalis žmonėms visur: miesto ir kaimo vietovėse, sunykusiose ir gerai sutvarkytose vietovėse, pripažintose nepaprasto grožio vietovėse ir įprastinėse vietovėse. Konvencijoje pabrėžta, kad kiekvienam, atsižvelgiant į kraštovaizdžio svarbą, dėl jo apsaugos, tvarkymo ir planavimo atsiranda teisės ir pareigos. Lietuvos valstybė nacionalinės ir tarptautinės teisės pagrindu prisiėmusi atitinkamus įsipareigojimus, kraštovaizdžio apsaugos santykius atitinkamai reglamentavo. Siekdama išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimoms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą, 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 1-1244 ,,Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba įsteigė Kuršių nerijos nacionalinį parką ir pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinti šio parko nuostatus, pažymėti jo ribas žemės naudojimo plotuose, parengti žemės skyrimo projektus ir suteikti Kuršių nerijos nacionaliniam parkui nuolatiniam naudojimui miškų urėdijų ir Valstybinio vandens fondo žemes, kurios įeina į nacionalinio parko ribas, taip pat suteikė jai (Vyriausybei) teisę keisti nacionalinių parkų ir rezervatų bei jų apsauginių zonų ribas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 283 patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko laikinuosius nuostatus, kuriuos pakeitė 1995 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1603 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, galioję iki 1999 m. kovo 25 d. Nuo minėto momento galiojo šio parko nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308, keisti 2004 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 759 ir įsigalioję 2004 m. birželio 20 d. Visuose Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatuose įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad šio nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, o parko teritorija tvarkoma pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 (Žin., 1994, Nr. 99-1977). Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius ir detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) (toliau – Nacionalinio parko planavimo schema) sprendiniams. Toks Nacionalinio parko režimas nustatytas siekiant išsaugoti unikalų kraštovaizdį, savitą Kuršių nerijos augaliją, taip pat miškus su sengirės fragmentais, gyvūniją, savitą kultūros paveldą, ir jo autentiškas pamario nekilnojamąsias kultūros vertybes, etnografines žvejų sodybas, senąsias vilas Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūrinius sluoksnius, memorialines vietas, puoselėti būdingas medinės architektūros tradicijas; atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus; išsaugoti Nacionalinio parko sausumos, marių ir jūros ekosistemų stabilumą; vykdyti tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos srityse; plėtoti pažintinę rekreaciją, reguliuoti ūkinę veiklą ir urbanizacijos plėtrą pagal Nacionalinio parko planavimo schemą, statinių formas ir tūrius riboti pagal gamtos ir kultūros vertybių apsaugos reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose; iškelti iš Nacionalinio parko teritorijos gamybos objektus, teršiančius aplinką ar nesusijusius su parko veikla ir jo gyventojų interesais, arba pakeisti jų veiklos pobūdį įstatymų nustatyta tvarka; propaguoti Kuršių nerijos gamtos vertybes, materialinės ir dvasinės kultūros paveldą bei jų apsaugą. Nuostatuose nurodyta, kad Nacionalinio parko sausumos teritorija pagal planavimo schemą skirstoma į konservacinę (gamtiniai rezervatai ir draustiniai), apsauginę, rekreacinę, gyvenamąją ir ūkinę funkcines zonas, apibrėžta parko teritorijoje draudžiama veikla (8 p.), pabrėžiant, kad bet kokia ūkinė, rekreacinė ar kita veikla neturi prieštarauti Nacionalinio parko paskirčiai, keisti jo kraštovaizdžio, teršti aplinkos, pažeisti ekologinės pusiausvyros, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių nerijoje“ Kuršių nerijoje (išskyrus Kuršių nerijoje esančias gyvenvietes) uždrausta statyti naujus ir perstatyti (rekonstruoti) esamus pastatus (statinius) ar įrenginius. Išimtiniais atvejais tokie pastatai (statiniai) ar įrenginiai gali būti statomi ir perstatomi (rekonstruojami) tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei leidus. Nuostatų 11 punkte nustatyta, kad Kuršių nerijos gyvenviečių detalieji planai, statinių, inžinerinių komunikacijų ir kitų objektų statybos projektai rengiami, derinami ir tvirtinami teritorijų planavimo normų sąvado ir statybos reglamentų nustatyta tvarka. Jų sprendiniai neturi prieštarauti Nacionalinio parko planavimo schemai. Nuostata imperatyvi ir jokių išlygų, alternatyvų nenumato.

Tokia Nacionalinio parko planavimo schema buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 ,,Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“. Nacionalinio parko schemos priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo laikinieji nuostatai, galioję iki 1996 m. birželio 1 d., kurie numatė dvi teritorijų planavimo rūšis: bendrąjį ir specialųjį. Specialiuoju teritoriniu planavimu numatyta nagrinėti ir reguliuoti ūkio šakos ar infrastruktūros teritorinį plėtojimą, specialios paskirties teritoriją ar kraštovaizdžio kompleksų tvarkymą, šiam kompleksui priskiriant žemėtvarką, miškotvarką, urbanistiką, rekreacinių bei saugomų teritorijų tvarkymą, komunikacijų išdėstymą. Minėtuose nuostatuose minimi tokie teritorinio planavimo dokumentai kaip generaliniai planai, administracinio suskirstymo planai, specialios paskirties teritorijų bei infrastruktūros planai, detalūs specialios paskirties planai ir kt. (5.1.1-5.3.2 p.). Taip pat nustatyta, kad specialiojo teritorinio planavimo dokumentai neturi prieštarauti bendrojo teritorinio planavimo dokumentams, taip pat miestų, ir kaimo gyvenviečių generaliniams planams (7 p.). Sprendžiant iš minėtų nuostatų Kuršių nerijos nacionalinis parkas priskirtinas kraštovaizdžio kompleksui ir jam planuoti turėjo būti taikomas specialusis planavimas (4 p.). Tačiau ginčui reikšmingas teritorinio planavimo dokumentas įvardintas Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu). Teritorijų planavimo laikinieji nustatai tokio teritorinio planavimo dokumento kaip schema nenumatė ir generalinio plano sąvokos nepateikė. Tačiau atsižvelgdama į Kuršių nerijos nacionalinio parko steigimo tikslus, ypatingą šios unikalios teritorijos reikšmę, jos (teritorijos) planavimo dokumento turinį ir jo privalomumą bei į žodžio ,,generalinis“ (lot. generalis) reikšmę (svarbus, pamatinis, pagrindinis, visa tai, kas bendra, visuotina, svarbiausia) (elektroninis „Lietuvių kalbos žodynas“, „Tarptautinių žodžių žodynas“, 1985 m., Vilnius), teisėjų kolegija sprendžia, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko schema (generalinis planas) tolygi bendrajam planui, kitaip dar vadinamam generaliniu planu (Teritorijų planavimo laikinieji nustatai). Tai, kad minėta schema yra pamatinis ir privalomas visiems planavimo proceso dalyviams planavimo dokumentas, patvirtina ir imperatyvi nuostata, teigianti, kad visų kitų planuojamų Nacionalinio parko teritorijoje esančių objektų (miestų, miestelių) tvarkymas ir jų bendrųjų bei detaliųjų planų sprendiniai neturi prieštarauti Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams (Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 283, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1603, galioję iki 1999 m. kovo 25 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308, keisti 2004 m. birželio 16 d. Nr. 759, įsigalioję 2004 m. birželio 20 d.). Nacionalinio parko planavimo schemos teisinę galią patvirtina ir 1993 m. lapkričio 9 d. Saugomų teritorijų įstatymas: 1993 m. lapkričio 9 d. įstatymo redakcijos ir 2000 m. birželio 27 d. įstatymo redakcijos 6 straipsnis, nustatęs, kad veiklos saugomose teritorijose apribojimai nustatomi nuostatuose ir kituose norminiuose dokumentuose, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo redakcijos, galiojančios ir šiuo metu, 5 straipsnis, nustatantis, kad veiklą saugomose teritorijose, kartu su Saugomų teritorijų, Aplinkos apsaugos, nekilnojamųjų kultūros vertybių, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos bei kitais įstatymais, reglamentuoja saugomų teritorijų nuostatai, šių teritorijų planavimo dokumentai, saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybės institucijų teises ir pareigas šiame procese reglamentuojantis 1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymas (įstatymo Nr. I-1120 redakcija, galiojusi nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gegužės 1 d.). Jame teritorijų planavimas apibrėžtas kaip kraštotvarkos (kraštotvarka – priemonių visuma žmonių veiklai teritorijoje organizuoti, socialinei, ekonominei, ekologinei politikai bei kultūriniam kraštovaizdžiui formuoti) reguliavimo procesas ir procedūra teritorijos ir žemės naudojimo tikslinei paskirčiai, prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, vandens, miškų fondo, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos teritorijoje plėtojimo teisėms nustatyti (2 str. 1 ir 2 p.). Šiame įstatyme apibrėžtas teritorijų planavimo procesas, jo tikslai (3 str.) leidžia daryti išvadą, kad teritorijų planavimas – tai juridinių ir fizinių asmenų veikla, kuria siekiama užtikrinti racionalų teritorijos panaudojimą, nustatant ar formuojant tam tikrų teritorijų juridinį statusą, kuris išreiškiamas teritorijų planavimo dokumentuose (planuose, projektuose, schemose), kuriuose raštu ir grafiškai (ant kartografinio pagrindo) užfiksuotos žinios apie teritorijas, žemės sklypus arba jų grupes, jų tvarkymo ir plėtojimo reikmes, sąlygas bei tvarką (2 str. 10 p.). Pagal apimtį numatytas bendrasis, specialusis ir detalusis planavimas (4 str. 2 d.), apibūdinant kiekvieno jų procesą, jo (proceso) rezultate patvirtinto plano teisinę galią (4 str., 5-20 str.). Prie specialiojo planavimo objektų, be kitų išvardintų, priskirtos ir saugomos teritorijos, jų sistemos, gamtos ir nekilnojamosios kultūros vertybės (10 str. 1-4 p.), o prie specialiojo planavimo dokumentų Teritorijų planavimo įstatymas priskyrė nacionalinių ir regioninių parkų planavimo schemas (11 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2007 m. birželio 27 d. nutartis), spręsdamas, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 ,,Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai pagal paskelbimo tvarką, analizavo šią schemą visa apimtimi, t. y. ,,Valstybės žiniose“ paskelbtus pagrindinius teiginius (tekstinę dalį) ir minėtame leidinyje nepaskelbtą grafinę dalį, ir konstatavo, kad ,,Lietuvos Respublikos teisės aktuose (išleistuose įstatymų leidžiamosios valdžios arba vykdomosios valdžios institucijų) buvo įtvirtinta principinė nuostata, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą)“ ir ,,jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinierinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendiniai negalėjo (iš šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad nors Nacionalinio parko planavimo schemos grafinė dalis, skirtingai nei tekstinė dalis, oficialiai viešai nebuvo paskelbta dėl itin didelės teisės akto apimties, formato, sudėtingos struktūros, techninių problemų, kylančių dėl grafinės dalies publikavimo vieninteliame teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinyje, vieninteliu teisės aktų paskelbimo būdu, tačiau dėl to šis teisės aktas nėra negaliojantis ir neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai, nes iš teisės aktų, reglamentuojančių teritorinio planavimo dokumentų rengimą, registravimą, paskelbimą ir įsigaliojimą, matyti, kad teisės subjektams turėjo būti (ir iš tikrųjų buvo) aišku, kur galima susipažinti su ,,Valstybės žiniose“ nepaskelbta Schema (jos originalais, kopijomis), o bylos nagrinėjimo eigoje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad Schemos galiojimas buvo pripažintas visuotinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

Nagrinėjamojoje civilinėje byloje esantys duomenys taip pat įrodo, kad ginčijamų detaliųjų planų rengimo proceso dokumentuose taip pat buvo nuorodos į Nacionalinio parko planavimo schemą, reikalaujant griežtai laikytis jos nuostatų. Todėl atsakovų teiginiai apie Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) kaip teisės akto negaliojimą yra nepagrįsti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) yra galiojantis teisės aktas, privalomas rengiant šio parko teritorijos detaliuosius planus.

Dėl ginčo teritorijai nustatyto režimo

Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą). Nutarimas įsigaliojo 1994 m. gruodžio 24 d. Nacionalinio parko planavimo schema susideda iš Pagrindinių teiginių ir grafinės dalies. Minėtame nutarime nurodyta, kad Nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) parengta pagal 1992 metais sudarytą ir suderintą su suinteresuotomis institucijomis parko kraštotvarkinio zonavimo schemos koncepciją. Nors ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojo 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1269 redakcija su patvirtintu Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) Bendrosios dalies 2 punktu, apibrėžiančiu šios schemos galiojimo laiką – iki 2005 metų, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 25 d., buvo pakeistas priedo „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai“ 2 punktas (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija), kuriame nebeliko nuostatos, kad Schema yra parengta „laikotarpiui iki 2005 metų“. Kaip jau minėta, Schema buvo įregistruota Teritorijų planavimo dokumentų registre, kur su šiuo teritorijų planavimo dokumentu galėjo susipažinti visi asmenys. Taigi Nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) apima Pagrindinius teiginius ir grafinę dalį. Be to, kaip nurodyta minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime, toks generalinis planas parengtas pagal 1992 metais sudarytą ir suderintą su suinteresuotomis institucijomis parko kraštotvarkinio zonavimo schemos koncepciją. Todėl visos Nacionalinio parko planavimo schemos dalys turi nagrinėjamos ir vertinamos bendrai, kartu su minėta koncepcija.

Planavimo schemos Bendroji dalis apibrėžia Kuršių neriją kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą Lietuvos ir Europos saugomų gamtos bei kultūros paveldo vertybių sistemoje, Nacionalinio parko bendrą sausumos, Kuršių marių akvatorijos ir Baltijos jūros akvatorijos plotą, Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) paskirtį sudarant sąlygas saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos, kultūros paveldo ir kraštovaizdžio vertybes bei rekreacinius išteklius; tęsti gyvenviečių statybų tradicijas ir sudaryti jose palankias gyvenimo sąlygas; plėtoti inžinerinę infrastruktūrą; plėtoti rekreacinę ir tradicinę ūkinę veiklą; demilitarizuoti teritoriją. Nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų apsaugos formas ir naudojimą suskirstyta į šias funkcines zonas: konservacinę (gamtiniai rezervatai, kraštovaizdžio draustiniai, urbanistiniai ir etnokultūriniai draustiniai); apsauginę; rekreacinę; gyvenamąją; ūkinę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo teritorija Preiloje patenka į Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) XII zoną, įvardinta kaip ūkinė (1 t., b. l. 24, 104, 117, 120-124). Generalinio plano sprendiniai numatė Preiloje sustabdyti savitikslio ir nesubalansuoto poilsio plėtimą, kurį skatina siauri vartotojiški interesai, neatitinkantys Nacionalinio parko nuostatų, o poilsiui ir sveikatos grąžinimui suteikti šioje teritorijoje vertybinę orientaciją, sutelkiant dėmesį į Kuršių nerijos ženklų, šio krašto istorijos, gamtos aplinkos savybių ir vertybių pažinimą, sukuriant tinkamus tų savybių ir vertybių apsaugos eksponavimo būdus, respektuojančius krašto savitumus. Kad būtų pasiektas šis tikslas, numatytas naujų poilsio namų statybos ir jų plėtimo stabdymas (1 t., b. l. 93). Nors kartu paminėta, kad tolimoje perspektyvoje (po 2005 m.) galima būtų ieškoti vietos gyvenamajai statybai plėsti Preilos pietuose už uosto, tačiau tai galima tik iškilus neišvengiamai būtinybei, konstatuojant, kad kitose vietose tinkamų statybai teritorijų nėra. Preilos uostas žymimas kaip ūkinės veiklos plėtojimo pagrindas, kuriame steigtini verslų, reikalingų Preilai ir visai Kuršių nerijai, bazė (pvz., tinklų remontas), nedidelis paslaugų centras pietinėje dalyje ties žvejų uostu – žvejų turgus. Galimi statiniai ne bet kokie, o tik tiek, kurie susiję su uosto ir visos ūkio zonos paskirtimi – tradicine žvejyba ir šio verslo produktų prekyba, t. y. atviri vieno aukšto paviljonai su dengtomis čerpėmis stoginėmis (1 t., b. l 96-97). Šį žvejų aptarnavimo centrą (C2) ir komunalinę zoną turi supti želdiniai, užstojantys pastatus nuo marių bei gyvenvietės pusės. Kitokios statybos galimos tik už kelio esančios sodybos vietoje, nugriaunant menkaverčius pastatus, sukuriant posesijos užstatymą iš pastatų, žvejų sodybos pastatų kopijų.

Taigi kaip teigiama Generalinio plano medžiagoje, Preilos ūkinės zonos tikslas – uosto kaip Preilos gyvenvietės verslo istorinio relikto atgaivinimas ir toks uostas turi tapti ūkinės veiklos plėtojimo pagrindu. Uosto teritorijos pašonėje numatytas planuojamos komunalinės ir ūkinės paskirties teritorijos rezervas. Ta linkme uostas ir turi būti tvarkomas.

Ginčo teritorijos paskirtis ir naudojimas pakankamai aiškūs. Jos ribų bei naudojimo būdo keitimas detaliaisiais planais nenumatytas. Taip pat akivaizdu, kad tai nėra rekreacinė zona, kuriai Generaliniame plane priskiriami gyvenviečių miško ir pajūrio kopų parkai bei rekreaciniai miškai. Rekreacinėje programoje numatyta, kad visoje Nacionalinio parko teritorijoje, išskyrus gamtinius rezervatus, bus plėtojama pažintinė rekreacija, kurios tikslas – supažindinti lankytojus su gamtos, kultūros ir istorijos vertybėmis. Bus skatinamas vandens turizmas ir sportas. Tačiau ir šioje zonoje statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje, kaip ir ūkinėje zonoje, nenumatyta. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas apie statybų galimybę tenkinant gyventojų, turistų ir poilsiautojų poreikius, taip pat ir ginčo teritorijoje, netinkamai aiškino Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) Bendrosios dalies 4.2, 4.3 ir 4.4 punktų nuostatas. Bendrojoje dalyje apibrėžta Kuršių nerijos bendro pobūdžio kryptys, tarp kurių numatyta: tęsti gyvenviečių statybų tradicijas ir sudaryti jose palankias gyvenimo sąlygas (4.2 p.), plėtoti inžinerinę infrastruktūrą (4.3 p.), plėtoti rekreacinę ir tradicinę ūkinę veiklą (4.3 p.). Taigi tik 4.2 punkte kalbama apie gyvenviečių statybų tradicijų tąsą, tokias statybas siejant su palankių gyvenimo sąlygų sudarymu gyvenvietėse. Nei 4.3, nei 4.4 punktuose nuostatų apie statybų galimybę rekreacinėse ir ūkinėse zonose nėra, o rekreacinės, ūkinės veiklos bei infrastruktūros plėtojimas nėra tolygus leidimui statyti tose zonose statinius poilsio ir turizmo paslaugoms teikti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo teiginys apie ,,numatymą vystyti tam tikras statybas turistų bei poilsiautojų poreikiams“ yra perteklinis. Teismas neatsižvelgė į Kuršių nerijos teritorijos funkcines zonas ir kiekvienai jų (zonų) nustatytą režimą, zonų paskirtį, jose galimą veiklą.

Teisėjų kolegija nesutinka su teismo teiginiu, kad Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) 12 punkto teiginys ,,Statyti naujų poilsio įstaigų gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nenumatyta“ nėra imperatyvus draudimas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovo ir jo pusėje esančių trečiųjų asmenų teiginiai apie draudimą statyti naujas poilsio įstaigas gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nepagrįsti. Žodžio ,,nenumatyta“ priešdėlis ,,ne“ reiškia neiginį, prieštaravimą ir taip suteikia žodžiui, su kuriuo jis vartojamas, neigiamą reikšmę, t. y. priešdėlis ,,ne“ paneigia tai, ką žymį pagrindinis žodis ,,numatyta“ (nužvelgti į tolį, į ateitį, ką būsiant, iš anksto numatyti) (elektorinis „Lietuvių kalbos žodynas“, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, 1972 m., Vilnius, „Kanceliarinės kalbos patarimai“, 2002 m., Vilnius). Taigi jei iš žodžio ,,numatyta“ galima būtų spręsti apie teigiamą perspektyvą – naujos statybos leidimą Nacionalinio parko teritorijoje ateityje, tai su dalelyte ,,ne“ žodis įgauna kitą, neigiamą, prasmę, leidžiančią teigti, kad ateityje to (naujų poilsio įstaigų) gyvenvietėse ir kitoje parko teritorijoje nebus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuostata ,,statyti naujus poilsio namus nenumatyta“ tolygi nuostatai ,,tai daryti draudžiama“. Šio teiginio (statybų plėtros draudimo) teisingumą patvirtina Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) objektas, tikslai ir uždaviniai bei interesas išsaugoti šią unikalią gamtos vertybę, dėl ko ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą, taip pat ir valstybės įsipareigojimas šią teritoriją saugoti ir perduoti su visomis tomis vertybėmis ateities kartoms. 1992 m. kovo 31 d. Lietuvos valstybė prisijungė prie Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos ir privalo jos laikytis.

Nagrinėjamoje byloje (13 t., b. l. 11-192, 14 t., b. l. 3-42) yra ekspertizės aktas, kurio tyrimas ir išvados apima teisės aktų, reglamentuojančių saugomų teritorijų, konkrečiai Kuršių nerijos nacionalinio parko, teisinį vertinimą, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) teisinę galią. Šiame akte, be teisės klausimo ir vertinimo, jokių kitų išvadų, susijusių su mokslo, technikos žinių taikymu nagrinėjamam ginčui, nėra. Teisės klausimo byloje sprendimas priskirtas teismui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks ekspertizės aktas neatitinka CPK 212 straipsnio reikalavimų ir įrodymų sąvokos (CPK 177 str.), todėl juo nesiremia.

Dėl detaliųjų planų sprendinių atitikties Nacionalinio parko planavimo schemai

Kaip jau minėta, ginčijamu 2000 m. rugsėjo 7 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 80 ,,Dėl teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų, Preilos gyv., Neringos m. detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas minėtos teritorijos detalusis planas, kuriuo naujai suplanuoti penki žemės sklypai, juose apibrėžtas žemės naudojimo būdas (komercijai ir rekreacijai), konkreti veikla, kuri tik iš dalies atitinka Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniais XII (ūkinėje) zonoje apibrėžtą veiklą (tradicinė žvejyba), taip pat naujai statytini objektai: 10 vieno aukšto apgyvendinimo pastatų (botelis), 310 kv. m užstatymo ploto pastatas uosto svečių tualetams, dušams, skalbykloms, virtuvės, maitinimo įstaigai bei administracijai, iki 50 vietų mechaninių transporto priemonių stovėjimo aikštelė (plane vadinama „parkingu“), skirta aptarnauti botelio svečius bei generaliniame plane numatytą gyvenvietės sportinių ir šventinių renginių zoną, kanalizacijos siurblinę, taip pat transformatorinės botelio bei generaliniu planu numatytos rezervinės gyvenamosios zonos priežiūrai, esamų pastatų rekonstrukcija.

Ginčijamu 2003 m. balandžio 23 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 20, patvirtinusiu Preilos uosto sklypo Neringoje detalųjį planą ir iš dalies pakeitusiu 2000 m. rugsėjo 7 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 80 patvirtintus detaliojo plano sprendinius, buvo suskaidytas sklypas Nr. 1: iš 6 948 kv. m ploto uosto sklypo išskirtas dar vienas 1 553 kv. m sklypas Nr. 1a rekreacijai, jachtų, valčių prieplaukoms statyti, įrengti ir eksploatuoti ir kitiems objektams (iki 300 kv. m užstatymo ploto pastatui) statyti.

Iš šių planavimo dokumentų turinio akivaizdu, kad jie prieštarauja šioje nutartyje aptartai Nacionalinio parko planavimo schemai (generaliniam planui), t .y. jais (ginčo planavimo dokumentais) neleistinai į atskirus sklypus suskaidyta ūkinės zonos paskirties teritorija ir pakeistas teritorijos, taip pat ir žvejų uosto, skirto atgaivinamam Preilos verslo istoriniam reliktui – žvejybai, plotas, ribos ir naudojimo būdas, skiriant ją (teritoriją) rekreacijai ir komercijai, paliekant nedidelę pakrantės juostos dalį, sumažinant funkcinį bendrumą turinčią ūkinę ir komunalinę uosto teritoriją taip pažeidžiant draudimą statyti naujus statinius: leista statyti poilsio namelių kompleksą (botelį), jam (kompleksui) ir uostui prižiūrėti skirtą administracinį pastatą, mechaninių transporto priemonių aikštelę, kitus objektus.

Valstybės, savivaldybės institucijos ir jų pareigūnai privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų ir jų nepažeisti. Priešinga veika (neveikimas) pakerta visuomenės pasitikėjimą valstybe, pažeidžia viešąjį interesą – tinkamą valstybės ir savivaldybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priimdama neteisėtus ginčo sprendimus, Neringos savivaldybė pažeidė minėtą viešąjį interesą, taip pat ir kitą viešąjį interesą – aplinkos apsaugą.

Ginčijamų sprendimų ir jais patvirtintų detaliųjų planų turinio atsakovai neginčija, tik savaip traktuoja Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) turinį ir jos nuostatų pobūdį, kurį palaikė ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatos yra rekomendacinės ir laisvai traktuojamos. Be abejo, rengiant minėtą teisės aktą, atliekant Kuršių nerijos teritorijos studiją, buvo pateikta atitinkama šios teritorijos sutvarkymo koncepcija, principai, kurie buvo panašūs į pasiūlymus, tačiau nuo to momento, kai šiuos projektinius pasiūlymus, įvardinus juos Kuršių nerijos nacionalinio parko schema (generaliniu planu), patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė, šis dokumentas tapo privalomu teisės aktu. Tokia pozicija išreikšta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime, nagrinėjusiame minėtos Schemos atitiktį Lietuvos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė 1999 m. kovo 19 d. redakcijos Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 10 punktą, kuriame teigiama, kad ,,pagal Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl statybų Lietuvos Respublikos pajūrio juostoje ir Kuršių nerijoje“ Kuršių nerijoje (išskyrus Kuršių nerijoje esančias gyvenvietes) uždrausta statyti naujus ir perstatyti (rekonstruoti) esamus pastatus (statinius) ar įrenginius išimtiniais atvejais tokie pastatai (statiniai) ar įrenginiai gali būti statomi ir perstatomi (rekonstruojami) tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei leidus. Teismas aiškino šią teisės normą atsakovams palankia linkme, nesiedamas jos su kitomis Nuostatų ir Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatomis, neatkreipė dėmesio į tai, kad Preila suskirstyta į funkcines zonas ir ginčo sprendiniai suplanuoti ne gyvenamojoje zonoje, o ūkinėje, kurioje tokie suplanuoti statiniai nenumatyti. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti rekreacinės zonos režimo ir šiai zonai pritaikyti ginčo planavimo sprendinius, nors ginčo planavimu neleistinai pertvarkyta į rekreacinę ūkinė zona. Taigi ši zona, jos režimas yra reikšminga nagrinėjamam ginčui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nenustatytos jokios išimtys, kurios būtų leidę taikyti ginčo administracinių aktų priėmimo metu galiojusių 1999 m. kovo 19 d. redakcijos Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 10 punkto nuostatą, be to, nėra ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo statyti pastatus ar senus rekonstruoti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, reikšminga tai, kad 2004 m. birželio 20 d. Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų redakcijoje minėto 10 punkto nuostatos neliko. Nuostatų turinys dar labiau orientuoja į Nacionalinio parko apsaugą. Šių nuostatų 11 punktas nurodo, kad ,,Nacionaliniame parke statiniai statomi, perstatomi, rekonstruojami pagal Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus <..>“. Minėto įstatymo 7 straipsnis, reguliuojantis statinių statybos sąlygas ir tvarką, išvardija statinius, kurie gali būti pajūrio juostoje. Tai statiniai, skirti vandens ištekliams naudoti ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti, kranto linijai stabilizuoti, natūraliai nešmenų pusiausvyrai atkurti bei kitoms vandens ūkio ar uosto reikmėms (užtvankų, krantinių, molų, pralaidų, pylimų, bangolaužių, bunų ir kt.); atstatomi stichinių nelaimių ir katastrofų metu sugriauti ar pažeisti statiniai; statomi laikinos priekrantės žvejybos laivų prieplaukos ir įrengiamos šių laivų saugojimo aikštelės; laikini paplūdimio aptarnavimo statiniai; rekonstruojami Nekilnojamojo turto registre įregistruoti individualūs gyvenamieji namai ir jų priklausiniai esamose sodybose, taip pat buvusių sodybų vietose nustačius juridinį faktą, statomi nauji individualūs gyvenamieji namai ir jų priklausiniai; rekonstruojami Nekilnojamojo turto registre įregistruoti esami poilsiautojų aptarnavimo ir poilsio statiniai. Taigi nė vienas iš ginčo detaliuosiuose planuose numatytų statyti pastatų ir statinių šioje teisės normoje nepaminėtas ir negali būti ir statomas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamų teritorijos detaliojo planavimo aktų teisėtumo – nepagrįstos. Nustatyti akivaizdūs detaliojo planavimo sprendinių, pakeitusių ginčo teritorijos juridinį statusą, įteisinusių ginčo teritorijoje draudžiamo pobūdžio plėtrą, prieštaravimai Kuršių nerijos nacionalinio parko schemai (generaliniam planui) vertinami kaip šiurkštūs: jų realizavimas kelia grėsmę Nacionalinio parko – unikalaus gamtinio ir istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio –  išlikimui, jo struktūros vientisumui. Todėl Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 80 ,,Dėl teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų, Preilos gyv., Neringos m. detaliojo plano patvirtinimo“ ir 2003 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. 20 ,,Dėl Preilos uosto sklypo, Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutarčiai dėl infrastruktūros plėtojimo“ naikintini kaip prieštaraujantys minėtiems aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžiantys jų imperatyvias nuostatas (CK 1.80 str., 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo 1 str. 4 d., 2 str. 5 p. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2000 m. spalio 11 d.), 4 str. 4 ir 8 p. (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2000 m. spalio 11 d. iki 2008 m. vasario 4 d.).

Kiti ieškovo ginčijami administraciniai aktai ir sutartys dėl infrastruktūros plėtojimo buvo priimti ir sudaryti remiantis ginčijamais Neringos savivaldybės tarybos sprendimais, kurie, kaip jau minėta, priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl pripažintini negaliojančiais. Dėl šios priežasties nelaikytini teisėtais minėtų sprendimų pagrindu priimti juos (sprendimus) realizuojantys ieškovo ginčijami administraciniai aktai (sudarytos sutartys): 2001 m. liepos 27 d. Neringos savivaldybės patvirtintas ir išduotas užsakovui Preilos ,,Botelio“ Preilos gyvenvietėje, Preilos g. 101, Neringos m., statybos projektavimo sąlygų sąvadas, 2003 m. vasario 27 d. išduotas statybos leidimas Nr. 62 statyti Preilos ,,Botelį“ adresu Preilos g. 101, Preilos gyvenvietė, Neringa, sklype, pažymėtame kadastro Nr. 2301-0002:02. Taip pat 2002 m. spalio 21 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 180 buvo pritarta sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo projektui tarp Neringos savivaldybės ir užsakovo (statytojo), įpareigojant savivaldybės merą šią sutartį pasirašyti, ir tą pačią dieną tokia sutartis Nr. 12 buvo pasirašyta, o 2003 m. balandžio 23 d. buvo pasirašyta Infrastruktūros plėtojimo sutartis Nr. 23. Išvardinti administraciniai aktai naikinami, o sutartys pripažįstamos negaliojančiomis kaip niekinės (CK 1.138 str. 7 d., 1.80, 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo 1 str. 4 d., 2 str. 5 p. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2000 m. spalio 11 d.), 4 str. 4 ir 8 p. (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2000 m. spalio 11 d. iki 2008 m. vasario 4 d.), 1996 m. kovo 19 d. Statybos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 7 d.) 23 str. 4 d., 9 d.).

Ieškinys dėl 2001 m. liepos 27 d. išduotų projektavimo sąlygų sąvado ir 2003 m. vasario 27 d. statybos leidimo Nr. 62 neteisėtumo buvo grindžiamas ir kitais pagrindais, t. y. tuo, kad projektavimo sąlygų sąvadas ir statybos leidimas išduoti nedalyvaujant Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, atsakingai už saugomų teritorijų apsaugą, taip pažeidžiant Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintų Nuolatinės statybos komisijos nuostatų dalies ,,Komisijos sudėtis“ 3, 3.5, 15 punktus ir Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, reikalaujančią laikytis žemės naudojimo režimą pajūrio juostoje nustatančio Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo specialaus plano. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, priimant ir išduodant minėtus administracinius aktus, buvo padarytas toks procedūrinis pažeidimas, tačiau jį (pažeidimą) teismas pripažino formaliu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiu pažeidimo vertinimu nesutinka ir pripažįsta apeliantų teiginius pagrįstais: tokiu procedūriniu pažeidimu, kai sprendžiant itin saugotinos teritorijos planavimo klausimą nedalyvavo ir nedavė pritarimo atsakingos institucijos atstovas, buvo pažeistos imperatyvios nuostatos ir tokiu būdu neužtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas bei priimtų sprendimų teisėtumas. Toks procedūrinis pažeidimas yra pagrindas pripažinti ginčo aktus neteisėtais ir juos panaikinti. 

Ginčas dėl 2004 m. kovo 31 d. Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinto Projektavimo sąlygų sąvado Nr. 18 ir 2004 m. lapkričio 2 d. Neringos savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus išduoto statybos leidimo Nr. 58 statyti administracinį pastatą su pirsu adresu Preila 103, Neringa, pagal 2004 metų projektą Nr. P-103-01-TP, išspręstas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 12 d. nutartimi – minėti aktai panaikinti. Pirmosios instancijos teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo šių reikalavimų, taip pat ir dėl restitucijos (išlaidų, patirtų vykdant sutartis dėl infrastruktūros plėtojimo, grąžinimo) taikymo ir šią bylos dalį nutraukė. Apeliacinio skundo dėl šios teismo sprendimo dalies nėra.

Dėl teisės pažeidimo padarinių pašalinimo

Visų minėtų nagrinėtų ir įvertintų aktų bei administracinių teismų panaikinto 2004 m. lapkričio 2 d. statybos leidimo pagrindu buvo pradėta detaliuosiuose planuose numatytų statinių statyba: poilsio namelių ir Preilos ,,Botelio“ aptarnaujančio administracinio pastato su pirsu statyba. Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų (Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, 6 t., b. l. 104-113, Statinio techninės ekspertizės akto, techninio projekto, 6 t., b. l. 76-102, VĮ Registrų centro pažymėjimų, t. 1, b. l. 154-163, t. 2, b. l. 67-73, pirkimo-pardavimo sutarčių) akivaizdu, kad Lietuvos valstybės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurio unikalus Nr. 2301-0002-0002, kadastrinis Nr. 2301/0002:2 Neringos m. k. v. (statybos leidime sklypas Preilos g. 101), pastatyta ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre penkiolika pastatų – poilsio namelių (baigtumas 62 proc.) (2.3-2.17 punktai), nuosavybės teise priklausančių atsakovui UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“, o žemės sklype (taip pat priklausančiame Lietuvos valstybei), kurio unikalus Nr. 4400-0108-7901, kadastrinis Nr. 2301/0002:102 Neringos m. k. v. (statybos leidime sklypas Preilos g. 103), pastatyta ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre pastatas – administracinis pastatas ir susisiekimo komunikacijos – pirsas (2.2, 2.5 punktai), nuosavybės teise priklausantys UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“. Pastarųjų pastatų (statinių) baigtumas nenurodytas (to neginčija ir šalys). Apeliantas (ieškovas) reikalauja šiuos statinius nugriauti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks reikalavimas – pagrįstas.

Nuosavybės teisės į tam tikrus daiktus įgijimo pagrindus nustato CK 4.47 straipsnis. Vienas iš tokių teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagrindų – naujo daikto sukūrimas statybos procese, tačiau toks statybos procesas turi būti teisėtas, t. y. statyba turi būti pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų. Tokia pozicija išreikšta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2009. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad neteisėtais ginčo aktais šiurkščiai pažeistos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatos, ir šių aktų pagrindu leista statyba yra neteisėta, o iš neteisės negali atsirasti teisė. CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti <...>. Koks statinys yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai.“ Šio straipsnio antroje dalyje nustatytos sankcijos, kurias teismas gali taikyti šalindamas neteisėtos statybos padarinius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009, pažymėta, kad CK 4.103 straipsnyje nustatytų neteisėtos statybos teisinių pasekmių taikymą lemia ne tik pažeidimo padarymo faktas, bet ir aplinkybės, kurios turi reikšmės taikant atitinkamą sankciją. Kurią iš įstatymo nurodytų sankcijų taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių. Teisminės neteisėtos statybos pasekmės turi būti taikomos atsižvelgiant į taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principą. Proporcingumo principas reikalauja surasti viešojo ir privataus interesų pusiausvyrą. Taigi teismas, spręsdamas neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių klausimą, turi laikytis ginčo šalių interesų derinimo principo.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad ieškiniu siekiama apginti viešąjį interesą – natūralios aplinkos apsaugą, ypač vertingą valstybės nuosavybės teisės objektą, itin brangintiną, visuotinę reikšmę turinčią ne tik nacionalinę, bet ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vertybę – Kuršių nerijos nacionalinį parką, taip pat užtikrinti statybų teisėtumą. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą, ir tai – visuotinai žinomas faktas (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas). Nacionalinis parkas taip pat yra ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo saugomas objektas, ypač vertinga vietovė, kuriai nustatytas ypatingas režimas ir kurią saugoti ne tik valstybės, bet ir kiekvieno juridinio ir fizinio asmens pareiga, o taip pat pareiga susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala šiam kraštui (žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai, kultūros paveldui) (Lietuvos Konstitucijos 54 str., Saugomų teritorijų įstatymo 6 str. ir kt. šioje nutartyje paminėti teisės aktai), nes bet kokia neteisėta žmogaus veikla kelia grėsmę šio unikalaus kampelio išlikimui, nepamatuojamo dydžio žalai atsirasti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė, kuri turi būti taikoma tik esminio teisinio intereso pažeidimo atveju, todėl, įvertinusi visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad neteisėtu detaliuoju planavimu ir jo pagrindu vykdytomis neteisėtomis statybomis Kuršių nerijoje (Preiloje), šiurkščiai pažeidus šio krašto tvarkymo režimą, sukelta grėsmė Kuršių nerijos išlikimui ir jos išsaugojimui ateinančioms kartoms ir tuo iš esmės pažeistas viešasis interesas. Lietuvos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Konstitucijos 23 ir 54 straipsnių nuostatas ir jų tarpusavio santykį, yra pažymėjęs, kad nuosavybė įpareigoja ir nuosavybės teisė nėra absoliuti, ir visi žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nebloginti jo būklės, nedaryti žalos gamtai (2005 m. gegužės 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proporcingumo principo reikalavimus, dėl išvardintų priežasčių prioritetą suteikia gamtinio bei istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio išlaikymui, bendros kraštovaizdžio struktūros bei jo estetinės vertės išsaugojimui, t. y. viešajam interesui. Kuršių nerijos nacionalinis parkas pripažįstamas didesnė vertybė, nei atsakovo UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“ į neteisėtas statybas investuotos piniginės lėšos. 

Siekiant pašalinti teisės pažeidimą ir ginčo teritorijoje atkurti pirminę padėtį, atsakovo UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“ neteisėtai sukurti ir įregistruoti viešame registre pastatai (statiniai) nėra teisėtas pagrindas nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą atsirasti ir ją įregistruoti, todėl jie (pastatai, statiniai) turi būti nugriauti ir išregistruoti iš viešo registro.

Įvertinusi pastatų (statinių) kiekį ir apimtį, teisėjų kolegija sprendžia, jog šeši mėnesiai –  pakankamas terminas, kad būtų įvykdytas teismo įpareigojimas.

Dėl ieškinio senaties

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prokuroras praleido ieškinio senaties terminą ginti viešąjį interesą teisme.

Ieškovas ginčijo dvejopo pobūdžio aktus – viešo administravimo subjektų priimtus administracinius aktus, kurių teisėtumo klausimą sprendžia administraciniai teismai (ABTĮ 15 str. 1 p.), ir šių administracinių aktų pagrindu sudarytus sandorius, priskirtus nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams (CK 1 str., CPK 25, 27 str.). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant šią Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatą, yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai kreipiamasi į teismą ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą ginant viešąjį interesą reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Taigi termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Teismas taip pat pažymėjo, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia. Panašios pozicijos dėl termino eigos pradžios prokurorui kreiptis į teismą laikomasi ir Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, 2008 m. kovo 14 d. civilinėje byloje Nr. 3K-38/2008), kurioje taip pat pabrėžiama, kad jeigu teismas konstatuoja, jog pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, arba buvo aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio atmetimas dėl senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties saugoti civilinių teisinių santykių stabilumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, 2006 m. vasario 7 d. padavė ieškinį Klaipėdos apygardos teismui (1 t., b. l. 1), kuriuo ginčijo individualius administracinius aktus, reikalaudamas pašalinti jų pagrindu padarytą teisės pažeidimą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, kad pagrindas inicijuoti kreipimąsi į teismą buvo 2005 m. lapkričio 10 d. Klaipėdos apygardos prokurorui pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos raštas ,,Dėl pažeidimų Kuršių nerijos nacionaliniame parke“ su priedais: dvi minėtos inspekcijos 2005 m. lapkričio 8 d. surašytos pažymos, devynių lapų Transporto ir ūkinės veiklos išvystymo projekto objektas ,,Preilos ir Pervalkos gyvenviečių ir apylinkių schemos dalį ,,Inžinieriniai tinklai, transportas, komunalinis ūkis, tomas IV, aštuoni lapai Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) Pagrindinių teiginių III tomą, šeši lapai Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) Preilos ir apylinkių principinio plano ir šeši lapai Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) Preilos siūlomo teritorijų naudojimo scheminio plano (1 t., b. l. 19-23). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2005 m. lapkričio 8 d. pažymose buvo tik paminėti ginčijami Neringos savivaldybės tarybos sprendimai, kuriais patvirtinti ginčo teritorijos detalieji planai, išvardyti jų nesutikimai su Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu) ir kitais teisės aktais. Šių dokumentų tyrimą ir vertinimą atliko Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra. Bylos duomenys įrodo, kad prokuratūra veikė pakankamai aktyviai, reikalavo papildomos medžiagos apie Nacionalinio parko režimą, ginčo teritorijoje esančią situaciją, kitus su detaliuoju planavimu susijusius administracinius aktus (b. l. 108-188). Paskutinio prokuratūroje gauto su byla susijusio dokumento – Neringos savivaldybės rašto su paaiškinimu dėl ginčijamų infrastruktūros sutartyse numatytų darbų realizavimo data – 2006 m. vasario 2 d. (1 t., b. l. 172). Pirmosios instancijos teismas, viešojo intereso pažeidimo tyrimo pabaigą susiejęs su 2006 m. sausio 7 d., šio fakto nepagrindė. Teisėjų kolegija, įvertinusi suinteresuotos institucijos pateiktą prokurorui bei paties prokuroro surinktą medžiagą, jos reikšmingumą bylai, laiką, per kurį jį surinkta, viešojo intereso sprendžia, kad vien 2005 m. lapkričio 10 d. pateiktų duomenų viešajam interesui konstatuoti nepakako, be to, pati situacija pakankamai sudėtinga. Tam, kad būtų konstatuotas viešojo intereso pažeidimas, situacija reikalavo išsamaus ir kruopštaus suplanuotos teritorijos, realios padėties joje, teritorijos režimo pagal Nacionalinio parko planavimo schemą, kitus norminių aktų reikalavimus, ginčo detaliųjų planų sprendimų atitikties nustatytam režimui ir kt. aplinkybių tyrimo. Be to, prokuroras, siekdamas visapusiškai apginti pažeistą viešąjį interesą, pareiškė ieškinį ne tik dėl savivaldybės sprendimų, patvirtinusių ginčo detaliuosius planus, bet pateikė ir kitus su tuo susijusius reikalavimus, ir tai taip pat įrodo prokuroro aktyvumą ginant pažeistas teises. Nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų visetas leidžia spręsti, kad 2006 m. vasario 2 d. buvo pakankamai duomenų, leidžiančių suvokti, kad viešasis interesas buvo pažeistas. Nuo tos dienos prasideda termino kreiptis į teismą eiga. Prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu 2006 m. vasario 7 d., t. y. laiku, ir ieškinio senaties termino nepraleido.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, atsakydama į visus esminius apeliacinių skundų argumentus, pripažindama atsakovų argumentus į apeliacinius skundus nepagrįstais, konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai, bylos faktinės aplinkybės ir teisės aktai leidžia pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria prokuroro ieškinys buvo nepatenkintas, kaip neatitinkančią CPK 263 straipsnio reikalavimų dėl netinkamai taikytų ir aiškintų materialinės teisės normų ir neteisingai įvertintų faktinių bylos aplinkybių (CPK 177, 178, 185 str.). Ši sprendimo dalis naikinama. Kita sprendimo dalis neapskųsta.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Pirmosios instancijos teismas sprendime išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą. Panaikinus šią sprendimo dalį, laikinosios apsaugos priemonės, pritaikytos 2006 m. kovo 6 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, lieka galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatas šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamoje byloje spendimas priimtas valstybės naudai. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p.). Ieškovas ir atsakovas Neringos savivaldybė yra atleisti nuo tokių išlaidų mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 5 p., 83 str. 2 d.), tačiau atsakovas UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“ nuo tokių išlaidų neatleistas ir privalo jas sumokėti valstybei. Bylinėjimosi išlaidų dydis nustatytas pagal reikalavimus, nukreiptus tiesiogiai šiam atsakovui (CPK 96 str. 1 d.). Žyminis mokestis už ieškinį sudaro 200 Lt, už apeliacinį skundą – 200 Lt, iš viso – 400 Lt (CPK 80 str. 1 d. 2 p.). Ši suma, o taip pat ir dalis išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu Klaipėdos apygardos ir Lietuvos apeliaciniame teismuose – 120,43 Lt priteistina iš atsakovo UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“ į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria nepatenkintas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti:

1. Neringos savivaldybės tarybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 80 „Dėl teritorijos nuo Preilos uosto iki greta esančių gyvenamųjų namų, Preilos gyv., Neringos m. detaliojo plano patvirtinimo“.
2. Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 20 „Dėl Preilos uosto sklypo, Neringa, detaliojo plano patvirtinimo ir pritarimo sutarčiai dėl infrastruktūros plėtojimo“.
3. Neringos savivaldybės administracijos 2003 m. vasario 27 d. statybos leidimą Nr. 62, išduotą G. V. , vėliau perregistruotą jo teisių perėmėjui UAB „Sabonio klubas ir partneriai“, statyti Preilos botelį adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa.

Pripažinti negaliojančiais:

1. Neringos savivaldybės administracijos 2001 m. liepos 27 d. išduotą Preilos botelio statybos adresu Preilos g. 101, Preilos gyv., Neringa, projektavimo sąlygų sąvadą.
2. 2002 m. spalio 21 d. sutartį Nr. 12 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“, sudarytą atsakovo Neringos savivaldybės su G. V. , jo teisių perėmėju UAB „Sabonio klubas ir partneriai“.
3. 2003 m. balandžio 23 d. sutartį Nr. 23 „Dėl infrastruktūros plėtojimo“, sudarytą atsakovo Neringos savivaldybės su G. V. , jo teisių perėmėju UAB „Sabonio klubas ir partneriai“.

Įpareigoti atsakovą UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ per šešis mėnesius nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos nugriauti nuosavybės teise priklausančius pastatus – poilsio namelius, esančius 0,9177 ha žemės sklype, unikalus Nr. 2301-0002-0002, kadastrinis Nr. 2301/0002:2 Neringos m. k. v., įregistruotus viešame registre: unikalus Nr. 4400-0150-4858, unikalus Nr. 4400-0150-4916, unikalus Nr. 4400-0150-4938, unikalus Nr. 4400-0150-4950, unikalus Nr. 4400-0694-2216, unikalus Nr. 4400-0694-2192, unikalus Nr. 4400-0694-2160, unikalus Nr. 4400-0694-2238, unikalus Nr. 4400-0694-2270, unikalus Nr. 4400-0694-2327, unikalus Nr. 4400-0694-2350, unikalus Nr. 4400-0694-2370, unikalus Nr. 4400-0694-2405, unikalus Nr. 4400-0694-2449, unikalus Nr. 4400-0694-2466, pastatytus Neringos savivaldybės administracijos 2003 m. vasario 27 d. išduoto statybos leidimo Nr. 62 statyti Preilos botelį pagrindu, ir esančius 0,1553 ha žemės sklype, unikalus Nr. 4400-0108-7901, kadastrinis Nr. 2301/0002:102 Neringos m. k. v., esančius nuosavybės teise priklausančius administracinį pastatą, unikalus Nr. 4400-0436-9439, ir susisiekimo komunikacijas – pirsą, unikalus Nr. 4400-0436-9693, statomus Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. lapkričio 2 d. išduoto statybos leidimo Nr. 58 pagrindu.

Panaikinti visų šių statinių teisinę registraciją atsakovo UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ vardu VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke.

Kitą teismo sprendimo dalį, kuria priimtas ieškovo atsisakymas nuo ieškinio ir byla nutraukta, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB ,,Sabonio klubas ir partneriai“ bylinėjimosi išlaidas valstybei: 400 Lt (keturis šimtus litų) žyminio mokesčio ir 120,43 Lt (šimtą dvidešimt litų keturiasdešimt tris centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėjai                                                                                                            Audronė Jarackaitė

                                                                                                                        Kazys Kailiūnas

                                                                                                                        Nijolė Piškinaitė