Civilinė byla Nr. L2-13123-769/2012
(Proceso Nr. 2-06-3-10693-2012-5)
Procesinio sprendimo kategorija 125.11.1.
(S)
KLAIPĖDOS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. rugsėjo 13 d.
Klaipėda
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Rasa Augustė, rašytinio proceso tvarka spręsdama kreditorės UAB „Blic kreditas“ pareiškimo skolininkei I. R. dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą,
n u s t a t ė :
kreditorė kreipėsi į teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą išieškoti iš skolininkės 1108,00 Lt skolos, 200,00 Lt skolos išieškojimo išlaidų, 206,15 Lt patirto nuostolio (negauto pelno), 18,25 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimo ribose.
Pareiškimą atsisakytina priimti.
Bylos dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos CPK 431–440 straipsniuose nustatyta tvarka (XXIII skyrius). Lietuvos Respublikos CPK 432 straipsnis numato, kad, jeigu šios normos nereglamentuoja tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo, taikomos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės.
Lietuvos Respublikos CPK 435 straipsnio nuostatos numato, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės (CPK 435 str. 2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos CPK 29 straipsnį, ieškinys (pareiškimas) pareiškiamas teismui pagal atsakovo (skolininko) gyvenamąją vietą. Kreditorė nurodė, kad skolininkės gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Iš teismui pateiktos kreditorės ir skolininkės sudarytos Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.1. punkto matyti, kad šalys susitarusios, kad ginčų sprendimo vieta – paskolos davėjo registruotos buveinės vietos adresas, kreditorės registruota buveinė – Žolynų g. 13-1, Klaipėdoje.
Nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir ETT formuojamai praktikai (LAT Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio
reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, 2009).
Nacionalinę Lietuvos vartotojų teisę iš esmės sudaro perkelta Europos Sąjungos vartotojų teisė. Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje" (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir kad, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).
Europos Teisingumo Teismas 2009 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C-243/08 dėl 2008 m. gegužės 22 d. Budaorsi Varosi Birosag (Vengrija) pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsėbet Sustiknė Gyorfi. Šioje byloje buvo sprendžiamas teismingumo klausimas tarp tos pačios kategorijos šalių: paslaugų teikėjo ir vartotojo, kaip ir Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateiktame pareiškime. Vengrijos teismo byloje nurodyta, kad 2004 m. gruodžio 12d. Sustiknė Gyorfi sudarė su Pannon abonentinę sutartį dėl mobiliojo ryšio telefono paslaugų teikimo. Sutartis buvo sudaryta naudojant Pannon pateiktą formuliarą, kuriame numatyta, kad pasirašydama sutartį Sustiknė Gyorfi susipažino su naudojimosi taisyklėmis, kuriose įtvirtintos bendrosios sutarties sąlygos ir kurios yra neatsiejama sutarties dalis, ir su jomis sutiko. Pagal šias naudojimosi taisykles abi pagrindinės bylos šalys pripažino teismo, kurio veiklos teritorijoje yra Pannon buveinė, jurisdikciją nagrinėti bet kokį dėl abonentinės sutarties kilusį ar su ja susijusį ginčą. Šios šalys nesiderėjo dėl šios jurisdikciją nustatančios sąlygos. Manydama, kad Sustiknė Gyorfi neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, Pannon, remdamasi minėta sąlyga, pateikė Budaorsi Varosi Birosag (teismas, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pagrindinė jos buveinė) pareiškimą dėl įpareigojimo sumokėti. Minėtas teismas pažymėjo, kad Sustiknė Gyorfi neturėjo gyvenamosios vietos, kuri priklausytų jo teritorinei jurisdikcijai. Šiomis aplinkybėmis Budaorsi Varosi Birosag (Vengrijos teismas), turėdamas abejonių dėl to, ar jurisdikciją nustatanti sąlyga, įtraukta į ginčijamos sutarties bendrąsias sąlygas, yra sąžininga, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus: „1. Ar direktyvos (93/13) 6 straipsnio l dalį, pagal kurią valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, galima aiškinti taip, kad pardavėjo ar tiekėjo sutartyje nustatyta nesąžininga sąlyga vartotojui nelaikoma neprivaloma ipso iure, nebent jeigu vartotojas šią nesąžiningą sąlygą sėkmingai užginčijo pareikšdamas atitinkamą ieškinį? 2. Ar direktyva (93/13) užtikrinama vartotojų apsauga reikalauja, kad, nepaisant procedūros rūšies ir to, ar tai yra ginčo procedūra, nacionalinis teismas ex officio įvertintų, ar jo nagrinėjama sutarties sąlyga yra nesąžininga, net jei nebuvo pateiktas toks prašymas, t. y. nebuvo tvirtinama, kad sąlyga yra nesąžininga, ir atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą ex officio išnagrinėtų pardavėjo ar tiekėjo nustatytą sąlygą? 3. Teigiamai atsakius į antrąjį klausimą, į kokius kriterijus nacionalinis teismas turi atsižvelgti ir juos įvertinti vykdydamas šią kontrolę?"
Prejudiciniame sprendime Teismingumo Teismas nusprendė, kad: 1. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio l dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga sutarties sąlyga yra neprivaloma vartotojui, ir šiuo atžvilgiu nėra reikalavimo, kad tokią sąlygą vartotojas būtų iš anksto sėkmingai užginčijęs. 2. Nacionalinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, išskyrus kai vartotojas tam prieštarauja. Nacionalinis teismas taip pat turi šią pareigą atlikdamas savo teritorinės jurisdikcijos patikrinimą. 3. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tokia sutarties sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinką kriterijus, dėl kurių ji pripažįstama nesąžininga Direktyvos 93/13 3 straipsnio l dalies prasme. Tai darydamas nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kad vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi ir kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso pardavėjo ar tiekėjo buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija spręsti ginčą, gali būti pripažinta nesąžininga.
Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare nacionalinių teisės aktų nuostatos derinamos su Bendrijos vartotojų teisių apsaugos acąuis nuostatomis, o nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir ETT formuojamai praktikai.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Europos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, priimtą iš esmės analogiškoje civilinėje byloje, kurioje aptarti nacionalinio teismo veiksmai privalomi sprendžiant pareikšto ieškinio (pareiškimo) teismingumo klausimą bylose, kurių viena šalis yra vartotojas; į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikta Vartojimo kredito sutartis sudaryta vartotojui prisijungus prie sutarties, t.y. jis buvo priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos šių sąlygų turiniui; todėl byloje pateiktos Kredito sutarties 8.1. punktas ex officio vertintinas kaip nesąžininga sutarties sąlyga, taip kompensuojant sutartinės vartotojo ir verslininko pusiausvyros nebuvimą. Kadangi Europos Teismingumo Teismas konstatavo nacionalinio teismo pareigą atlikti teritorinės jurisdikcijos patikrinimą, t.y. nustatyti tinkamą teismingumą bylose su vartotojais, atsižvelgiant į tai, kad vartotojas gyvena ne Klaipėdos miesto apylinkės teismo veiklos teritorijoje, šio ginčo sprendimas Klaipėdos miesto apylinkės teisme prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, Europos Teisingumo Teismo formuojamai praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Esant nurodytoms aplinkybėms ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kreditorės UAB ,,Blic kreditas“ pareiškimą skolininkei I. R. dėl teismo įsakymo išdavimo, atsisakytina priimti (Lietuvos Respublikos CPK 435 str. 2 d.). Kreditorei išaiškintina, kad su pareiškimu ji turi kreiptis į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą.
Atsisakius priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenagrinėtinas (CPK 147 str. 1 d.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 str. 2 d. 2 p., 435 str. 2 d., teismas
n u t a r i a :
atsisakyti priimti kreditorės UAB ,,Blic kreditas“ pareiškimą skolininkei I. R. dėl teismo įsakymo išdavimo ir kartu su priedais grąžinti pareiškimą padavusiam asmeniui.
Nutartis per septynias dienas, nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, gali būti skundžiama atskiruoju skundu per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.
Teisėja Rasa Augustė