Civilinė byla Nr. 3K-3-82/2012 (S)  

                                                                               Proceso Nr. NESUTEIKTAS                                                       

Procesinio sprendimo kategorija 87

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 6 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Baltijos didmena“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Coty Prestige Lancaster Group GmbH (Vokietija) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos didmena“ dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

              Byloje ginčas kilo dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo ir prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo (kitaip dar vadinamo „teisių išnaudojimo“, „teisių išsėmimo“, angl. exhaustion of rights) principo taikymo.

              Ieškovas teismo prašė: 1) uždrausti atsakovui UAB „Baltijos didmena“ Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą tualetiniu vandeniu, pažymėtu prekių ženklu „JOOP!“, kuris į Europos Bendrijos (nuo 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Sąjungos) teritoriją yra išleistas ne ieškovo bendrovės Coty Prestige Lancaster Group GmbH arba neturint šios bendrovės sutikimo (Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnis, 50 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 111, 113, 135 straipsniai). Ieškovas yra Europos Bendrijos (toliau – EB) prekių ženklų „JOOP!“ (Bendrijos prekių ženklo registracija Nr. 002786713), „JOOP“ (Bendrijos prekių ženklo registracija Nr. 002786408), skirtų žymėti 3 klasės prekėms pagal Nicos klasifikaciją, įskaitant parfumeriją ir tualetinį vandenį. Ieškovas nurodė, kad atsakovas Lietuvoje platina tualetinį vandenį, pažymėtą prekių ženklu „JOOP!“ (ieškovas vienoje iš atsakovo parduotuvių tinklo „PARFUM EXPRESS“ parduotuvių įsigijo tualetinio vandens buteliuką, pažymėtą šiuo prekių ženklu; serijos Nr. C7 0185178836, brūkšninio kodo Nr. 3414206000592). Tai yra JAV rinkai skirta prekė. Prekės, pažymėtos prekių ženklu „JOOP!“, kuriomis prekiaujama atsakovui priklausančiame prekybos tinkle „PARFUM EXPRESS“ ir kurių pavyzdį įsigijo ieškovas, nebuvo išleistos į EB (Europos Sąjungos (toliau – ES) rinką nei paties ieškovo, nei tai padaryta jo sutikimu, todėl jo teisės į prekes, pažymėtas ženklu „JOOP!“, nėra pasibaigusios (Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnis) ir ieškovas turi teisę uždrausti tretiesiems asmenims, taigi ir atsakovui, naudoti ieškovui priklausančius prekių ženklus savo ūkinėje–komercinėje veikloje. Ieškovas pažymi, kad atsakovas, atsikirsdamas į pareikštą pretenziją, nurodė, jog ieškovo teisės į prekes, pažymėtas šiuo prekių ženklu, EB (ES) yra pasibaigusios, taigi atsakovas be ieškovo sutikimo gali siūlyti, platinti ir (arba) importuoti prekių ženklais „JOOP!“ pažymėtą produkciją. Atsakovo teigimu, jis produkciją, pažymėtą nurodytais prekių ženklais, teisėtai įsigijo kitoje ES valstybėje narėje ir importuoja į Lietuvą, todėl ieškovo sutikimas (leidimas) nereikalingas, nes vykdomas paralelinis importas. Ieškovas pažymi, kad jis nedavė sutikimo (leidimo) atsakovui Lietuvos Respublikoje siūlyti, platinti ir (arba) importuoti prekių ženklais „JOOP!“ pažymėtą produkciją, skirtą ne EB (ES) rinkai, o atsakovas, Lietuvoje platindamas prekes, ieškovo skirtas ne EB (ES) rinkai, pažeidžia ieškovo, kaip šio prekių ženklo savininko, teises. Tiek ES teisė (konkrečiai 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo), tiek nacionalinė teisė numato vadinamąjį regioninį (EB) (ES) teisių pasibaigimo principą, o pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) (toliau – ESTT) aiškinimus, tarptautinis teisių išsėmimas pagal Europos Sąjungos teisę negalimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai; uždraudė atsakovui UAB „Baltijos didmena“ Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdyti prekybą tualetiniu vandeniu, pažymėtu prekių ženklu „JOOP!“, kuris į Europos Bendrijos rinką yra išleistas ne ieškovo Coty Prestige Lancaster Group GmbH arba neturint ieškovo Copy Prestige Lancaster Group GmbH sutikimo; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 5627 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina aplinkybę, kad tualetinio vandens buteliukas, pažymėtas prekių ženklu „JOOP!“ (serijos Nr. C7 0185178836, brūkšninio kodo Nr. 3414206000592), yra skirtas JAV rinkai. Prekes, pažymėtas ginčijamuoju prekių ženklu, atsakovas įsigijo ir įvežė iš kitos ES valstybės narės (Didžiosios Britanijos). Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad jis vykdė paralelinį importą, o ieškovo teisės ES yra pasibaigusios (Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnis). Fakto, kad ieškovo įsigyta produkcija yra skirta JAV rinkai, pakanka išvadai, jog nėra pagrindo vertinti aplinkybių, susijusių su ieškovo teisių pasibaigimu EB (ES). Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas prekes, pažymėtas prekių ženklu „JOOP!“, yra išleidęs ir į EB (ES) rinką; prekių, pažymėtų šiuo ženklu, galima įsigyti ir Lietuvoje (kosmetikos parduotuvėje „Douglas“). Tai rodo, kad prekių ženklo savininkas savo sutikimą dėl konkrečių prekių išleidimo į EB (ES) teritoriją yra įtvirtinęs konkrečiais veiksmais, o ne jos (pirmo išleidimo teisės) galbūt atsisakęs nutylėjimu. Teismas nelaikė pagrįstu atsakovo argumento, kad jis, įsigydamas prekes kitoje ES valstybėje narėje, neturi objektyvių galimybių ir pareigos patikrinti, kokiai rinkai yra skirta konkreti kvepalų pakuotė. Kaip nurodė teismas, atsakovas yra verslininkas, veikiantis savo rizika. Įsigydamas prekes su ketinimu jas vėliau paduoti, jis turi būti toks atidus ir rūpestingas, jog patikrintų, ar šios prekės yra įgyjamos teisėtai ir vėliau galės būti teisėtai realizuojamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo UAB „Baltijos didmena“ apeliacinį skundą, 2011 m. birželio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 5000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, ES ir nacionalinio teisinio reguliavimo nuostatas, ESTT praktiką, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nedavė atsakovui sutikimo (leidimo) siūlyti, platinti ir (arba) importuoti prekių ženklais „JOOP!“ pažymėtą produkciją ir neatsisakė savo teisės uždrausti išleisti jo gaminamas prekes, skirtas JAV rinkai, į EB (ES) rinką, o tarptautinis teisių pasibaigimas pagal ES teisę negalimas (Prekių ženklų įstatymo 38, 40, 50 straipsniai). Atsakovo veiksmai Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtent prekyba tualetiniu vandeniu, pažymėtu ieškovui priklausančiu prekių ženklu „JOOP!“, pažeidžia ieškovo, kaip šio prekių ženklo savininko, teises. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus dėl to, kad neva ieškovas neįrodė konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų, kurie pažeidžia ar ateityje gali pažeisti jo teises, bei galimos grėsmės jo teisių pažeidimui (CK 6.255 straipsnis). Dėl būsimų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš prevencinio ieškinio sąlygos, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo ieškinį ir uždraudė atsakovui atlikti neteisėtus veiksmus. Byloje nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai rodo, jog yra realus pavojus, kad atsakovas ir ateityje atliks (tęs) neteisėtus veiksmus, kuriais yra pažeidžiamos ieškovo teisės ir daroma žala. Dėl siekio apginti asmens teises nuo žalos darymo ateityje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas, prašydamas ieškiniu uždrausti atsakovui Lietuvos Respublikos teritorijoje prekiauti tualetiniu vandeniu, pažymėtu prekių ženklu „JOOP!“, kuris į EB (ES) teritoriją yra išleistas ne ieškovo arba neturint ieškovo sutikimo, siekė apginti savo teises nuo žalos darymo ateityje. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas jau yra atlikęs neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu ir yra realus pavojus, kad ir ateityje tokie veiksmai bus atliekami. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ir atsakovo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovui buvo uždrausta atlikti abstrakčius veiksmus, kurie pagal Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnį ir taip yra draudžiami bei dėl to, jog sprendimas yra sąlyginis, nes jį dėl ieškovo teisių pažeidimo priims ne teismas, o sprendimą vykdantis antstolis. Kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir CPK reikalavimus atitinkantį sprendimą uždrausti atsakovui Lietuvos Respublikoje prekiauti tualetiniu vandeniu, pažymėtu prekių ženklu „JOOP!“, kuris į EB (ES) rinką yra išleistas ne ieškovo arba neturint ieškovo sutikimo. Atsakovui buvo uždrausti atlikti ne abstraktūs, o konkretūs veiksmai (prekyba atitinkamu tualetiniu vandeniu). Sprendimo įvykdymas priklauso nuo to, atliks atsakovas ateityje konkrečius veiksmus ar ne. Jeigu atsakovas tokių veiksmų neatliks, tai reikš, kad teismo sprendimas yra vykdomas tinkamai ir ieškovui nereikės imtis priemonių dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Atsakovui manant, kad antstolis neturi teisės vykdyti teismo sprendimo, nes yra tinkamai laikomasi šiuo teismo sprendimu nustatyto draudimo, atsakovas galėtų CPK nustatyta tvarka ginčyti antstolio veiksmus, pateikdamas įrodymus, kad jis teismo sprendimą vykdo tinkamai. Kolegija taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl to, kad pareikštas ieškinys neatitinka CPK įtvirtintų reikalavimų, nes ieškinio pagrindas nesusietas su dalyku, bei dėl to, kad atsakovui neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais jis pažeidžia ieškovo teises, kaip ir tai, kokius įrodymus teikti bei kokių konkrečių veiksmų teisėtumą įrodinėti. Teismas pažymėjo, kad ieškovo teisių gynimui yra aktualūs tik būsimi atsakovo neteisėti veiksmai, kuriais jis gali pažeisti ieškovo teises ir padaryti žalos. Ieškinyje pareikštą reikalavimą pagrindžia nurodytas pagrindas, todėl ieškinys atitinka CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, kad savo veiksmais nepažeidžia ieškovo teisių, nes vykdo paralelinį importą, išsamiai analizavo veiksmus, kurie ieškovo yra nurodomi kaip pažeidžiantys jo teises. Teismas konstatavo, jog atsakovui yra visiškai akivaizdu ir aišku, kokius jo veiksmus ieškovas laiko savo teisių pažeidimu (prekyba tualetiniu vandeniu, pažymėtu prekių ženklu „JOOP!“, kuris į EB (ES) rinką yra išleistas ne ieškovo arba neturint ieškovo sutikimo). Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog vykdė paralelinį importą, ir tai, jog jo veiksmai, vertinant pagal Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio nuostatas, yra teisėti bei nepažeidžiantys ieškovo teisių. Atsakovas yra verslininkas, savo srities profesionalas, užsiimantis prekyba importuotomis prekėmis, valdantis šiomis prekėmis prekiaujančių parduotuvių tinklą „PARFUM EXPRESS“. Įsigydamas prekes, ketindamas jas vėliau parduoti, atsakovas privalo būti toks atidus ir rūpestingas, jog patikrintų, ar šios prekės yra įgyjamos teisėtai ir vėliau galės būti teisėtai realizuojamos. Priešingu atveju, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, atsakovas turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką, įskaitant ir riziką dėl prekių ženklo savininko intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.255 straipsnyje įtvirtintas prevencinio ieškinio sąlygas kartu su prekių ženklo savininko teisių gynybos būdais, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, kuris turėjo esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai išplėtė prevencinio ieškinio taikymo sąlygas, gindami prekių ženklo prekių ženklo savininko teises. Ieškovo teisę į prevencinio ieškinio patenkinimą pripažino be paralelinio importuotojo neteisėtų (būsimų) veiksmų ir realaus pavojaus (grėsmės), kad ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ar padaryta žalos, arba ateityje bus tęsiami teises pažeidžiantys veiksmai ar žalos darymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-415/2009). Prekių ženklų savininkams pareiškus tokio pobūdžio prevencinius reikalavimus, kai nėra būtinų sąlygų jo taikymui (CK 6.255 straipsnis), o teismams juos patenkinus, paralelinis importas, kartu ir laisvas prekių judėjimas visoje EB (ES) rinkoje būtų apribotas. Paraleliniams importuotojams būtų nepagrįstai atimta teisė teismine tvarka įrodinėti, kad prekių ženklo savininko teisės nepažeidžiamos, nes konkrečius galimus paralelinio importuotojo neteisėtus veiksmus nustatinėtų sprendimą vykdantis antstolis. Taip būtų pažeidžiamas ir viešasis interesas – vartotojų teisė prekes iš paralelinių importuotojų įsigyti mažesne kaina, iškreipiama paralelinio importo samprata ir reikšmė. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai uždraudė atsakovui atlikti abstraktaus pobūdžio veiksmus, kurių atlikimas ir taip yra negalimas (CK 6.246 straipsnis, Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnis). Tuo tarpu, tik pareiškus ieškinį, atsakovas nutraukė prekybą tualetiniu vandeniu, pažymėtu prekių ženklu „JOOP!“ (serijos Nr. C7 0185178836, brūkšninis kodas Nr. 3414206000592). Kasatorius pažymi, kad jam neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais atsakovas pažeidžia ieškovo teises, kaip ir tai, kokius įrodymus teikti, kokių savo konkrečių veiksmų teisėtumą įrodinėti. Be to, prekių ženklo savininko sutikimas išleisti prekes į EB (ES) rinką gali būti ir numanomas (ESTT 2001 m. lapkričio 20 d. prejudicinis sprendimas byloje Zino Davidoff SA ir kiti v. Tesco Stores Ltd ir kiti, sujungtos bylos C-414/99-C-416/99, Rink. 2001, p. I-8691). Kasatoriaus teigimu, pagal žemesnės instancijos teismų sprendimų prasmę, ar konkrečiu atveju tualetinis vanduo „JOOP!“ į EB (ES) rinką išleistas prekių ženklo savininko numanomu sutikimu ar ne, atliks ne teismas, o teismo sprendimą vykdantis antstolis. Kasatoriui šiuo atveju lieka vienintelė gynybos priemonė – antstolio veiksmų skundimas, ir taip jam eliminuojama teisė teismo tvarka ginčo teisena įrodyti, kad jo atlikti veiksmai – prekyba konkrečiu tualetiniu vandeniu „JOOP!“ – nepažeidžia prekių ženklo savininko teisių. Kasatorius taip pat pažymi, kad reali grėsmė (pavojus) nepreziumuojama. Jeigu panašaus pobūdžio ar analogiški veiksmai jau yra atlikti ir padarė žalos, tai tokia aplinkybė gali būti pagrindas tęsiamų veiksmų ar numatomų analogiškų veiksmų žalingus padarinius vertinti analogiškai, bet pagal CK 6.255 straipsnį šios aplinkybės nenumatytos kaip realios grėsmės ar neteisėtų veiksmų prezumpcija. Tokias aplinkybes privalo įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ v. UAB „Birių krovinių terminalas“, bylos Nr. 3K-3-73/2008; 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-415/2009). Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybių, patvirtinančių realios grėsmės ieškovo interesams buvimą, t. y. kad atsakovas planuoja ateityje atlikti veiksmus, keliančius realią grėsmę ieškovo interesams (atsakovas įvežė į Lietuvos Respubliką, planuoja įsigyti, prekiauti Lietuvos Respublikoje ne EB (ES) rinkai skirtu tualetiniu vandeniu, pažymėtu prekių ženklu „JOOP!“. Tačiau veiklos – paralelinės prekybos – vykdymas, kol nėra realios grėsmės, kad bus atlikti konkretūs teisę pažeidžiantys veiksmai, negali būti laikomas aplinkybe, keliančia grėsmę ieškovo interesams (Europos Sąjungos Sutarties 14(2) straipsnis, 28–30 straipsniai).

2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų tinkamumą, jų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 177-185 straipsniai), dėl ko skundžiamieji procesiniai sprendimai neatitinka jiems įstatymo keliamų reikalavimų (CPK 263, 270 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kiti v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Zb. K. v. K. K. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kiti v. AB „Rokiškio sūris“, bylos Nr. 3K-3-601/2005; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Atsakovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, jog prekių ženklu „JOOP!“ pažymėtą tualetinį vandenį jis įsigijo kitoje ES valstybėje narėje, įgyvendindamas ES teisės aktais garantuojamą laisvą prekių judėjimo teisę (Europos Sąjungos sutarties 14(2) straipsnis, 28–30 straipsniai). Vieninteliai įrodymai, kuriais prekių ženklo savininkas grindė galimą savo teisių pažeidimą, yra jo paties parengti duomenų bazės išrašai, neatitinkantys įrodymams keliamų objektyvumo ir patikimumo reikalavimų (CPK 177 straipsnis). Tokių įrodymų nepakanka prekių ženklo savininko teisių pažeidimui nustatyti, juolab kai byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog tas prekes atsakovas įsigijo ES (Didžiojoje Britanijoje). Kasatoriaus teigimu, paralelinis importuojas, būdamas sąžiningas ir protingas verslininkas, siekdamas adekvačiai ir operatyviai reaguoti į besikeičiančias rinkos sąlygas, įsigydamas laisvai ES rinkoje jau cirkuliuojančias prekių ženklu „JOOP!“ pažymėtas prekes, neturi jokios objektyvios galimybės be paties ženklo savininko įsikišimo ir jo valios nustatyti, kokiai rinkai skirtos prekės, imtis galimo prekių ženklo savininko teisių pažeidimo prevencijos ir užkirsti kelią tokių veiksmų atlikimui. Bylą nagrinėję teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, į šias reikšmingas aplinkybes, aiškinant sąžiningo ir protingo paralelinio importuotojo standartą, neatsižvelgė ir jų nevertino.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį palikti galioti nepakeistus; priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Bylą nagrinėję teismai, nustatę aplinkybes, pagrindžiančias ieškinio padavimo metu egzistavusį realų pavojų, kad atsakovas ir ateityje gali atlikti neteisėtus ieškovo (prekių ženklo „JOOP!“ savininko) išimtines teises pažeidžiančius veiksmus, kuriais jam (ieškovui) yra daroma žala, tinkamai sprendė dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo ir pagrįstai uždraudė Lietuvos Respublikos teritorijoje prekiauti tualetiniu vandeniu, pažymėtu nurodytu prekių ženklu, kuris į EB (ES) rinką buvo išleistas ne ieškovo ar nesant ieškovo sutikimo (CK 1.138, 6.255 straipsniai, Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnis). Veiksmai, kurie uždrausti atlikti atsakovui ateityje, yra individualizuoti teritorijos ir objekto rūšiniais požymiais; individualizuoti visus ateityje į rinką ketinamus išleisti tualetinio vandens, pažymėto prekių ženklu „JOOP!“, buteliukus, nurodant šių gaminių serijų numerius, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, ar gaminiai nėra skirti EB (ES) rinkai, objektyvai neįmanoma. Be to, atskleidžiant visus esamus ir būsimus kvepalų buteliukų serijų numerius ir jų sudarymo principus, būtų atskleista konfidenciali bendrovės informacija, leidžianti tretiesiems asmenims ja pasinaudoti nusikalstamu būdu (pakeičiant informaciją ant kvepalų pakuočių ir (arba) šiais kodais žymint suklastotas prekes). Vykdant žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus, atsakovo veiksmų teisėtumo vertinimas vykdymo procese nebus atliekamas; antstolis tik prižiūrės tinkamą priimtų procesinių sprendimų vykdymą. Jeigu atsakovas neatliks veiksmų, kurie uždrausti bylą nagrinėjusių teismų sprendimais, bus laikoma, kad teismų sprendimai vykdomi tinkamai ir ieškovui nereikės imtis priemonių dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino ir dėl realios grėsmės, kad ateityje ieškovui gali būti padaryta žalos.
2. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų tinkamumą reglamentuojančias proceso teisės normas, netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir paskirstė įrodinėjimo naštą (CPK 177–185 straipsniai), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų įrodymų vertinimo principų. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl paralelinio importo buvo padarytos visapusiškai ir objektyviai ištyrus bei įvertinus bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. I. ir kiti v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009). Šios kategorijos bylose būtent pardavėjas (atsakovas) privalo įrodyti, kad jis turėjo leidimą pateikti prekes į rinką, o ne išimtinių teisių turėtojas – kad tokio leidimo nėra davęs (ESTT 2001 m. lapkričio 20 d. prejudicinis sprendimas byloje Zino Davidoff SA ir kiti v. Tesco Stores Ltd ir kiti, sujungtos bylos C-414/99-C-416/99, Rink. 2001, p. I-8691). Dėl tokio sutikimo svarbos, išimtinių teisių, leidžiančių kontroliuoti pirmąjį prekių išleidimą į EB (ES) rinką, turėtojams jis turi būti išreikštas tokia forma, kad aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštų teisių savininko ketinimą atsisakyti išimtinių teisių. Paralelinis importuotojas, įsigydamas prekes, ketindamas jas vėliau parduoti Lietuvos Respublikos rinkoje tretiesiems asmenims, privalo įsitikinti prekių ženklo naudojimo teisėtumu ir pasirūpinti įrodymais, pagrindžiančiais prekių ženklo savininko turimų išimtinių teisių pasibaigimą (išnaudojimą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „GPP“ v. UAB „Acme“, bylos Nr. 3K-3-336/2011).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Dėl ženklo savininko teisių pasibaigimo principo (Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 1 dalis) aiškinimo ir taikymo

Prekių ženklų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vadinamasis regioninis ženklo savininko teisių pasibaigimo (dar kitaip vadinamo „teisių išnaudojimo“, „teisių išsėmimo“, angl. exhaustion of rights) principas – ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į EB (nuo 2009 m. gruodžio 1 d. – ES) rinką. Regioninis teisių pasibaigimo principas įtvirtintas ir ES teisėje, konkrečiai – 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) (tekstas svarbus EEE) 7 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai – anksčiau galiojusios 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios tarybos direktyvos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 7 straipsnio 1 dalis), 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) (tekstas svarbus EEE) 13 straipsnio 1 dalyje (atitinkamai – anksčiau galiojusio 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 13 straipsnio 1 dalis). Pasaulinėje praktikoje yra žinomi trys ženklo savininko teisių pasibaigimo principai: nacionalinis, regioninis ir tarptautinis. Teisėje įtvirtintas prekių ženklo savininko teisių pasibaigimo principas inter alia yra susijęs su prekių ženklų savininkų ekonominiais interesais, nes priklausomai nuo konkrečiame teisiniame reguliavime įtvirtinto teisių pasibaigimo principo teisių savininkas turi teisę „segmentuoti“ rinką. Prekių ženklų teisės doktrinoje yra įvairių diskusijų dėl kiekvieno iš minėtų teisių pasibaigimo principų privalumų ir trūkumų, tačiau svarbu pažymėti, kad ESTT, aiškindamas pirmiau nurodytų ES teisės aktų nuostatas, atmetė galimybę taikyti tarptautinį teisių pasibaigimo principą (žr., pvz., ESTT 1998 m. liepos 16 d. prejudicinį sprendimą byloje Silhouette International Schmied GmbH and Co. KG v. Hartlauder Handelsgesellschaft mbH, byla C-355/96, Rink., 1998, p. I-04799; 1999 m. liepos 1 d. prejudicinį sprendimą byloje Sebago Inc. And Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. GB-Unic SA, byla C-173/98, Rink., 1999, p. I-4103).

Pagal ESTT pateikiamus aiškinimus, viena iš pagrindinių taisyklių yra ta, kad tas asmuo, kuris remiasi teisių pasibaigimo principu, privalo įrodyti teisių išnaudojimo faktą ir jo turinį (ESTT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinis sprendimas byloje Van Doren + Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00, Rink., 2003, p. I-03051; taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Acme“ v. UAB „GPP“, bylos Nr. 3K-3-336/2011). Taigi bylos šaliai, teigiančiai, kad išimtinės teisės yra pasibaigusios, tenka šio fakto įrodinėjimo pareiga (onus probandi). Pirmiau nurodytame prejudiciniame sprendime ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad teisių savininko sutikimas išleisti prekių ženklu pažymėtas prekes į EEE rinką nepreziumuojamas, ir būtent ta ginčo šalis, kuri remiasi teisių pasibaigimu, turi tai įrodyti (29 paragrafas; taip pat žr. ESTT 2001 m. lapkričio 20 d. prejudicinį sprendimą byloje Zino Davidoff SA v. A and G Imports Ltd ir kiti, sujungtos bylos C-414/99-C-416/99, Rink., 2001, p. I-8691, 46, 54, 58 paragrafai). Be to, ESTT yra išaiškinęs, kad prekių ženklo suteikiamos teisės gali pasibaigti tik atskirų prekių vienetų, kurie buvo pateikti į rinką prekės ženklo savininko sutikimu, atžvilgiu (ESTT 1999 m. liepos 1 d. prejudicinis sprendimas byloje Sebago Inc. And Ancienne Maison Dubois & Fils SA v. GB-Unic SA, byla Nr. C-173/98, 22 paragrafas, Rink., 1999, p. I-4103). Pagal ESTT aiškinimus, teisių turėtojo sutikimas, jog prekes tiesiogiai į EEE rinką išleistų trečiasis asmuo, gali būti numanomas tiek, kiek toks sutikimas išplaukia iš aplinkybių, buvusių prieš prekių išleidimą į EEE rinką, tuo pat metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo išimtinių teisių. Siekiant užtikrinti prekių ženklu suteikiamų teisių apsaugą ir tam, kad būtų įmanoma vėliau išleisti į rinką šiuo prekių ženklu pažymėtas prekes be savininko teisės tai uždrausti, esminė sąlyga yra ta, kad šis savininkas galėtų kontroliuoti pirmąjį šių prekių išleidimą į EEE rinką, neatsižvelgiant į tai, kad šios prekės galėjo būti pirmą kartą išleistos į rinką už šios zonos ribų. Todėl grynai faktinė aplinkybė, jog atitinkamu prekių ženklu pažymėtos prekės pirmą kartą buvo išleistos į EEE rinką ar už jos ribų, savaime neturi jokios reikšmės taikant Direktyvos 89/104 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtinių teisių pasibaigimo taisyklę (ESTT 2009 m. spalio 15 d. prejudicinis sprendimas byloje Makro Zelfbedieningsgroothandel CV ir kt. v. Diesel SpA, byla C-324/08, Rink., 2009, p. I-10019, rezoliucinė dalis ir 32, 33, 35 paragrafai). Kaip nurodė ESTT 2010 m. spalio 28 d. prejudiciniame sprendime byloje Canon Kabushiki Kaisha v. IPN Bulgaria OOD, byla C-449/09 (Rink., 2010, p. 00000), Direktyva 89/104 susiaurina prekių ženklo savininkui suteiktos teisės išnaudojimą iki atvejų, kai prekės buvo išleistos į Europos ekonominės erdvės (EEE) rinką, ir leidžia šiam savininkui kontroliuoti pirmąjį jo prekių ženklu pažymėtų prekių išleidimą į EEE rinką. Iš to išplaukia, kad jeigu prekių ženklu pažymėtos prekės anksčiau nebuvo išleistos į EEE rinką paties šio prekių ženklo savininko arba su jo sutikimu, Direktyvos 5 straipsnis suteikia minėtam savininkui išimtines teises, be kita ko, leidžiančias jam uždrausti trečiosioms šalims importuoti minėtas prekes, jas siūlyti, išleisti į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti. Direktyvos 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad prekių ženklo savininkas gali prieštarauti šiuo prekių ženklu pažymėtų originalių prekių pirmajam išleidimui į EEE rinką be jo sutikimo (Sprendimo rezoliucinė dalis ir 22-24, 26 paragrafai).

ESTT dar 2001 m. lapkričio 20 d. prejudiciniame sprendime byloje Zino Davidoff SA v. A and G Imports Ltd ir kiti, sujungtos bylos C-414/99-C-416/99 (Rink., 2001, p. I-8691) nurodė, kad: 1) 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos 89/104/EEB valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti, iš dalies pakeistos 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimu, 7 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad prekių ženklo savininko sutikimas dėl prekybos Europos ekonominės erdvės viduje šiuo ženklu pažymėtomis prekėmis, kurios anksčiau paties savininko ar su jo sutikimu buvo išleistos į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, gali būti numanomas iš faktų ir aplinkybių, buvusių iki išleidžiant prekes į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, išleidimo metu ar atsiradusių po tokio išleidimo, ir, nacionalinio teismo vertinimu, nedviprasmiškai įrodančių savininko atsisakymą savo teisės prieštarauti prekių išleidimui į Europos ekonominės erdvės vidaus rinką; 2) sutikimas negali būti numanomas: a) iš to, kad prekių ženklo savininkas nepranešė visiems vėlesniems prekių, išleistų į rinką už Europos ekonominės erdvės ribų, pirkėjams apie savo prieštaravimą dėl jų pardavimo Europos ekonominės erdvės viduje; b) iš to, kad ant pačių prekių nėra įspėjimo apie draudimą išleisti prekes į Europos ekonominės erdvės rinką, c) iš fakto, kad prekių ženklo savininkas perleido ženklu pažymėtų prekių nuosavybės teisę, nenustatydamas jokių išlygų sutartyje, ir kad pagal sutarčiai taikytiną teisę, nesant tokių išlygų, perleista nuosavybės teisė apima neribotą perpardavimo teisę ar bent jau teisę vėliau parduoti prekes Europos ekonominės erdvės viduje; 3) prekių ženklo savininko turimų išimtinių teisių išnaudojimui nesvarbu tai: a) kad ženklu pažymėtų prekių importuotojas nežino apie savininko prieštaravimą jų išleidimui į Europos ekonominės erdvės rinką ar draudimą bet kam, išskyrus įgaliotus platintojus, parduoti jas ten, arba b) kad įgalioti platintojai ir didmenininkai nenustatė savo pirkėjams jokių su šiuo prieštaravimu ar draudimu susijusių sutartinių apribojimų, nors jie patys buvo prekių ženklo savininko apie juos informuoti.

Esant tokiam pasirinktam teisiniam reguliavimui ir nurodytiems ESTT aiškinimams, kasacinio skundo argumentai dėl laisvo prekių judėjimo teisės, įtvirtintos ES pirminėje teisėje, ribojimo (kasatoriaus teigimu, jis, prekes, pažymėtas prekių ženklu „JOOP!“, įsigijo kitoje ES valstybėje) yra nepagrįsti ir atmestini. Šiuo atveju svarbu tai, jog atsakovas neįrodė, kad prekės (atskiri prekių vienetai) EEE rinkoje buvo su prekių ženklų „JOOP!“ (Bendrijos prekių ženklo registracija Nr. 002786713), „JOOP“ (Bendrijos prekių ženklo registracija Nr. 002786408) savininko sutikimu. Byloje nustatyta, kad atitinkami prekių vienetai buvo skirti JAV rinkai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, savininkui prieštaraujant dėl tokių prekių (skirtų JAV rinkai) platinimo ES, o atsakovui, kuriam tenka įrodinėjimo pareiga (onus probandi) įrodyti priešingai (t. y. kad prekės EEE rinkoje yra su savininko sutikimu), to nepadarius (CPK 178 straipsnis), bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė dėl ieškovo teisių pažeidimo. Kartu pažymėtina, kad pagal ESTT praktiką pripažįstama taip pat ir galimybė įrodinėjimo naštą paskirstyti kitaip, t. y jog ieškovas (prekių ženklo savininkas) įrodytų, kad jo teisės EEE nėra pasibaigusios (pavyzdžiui, atsakovas įrodo, jog tuo atveju, jeigu įrodinėjimo našta perkeliama jam, yra reali nacionalinių rinkų padalijimo rizika, ypač, jeigu prekių ženklo savininkas savo prekėmis EEE prekiauja naudodamasis išimtinės distribucijos sistema, pan.) (žr. ESTT 2003 m. balandžio 8 d. prejudicinį sprendimą byloje Van Doren + Q. GmbH v. Lifestyle sports + sportswear Handelsdesellschaft mbH and Michael Orth, byla Nr. C-244/00, Rink., 2003, p. I-03051). Tokių aplinkybių byloje nenustatyta.

Dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo

Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio prekių ženklo savininko teisių gynimo būdus, 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad savininkas (taip pat kiti įstatyme nurodyti subjektai, turintys locus standi) įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žalos. Ieškovas šioje byloje prašė uždrausti atsakovui vykdyti prekybą tualetiniu vandeniu, pažymėtu prekių ženklu „JOOP!“, kuris į ES teritoriją yra išleistas ne ieškovo bendrovės arba neturint šios bendrovės sutikimo. Šis lex specialis (prekių ženklų teisėje) įtvirtintas teisių gynimo būdas atitinka CK 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytą civilinių teisių gynimo būdą (civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti (prevencinis ieškinys). Tai vadinamasis apsauginis teisių gynimo būdas. Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas ieškiniui pareikšti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę. Byloje nustatyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, nes prekiavo tualetiniu vandeniu, pažymėtu prekių ženklu „JOOP!“ (atitinkamais prekių vienetais), neturėdamas šio prekių ženklo savininko sutikimo ir nepasibaigus ženklo savininko teisėms ES (atskiri prekių vienetai buvo skirti JAV rinkai). Kasatorius teigia, kad, tik pareiškus ieškinį, jis nutraukė prekybą minėtu prekių ženklu pažymėta produkcija. Vis dėlto, teises pažeidžiantys veiksmai buvo atlikti, o tai, kad ieškovui pareiškus ieškinį, atsakovas nutraukė prekybą šiuo prekių ženklu pažymėtomis prekėmis, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai tenkino ieškinį. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę bylos faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad išlieka neteisėtų (būsimų) veiksmų ir realaus pavojus (grėsmė), jog ateityje teises pažeidžiantys veiksmai gali būti atlikti ir padaryta žalos (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. Ž. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-415/2009).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad tuo atveju, jeigu atsakovas neatliks ieškovo teises pažeidžiančių veiksmų, tai reikš, jog teismo sprendimas yra vykdomas tinkamai ir priverstinio vykdymo nereikės. Tai, kad kasatorius yra paralelinis importuotojas, nereiškia, jog jis, neturėdamas prekių ženklo savininko sutikimo, gali prekiauti prekėmis, pažymėtomis prekių ženklu, į kurį pagal teisinį reguliavimą prekių ženklo savininko teisės nėra pasibaigusios (tai nebuvo įrodyta proceso teisės normų nustatyta tvarka). Tokie argumentai, kuriuos nurodo kasatorius kasaciniame skunde, reikštų, kad apskritai negalima prevencinio ieškinio tenkinimo galimybė, kai, pareiškus ieškinį, atsakovas nutraukia neteisėtus veiksmus, kaip ir drausti prekiauti prekėmis, pažymėtomis prekių ženklu, kai prekių ženklo savininko teisės ES nėra pasibaigusios, jeigu tik atsakovas yra paralelinis importuotojas. Kasatorius teisingai nurodo, kad būsimi neteisėti (teises pažeidžiantys) veiksmai ir reali žalos grėsmė ateityje nepreziumuojama. Kiekvienu atveju, įvertinus visas bylos faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, dėl to sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, pagrįstomis bylos aplinkybių analize ir byloje surinktais įrodymais (CPK 177–185 straipsniai). Kasatorius nei bylos nagrinėjimo metu, nei kasaciniame skunde nurodomais argumentais nepaneigia teismo padarytų išvadų, kaip ir ieškovo pateiktų įrodymų. Priešingų pateiktiems įrodymams, t. y. įrodančių, kad prekių ženklo savininko teisės ES yra pasibaigusios, kaip jau buvo minėta, nepateikta (CPK 178 straipsnis). Kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų tinkamumą, jų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, dėl ko skundžiamieji procesiniai sprendimai neatitinka jiems įstatymo keliamų reikalavimų, yra nepagrįsti ir atmestini (CPK 176–185, 263, 270 straipsniai).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė ginčui išspręsti aktualias teisės normas, priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus. Kasacinis skundas atmestinas, o bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai paliktini galioti nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Kadangi kasacinis skundas atmetamas, tai išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme (17,85 Lt; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. kovo 6 d. pažyma), priteistinos iš kasatoriaus (atsakovo) (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 340 straipsnio 5 dalis). Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašė jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nenurodė, kokias bylinėjimosi išlaidas prašo priteisti, bet iš procesinės bylos baigties pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose akivaizdu, kad turima omenyje atstovavimo išlaidos kasacinės instancijos teisme. Pareikšdamas šį prašymą, ieškovas įstatymų nustatyta tvarka nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis), todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 27 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 7 d. nutartį palikti galioti nepakeistus.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos didmena“ (juridinio asmens kodas 125702927) 17,85 Lt (septyniolika litų 85 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.