Civilinė byla Nr. 3K-3-438/2012 (S)

                   Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01923-2011-6

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 11.9.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. V. ieškinį atsakovui kooperatinei bendrovei Lietuvos kooperatyvų sąjungai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

              Ieškovė nuo 1976 m. dirbo Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos centrinėje laboratorijoje, nuo 1986 m. – inžiniere technologe. 2007 m. vasario 7 d. darbo sutartis su ieškove nutraukta šalių sutarimu.

              Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo DK 125 straipsnio pagrindu neteisėtu, negrąžinti jos į darbą ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę  ir nustatyti, jog ji atleista pagal DK 297 straipsnio    4 dalį, priteisti procesines palūkanas, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

              Ieškovės teigimu, 2011 m. vasario 1 d. jai buvo pateiktas 2011 m. sausio 27 d. atsakovo pasiūlymas nutraukti nuo 2011 m. vasario 1 d. darbo sutartį šalių sutarimu, išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją. Su pasiūlymu ji nesutiko, tačiau 2011 m. vasario 3 d. vyriausiasis vadybininkas K. G. jėga išreikalavo jos sutikimą darbo sutartį nutraukti pagal 2011 m. sausio 27 d. pasiūlymą. Ieškovės teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ji patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, sukrėtimo, streso, pablogėjo jos sveikatos būklė, nepagrįstai nuvertintas jos indėlis atsakovo įmonėje.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, pripažino ieškovės atleidimą iš darbo DK 125 straipsnio pagrindu neteisėtu, nutraukė darbo sutartį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisė iš atsakovo ieškovės naudai          14 771,74 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2011 m. vasario 7 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 881,71 Lt  bylinėjimosi išlaidų, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas iš ieškovės atsakovo darbuotojų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų nustatė šias aplinkybes: ieškovės darbinė veikla pagal pareiginius nuostatus buvo susijusi su duonos pramone; 2010 m. spalio 28 d. atsakovas pardavė UAB „Pasvalio duona“, kurios veiklą kuravo ieškovė; atsakovui pardavus UAB „Pasvalio duona“, sumažėjo ieškovės darbo apimtis, todėl ji ir atsakovo direktorius aptarė kelis darbo santykių variantus: darbo sąlygų pakeitimą (veikla su visuomeninio maitinimo įmonėmis ir likusiomis įmonėmis duonos pramonės srityje, tačiau tik pusę etato) arba darbo santykių pasibaigimą; ieškovė su darbo sąlygų pakeitimu nesutiko, dėl darbo santykių pasibaigimo tuo metu galutinis sprendimas nepriimtas, nes ji susirgo; ieškovė buvo nedarbinga nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. sausio 21 d.; 2011 m. sausio 24 d. atvykusi į darbą, ji buvo pakviesta pas direktorių, kuris pakartotinai siūlė svarstyti jos atleidimo iš darbo aplinkybes; 2011 m. sausio 27 d. atsakovas parengė pasiūlymą nuo 2011 m. vasario 1 d. nutraukti sutartį pagal DK 125 straipsnį, išmokant kompensaciją už nepanaudotą 21 kalendorinę dieną kasmetinių mokamų atostogų ir 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją; apie šio pasiūlymo turinį ieškovė buvo informuota žodžiu 2011 m. sausio 28 d., tačiau jai įteiktas vasario 1 d.; 2011 m. sausio 31 d. ieškovė pateikė prašymą suteikti jai kasmetines apmokamas atostogas nuo 2011 m. sausio 31 d. iki 2011 m. vasario 19 d. ir išvyko į polikliniką atlikti tyrimų; jai būnant poliklinikoje paskambino K. G. ir pasakė po procedūrų grįžti į darbą, be to, direktorius pareikalavo pasiaiškinimo dėl situacijos; tą pačią dieną direktorius priėmė įsakymą, kuriuo padidino vyriausiajam vadybininkui K. G. darbų apimtį, o nuo 2011 m. vasario 1 d. paskyrė ieškovei kuruoti UAB „Jurbarko duona“ ir UAB „Prienų duona“; ieškovė su įsakymu buvo supažindinta, tačiau nesutiko, nurodydama, kad keičiasi jos darbo sąlygos. Teismas byloje esančių aplinkybių pagrindu nenustatė, kad ieškovė būtų sutikusi su 2011 m. vasario 1 d. jai pateiktu 2011 m. sausio 27 d. pasiūlymu nutraukti darbo santykius šalių susitarimu; nurodė, kad 2011 m. vasario 3 d. ieškovė pateikė atsakovui pakartotinį prašymą suteikti jai kasmetines atostogas 2011 m. vasario 3–22 d. dėl labai pablogėjusios sveikatos ir vasario 7 d. ruošiamos širdies operacijos; šio prašymo direktorius taip pat nesprendė; 2011 m. vasario 3 d. ieškovė sausio 27 d. pasiūlyme savo ranka įrašė, kad sutinka su atsakovo pasiūlymu būti atleista (pagal susitarimą) nuo vasario 7 d.; tą pačią dieną direktorius priėmė įsakymą, kuriuo nuo 2011 m. vasario 7 d. nutraukė darbo sutartį su ieškove šalių sutarimu ir įpareigojo vyriausiąją buhalterę išmokėti priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir sutartą 7 mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio kompensaciją; su šiuo įsakymu ieškovė supažindinta tą pačią dieną; 2011 m. vasario 4 d. eidama į darbą ieškovė paslydo, nukrito, patyrė traumą ir nuo 2011 m. vasario 4 d. iki 2011 m. vasario 10 d. buvo nedarbinga; vasario 8 d. atsakovas gavo ieškovės vasario 6 d. išsiųstą prašymą panaikinti darbo sutarties nutraukimą šalių sutarimu, kuriame nurodyta keletas priežasčių, tarp jų ir ta, jog darbo sutarties nutraukimas neatitiko šalių tikrosios valios – darbdavio valia primesta kitai šaliai, esant psichologiniam spaudimui, kryptingai ir nuosekliai daromiems veiksmams; 2011 m. vasario 21 d. atsakovas atsisakė tenkinti šį ieškovės prašymą, nurodydamas, kad jam atsisakius duonos kepimo įmonių veiklos bei pardavus šių įmonių akcijas inžinierės technologės pareigos nereikalingos.

Kadangi ieškovė nesutiko, kad sausio 27 d. pasiūlyme nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu esantis įrašas apie jos sutikimą nutraukti darbo teisinius santykius yra išreikšta tikroji jos valia, tai teismas siekė išsiaiškinti, ar šiame pasiūlyme išreikšta ieškovės valia buvo suformuota dėl atsakovo vykdomo psichologinio spaudimo ar atliekamų neteisėtų veiksmų. Ištyręs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad iniciatyva dėl darbo sutarties nutraukimo kilo iš atsakovo; septynių mėnesių išmokos dydį lėmė ne ieškovės nurodymas – ji, žinodama, kad inžinierės technologės pareigos atsakovui nebereikalingos, o atsakovo siūlomas kito pobūdžio darbas jai nepriimtinas, kaip galimus vertino darbo sutarties nutraukimo pagal CK 129 straipsnį padarinius ir būtent šių padarinių pagrindu formavo savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, pripažino mažai tikėtina atsakovo direktoriaus nurodomą aplinkybę, kad jam nebuvo svarbi darbo sutarties nutraukimo su ieškove data (neva nereikia kreipti dėmesio į sausio 27 d. pasiūlyme nurodytą vasario 1 d. nutraukti darbo santykius). Teismas pažymėjo, kad ieškovė po ilgai trukusios ligos į darbą grįžo sausio 24 d. ir tą pačią bei kitą dieną direktorius kvietė ją aptarti darbo sutarties nutraukimo aplinkybių, po dviejų dienų pasirašė rašytinį pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu; šiame pasiūlyme atsakovas nustatė terminą po penkių dienų nutraukti darbo sutartį, be to, nesiėmė nei spręsti sausio 31 d. ieškovės pateikto prašymo išleisti ją kasmetinių apmokamų atostogų, nei keisti atitinkamai siūlomo šalių susitarimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį sąlygas, atsižvelgiant į darbuotojo teisę nukelti darbo sutarties nutraukimo datą suteikiant jam nepanaudotas atostogas; taip pat negavęs sutiko dėl jo pasiūlymo nutraukti darbo santykius, nesprendė ieškovės pakartotinai vasario 3 d. pateikto prašymo suteikti jai kasmetines mokamas atostogas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad, vasario 3 d. po pietų ieškovei padarius įrašą sausio 27 d. pasiūlyme, atsakovas nedelsdamas priėmė įsakymą atleisti ieškovę iš darbo, nepasirašęs atskiro susitarimo, numatyto DK 125 straipsnyje. Tokios aplinkybės, teismo nuomone, rodo akivaizdų atsakovo siekį kaip įmanoma greičiau išspręsti ieškovės atleidimo iš darbo klausimą, nesilaikant DK nustatytų terminų ir reikalavimų, negerbiant darbuotojo interesų.             

Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, akcentavo, kad pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu ir susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu gali sutapti viename dokumente, tačiau tokia situacija galima, jeigu tokia darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu procedūra atitiktų tikrąją šalių valią. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad               atsakovas sausio 27 d. rašytinį pasiūlymą ieškovei įteikė vasario 1 d., jame nenurodyta, jog darbdaviui nereikšminga darbo santykių nutraukimo data, taip pat kad apie savo sutikimą (nesutikimą) ieškovė turi informuoti atsakovą per 7 dienas nuo jo įteikimo dienos. Kito raštiško pasiūlymo, kuriame būtų pakeista darbo sutarties nutraukimo data, atsakovas ieškovei neįteikė; atsakovas ir ieškovė nesudarė raštiško susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu, ir atsakovas, gavęs ieškovės įrašą, iš karto parengė įsakymą atleisti ją iš darbo. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas akivaizdžiai pažeidė DK 125 straipsnyje nustatytą darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu tvarką. Teismas pažymėjo, kad pareigą įrodyti, jog sausio 27 d. pasiūlyme ieškovės įrašu buvo išreikšta tikroji ir laisva jos valia dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu, turi atsakovas, tačiau jos nevykdė. Priešingai, ieškovė įrodė, kad toks įrašas neatitiko jos tikrosios valios, buvo nulemtas kryptingų ir nuoseklių atsakovo veiksmų, neatitinkančių DK 35 straipsnio reikalavimų.

Teismo manymu, byloje nepakanka įrodymų nustatyti, kokio turinio dokumentas buvo pateiktas ieškovei vasario 1 d. prie sausio 27 d. pasiūlymo, tačiau tai jokiu būdu nepaneigia  nustatytos aplinkybės, kad vasario 1 d. gavusi pasiūlymą nutraukti sutartį šalių sutarimu, neišreiškė sutikimo, o tai laikytina nepritarimu pateiktam pasiūlymui. Teismas dėl nepakankamų įrodymų pripažino nenustatytomis aplinkybes, susijusias su vasario 3 d. ieškovės pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu įteikimo atsakovui faktu (grindžiama išimtinai ieškovės paaiškinimais), ieškovės skundo p. T. dėl jai daromo atsakovo psichologinio spaudimo išeiti iš darbo (grindžiama išimtinai ieškovės paaiškinimais), 2011 m. sausio 31 d. atsakovo direktoriaus įsakymo įteikimo ieškovei susipažinti momento (grindžiama išimtinai ieškovės paaiškinimais, kad įteiktas tik 2011 m. vasario 1 d.),  įrašo ant sausio 27 d. pasiūlymo padarymu (ieškovės ir atsakovo pozicijos priešingos, ieškovės pozicija įrodinėjama išimtinai jos paaiškinimais, o atsakovo pozicija – K. G. parodymais, kurių įvertinti, nesant kitų papildomų duomenų, teismas neturėjo galimybės).

                            Teismas pripažino ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą pagrįstu ir, įvertinęs visas aplinkybes, sprendė, kad teisingas ir pagrįstas neturtinės žalos dydis yra 3000 Lt.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 13 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialiosios teisės normas, visapusiškai įvertinus į bylą pateiktus įrodymus. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės darbo sutartis DK 125 straipsnio pagrindu nutraukta neteisėtai, nesant tikrosios ieškovės valios, nes darbdavys darė spaudimą ieškovei išeiti iš darbo, sudarydamas nelygias darbo sąlygas. Kolegijos nuomone, tai patvirtina aplinkybės, kad pagal sausio 31 d. ir vasario 3 d. prašymus nesuteikė ieškovei atostogų, nors jos sveikata pablogėjo ir buvo ruošiama širdies operacijai; už apsilankymą sausio 31 d. poliklinikoje pareikalavo rašytinio pasiaiškinimo, vasario 1 d. įsakymu pakeitė darbo sąlygas, nustatant, kad ieškovė atsakinga už įmonių, kurios dirbo nuostolingai ir jas kuravo K. G., biudžeto vykdymus; be to, atostogos ieškovei nebuvo suteiktos 2010 m. rugpjūčio     3 d., rugpjūčio 27 d., pagal kitus darbuotojus neadekvačiai vertino ieškovės darbą – neišmokėjo gruodžio mėnesio priedo, nors visiems kitiems darbuotojams išmokėjo, skirtas daug didesnis nei kitų darbuotojų komandiruočių krūvis ir pan. Kolegija sprendė, kad su atsakovo pasiūlymu nutraukti darbo sutartį nurodytu pagrindu ieškovė sutiko tik dėl to, jog buvo apimta streso, nerimo dėl blogėjančios sveikatos, būsimos operacijos, o vasario 3 d. ieškovei sutikus su atsakovo sausio 27 d. pasiūlymu, atsakovas ne tik nesiaiškino, kokios priežastys lėmė tokį ieškovės sutikimą, ar tai atitiko tikrąją jos valią, bet ir nepateikė pasirašyti susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu teksto.

Kolegija pažymėjo, kad aplinkybes, jog, nutraukiant darbo sutartį, buvo išreikšta tikroji ieškovės valia, turėjo įrodyti atsakovas, nes byloje nedviprasmiškai nustatyta, kad ieškovės sutikimas neatitiko jos tikrosios valios, formuojamos nesąžiningai ir neteisėtai veikiant atsakovui.

Dėl argumento, kad teismas nukrypo nuo DK 125 straipsnio aiškinimo praktikos, kolegija nurodė, jog atsakovo įvardytų ir nagrinėjamos bylų aplinkybės skiriasi.

              Kolegija pripažino, kad dėl tokio darbo sutarties nutraukimo, esant nurodytoms aplinkybėms dėl jos sveikatos būklės, planuojamos atlikti širdies operacijos, kartu vienintelio pragyvenimo šaltinio netekimo, ieškovė neabejotinai patyrė stiprių neigiamų išgyvenimų, streso, dvasinių bei organizacinių nepatogumų, nuoskaudos, ir pan., todėl jai turi būti adekvačiai kompensuota. Vertindamas ieškovės patirtą neturtinę žalą, teismas kompleksiškai įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos kompensacijai nustatyti kriterijus, tinkamai taikė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pažeistos vertybės pobūdį ir vietą kitų teisės saugomų vertybių kontekste, ir tinkamai nustatė neturtinės žalos kompensacijos dydį.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Dėl netinkamo DK 125 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 125 straipsnio normą, nes netinkamai vertino faktą, kad, ieškovei vasario 3 d. sutikus su kasatoriaus sausio 27 d. pasiūlymu, nebuvo sudarytas atskiras raštiškas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Aplinkybę, kad šalių susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo buvo įformintas sausio 27 d. pasiūlyme ieškovei padarant prierašą, teismas nepagrįstai, kasatoriaus nuomone, vertino kaip DK 125 straipsnyje nustatytos procedūros pažeidimą, perkėlė kasatoriui įrodinėjimo pareigą. Kasatorius pažymi, kad šioje normoje nustatytas maksimalus atsakymo terminas (7 dienos), o minimalus terminas nenustatytas, ir nurodo, jog sausio 27 d. surašytas pasiūlymas ieškovei buvo įteiktas vasario 1 d., tačiau apie šį pasiūlymą ji žinojo sausio 28 d. Kasatorius teigia, kad ieškovė netvirtino, kad jau vasario 1 d. ji buvo verčiama apsispręsti dėl pasiūlymo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovei buvo apribota galimybė laisvai apsispręsti, neužteko laiko jo apsvarstyti, ji neprašė papildomo laiko. Kasatoriaus nuomone, CK 125 straipsnyje nustatyta procedūra nebuvo pažeista – kasatoriui pateikus pasiūlymą vasario 1 d. ji turėjo dvi dienas jį apsvarstyti. Be to, teismas nepagrįstai suabsoliutino kasatoriaus pasiūlyme nurodytą datą ir pagal ją vertino CK 125 straipsnyje nustatytą procedūrą.

              Pasisakydamas dėl susitarimo nutraukti sutartį įforminamu atskiru dokumentu, teismas privalėjo vadovautis teismų praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2005) ir nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2007 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2007, pateiktu išaiškinimu, nes nagrinėjamos bylos nėra analogiškos bylai, kuria teismas rėmėsi. Kasatorius pažymi, kad, šalys sudarė raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kuris buvo įformintas kasatoriaus sausio 27 d. pasiūlyme ieškovei padarius prierašą, taigi, ieškovė sutiko su pasiūlyme nurodytomis sąlygomis. Ieškovei teigiant, kad tai neatitiko tikrosios valios ir buvo naudojamas psichologinis spaudimas, jai tenka pareiga įrodyti šias aplinkybes, todėl nepagrįstai įrodinėjimo pareiga buvo perkelta kasatoriui.

              2. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai paskirstydami įrodinėjimo pareigą ir dėl to netinkamai nustatydami reikšmingas aplinkybes, vertindami byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas: pirmosios instancijos teismas sprendimą išimtinai grindė ieškovės paaiškinimais ir visiškai ignoravo atsakovo paaiškinimus, nors jų įrodomoji galia vienoda. Kasatorius apeliaciniame skunde konkrečiai nurodė, kodėl ieškovės paaiškinimus reikia vertinti kritiškai, tačiau šių prieštaravimų teismas nepašalino.

              Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl netinkamo DK 125 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Ieškovė nurodo, kad darbo sutarties nutraukimas DK 125 straipsnio pagrindu galimas tik tada, jeigu šalių susitarimas nutraukti darbo santykius šiuo pagrindu atitinka tikrąją jų valią. Šiuo pagrindu negali būti nutraukta sutartis, jeigu viena sutarties šalių primeta savo valią kitai. Be to, sutarusios nutraukti sutartį šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Tokios įstatyme nustatytos tvarkos teisinių santykių šalys turi laikytis tam, kad, sudarydamos tokį sutikimą, suderintų savo interesus ir išreikštų jame tikrąją savo valią ir išvengtų ateityje ginčų dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Tai pažymima ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005). Kasatorius, teigdamas, kad ieškovei buvo suteiktos 7 dienos pasiūlymui apsvarstyti, neteisingai vertina byloje esančius įrodymus ir netinkamai aiškina DK 125 straipsnio normą. Teismų nustatyta, kad ieškovei nebuvo suteiktas įstatyme nustatytas 7 dienų terminas pasiūlymui apsvarstyti. Be to, kasatorius nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007, esančiu išaiškinimu, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi, be to, šį išaiškinimą iškreipia. Kasatorius, teigdamas, pagal DK 125 straipsnyje nustatytą procedūrą nebūtina pasirašyti atskiro susitarimo, netinkamai aiškina šią teisės normą ir nukrypsta nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007); nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2005). Ieškovė nurodo, kad kasatorius nepagrįstai nutyli esmines bylos aplinkybes, įrodančias, kad darbo sutarties nutraukimas pagal DK 125 straipsnio nuostatą neatitiko tikrosios ieškovės valios ir buvo pasiektas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismų konstatuota, kad ieškovė sutiko nutraukti darbo sutartį tik dėl to, kad buvo apimta streso, nerimo dėl blogėjančios sveikatos, vasario 7 d. rengiamos operacijos, iki kurios būtina buvo atlikti tyrimus ir kurių neįmanoma atlikti, negavus atostogų. Taigi, nepriklausomai nuo įrodinėjimo naštos paskirstymo, faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad darbdavio pasiūlymas neatitiko tikrosios darbuotojo valios.

              2. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, ir mano, kad atliktas įrodymų tyrimas bei vertinimas nepažeidžia proceso teisės normų reikalavimų. Ieškovė pažymi, kad teismo nustatytas aplinkybes patvirtina ne tik jos paaiškinimai, bet ir rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, todėl kasacinio skundo argumentas, jog teismo išvados paremtos tik ieškovės pasiaiškinimais, nepagrįsti ir melagingi; kad teismas neteigė, jog atmeta liudytojų R. K. ir K. G. parodymus vien dėl to, kad jie yra atsakovo darbuotojai, tačiau juos vertino visapusiškai su kitais byloje esančiais įrodymais. Kadangi kiti bylos įrodymai nepatvirtino  šių liudytojų parodymų, tai jie buvo atmesti kaip nepatikimi ir nepatvirtinti kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagrįstumo, teisėtumo klausimas (DK 125 straipsnis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino ieškovės atleidimą iš darbo CK 125 straipsnio pagrindu neteisėtu ir, negrąžindami jos į darbą, konstatavo, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Kasatorius, nesutikdamas su tokiomis teismų išvadomis, kasaciniame skunde nurodo, kad teismai nenustatinėjo ir nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, todėl netinkamai aiškino DK 125 straipsnio nuostatas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

Dėl Darbo kodekso 125 straipsnio aiškinimo ir taikymo

              Darbo kodekso 125 straipsnyje nustatytas pagrindas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu  ir šalių susitarimo procedūra. Pagal DK 125 straipsnio 1 dalį darbo sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu;  kai šalis sutinka su pateiktu pasiūlymu,  įstatyme nustatytu terminu turi pranešti kitai šaliai; sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą, kuriame nustatomas sutarties nutraukimo laikas, kitos sąlygos. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos aiškinimo ir taikymo nurodyta, kad darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 125 straipsnyje numatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V. Š. v. AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. Nr. 3K-7-290/2005; kt.).

Taigi, tiek nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, tiek vėliau ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą, esminę reikšmę turi tai, ar buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Kaip pažymėta kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, ar darbdavys tinkamai įgyvendino DK 35 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos darbo teisiniuose santykiuose šalys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise; darbo teisinių santykių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

              Teismai, vertindami darbo sutarties nutraukimo DK 125 straipsnio pagrindu teisėtumą, pripažino, kad darbo sutartis nutraukta nesant tikrosios ieškovės valios. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad darbdavys darė spaudimą ieškovei išeiti iš darbo. Byloje analizuojant darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu aplinkybes, svarbi nustatyta aplinkybė, kad kasatoriui buvo žinomos ieškovės sveikatos problemos – ieškovė buvo ruošiama širdies operacijai, todėl jai buvo būtina atlikti medicininius tyrimus. Dėl šių priežasčių ieškovė 2011 m. sausio 31 d. pareiškimu kreipėsi į kasatorių, prašydama suteikti jai kasmetines apmokamas atostogas nuo sausio 31 d. iki vasario 19 d. Šis ieškovės pareiškimas nebuvo išnagrinėtas ir prašomos atostogos jai nebuvo suteiktos. Kasatorius tą pačią sausio 31 d. priėmė įsakymą ,,Dėl pareiginių nuostatų papildymo ir pakeitimo“, kuriuo nuo 2011 m. vasario 1 d. paskyrė ieškovę kuruoti UAB ,,Jurbarko duona“, UAB ,,Prienų duona“ ir kontroliuoti, kad kuruojamos įmonės vykdytų Lietuvos kooperatyvų sąjungos valdybos patvirtintus biudžetus ir kitus sprendimus, bei įpareigojo personalo ir vadybos skyriaus viršininką papildyti ieškovės pareiginius nuostatus. Su šiuo įsakymu ieškovė buvo supažindinta, tačiau ji padarė prierašą, kad nesutinka, nes keičiamos jos darbo sąlygos. Kitą dieną, t. y. vasario 1-ąją, ieškovei buvo įteiktas kasatoriaus parengtas pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Jame ,be kitų sąlygų, buvo siūloma darbo sutartį nutraukti nuo vasario 1-osios, t. y. nuo susipažinimo su pasiūlymu dienos. Aplinkybė, kad ieškovė su tuo sutiko, byloje teismų nenustatyta, to neteigė ir kasatorius. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad su šiuo pasiūlymu ieškovė nesutiko, nes 2011 m. vasario 3 d. ji pateikė kasatoriui pakartotinį prašymą suteikti jai kasmetines atostogas nuo 2011 m. vasario 3 d. iki vasario 22 d. Tokį savo prašymą ieškovė motyvavo tuo, kad nuo 2011 m. sausio 31 d. labai pablogėjo jos sveikata ir 2011 m. vasario 7 d. planuojama širdies operacija. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad šis ieškovės prašymas suteikti atostogas taip pat nebuvo kasatoriaus spręstas ir atostogos nesuteiktos, nors byloje pateikti rašytiniai dokumentai patvirtino, jog ieškovei prieš operaciją buvo būtina atlikti medicininius tyrimus. Tą pačią vasario 3 d. ieškovei buvo pateiktas tas pats 2011 m. sausio 27 d. data surašytas pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, nurodant darbo sutartį nutraukti nuo 2011 m. vasario 1 d. Šiame pasiūlyme ieškovė įrašė, kad sutinka su kasatoriaus pasiūlymu būti atleistai (pagal susitarimą) nuo š. m.  vasario 7 d., ir pasirašė. Nedelsdamas (tą pačią vasario 3 dieną) kasatorius priėmė įsakymą nutraukti darbo sutartį su ieškove nuo 2011 m. vasario   7 d. šalių susitarimu DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kitą dieną, t. y. vasario 4-ąją (ketvirtadienį) ieškovė parašė ir paštu išsiuntė kasatoriui ir Valstybinei darbo inspekcijai prašymą panaikinti darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu. Savo prašymą ieškovė motyvavo keliomis priežastimis: 1) savo liga; 2) darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu neatitiktimi tikrajai šalių valiai, esant psichologiniam spaudimui, kryptingai ir nuosekliai daromiems veiksmams, kurie prieštarauja gerai moralei; 3) pasiūlymo skuba – jį pasirašyti privertė per 15 minučių, ant 2011 m. sausio 27 d. rašyto pasiūlymo kopijos; 4) 2011 m. vasario 3 d. susidariusia kritine sveikatos būkle, esant šoko būsenos dėl nuolatinio psichologinio spaudimo sutikti nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu; kt. Tokio prašymo egzistavimo faktą pripažįsta ir kasatorius, 2011 m. vasario 21 d. rašte ieškovei nurodydamas, kad šį prašymą gavo 2011 m. vasario 8 d. (antradienį) , bet atsisako jį tenkinti.

Remdamasis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika ir vertindamas šiuos bylos duomenis apie ieškovės valios susiformavimą ir jos formavimui įtakos turėjusias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas tokius kasatoriaus veiksmus vertino kaip neleistinai nuoseklų ir kryptingą poveikį ieškovei sutikti su pateiktu pasiūlymu. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kurios pagrįstos ne tik šalių parodymais, bet ir rašytinais įrodymais, ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė tuo metu turėjo rimtų sveikatos problemų ir dėl to prašė suteikti jai nepanaudotų atostogų gydymo tikslais, o kasatorius šių prašymų nesprendė ir didesnį dėmesį skyrė darbo sutarčiai su ieškove nutraukti šalių susitarimu, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu neatitiko darbuotojo tikrosios valios.

              Vadovaudamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė DK 125 straipsnio 1 dalį nustatytoms byloje aplinkybėms ir padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog nutraukiant darbo sutartį nebuvo išreikšta tikroji ieškovės valia dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu, todėl naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą kasaciniame skunde nurodytais motyvais dėl netinkamo DK 125 straipsnio normos taikymo nėra pagrindo.

              Konstatavus, kad susitarime nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu nebuvo išreikšta tikroji suderinta ieškovės valia, ir dėl to darbo sutarties nutraukimą šiuo pagrindu pripažinus neteisėtu, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasaciniame skunde nurodytų argumentų dėl netinkamos įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo, bylos esmės neatskleidimo, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų  ir yra teisiškai nereikšmingi.             

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir atstovavimo išlaidų priteisimo

Netenkinus kasacinio skundo, ieškovės naudai iš kasatoriaus priteistinos jos patirtos kasacinės instancijos teisme atstovavimo išlaidos. Ieškovė pateikia duomenis, kad kasacinės instancijos teisme patyrė 1500 Lt atstovavimo išlaidų. Atsižvelgusi į bylos pobūdį, spręstų byloje klausimų sudėtingumą, advokatų kontoros teikiamų ieškovei teisinių paslaugų pastovumą, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir  teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nuostatas, iš kasatoriaus ieškovės naudai priteistina 1500 Lt atstovavimo išlaidų.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 14,60 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

              Priteisti iš atsakovo kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos (j. a. k. 110054563) ieškovės Z. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo kooperatinės bendrovės Lietuvos kooperatyvų sąjungos (j. a. k. 110054563) į valstybės biudžetą 14,60 Lt (keturiolika litų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Sigitas Gurevičius

         Antanas Simniškis

         Juozas Šerkšnas