(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal  atsakovės L. F. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės Taupkasės, kredito unijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės pakeistos, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios Kredito unijos „Taupkasė“ ieškinį atsakovams L. F. ir A. K. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė Taupkasė, kredito unija kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų L. F. ir A. K. 474 296,35 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų valdomą turtą. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, kadangi atsakovai, sužinoję apie inicijuotą bylą, gali imtis priemonių apsunkinti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovai jau nuo bankroto bylos iškėlimo imasi veiksmų sumažinti jų turto vertę. Iš atsakovo A. K. turto yra vykdomas priverstinis išieškojimas, o atsakovei L. F. priklausantis turtas yra apribotas hipoteka.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

3.       Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino – areštavo atsakovams L. F. ir A. K. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, o jų nepakankant – pinigines lėšas bankų sąskaitose 474 296,35 Eur sumai, leidžiant atsakovams iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove bei disponuoti ta areštuotų piniginių lėšų suma, kuri reikalinga būtiniausiems atsakovų poreikiams tenkinti.

4.       Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą, sprendė, kad nėra pagrindo padaryti išvadai, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.

5.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja ir grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovė yra bankrutavusi kredito unija, kurios vardu administratorė pareiškė ieškinį atsakovams – buvusiems unijos valdymo organams, nevykdžiusiems imperatyvių pareigų perduoti bankroto administratorei kredito unijai priklausančio turto. Tokie atsakovų veiksmai (neveikimas) ieškovės (unijos kreditorių) atžvilgiu gali būti vertinami kaip nesąžiningi, o tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovai gali elgtis nesąžiningai ir tuo atveju, jeigu teismas patenkins ieškovės ieškinį, gali siekti išvengti teismo sprendimo realaus įvykdymo. Pagal byloje esančius duomenis ieškinio suma atsakovams laikytina didele. Atsakovai turi galimybę realizuoti savo turtą, kad į jį negalėtų būti nukreiptas išieškojimas, o tai apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba padarytų jį neįmanomą. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra duomenų, kad atsakovai vykdys galimai jiems nepalankų teismo sprendimą gera valia, t. y. priverstinis jo vykdymas nebus reikalingas. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovei L. F. priklausantis nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipoteka, o kitą turtą ji iš karto po bankroto bylos iškėlimo dovanojimo sutartimi perleido trečiajam asmeniui. Iš atsakovo A. K. nekilnojamojo turto jau buvo vykdomas priverstinis išieškojimas, tokiu būdu sumažinant jam priklausančio turto masę.

6.       Kauno apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pakeitė 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi atsakovei L. F. taikytas laikinąsias apsaugos priemones – leido atlikti turto padalijimą santuokos nutraukimo byloje; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė pagal įstatymą turi teisę pasidalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė su jos sutuoktiniu nuosavybė, tai gali padaryti ir sutuoktinių susitarimu. Leisdamas atsakovei santuokos nutraukimo byloje dalytis areštuotą turtą, teismas pripažino, kad ieškovės interesai nebus pažeisti, kadangi ji kaip kreditorius dalyvauja atsakovės santuokos nutraukimo byloje, taigi joje gali ginti savo interesus.

III.                      Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8.       Atsakovė L. F. atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.                      Klaidinga teismo išvada, kurią jis priėjo neįvertinęs Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme reglamentuojamo teisinių santykių režimo, kuriame įtvirtintas laikinojo administratoriaus visų bendrovės valdymo organų teisų bei pareigų perėmimo mechanizmas, kurį aiškinant kartu su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyta pareiga, išplaukia, jog perduoti bendrovės turtą privalo ne bet kuris, o tik paskutinis valdymo organas.

8.2.                      Atlikdamas preliminarią ginčo teisinių santykių analizę, teismas klaidingai nustatė vadovo atsakomybės rūšis, jis neteisingai padarė preliminarią išvadą, traktuodamas, jog byloje atsakomybė atsakovės atžvilgiu kildinama iš civilinės atsakomybės, o ne darbo santykių pagrindu. Atlikdamas preliminarią ginčo teisinių santykių analizę, teismas ignoravo įrodymų trūkumą, kuriuos privalėjo pateikti ieškovė, faktiškai kaltindamas atsakovus ieškovės turto pasisavinimu. Teismas netoleruotinai nevertino turto, kurio atsakovė esą neperdavė ieškovei, ypatumų: tai nematerialus turtas (programinė įranga), kuri talpinama tik kompiuteryje (ar pan. laikmenoje), ir kaip tik dėl tokios turto ypatumų ieškinio 8 ir 9 prieduose atsakovai aiškiai konstatavo, kad jie nedisponuoja ieškovės kompiuteriais, jų nevaldo, jų nenaudoja. Akivaizdu, kad atsakovai negali disponuoti ir bet kokiais duomenimis ar programine įranga, esančia tuose kompiuteriuose. Ieškovė nereiškia jokių reikalavimų apeliantei dėl to, kad ji yra pasisavinusi kokį nors ieškovės kompiuterį ar kitą jam prilygintiną laikmeną.

9.       Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog ieškinys yra prima facie pagrįstas ir byloje pagal ieškinį gali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Taigi, egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Ieškovė pateikė duomenis, kurių pagrindu ji teigia, kad programinė įranga buvo kuriama, taip pat duomenis, kurių pagrindu ji teigia, kad prievolė perduoti programinę įrangą teko atsakovams.

9.2.                      Atsakovės ir jos šeimos veiksmai rodo, kad ji imasi veiksmų neatlygintinai perleisti jai nuosavybės teise priklausantį turtą tretiesiems asmenims. Tai yra svarbu tame kontekste, jog, kaip matyti iš nurodyto aukščiau, ji suvokia ir jai yra žinoma, kad jos vadovautai finansų įstaigai yra iškelta bankroto byla; ji nėra sudariusi jokio ieškovės turto ir dokumentų perdavimo akto, kas akivaizdžiai sąlygoja jos atsakomybę.

10.       Ieškovė atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1.                      Skundžiama nutartis yra be motyvų – nutarties turiniui nesant susietam su faktinėmis bylos aplinkybėmis ir tokiu būdu nesant galimybės suprasti nutarties esmės bei aplinkybių, sąlygojusių tokį jos rezultatą, objektyviai nėra įmanoma nutarties vertinti kitaip.

11.       Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Teismas priėjo teisingą išvadą, kad ieškovės interesai nebus pažeisti, kadangi ji kaip kreditorius dalyvauja atsakovės santuokos nutraukimo byloje, taigi joje ji nevaržoma gali ginti savo interesus.

11.2.                      Suvaržius atsakovės galimybę nutraukti jos santuoką, būtų ribojama jos teisė į santuoką. Kadangi esant nenutrauktai dabartinei santuokai, galiojantis civilinių santykių reglamentavimas riboja jos teisę sudaryti kitą santuoką.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų pridėjimo prie bylos

13.       Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: 2017 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimą Nr. 241-164; elektroninių laiškų kopijas.

14.       CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų pateikti anksčiau galimybės neturėjo – klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo išspręstas atsakovei apie tai nepranešus. Pateikti rašytiniai įrodymai susiję su ginčo dalyku – jais grindžiama dalis atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu (CPK 180 straipsnis). Ieškovei šie duomenys yra žinomi, nes buvo išsiųsti kartu su atsakovės atskiruoju skundu. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas atsakovės pateiktus naujus rašytinius įrodymus prideda prie bylos ir vertina kartu su kita bylos medžiaga (CPK 314 straipsnis).

Dėl 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

16.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą; antra, turi egzistuoti bent tikėtina teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

18.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas abi šias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas pripažino nustatytomis, o atsakovė su tokia teismo pozicija nesutinka, keldama neteisingai įvertinto ieškinio preliminaraus pagrįstumo klausimą.

19.       Pagal prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) doktriną ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu jis reiškiamas remiantis teisėtu reikalavimų pagrindu ir yra pateikti su šiuo pagrindu tiesiogiai susiję įrodymai, arba ieškinys yra preliminariai pagrįstas, jeigu, išanalizavus ieškovo argumentus, nelieka pagrįstų abejonių sėkminga ieškovui proceso baigtimi.

20.       Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan.

21.       Kitaip tariant, Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

22.       Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde atsakovė daug dėmesio skiria kredito unijos veiklos reguliavimui, paskyrus laikinąjį administratorių. Šiuos argumentus atsakovė sieja su tuo, kad administratorius, perimdamas valdymo organų įgaliojimus, kartu perima ir kredito unijos turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės išdėstyti argumentai nepaneigia ieškovės teisės reikalauti sugrąžinti turtą arba atlyginti žalą iš asmens, kuris faktiškai (pagal ieškovės turimus duomenis) disponavo turtu. Tai, kad buvo paskirtas laikinasis administratorius ir šis jokių reikalavimų atsakovei nepareiškė, nepaneigia bankroto administratoriaus teisės pareikšti reikalavimą. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą plačiau šios aplinkybės nenagrinėtinos, nes sudaro ginčo iš esmės dalyką.

23.       Analogiškai pasisakytina ir dėl atsakovės argumentų, susijusių su jos atsakomybės rūšimi. Kaip nurodo pati atsakovė, valdymo organo atsakomybės taikymui yra būtina nustatyti veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį, ir pažeistų pareigų rūšį. Tai yra fakto klausimai, kurie sudaro ginčo iš esmės dalyką. Sprendžiant tarpinį procesinį laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, teismas tik patikrina ar nėra akivaizdžių priežasčių, dėl kurių ieškinys negali būti patenkintas. Šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės pareikštas reikalavimas atsakovei civilinės atsakomybės pagrindais akivaizdžiai negalėtų būti patenkintas. 

24.       Įvertinęs pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškovės ieškinys CPK 144 straipsnio taikymo kontekste laikytinas preliminariai pagrįstu.

25.       Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovė neginčija antrosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pastarąją sąlygą pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo skundžiamoje nutartyje, o teismo nustatytos faktinės aplinkybės (turto perleidimas) atitinka aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos taikymo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai atsakovei taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

26.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pakeistos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

27.       Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, priešingai nei nurodo ieškovė, nutartis nėra nemotyvuota. Teismas leido atsakovei atlikti turto padalinimą jos santuokos nutraukimo byloje, pripažindamas pagrįsta atsakovės poziciją, kad 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių užkirto kelią sutuoktiniams pasidalyti turtą nutraukiant santuoką. 

28.       Apeliacinės instancijos teismas su pirmiau nurodyta teismo išvada neturi pagrindo sutikti. Teismas, skundžiama nutartimi leisdamas sutuoktiniams santuokos nutraukimo byloje pasidalinti bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą, nepagrįstai tokį procesinį sprendimą traktavo kaip laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą.

29.       Priešingai nei nurodė atsakovė ir pirmosios instancijos teismas, laikinosios apsaugos priemonės nėra kliūtis sutuoktiniams pasidalinti turtą, kuris priklauso jiems bendra jungtine nuosavybe, kitaip tariant, laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas negali būti kliūtimi teismui, nagrinėjančiam santuokos nutraukimo bylą, spręsti sutuoktinių turto padalinimo klausimą. Ieškiniui užtikrinti taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreipiamos būtent į atsakovą ar jo turtą, jeigu reikalavimas pareikštas tik vienam iš sutuoktinių (CPK 145 straipsnio 1 dalis).

30.       Tais atvejais, kai yra laikinai apribojamos nuosavybės teisės į daiktą, priklausantį bendrosios nuosavybės teise, gali būti areštuota tik asmeniui, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, priklausanti turto dalis. Kai turto dalis bendrojoje nuosavybėje nenustatyta, laikinai, kol bus nustatyta šio asmens turto dalis bendrojoje nuosavybėje, gali būti areštuotas visas turtas (CPK 145 straipsnio 5 dalis). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad ir taikius laikinąsias apsaugos priemones bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti areštuojamas neribotą laiką – įstatyme aiškiai nurodoma, kad toks areštas gali būti taikomas tik laikinai, iki sutuoktinio – skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo.

31.       Pirmiau nurodytos CPK 145 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos taisyklės įgyvendinimo tvarka išdėstyta inter alia CPK 667 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Gavęs šį skolininko sutikimą, antstolis, priėmęs sprendimą nukreipti išieškojimą į areštuotą turtą, patvarkymu visiems patvarkymo priėmimo dieną vykdomuosius dokumentus pateikusiems vykdyti išieškotojams pasiūlo per dvidešimt dienų nuo patvarkymo priėmimo dienos pateikti antstoliui rašytinį prieštaravimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Jeigu nė vienas išieškotojas per šį terminą nepateikia antstoliui šioje dalyje nurodyto prieštaravimo, antstolis patvarkymu pasiūlo skolininkui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams per trisdešimt dienų pateikti antstoliui notarine tvarka patvirtintą susitarimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo. Šis terminas skaičiuojamas nuo antstolio patvarkymo, kuriuo nustatytas bendraturčių susitarimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo pateikimo terminas, priėmimo dienos ir motyvuotu antstolio patvarkymu gali būti pratęstas ne daugiau kaip trisdešimt dienų (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai skolininkas nepateikia antstoliui šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sutikimo, nebepageidauja sudaryti notarine tvarka tvirtinamo susitarimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo ar bent vienas išieškotojas per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikia antstoliui rašytinį prieštaravimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo notarine tvarka, taip pat jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą antstoliui nepateikiamas notarine tvarka patvirtintas susitarimas dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo, antstolis pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo. Jeigu per antstolio nustatytą terminą šis prašymas teismui nepateikiamas, antstolis išieškojimą iš to turto nutraukia. Pakartotinai nukreipti išieškojimą į šį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus galima ne anksčiau kaip praėjus vieneriems metams po išieškojimo iš to turto nutraukimo dienos (CPK 667 straipsnio 2 dalis).

32.       Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nors teisingai nurodė, kad visi klausimai dėl sutuoktinių turto padalijimo turi būti sprendžiami būtent santuokos nutraukimo byloje, iš esmės be pagrindo atsakovės prašymą vertino kaip prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir nepagrįstai tokį prašymą patenkino. Nagrinėjamoje situacijoje aktualu įvertinti, ar sutuoktinio – skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymas teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje konkuruoja su CPK 667 straipsnio 1 – 2 dalyse reglamentuota skolininko dalies nustatymo vykdymo procese tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad aptartose CPK normose reglamentuota skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo tvarka, lyginant su turto padalinimu santuokos nutraukimo byloje yra netgi palankesnė skolininkui – jo dalis gali nustatyta ne tik teismo tvarka, bet ir notariniu bendraturčių susitarimu. Ir tik kilus ginčui tarp bendraturčių ar tarp skolininko ir išieškotojo, skolininko dalies nustatymas perkeliamas į teismą. Taigi, darytina išvada, kad vykstantis santuokos nutraukimo procesas, kuriame privalo būti išspręstas ir sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo klausimas, negali būti stabdomas tik dėl tos priežasties, kad vienam iš sutuoktinių yra pareiškiami turtiniai reikalavimai kitoje byloje; svarbu, kad santuokos nutraukimo byloje kreditorius turėtų galimybę įgyvendinti savo teises.  

33.       Remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), atsakovės ir jos sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo klausimas buvo išspręstas dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-11528-475/2019 nutraukė santuoką ir patvirtino sutuoktinių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Ieškovė šiame procese dalyvavo kaip kreditorė ir ne tik turėjo galimybę, bet ir realiai įgyvendino savo teises, tiek pateikdama pirmosios instancijos teismui savo argumentus bei įrodymus, tiek paduodama apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo ir jame išdėstydama visus argumentus, susijusius su atsakovės dalies bendrojoje nuosavybėje su sutuoktiniu nustatymu (konkretaus turto priskyrimu atsakovei, jai priskirto turto verte ir kt.) (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis).

34.       Šioje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės sutuoktinio turto dalis galėjo būti areštuota tik laikinai, iki bus nustatyta atsakovės dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (CPK 145 straipsnio 5 dalis), kitaip tariant, tik iki teismo sprendimo byloje dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo arba iki atsakovės dalies nustatymo CPK 667 straipsnyje nurodyta tvarka. Sprendimas santuokos nutraukimo byloje įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 3 d., Kauno apygardos teismui nutartimi, priimta civilinėje byloje e2A-1181-260/2019, atmetus kreditorės bankrutavusios Kredito unijos „Taupkasė“ apeliacinį skundą. Taigi, visi klausimai, susiję su skolininkės dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymu, yra išspręsti įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir nagrinėjamoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių kontekste negali būti sprendžiami kitaip. Esant tokiai situacijai, nėra ir nebuvo teisinio pagrindo nustatyti atsakovės turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje pagal CPK 667straipsnio taisykles. 

35.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiama teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartis realiai niekaip nepakeitė 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mąsto ar rūšies, o tai reiškia, kad ji nesukėlė teisinių pasekmių nei atsakovei, nei kitiems asmenims. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių skundžiama 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovės prašymas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies  2 punktas).

36.       Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas. Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirsto išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1–2 punktais, 

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės L. F. prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Teisėja                Rasa Gudžiūnienė