Administracinė byla Nr. eA-1260-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02626-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 27.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Žmogaus teisių stebėjimo instituto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai Žmogaus teisių stebėjimo institutui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lrytas“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. EKS-8/16 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus publikacijoje „Kaip atpažinti kekšę?“ („lrytas.lt“, 2016 m. sausio 13 d.) (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į jo argumentus bei Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime pateiktą vertinimą tapačiu klausimu, nulemtas Komisijos narių subjektyvaus nepasitenkinimo publikacijoje aprašoma tema, nesupratus publikacijos objekto, tikslo ir žanro.
3. Pabrėžė, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto 2005 m. balandžio 15 d. Žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime (toliau – ir Kodeksas), 54 straipsnio pažeidimas gali būti padarytas žeminant ar šaipantis iš konkretaus žmogaus, o ne apskritai skleidžiant informaciją apie abstrakčius asmenis, asmenų grupę. Asmens garbė ir orumas yra pažeidžiami apie konkretų identifikuojamą asmenį paskleidus jo garbę ir orumą žeminančias, tikrovės neatitinkančias žinias. Pareiškėjo pateikta nepriklausomo specialisto lingvisto išvada patvirtina, jog nėra jokio lingvistinio pagrindo teigti, kad publikacijos objektas – visos moterys kaip visuomenės grupė (skiriama lyties pagrindu).
4. Komisija nei posėdžio metu, nei prašydama pateikti paaiškinimus, neužsiminė, kad svarstomas galimas Kodekso 54 straipsnio pažeidimas, todėl pareiškėjas, jo teigimu, neturėjo galimybių pateikti atsikirtimų dėl minėto kaltinimo.

5. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
6. Atsakovas paaiškino, kad publikacijoje buvo įžeidžiai ir neetiškai kalbama apie moteris kaip visuomenės grupę, formuojama nuomonė, jog tam tikros neigiamos savybės būdingos tik moterims ir smerktinos vien dėl jų lyties, gilinami neigiami lyčių stereotipai, todėl Komisija pagrįstai ir teisėtai pripažino Kodekso 54 straipsnio pažeidimą. Komisija visapusiškai išnagrinėjo tiek skundą, pateiktą dėl publikacijos, tiek pačią publikaciją. Komisijos posėdyje pareiškėjas buvo tinkamai atstovaujamas, teikė paaiškinimus žodžiu.
7. Atsakovo teigimu, Žurnalistų etikos inspektorius nėra įgaliotas vertinti informacijos atitiktį žurnalistų profesinės etikos reikalavimams. Būtent Visuomenės informavimo etikos asociacija yra žiniasklaidos savireguliavimo institucija, nagrinėjanti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai bei skleidėjai. Šiuo atveju aplinkybė, kad Žurnalistų etikos inspektorius pripažino, jog informaciją nėra draudžiama skelbti, dar nereiškia, kad tokia informacija atitinka žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų profesinės etikos reikalavimus.
8. Atsakovas sutiko su lingvisto išvada, kad publikacijoje šaipomasi iš tam tikros moterų grupės – palaido elgesio merginų. Tačiau specialistas nevertino palaido elgesio merginoms publikacijoje priskiriamų būdo bruožų ir šių bruožų priskyrimo išskirtinai moterims. Dauguma publikacijoje aprašomų laisvo elgesio merginų bruožų yra neutralūs, t. y. visuomenėje priimtini ir būdingi tiek nemažai daliai moterų, tiek vyrų. Tačiau publikacijoje abejoms lytims būdingos savybės interpretuojamos taip, kad jeigu jos būdingos moteriai, vadinasi, ši moteris yra „kekšė“.
9. Publikacijos atveju kalbama ne apie konkretaus asmens garbės ir orumo įžeidimą, o apie draudimą šaipytis ir žeminti. Jeigu asmens garbė ar orumas gali būti pažeisti tik konkretaus asmens atžvilgiu, tai šaipymasis ir (ar) žeminimas įmanomi ir tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtos asmenų grupės (tautybė, religija, rasė, lytis) atžvilgiu. Kodeksas gina ne tik pavienius asmenis, bet ir asmenų grupes.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Žmogaus teisių stebėjimo institutas (toliau – ir Institutas) atsiliepime prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui.
11. VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas paaiškino, kad žurnalistai bei žiniasklaidos priemonės yra saistomi ne tik įstatyminių, bet ir profesinės etikos įsipareigojimų, kylančių iš jų etinės atsakomybės piliečiams bei visuomenei. Pareiškėjas nepagrįstai sulygina žurnalistą su literatūros autoriumi, nes žurnalistas, priešingai nei literatūros autorius, yra saistomas žurnalistų profesinės etikos reikalavimų ir jam taikomos Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei Kodekso nuostatos.
12. Iš pirmojo publikacijos paragrafo matyti, kad publikacijos objektas yra visos moterys kaip visuomenės grupė, o publikacijos tikslas – surūšiuoti šią grupę į „padorias“ ir „kekšes“ bei formuoti nuostatą, kad pastarųjų būtina vengti. Pats moterų rūšiavimas į padorias ir „kekšes“ yra žeminančio ir diskriminacinio pobūdžio. Tuo tarpu pareiškėjo pateikiama lingvistinė išvada apie publikacijos intencijas yra prieštaringa, publikacijos teiginiai neįvertinti visapusiškai. Nors Visuomenės informavimo įstatymo ir Kodekso nuostatos įpareigoja žurnalistą ir viešosios informacijos rengėją nesieti neigiamų būdo bruožų su viena konkrečia lytimi, publikacijoje abejoms lytims būdingos savybės vertinamos neigiamai, vaizduojamos kaip išskirtinai moteriškos. Atsižvelgiant į tai, kad publikacija buvo akivaizdžiai vertinamos ir rūšiuojamos moterys kaip visuomenės grupė, ir į tai, kad žurnalistas vartojo žeminančią kalbą, siekė iš jų pasityčioti, atsakovas, Instituto nuomone, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Kodekso 54 straipsnio nuostatas.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lrytas“ skundą tenkino – Sprendimą panaikino.
14. Įvertinęs Įstatymo 461 straipsnio 3–7 dalių ir Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu patvirtinto Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento (toliau – Reglamentas) 32 ir 41 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Komisijai nagrinėjant Instituto skundą kilo pareiga laikytis Reglamente įtvirtintos tokių sprendimų priėmimo tvarkos, o jos priimto Sprendimo turinys privalo atitikti Reglamente keliamus reikalavimus, be kita ko jame turi būti išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai. Nagrinėjamu atveju Komisijos sprendime yra glaustai nurodyta svarstytų klausimų esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, nurodytas teisinis reglamentavimas bei sprendimo apskundimo tvarka, todėl Sprendimas atitinka jo formai keliamus reikalavimus, priimtas pagal nustatytą tvarką, o pareiškėjo argumentai, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant nustatytą procedūrą, yra nepagrįsti.
15. Teismas nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje skleidžiama karo propaganda, kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu.
16. Žurnalistų profesinės etikos taisyklės, kurių laikymąsi prižiūri Komisija, įtvirtintos Kodekse. Kodekso 54 straipsnyje nustatyta, kad žurnalistui, viešosios informacijos rengėjui draudžiama žeminti ar šaipytis iš žmogaus pavardės, rasės, tautybės, etniškumo jo religinių įsitikinimų, amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios ar fizinių trūkumų net tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs.
17. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais teismas nurodė, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės ribų.
18. Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 10 straipsnio prasme viešosios informacijos rengėjams nedraudžiamas vaizduojamo objekto savybių padidinimas, perdėjimas, perkeltinės reikšmės pasakymas (hiperbolizavimas), tai patvirtinama ir Lietuvos teismų praktikoje, kurioje nurodoma, kad teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą).
19. Teismas nurodė, kad ginčo publikacijoje aprašomos moterys, kurios pagal joms būdingus publikacijoje aprašytus požymius gali būti priskiriamos nepadorioms („kekšėms“). Taigi publikacijoje pagal autoriaus nustatytus kriterijus moterys, atitinkančios nurodytus kriterijus, priskiriamos palaido elgesio moterų grupei. Todėl laikytina, kad publikacijos objektas yra ne visos moterys kaip visuomenės dalis, tačiau tik ta moterų grupė, kuri atitinka publikacijoje nurodytus nepadorioms moterims priskirtus kriterijus. Teismo įsitikinimu, iš publikacijos turinio taip pat matyti, kad nepadorioms moterims („kekšėms“) priskirtinos tik tos moterys, kurios atitinka visus straipsnyje nurodytus kriterijus, o ne pavienius. Taigi nors Kodekso 54 straipsnio nuostatos draudžia žurnalistui, viešosios informacijos rengėjui žeminti ar šaipytis iš žmogaus lyties, teismo vertinimu, publikacija nėra siekiama pažeminti ar šaipytis iš visų moterų dėl jų lyties. Publikacijos turinys suponuoja, kad šiuo straipsniu buvo siekiama sudaryti šokiruojantį, trikdantį įspūdį taip pritraukiant skaitytojų dėmesį į aprašomą temą dėl atitinkamo publikacijoje aprašomo moterų elgesio, tačiau ne vien dėl jų lyties, t. y. moterys priskiriamos nepadorioms ne dėl to, kad jos yra moteriškos lyties, o dėl to, kad elgiasi pagal publikacijos autoriaus nurodytus kriterijus.
20. Teismas pabrėžė, kad sprendžiant dėl publikacijos atitikties Kodekso reikalavimams, atsižvelgtina ir į publikacijos žanrą. Ginčo publikacija nėra informacinio, tačiau humoristinio, ironiško pobūdžio. Todėl tokiam straipsniu būdingas humoristinis stilius, ironizavimas, hiperbolizavimas, satyra, kitos vaizdingos išraiškos priemonės, kas reiškia, jog publikacijos turinys neperžengė teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę ribų, ja nebuvo siekiama diskriminuoti, įžeisti ar pažeminti visų moterų jų lyties pagrindu.

III.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Institutas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Instituto apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22. Teismas išsamiai netyrė ir visapusiškai neįvertino Publikacijos turinio, jos poveikio moterims kaip visuomenės grupei, skiriamai lyties pagrindu.
23. Publikacijoje nėra hiperbolizuotai reiškiama nuomonė apie objektyviai egzistuojančią moterų kategoriją, o skleidžiamos neigiamos ir menkinančios publikacijos autoriaus nuostatos moterų kaip visuomenės grupės atžvilgiu, pasireiškiančios žeminančių etikečių klijavimu ir moterų rūšiavimu, t. y. skirstymu į „padorias“ ir „nepadorias“.
24. Išvada, jog publikacijos objektas yra ne visos moterys kaip visuomenės dalis, tačiau tik ta moterų grupė, kuri atitinka publikacijoje nurodytus nepadorioms moterims priskirtus kriterijus, padaryta neatlikus publikacijoje naudojamų terminų ir jų kilmės tyrimo bei neatsižvelgus į socialinį, kultūrinį ir istorinį jų vartojimo kontekstą bei priežastis. Teismas, analizuodamas publikaciją, neatsižvelgė į tai, jog tariamai „nepadorių“ moterų grupės egzistavimas nėra objektyviai patikrinamas faktas, o tik subjektyvi publikaciją rengusio asmens neigiamų nuostatų dėl moterų kaip lyties pagrindu skiriamos visuomenės grupės išraiška, paremta istoriškai susiformavusiais menkinančiais stereotipais.
25. Remiantis Lygių galimybių centro ekspertės išvada, etiketėmis ir seksualinio pobūdžio patyčiomis, kurias sustiprina publikacijoje naudojama pornografinė retorika, moterys nužeminamos iki objekto ir nurodoma, jog dėl elgesio jų atžvilgiu jos pačios kaltos. Todėl tokia kalba, dėl jos daromos žalos moterims kaip visuomenės grupei, Europos Tarybos oficialiai laikoma ne tik diskriminacijos priemone (Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2010 m. rezoliucija Nr. 1751 „Kovojant su seksistiniais stereotipais žiniasklaidoje), bet ir viena iš neapykantos kalbos prieš moteris formų (Europos Tarybos „Pažyma dėl seksistinės neapykantos kalbos“, 2016 m. vasario 1 d.; Europos Tarybos „Faktų dėl kovos su seksistine neapykantos kalba santrauka“, 2016 m.).
26. Neigiamas, menkinantis moterų stereotipizavimas oficialiai pripažįstamas žmogaus teisių pažeidimu (Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro 2013 m. spalio mėn. ataskaita „Lyčių stereotipizavimas kaip žmogaus teisių pažeidimas“).
27. Teismas neatsižvelgė į tarptautinius Lietuvos Respublikos įpareigojimus, kuriais Komisija, kaip pagrindinė žiniasklaidos savireguliacijos institucija, yra įpareigota įgyvendinti žeminančių seksistinės kalbos žiniasklaidoje apraiškų priežiūrą.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013 konstatavo, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų.
29. Neįpareigojant viešosios informacijos rengėjų nuosekliai laikytis visų jiems priskirtų pareigų, gali būti sudaromos palankios sąlygos viešosios informacijos rengėjams piktnaudžiauti specialiu statusu bei ypatinga žiniasklaidai skirta teisine apsauga ir, nevykdant esminių pareigų, skelbti bevertę, vien pramoginio pobūdžio, informacinės vertės neturinčią, o šiuo atveju ir užgaulią, žeminančią informaciją (patyčias).
30. Teismas, suteikdamas platesnę pareiškėjo teisių apsaugą skleisti jokios informacinės ir visuomeninės vertės neturinčią informaciją, ir tuo pačiu nepatikrindamas, ar pareiškėjas įvykdė visas iš Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies jam kaip viešosios informacijos rengėjui kylančias pareigas, negalėjo priimti pagrįsto sprendimo.

31. Pareiškėjas UAB „Lrytas“ atsiliepime prašo apeliacinį procesą nutraukti arba Instituto apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
32. Pareiškėjas paaiškina, kad apeliacinis skundas yra pasirašytas VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo instituto įgaliotos darbuotojos – M. A., tačiau byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad M. A. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnio 4 dalies 5 punktas.
33. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skundas nepriimamas ir grąžinamas apeliantui, jei apeliacinį skundą padavė asmuo, neturintis teisės jį paduoti. To paties straipsnio 8 dalyje numatyta, jog tuo atveju, jei apeliacinio skundo trūkumai nustatomi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.
34. Lygių galimybių plėtros centro specialistės išvada yra naujas įrodymas byloje, kuris nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl neturėtų būti tiriama apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 142 str. 3 d.).
35. Apeliantas nepaneigė objektyvios aplinkybės, kad visuomenėje egzistuoja moterų grupė, kurios dėl palaido seksualinio elgesio yra kritikuojamos, smerkiamos, o kai kuriais įstatymo numatytais atvejais ir traukiamos teisinėn atsakomybėn.
36. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę įvairiais klausimais, taip pat ir dėl netinkamo, visuotinai nepriimtino tam tikrų asmenų ar jų grupės elgesio, ir tą nuomonę reikšti. Ginčo publikacija parengta kaip nuomonė. Ši nuomonė remiasi objektyviai egzistuojančiu faktu. Panaudojant atitinkamas išraiškos formas, publikacijoje kritiškai atsiliepiama ne apie moteris (t. y. ypatybę, kurios asmuo negali pakeisti), o apie kai kurių moterų netinkamą, visuotinai nepriimtiną ir smerktiną elgesį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisija pagrįstai pripažino, jog publikacija „Kaip atpažinti kekšę?“ („lrytas.lt“, 2016 m. sausio 13 d.) UAB „Lrytas“ pažeidė Kodekso 54 straipsnį, nustatantį, kad žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui draudžiama šaipytis iš žmogaus pavardės, rasės, tautybės, etniškumo, jo religinių įsitikinimų, amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios ar fizinių trūkumų net tada, kai tas žmogus yra nusikaltęs, arba jį žeminti dėl šių priežasčių.
38. Komisija, vertindama minėtą straipsnį, priėjo išvados, kad publikacijoje buvo įžeidžiai ir neetiškai kalbama apie moteris kaip visuomenės grupę, formuojama nuomonė, jog tam tikros neigiamos asmens savybės yra būdingos tik moterims ir (ar) smerktinos vien dėl jų lyties, gilinami lyčių stereotipai.
39. Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. XII-1357 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.) apibrėžta, kad Visuomenės informavimo etikos komisija – kolegialus Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priimantis organas. Komisijos funkcijos išvardytos Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalyje, tarp kurių nustatyta, kad Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, taip pat asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galbūt pažeidus Kodekso nuostatas, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Kodekso pažeidimų. Komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Visuomenės informavimo įstatymu ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais, taip pat Kodeksu, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“ (Įstatymo 461 str. 5 d.).
40. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytoje srityje Komisija veikia kaip viešojo administravimo subjektas, ji be kita ko turi vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Priimdama sprendimus, Komisija turi būti nešališka, privalo objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes. Atitinkamai teismas, tikrindamas ginčijamo Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vertina, ar konkretus individualus administracinis aktas yra pagrįstas įrodymais, ar jį priimant nebuvo pažeistos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu patvirtinto Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) nustatytos procedūros (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-23-602/2017).
41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-849-492/2017 pabrėžė, kad Komisijos posėdžio protokole, be kitų duomenų, turi būti užfiksuota Komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka, o Komisijos sprendime – glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė ir išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai (Reglamento 32, 41 p.), todėl Komisijos posėdžio protokole užfiksuota Komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka laikytina priimamo sprendimo motyvais.
42. Taigi Komisijos posėdžio protokolas yra sprendimą pagrindžiantis dokumentas, nes Viešojo administravimo įstatymas imperatyviai nenustato, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Kita vertus, galimybė išdėstyti pagrindimą kituose dokumentuose, kurie yra sudėtinė sprendimo dalis, nepašalina viešojo administravimo institucijos pareigos tinkamai motyvuoti materialiąsias teisines pasekmes asmeniui sukeliantį individualų administracinį aktą.
43. Iš Komisijos 2016 m. gegužės 30 d. posėdžio protokolo (2016 m. birželio 1 d. išrašas Nr. 11) matyti, kad penktu darbotvarkės klausimu (Instituto skundas dėl publikacijos „Kaip atpažinti kekšę?“ („lrytas.lt“, 2016 m. sausio 13 d.)) buvo leista pasisakyti Instituto ir UAB „Lrytas“ atstovėms, po to vyko Komisijos narių diskusija, buvo pareikštos nuomonės, jog tokie straipsniai diskriminuoja moteris, ir balsuojama dėl Kodekso 1, 3, 4, 5, 8 ir 16 straipsnių pažeidimo. Visais paminėtais atvejais Komisijos narių balsų dauguma buvo balsuota „prieš“. Septintu, papildomai iškeltu klausimu, buvo pasiūlyta balsuoti dėl Kodekso 54 straipsnio pažeidimo ir 4 iš 6 Komisijos nariai balsavo „už“. Pažymėtina, jog diskusijų esmė ir konkretūs Komisijos narių argumentai dėl Kodekso 54 straipsnio pažeidimo šiame procedūriniame dokumente nėra atskleisti. Sužinoti ir suprasti, kokios priežastys lėmė ir kuo remiantis buvo pritarta pareiškėjui nepalankiai pozicijai, iš lakoniško Sprendimo turinio taip pat nėra įmanoma, todėl Komisijos 2016 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. EKS-8/16 negali būti pripažintas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
44. Kadangi Sprendimas priimtas nesilaikant individualiems administraciniams aktams keliamų motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų, teisėjų kolegija, nagrinėdama šį ginčą, neturi galimybės vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis pasisakyti, ar konkrečiu atveju buvo ar nebuvo pažeistas Kodekso 54 straipsnis. Dėl paminėtos priežasties ginčijamas administracinis aktas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios, t. y. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendime pateiktas ginčo publikacijos vertinimas Kodekso 54 straipsnio aspektu laikytinas pertekliniu ir neturinčiu jokios prejudicinės galios.
45. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Žmogaus teisių stebėjimo instituto apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė