Civilinė byla Nr. 2A-1914/2012

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00122-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 69

(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. liepos 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo viešosios įstaigos Arvydo švietimo ir mokymo centro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1651-555/2012 pagal ieškovo viešosios įstaigos Arvydo švietimo ir mokymo centro ieškinį atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo viešoji įstaiga American English School dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas VšĮ Arvydo švietimo ir mokymo centras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti 2012 m. sausio 23 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos sprendimą Nr. SD-201 dėl konkurso (pirkimo Nr. 116068) pasiūlymo atmetimo, pasiūlymo eilės sudarymo ir laimėtojo paskelbimo bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 4-8). Nurodė, kad dalyvavo atsakovo organizuotame supaprastintame atvirame viešajame konkurse dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos ir seniūnijų darbuotojų užsienio kalbų mokymo paslaugų pirkimo. Ieškovas pateikė pasiūlymą su 83 232 Lt kaina. 2012 m. sausio 16 d. iš atsakovo gavo patvirtinimą, jog ieškovo pateikti duomenys atitinka minimalius kvalifikacinius ir konkurso sąlygų reikalavimus bei prašymą pagrįsti ieškovo pasiūlymo neįprastai mažą kainą. Ieškovas paprašė detaliau paaiškinti perkančiosios organizacijos rašto „Dėl konkurso pasiūlymo kvalifikacinių reikalavimų atitikties" sudėtines dalis, bei paklausė, ar pasiūlymo kainos pagrindimui pakanka tik užpildyti perkančiosios organizacijos pateiktą lentelę, ar reikalinga pateikti kitus kainą pagrindžiančius dokumentus. Atsakovas nurodė, kad pasiūlymo kainos pagrindimui pakanka užpildyti perkančiosios organizacijos pateiktą lentelę, papildomi pasiūlymo kainą pagrindžiantys įrodymai neprivalo būti pateikti. Ieškovas užpildė pasiūlymo kainą detalizuojančią lentelę, tačiau atsakovo viešųjų pirkimų komisijos sprendimu Nr. SD-201 ieškovo pasiūlymas buvo atmestas kaip „nepateikus tinkamų pasiūlymo kainos pagrįstumo įrodymų", taip pat buvo sudaryta pirkimo pasiūlymų eilė ir laimėtoju paskelbtas trečiasis asmuo. Ieškovas kreipėsi su pretenzija į perkančiąją organizaciją, tačiau 2012 m. vasario 7 d. perkančioji organizacija pakartotinai nusprendė, jog ieškovo pasiūlymo kaina yra nepriimtina bei neįprastai maža.

Atsakovas, atmesdamas ieškovo pasiūlymą kaip nepriimtiną dėl neįprastai mažos kainos, iš esmės rėmėsi dviem motyvais: ieškovas nepagrindė neįprastai mažos mokymų kainos vienam asmeniui - 5 Lt už akademinę valandą ir 1 Lt kavos pertraukėlės kainos 1 asmeniui.  Atsakovas, nurodydamas, jog ieškovas tinkamai nepagrindė 5 Lt kainos dydžio už 1 akademinę valandą, ieškovo manymu, iš viso nevertino ieškovo pateikto kainos apskaičiavimo, pateiktų papildomų pasiūlymo kainą pagrindžiančių įrodymų, nesprendė dėl ieškovo pateiktos kainos paskaičiavimo metodikos pagrįstumo, o pasirėmė vieninteliu argumentu, kad ieškovo pasiūlyta 1 akademinės valandos kaina yra daugiau kaip 50 proc. mažesnė už vidutinę rinkos kainą ir skiriasi nuo kitų analogiškas paslaugas teikiančių tiekėjų kainų. Ieškovas pažymi, kad perkančioji organizacija atliko tyrimą savo nuožiūra pasirinkusi keletą mokymo paslaugų tiekėjų (vienų iš brangiausių) ir remdamasi jų įkainiais, paskaičiavo „vidutinę anglų kalbos mokymų rinkos kainą" (12-15 Lt už 1 akademinę valandą 1 asmeniui). Ieškovo pateiktos 1 akademinės valandos kainos realumą patvirtina ir tai, kad ieškovas yra laimėjęs kitų organizacijų vykdytus konkursus, pasirašęs mokymų paslaugų sutartis bei tinkamai jas įvykdęs. Atsakovo nurodytas motyvas, jog jis 2012 m. nupirko svečių maitinimo paslaugas, o konkurso laimėtojo kavos kaina buvo 2,5 Lt, nėra teisiškai reikšmingas, nes jis neįvertino kitos svarbios aplinkybės dėl ieškovo galimybės teikti paslaugas palankesnėmis sąlygomis, t.y. viešbučio „Karališkoji rezidencija" ieškovui pritaikytų nuolaidų. Atsakovo formalūs veiksmai (pirminis prašymas užpildyti tik kainos pagrindimo lentelę, nereikalaujant kitų papildomų įrodymų, nevertinimas ieškovo pateikto pasiūlymo kainos paskaičiavimo ir kt.), kuriais atsakovas iš tikrųjų nesiekė patikrinti ieškovo, pasiūliusio neįprastai mažą kainą, pasiūlymo rimtumo, pripažintini per se neteisėtais ir pažeidžiančiais viešųjų pirkimų teisiniame reglamentavime įtvirtintas perkančiosios organizacijos pareigas bei viešojo pirkimo principus - skaidrumo, lygiateisiškumo (VPĮ 3 str. 1 d.) bei racionalaus pirkimui skirtų lėšų panaudojimo (VPĮ 3 str. 2 d.).

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

            Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b.l. 10-16). Teismas pažymėjo, kad neįprastai mažos kainos instituto nuostatų nustatyta privaloma neįprastai mažos kainos pasiūlymo vertinimo procedūra yra pagrįsta rungtyniškumo principu ir tiekėjai, atsakydami į perkančiųjų organizacijų prašymą pateikti kainos pagrindimą, privalo atsakyti tiek, kiek yra prašomi, tačiau turi teisę pateikti platesnius paaiškinimus, papildomas aplinkybes ar dokumentus. Atsakovas vadovavosi rungtyniškumo principu ir prašė ieškovo pateikti neįprastai mažos kainos paaiškinimus bei juos vertino. Atsakovas pasirinko „rinkos kainos“ kriterijų neįprastai mažos kainos pagrindimo įtikinamumui, nes siūlomų paslaugų kokybę būtų galima įvertinti tik po jų suteikimo, bei padarė anglų kalbos nuosekliųjų mokymų rinkos kainos analizę, vadovaujantis viešai skelbiama informacija kalbų mokyklų svetainėse, kuriai pasirinko 8 paslaugų tiekėjus. Ieškovo argumentą, kad atsakovas pasirinko kelis brangiausiai paslaugas teikiančius teikėjus, teismas laikė nepagrįstu, nes atsakovas rinkos kainos analizę atliko tame rinkos dalyvių segmente, kuriame veikia ir ieškovas. Teismas konstatavo, kad atsakovas, nustatęs, jog ieškovo pasiūlyta kaina yra daugiau kaip 50 procentų mažesnė už vidutinę analogiškas paslaugas teikiančių tiekėjų rinkos kainą, turėjo pagrindo spręsti, kad ji neatitinka tikrosios rinkoje padėties ir yra nepagrįsta. Taip pat teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai suabejojo dėl kavos pertraukėlės kainos 1 žmogui – 1 Lt (kava/kava su pienu/pyragaičiai, sumuštiniai ir mineralinis vanduo), kaip nepatikimu kainos pagrindimu ir nerealiu dėl produktų kainos. Ieškovo teiginiai, kad atsakovas netinkamai analizavo bei netinkamai įvertino kainos pagrindimą patvirtinančius įrodymus, grindžiami ieškovo spėjimais ir prielaidomis. Teismas nustatė, kad atsakovo atsakymo į ieškovo pretenziją turinys, atsakovo viešųjų pirkimų komisijos veiksmai ir sprendimai įvertinant trečiojo asmens pasiūlymą ir nustatant preliminarią pasiūlymų eilę, į kurią įtrauktas trečiojo asmens pasiūlymas, patvirtina, kad perkančiajai organizacijai kainos pagrindimo įrodymų turinys nebuvo pakankamas tam, jog perkančioji organizacija įsitikintų ieškovo pasiūlymo rimtumu ir šio asmens gebėjimu jo nurodytos kainos apimtyje tinkamai įvykdyti paslaugų pirkimo sutartį. Teismas padarė išvadą, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintas pareigas atsakovas įgyvendino tinkamai, esminių įstatyme nustatytų principų - skaidrumo, lygiateisiškumo pažeidimų nepadarė, o nekonstatavus imperatyviųjų teisės normų pažeidimo nėra pagrindo naikinti pirkimų komisijos sprendimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Ieškovas VšĮ Arvydo švietimo ir mokymo centras (toliau - apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 23-25). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.             Teismas de facto palygino apelianto paslaugos kainą su kitų subjektų siūlomomis kainomis, tačiau taikant tokį metodą būtina vadovautis visuotinai pripažįstamu palyginimo metodo principu – pirmiausia nustatomi lyginamųjų paslaugų panašumai bei skirtumai ir tik po to sprendžiama, ar paslaugos gali būti lyginamos. Apeliantas teigia, kad tai nebuvo padaryta, todėl teismo išvada, kad atsakovas objektyviai ir pagrįstai nustatė, jog ieškovo siūlomų paslaugų kaina yra ženkliai mažesnė už rinkos kainą, yra klaidinga.

2.             Priešingai nei nurodė teismas sprendime, kalbų mokymo paslaugų vidutinė rinkos kaina nėra rodiklis, kurio pagrindu vertintinas paslaugos realumas bei kokybė. Apeliantas teigia, kad kainos rodiklis apima paslaugų suteikimo kaštus bei paslaugos pelningumą, todėl paslaugos realumo analizė suponuoja paslaugos kaštų tyrimą, o tokios analizės nei teismas, nei atsakovas neatliko.

3.             Teismo sprendime apsiribota pasisakymu dėl vieno kaštų komponento, kuris nėra svariausias kaštų struktūroje – išlaidų kavos pertraukoms. Apeliantas teigia, kad šis pasisakymas yra formalus, nes jo pasiūlyme nurodyta kavos pertraukėlės kaina 1 žmogui 1 Lt yra grindžiama viešbučio „Karališkoji rezidencija“ gautu komerciniu pasiūlymu, kaina buvo suderinta su viešbučiu, susitarus ten organizuoti intensyviąsias išvažiuojamąsias mokymų sesijas pagal atsakovo organizuojamo konkurso sąlygų techninės užduoties reikalavimus. Atsakovas nevertino apelianto galimybės gauti išskirtinai palankias sąlygas dėl mokymo seminarų vedimo viešbutyje „Karališkoji rezidencija“.

4.             Teismas neteisingai aiškino rungtyniškumo principo turinį, klaidingai perkėlė šio principo įgyvendinimo naštą tik ieškovui, nes neįprastai mažos kainos pagrindimo procedūros rungtyniškumas suponuoja ne tik tiekėjo, bet ir perkančiosios organizacijos aktyvumą. Apeliantas teigia, kad jis veikė aktyviai ir užpildė atsakovo pateiktą kainos pagrindimo lentelę, atsižvelgdamas į atsakovo nurodymus, taip pat kartu su pretenzija pateikė atsakovui ir papildomus įrodymus dėl kainos pagrįstumo. Taigi, apeliantas atsakovui teikė tokią informaciją, kurios, jo nuomone, pakako kainai pagrįsti ir kurios reikalavo atsakovas. Todėl už rungtyniškumo principo pažeidimą atsakingas atsakovas, o ne ieškovas.

5.             Teismas nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių apelianto kaip galimai nepatikimo ir negebėsiančio tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį kontrahento statusą. Priešingai, atsakovas yra patvirtinęs apelianto atitikimą bendriesiems, kvalifikaciniams, ekonominės ir finansinės būklės, techninio ir profesinio pajėgumo reikalavimams.

 

Atsakovas  Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą (t. 2, b.l. 36-38). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1.             Pirkimo tikslas – nupirkti paslaugas už mažiausią kainą, bet neblogesnės kokybės nei siūlomos rinkoje, todėl buvo pasirinktas „rinkos kainos“ kriterijus neįprastai mažos kainos pagrindimo įtikinamumui. Atlikus anglų kalbos nuosekliųjų mokymų rinkos analizę nustatyta, kad vidutinė Lietuvos anglų kalbos mokymų rinkos kaina 12-15 Lt / 1 dalyviui už 1 akademinę valandą, kai tuo tarpu apelianto pasiūlyta 1 akademinės valandos kaina – 5 Lt, t.y. daugiau kaip 50 procentų mažesnė už vidutinę rinkos kainą. Apeliantas nenurodė, kad jis būtų sukūręs naujas ir ženkliai pigesnes mokymų metodikas, nepateikė įrodymų, kad profesionalūs lektoriai dėl kokių nors priežasčių dirbs nemokamai ar už simbolinį užmokestį.

2.             Apelianto argumentas, kad kalbų mokymo paslaugų vidutinė rinkos kaina nėra rodiklis, atmestinas, nes apelianto pasiūlymo kaina yra mažesnė tokiu dydžiu, kad siūlomas metodas, nesant monopolinės ar oligopolinės rinkos, neturi prasmės.

3.             Atsakovas ėmėsi veiksmų, kad būtų patikrinta, ar apelianto pasiūlymo kaina yra pagrįsta. Iš apelianto buvo gauta pakankamai informacijos, kad galima būtų įvertinti, jog jo siūloma mažiausia kaina yra nesąžiningų veiksmų padarinys ir ekonomiškai nepagrįsta bei lems jo nesugebėjimą tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, todėl pasiūlymas buvo atmestas.

 

Trečiasis asmuo VšĮ American English School atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (t. 2, b.l. 31-33). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1.              Apelianto pasiūlyta nuosekliųjų ir išvažiuojamųjų specializuotų dalykinės anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų mokymo kaina 5 Lt už 1 akademinę valandą neatitinka realiai šiuo metu rinkoje esančių vidutinių rinkos kainų (12-19 Lt už 1 akademinę valandą), todėl neginčytinai yra nepriimtina ir neįprastai maža. Tokiu būdu perkančioji organizacija susiduria su didele rizika, kad už 50 procentų žemesnės negu rinkoje esančios kainos įsigytos paslaugos neatitiks pirkimo sąlygose ir techninėje specifikacijoje numatytų paslaugų kokybės.

2.              Apelianto 1 kavos pertraukėlės kaina 1 žmogui 1 Lt, į kurią įeina kava / kava su pienu / pyragaičiai / sumuštiniai ir mineralinis vanduo, yra absurdiška ir dar kartą įrodo, kad apeliantas neatsakingai paskaičiavo paslaugų kaštus ir tai laiko normalia praktika.

3.              Atmestini apelianto argumentai, kad atsakovas nesiekė patikrinti apelianto pasiūlymo rimtumo bei  nesivadovavo visuotinai pripažįstamu palyginimo metodo principu, nes atsakovas, siekdamas, išsiaiškinti apelianto kainos pagrįstumą atliko 8 užsienio kalbų mokymo paslaugų teikėjų kainų rinkos tyrimą, palygino analogiškų sutarčių bei šio pirkimo tiekėjų kainas.

 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nustatyta, kad apeliantas dalyvavo atsakovo vykdomame supaprastintame atvirame konkurse dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos ir seniūnijų darbuotojų užsienio kalbų mokymo paslaugų pirkimo ir pateikė pasiūlymą (t. 1, b.l. 36-37). Jo pasiūlymas buvo atmestas, nes atsakovas nusprendė, kad apelianto pasiūlymo neįprastai mažos kainos pagrindimas nebuvo įtikinamas. Po apelianto pateiktos pretenzijos atsakovui šis nurodė, kad apelianto pasiūlyta kaina neįprastai maža nepriimtina dėl tokių priežasčių: 1) atlikus anglų kalbos mokymo paslaugų rinkos kainos tyrimą Lietuvoje nustatyta, kad apelianto pasiūlyta kaina yra daugiau kaip 50 proc. mažesnė už vidutinę rinkos kainą ir skiriasi nuo kitų analogiškas paslaugas teikiančių tiekėjų kainų, kas suponuoja, kad ji neatitinka tikrosios padėties rinkoje, yra nepagrįsta ir nurodyta siekiant konkrečių tikslų, pavyzdžiui, tik laimėti konkursą, 2) kavos pertraukėlės kaina (kava/arba kava su pienu/pyragaičiai/sumuštiniai ir mineralinis vanduo) vienam žmogui (1 Lt) yra daug mažesnė už rinkos kainą. Atsakovas 2012 m. buvo pirkęs svečių maitinimo paslaugas, kur konkurso laimėtojas pagal mažiausios kainos kriterijų buvo pasiūlęs 2,5 Lt kainą vien už kavą (t. 1, b.l. 55-56).

Byloje nėra ginčo, kad apelianto pasiūlymo kaina buvo neįprastai maža, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija nepasisako. Ginčo esmė – šios kainos pagrindimo procedūros ir vertinimo tinkamumas.

 

          Apeliacinis skundas netenkintinas.

         VPĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pateiktame pasiūlyme nurodyta prekių, paslaugų ar darbų kaina yra neįprastai maža, perkančioji organizacija privalo pareikalauti dalyvio pagrįsti siūlomą kainą, o jeigu dalyvis nepateikia tinkamų kainos pagrįstumo įrodymų, pasiūlymą privalo atmesti. Remiantis VPĮ 40 straipsnio 2 dalimi, perkančioji organizacija, vertindama kainos pagrindimą, atsižvelgia į: 1) gamybos proceso, teikiamų paslaugų ar statybos metodo ekonomiškumą; 2) pasirinktus techninius sprendimus ir (arba) išskirtinai palankias sąlygas tiekti prekes, teikti paslaugas ar atlikti darbus; 3) dalyvio siūlomų prekių, paslaugų ar darbų originalumą; 4) norminių dokumentų dėl darbų saugos ir darbo sąlygų, galiojančių prekių tiekimo, paslaugų pateikimo ar darbų atlikimo vietoje, laikymąsi; 5) dalyvio galimybę gauti valstybės pagalbą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad neįprastai mažos kainos institutas taikytinas tik siekiant įsitikinti tiekėjo pasiūlymo pagrįstumu ir realumu. Neįprastai maža pasiūlyta kaina per se nėra kliūtis viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Tik tokia neįprastai maža kaina, kurios tiekėjas negali pagrįsti, t. y. įrodyti, kad pasiūlyta kaina jis galės tinkamai ir laiku įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, suponuoja perkančiosios organizacijos pareigą atmesti tokį tiekėjo pasiūlymą. Atsižvelgiant į tai, taip pat remiantis racionalaus lėšų panaudojimo imperatyvu, perkančioji organizacija pagal VPĮ 40 straipsnį privalo atmesti dalyvio pasiūlymą tik dėl nepagrįstos neįprastai mažos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2010). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog „apskritai iki šiol suformuotoje teismų praktikoje pasiūlytos kainos neįprastumas inter alia grindžiamas tiekėjo, kaip viešojo pirkimo sutarties kontrahento, patikimumu“.

Dėl neįprastai mažos kainos pagrįstumo vertinimo.

Tiekėjo pasiūlyta neįprastai maža kaina, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, per se negali būti pagrindu pasiūlymo atmetimui. Neįprastai mažos kainos institutas viešuosiuose pirkimuose yra visų pirma skirtas perkančiajai organizacijai apsisaugoti nuo tiekėjo nesugebėjimo laiku ir tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį. Kita vertus, šiuo institutu siekiama apginti tiekėją nuo perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti jo pasiūlymą dėl neįprastai mažos pasiūlytos kainos, neleidžiant jam paaiškinti savo pasiūlymo rimtumo. Pagrindas tiekėjo pasiūlymo atmetimui yra tuo atveju, jei tiekėjas šios kainos negali tinkamai pagrįsti ir būtent  tai perkančiajai organizacijai leidžia pagrįstai abejoti pasiūlymo pagrįstumu bei tiekėjo gebėjimu įvykdyti viešojo pirkimo sutartį.

Atsakovas savo sprendimą, o pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su juo, iš esmės apelianto pasiūlytos kainos nerealumą grindė aštuonių subjektų viešai skelbiamomis kalbų mokymo paslaugoms kainomis, kurias lygino su apelianto pasiūlyta kaina –atitinkamai buvo nustatyta, kad vidutinė anglų kalbos mokymo paslaugų rinkos kaina yra 12-15 Lt už vieną akademinę valandą, apelianto pasiūlyta - 5 Lt už vieną akademinę valandą, taigi, apelianto pasiūlyta kaina yra daugiau kaip 50 proc. mažesnė. Dėl to tarp šalių ginčo faktiškai nėra. Tiesa, apeliantas teigė, kad atsakovas tyrė ir vadovavosi brangiausiai apmokamų subjektų paslaugų kainomis. Tačiau jis nepateikė įrodymų, kad tyrimas buvo iš tikrųjų atliekamas tik parenkant brangiausius paslaugų tiekėjus, taip pat nepateikė kokio nors kitokio tokių paslaugų rinkos kainų tyrimo, kuris paneigtų atsakovo atlikto tyrimo rezultatus (CPK 178 str.). Tuo tarpu kaip subjektus, teikiančius paslaugas ženkliai mažesnėmis kainomis, apeliantas, pateikdamas dvi tokio pobūdžio savo sudarytas sutartis (t. 1 b.l. 61, 62), nurodė tik save ir Mokymo centrą „Gimnazita“, paskelbusį vienkartinį ypatingą („akcijinį“) pasiūlymą, pagal kurį viena akademinė valanda būtų apmokama 4,68 Lt įkainiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarieji apelianto nurodyti atvejai yra per menki tam, kad paneigtų atsakovo pateiktą platesnės paslaugų rinkos kainų analizę, kuri leidžia daryti išvadas kitokias negu šie apelianto paminėti pavieniai atvejai. Juo labiau, kad, kaip pagrįstai nurodo atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, pats apeliantas veikia su „Žinių gausa“ prekės ženklu, kur „neakcijinė“ kaina yra nuo 12,5 Lt iki 18,75 Lt už akademinę valandą (t. 1 b. l. 57-58). Neįprastai mažos kainos pagrindimas yra tiekėjo pareiga, o ar ši pareiga įvykdyta tinkamai ir leidžia perkančiajai organizacijai pagrįstai tikėtis tinkamu pirkimo sutarties įvykdymu, sprendžia perkančioji organizacija. Neabejotina, kad perkančiosios organizacijos teisė pačiai nuspręsti, ar tiekėjas tinkamai pagrindė neįprastai mažą kainą, negali būti vertinama kaip diskrecija iki tokio lygmens, kad perkančioji organizacija turi teisę pripažinti kainos pagrindimą tinkamu net ir tuo atveju, kai yra pakankamas pagrindas spręsti, jog jis yra netinkamas arba atvirkščiai – pripažinti jį netinkamu, kai yra pakankamas pagrindas spręsti, jog jis yra tinkamas. Įstatymas įpareigoja perkančiąją organizaciją neatmesti a priori pasiūlymo, kuriame nurodyta neįprastai maža kaina, reikalauti iš tiekėjo šios kainos pagrindimo ir priimti galutinį sprendimą priklausomai nuo pagrindimo turinio. Taigi, iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas neatmetė apelianto pasiūlymo neįvykdęs įstatymu nustatyto įpareigojimo paprašyti detalizuoti pasiūlymą, o prieš priimant sprendimą atmesti pasiūlymą vertino ne tik apelianto pateiktą pasiūlymo detalizavimą ir įrodymus, bet ir lygino juos su savo surinktais duomenimis apie realią situaciją paslaugų rinkoje, t.y. kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nevertino pasiūlymo pagrindimo formaliai. Įstatymas nenustato iki kiek giliai perkančioji organizacija turi vertinti kainos pasiūlymo pagrindimą ir kokie (kiek) kriterijai yra pakankami vienokiam ar kitokiam sprendimui priimti. Kaip yra konstatuota teisminėje praktikoje, „nesant pirkimo dokumentuose ar norminiuose teisės aktuose nustatytų neįprastai mažos kainos nustatymo kriterijų, perkančioji organizacija įtarimų sukėlusius pasiūlymus privalo identifikuoti ne pagal savo subjektyvų įsivaizdavimą, o pagal kuo objektyvesnius ir skaidresnius kriterijus (pvz., visų ar neatmestų pasiūlymų kainų aritmetinį vidurkį, plačiai žinomą ar autoritetingo subjekto nustatytą rinkos kainą ir pan.), taip užtikrindama, kad palyginti panašių kainų pasiūlymai nebūtų tarpusavyje išskiriami ir vienam iš tiekėjų nepagrįstai nebūtų apsunkintas varžymasis dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2010). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, pasirinkdamas minėtą jam prieinamą kainų palyginimų metodą, nepažeidė nei teisės aktų reikalavimų, nei protingumo, teisingumo principų.

VPĮ 40 straipsnio 2 dalis įpareigoja perkančiąją organizaciją prašyti pateikti, jos (o ne kieno nors kito inter alia tiekėjo) manymu, reikalingas pasiūlymo detales, kainos sudėtines dalis ir skaičiavimus, ką padariusi ji turi teisę priimti sprendimą. Tokiu atveju tiekėjas, nepatenkintas priimtu sprendimu, turėtų pagrįsti, kad perkančioji organizacija sprendimą priėmė neturėdama duomenų, kurie iš esmės papildomai buvo būtini, ir, siekiant įrodyti priimto sprendimo nepagrįstumą, pateikti šiuos duomenis. Apeliantas iš esmės pagrįstai nurodo, kad taikant tokį metodą reikalinga įvertinti lyginamų paslaugų panašumus ir skirtumus, spręsti ar paslaugos apskritai gali būti lyginamos, t.y. tirti lyginamų paslaugų turinį, naudojamas priemones, mokymo dalyvių kalbos mokėjimo lygį ir pan., o jau tada spręsti apie vidutinę paslaugų rinkos kainą. Tačiau jis nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas jo pasirinktu būdu aptariamų paslaugų kainų negalėjo lyginti su apelianto pasiūlytų paslaugų kainomis dėl paslaugų esminių skirtumų. Iš esmės tas pat pasakytina ir apie apelianto argumentą dėl paslaugos kaštų tyrimo įvertinant paslaugos realumą, juo labiau, kad paslaugos suteikimo realumas dar nereiškia ir paslaugos kokybės, kuri, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, apskritai gali būti įvertinta tik suteikus (teikiant) paslaugą, ką savo apeliaciniame skunde toliau pripažįsta ir pats apeliantas.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamame sprendime apsiribota pasisakymu dėl vieno kaštų komponento, kuris nėra svariausias kaštų struktūroje – 1 Lt išlaidomis kavos pertraukoms. Visų pirma, tai apskritai neatitinka skundžiamo sprendimo turinio – iš sprendimo matyti (ir jau aukščiau minėta), kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl mokymo paslaugos kainos, o ne tik dėl išlaidų kavos pertraukoms. Kalbant apie pastarąjį kaštų komponentą, teismas sutiko (taip pat sutinka ir teisėjų kolegija) su atsakovo vertinimu, kad tokia kaina yra nereali jau vien dėl produktų esamų kainų, ko apeliantas net ir neneigia. Jis tik nurodo, kad nebuvo įvertinta jo galimybė gauti išskirtinai palankias sąlygas dėl mokymo seminarų vedimo viešbutyje „Karališkoji rezidencija“. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad tokio išskirtinio pasiūlymo turėjimas apelianto pasiūlymo atsakovui pateikimo metu, t.y. tuo metu, kai apeliantas apskaičiavo bendrą pasiūlymo kainą, apskritai nėra neabejotinas. Teikdamas savo 2012 m. sausio 7 d. pasiūlymą ir nurodydamas bendrą pasiūlymo kainą – 83 232 Lt, apeliantas jau tuomet turėjo įvertinti visas savo galimybes. Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas paprašė apeliantą pateikti kainos pagrindimą 2012 m. sausio 16 d. (t. 1 b.l. 38-40). Apeliantas kartu su kainos pagrindimu pateikė atsakovui aptariamą išskirtinį pasiūlymą „Karališkoje rezidencijoje“ (t. 1 b.l. 50), tačiau iš jo datos – 2012 m. sausio 17 d. - galima manyti, kad apelianto pasiūlymo teikimo atsakovui metu jis šio išskirtinio pasiūlymo apskritai neturėjo.

Dėl rungtyniškumo principo turinio ir jo realizavimo.

            Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai aiškino rungtyniškumo principo turinį, klaidingai perkėlė šio principo įgyvendinimo naštą tik ieškovui. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.         

            Rungtyniškumo principas reiškia perkančiosios organizacijos pareigą paprašyti patikslinimų dėl neįprastai mažos kainos pasiūlymo bei pareigą vėliau įvertinti pasiūlymą pagal pateiktus paaiškinimus. Jau minėtoje kasacinio teismo nutartyje yra konstatuota, jog ”neįprastai mažos pasiūlytos kainos vertinimo rungtyniškumo pobūdis turi būti suprantamas ir taip, kad perkančioji organizacija turi teisę prašyti, o tiekėjas – pateikti kuo išsamesnius kainos pagrindimo duomenis. Pažymėtina, kad tiekėjai, atsakydami į perkančiųjų organizacijų prašymą pateikti kainos pagrindimą, privalo atsakyti tiek, kiek yra prašomi, tačiau turi teisę pateikti platesnius paaiškinimus, papildomas aplinkybes ar dokumentus.“ Apeliantas iš esmės teisingai mini rungtyniškumo principo turinį - ne tik tiekėjo, bet ir perkančiosios organizacijos aktyvumą, neformalaus bendradarbiavimo būtinumą, turiningus šalių veiksmus ir pan. Tačiau akivaizdu, kad rungtyniškumo procesas negali būti neribotas ar tęstis ilgiau negu perkančiajai organizacijai po protingai reikalingų procedūrų pakanka duomenų apsispręsti dėl tiekėjo pasiūlymo (ne)atmetimo.

            Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Taigi, perkančioji organizacija privalo pateikti įrodymus ir argumentus, kad ji vykdė pareigą išsiaiškinti neįprastai mažos kainos pagrįstumą, ši pareiga buvo vykdoma ne formaliai, o realiai, ir gauti duomenys yra pakankami jai priimti vienokį ar kitokį sprendimą, šiuo atveju – pagrįstai abejoti pasiūlymo patikimumu. Tuo tarpu tai, kad priimtas perkančiosios organizacijos sprendimas tiekėjo pateiktų duomenų pagrindu iš tikrųjų neturėjo kelti jai pagrįstų abejonių pasiūlymo patikimumu arba perkančioji organizacija sprendimą priėmė neturėdama duomenų, kurie buvo papildomai būtini ir lemtų kitokį sprendimą, įrodyti turėtų tiekėjas.

            Apie tai, kad atsakovas šiuo atveju nebuvo neaktyvus, neformaliai bendradarbiavo su apeliantu bei vertino jo pateiktas kainas ne vien tik subjektyviu aspektu, bet ir kitų savo turimų duomenų bei patyrimo kontekste, jau minėta aukščiau. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad atsakovas neturėjo jo įsitikinimui suformuoti pakankamų duomenų ir privalėjo reikalauti dar kokių nors papildomų kainą pagrindžiančių įrodymų ar padarė sprendimą, neatitinkantį turimų duomenų. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodė savo kainos pagrindimą atitinkamais konkrečiais skaičiais ir papildomais įrodymais prie pretenzijos. Juos atsakovas vertino ir sprendė, kad apelianto pasiūlytos kainos nėra realios. Apeliantas jokių papildomų įrodymų, kurie leistų nesutikti su tokia atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, ne tik nėra pateikęs, bet ir nenurodė, kokių konkrečiai paaiškinimų, įrodymų dar turėjo reikalauti atsakovas ir kaip jie būtų galėję įtakoti kitokį sprendimą. Juo labiau, kad jis, veikdamas savo rinkos segmente ir neabejotinai daugiau ar mažiau sekantis joje vyraujančias kainas, teikdamas atsakovui pasiūlymą su neįprastai tai rinkai maža kaina, turėjo teisę tiek atsakovui, tiek teismui ir pats savo iniciatyva teikti papildomus paaiškinimus bei įrodymus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde rungtyniškumo principo pažeidimas atsakovui inkriminuojamas iš esmės deklaratyvių teiginių pagrindu.

            Dėl aukščiau  paminėtų aplinkybių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų. Todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).  

 

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

 

            n u t a r i a :

 

            Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

           

 

 

            Teisėjai                                                                                    Rimvydas Norkus

 

 

 

                                                                                                            Alvydas Poškus

 

 

 

                                                                                                            Dalia Vasarienė