Civilinė byla Nr. 3K-3-488/2010
Procesinio sprendimo kategorija 42.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B.
P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovės Z. B. ieškinį atsakovėms I. D. ir B. P. dėl nepagrįsto praturtėjimo
bei B. P. priešieškinį Z. B. dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – R. D.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iš ikisutartinių
santykių kilusią civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė
sūnaus vardu ketino pirkti butą, todėl, sužinojusi, kad atsakovė B. P. pardavinėjo vieno kambario butą už preliminarią 170 000
Lt kainą, 2008 m. rugpjūčio 13 d. davė atsakovėms 22 000 Lt avansą, buvo
surašytas patvirtinimas; susitarė, kad buto įvertinimą per mėnesį padarys
atsakovė I. D., tačiau to nebuvo padaryta. Ieškovė 2008 m.
lapkričio 19 d. šiai atsakovei prašant sumokėjo dar 6000 Lt avansą. Per tą
laiką nukrito butų rinkos vertė, todėl ieškovė prašė atsakovės I.
D. įvertinti butą realia kaina, tačiau ši daryti atsisakė. Buto
pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovė prašė teismo įpareigoti
atsakoves grąžinti jai sumokėtą 28 000 Lt avansą, priteisti penkių procentų
dydžio metinių palūkanų nuo negrąžintos sumos.
Atsakovė B. P.
pateikė priešieškinį ir nurodė, kad ieškovė nepagrįstai atsisakė pirkti butą,
todėl ji patyrė 30 000 Lt turtinę žalą. Atsakovė, 2008 m. rugpjūčio 13 d.
susitarusi su ieškove parduoti butą už 170 000 Lt ir gavusi iš ieškovės 22 000
Lt avansą, 2008 m. rugpjūčio 14 d. atsisakė UAB „Juvitus Real Estate“ buto
pardavimo paslaugų bei kitų potencialių pirkėjų, prarado galimybę butą
parduoti. Ieškovė žodžiu paaiškino, kad atsisakė butą pirkti, nes jai nepavyko
pasiskolinti pinigų, bankas taip pat nesuteikė paskolos. Per ieškovės ketinimų
pirkti jos butą laikotarpį buto rinkos kaina nukrito nuo 170 000 iki 140 000
Lt, todėl iš ieškovės priteistinas buto vertės skirtumas – 30 000 Lt, o 28 000
Lt avansas pripažintinas tarpusavio užskaitymu.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 3–iasis apylinkės teismas 2009 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį ir
priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės B.
P. 28 000 Lt, atsakovei B. P. iš ieškovės 20 000
Lt, įskaitė priešpriešinius šalių reikalavimus ir priteisė ieškovei iš nurodytos
atsakovės 8000 Lt. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė ikisutartiniai
santykiai, vyko derybos dėl buto pirkimo–pardavimo už 170 000 Lt, ketinimų
rimtumui patvirtinti ieškovė atsakovėms sumokėjo avansą – 28 000 Lt, šalys
pasirašė pasirašyti patvirtinimus, kurie faktiškai atitiko preliminariosios
sutarties sampratą. Teismas, ištyręs ir įvertinęs šalių parodymus, nustatė, kad
ieškovė ir atsakovės 2008 m. rugpjūčio 13 d. suvokė sudariusios preliminariąją
sutartį ir išreiškė ketinimą ateityje sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo
sutartį, todėl 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimą pripažino preliminariąja
sutartimi. Nors susitarime raštu nebuvo nustatytos konkrečios pagrindinės
sutarties sudarymo datos, tačiau teismas iš šalių parodymų nustatė, kad jos žodžiu
susitarė dėl pagrindinės sutarties sudarymo po trijų mėnesių, o atsakovėms
perduoti 28 000 Lt rašytinuose dokumentuose buvo nurodyti kaip avansas, atlikęs
skatinamąją ir užtikrinamąją funkcijas. Teismas nustatė, kad pagrindinė
sutartis nebuvo sudaryta todėl, kad ieškovė, negavusi paskolos, neturėjo
sutarčiai sudaryti reikalingos pinigų sumos; ieškovė pradėjo derybas nepagrįstai,
sumokėdama avansą, sukūrė atsakovėms pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis
tikrai bus sudaryta, tačiau nutraukdama ikisutartinius santykius su atsakovėmis
padarė joms nuostolių dėl prarastos galimybės parduoti butą 2008 m. liepos
mėnesio rinkos kaina. Teismas nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovių patirtų
nuostolių dėl prarastos galimybės ir ieškovės kaltės dėl jos neatidaus,
neapdairaus, neprotingo elgesio, kurį pripažino nesąžiningu. Teismas,
įvertinęs atsakovių parodymus, kad ieškovė ketino pirkti butą savo vardu,
likusią sumą ketino skolintis iš giminaičių, todėl prašė atsakovių pirkimo–pardavimo
sutartį sudaryti po trijų mėnesių, o negavusi paskolos iš giminių, pasibaigus
trijų mėnesių terminui, kreipėsi į banką dėl paskolos sūnaus vardu, tačiau tam
prireikė pastarojo įgaliojimo, kurį ji gavo tik 2008 m. lapkričio 25 d., padarė
išvadą, jog šiuos teiginius patvirtino rašytiniai įrodymai – avanso sumokėjimo
patvirtinimai ieškovės vardu, 2008 m. lapkričio 24 d. finansinis testas DnB
NORD banke bei 2008 m. lapkričio 25 d. notarų biure patvirtintas sūnaus įgaliojimas
ieškovei. Tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie atsakovių
įsipareigojimą atlikti buto vertinimą bei apie ieškovės pretenzijas atsakovėms
dėl tokio įsipareigojimo nevykdymo. Ieškovės veiksmai patvirtino, kad ji neturėjo
pretenzijų atsakovėms, o pati uždelsė sutarties sudarymo pasirengimą, todėl,
pasibaigus sutartam trijų mėnesių terminui, 2008 m. lapkričio 19 d. sumokėjo papildomai
atsakovėms 6000 Lt. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė 2008 m. rugpjūčio 13 d.
nebuvo pasirengusi sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutarties, nes neturėjo
sutartos pinigų sumos; bankai atsisakė suteikti ieškovės sūnui kreditą, o po 2008
m. lapkričio 24 d. ieškovės sūnui atlikto DnB NORD banko finansų testo ieškovė
pranešė atsakovėms atsisakanti pirkti butą. Teismas pripažino neesmine
aplinkybę, kad atsakovė I. D. veikė neturėdama
rašytino atsakovės B. P. įgaliojimo, nes teismo posėdyje
atsakovė B. P. patvirtino, jog įgaliojo atsakovę I. D. žodžiu veikti jos vardu. Teismas padarė išvadą, kad, nesudarius
buto pirkimo–pardavimo sutarties, avansas turėjo būti grąžintas jį davusiai
šaliai, nes preliminariojoje sutartyje šalys nebuvo susitarusios dėl netesybų,
o šalims pasirašius ikisutartinį patvirtinimą ir gavus avansą, atsakovės turėjo
pakankamą pagrindą patikėti, kad ieškovės ketinimai sudaryti pirkimo–pardavimo
sutartį buvo rimti, todėl ieškovė, veikdama neapdairiai, lengvabūdiškai ir
nesąžiningai su buto pardavėjomis, buvo atsakinga dėl atsakovės patirtų
nuostolių pagal prarastos galimybės piniginę vertę ir privalėjo atlyginti
atsakovei žalą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nekilnojamojo turto
vertintojas UAB „ŽIA valda real estate“ vieno kambario buto rinkos kainą
nustatė 160 000 Lt, o 2009 m. saugios 9 d. nustatyta 140 000 Lt šio buto
rinkos kaina, padarė išvadą, kad dėl smukusių nekilnojamojo turto rinkos kainų
atsakovė B. P. patyrė 20 000 Lt nuostolį. Teismas, nustatęs,
kad buto pirkimo–pardavimo sutartis neįvyko dėl ieškovės kaltės, atmetė ieškovės
reikalavimą priteisti penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo avanso sumos.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą
pagal ieškovės ir atsakovės B. P. apeliacinius skundus, 2010 m. kovo 26 d.
nutartimi tenkino ieškovės apeliacinį skundą, atsakovės skundą atmetė, panaikino
pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovės B. P. priešieškinis dėl 20 000 Lt nuostolių priteisimo
ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, ir priešieškinį atmetė, kitą pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija pažymėjo, kad šalių
pasirašyti 2008 m. rugpjūčio 13 d. ir 2008 m. lapkričio 19 d. patvirtinimai
pagal CK 6.165 straipsnį buvo tik susitarimai avanso sumokėjimui patvirtinti,
nes juose nebuvo visų būtinų sąlygų juos pripažinti preliminariąja sutartimi:
nebuvo susitarimo sudaryti pagrindinę sutartį ateityje, nebuvo nurodyta, kad atsakovė
I. D. veikė atsakovės B. P. vardu,
nebuvo aptarta buto kainos apmokėjimo tvarka, buto hipotekos pabaigimo
klausimas. Kolegija nurodė, kad ieškovė avansą atsakovei I. D.
sumokėjo siekdama nupirkti butą, tačiau, šio tikslo neįgyvendinus,
laikytina, jog pinigai atsakovei buvo perduoti be teisėto pagrindo, todėl
ieškovė turėjo teisę reikalauti grąžinti sumokėtą avansą pagal CK 6.237 straipsnį.
Tuo tarpu atsakovė B. P. negalėjo reikalauti iš ieškovės nuostolių
atlyginimo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, nes ji nepaneigė ieškovės
ketinimo pirkti butą rimtumo, neįrodė, jog bankai atsisakė ieškovei ar jos
sūnui suteikti paskolą, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Be to, kolegija
atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės B. P. butas buvo įkeistas AB Swedbankui už
paskolą, todėl, prieš parduodant butą, buvo būtina bankui pateikti raštišką
prašymą dėl leidimo parduoti butą, o atsakovės nepateikė į bylą jokių įrodymų, jog
ėmėsi aktyvių veiksmų, kad gautų tokį banko pritarimą butui parduoti ar kad tokį
gavo. Dėl to teismas pripažino atsakovių nesąžiningumą derybose, nes B. P. buto net negalėjo parduoti ieškovei ar jos sūnui, o
derybas dėl jo pardavimo vis tiek vedė. Dėl to pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai atsakovei B. P. priteisė iš ieškovės
nuostolius dėl prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimo. Juolab kad ir
pagal teismų praktiką vien objektyvus kainų pasikeitimas rinkoje negalėjo būti
pagrindas priteisti prarastos galimybės piniginės vertės dydžio nuostolius.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu atsakovė B. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d. nutartį, kuria panaikinta
pirmosios instancijos teismo spendimo dalis dėl priešieškinio tenkinimo,
panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 26 d. nutartį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos
teismo sprendimo dalis netenkinti priešieškinio reikalavimo dalies dėl 10 000 Lt
buto vertės skirtumo priteisimo, ir dėl šios dalies priešieškinį tenkinti,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo šalių 2008
m. rugpjūčio 13 d. susitarimas nelaikytinas preliminariąja sutartimi, nes
susitarime susitarta dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, nebuvo
nurodyta, jog atsakovė I. D. veikė B. P. vardu, nebuvo aptarta buto kainos
apmokėjimo tvarka, taip pat buto hipotekos klausimas. Kasatorės teigimu,
apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.165
straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas
CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą,
išskyrė būtinus preliminariosios sutarties elementus: suderinta šalių valia,
pasiektą susitarimą sukurti teisinius santykius: įsipareigojimą ateityje
sudaryti pagrindinę sutartį, aptarti pagrindinės sutarties esmines sąlygas,
susitarimą sudaryti raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas
civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr.
3K-P-382/2006). Teismai neteisingai įvertino bylos aplinkybes dėl ieškovės
ketinimo pirkti atsakovės butą. Ieškovė 2008 metų liepos mėnesio pabaigoje
kreipėsi į B. P. ir ketino pirkti vieno kambario butą, 2008 m. rugpjūčio 13 d.
sumokėjo 22 000 Lt avansą ir sudarė susitarimą, todėl kasatorė,
įvertinusi ieškovės ketinimų pirkti iš jos butą rimtumą, 2008 m. rugpjūčio 14
d. nutraukė sutartį su UAB „Juvitus Real Estate“ dėl šio buto pardavimo,
atsisakė parduoti butą kitiems besidomintiems asmenims. Taigi taip pat
neigiamai atsakydavo į norinčių pirkti butą interesantų paklausimus. Ieškovė
2008 m. lapkričio 19 d. sumokėjo kasatorei 6000 Lt avansą. Taigi iš
ieškovės ir atsakovės veiksmų iki ir po 2008 m. rugpjūčio 13 d. matyti, kad
2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimu šalys susitarė po kelių mėnesių sudaryti
buto pirkimo–pardavimo už 170 000 Lt sutartį. Dėl to pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų išvada, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimas nelaikytinas
preliminariąja sutartimi, yra nepagrįsta. Kasatorės teigimu, taip pat
nepagrįsta teismų išvada, kad 2008 m. rugpjūčio 13 d. susitarimas
nepripažintinas preliminariąja sutartimi, nes nebuvo nurodyta, jog atsakovė I.
D. veikė kasatorės vardu. Atstovo dalyvavimo numatymas susitarime nėra būtinas
ar esminis požymis, leidžiantis pripažinti sutartį preliminariąja. Juolab kad
kasatorė bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu pripažino ir
patvirtino, atsakovė jog I. D. veikė jos vardu. Kasatorė nurodo, kad
teismų išvados dėl neaptartos parduodamo buto kainos apmokėjimo tvarkos kaip
pagrindinės preliminariosios sutarties sąlygos taip pat yra nepagrįstos, nes 2008
m. rugpjūčio 13 d. susitarime konkrečiai nurodytas ketinamas parduoti objektas
– butas bei parduodamo buto kaina – 170 000 Lt. Teismų reikalavimas aptarti buto
hipotekos klausimą kaip pagrindinę preliminariosios sutarties sąlygą
nepagrįstas, nes nei CK 6.165 straipsnio 1 dalyje, nei teismų
praktikoje nenurodyta, kad vienas iš preliminariosios sutarties požymių yra
buto hipotekos klausimo išsprendimas.
2.
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatorė neįrodė
ieškovės nesąžiningumo esant ikisutartiniams santykiams ir kad pati kasatorė
buvo nesąžininga. Kasatorės teigimu, ieškovė savo elgesiu sukūrė atsakovėms
pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad pagrindinė sutartis tikrai bus
sudaryta, todėl ji, kaip nesąžininga šalis, privalėjo atlyginti atsakovėms
nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas
išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“, Nr.
3K-3-38/2005). Juolab kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė
nebuvo pasirengusi sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutarties, nes neturėjo
sutartos pinigų sumos bei banko garantijų paskolai gauti, veikė neapdairiai,
todėl buvo nesąžininga. Juolab kad ieškovė savo ieškinyje pripažino faktą, jog
ikisutartinius santykius su atsakove nutraukė dėl negautos paskolos. Dėl to
ieškovė, teigdama, kad paskola nebuvo gauta, nes kasatorė nepateikė perkamo
buto įvertinimo pažymos, pati turėjo šį faktą įrodyti. Be to, ieškovė bylos
nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neginčijo ir neįrodinėjo
kasatorės atsakovės nesąžiningumo, tai ji nurodė tik apeliaciniame skunde, tuo
tarpu apeliacinės instancijos teisme draudžiama remtis aplinkybėmis, kurios
nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kasatorės nesąžiningumo,
neįvertino fakto, kad ieškovė ikisutartinius santykius nutraukė dar iki šalių
kreipimosi į notarą, t. y. iki pagrindinės sutarties rengimo ir pasirašymo, todėl
nebuvo būtinybės kreiptis į hipotekos turėtoją leidimui gauti.
3.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl prarastos piniginės
vertės dydžio nustatymo atlyginant nuostolius, nukrypo nuo teismų praktikos
šiuo klausimu, nurodė, kad kasatorė nepateikė įrodymų, jog galėjo parduoti butą
už 170 000 Lt ir kad kažkas realiai domėjosi ir ketino jį pirkti. Kasatorės
teigimu, teismas nevertino ir nepasisakė dėl liudytojo ir šalių paaiškinimų,
2008 m. birželio 21 d. paslaugų teikimo sutarties su UAB „Juvitus Real Esate“
ir jos nutraukimo aplinkybių; šios aplinkybės galėjo patvirtinti, jo kasatorė
turėjo realią galimybę 2008 m. rudenį parduoti butą už 170 000 Lt. Teismų
praktikoje nurodyta, kad, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę, svarbu
įvertinti konkrečios preliminariosios sutarties šalių sąžiningumą, jų apdairumą
ir rūpestingumą; teisiniai preliminariosios sutarties nevykdymo padariniai,
taip pat prarastos galimybės piniginės vertės atlyginimas priklauso nuo
konkrečių individualios preliminariosios sutarties ypatumų, jos sudarymo
aplinkybių, tikslų, objekto, dėl kurio tariamasi, specifikos, taip pat
teisingumo, sąžiningumo, sąžiningos dalykinės praktikos ir protingumo
kriterijų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas ir
neįvertindamas kasatorės pateiktų įrodymų, nepasisakė ir dėl preliminariosios
sutarties šalių sąžiningumo, jų apdairumo ir rūpestingumo, preliminaraus
susitarimo sudarymo aplinkybių, teisingumo ir protingumo kriterijų, kurie
turėjo įtakos prarastai kasatorės galimybei parduoti butą už 170 000 Lt.
4.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas
dėl prarastos turto vertės dydžio nustatymo, t. y. CK 6.249 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kasatorės nuostolius, nurodė, kad,
atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamojo turto vertintojas UAB „ŽIA valda real
estate“ 2008 m. liepos 22 d. buto rinkos kainą nustatė 160 000 Lt, o 2009 m.
sausio 9 d. nustatyta 140 000 Lt šio buto rinkos kaina, kasatorė patyrė 20 000
Lt nuostolių. Kasatorės teigimu, šalys nesitarė, kad parduodamo buto kaina
pagrindinės sutarties sudarymo metu priklausys nuo vidutinės šio turto rinkos
vertės ar kaip nors kitaip keisis, todėl kasatorė pagrįstai tikėjosi iš
ieškovės gauti būtent sutartą buto kainą – 170 000 Lt. Dėl to ieškovė, savo
elgesiu sukūrusi atsakovėms pagristą pasitikėjimą, kad pagrindinė sutartis bus
sudaryta, tačiau šios prievolės neįvykdžiusi, kaip nesąžininga šalis privalo
atlyginti atsakovėms nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik
derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę.
Ieškovė atsiliepimu
į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės
instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad teismas,
aiškindamas šalių pasirašytą susitarimą, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.193
straipsnį ir pagrįstai šalių pasirašytų dokumentų nepripažino preliminariąja
sutartimi, nes 2008 m. rugpjūčio 13 d. patvirtinime nėra CK 6.165 straipsnyje
nustatytų būtinųjų preliminariosios sutarties sąlygų. Apeliacinės instancijos
teisme buvo nurodytos ir teismo nepagrįstai įvertintos naujos aplinkybės dėl
atsakovės nesąžiningo elgesio, nes pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį negalima
remtis naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos
teisme. Kasacinio skundo argumentas dėl nukrypimo nuo teismų praktikos dėl
turto prarastos vertės skirtumo atlyginimo yra nepagrįstas, nes apeliacinės
instancijos teismas nagrinėjamoje byloje atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d.
nutarime esančius išaiškinimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
ikisutartinių santykių kvalifikavimo
Neretai
civilinių teisinių santykių dalyviai, siekdami suderinti skirtingus interesus,
atlieka daugybę veiksmų, kuriuos galima pavadinti ikisutartiniais santykiais. Prieš
pasirašydamos konkrečią sutartį, šalys pereina ilgesnį ar trumpesnį
ikisutartinių santykių etapą. Jo trukmė priklauso nuo sutarties dalyko, jo
svarbos, vertės ir daugelio kitų aplinkybių. Derybų proceso metu, iki tam
tikros sutarties sudarymo, šio proceso dalyviai gali pasirašyti įvairius
dokumentus, kuriuose fiksuojami tam tikri derybų rezultatai. Tokių dokumentų
reikšmė gali būti nevienareikšmė. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kai
ikisutartinių santykių šalys raštu užfiksuoja tam tikrų vienašalių ar dvišalių
įsipareigojimų, vieni iš tokių dokumentų šalis teisiškai įpareigoja, taigi, už
juose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą gali atsirasti civilinė (ikisutartinė)
atsakomybė, tuo tarpu kiti gali reikšti tam tikrus moralinius, bet ne teisinius,
šalių įsipareigojimus, taigi, tokie dokumentai nelaikomi sukeliančiais teisinių
padarinių ir prievarta negalima reikalauti jų laikytis. Šalys, įformindamos
ikisutartinius susitarimus, įvairiai pavadina pasirašomus dokumentus: derybų ar
ketinimų protokolas, sutarties projektas, preliminarioji sutartis ar
paprasčiausiai – susitarimas. Kilus ikisutartinių santykių dalyvių ginčui, apie
kiekvieno jų pasirašyto dokumento esmę ir teisinę reikšmę būtina spręsti ne
pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis
sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas
civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).
Sutartis
sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą) arba
kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Būtent tokia
sutarties sudarymo eiga nustatyta CK 6.162 straipsnio 1 dalyje. Preliminariosios
sutarties išskirtinumas pasireiškia per preliminariosios sutarties tikslą. CK
6.165 straipsnio 1 dalyje preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas,
pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą
– pagrindinę – sutartį. Preliminariosios sutarties apibūdinimas akivaizdžiai
patvirtina faktą, kad šios sutarties sudarymas yra parengiamasis tarpinis
etapas pasirašant galutinę pagrindinę sutartį. Dėl to akivaizdu, kad šios
sutarties specifika – ikisutartinių santykių reguliavimas.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.165 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra
suformulavęs pagrindinius kriterijus, kuriais remiantis šalių ikisutartinių
derybų metu pasiektas susitarimas kvalifikuotinas kaip preliminarioji sutartis:
pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį;
antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių
pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi
būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas
rašytine forma. Taigi, kilus šalių ginčui dėl jų ikisutartinių santykių metu
pasirašytų dokumentų teisinės reikšmės ir šių dokumentų pagrindu susiformavusių
teisinių santykių kvalifikavimo, teismas turi įvertinti dokumentų turinį, šalių
valią ir konstatuoti, ar šie atitinka nurodytus kriterijus.
Nagrinėjamoje
byloje teismai nustatė, kad šalys pasirašė du dokumentus, kuriuos pavadino
„patvirtinimu“. Šių dokumentų pagrindu teismai nustatė teisiškai reikšmingus
faktus, aktualius šalių susiformavusių santykių kvalifikavimui: 1) ieškovės
valią įsigyti kasatorei nuosavybės teise priklausantį butą ir kasatorės valią
šį butą parduoti ieškovei; 2) šalių suderintą valią dėl ketinamo įsigyti turto
kainos; 3) avanso už ketinamą įsigyti būstą sumokėjimo faktą. Minėta, kad šiuos
teisiškai reikšmingus faktus šalys įformino raštu. Pažymėtina tai, kad
kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog lemiamą reikšmę
kvalifikuojant šalių santykius turi ne dokumento pavadinimas, o jo turinys, t. y.
pripažįstamas dokumento turinio viršenybės prieš formą principas. Taigi,
nagrinėjamoje byloje, vertinant šalių ikisutartinius santykius ir juos
teisiškai kvalifikuojant, aktualus ne šalių pasirašytų dokumentų pavadinimas, o
jų turinys.
Bylą nagrinėję
teismai šalių ikisutartinius santykius kvalifikavo skirtingai. Pirmosios
instancijos teismas nustatytų faktų pagrindu konstatavo, kad šalių surašyti ir
pasirašyti patvirtinimai atitiko preliminariosios sutarties sampratą. Apeliacinės
instancijos teismas sprendė, kad šie dokumentai tik patvirtino avanso, siekiant
įsigyti kasatorei priklausantį butą, sumokėjimo faktą; kadangi nebuvo aptartos
kitos būsimos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos (buto kainos sumokėjimo
tvarka, buto hipotekos pabaigos klausimas), taip pat nebuvo tinkamai įformintas
kasatorei atstovavusio asmens įgaliojimas, tai nepripažino šių dokumentų
preliminariąja sutartimi, savo išvadas grindė lingvistiniu šalių pasirašytų
dokumentų turinio aiškinimu.
Minėta, kad,
esant ginčui dėl šalių ikisutartinių santykių kvalifikavimo, ikisutartinių
dokumentų turinys bei jų teisinė reikšmė turi būti aiškinama vadovaujantis bendrosiomis
sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra detaliai
reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose. Pagal sutarčių aiškinimo
taisykles sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Pirmiausia turi būti
nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties
teksto aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sutarčių aiškinimo
klausimais yra nuosekli ir išplėtota, akcentuojant į tai, kad šis aiškinimas
neapsiribotų lingvistiniu pažodiniu teksto aiškinimu, bet sistemiškai būtų
įvertintas sutarties šalių elgesys visose stadijose, šalių subjektyvi nuomonė
dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvęs jos sąlygų
suvokimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D.
individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr.3K-7-409/2010; kt.). Apeliacinės
instancijos teismas, suteikdamas prioritetą lingvistiniam šalių pasirašytų
dokumentų turinio aiškinimui, nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.
Minėta, kad vienas
iš kriterijų kvalifikuojant šalių santykius kaip preliminariąją sutartį – šalių
sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės
sutarties sąlygų aptarimas. Esminėmis sutarties sąlygomis yra laikomos
sąlygos, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta. Kurios sąlygos yra esminės,
o kurios – ne, priklauso nuo sutarties rūšies, jos pobūdžio, šalių valios ir
įstatymo. Nagrinėjamu atveju šalių ikisutartinių derybų metu pasirašyti
dokumentai patvirtino, kad šalys išreiškė suderintą valią dėl būsimos
pirkimo–pardavimo sutarties esminių sąlygų: pirkimo–pardavimo dalyko
(konkretaus buto) ir parduodamo daikto kainos. Nei buto kainos sumokėjimo
tvarka, nei hipotekos pabaigos klausimai nėra esminės pirkimo–pardavimo
sutarties sąlygos, nes, net ir nesant pirkimo–pardavimo sutartyje aptartų šių
sąlygų, tokia sutartis galios. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo šalių
pasirašyti dokumentai atitinka preliminariosios sutarties požymius, nes iš šių
dokumentų turinio aiškiai matyti suderinta šalių valia ateityje sudaryti buto
pirkimo–pardavimo sutartį už šalių sutartą konkrečią kainą (CK 6.165 straipsnio
2 dalis). Nors ikisutartiniuose dokumentuose nenustatyta termino pagrindinei
sutarčiai sudaryti, tačiau šalių susitarimas dėl termino yra nustatytas
išsiaiškinus tikrąją šalių valią derybų metu. Kita vertus, jeigu šalys nėra
nustačiusios termino, per kurį turėtų būti sudaryta pagrindinė sutartis, pagal
CK 6.165 straipsnio 3 dalį pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per
metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir
taikė preliminariosios sutarties institutą reglamentuojančias teisės normas ir
pagrįstai kvalifikavo ginčo šalių pasirašytus dokumentus kaip preliminariąją
sutartį. Apeliacinės instancijos teismas ginčo šalių santykius įvertino
neteisingai.
Dėl iš
ikisutartinių buto pirkimo–pardavimo santykių kylančios civilinės atsakomybės
Esant
ikisutartiniams santykiams, šalys neturi teisės reikalauti priverstinio
sutarties sudarymo; jų derybose prisiimti įsipareigojimai kitai šaliai
nesuteikia reikalavimo teisės, tačiau kartu jas sieja įstatyme įtvirtinta
tarpusavio pareiga elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai
šaliai. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių
subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti
pagal sąžiningumo reikalavimus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo
prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu
neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena
sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai.
Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK
6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek
aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK
6.200 straipsnis). Šaliai, pažeidusiai pareigą elgtis sąžiningai esant ikisutartiniams
santykiams, atsiranda prievolė atlyginti padarytus nuostolius (CK 6.163
straipsnio 1, 3 dalys). Tam, kad sudaryti sutartį atsisakiusiai šaliai būtų
taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuoti CK 6.163 straipsnio 3
dalyje išvardyti pagrindai, t. y. kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties
sudarymo arba derėjosi nesąžiningai. Laikoma, kad derybos pradedamos arba
deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip
pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Taigi,
pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei esant ikisutartiniams civiliniams
santykiams yra sąžiningumo principo pažeidimas. Sąžiningumo principo turinio CK
neatskleidžia, tačiau šio principo turinys yra išaiškintas kasacinio teismo
praktikoje. Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio
matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju
požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir
teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus
elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę
konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių
savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo,
praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos
ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra
sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje
situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis,
priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje
asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys
asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės klausimas
– ar teisingai aiškinamas sąžiningumas esant ginčo teisiniams santykiams.
Pagrindinis
derybų tikslas – sandorio sudarymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
draudimas derėtis, jeigu šalis apskritai neketina sudaryti sutarties, laikomas
viena iš pagrindinių pareigų, patenkančių į sąžiningumo principo turinį.
Pažymėtina, kad, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, būtina rasti sąžiningumo ir
sutarties laisvės principų pusiausvyrą. Sutarties laisvės principas įtvirtintas
CK 6.163 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai
pradėti derybas ir derėtis ir neatsako už tai, jog susitarimas nepasiekiamas.
Taigi, sąžiningumo principas yra bene vienintelis principas, ribojantis šalių
sutarties laisvę esant ikisutartiniams santykiams. Už įstatyme nustatytos
pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė
atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), jai
atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai
ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę
atsakomybę nesąžiningam derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų
buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, skolininko kaltė
preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat turi
būti nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. P. v. V. R., A. R., bylos Nr. 3K-3-363/2009).
Jeigu derybas šalis nutraukė, nes negalėjo sudaryti sutarties dėl objektyvių,
nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, nėra pagrindo jai taikyti civilinę
atsakomybę. Taikant ikisutartinę atsakomybę, siekiama nukentėjusią šalį
sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip
nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai,
ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad šalis siejo ikisutartiniai buto pirkimo–pardavimo
santykiai, buvo sudaryta preliminarioji sutartis, ieškovė sumokėjo kasatorei avansą
už parduodamo buto kainos dalį. Kasatorė savo priešieškinį dėl nuostolių
atlyginimo grindė tuo, kad ieškovė, sudarydama susitarimą ir du kartus sumokėdama
didelio dydžio avansą, sukūrė atsakovams pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą,
kad pagrindinė sutartis bus sudaryta. Kasatorės teigimu, ieškovė iš tiesų
nebuvo pasirengusi sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, nes neturėjo reikiamos
pinigų sumos bei banko garantijų paskolai gauti, todėl veikė neapdairiai,
lengvabūdiškai, buvo nesąžininga kasatorės atžvilgiu, dėl ko atsakovė patyrė
nuostolių, kuriuos sudaro prarastos galimybės piniginė vertė. Pagal bendrąją
įrodinėjimo taisyklę įrodyti nuostolių faktą, jų dydį, ieškovės neteisėtus
veiksmus (nesąžiningą elgesį) bei priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir
nuostolių yra asmens, prašančio priteisti nuostolius (šiuo atveju – kasatorės),
pareiga (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė nesąžiningo
ieškovės elgesio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog ieškovė
pradėjo derybas dėl buto pirkimo neturėdama pakankamai nuosavų lėšų ir
trūkstamas ketino skolintis iš banko, nereiškia, kad ji derybas pradėjo
lengvabūdiškai ir neapdairiai. Būsto įsigijimas už banko kreditą suteiktas
lėšas yra visuotinai žinomas ir paplitęs reiškinys, nes didelei daliai asmenų
tai yra vienintelė galimybė įsigyti nuosavą būstą. Paprastai paskola yra
suteikiama konkrečiam būstui įsigyti, todėl faktas, kad ieškovė derybas dėl
galimo įsigyti kasatorės buto pradėjo neturėdama banko garantijų paskolai
gauti, neturėtų būti vertinamas kaip nesąžiningas elgesys, kaip ir buto rinkos
vertės sumažėjimas savaime nėra pagrindas pripažinti, jog tokio dydžio nuostolių
kasatorė patyrė dėl nutrūkusių derybų, nes šių dviejų faktų nesieja
priežastinis ryšys.
Apeliacinės
instancijos teismas teisingai aiškino sąžiningumą esant ginčo teisiniams
santykiams ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovei nekilo pareigos atlyginti kasatorei
nuostolius dėl sutarties nesudarymo, jeigu ji tokių ir patyrė. Teisėjų kolegija
pažymi, kad, nors apeliacinės instancijos teismas ir neteisingai nekvalifikavo
šalių santykių kaip preliminariosios sutarties, šalių ginčą išnagrinėjo
ikisutartiniuose santykiuose atsirandančių teisių ir pareigų aspektu, todėl iš
esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti kasaciniame skunde
nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 98 straipsnio
nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai
priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos
priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovės sumokėti
advokatui 1500 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą neviršija Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu
Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo
priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas
teisines paslaugas maksimalaus dydžio, todėl ši suma, netenkinus kasacinio
skundo, priteistina ieškovei iš kasatorės.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis
teismas patyrė 58,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą
priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio
1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 26 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei
Z. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės B. P. (asmens
kodas (duomenys neskelbtini) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi
išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Priteisti iš atsakovės B. P. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 58,45 Lt (penkiasdešimt aštuonis
litus 45 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Gražina Davidonienė
Česlovas
Jokūbauskas