Baudžiamoji
byla Nr. 2K-264/2011
(Procesinis
Nr. 59-1-0287-08)
Procesinio
sprendimo kategorija
1.2.25.4.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 31 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro
Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M.
Ž. kasacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m.
rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio
1 dalį 75 MGL (9750 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsniu M. Ž.
uždrausta trejus metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Iš
M. Ž. nukentėjusiosios V. S. naudai priteista 1000 Lt, nukentėjusiojo A. Š.
naudai – 2000 Lt žalos atlyginimo.
Skundžiamas ir
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
lapkričio 29 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo M. Ž. apeliacinis skundas
tenkintas iš dalies. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 23 d.
nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria pagal BK 68
straipsnį M. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas
trejus metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemonę. M. Ž.
pagal BK 281 straipsnio 1 dalį paskirta 25 MGL (3250 Lt) dydžio
bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
M. Ž.
nuteistas už tai, kad jis 2008 m. liepos 11 d., apie 19.08 val., Ignalinos
rajone, kelio Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina 52-ame kilometre, vairuodamas
automobilį „Audi Coupe“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių
eismo taisyklių (toliau – KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 gruodžio
11 d. nutarimu Nr. 1950, 2 priedo 1.1 punktą, t. y. kirto ištisinę kelio
ženklinimo liniją ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą; 180.3 punkto reikalavimus
– neįsitikino, kad lenkti būtina juostos atkarpa yra laisva ir netrukdo
priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms; šiais savo veiksmais
sudarė avarinę situaciją, kurios metu priešpriešine eismo juosta atvažiuojantis
mikroautobusas „VW LT 35“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)),
vairuojamas A. Š., bandydamas išvengti susidūrimo, nuvažiavo nuo kelio į pakelės
griovį ir apvirto, dėl to mikroautobuso keleiviams O. G., V. N., V. S. buvo
nesunkiai sutrikdyta sveikata, o L. K. ir A. Š. – nežymiai sutrikdyta sveikata.
Kasaciniu
skundu nuteistasis M. Ž. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės
teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos 2010 m.
lapkričio 29 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
Kasatorius
nurodo, kad teismai, priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius, rėmėsi tik
liudytojų A. Š. ir jo draugo G. P. parodymais (tokią išvadą jis padarė
todėl, kad į teismą A. Š. su nukentėjusiuoju atvykdavo ir išvykdavo kartu,
šiltai tarp savęs bendravo), netirdami kitų byloje nustatytų faktinių
aplinkybių bei įrodymų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Kasatoriaus teigimu, teismai visiškai neatsižvelgė į A. Š. vaidmenį šioje
avarinėje situacijoje, netyrė ir nevertino priežastinio ryšio tarp A. Š.
eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo, greičio
viršijimo ir padarinių atsiradimo, o tik preziumavo tokio ryšio buvimą tarp
nuteistojo Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių. Neteisingo
priežastinio ryšio nustatymo pasekmė – netinkamas baudžiamojo įstatymo
pritaikymas. Priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios
padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio pobūdžio nustatymą.
Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo
dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo
sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, kad priežastinis ryšys yra
dėsningas arba atsitiktinis. Kasatoriaus nuomone, A. Š., vairuodamas mikroautobusą,
viršijo leistiną greitį, todėl pamatęs kliūtį nesugebėjo suvaldyti savo
vairuojamos transporto priemonės, dėl to ši prarado skersinį stabilumą kelyje,
išvažiavo už kelio ribų ir apvirto. Jeigu A. Š. būtų važiavęs saugiu
greičiu, tai, pamatęs daromą draudžiamą lenkimo manevrą, privalėjo sustabdyti
savo transporto priemonę, pasukdamas kaip galima arčiau savo krypties
važiuojamosios dalies dešinio krašto. Tačiau nagrinėjant bylą nebuvo atsakyta į
pagrindinius klausimus: ar A. Š., viršydamas greitį vingiuotame kelyje,
nesuvaldė savo automobilio ir dėl to apvirto ir kodėl M. Ž. sugebėjo
sumažinti greitį ir grįžti į savo juostą, o A.Š. net nemažino greičio ir nedėjo
jokių pastangų išvydus kliūtį apsaugoti keleivius nuo autoavarijos.
Atsiliepimu į nuteistojo M. Ž. kasacinį
skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento
prokuroras D. Karčinskas siūlo jį atmesti.
Prokuroras nurodo, kad nors pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis neatitiko BPK 305 straipsnyje
nurodytų reikalavimų, tačiau ši aplinkybė nepaneigia kasatoriaus kaltės dėl
padarytos nusikalstamos veikos. Be to, prokuroras pažymi, kad apeliacinės
instancijos teismas dar kartą patikrino bei įvertino pirmosios instancijos
teismo ištirtas aplinkybes, atliko byloje dalinį įrodymų tyrimą ir,
ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus,
nuosprendžio aprašomojoje dalyje motyvuotai išdėstė, kokiais įrodymais
grindžiamos išvados dėl nuteistojo M. Ž. kaltės pagal BK 281 straipsnio 1
dalį.
Prokuroras teigia, kad atmestini
kasatoriaus teiginiai, jog teismai nepagrįstai jo veiksmus priežastiniu ryšiu
susiejo su eismo įvykio padariniais ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą. Pasak prokuroro, M. Ž. padaryta veika priežastiniu ryšiu nesietina
su eismo įvykiu bei jo metu kilusiomis pasekmėmis tuo atveju, jei analogiškoje
situacijoje jam laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis
neįvyktų. Iš pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių
matyti, kad jei M. Ž. būtų ėmęsis visų būtinų atsargumo priemonių, t. y.
vairuojamu automobiliu nebūtų kritęs ištisinės kelio ženklinimo linijos bei
nebūtų išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, o lenkimo manevrą būtų
vykdęs tik įsitikinęs, kad nekliudys kitiems eismo dalyviams, jo vairuojamas
automobilis nebūtų sudaręs kliūties iš priekio atvažiuojančiam mikroautobusui,
vairuojamam A. Š., transporto priemonės būtų saugiai prasilenkusios, eismo
įvykis nebūtų kilęs. Prokuroro manymu, M. Ž. veika buvo eismo įvykio metu
kilusių padarinių – kitų žmonių nesunkaus bei nežymaus sveikatos sutrikdymo –
būtinoji sąlyga ir priežastis, todėl teismai padarė teisingą išvadą, kad tarp
M. Ž. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir atsiradusių padarinių
yra tiesioginis priežastinis ryšys ir jo veika atitinka BK F281
straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį. Prokuroras nurodo, kad teismai
išsamiai įvertino visas eismo įvykio aplinkybes, taip pat ir A. Š.
veiksmus bei nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog A. Š., pažeisdamas Kelių
eismo taisyklių reikalavimus, ar kitokiais neteisėtais veiksmais prisidėjo prie
eismo įvykio ar jo metu kilusių padarinių atsiradimo.
Nuteistojo
M. Ž. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl priežastinio
ryšio nustatymo
Nuteistasis
skundu prašo jį išteisinti motyvuodamas tuo, kad nebuvo priežastinio ryšio tarp
jo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių. Kasatorius
pateikia savo versiją, kad būtent A. Š. padaryti Kelių eismo taisyklių
pažeidimai lėmė įvykio kilimą.
BK 281
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis, kurios
pagrindiniai objektyvieji požymiai yra: veika – Kelių eismo taisyklių
pažeidimas, padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas ir priežastinis ryšys.
Nenustačius vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą straipsnį
negalima. Pažymėtina, kad galutinę išvadą dėl priežastinio ryšio buvimo teismas
daro nagrinėdamas bylą ir vertindamas surinktų įrodymų visumą.
Konstatuojant
priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių būtina nustatyti, dėl
kokių konkrečių Kelių eismo taisyklių pažeidimo atsirado BK 281 straipsnio 1
dalyje nurodyta žala. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas, remdamasis
liudytojų parodymais, nustatė, jog M. Ž. kirto ištisinę kelio ženklinimo
liniją ir išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, neįsitikino, kad lenkti
būtina juostos atkarpa yra laisva ir netrukdo priešais atvažiuojančiai
transporto priemonei, tokiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 180.3
punktą bei antro priedo 1.1 punktą. Minėti nuteistojo veiksmai sudarė avarinę
situaciją, nes išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą M. Ž. sudarė kliūtį
savo kryptimi važiuojančiam mikroautobusui, kurį vairavo A. Š.. Byloje
nustatyta, kad A. Š., vairuodamas mikroautobusą, viršijo leistiną greitį,
nes važiavo 80 km/h greičiu kelio ruože, kuriame leistinas greitis yra 70 km/h.
Tačiau pažymėtina, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia
keli eismo dalyviai, svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimai buvo
būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijusi priežastiniu ryšiu su
kilusiais padariniais. Kaip teisingai kasaciniame skunde pažymi kasatorius, priežastinio
ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos
taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios
padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik
vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina
padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja
nustatyti, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinas), ar atsitiktinis. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad padaryta veika (Kelių eismo taisyklių
pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei
analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o
kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Būtinosios sąlygos taisyklės
pritaikymas rodo, kad būtent nuteistojo M. Ž. pažeidimai buvo būtinoji padarinių
kilimo sąlyga. Jei nuteistasis būtų įsitikinęs, kad lenkimas toje kelio
atkarpoje nėra saugus ir nebūtų išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą,
mikroautobusui, vairuojamam A. Š., nebūtų sudaryta kliūtis ir transporto
priemonės būtų saugiai prasilenkusios. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada,
kad M. Ž. Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra susiję būtinu tiesioginiu priežastiniu
ryšiu su kilusiais padariniais. Be to, pažymėtina, kad M. Ž. kelio
atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, bet kuriuo atveju neturėjo teisės
atlikti lenkimo manevro, nes kelio atkarpa buvo pažymėta ištisine eismo juosta,
kuri yra įspėjamasis ženklas apie kelio ruožo sudėtingumą ir pavojaus riziką,
draudžiantis daryti lenkimo manevrą. Taigi teismai, ištyrę faktines bylos
aplinkybes, teisingai nustatė BK 281 straipsnyje reikalaujamą priežastinio
ryšio požymį ir padarė išvadas, atitinkančias bylos faktines aplinkybes.
Kasatorius
neteisus teigdamas, kad teismai nenustatinėjo priežastinio ryšio buvimo ir jį
tik preziumavo. Tokį jo teiginį paneigia bylos duomenys ir apeliacinės
instancijos teismo nuosprendis, kuriame, ištaisant pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio trukumus dėl įrodymų vertinimo, teismas, atlikęs dalinį įrodymų
tyrimą, patvirtino priežastinio ryšio buvimą tarp M. Ž. veikos ir
padarinių. Savo išvadą teismas pagrindė įvertinęs ne tik pirmosios instancijos
teismo, bet ir apeliacinės instancijos teismo surinktus įrodymus, t. y. liudytojų
parodymus, kurių esminės aplinkybės sutapo, asmens parodymo atpažinti pagal
nuotrauką protokolus, specialisto išvadas. Teismas vertino šių įrodymų visumą,
kuri jam leido padaryti teisingą išvadą apie eismo įvykio padarinius lėmusias
priežastis. Vien faktas, kad byloje specialistas negalėjo pateikti neabejotinos
techninės išvados dėl eismo įvykio kilimo priežasties, nereiškia negalimumo
nustatyti priežastinį ryšį baudžiamojoje byloje, nes, kaip buvo minėta,
priežastinio ryšio buvimo faktą konstatuoja teismas, vertindamas visus byloje
esančius įrodymus, neapsiribodamas vien techninės specialistų išvados
duomenimis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas
aplinkybes byloje padaryta teisinga išvada dėl M. Ž. baudžiamosios
atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.
Dėl BPK 20
straipsnio nuostatų taikymo
Kasatoriaus
skunde teigia, kad buvo pažeistas BPK 20 straipsnio reikalavimas, nes teismai
netyrė visų bylos aplinkybių ir įrodymų. Toks kasatoriaus teiginys nepagrįstas.
BPK 20
straipsnyje dėl įrodymų pakankamumo pasakyta, kad kiekvienu atveju tik teisėjas
ar teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini
įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl
bylos aplinkybių visapusiško ištyrimo, atliko įrodymų tyrimą. Šios instancijos
teismas paskyrė atlikti parodymų patikrinimus vietoje dalyvaujant A. Š. ir
G. P., atlikti eksperimentą, taip pat teismas apklausė liudytojus A. Š.
ir G. P. bei ekspertą, pateikusį ekspertizės aktą dėl eismo įvykio.
Patikrinusi
apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija
daro išvadą, kad BPK 20 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Visos
aplinkybės, reikšmingos BK 281 straipsnio 1 dalies sudėties taikymui, yra
išnagrinėtos, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, patvirtinantis
pirmosios instancijos teismo išvadas, pagrįstas įrodymais atitinkančiais
įstatymų reikalavimus. Taigi nėra pagrindo teigti, kad svarbios bylai
aplinkybės, galinčios turėti įtakos M. Ž. kaltės klausimui išspręsti, liko
neišaiškintos.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo M. Ž. kasacinį skundą
atmesti.
Teisėjai Dalia
Bajerčiūtė
Aldona
Rakauskienė
Viktoras
Aidukas